Ar lietuviai lieka lietuviais bet kur?

Kažkada esu rašęs, kad emigracija į Vakarus yra ne rykštė, o Dievo dovana. Sakiau, neverkit pas kapą: kiekvienas Vakaruose pabuvęs žmogus, net jei ir negudrų darbą dirbo, vistiek yra orlaidė, pro kurią išsivėdina pribezdėtas sovietinės praeities tvaikas, nes jis išmoksta ne tik angliškų ar vokiškų žodžių, bet ir tų šalių įpročių.

Išmoksta kitaip žiūrėti į valdžią, išmoksta eidamas į pastatą palaikyti duris paskui einančiam, išmoksta šypsotis ne tik tada, kai televizoriuje rodo vieną iš agitbrigadų komikų.

Tuomet daug kas sakė, kad esu per didelis optimistas. Dabar suskaičiavau jau penkiolika savo nugyventų metų Anglijoje ir matau, kad gal tikrai tos orlaidės mažesnės, o pelėsis tiek priplėkęs, kad vis neišsivėdina.

Lietuvis užsienyje, bent jau Anglijoje, šypsotis tikrai neišmoko. Sveikintis gal ir įprato, net vairavimo įgūdžius pakeitė (ne visai: gėrimas prie vairo miršta paskutinis; klausiate – kada pagaliau atpratins, sakau – dar po dvidešimties metų), bet šypsotis lietuviui vis dar yra labai nesmagu, o jau ypač be reikalo. “O ko čia išsišiepti”.

Visos šypsenos lietuvių tarpe paliktos tik profesinei sferai: tiems, ką rodo per televiziją (ten pusė bendrojo šypsojimos išteklio tenka Nomedai Marčėnaitei, bet kadangi ji užima ir pusę visų blizgiųjų žurnalų puslapių, tai gal ir natūralu), na gal dar pardavėjoms brangiose parduotuvėse, bet daugiau tai ne.

Sunkiausiai keičiasi turbūt apranga. Išvykęs iš šalies emigrantas užsikonservuoja tą dieną, kai išvyko, nes su naująja šalimi drauge augti ir vystytis neišeina, o informacija apie tai, kaip keičiasi mados ir išvaizdos senojoje, nutrūksta labai greitai.

Gal tik Amerikoje gyvenantys (nes rečiau keliauja namo) greičiau prisirenka ryškesnių rūbų ir sveiko blizgesio, o Anglijos lietuviai atrodo tiksliai taip, kaip ir tą dieną, kai lipo į lėktuvą: visa gama nuo tamsiai pilko iki juodo, mėgiamos odinės (dažniau netikros odos) striukės, kurios pačios prašosi itin trumpos šukuosenos. Taip, žinau, skaitytojai jau man paaiškino: trumpos šukuosenos yra dėl pigumo, nes kirpykla – vėjais paleisti pinigai, kad draugelis su mašinka nuskuta per tris minutes ir nemokamai.

Jei ir yra kokių spalvų, tai jos bus supilkintos, kažkokios purvinokos ir nedžiugios. Anglijos lenkai irgi atrodo panašiai. Apie merginas nerašysiu, nes dar įsižeis, be to, nesu stilistas lyg koks Mantas Petruškevičius, ir mažai nusimanau, todėl pasakysiu tik šiuos žodžius: pūstos blizgios striukės, geriausia kramtomos gumos spalvos, kiekviena proga ir visiems gyvenimo atvejams.

Tie, kas anksčiau pirko drabužius iš skudurynų, net ir užsidirbę pinigų, sugeba ir naujų drabužių parduotuvėse apsipirkti taip, kad ir toliau atrodytų kaip iš skuduryno pirkę. Ne iš piktos valios turbūt. Panašiai išeiviai iš Indijos, Pakistano ir Bangladešo turi neįtikėtiną prielankumą pigiausio audinio apyšviesėms kostiuminėms kelnėms, kurių spalva (“šlapias kiemsargis”) nepaaiškinama ir ypatinga tik tuo, kad niekur ir niekada nebuvo madinga, ir negalėjo būti. Tos kelnės visuomet būna tobulai išlaidytos ir aiškiai matyti, kad elektra, kaitinusi lygintuvą, kainavo daug daugiau, nei pats drabužis. Bet gana apie indus, aš čia rašau apie lietuvius.

Lietuviai Anglijoje priprato prie vietinio maisto greičiau, nei patys manė, kad pripras. Lietuviškų ir lenkiškų skanėstų parduotuvės, kur pilnos lentynos kefyro, glaistytų varškės sūrelių, juodos duonos, rūkytų dešrų ir “Švyturio” alaus, vis dar susilaukia pirkėjų, bet pirkėjai patys kartais stebisi, kaip retai jie ten beužsuka. O anksčiau jiems atrodė, kad be to maisto mirs.

Keliaujantys iš Lietuvos draugų lankyti vežė juodą duoną kaip privalomą dalyką, ir apsigyvenusiems Anglijoje atrodė, kad jei kas nors perkeltų “Maximą” ar “Rimi” su visomis prekėmis, kaip Alytuje ar Klaipėdoje, tai visi šalies lietuviai niekur kitur neitų, ten tiesiog gyventų neišeidami, toks jiems bjaurus anglų maistas.

Bet taip neįvyko. Nostalgija tik tada atrodo skausmingai aštri, kai ji gyva kaip mitas. Kai troškulys patenkinamas, pasirodo, kad tereikėjo nedidelio gurkšnelio, ir visas įdomumas dingo. Todėl šiandien lietuviai perka ten, kur patogiau, ir kur pigiau, ir pamažu pratinasi ir prie angliško alaus, ir prie šaldyto maisto, gal tik konservuotų pupų pomidorų padaže neišverčia ant gruzdinto skrebučio (žinoma, jį vadina tik “tostu”, arba dar geriau – “toustu”). Aš irgi taip vadinu, kai negirdi radijo klausytojai.

Kol kas tiek. Kitą kartą gal pakalbėsim apie tai, kaip Anglija pakeitė čia atvykusių santykį su darbu ir darbdaviais. — Andriaus Užkalnio knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ pasirodys knygynuose gruodžio 17 d.

Išgertuvės Anglijoje: gyvenimo prasmė ir penktadienio stebuklo laukimas

Kas buvo Anglijoje, vargu ar nustebs sužinojęs, kad anglas mėgsta išgerti.

Turistas pamato polinkį ir draugiškumą alkoholiui tik dairydamasis po Londono ar kito didmiesčio gatves. Jis pirmiausia stebisi tuo, kad penktadinio vakare (o ir bet kurį kitą vakarą, tik gal ne taip gausiai) aludė lyg išsilieja į gatvę – žmonės stoviniuoja ne tik viduje, bet ir lauke, ant šaligatvio (ypač dabar, kai rūkyti pabuose draudžia įstatymas). Lietuviai lauke negeria ar daro tai nenoriai (net ir sodyboje kaime lietuvis norės, kad būtų stalas ir suolas; kokteilių vakaras slampinėjant po kambarį su bokalais lietuviui yra nejaukus, kad ir kaip stengtųsi priprasti).

Kontinentinės Europos gyventojai nors ir geria lauke, lauko kavinėse ar už staliukų prie restoranų – ypač šiltesnėse šalyse – bet ne tokiais kiekiais. Europietis, kai jau nori gerti (o daug iš jų, ypač skandinavai, turi tiek troškulio, kad dar ir kitiems galėtų paskolinti), tai pasislepia, kaip ir lietuviai, savo virtuvėje ar svetainėje, ar kur nors baro gilumoje, ir tada jau kai pila, tai pila. O prisigėrę eina namo.

Ko gero tik Anglijoje nusitašymas yra ne tik viešas ir begėdiškas, bet ir suvulgarintas. Pintos (šiek tiek daugiau nei puslitrio) bokalai standartiniai, lyg senosios tarybinės kampuotos (”granionos”) stiklinės, kur kainuodavo 7 kapeikas ir buvo vienodos visur, nuo Taškento iki Magadano. Pats įprotis gerti stovint ir gerti lauke pabrėžia paprastą, ūkišką alkoholio suvartojimo filosofiją. Kaip kuras traktoriui: reikia prisipilti kuo daugiau, per kuo trumpesnį laiko tarpą.

Angliškas pabas (”pub”) taip vadinamas nuo seno žodžio “public house”, reiškiančio viešuosius namus. Su tuo, ką mes vadiname viešnamiu, tai nieko bendra neturi, tai tik namas, kur ateina išgerti tie, kam nepatinka ar neparanku to daryti namie.

Aludė nuo seno buvo šviesiausia salelė anglų darbininko gyvenime. Pramoninė revoliucija žmones išvarė iš kaimo į miestą, fabrikų darbininkai sau rado sotesnį uždarbį (tiesa, už tą uždarbį pirkta duona jau nebe rankomis minkyta, o mašinų kepta ir suraikyta), tačiau už tai sumokėjo gyvenimu suodžiuose ir ankštų namukų virtinėse, kur iki šiol gyvena didelė dalis šalies gyventojų.

Ten mažai buvo šviesaus: kelionė pėstute iš namų į darbą ir atgal po sunkios, suodini vaikai, kurie užaugę dirbdavo tose pačiose gamyklose, ir beveik nei medelio, nei žolės (gatvės buvo projektuojamos taip, kad kuo daugiau namų sugrūsti į žemės sklypą, kur jau ten darysi žaliąją juostą).

Vakaras aludėje, pasibaigus darbo savaitei, buvo ir liko paprastųjų klasių išsvajotas savaitės momentas. Dabar, nors pragariškų gamyklų nebeliko ir suodžiai nebetepa veidų, o daugelis žmonių gyvena erdviau ir švariau, pakanka pabūti bet kuriame anglų biure, kad suprastum, kad penktadienio vakaras yra laukiamiausia minutė nuo pat pirmadienio. Pirmadienį kalbama apie tai, kai praleistas savaitgalis, antradienį paprastai žmogus jau būna visai atsigavęs, trečiadienį prasideda ruošimasis ir planavimas. Penktadienio ryte jau gera nuotaika, žiūrima į laikrodį ir skaičiuojamos valandos; po penktadienio pietų jau mažai kas benuveikiama, nes kiekvienas “sėdi ant kėdės kraštelio”, nes palaimingasis momentas jau visai čia pat.

O jau kai geriama, tai geriama. Kaip nutrūkusios nuo grandinės, pila ir merginos tolygiai su vaikinais. Bokalai apverčiami gerklėn vienas po kito, nuo alaus kraujyje pakinta cukraus kiekis, žmogus pasidaro alkanas, ir tada gatvėje valgoma gruzdinta žuvis su gruzdintomis bulvėmis (senas darbo žmonių patiekalas) arba kebabai, kurių gamintojams savaitgalis – pats darbymetis.
Vyriausybė nuolat barasi ir aiškina apie tai, koks pavojingas “binge drinking” (gėrimo būdas, kurį ir išversti sunku – tikriausiai tai galima pavadinti gėrimu, užšokus ant kablio; tai gėrimas nestabdant – ne buitinis girtavimas, bet milžinų kovos; lietuviai taip valgo didžkukulius: nustoji valgyti ne tada, kai nebenori, o tada, kai jau nebegali nė kvėpuoti). Savaitgalių gėrimą tradiciškai palydi šiek tiek muštynių arba bent apsistumdymų, juo labiau, kad vienas iš laiko leidimo būdų yra “pub crawl”, pažodžiui – šliaužiojimas po aludes, o paprasčiau šnekant, tiesiog ėjimas nuo vieno baro iki kito, kol nesibaigia pinigai, neužsidaro barai arba jau nebegali paeiti.

Kai prieš penkiolika metų atvažiavau į Angliją, jau pirmoji kelionė taksi man papasakojo daug ką: taksi viduje buvo tvarkinga lentelė, pranešanti keleiviams, kad mokestis už apvemtą automobilio išorę – 10 svarų, mokestis, privėmus viduje – 40 svarų. Kainoraštis leido suprasti, kad sublogavimas automobilyje – ne toks jau retas reiškinys. Tai panašu į matytą Rusijoje, Chabarovske, restorano meniu, kur paskutiniame puslapyje surašyti visi dūžtantis indai, o prie jų – kainos, kiek teks mokėti už sudaužymą.

Kaip pastebės akylesnieji, čia parašiau tik apie Angliją. Kaipgi Škotija, kaipgi Velsas – paklaus akylesnis skaitytojas, žinantis, kad Didžiąją Britaniją sudaro ne tik Anglija. Škotai, anglų įsitikinimu, alkoholį mėgsta (ne, ne mėgsta – myli visa širdimi), geria atsilošę, o prisigėrę mėgsta muštis ir rėkauti dar labiau, nei patys baisiausi anglai; na, o apie velsiečius apskritai nieko nesako, nes laiko juos keistais nevykėliais, kurie per daug laiko praleidžia kalnų slėniuose su avimis ir kuriais negalima pasitikėti.
—
Andrius Užkalnis rašo Lietuvos spaudai ir radijui apie įvairias šalis, įpročius ir papročius bei valgius ir gėrimus, o taip pat į savo blogą http://uzkalnis.blogspot.com. Andriaus knyga “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” pasirodys gruodį. Leidykla “Baltos lankos”.

www.4men.lt

Ačiū už viską ir sudie, "Laidos užsienio lietuviams"

Pranešimas, kuris net mane, tokį nesentimentalų, privertė atsidusti.

"Lietuvos radijas atsisako vėlai vakare transliuojamos laidos užsienio lietuviams bei dar vienos laidos užsienio kalba. Tai antradienį patvirtino Lietuvos radijo ir televizijos taryba, delfi.lt cituoja BNS. Daugiau pakeitimų naujai patvirtintame tinklelyje nėra."

Tai logiškas sprendimas, nes programa seniai išbarsčiusi klausytojus, mažai kam reikalinga, kai viską galima klausyti, skaityti, žiūrėti internetu. Bet nelinksma.

Nelinksma, nes nuėjo į praeitį mano jaunystės ir praeities dalis. Prieš dvidešimt metų, tik baigęs pirmą kursą Vytauto Didžiojo Universitete, paskambinau ten ir pasiprašiau dirbti, nes naiviai maniau, kad galiu angliškai skaityti ne blogiau, nei tie žmones, kuriuos vakarais girdėdavau per radiją.

Angliškai skaityti neleido, bet entuziazmą pagerbė, davė magnetofoną ir pasiūlė padaryti kokių nors pranešimų. Pirmasis buvo apie šunų parodą Kalnų parke. Paskui buvo dešimtys kitų, daugybė laidų, sėdėjimai iki išnaktų prirūkytame kabinete (o taip, tuomet kabinetuose galėjai rūkyti į valias); paskui leido ir angliškai skaityti į eterį. Tekstus tuomet spausdindavau mašinėle "Jatran", paskui atsirado ir kompiuteriai - žalios raidės juodame ekrane ("Norton Editor").

Ten gavau į eterį sakyti "Kalba Vilnius" (man, dvidešimtmečiui, tai buvo daugiau nei fantastika, nuo šito ėjo šiurpuliukai per kūną), ten gavau vesti 5 val. trukmės naktines laidas, į kurias galėdavau susinešti kokią tik norėdamas muziką ir susikviesti kokius tik norėdamas pašnekovus ir visa tai transliuoti visai šaliai ir būti laidos šeimininku. Tai buvo fantastika, nepakartojama ir be galo svarbu, nes jau tada gavau progą sužinoti, kad gali išsipildyti visos svajonės.

Konarskio 49 buvau darbe ir 1991 m. sausio 13 naktį, kai dariau kas valandą žinių santraukas angliškai, ir išvarė rusų specnazas tada mane iš ten, kartu su kitais; paskui buvo okupacija, o radijas transliavo iš Aklųjų Kombinato ir ten buvusių studijų, paskui visi susikraustė atgal į Konarskio gatvę.

Ten dirbau su kantriausiais ir geriausiais žmonėmis pasaulyje, kurie išmokė tarti, rašyti, skaityti, ir paaiškino, kaip reikia kirčiuoti "naftos" (kaip "rankos") ir jau tada buvo įkalta į galvą, kad naujienas reikia pradėti nuo to, kas svarbu, o ne nuo to, kur buvo spaudos konferencija ir ne nuo to, kas ten kalbėjo.

Dėl "laidų užsieniui redakcijos", sutrumpintai vadintos LUL (ant vienos juostų dėžė buvo parašyta "HonoLULu"), ir dėl tos galimybės, kurią jie man tuomet suteikė, aš esu amžinai skolingas Lietuvos Radijui.

Maži miesteliai. Ramios žmonių avilio bitutės.

Mažuos miesteliuos – naktys ramiausios,
Mažuos miesteliuos – dainos gražiausios,
Mažuos miesteliuos – duona gardžiausia,
Kelia mašinos dulkes, kaip auksą.

Vytautas Skripka

Štai viena mano rašymo paslapčių: kai nežinau, nuo ko pradėti, visada pasikalbu apie temą su draugais, ir prašau pasakyti pirmą mintį, kurią jiems sukelia tos temos pavadinimas. Ir visada padeda. Taip pradėjau rašyti ir apie mažus miestelius.

KAS DAINON NESUDĖTA

Maži miesteliai – neapdainuotos žmonių skruzdėlyno darbo bitės. Čia, o ne didmiesčiuose, kuriasi, auga ir yra saugojama šalies ir tautos dvasia, papročiai ir ypatybės. Taip yra dėl to, kad maži miesteliai ir jų gyventojai nesistiebia žiūrėti aukščiau horizonto, jiems užtenka to, kad ryte virš vieno miesto pakraščio pakyla saulė, o vakare virš kito nusileidžia, taip visada buvo ir bus.
Čia nesigėdijama nei papročių, nei įpročių (o tie, kas gėdijasi, paprastai mažuose miesteliuose neužsibūna: didelės asmenybės, dideli siekimai ir dideli troškimai veržiasi į didmiesčius, ir visada išsiveržia, o atgalios neskuba).

Kai klausiau draugų, visi kalbėjo maždaug apie tą patį: maži miesteliai, lėti gyventojai, tačiau netingintys į visus nepažįstamus paspoksoti, negudrios vietos merginų mados (daug kosmetikos, ir keistas jausmas, kad labai jau dvelkia praeitimi) ir pigios plastmasinės puošmenos, dar negudresni tų merginų kavalieriai miestelių centruose su dviejų metų senumo mados aprėdais – prie autobusų stoties, prie prekybos centro, lėtai kalbantys, lėtai besidairantys į šalis, rūkantys ir susikišę megztinius į džinsus.

Mažuose miesteliuose ir ambicijos mažesnės. Net vietiniai turtuoliai gana paprasti, palyginti su didmiesčių rykliais. Kartu ir kontrastai čia mažesni: paprastam žmogui, kai ateina sunkūs laikai, kai sušlubuoja sveikata ar netenki darbo, kritimas švelnesnis, ir ne toks skausmingas.
Ir savigarbos nuopuolis čia suminkštintas. Ar pastebėjote: mažo miestelio prekybos centruose net girtuoklėliai, perkantys pigaus alaus ar pigaus vynelio butelį ir su juo klibinkščiuojantys link išėjimo, atrodo jei ne tauriai, tai bent jau išlaikę savigarbos, žmogiškojo orumo krislelį – ne taip, kaip didelių miestų nusmukę į gyvenimo dugną žmonės.

Dideliuose miestuose jei jau smunki, tai iki galo, iki pačių gelmių, iki gyvenimo požemių, kur šlapios juodos sienos ir telkšo balos tamsoje. O miestelio parduotuvėje tam pijokėliui pardavėja parodys beveik tiek pat dėmesio, kaip ir atvažiavusiam prabangiu automobiliu vietos verslininkui: ir pašnekins, ir pajuokaus. Tik skolon butelio neduos, bet ir tai be pykčio.

Tai lietuviškas supratimas apie mažą miestelį. Tačiau ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje maži miesteliai menkiau skiriasi skirtingose šalyse, nei didmiesčiai. Galbūt todėl, kad dideli miestai remiasi į tai, kas labiau skirtinga įvairiose tautose: į didžiąją pramonę, į didžiuosius infrastruktūros objektus, į universitetų protą ir bibliotekas, į mokslo pasiekimus.

Maži miesteliai yra paprastesnių, bendražmogiškų dalykų - šeimos ir paprastųjų žmogiškų poreikių - atrama. Didmiesčio pramogos yra nauji restoranai, aukštuomenės prezentacijos, mokslo konferencijos, svečių pasitikimai oro uostuose; mažuose miesteliuose džiaugiamasi kūdikių gimimais, giminių susitikimais, mišrainėmis ir gėrimais ant stalo, nauja pirtim kieme, pirmuoju sniegu lapkritį ir pavasario šiluma. Mažame miestelyje viskas paprasčiau ir demokratiškiau.

VISOS ŠALIES ATSPINDYS

Romantiško įvaizdžio mūsų, lietuvių, sąmonėje, maži miesteliai kažkodėl neturi. Dažnas Lietuvos žmogus pastebi, kad maži Vokietijos ar Amerikos miesteliai atrodo laimingesni ir jų bendruomenė atrodo labiau savim pasitikinti. Tas tiesa, bet tam yra objektyvių priežasčių, ir nuo jų niekur nepabėgsi.

Turtingesnėse visuomenėse mažų miestelių žmonės nesijaučia tokie nuskriausti nes jie dažniau pasirenka gyvenimą ne didmiestyje, o ne pasilieka ten todėl, kad neturėtų kito pasirinkimo.
Kuo neturtingesnis kraštas, tuo dažniau matyti, kad didmiesčiai, atrodo, susiurbia visus ir kiekvieną, kas turi jėgų ir proto, kas turi energijos ir kas nori ką nors pasiekti gyvenime, o mažiems miesteliams lieka tai, kas lieka. Čia liko tie, kas tingi, ar nenori, ar nemoka pasijudinti – taip sako visuomenės supratimas. Tai neteisinga ir nedraugiška, o svarbiausia, toliau skatina iš mažų miestelių nešdintis lauk visus, kas nenori, kad į juos būtų taip žiūrima.

Toks judėjimas nėra nei privalomas, nei neišvengiamas: šaliai reikia tik laiko ir pasitikėjimo savo jėgomis, ir miesteliuose gyvenimas tampa ne vien nevykėlių kūdra.

Čia pradeda trauktis, ieškodami dvasios palaimos, tie, kam reikia ramybės ir kam pakanka didmiesčio tik retkarčiais, o šiaip gana ir savo namo tylioje gatvėje, savo knygų ir savo vaizdo pro langą, kur nebėra begalinės šviesų ir žiburėlių jūros. Bet tam reikia laiko.

Ir tuomet žmonės, kurie mažuose miesteliuose yra ne iš nevilties, bet todėl, kad jiems čia geriau, atsitempia su savim ne tik savo pinigus – pãskui jų pinigus ateina geresnės parduotuvės, čia jau galima nusipirkti ne tik pigaus vaisiuko, bet ir gero vyno, ne tik alaus bambaliuose ir vytintos stintos, bet ir gero sūrio ir užjūrio prieskonių.

Paskui jau galima įsigyti ne tik vietos laikraštį, bet ir knygų; paskui įsisuka gerasis užburtasis ratas, ir įkandin tų parduotuvių ir gero vyno ir protingų knygų ateina kiti žmonės, kuriems viso to reikia gyvenimui, ir tada mažas miestelis jau gyvena visavertį gyvenimą, ir darosi žavus ir geidžiamas, kaip anksčiau nepatrauklia laikyta mergina, pasikeitusi šukuoseną, išmetus lauk bjaurius akinius ir apspaudusi visai patrauklius sėdmenis ir ilgas kojas siaurais džinsais.

MIESTELIO ASMENIŠKUMAS

Kai žmonės kalba apie mažus miestelius, visada sako, kad ten visi visus pažįsta, ne taip, kaip didmiesčiuose. Bet tai tik vienas požymis – mažas miestelis apskritai yra asmeninių, individualių, šeimos ryšių raizgalynė, kurioje visgi galima susekti visus siūlus, ir kuriuose kiekvienas svetimas žmogus tuojau pat pasijunta svetimu.

Vienas iš didmiesčio privalumų, kurį daugelis supranta kaip trūkumą, yra anonimiškumas. Didmiestis nė vieno žmogaus – nei gyventojo, nei svečio – nepriima asmeniškai. Net ir visą gyvenimą pragyvenęs Niujorke ar Londone, savas tam miestui nepasidarysi (nors pats miestas tau gali tapti savas), net jei pažinosi savo gatvėje laikraštininką, krautuvininką ir paštininką, net jei su jais sveikinsies kasdien, jų sąmonėje neužimsi jokios vietos, ir jei tu rytoj išnyksi, dingsi, persikraustysi kitur, jie net nesusimastys apie tave.

Užtat didmiesčiui niekada iš tikrųjų nebūsi svetimas, nes svetimumas nėra savaiminis jausmas: žmogus jaučiasi svetimas ne pats savaime, o palyginti su kitais. Taip būna tada, kai aplinkiniai yra tvirtai sumegzti santykių siūlais, o tu jautiesi svetimas jų gyvenimo šventėje. Čia tas pats, kaip ir skirtumas, įėjus į traukinio vagoną arba kino salę – ir įėjus į barą, kur visi vieni kitus pažįsta. Vienur esi tiesiog vienas iš žmonių, nei savas nei svetimas – o kitur tik svetimas.

Todėl mažas miestelis siūlo jaukumą ir namų jausmą, bet ne visiems. Bus miesteliai, kurie priims Tave geranoriškai: bet tik kaip svečią, ir tik tada, jei jausies ir elgsies, kaip svečias, jei nebandysi vaidinti saviškio, jei nebandysi pasirodyti vienu iš jų. Tada miestelio bendruomenė mikliai trenks per nagus ir atšiauriu žvilgsniu primins, kad nevalia bandyti įsibrauti be eilės.

Teisę būti savu mažame miestelyje galima užsidirbti, ir tik per ilgą laiką, ir tik prisitaikant prie jo taisyklių ir nesiūlant savųjų. Kartais tai užtrunka dešimtmečius. Nuolatinis filmų ir knygų siužetas: atsikraustęs į mažą miestelį keistuolis, atneša savus įpročius, negerbia (kaip vietiniams atrodo) vietos papročių ir to, ką įpratę gerbti gyventojai, ir galiausiai nugalintis miesto konservatyvų sustabarėjimą savo žavesiu ar širdies šiluma.

Tačiau čia tik taip meno kūriniuose taip būna: dažniau mažas miestelis pats išguja arba pagal savo taisykles perauklėja atvykėlį, nes jis, tas miestelis, turi unikalią jėgą: jis yra visas gyvenimas, jis yra ir pradžia, ir pabaiga, ir jei nesutarsi su juo, nesutarsi su niekuo. Jis turi galią atimti viską, nuo ko priklauso socialinis žmogaus gyvenimas, nuo parduotuvės iki banko ir aludės, gali pasišiaušti kaip ežys, ir tada vargas svetimam, nes sužinos, kaip jaučiasi tikrasis atšiaurumas.

MAŽŲ MIESTELIŲ ŠALIS

Iš visų šalių turbūt labiausiai mažą miestelį pašlovino Amerika. Amerika yra mažų miestelių šalis, ir niekur nesidėsiu nepaminėjęs, kad turistų matomi ir mylimi Niujorkas, Los Andželas, Čikaga, San Franciskas yra tik trupinėliai šalies pakraščiuose, ir visiškai šalia jų prasideda ta Amerika, kurios tiek mažai turistiniuose vadovuose.

Teko skaityti, kad Amerikos provincija, jos maži miesteliai, iš esmės skiriasi nuo beveik visų kitų šalių, nes juos kūrė žmonės, kurie (arba jų protėviai) ten nėra gimę. Tai pasirinkusiųjų kraštas, nes emigracija – visada pasirinkimas.

Skeptikai sako, kad mažų miestelių Amerika yra vienoda, ir skiriasi tik fonas, skiriasi tik dekoracija – kalnai, laukai, miškai. Tai nėra klaidingas pareiškimas. Mažų miestelių Amerika tikrai nuostabiai panaši pati į save, miesteliai vienodi. Skiriasi, žinia, ne tik kalba, skiriasi klimatas (juk didžiulė šalis), skiriasi žmonių tartis, skiriasi valgiai.

Tačiau civilizacijos ženklai, žmonių kultūros ženklai – gyvenamieji namai, viešieji pastatai, keliai, šviesoforai – visa tai nuostabiai vienoda.

Galbūt viena priežasčių, kodėl tai nevargina ir neliūdina, yra ta, kad Amerikoje (ir ne aš pirmas tai pastebėjau) kelionė nėra tik būdas iš vieno taško pasiekti kitą: Amerika tokia didelė, kad kelionė tarp taškų yra pats gyvenimas, ir todėl maži miesteliai yra tos kelionės, to proceso – ir, pagaliau, to gyvenimo tėkmės – dalis.

Jie neprivalo būti labai skirtingi: atvirkščiai, nuvargusiam keliautojui (o po kelių valandų prie vairo kiekvienas bus nuvargęs) ji siūlo vienodumą, kuris tampa svetingumu, nes yra nuspėjamas, įprastas, tiesiog savas, kaip savi ir pažįstami daiktai, grįžus į tėvų namus: eini, žiūri savo kambarį, kur viskas, absoliučiai viskas yra žinoma, kur žinai ne tik kiekvieną sienos plyšelį, bet ir kiekvieną baldų varžtelį, kiekvieną parketo įdubimą.

Todėl žmogus, vykstantis per Ameriką, jau žino, kas jo laukia, atvažiavus į miestelį (maža to, prie dažno iš jų ant lentos dar bus ir gyventojų skaičius užrašytas – taigi gali žinoti, koks miesto dydis): keli moteliai, bažnyčia, parduotuvėlės, kur parduoda maistą, bulvinius traškučius, cigaretes ir alų, greito maisto restoranai, paštas ir policijos nuovada. Įpratusiam keliauti nieko daugiau nereikia: visa tai prie pagrindinio kelio, visa tai – patogiai čia pat, ir viskas paruošta naudojimui.

Čia nereikia aiškintis ir žiūrėti į žemėlapį, kaip didmiestyje, čia nepasiklysi ir nesusipainiosi. Ir čia visų akys tave mato, ir žino, kad atvažiavai: jie rūpinasi ir savimi, nes nepasitiki nepažįstamaisiais, bet prisimins ir tavo saugumą ir gerovę.

Būtent dėl to mažuose miesteliuose Amerikoje fantastiškai, neįtikėtinai, juokingai mažas nusikalstamumas ir nerakinami namai. Siaubo filmai apie maniaką-nusikaltėlį mažame miestelyje būtent todėl ir būna sumanyti ir parodyti tokioje aplinkoje, kad nusikaltimo baisumas atrodo dar šiurpesnis ten, kur yra nepalyginamos ramybės bendruomenė, kur niekas niekada nevyksta.

Mažame miestelyje vienintelės vietos, kurias užrakina – bankas, parduotuvė ir viešbučių kambariai. Iš tiesų, nuslėpti nusikaltimą čia ne lengviau, nei paaugliui tėvų name pavogti iš svetainės televizorių ir paslėpti jį savo kambaryje: namų gyventojai iškart pastebės, kad dingo, o pastebėję žinos, kur jo ieškoti. Amerikos miesteliuose policijos nuovados vadovas ne tik visiems žinomas: jis gyventojų tiesiogiai ir renkamas (kaip, pavyzdžiui, ir ugniagesių tarnybos vadovas[1]), ir todėl ir jis žino ir pažįsta ne tik tuos, kurie nusikalsta. Jam žinomi ir visi tie, kas gali nusikalsti.

Paslapties čia nenuslėpsi, ir privatumo čia nėra jokio ir net nesitikima. Dėl to nereikia kaltinti liežuvaujančių namų šeimininkų, besidairančių pro langus, susitinkančių maisto prekių parduotuvėje ir kavinėje ir aptariančių visus, kam nesiseka šeimoje, kas apgaudinėja žmoną, kas geria ir kieno vaikai slapčia rūko už mokyklos. Visuomeninė gyvenimo kontrolė ir vertinimas yra miestelio kraujyje, ir jei nebūtų namų šeimininkų, paskalomis ir apkalbomis turėtų užsiimti jų vyrai, nes miesteliui tai ne tik neišvengiama: to niekas nė nesiruošia vengti ar kratytis. Jei nori privatumo – negyvenk čia, važiuok didmiestin, ten rasi visą anonimiškumą, kokio tik gali geisti tavo širdis.
-------------------

[1] Ne tik vietos valdžios, bet ir valstybinės tarnybos vadovų renkamumas JAV užtikrina ne tik gerą tvarką, bet ir visai kitą požiūrį į federalinę, t.y., visos šalies centrinę, valdžią, nei kitur. Amerikos miesteliui tiek valdžia Vašingtone, tiek net ir savo valstijos sostinėje reiškia taip mažai, kad, paėmęs vietos laikraštėlį, kartais gali pagalvoti, kad esi atskiroje angliškai kalbančioje valstybėje. Miestelis yra pats sau, jis pats ir pradžia, ir pabaiga, jam nieko iš nieko, atrodo, nereikia (nors tai nėra tiesa – daugelis mažų bendruomenių priklauso nuo didelių įmonių, nuo infrastruktūros, nuo netoliese esančių karo bazių).

"Miesto IQ", 2009 m. liepa-rugpjūtis

Atvežkim jį į Lietuvą

Sveikinimai Lietuvai iš Čikagos South Side yra geriausia šių metų naujiena. Ypatingai visų nesekmių fone: "Europos chaltūros sostinės", bankrotų, mažinamų ir nemokamų atlyginimų ir laukiamo lito devalvavimo, kurio gal ir nebus, bet jei bus, tai bus dar liūdniau.

Reikėjo saulės spindulėlio, ir jis atėjo iš vėjuotos ir pilkos Čikagos.

James T. Alfred, sudainavęs "Ant kalno mūrai" Čikagos gete, teisingai sakė - "tai istorija; niekad dar nematėt juodaodžio, dainuojančio Lietuvos himną/lietuvišką dainą Čikagos South Side, geto viduryje". Ir nors, kaip pastebės pedantai, tai ne valstybės himnas, bet vistiek tai gražu ir miela ir teigiama.

Tai teigiama, nes kiekvienas trupinėlis pasaulio įvairovės yra kaip vaistas lietuviškam provincialumui, runkeliškam uždarumui ir bukai ksenofobijai gydyti.

Čia kaip Justinas Jankevičius, kuris padarė stand-up'ą, kuriame suplakti lietuviški ir angliški tekstai (kaip čia dar VLKK talibanas nepastebėjo, o gal pastebėjo, bet kadangi nesupranta angliškai, šiuo metu turbūt kaip tik ruošia video įrašo notarizuotą vertimą, kad pagal jį galėtų imtis keršto ir bausmės). Ten reikia palaukti pasakojimo apie lietuvius Londone. "You want in face, nah?". Temą galima būtų plėtoti be galo.

"How you talk viv me? You vill answer for zis talk. I not efreid you."

James T. Alfredą (jo tinklalapis yra čia) ir jo video aprašė lrytas.lt (skaityti reikia ir komentarus), o geri žmonės sugalvojo pakviesti į Lietuvą, manau, taip reikia ir padaryti.

Mytbolai ir naujienos

Nusipirkau naują saitą: "uzkalnis.com". Kam reikia? Todėl, kad į blog'ą neįmanoma sudėti taip, kaip norisi, o jau anksčiau turimo "andrius.com" neturiu laiko išmokti pats kurti.

Todėl iš Moonfruit įsigijau tinklalapį, kur viską palyginti lengvai ir online galima kurti, pačiam kaitaliojant spalvas ir šriftus ir nekišant piršto prie HTML kodų arba fantastiškų, bet per sudėtingų šiam reikalui programų kaip Dreamweaver.

Tinklalapis pamažu kraunasi ir lipdosi; vakar prisėdęs padariau naują proveržį kūryboje - kulinarinė publicistika, Sicilijos kukuliai (mytbolai), iš itališkų dešrų su pankolių sėklomis, paprastame bet ilgai verdamame tomatų padaže.

.

Atėjus laikui, parašė ir mane įvertino enciklopedija: Pipedija, nepagarbus lietuviškas leidinys, man ideologiškai artimas (nes skeptiškai žvelgia į VLKK veiklą, tarnaujančią patiems sau, kuriančią pačią save ir vertinančią kalbą ne kaip bendravimo priemonę, o kaip tikslą, dėl kurio verta visiems gadinti gyvenimą; taipgi Pipedija propaguoja humorą, kuris priimtinas tiems, kas nelaiko juokingu Erlicko ir "Dvyračio žynių" ir panašių agitbrigadų ir KVNų išrūgų).

.

Dėl jų keisto kodavimo, tiesiogiai linkinti į straipsnį apie mane galima, bet ne visiems veikia. Kai neveikia, reikia nueiti į jų pagrindinį puslapį ir suvesti "Užkalnis", jei norite pasiskaityti, ką jie turi pasakyti apie mane.

.

Tai tuo tarpu tiek, laukiu atostogų rugpjūty.

Linkėjimai blog'ui nuo laikraščio rašytojo

Atrodo, gali būti taip, kad kam atrodo, kad pasielgiau negražiai, kai parašiau Lietuvos Ryte, pasinaudodamas "Auksinės varpos" blog'o idėja apie emigrantus, ir dar užsidirbau iš to, ir prisidėjau sau šimtus skaitytojų komentarų (už kuriuos, kaip žinia, gaunu atskirą honorarą).

Auksinę Varpą iki manęs jau perspausdino Delfis.

Dar kartą sakau: man labai patiko "Elgesio atmintinė". Juokingas tekstas ir linksmas. Ir taiklus labai daug kur.

Jis man davė mintį tik apie tai, kad daugelis tų, kas juokiasi, labai klysta manydami, kad iš jų pačių taip pat negalima pasijuokti.

Anglijos vynas: hobio triumfas prieš verslą

Vynas iš Anglijos, pagalvojau, ar tik nebus nesusipratimas? Tas pats, kaip kojomis sukioti automobilio vairą: išmokti galima, bet ar reikia?

Britanijos gyventojai yra vieni energingiausių vyno gėrėjų pasaulyje, kone pusė viso pasaulio aukščiausios kainų kategorijos vynų perkami ir parduodami būtent Londone; čia – galingiausi Europos vyno pirkliai, Britanijos sostinės vyno vertinimo renginiai, vertintojai ir somelje nustato kartelę visiems kitiems, tačiau Anglijos vynas? Daugelio nuomone, tai kaip juvelyriniai dirbiniai arba rankinukai iš Rusijos: naudotojų ir mėgėjų daug, poreikis didelis, bet tai, ką jie daro patys... Ačiū, geriau nereikia.

Niūrų pavasario savaitgalį nuvažiuoju į Stanlake Park, vieną žinomų Anglijos vyno dvarų – netoli nuo mano namų, Barkšyro (Berkshire) grafystėje, į vakarus nuo Londono. Grafystė – vienintelė iš visų šalies grafysčių oficialiai vadinama „karališka“ (joje yra Vindzoro pilis, Jos Didenybės vasaros rezidencija). Viskas aplink Londoną šimto kilometrų spinduliu – kone nepertraukiami, miūriai vienodi dviaukščių namų skruzdėlynai, sandėliai, garažai ir keliai bei greito maisto restoranai su kur ne kur pasilikusiais senoviniais miestukų centrais, parkais ir dar neužstatytomis žalumos dėmėmis.

Tvaifordas (Twyford) – vienas tokių miestukų, su siauromis gatvelėmis, bažnyčiomis ir maža geležinkelio stotimi. Greta glaudžiasi senas Stenleiko (Stanlake) dvaras, įkurtas dar XII amžiuje: tai, ko turistai tikisi iš Anglijos: raudoni mūrai, apipinti vijoklių – bet pats dvaras yra savininko asmeninio gyvenimo teritorija, į kurią nesiveržiu. Atvykėlius ir pirkėjus savininkas, Piteris Dartas (Peter Dart) priima „rūsyje“, kuris yra ne rūsys, nes ne po žeme, bet vyninės parduotuvė.

Nors diena ne turistinė, ir sezonas dar neprasidėjęs, svečių ir pirkėjų yra (kone visi, kurios mačiau, užsieniečiai). Vasarą, sako Piteris, jų būna žymiai daugiau, stovėjimo aikštelė tarp dvarą supančių vynuogynų būna pilna automobilių. Žmonės atvažiuoja ragauti ir pirkti, kartais dvare būna degustacijos, galima užkąsti. Tai labai gerai įsivaizduoju, nors šiandien ir ne tokia diena: Britanijos gyventojo gamta ir orai nelepina, ir niekas kitas, kaip anglas, nesugeba mikliai pasidžiaugti geru oru, išsitempti į atokaitą groteles mėsos kepimui, lauko baldus (kuriuos turi kiekvienas padoresnis šeimininkas, net jei ir sodas mažytis, o pasinaudoti jais tenka tik kelis kartus per metus), ir atkimšti vyno butelį. Vynas lauke, tarp medžių – efemeriška svajonė, kurios uodegą ūkanotų salų gyventojas griebia kiekvienai progai pasitaikius.

Piteris Dartas nesutinka, kai pavadinu jį vyndariu. „Aš ne vyndarys, aš verslininkas, aš visą savaitę dirbu Londone, o čia mano hobis“. Jis nusipirko dvarą dar ir todėl, kad jam ir jo šeimai buvo patraukli mintis gyventi senoviniuose mūruose. Pagalvoju: tikrai, turėtų būti žymiai smagiau, nei standartinis pasiturinčios klasės atstovo būstas: penkių miegamų dviaukštis namas su trimis vonios kambariais ir dviem garažais pusvalandžio atstumu nuo Londono centro, važiuojant traukiniu. Aš irgi būčiau nieko prieš, jei tik galėčiau atlaikyti tokį ritmą: po darbo savaitės, kuri bet kuriame verslininkui yra ne keturiasdešimties valandų, savaitgaliais užsijuosti prijuostę ir pasitikinėti svečius, pilstant vyną, pasakojant apie dvarą ir skaičiuojant pinigus.

Vyndarius ir kitus specialistus jis samdo, įranga – sava, įsikūrusi senuose dvaro ūkiniuose pastatuose. Skirtingai nuo daugelio kitų vyninių, Stanlake Park gali patys apdoroti iki 200 tonų vynuogių per kiekvieną derlių. Gamybinių pajėgumų užtenka ir savo, ir kitų vynuogynų derliaus perdirbimui. Iš šito pinigų nepasidarysi, sako Piteris, nors vyno ūkis už visas gamybos išlaidas sumoka pats, subsidijuoti jo nereikia. Jis sako, kad gal kai kurios iš Anglijos vyninių ir sugeba pasidaryti pelno, vargu ar daugelis ir net ir tos – vargu ar kiekvienais metais. Žadėtas globalinis atšilimas, kelias vasaras Anglijoje dovanojęs karštesnes vasaras ir brandinęs saldesnes uogas, vėl atidėtas, rodos, nenumatytam laikotarpiui. Žurnalistų kalbos apie tai, kad dėl klimato ilgainiui Anglija prilygs bent jau Portugalijai pagal vynų gamybos apimtis, liko tik žurnalistų kalbomis ir pagelto kartu su laikraščiais, kuriuose buvo išspausdintos.

Taigi dažniausiai žmonės Anglijoje užsiima vynininkyste, nes jiems patinka toks gyvenimo būdas, kadangi gyvenimas ne miesto grūstyje, bet kaime ir dar savo dvare – nuo Pramoninės Revoliucijos laikų yra anglo širdyje giliai paslėpta svajonė, vargiai pasiekiamas idealas, kaip japonui – namas su nuosavu karšto vandens baseinėliu kalnuose, kurį pripildo mineralinio vandens šaltiniai. Svajonė, retai kada išsipildanti. Jos saldžių vaisių ragauja tik reti laimingieji.

Kadangi didelių pelnų nesitikima, Stanlake Park savo 25 akrų (maždaug 10 hektarų) vynuogynuose gali leisti sau smagintis, augindami daugybę vynuogių rūšių. Tai ne tik anglo ausiai gerai pažįstamos Pinot Noir, Chardonnay ir Gamay, bet ir Pinot Meunier, Dornfelder, Gewurtzraminer, Ortega, Bacchus, Muller-Thurgau, Madeleine Angevine, Scheurebe – daugiausia tai, kas veista ir tobulinta vokiškajame vynininkystės pasaulyje, kaip ir dera, nekaršto klimato šalyse.

Ragauju vyną: raudonasis Ruscombe, iš Triomphe ir Dolnfelder vynuogių, fermentuotas su odele siekiant pagilinti spalvą ir skonio gilumą, lygus, lyg nepiktai ir neįkyriai vaisinis, bet nepribloškiantis ir nestuksenantis kumščiu per stalą. Galiu įsivaizduoti save jį geriant sode, galbūt su švelniais mėsiškais patiekalais.

Baltasis įspūdingesnis: Regatta – gaivios žolės ir žiedai, tik ne saldūs, ne tropiniai, bet santūrūs, iš pievų, beveik lietuviški savo kuklumu. Tikra vasara. Kings Fumé – vienintelis brandinamas ąžuolo statinėse, sviestas ir vanilės saldumas. Čia tikriausiai nuo statinės ta vanilė.

Vynai kokybiški, bet ar gali konkuruoti savo kainų kategorijoje? Vargu, mano Piteris Dartas. Jis pats eksportu neužsiima, specializacija ne ta, be to, siuntimo kaina padvigubins jau ir taip nepigaus vyno kainą pirkėjui. Šis vynas parduodamas arti prie namų, jis, kaip ir kiti angliški vynai – vietos įdomybė, patiekiamas aplinkinių restoranų ir „gastropubų“ („gastronominių aludžių“ – senų smuklių, kur ne vien alus, bet ir neblogas vyno sąrašas, ir padori virtuvė su profesionaliu šefu), kur žmonės nori mėgautis vietos maistu ir vietos gėrimais. Namų gamyba, apčiuopiamas lokalumas – šio dešimtmečio mada, ir jai angliškas vynas labai tinka. Maža to, noras vartoti vietos prekę skatina ir atlaidesnį požiūrį į kainą: jei angliški vynai konkuruotų tik pagal kainos ir kokybės santykį, ir negalėtų naudotis sentimentalaus „vietiškumo“ stygele pirkėjo sieloje, vargu ar čia klestėtų vynininkystė taip, kaip dabar.

Iš Stanlake Park vyninės parduotuvės pono Darto vynas kainuoja nuo 7 iki 10 svarų (28-40 litų), dar jo kartais galima nusipirkti brangiuose supermarketuose „Waitrose“, bet ne visuose ir ne visada. „Jei nueičiau su Jumis į Waitrose, už tokią kainą lentynoje tikriausiai Jums rasčiau geresnį vyną, nei šis“ sako Piteris. Atvirumu nėra ko stebėtis: jis sutinka, kad anglišką vyną žmonės renkasi visai ne dėl to, kad jis pigesnis arba už tą pačią kainą siūlo geresnę prekę, arba kad vynas toks, kokio kitur neparagausi. To niekas ir neteigia.

Galynėtis su Prancūzijos, Italijos ar naujojo pasaulio vynuogynais, dosniais orais ir sena gamybos tradicija nėra prasmės, ir tuo Anglijos vyndariai neužsiima. Jie nesiūlo unikalaus produkto ar nepakartojamo skonio. Iš esmės, tai profesionaliai dirbantys mėgėjai, darantys ir pardavinėjantys neblogą, nors ir nepigų, vyną, tuo užsiimantys dažnai vien todėl, kad galima (o ne todėl, kad reikia), ir besidžiaugiantys tiek pačiu procesu, tiek ir jo rezultatais. Be kita ko, jie paneigia mitą, kad anglai viską pirmiausia apskaičiuoja buhalterio protu, o širdis įsijungia tik paskui. Nieko panašaus. Šie žmonės vyną daro, vedini pirmiausiai jausmų. Sąžiningas hobis, dar ir dorai atliekamas – ne taip jau maža.

"Vyno žurnalas", 2009 m. gegužė

Elitas: nemylimi, bet reikalingi

Trumpas ir paprastas žodis, bet mums reiškia tiek daug. Ir naudojamas jis keistai: tie, kas apie elito atstovus atsiliepia blogai, dažniausiai patys norėtų jais būti. Tie, kas pasiekia tuos virtualiuosius namus, kuriuose gyvena elitas, pasižiūri pro langą į gatvę, ir grįžti ten nebenori – bet vadintis elitu vengia. Tie, kas vadina save elitu, greičiausiai nėra jokie elito atstovai: dar daugiau, jei apie save kalbi, kad atstovauji elitui, tai visi sužino, kad tikrai jam nepriklausai.

Priklausymas šiam klubui irgi keistai apibrėžiamas. Viena vertus, narystę Jūsų tvirtina būtent tie, kas nėra to klubo nariai. Be to, skirtingai nuo aristokratinio klubo, kur yra brolybės atmosfera, elito nariai vieni kitų nemėgsta: kai vienas elito atstovas kalba apie kitą, dažniausiai pradeda ir baigia tuo, kad anas, kitas, tik vaizduoja esąs kažkas. O iš tikrųjų jis – niekas, tik apsimetėlis.

NUO KO PRASIDĖJO?

Mes klaidingai manome, kad žodis ir samprata atsirado tik neseniai, kai vieno buvusio prezidento trumpo valdymo laikais, visuomenėje susidūrė runkelių ir elito armijos.

Tai būtų labai supaprastintas vaizdelis: prastuomenė mato „elitą“, kaip ciniškus, gudrius ir gerai pasiklojančius ir šiltai išsimiegančius bjaurybes, įpratusius atsiriekti storesnį kąsnį, o aukštuomenė žvelgia į „runkelius“ kaip į tinginius, girtuoklius ir išlaikytinius, besigviešiančius perdalinti svetimą gerą.

Elitas buvo visuomet, ir sovietinis periodas nebuvo išimtis.

Techniškai elito egzistavimas paaiškinamas labai paprastai. Kiekvienoje visuomenėje (absoliučiai kiekvienoje, net ir pusiau laukinėse šalyse) žmonės pasiskirsto į daugumą – tuos, kam vadovauja kiti, ir mažumą – tuos, kas vadovauja kitiems. Čia kalba ne tik apie politinę valdžią: kitus valdo ne tik tie, kas kontroliuoja policiją, kariuomenę ir kalėjimus. Tas pats galioja tiems, kas sugeba gydyti žmones, geriau už kitus suprasti įstatymus ar projektuoti namus – tai vis profesijos, kurias sugeba daryti labai nedidelė mažuma.

Politikai ir valdžios atstovai irgi turi tik nedaugeliui priklausantį norą ir sugebėjimą vadovauti. Nesiraukyk, skaitytojau: niekas tau neliepia manyti, kad politikais tampa tie, kas yra protingesni už kitus. Arba tie, kas būtinai doresni, tyresni ar tauresni. Tai idealas, taip pat tolimas nuo realaus gyvenimo, kaip ir sauskelnių reklamoje rodoma šeima: mama, viduryje nakties žavi ir idealiai sušukuotais plaukais, tėvas, negalintis nustoti šypsotis, nes trečią valandą ryto reikia pervystyti mažylį, ir raudonskruostis bamblys, kuris arba laimingas kikena, arba miega.

Politikais tampa, paprastai šnekant, tie, kas netingi, nes didžioji dauguma žmonių gyvenime nenorėtų tokio darbo. Sugebančių vadovauti tarp mūsų labai mažai, vadovauti norinčių ir turinčių energijos stumdytis alkūnėmis, kad prasimuštum prie vairo, yra kiek daugiau - bet ne tiek daug, kad visiems jiems neatsirastų darbo.

Ir čia iš esmės jokio skirtumo, ar kalbame apie išsivysčiusią demokratiją, ar komunistinį režimą, ar primityvią ir korumpuotą diktatūrą, kur ginantys savo teisę būti viršuje paremia smegenų gebėjimus ginklais ar kariuomene. Skiriasi tik būdai, kaip prasimušama viršun. (Kuo labiau civilizuota visuomenė, tuo labiau ji linksta, kad jai vadovautų ne tie - arba ne tik tie - kieno didžiausi kumščiai; tai nulėmė natūrali atranka: nors geriausias medžiotojas turėdavo daugiausiai mamuto mėsos, bet pavasario sulaukdavo tas, kas pasirūpindavo malkomis žiemai ir kailiais.)

Bet kuriuo atveju, viršun veržiasi mažuma, kuri ir yra elitas. Elitas – tai tie, kas turi valdžią, bet ne tik politine, o valdžią pačia plačiausia prasme. Šia valdžia džiaugiasi, kas turi kažką tokio, kas reikalinga kitiems, ir ko visiems nepakanka, ir galima savo nuožiūra skirstyti: įgūdžius, žinias, gebėjimą gerai nuspręsti, geriausią balsą, greičiausias kojas, stačiausią krūtinę, balčiausius dantis.

Kuo mažiau sugebančių kažką veikti, tuo geriau už tai atlyginama. Nė vienoje visuomenėje negausi daug pinigų už darbą, kurį patenkinamai atlikti yra daug norinčių ir sugebančių. Čia ir yra liūdnas atsakymas į retorinį klausimą, kuriuo dažnai kamuojasi mąstytojai: pažiūrėjus į uždarbius, nejau visuomenei reikalingesnis jaunuolis, labai taikliai mėtantis oranžinį kamuolį i krepšį, negu žemdirbys, auginantis javus, arba mokytojas, mokantis vaikus lietuvių kalbos? Atsakymas paprastas: jiems moka ne pagal tai, kiek jie reikalingi visuomenei, o pagal tai, kiek yra galinčių ta veikla tinkamai užsiimti.

AR STATUSAS PAVELDIMAS?

Prieštaringiausias elito bruožas – tai, kad elitas gimdo ir augina į save panašius (ir todėl į elitą prasimušti iš šono sunkiau, nes kiti jau gimsta su žymiai geresne starto pozicija). Turtingi tėvai sugeba atžaloms nupirkti geriausią išsilavinimą, kuris joms užtikrina gerus darbus ir geras pajamas, už kurias jie gali pirkti šiltesnę vietą po saule jau savo atžaloms.

Tai tiesa, bet ne visai. Jei procesas paliekamas savieigai, privalumai baigiasi vidutiniškai jau po trijų kartų [uždėkite, prašau, kirtį ant paskutinio skiemens]. Labai dažnai turtingų tėvų atžala turi protą ir išsilavinimą, bet neturi to, kas kažkada užtikrino jų tėvams vietą viršūnėje: atkaklumą ir sugebėjimą kovoti, alkūnėmis brautis ir nenuleisti rankų. Šios savybės beveik niekada neišsivysto automatiškai.

Būtent todėl daugelis pasaulio visuomenių – ne idealizmo, bet pragmatizmo vedinos – perėmė anglų aristokratų tradiciją auginti atžalas kuo griežtesnėmis sąlygomis, dažnai net pabrėžtinai atšiauriai. Tai ne kokio nors neracionalaus ir įgimto kuklumo išraiška. Kuklumas apskritai yra dažniausiai ne nedrąsaus būdo ar nuolankumo pasireiškimas, o labai racionalus pasirinkimas, kylantis iš pasitikėjimo savo jėgomis ir nenoro gyrimuisi švaistyti energijos.

Pasaulio šeimininkų palikuonys tyčia sodinami į akmeningą dirvą, nes per šimtmečius buvo pernelyg daug pavyzdžių, primenančių apie išlepintus karalių vaikus, kurie dar džiaugėsi pudruotu gyvenimu tėvų rūmuose, bet buvo pernelyg žiopli ir nepastebėjo, kad šalį ir turtus jau valdo kiti. Pačių įpėdinių vaikai ir anūkai likdavo visai tuščiomis.

Anglai sugalvojo, kad tiems jauniems žmonėms, kuriuos jų šeimos turtai apsaugojo nuo nepriteklių ir būtinybės kovoti dėl duonos kąsnio ir stogo, galima panašias, asmenybę ugdančias sąlygas sukurti dirbtinai – už didelius pinigus.

Kuo brangesnė angliška privati mokykla, tuo labiau ji šalta disciplina panaši į sustiprinto režimo nepilnamečių auklėjimo įstaigą, tik dažniausiai ji yra senoviniuose pastatuose, su gerai prižiūrėtomis vejomis ir su geru plaukymo baseinu. Anglijos mokyklos mušti vaikų jau negalima: valstybinės mokyklos tai uždraudė 1986 metais, o privačiose – tik 1999 metais, tačiau daugelyje mokyklų direktoriaus kabinete vis dar yra rimbas, kurį mokytoja atneša parodyti mažiukams ir dar padaužo per stalą, kad žinotų, kaip buvo auklėjami jų tėvai. Privačiose anglų mokyklose standartinis komandinis žaidimas – regbis, šiurkščiausias iš visų žaidimų ant žolės. Futbolą žaidžia masės.

Dar kietaširdiškiau auklėja vaikus patys turtingiausi visuomenės nariai – tie, kas gali už vieno vaiko švietimą per metus mokėti daugiau, nei vidutinis metinis atlyginimas šalyje. Jie leidžia vaikus į internatines mokyklas. Brangiausiuose iš jų vaikučiai gali patirti, koks gali būti nelinksmas gyvenimas: ne tik klasėse, bet ir miegamuosiuose, kur vėjas pučia per dviejų šimtų metų senumo langus, moksleivius šildo tik plonos antklodės, o kambariai apstatyti niūriau, nei vidutinio Skandinavijos kalėjimo kamera. Tai ne savaitgalio potyris – taip prabėga ilgi metai, o su tėvais susitinkama trumpam, per atostogas, arba savaitgalį nueinama kartu pavakarieniauti, kaip su tolimais giminaičiais.

Tai ne paskutinis pragaro ratas: karaliai ir hercogai tradiciškai turi jaunimui paruošę karo akademijas, kur jauno žmogaus ištvermė išbandoma iki galo ir kuriose psichologinis ir fizinis spaudimas jaunuoliui yra toks, kad paskui gyvenime tokį žmogų nebelabai yra kuo pabauginti: jis morališkai pasiruošęs valdyti šalį, korporaciją arba kariuomenę.

Visa tai skirta vienam tikslui – „charakterio ugdymui“. Žinių, mat, galima išmokyti ir vėliau, jei reikės, o kreivai išaugusio charakterio nebeištiesinsi už jokius pinigus. Todėl į šias mokyklas atžalas siunčia viso pasaulio turtuoliai, prezidentai ir karaliai, atsisakydami tėviško švelnumo ir žinantys, kad po kelių dešimtmečių jo vaikas rašys atsiminimuose: „Mano tėvai nuo manęs emociškai buvo labai nutolę“, ir pats savo vaikus siųs į panašias mokyklas, kad ir šie galėtų pasilikti tarp elito.

NE VIEN UŽ DIDELIUS PINIGUS

Jauno žmogaus paruošimas kovai turi didelę prasmę, nes tėvai žino: jam teks konkuruoti su tais, kas gimė neturtingas, bet buvo gerų genų, palankaus likimo ir Dievo apdovanotas, ir užaugo smailiomis alkūnėmis ir guviu protu. Natūraliai sunkus gyvenimas kovines savybes užaugina ne blogiau, nei patys negailestingiausi lotynų kalbos mokytojai, kėlimasis pusę šešių ryto ir liūto balsu riaumojantis seržantas kareivinėse.

Augančiam blogame rajone varvanosiui rizika, žinoma, didelė: narkotikai, policijos areštinė arba konkuruojančios gaujos peilis į pašonę mikliai užbaigs bet kokios karjeros užuomazgą. Tačiau tas, kas sugeba išgyventi ir išmokti skaityti ir rašyti, gliaudo gyvenimo akmenis kaip riešutus. Jo nebaugina pokalbis su akis draskančiu verslo konkurentu, o tiekėjams gailesčio ne mažiau, nei vaikystėje buvo kitiems gatvės gaujos nariams.

Elitas – skirtingai nuo aristokratijos – nėra uždaras klubas; kai kam, žinoma, lengviau į jį patekti (daugiausia dėl kilmės), bet durys nėra uždarytos niekam. Jos nerakintos, tik užvertos – bet ne visi turi pakankamai jėgų, kad galėtų jas pastumti.

SĖKMINGAI APSIGINA

Elitas negali pasigirti, kad jo teisę būti gyvenimo šeimininkais visi pripažįsta. Atvirkščiai: ši teisė yra nuolatos klausiama, purtoma, išbandoma, ir ją nuolatos tenka ginti.

Pagalvokite apie bet kurią gerai apmokamą profesiją. Praktiškai kiekvienai jų daug kartų pranašauta, kad ateina paskutinės dienos.

Gydytojus seniai turėjo pakeisti simptomų žinynai, pagal kuriuos galėtų išsigydyti kiekvienas ligonis, o paskui – kompiuterių programos. Teisme jau seniai kiekvienas turėtų galėti apsiginti pats, pasiskaitęs gerai parengtą vadovą. Apie tai, kad lėktuvams lakūnų seniai nebereikia, nes juos sėkmingai pakeičia autopilotas, menkai nusimanantys keleiviai kalba jau ne pirmą dešimtmetį (lakūnai dėl tokių kalbų nesisieloja, nes žino, kad viryklė kiekvienuose namuose neprivertė restoranų bankrutuoti). Taip pat jau nuo vaikystės girdžiu, kad vertėjams darbo liko geriausiu atveju penkeriems metams, nes paskui visą šį darbą padarys ištobulėjusios mašinos.

O jau apie žurnalistikos mirtį prikalbėta užvis daugiausia. Nebereikės nei redaktorių, nei žurnalistų: ir naujienas, ir nuomones surašys patys skaitytojai, kaip šiandien rašinėja komentarus bloguose ir portaluose, jie patys ir pripleškins ir nuotraukų, ir vaizdo klipų savo mobiliaisiais telefonais, ir bus tobula žiniasklaida, kur jokios hierarchijos, kur kiekvienas skaitytojas – kartu ir korespondentas. Net ir darinys specialus buvo sugalvotas: „vartotojo generuotas turinys“, kuris, girdi, po kelių metų valdys visą žiniasklaidą.

Tai buvo ne kas kita, kaip eilinis masės sukilimas prieš elitą. Elitas šiuo atveju buvo tie, kas rašo ir pasakoja kitiems, ir jiems buvo pritaikytas standartinis klausimas: ką, Jūs kažkokie ypatingi? Aš irgi taip galėčiau, ir dar geriau. Iš viso to išėjo šnipštas: kaip ir anksčiau, skaitytojai nori skaityti ir pinigus mokėti tiems, kas rašo geriau už kitus. Technologijos keitėsi, bet rašantis elitas liko. Po sukilimo viskas grįžo į savo vėžes.

ELITO ŽAISLAI IR SIMBOLIAI

Kodėl elito atstovai, jei jie protingesni ar gabesni už kitus, nesibodi savo turto simbolių: blizgučių ir skambučių, pradedant nuo laikrodžių ir rašiklių iki automobilių ir lėktuvų? Ar tai nėra neapdairu ir vaikiška, na, tiesiog neverta lyderio padėties ir jo statuso?

Sunkus klausimas. Iš tikrųjų, jei žmogus yra pakankamai protingas ir įtakingas, kad galėtų tvarkyti ištisas šalis, kariuomenes ar milijardus bankuose, tas, kuris po dvidešimties metų mokslo yra vienas iš nedaugelio išrinktųjų, galinčių knebinėti gyvo žmogaus smegenis – ar jam dar negana pasitenkinimo iš tikrųjų savo privilegijų? Ar būtina jam dar pranešti apie savo padėtį išorinėmis gerovės žymėmis, kai pati gerovė yra tik elito požymis, o ne lygiavertis sinonimas (elito atstovu retai tampama vien dėl noro būti turtingu – dažniausiai turtas, kaip šešėlis seka paskui profesinę sėkmę ir charakterio savybes)?

Atsakymas gal būtų toks: elito atstovas rodo savo turtus (kas rėksmingiau, o kas – labai subtiliai) ne dėl savęs, o dėl kitų, kad paprastesnei masei būtų aiškiau. Dėl šitos pačios priežasties viso pasaulio kariuomenėse juo aukštesnis karininko laipsnis, juo brangesnis munduro audinys, didesnis namas ir ilgesnis tarnybinis automobilis su vairuotoju. Įvairių šalių mokesčių mokėtojai moka už tai pinigus ne todėl, kad pulkininkas negalėtų komanduoti porai tūkstančių karių, jei neturėtų aukštesniojo karininko privilegijų. Eiliniai kariuomenėse tradiciškai būdavo paprasti vakarykščiai kaimo bernai, kuriems reikėdavo vaizdinių valdžios įrodymų, kad iškart matytų, kas yra viršininkas.

Vienas akivaizdžiausių ir elegantiškiausių priklausymo elitui požymių, kuriuos tik žino istorija, buvo Anglijos pinigų sistemoje iki 1971 metų, kai šalis perėjo prie dabartinės tvarkos (vienas svaras = 100 pensų).

Iki to laiko, kaip žinia, dvylika pensų sudarė šilingą, o dvidešimt šilingų – svarą. Be šios painios, tačiau suprantamos tvarkos, šalyje lygiagrečiai ir oficialiai veikė dar vienas matas, pagerintas pinigas: ginėja. Ginėja, anksčiau buvusi auksinė moneta, išimta iš apyvartos dar XIX amžiaus pradžioje, liko kaip „elito svaro“ pavadinimas: ji buvo sudaryta iš dvidešimt vieno šilingo.

Visiems – atlyginimas dvidešimties šilingų svarais, bet gydytojams ar architektams buvo mokama dvidešimt vieno šilingo ginėjomis. Ginėjomis įvertinama ne ūkio paskirties žemė ir žirgai-ristūnai (bet ne kinkomi ūkyje arkliukai). Jei teisininko honoraras sudarė šimtą ginėjų, žmogelis jam mokėdavo 105 svarus. Iš visų kurioziškų dalykų apie Angliją, kuriuos sužinojau per keturiolika gyvenimo šalyje metų, šis yra įstabiausias – vargu ar įmanoma elitui akivaizdžiau pabrėžti savo ypatingą padėtį: simbolinis priedas, tik penki procentai, bet malonu.

KIEK ROVĖ - NEIŠROVĖ, KIEK SKYNĖ - NENUSKYNĖ

Noromis ar nenoromis, kadangi elitas susijęs su pinigais, jis yra susijęs su nelygybe (labai maža dalelė žmonių valdo didžiąją dalį turtų), ir kadangi jam tenka išskirtinė vieta tos nelygybės viršūnėlėje, jis nėra daugumos mėgstamas. Tai neišvengiama. Tiems, kam sunku sudurti galą su galu, yra sunku susitaikyti su mintimi, kad yra nedaug tokių žmonių, kurie ne tik turi viską, kas jiems reikalinga, bet ir dešimt, šimtą kartų daugiau nei jiems reikia.

Aiški išvada, žinoma iš visų revoliucijų žmonijos istorijoje: reikia perdalinti, visiems užteks, visiems bus geriau, nes vis tiek vienas žmogus negali pasinaudoti tokiais turtais, kokius turi sukaupęs elitas.

Ir visuomet būna tas pats rezultatas: perdalinimas įvyksta, bet lygaus padalinimo niekuomet nebūna, ir tik pasikeičia saujelė tų, kurie viską kontroliuoja ir už viską atsako; bet vis tiek jų lieka labai nedaug. Nė viena revoliucija nepanaikina elito, tik pakeičia vaidmenų atlikėjus, bet žmonių grietinėlė lieka, ir išskyrus politinės valdžios viršūnėlę, net tos grietinėlės atstovai lieka tie patys (na, gal išskyrus tik kokią nors Kambodžą, kur kruviniausioje ir kraupiausioje XX amžiaus diktatūroje, skaičiuojant pagal nužudytą šalies gyventojų dalį, buvo kryptingai naikinami visi, kas tik buvo išsilavinęs, ir Raudonieji Khmerai uždraudė ne tik užsienio kalbas ir pinigus, bet ir raštą).

Nors atskiri elito atstovai gali nusigyventi, prasigerti ar numirti, pati struktūra pasilieka: viską valdo, kontroliuoja ir sprendimus priima mažuma, nepriklausomai nuo politinės sistemos. Ši akivaizdi neteisybė nedavė ramybės jau minėtiems revoliucionieriams, svieto lygintojams, mąstytojams ir bet kam, kas turi neramų protą, užduodantį begalinius klausimus ir nepriimantį esamos padėties.

Sistemos stiprybė ta, kad beveik visi, gavę valdžią (dar kartą patikslinu – valdžią plačiąja prasme), galimybę spręsti ir galimybę kontroliuoti, kaip gydytojas gali savo rankomis kontroliuoti, ar gyvens pacientas, o architektas savo nuožiūra nubraižo sienas, tarp kurių gyvens ir dirbs šimtai žmonių, ir net sugalvoja, ką jie matys pro langą, nes nuo jo noro priklauso, kur tas langas bus), supranta, kad užvis kvailiausia ir apmaudžiausia būtų išdalinti ją tiems, kas nesugebės ja dorai pasinaudoti. Tai baisiau už valdžios – įtakos, sprendimo taisės - atidavimą savęs vertam priešininkui. To paties elito atstovui.

"Miesto IQ", 2009 m. gegužė

Degtinė: vėlai konvertuotojo pagiriamasis žodis

Degtinę išmokau gerti vėlai – išmokė svainis. Pirma su juo gerdavau iš pagarbos, nes norėjau nenuliūdinti dosniai įpilančio žmonos vyresniojo brolio. Bet greitai pamėgau, ir dabar dažnai tysta seilė, pagalvojus apie skaidrųjį gėrimą.

O visą jaunystę jos nemėgau, net kvapas nepatiko. Gal ir gerai – degtinė man neužtemdyta studentiškais prasto gėrimo prisiminimais. Tik vieną kartą teko labai neskaniai degtinę gerti: 1994 metais dažnai važiuodavau iš Vilniaus į Minską, kur anuomet pažangioje spaustuvėje gaminome vieną leidinį. Vieną šaltą žiemos naktį autobusas sugedo pakeliui į Baltarusijos sostinę, vėlavo grįžti Vilniun, vėlavau ir aš kartu su juo. Pakeliui sugedo dar ir šildymas, ir snieguotais laukais važiavom šaltoje metalinėje dėžėje. Pakeleiviai – vežantys pigias baltarusiškas prekes parduoti Vilniuje – neišlaikę (o gal ir nelabai stengęsi valdytis) atsidarė degtinės butelį ir šildėsi tiesiog iš kaklelio.

Pasiūlė ir man („gersi, profesoriau?“ - nes buvau nežinia kam pasirišęs kaklaraištį). Kliuktelėjau tos drungnos degtinės, smagiau ar šilčiau nepasidarė. Na, gal buvo truputėlį šilčiau. Tik nuo manęs ir nuo mano sugėrovų sklido baltas alkoholinio kvėpavimo garas, kaip nuo gerai įšalusio butelio, ir autobuso langai buvo apšarmoję, kaip gerai atšalęs stikliukas.

Degtinė, vienas populiariausių pasaulio distiliuotų gėrimų (greta viskio, romo ir tekilos) yra apsuptas daugybės mitų ir nesusipratimų.

Kuriai tautai priklauso? Daugumos nuomone – rusams, tačiau, pavyzdžiui, lenkai į užsienį jos šiandien eksportuoja nepalyginamai daugiau, ir žymiai geriau žinomi garsiomis degtinės rūšimis, tokiomis, kaip „Wyborowa“ arba „Belvedere“.

Kokia degtinė geriausia ir švariausia? Nuo kurios mažiausiai skauda galvą kitą rytą? Čia irgi daugybė nuomonių. Pasiekusios tam tikrą kainą, visos degtinės rūšys pakankamai gerai išvalytos. O galvą skauda ne nuo paties etilo alkoholio – galvelę plėšiantį skausmą sukelia dehidracija, skysčių netekimas (todėl užsigerti vandeniu – labai gera mintis) ir pagirias sukeliantys priedai, dažniausiai dėl netinkamo išvalymo.

Nereikia pernelyg tikėti istorijomis apie „revoliucinius valymo būdus“, „penkiagubus anglies filtrus“, „unikalų valymą itin žemoje temperatūroje naudojant pažangiausias XXI amžiaus technologijas“. Viskas žymiai paprasčiau. Kaip pažymėjo vienas amerikiečių žurnalistas, dabar brangios degtinės filmuojamos per viską, išskyrus galbūt deimantus. Anglis, sidabras, medis, smėlis, marmuras, pienas, kiaušinių baltymai – viskas filtravimui, viskas tam, kad iš etilo alkoholio būtų išvalytos priemaišos.

Anglis kaip filtras naudojama jau seniai, tam ir aktyvuotos anglies tabletės, kurios geriamos apsinuodijus, kad sutrauktų, kaip kempinė, visą brudą. O pienas ir kiaušinių baltymai – natūralūs (nors ir labai brangūs) baltyminiai filtrai, „rišantys“ prie savęs priemaišas, o labiausiai – fuzelį, angliavandenilių fermentavimo šalutinį padarinį, aštriai kvepiantį bloga degtine.

Bet technologinio stebuklo čia jokio nėra. Degtinę tiesiog reikia gerai išvalyti. Tai nėra labai sunku, ir net brangiausios degtinės, kainuojančios šimtą litų už butelį, gamyba kainuoja tik nedidelę dalį tos sumos, kurią mokate parduotuvėje. Visa kita – tik mitas, tik įvaizdis, tik svajonė. Kaip kvepalai, kurių kainoje reklamos išlaidos dažnai sudaro didžiausią dalį, taip ir brangiosios degtinės yra daugiau tik troškimų pardavimas.

Garsiausioji šių laikų „itin brangi“ degtinė (žurnalistų sugalvotos „Super Premium“ kategorijos – prie jos skiriamos degtinės, kainuojančios virš 40 dolerių už litrą), jau tapusi klasika, prancūzų „Grey Goose“. Ši pilkoji žąselė kliuksi skaniai, yra neįkyri, bet „akluose“ degustavimuose retai kada gauna išskirtinius balus.

Aklieji degtinės degustavimai, kur nugalėtojai keičiasi vietomis, vos ne kaip Euroviziją laiminčios šalys, dar kartą įrodo tik tai, ką sako visi degtindariai: kuo geresnis, brangesnis šis produktas, tuo jis panašesnis į kitus brangius produktus. Tuo degtinė skiriasi nuo viskio ar konjako: skonio skirtumai labai maži, kad ir kaip apie „unikalų“ skonį trimituotų gamintojai.

Žinoma, jei degtinė yra grūdinė, o ne iš bulvių arba, gink Dieve, runkelių. Kai rusai giriasi, kad tik jų šalyje gaminama pati tikriausia, pati tyriausia, pati tobuliausia degtinė, o visokie švedai, suomiai ar amerikiečiai gamina tik „pramoninius surogatus“, aplipintus ryškiomis etiketėmis ir nesuprantančiais tikrosios gėrimo sielos, galima tik kreivai nusišypsoti.

Būtent Rusija kalta dėl to, kad degtinė buvo nuspirta nuo tauraus gėrimo postamento ir tapo proletarų gėralu: kai dėl pakeistos akcizų sistemos degtindariai XIX amžiuje pradėjo daryti degtinę iš bulvių. Bulvinė degtinė, pakeitusi kvietinę tiek Rusijoje, tiek tuose kraštuose, kuriuos Rusija valdė XX amžiuje, yra iš esmės prastesnis gėrimas, turintis daugiau ir sunkiau išvalomų priemaišų, ir daugelio specialistų kaltinamas dėl girtumo, keliančio agresiją, o ne mieguistumą. Prisimenama iš sovietinių laikų „Russkaja vodka“ – populiariausias bulvinės degtinės pavyzdys. Gėrimo receptūroje – ir, žinoma, „GOSTe“, valstybiniame standarte, buvo numatyta šiek tiek cinamono esencijos, kad būtų menkiau jaučiamas bjaurus kvapas.

Kažkada dėl tos pačios priežasties Anglijoje į džiną buvo dedamos kadagio uogos: kad užglaistytų pigiausio gėralo, skirto proletarams, smarvę. Tik nežinia, ar tas cinamonas, kurį Sovietų Sąjunga turėdavo importuoti iš Afrikos tai už valiutą, tai mainais už karinę pagalbą, tikrai visada patekdavo degtinėn.

Daugelis degtinės gamintojų visame pasaulyje į ją prideda truputį cukraus – esą jis gėrimą sušvelnina, padaro labiau aksominį. Kai kur to cukraus yra kiek daugiau, ir galima pajusti net šiek tiek saldumo – ne likerinio, bet vos vos pastebimą salstelėjimo gaidelę, kai šaltas gėrimas nudegina burnos ertmę.

Pagaliau priėjau prie pagrindinio klausimo: ar degtinę reikia gerti šaltą kaip ledas, ar tik atšaldytą? Atsakymo nėra. Ieškojau internete, ieškojau knygose – nuomonės pasiskirsčiusios po lygiai. Žinau tik tiek, kad pašaldyto gėrimo šalininkai yra labai karingai nusiteikę „-20^oC brigados“ atžvilgiu.

Girdi, tokia temperatūra užmuša bet kokį skonį, nepajusi nieko, tik produkto gadinimas. Apie šaldymo ydingumą kalba ir daugelio degtindarių technologai.

Nenorėčiau sutikti: geriant nedideliais gurkšneliais net ir labai šaltą degtinę, ji spėja sušilti pakankamai jau burnos ertmėje, o poskonis puikiai jaučiamas jau nurijus: alkoholis išdžiovina seiles ir sujaudrina skonio receptorius, todėl subtilias nateles galima lengvai pažinti.

Be to, jei netikite, kad galingas šaldymas nekenkia degtinei, imkite butelį kokio nors pigiausio birzgalo ir šaldykite nors iki Jupiterio paviršiaus temperatūros – net ir mažiausiai patyręs ragautojas pajus, kad geria brudą.

Pagaliau, šiltos – ar pošiltės – degtinės, dar ir kai kada patiekiamos didelėje viskio taurėje (tikras siaubas – padidina garavimo plotą) pirmiausia pajusite etilo alkoholio garų kvapą. Nežinau, kad jį pavadintų maloniu. To kvapo kuo mažiau, tuo geriau – mažas stikliukas sumažina garavimą, o kuo šaltesnis gėrimas, tuo menkiau garuoja.

Didžiausias malonumas, kurio netenka vos pavėsintos degtinės ragautojai – tai kylantys nuo nežmoniškai įšalusio butelio garai ir gėrimas, tingiai ir dusliai kliuksintis, kaip alyva. Vien dėl šito vaizdo, garso ir pojūčio velnio lašus verta labai atšaldyti, iki Arkties temperatūrų, kad butelis nudegintų šalčiu, paėmus į ranką.

"Vyno žurnalas", 2008 m. birželis

Anglija: be virtuvės, bet su valgymo tradicijomis

Apie anglų virtuvę tikrai niekas nėra pasakęs daug gero. Nebent kokia nors turizmą propaguojanti kontora, ir ta valstybės išlaikoma, o su valstybės parama gali būti išgirta viskas. Britanijoje vyriausybė giria net nacionalinę sveikatos apsaugos sistemą, nors visi kiti mano, kad ji labiau primena besivystantį arba neišsivysčiusį pasaulį.

Atvykėlių nuomonės blaškosi nuo susižavėjimo iki siaubo ir anekdotų. Viena vertus, šalis prikimšta atokiausių degalinės lentynų maisto. Iš kitos pusės – turbūt niekur kitur, išskyrus Ameriką, nerasi tokios gausybės įvairias pasaulio virtuves išpažįstančių puikiausių restoranų.

SIAUBO IR TAUKŲ PASAKOS

Baisios istorijos apie anglų dietą ne iš piršto laužtos. Sumuštiniai ant kempinės skonio baltos forminės duonos, bulviniai traškučiai penkis kartus per dieną (kartais jais dar pagardinami tie patys sumuštiniai: nukeliama viršutinė duonos riekė, užberiama traškučių ir vėl užvožiama).

Kam maža, legendinis šiaurės Anglijos gezų maistas chip buttie – karštos gruzdintos bulvytės, varvančios aliejumi, patiektos tarp dviejų baltos duonos riekių, ant kurių užtepama sviestuko.

Dar negana? Prašom! Gruzdintuvėje keptas šokolado batonėlis, „Mars“ arba „Snickers“. Aš nekliedžiu, jūsų akys neapgauna: batonėlį išvyniojame, įmerkiame tešlon ir – švyst į verdančius taukus. Valgomas Anglijos šiaurėje ir Škotijoje (tiesą sakant, skanaujamas dažniausiai penktadienio vakarą, prisivaišinus aludėje iki baltų arklių, kai kraujyje sumažėjęs cukraus kiekis sukelia alkio jausmą). Vienas anglų baras šį „skanėstą“ kurį laiką siūlė net Niujorke, bet tešloje keptas šokoladas amerikiečių nesuviliojo. O jūs manėte, kad tik mes, lietuviai, mokame kraupinti atvykėlius didžkukuliais su taukuota kiauliena viduje ir taukų, sūrių spirgų bei riebios grietinės padažu.

Kitas vakarinis maistas, kurį tradiciškai valgydavo darbininkai, išalkę po keturių penkių pintų alaus, – žuvis su gruzdintomis bulvytėmis. Anksčiau ji būdavo suvyniojama į seną laikraštį, dabar – į popierių. Valgyti galima tiesiog gatvėje, vienkartine medine šakute arba tiesiog – pirštais. Bulvės, išgriebtos iš taukų, apšlakstomos actu ir apibarstomos druska. Žuvis – dažniausiai menkė – apvoliojama tešloje; ji taip pat kepama karštuose taukuose. Patiekalas išpopuliarėjo XIX a. antroje pusėje, kai tralais Atlante pradėta traukti didžiuliai kiekiai žuvies, o ši toli gražu ne visa tiko prabangiam stalui. Tuo pat metu išplitus geležinkeliams, pigesnę žuvį buvo galima greitai išvežioti po visą šalį, ir menkė tapo darbininkų maistu.

Šiandien žuvį su bulvėmis anglas valgo ne iš bėdos, bet iš sentimentų: tai comfort food – jaukumo maistas, primenantis vaikystę, šiltus tėvų namus ir laimingesnes dienas, kai nereikėjo galvoti apie darbą ir buto nuomą. Man žuvis su bulvėmis irgi primena 1995-us metus. Tik atsikraustęs į Angliją, vakarienę valgydavau viešbučio kambaryje – atsinešdavau į popierių suvyniotos žuvies su bulvytėmis, kvepiančiomis actu ir karštu aliejumi. Pirmą vakarą užsigėriau sidru iš skardinės: nepastebėjau pirkdamas, maniau, alus, o pasirodė – obuolių vynelis.

Tačiau ar galima visa tai pavadinti nacionaline virtuve? Vargu. Kiti patiekalai – orkaitėje kepta jautiena, pyragai su mėsa, dešrelės su bulvių koše – pernelyg neoriginalūs, ir, tiesą sakant, pernelyg paprasti, kad galėtų pretenduoti į nacionalinės virtuvės vardą.

Anglija – viena pirmųjų šalių Europoje, kur senąsias valgymo tradicijas sutraiškė pramonės revoliucija. XVIII amžiaus pabaigoje žmonės masiškai kėlėsi iš kaimo į miestą, kur naujuose fabrikuose dundėjo naujos mašinos. Maistą irgi reikėjo gaminti pramoniniu būdu – žmogus atitrūko nuo žemės. Pirmoji, antroji karta nuo žagrės dar žino, kad pienas – iš karvės, miltai – iš grūdų, o jų vaikai šito jau nebesupranta, siūlas nutrūksta. Nebelieka švento žemės ir maisto ryšio, kurį jaučia tik tas, kas gyvena kaime, arba kas nors retkarčiais ten nuvyksta. Maistas tampa vien degalais kūnui.

Todėl maistas toks ir yra, kaip degalinėje. Apie dabartinį ministrą pirmininką Gordoną Browną kalbama, kad net prabangiuose restoranuose, kai nevaržo oficialus protokolas, vakarienei jis paprastai užsisako lėkštę gruzdintų bulvyčių, glumindamas kolegas ir kitų šalių lyderius. Tai, kas Prancūzijoje ar Italijoje būtų vertinama kaip prasčiokiškas skonis arba beviltiškas populizmas, anglams atrodo visai kitaip: žmogus neskiria dėmesio maistui. Asketizmas – gero išauklėjimo ir disciplinos požymis, pritinkantis valstybės vyrams.

Mėgautis geru vynu, egzotiškais padažais, garsių virtuvės meistrų kūriniais ar sezoniniais grybais ir daržovėmis daugeliui anglų – kiek įtartinas, nevyriškas užsiėmimas, dekadentiškas išsidirbinėjimas, labiau tinkantis užsieniečiui.

RAUDONO ŠILKO PAMUŠALAS

Anglų advokato uniforma – kostiumas. Niūrus, pilkas ar juodas, siūtas konservatyviai, bet pažiūrėk į jo šilkinį pamušalą – dažnai jis bus begėdiškai ryškios raudonos arba avietinės spalvos.

Tokia tradicija.

Taip pat ir su valgymu. Na ir kas, kad masės valgo šaldytą maistą, užbarstydamos jį bulvių traškučiais, na ir kas, kad vaikai ir paaugliai nutukimu ir ligomis, susijusiomis su mityba, jau pasivijo bendraamžius JAV. (Su pigaus ir nesveiko maisto tradicija mokyklose nebe pirmus metus kovoja ir televizijos įžymybė, virtuvės meistras Jamie‘is Oliveris, žinomas ir Lietuvos žiūrovams). Na ir kas?! Geriausių pasaulio restoranų sąrašuose, kuriuos renka ir skelbia autoritetingi žurnalai, bei „Michelin“ vadovuose, Anglija – ne užkampis, o vienas pasaulio kulinarinių centrų. Garsiausi šalies virėjai – Marco Pierre White‘as, Gordonas Ramsay‘us, Hestonas Blumenthalis ir jau minėtas Jamie‘s Oliveris ne tik gamina maistą, bet ir žeriasi milijonines sumas iš savo vardu vadinamų restoranų ir tviskančių puodų komplektų, konservuotų padažų, gausiai iliustruotų knygų ir visame pasaulyje rodomų televizijos serialų. Pasaulis, nesižavintis anglų virtuve, ausis ištempęs klausosi apie maistą pasakojančių anglų.

Beje, Jamie‘s Oliveris, mėgstantis vaizduoti paprastą vaikiną, gaminantį „paprastai ir lengvai“, yra iš pasiturinčios šeimos ir virtuvės meno mokėsi viename geriausių Londono itališkų restoranų „Neal Street Restaurant“. Jis yra klasikinių itališkų patiekalų specialistas, o Jamie‘o sukurtų receptų sudėtinių dalių kaina dažnai prilygsta vidutinės anglų šeimos savaitės biudžetui; pavyzdžiui, nepaprastai sultingame troškinyje vien jautienos išpjova, kurią gali pateikti tik geri mėsininkai, kainuos apie 80 svarų, arba 350 litų. Vidutiniam anglui tai ne šiaip brangu – tai visiškai neprieinama.

Nepaisant paplitusios nuomonės, kad Anglija – alaus kraštas, kur vynas jei ir geriamas, tai tik prastas ir iš nučiupinėtų taurių, jau seniai vyno čia išgeriama daugiau nei alaus. Ir ne tik. Profesionalių vyno vertintojų, specialistų, aukšto lygio vyno pirklių ir gėrėjų su išsipūtusiomis piniginėmis Anglijoje milijonui gyventojų tenka daugiau negu kur nors kitur pasaulyje.
Vyno magistras (Master of Wine, MW) – itin sunkiai gaunama kvalifikacija, vyno pažinimo olimpas, irgi skiriama Anglijoje. Žmonių, turinčių šį titulą, pasaulyje tik 277, mažiau nei Nobelio premijos laureatų. Kiekvienas stambus maisto parduotuvių tinklas stengiasi pasamdyti nors vieną vyno magistrą ir didžiuojasi juo, kaip klubas didžiuojasi garsiu futbolininku.

Kodėl toks atotrūkis tarp itin paprasto liaudies maisto ir kosminio „aukštosios virtuvės“ lygio? Tikriausiai todėl, kad, anglų įsitikinimu, tobulybės galima siekti tik tuomet, kai toks siekimas numatytas, suplanuotas ir už jį atlyginama. Kol sportas Anglijoje buvo mėgėjų laisvalaikio užsiėmimu, ūkanotosios šalies sportininkai mažai kuo galėjo didžiuotis. Kai sportas ir medalių siekimas tapo valstybės politika, Britanijos komanda 2008-ais metais iš Pekino olimpinių žaidynių grįžo pasidabinusi medaliais.

Taip ir su virtuve. Italijoje, Meksikoje ar Japonijoje šeimininkė stengiasi ne todėl, kad dalyvautų konkurse, o genama kulinarinės aistros, pasididžiavimo ir vaikystėje įskiepyto tobulybės siekio. Anglams maistas reikalingas tik skrandžiui prikimšti, jeigu, žinia, tai nėra verslo plano įkurti garsiausią miesto ar šalies restoraną dalis. Jei suplanuojama siekti puikaus lygio, tai pateikti pusėtiną produktą – taip pat nepriimtina, kaip stebinti tobulu maistu šeimyną, susirinkusią vakarienės.

"Vyno Žurnalas", Nr. 16