birželio 17, 2009

Linkėjimai blog'ui nuo laikraščio rašytojo



Atrodo, gali būti taip, kad kam atrodo, kad pasielgiau negražiai, kai parašiau Lietuvos Ryte, pasinaudodamas "Auksinės varpos" blog'o idėja apie emigrantus, ir dar užsidirbau iš to, ir prisidėjau sau šimtus skaitytojų komentarų (už kuriuos, kaip žinia, gaunu atskirą honorarą).

Auksinę Varpą iki manęs jau perspausdino Delfis.

Dar kartą sakau: man labai patiko "Elgesio atmintinė". Juokingas tekstas ir linksmas. Ir taiklus labai daug kur.

Jis man davė mintį tik apie tai, kad daugelis tų, kas juokiasi, labai klysta manydami, kad iš jų pačių taip pat negalima pasijuokti.


Anglijos vynas: hobio triumfas prieš verslą



Vynas iš Anglijos, pagalvojau, ar tik nebus nesusipratimas? Tas pats, kaip kojomis sukioti automobilio vairą: išmokti galima, bet ar reikia?

Britanijos gyventojai yra vieni energingiausių vyno gėrėjų pasaulyje, kone pusė viso pasaulio aukščiausios kainų kategorijos vynų perkami ir parduodami būtent Londone; čia – galingiausi Europos vyno pirkliai, Britanijos sostinės vyno vertinimo renginiai, vertintojai ir somelje nustato kartelę visiems kitiems, tačiau Anglijos vynas? Daugelio nuomone, tai kaip juvelyriniai dirbiniai arba rankinukai iš Rusijos: naudotojų ir mėgėjų daug, poreikis didelis, bet tai, ką jie daro patys... Ačiū, geriau nereikia.

Niūrų pavasario savaitgalį nuvažiuoju į Stanlake Park, vieną žinomų Anglijos vyno dvarų – netoli nuo mano namų, Barkšyro (Berkshire) grafystėje, į vakarus nuo Londono. Grafystė – vienintelė iš visų šalies grafysčių oficialiai vadinama „karališka“ (joje yra Vindzoro pilis, Jos Didenybės vasaros rezidencija). Viskas aplink Londoną šimto kilometrų spinduliu – kone nepertraukiami, miūriai vienodi dviaukščių namų skruzdėlynai, sandėliai, garažai ir keliai bei greito maisto restoranai su kur ne kur pasilikusiais senoviniais miestukų centrais, parkais ir dar neužstatytomis žalumos dėmėmis.

Tvaifordas (Twyford) – vienas tokių miestukų, su siauromis gatvelėmis, bažnyčiomis ir maža geležinkelio stotimi. Greta glaudžiasi senas Stenleiko (Stanlake) dvaras, įkurtas dar XII amžiuje: tai, ko turistai tikisi iš Anglijos: raudoni mūrai, apipinti vijoklių – bet pats dvaras yra savininko asmeninio gyvenimo teritorija, į kurią nesiveržiu. Atvykėlius ir pirkėjus savininkas, Piteris Dartas (Peter Dart) priima „rūsyje“, kuris yra ne rūsys, nes ne po žeme, bet vyninės parduotuvė.

Nors diena ne turistinė, ir sezonas dar neprasidėjęs, svečių ir pirkėjų yra (kone visi, kurios mačiau, užsieniečiai). Vasarą, sako Piteris, jų būna žymiai daugiau, stovėjimo aikštelė tarp dvarą supančių vynuogynų būna pilna automobilių. Žmonės atvažiuoja ragauti ir pirkti, kartais dvare būna degustacijos, galima užkąsti. Tai labai gerai įsivaizduoju, nors šiandien ir ne tokia diena: Britanijos gyventojo gamta ir orai nelepina, ir niekas kitas, kaip anglas, nesugeba mikliai pasidžiaugti geru oru, išsitempti į atokaitą groteles mėsos kepimui, lauko baldus (kuriuos turi kiekvienas padoresnis šeimininkas, net jei ir sodas mažytis, o pasinaudoti jais tenka tik kelis kartus per metus), ir atkimšti vyno butelį. Vynas lauke, tarp medžių – efemeriška svajonė, kurios uodegą ūkanotų salų gyventojas griebia kiekvienai progai pasitaikius.

Piteris Dartas nesutinka, kai pavadinu jį vyndariu. „Aš ne vyndarys, aš verslininkas, aš visą savaitę dirbu Londone, o čia mano hobis“. Jis nusipirko dvarą dar ir todėl, kad jam ir jo šeimai buvo patraukli mintis gyventi senoviniuose mūruose. Pagalvoju: tikrai, turėtų būti žymiai smagiau, nei standartinis pasiturinčios klasės atstovo būstas: penkių miegamų dviaukštis namas su trimis vonios kambariais ir dviem garažais pusvalandžio atstumu nuo Londono centro, važiuojant traukiniu. Aš irgi būčiau nieko prieš, jei tik galėčiau atlaikyti tokį ritmą: po darbo savaitės, kuri bet kuriame verslininkui yra ne keturiasdešimties valandų, savaitgaliais užsijuosti prijuostę ir pasitikinėti svečius, pilstant vyną, pasakojant apie dvarą ir skaičiuojant pinigus.

Vyndarius ir kitus specialistus jis samdo, įranga – sava, įsikūrusi senuose dvaro ūkiniuose pastatuose. Skirtingai nuo daugelio kitų vyninių, Stanlake Park gali patys apdoroti iki 200 tonų vynuogių per kiekvieną derlių. Gamybinių pajėgumų užtenka ir savo, ir kitų vynuogynų derliaus perdirbimui. Iš šito pinigų nepasidarysi, sako Piteris, nors vyno ūkis už visas gamybos išlaidas sumoka pats, subsidijuoti jo nereikia. Jis sako, kad gal kai kurios iš Anglijos vyninių ir sugeba pasidaryti pelno, vargu ar daugelis ir net ir tos – vargu ar kiekvienais metais. Žadėtas globalinis atšilimas, kelias vasaras Anglijoje dovanojęs karštesnes vasaras ir brandinęs saldesnes uogas, vėl atidėtas, rodos, nenumatytam laikotarpiui. Žurnalistų kalbos apie tai, kad dėl klimato ilgainiui Anglija prilygs bent jau Portugalijai pagal vynų gamybos apimtis, liko tik žurnalistų kalbomis ir pagelto kartu su laikraščiais, kuriuose buvo išspausdintos.

Taigi dažniausiai žmonės Anglijoje užsiima vynininkyste, nes jiems patinka toks gyvenimo būdas, kadangi gyvenimas ne miesto grūstyje, bet kaime ir dar savo dvare – nuo Pramoninės Revoliucijos laikų yra anglo širdyje giliai paslėpta svajonė, vargiai pasiekiamas idealas, kaip japonui – namas su nuosavu karšto vandens baseinėliu kalnuose, kurį pripildo mineralinio vandens šaltiniai. Svajonė, retai kada išsipildanti. Jos saldžių vaisių ragauja tik reti laimingieji.

Kadangi didelių pelnų nesitikima, Stanlake Park savo 25 akrų (maždaug 10 hektarų) vynuogynuose gali leisti sau smagintis, augindami daugybę vynuogių rūšių. Tai ne tik anglo ausiai gerai pažįstamos Pinot Noir, Chardonnay ir Gamay, bet ir Pinot Meunier, Dornfelder, Gewurtzraminer, Ortega, Bacchus, Muller-Thurgau, Madeleine Angevine, Scheurebe – daugiausia tai, kas veista ir tobulinta vokiškajame vynininkystės pasaulyje, kaip ir dera, nekaršto klimato šalyse.

Ragauju vyną: raudonasis Ruscombe, iš Triomphe ir Dolnfelder vynuogių, fermentuotas su odele siekiant pagilinti spalvą ir skonio gilumą, lygus, lyg nepiktai ir neįkyriai vaisinis, bet nepribloškiantis ir nestuksenantis kumščiu per stalą. Galiu įsivaizduoti save jį geriant sode, galbūt su švelniais mėsiškais patiekalais.

Baltasis įspūdingesnis: Regatta – gaivios žolės ir žiedai, tik ne saldūs, ne tropiniai, bet santūrūs, iš pievų, beveik lietuviški savo kuklumu. Tikra vasara. Kings Fumé – vienintelis brandinamas ąžuolo statinėse, sviestas ir vanilės saldumas. Čia tikriausiai nuo statinės ta vanilė.

Vynai kokybiški, bet ar gali konkuruoti savo kainų kategorijoje? Vargu, mano Piteris Dartas. Jis pats eksportu neužsiima, specializacija ne ta, be to, siuntimo kaina padvigubins jau ir taip nepigaus vyno kainą pirkėjui. Šis vynas parduodamas arti prie namų, jis, kaip ir kiti angliški vynai – vietos įdomybė, patiekiamas aplinkinių restoranų ir „gastropubų“ („gastronominių aludžių“ – senų smuklių, kur ne vien alus, bet ir neblogas vyno sąrašas, ir padori virtuvė su profesionaliu šefu), kur žmonės nori mėgautis vietos maistu ir vietos gėrimais. Namų gamyba, apčiuopiamas lokalumas – šio dešimtmečio mada, ir jai angliškas vynas labai tinka. Maža to, noras vartoti vietos prekę skatina ir atlaidesnį požiūrį į kainą: jei angliški vynai konkuruotų tik pagal kainos ir kokybės santykį, ir negalėtų naudotis sentimentalaus „vietiškumo“ stygele pirkėjo sieloje, vargu ar čia klestėtų vynininkystė taip, kaip dabar.

Iš Stanlake Park vyninės parduotuvės pono Darto vynas kainuoja nuo 7 iki 10 svarų (28-40 litų), dar jo kartais galima nusipirkti brangiuose supermarketuose „Waitrose“, bet ne visuose ir ne visada. „Jei nueičiau su Jumis į Waitrose, už tokią kainą lentynoje tikriausiai Jums rasčiau geresnį vyną, nei šis“ sako Piteris. Atvirumu nėra ko stebėtis: jis sutinka, kad anglišką vyną žmonės renkasi visai ne dėl to, kad jis pigesnis arba už tą pačią kainą siūlo geresnę prekę, arba kad vynas toks, kokio kitur neparagausi. To niekas ir neteigia.

Galynėtis su Prancūzijos, Italijos ar naujojo pasaulio vynuogynais, dosniais orais ir sena gamybos tradicija nėra prasmės, ir tuo Anglijos vyndariai neužsiima. Jie nesiūlo unikalaus produkto ar nepakartojamo skonio. Iš esmės, tai profesionaliai dirbantys mėgėjai, darantys ir pardavinėjantys neblogą, nors ir nepigų, vyną, tuo užsiimantys dažnai vien todėl, kad galima (o ne todėl, kad reikia), ir besidžiaugiantys tiek pačiu procesu, tiek ir jo rezultatais. Be kita ko, jie paneigia mitą, kad anglai viską pirmiausia apskaičiuoja buhalterio protu, o širdis įsijungia tik paskui. Nieko panašaus. Šie žmonės vyną daro, vedini pirmiausiai jausmų. Sąžiningas hobis, dar ir dorai atliekamas – ne taip jau maža.

"Vyno žurnalas", 2009 m. gegužė

birželio 15, 2009

Elitas: nemylimi, bet reikalingi



Trumpas ir paprastas žodis, bet mums reiškia tiek daug. Ir naudojamas jis keistai: tie, kas apie elito atstovus atsiliepia blogai, dažniausiai patys norėtų jais būti. Tie, kas pasiekia tuos virtualiuosius namus, kuriuose gyvena elitas, pasižiūri pro langą į gatvę, ir grįžti ten nebenori – bet vadintis elitu vengia. Tie, kas vadina save elitu, greičiausiai nėra jokie elito atstovai: dar daugiau, jei apie save kalbi, kad atstovauji elitui, tai visi sužino, kad tikrai jam nepriklausai.

Priklausymas šiam klubui irgi keistai apibrėžiamas. Viena vertus, narystę Jūsų tvirtina būtent tie, kas nėra to klubo nariai. Be to, skirtingai nuo aristokratinio klubo, kur yra brolybės atmosfera, elito nariai vieni kitų nemėgsta: kai vienas elito atstovas kalba apie kitą, dažniausiai pradeda ir baigia tuo, kad anas, kitas, tik vaizduoja esąs kažkas. O iš tikrųjų jis – niekas, tik apsimetėlis.

NUO KO PRASIDĖJO?

Mes klaidingai manome, kad žodis ir samprata atsirado tik neseniai, kai vieno buvusio prezidento trumpo valdymo laikais, visuomenėje susidūrė runkelių ir elito armijos.

Tai būtų labai supaprastintas vaizdelis: prastuomenė mato „elitą“, kaip ciniškus, gudrius ir gerai pasiklojančius ir šiltai išsimiegančius bjaurybes, įpratusius atsiriekti storesnį kąsnį, o aukštuomenė žvelgia į „runkelius“ kaip į tinginius, girtuoklius ir išlaikytinius, besigviešiančius perdalinti svetimą gerą.

Elitas buvo visuomet, ir sovietinis periodas nebuvo išimtis.

Techniškai elito egzistavimas paaiškinamas labai paprastai. Kiekvienoje visuomenėje (absoliučiai kiekvienoje, net ir pusiau laukinėse šalyse) žmonės pasiskirsto į daugumą – tuos, kam vadovauja kiti, ir mažumą – tuos, kas vadovauja kitiems. Čia kalba ne tik apie politinę valdžią: kitus valdo ne tik tie, kas kontroliuoja policiją, kariuomenę ir kalėjimus. Tas pats galioja tiems, kas sugeba gydyti žmones, geriau už kitus suprasti įstatymus ar projektuoti namus – tai vis profesijos, kurias sugeba daryti labai nedidelė mažuma.

Politikai ir valdžios atstovai irgi turi tik nedaugeliui priklausantį norą ir sugebėjimą vadovauti. Nesiraukyk, skaitytojau: niekas tau neliepia manyti, kad politikais tampa tie, kas yra protingesni už kitus. Arba tie, kas būtinai doresni, tyresni ar tauresni. Tai idealas, taip pat tolimas nuo realaus gyvenimo, kaip ir sauskelnių reklamoje rodoma šeima: mama, viduryje nakties žavi ir idealiai sušukuotais plaukais, tėvas, negalintis nustoti šypsotis, nes trečią valandą ryto reikia pervystyti mažylį, ir raudonskruostis bamblys, kuris arba laimingas kikena, arba miega.

Politikais tampa, paprastai šnekant, tie, kas netingi, nes didžioji dauguma žmonių gyvenime nenorėtų tokio darbo. Sugebančių vadovauti tarp mūsų labai mažai, vadovauti norinčių ir turinčių energijos stumdytis alkūnėmis, kad prasimuštum prie vairo, yra kiek daugiau - bet ne tiek daug, kad visiems jiems neatsirastų darbo.

Ir čia iš esmės jokio skirtumo, ar kalbame apie išsivysčiusią demokratiją, ar komunistinį režimą, ar primityvią ir korumpuotą diktatūrą, kur ginantys savo teisę būti viršuje paremia smegenų gebėjimus ginklais ar kariuomene. Skiriasi tik būdai, kaip prasimušama viršun. (Kuo labiau civilizuota visuomenė, tuo labiau ji linksta, kad jai vadovautų ne tie - arba ne tik tie - kieno didžiausi kumščiai; tai nulėmė natūrali atranka: nors geriausias medžiotojas turėdavo daugiausiai mamuto mėsos, bet pavasario sulaukdavo tas, kas pasirūpindavo malkomis žiemai ir kailiais.)

Bet kuriuo atveju, viršun veržiasi mažuma, kuri ir yra elitas. Elitas – tai tie, kas turi valdžią, bet ne tik politine, o valdžią pačia plačiausia prasme. Šia valdžia džiaugiasi, kas turi kažką tokio, kas reikalinga kitiems, ir ko visiems nepakanka, ir galima savo nuožiūra skirstyti: įgūdžius, žinias, gebėjimą gerai nuspręsti, geriausią balsą, greičiausias kojas, stačiausią krūtinę, balčiausius dantis.

Kuo mažiau sugebančių kažką veikti, tuo geriau už tai atlyginama. Nė vienoje visuomenėje negausi daug pinigų už darbą, kurį patenkinamai atlikti yra daug norinčių ir sugebančių. Čia ir yra liūdnas atsakymas į retorinį klausimą, kuriuo dažnai kamuojasi mąstytojai: pažiūrėjus į uždarbius, nejau visuomenei reikalingesnis jaunuolis, labai taikliai mėtantis oranžinį kamuolį i krepšį, negu žemdirbys, auginantis javus, arba mokytojas, mokantis vaikus lietuvių kalbos? Atsakymas paprastas: jiems moka ne pagal tai, kiek jie reikalingi visuomenei, o pagal tai, kiek yra galinčių ta veikla tinkamai užsiimti.

AR STATUSAS PAVELDIMAS?

Prieštaringiausias elito bruožas – tai, kad elitas gimdo ir augina į save panašius (ir todėl į elitą prasimušti iš šono sunkiau, nes kiti jau gimsta su žymiai geresne starto pozicija). Turtingi tėvai sugeba atžaloms nupirkti geriausią išsilavinimą, kuris joms užtikrina gerus darbus ir geras pajamas, už kurias jie gali pirkti šiltesnę vietą po saule jau savo atžaloms.

Tai tiesa, bet ne visai. Jei procesas paliekamas savieigai, privalumai baigiasi vidutiniškai jau po trijų kar [uždėkite, prašau, kirtį ant paskutinio skiemens]. Labai dažnai turtingų tėvų atžala turi protą ir išsilavinimą, bet neturi to, kas kažkada užtikrino jų tėvams vietą viršūnėje: atkaklumą ir sugebėjimą kovoti, alkūnėmis brautis ir nenuleisti rankų. Šios savybės beveik niekada neišsivysto automatiškai.

Būtent todėl daugelis pasaulio visuomenių – ne idealizmo, bet pragmatizmo vedinos – perėmė anglų aristokratų tradiciją auginti atžalas kuo griežtesnėmis sąlygomis, dažnai net pabrėžtinai atšiauriai. Tai ne kokio nors neracionalaus ir įgimto kuklumo išraiška. Kuklumas apskritai yra dažniausiai ne nedrąsaus būdo ar nuolankumo pasireiškimas, o labai racionalus pasirinkimas, kylantis iš pasitikėjimo savo jėgomis ir nenoro gyrimuisi švaistyti energijos.

Pasaulio šeimininkų palikuonys tyčia sodinami į akmeningą dirvą, nes per šimtmečius buvo pernelyg daug pavyzdžių, primenančių apie išlepintus karalių vaikus, kurie dar džiaugėsi pudruotu gyvenimu tėvų rūmuose, bet buvo pernelyg žiopli ir nepastebėjo, kad šalį ir turtus jau valdo kiti. Pačių įpėdinių vaikai ir anūkai likdavo visai tuščiomis.

Anglai sugalvojo, kad tiems jauniems žmonėms, kuriuos jų šeimos turtai apsaugojo nuo nepriteklių ir būtinybės kovoti dėl duonos kąsnio ir stogo, galima panašias, asmenybę ugdančias sąlygas sukurti dirbtinai – už didelius pinigus.

Kuo brangesnė angliška privati mokykla, tuo labiau ji šalta disciplina panaši į sustiprinto režimo nepilnamečių auklėjimo įstaigą, tik dažniausiai ji yra senoviniuose pastatuose, su gerai prižiūrėtomis vejomis ir su geru plaukymo baseinu. Anglijos mokyklos mušti vaikų jau negalima: valstybinės mokyklos tai uždraudė 1986 metais, o privačiose – tik 1999 metais, tačiau daugelyje mokyklų direktoriaus kabinete vis dar yra rimbas, kurį mokytoja atneša parodyti mažiukams ir dar padaužo per stalą, kad žinotų, kaip buvo auklėjami jų tėvai. Privačiose anglų mokyklose standartinis komandinis žaidimas – regbis, šiurkščiausias iš visų žaidimų ant žolės. Futbolą žaidžia masės.

Dar kietaširdiškiau auklėja vaikus patys turtingiausi visuomenės nariai – tie, kas gali už vieno vaiko švietimą per metus mokėti daugiau, nei vidutinis metinis atlyginimas šalyje. Jie leidžia vaikus į internatines mokyklas. Brangiausiuose iš jų vaikučiai gali patirti, koks gali būti nelinksmas gyvenimas: ne tik klasėse, bet ir miegamuosiuose, kur vėjas pučia per dviejų šimtų metų senumo langus, moksleivius šildo tik plonos antklodės, o kambariai apstatyti niūriau, nei vidutinio Skandinavijos kalėjimo kamera. Tai ne savaitgalio potyris – taip prabėga ilgi metai, o su tėvais susitinkama trumpam, per atostogas, arba savaitgalį nueinama kartu pavakarieniauti, kaip su tolimais giminaičiais.

Tai ne paskutinis pragaro ratas: karaliai ir hercogai tradiciškai turi jaunimui paruošę karo akademijas, kur jauno žmogaus ištvermė išbandoma iki galo ir kuriose psichologinis ir fizinis spaudimas jaunuoliui yra toks, kad paskui gyvenime tokį žmogų nebelabai yra kuo pabauginti: jis morališkai pasiruošęs valdyti šalį, korporaciją arba kariuomenę.

Visa tai skirta vienam tikslui – „charakterio ugdymui“. Žinių, mat, galima išmokyti ir vėliau, jei reikės, o kreivai išaugusio charakterio nebeištiesinsi už jokius pinigus. Todėl į šias mokyklas atžalas siunčia viso pasaulio turtuoliai, prezidentai ir karaliai, atsisakydami tėviško švelnumo ir žinantys, kad po kelių dešimtmečių jo vaikas rašys atsiminimuose: „Mano tėvai nuo manęs emociškai buvo labai nutolę“, ir pats savo vaikus siųs į panašias mokyklas, kad ir šie galėtų pasilikti tarp elito.

NE VIEN UŽ DIDELIUS PINIGUS

Jauno žmogaus paruošimas kovai turi didelę prasmę, nes tėvai žino: jam teks konkuruoti su tais, kas gimė neturtingas, bet buvo gerų genų, palankaus likimo ir Dievo apdovanotas, ir užaugo smailiomis alkūnėmis ir guviu protu. Natūraliai sunkus gyvenimas kovines savybes užaugina ne blogiau, nei patys negailestingiausi lotynų kalbos mokytojai, kėlimasis pusę šešių ryto ir liūto balsu riaumojantis seržantas kareivinėse.

Augančiam blogame rajone varvanosiui rizika, žinoma, didelė: narkotikai, policijos areštinė arba konkuruojančios gaujos peilis į pašonę mikliai užbaigs bet kokios karjeros užuomazgą. Tačiau tas, kas sugeba išgyventi ir išmokti skaityti ir rašyti, gliaudo gyvenimo akmenis kaip riešutus. Jo nebaugina pokalbis su akis draskančiu verslo konkurentu, o tiekėjams gailesčio ne mažiau, nei vaikystėje buvo kitiems gatvės gaujos nariams.

Elitas – skirtingai nuo aristokratijos – nėra uždaras klubas; kai kam, žinoma, lengviau į jį patekti (daugiausia dėl kilmės), bet durys nėra uždarytos niekam. Jos nerakintos, tik užvertos – bet ne visi turi pakankamai jėgų, kad galėtų jas pastumti.

SĖKMINGAI APSIGINA

Elitas negali pasigirti, kad jo teisę būti gyvenimo šeimininkais visi pripažįsta. Atvirkščiai: ši teisė yra nuolatos klausiama, purtoma, išbandoma, ir ją nuolatos tenka ginti.

Pagalvokite apie bet kurią gerai apmokamą profesiją. Praktiškai kiekvienai jų daug kartų pranašauta, kad ateina paskutinės dienos.

Gydytojus seniai turėjo pakeisti simptomų žinynai, pagal kuriuos galėtų išsigydyti kiekvienas ligonis, o paskui – kompiuterių programos. Teisme jau seniai kiekvienas turėtų galėti apsiginti pats, pasiskaitęs gerai parengtą vadovą. Apie tai, kad lėktuvams lakūnų seniai nebereikia, nes juos sėkmingai pakeičia autopilotas, menkai nusimanantys keleiviai kalba jau ne pirmą dešimtmetį (lakūnai dėl tokių kalbų nesisieloja, nes žino, kad viryklė kiekvienuose namuose neprivertė restoranų bankrutuoti). Taip pat jau nuo vaikystės girdžiu, kad vertėjams darbo liko geriausiu atveju penkeriems metams, nes paskui visą šį darbą padarys ištobulėjusios mašinos.

O jau apie žurnalistikos mirtį prikalbėta užvis daugiausia. Nebereikės nei redaktorių, nei žurnalistų: ir naujienas, ir nuomones surašys patys skaitytojai, kaip šiandien rašinėja komentarus bloguose ir portaluose, jie patys ir pripleškins ir nuotraukų, ir vaizdo klipų savo mobiliaisiais telefonais, ir bus tobula žiniasklaida, kur jokios hierarchijos, kur kiekvienas skaitytojas – kartu ir korespondentas. Net ir darinys specialus buvo sugalvotas: „vartotojo generuotas turinys“, kuris, girdi, po kelių metų valdys visą žiniasklaidą.

Tai buvo ne kas kita, kaip eilinis masės sukilimas prieš elitą. Elitas šiuo atveju buvo tie, kas rašo ir pasakoja kitiems, ir jiems buvo pritaikytas standartinis klausimas: ką, Jūs kažkokie ypatingi? Aš irgi taip galėčiau, ir dar geriau. Iš viso to išėjo šnipštas: kaip ir anksčiau, skaitytojai nori skaityti ir pinigus mokėti tiems, kas rašo geriau už kitus. Technologijos keitėsi, bet rašantis elitas liko. Po sukilimo viskas grįžo į savo vėžes.

ELITO ŽAISLAI IR SIMBOLIAI

Kodėl elito atstovai, jei jie protingesni ar gabesni už kitus, nesibodi savo turto simbolių: blizgučių ir skambučių, pradedant nuo laikrodžių ir rašiklių iki automobilių ir lėktuvų? Ar tai nėra neapdairu ir vaikiška, na, tiesiog neverta lyderio padėties ir jo statuso?

Sunkus klausimas. Iš tikrųjų, jei žmogus yra pakankamai protingas ir įtakingas, kad galėtų tvarkyti ištisas šalis, kariuomenes ar milijardus bankuose, tas, kuris po dvidešimties metų mokslo yra vienas iš nedaugelio išrinktųjų, galinčių knebinėti gyvo žmogaus smegenis – ar jam dar negana pasitenkinimo iš tikrųjų savo privilegijų? Ar būtina jam dar pranešti apie savo padėtį išorinėmis gerovės žymėmis, kai pati gerovė yra tik elito požymis, o ne lygiavertis sinonimas (elito atstovu retai tampama vien dėl noro būti turtingu – dažniausiai turtas, kaip šešėlis seka paskui profesinę sėkmę ir charakterio savybes)?

Atsakymas gal būtų toks: elito atstovas rodo savo turtus (kas rėksmingiau, o kas – labai subtiliai) ne dėl savęs, o dėl kitų, kad paprastesnei masei būtų aiškiau. Dėl šitos pačios priežasties viso pasaulio kariuomenėse juo aukštesnis karininko laipsnis, juo brangesnis munduro audinys, didesnis namas ir ilgesnis tarnybinis automobilis su vairuotoju. Įvairių šalių mokesčių mokėtojai moka už tai pinigus ne todėl, kad pulkininkas negalėtų komanduoti porai tūkstančių karių, jei neturėtų aukštesniojo karininko privilegijų. Eiliniai kariuomenėse tradiciškai būdavo paprasti vakarykščiai kaimo bernai, kuriems reikėdavo vaizdinių valdžios įrodymų, kad iškart matytų, kas yra viršininkas.

Vienas akivaizdžiausių ir elegantiškiausių priklausymo elitui požymių, kuriuos tik žino istorija, buvo Anglijos pinigų sistemoje iki 1971 metų, kai šalis perėjo prie dabartinės tvarkos (vienas svaras = 100 pensų).

Iki to laiko, kaip žinia, dvylika pensų sudarė šilingą, o dvidešimt šilingų – svarą. Be šios painios, tačiau suprantamos tvarkos, šalyje lygiagrečiai ir oficialiai veikė dar vienas matas, pagerintas pinigas: ginėja. Ginėja, anksčiau buvusi auksinė moneta, išimta iš apyvartos dar XIX amžiaus pradžioje, liko kaip „elito svaro“ pavadinimas: ji buvo sudaryta iš dvidešimt vieno šilingo.

Visiems – atlyginimas dvidešimties šilingų svarais, bet gydytojams ar architektams buvo mokama dvidešimt vieno šilingo ginėjomis. Ginėjomis įvertinama ne ūkio paskirties žemė ir žirgai-ristūnai (bet ne kinkomi ūkyje arkliukai). Jei teisininko honoraras sudarė šimtą ginėjų, žmogelis jam mokėdavo 105 svarus. Iš visų kurioziškų dalykų apie Angliją, kuriuos sužinojau per keturiolika gyvenimo šalyje metų, šis yra įstabiausias – vargu ar įmanoma elitui akivaizdžiau pabrėžti savo ypatingą padėtį: simbolinis priedas, tik penki procentai, bet malonu.

KIEK ROVĖ - NEIŠROVĖ, KIEK SKYNĖ - NENUSKYNĖ

Noromis ar nenoromis, kadangi elitas susijęs su pinigais, jis yra susijęs su nelygybe (labai maža dalelė žmonių valdo didžiąją dalį turtų), ir kadangi jam tenka išskirtinė vieta tos nelygybės viršūnėlėje, jis nėra daugumos mėgstamas. Tai neišvengiama. Tiems, kam sunku sudurti galą su galu, yra sunku susitaikyti su mintimi, kad yra nedaug tokių žmonių, kurie ne tik turi viską, kas jiems reikalinga, bet ir dešimt, šimtą kartų daugiau nei jiems reikia.

Aiški išvada, žinoma iš visų revoliucijų žmonijos istorijoje: reikia perdalinti, visiems užteks, visiems bus geriau, nes vis tiek vienas žmogus negali pasinaudoti tokiais turtais, kokius turi sukaupęs elitas.

Ir visuomet būna tas pats rezultatas: perdalinimas įvyksta, bet lygaus padalinimo niekuomet nebūna, ir tik pasikeičia saujelė tų, kurie viską kontroliuoja ir už viską atsako; bet vis tiek jų lieka labai nedaug. Nė viena revoliucija nepanaikina elito, tik pakeičia vaidmenų atlikėjus, bet žmonių grietinėlė lieka, ir išskyrus politinės valdžios viršūnėlę, net tos grietinėlės atstovai lieka tie patys (na, gal išskyrus tik kokią nors Kambodžą, kur kruviniausioje ir kraupiausioje XX amžiaus diktatūroje, skaičiuojant pagal nužudytą šalies gyventojų dalį, buvo kryptingai naikinami visi, kas tik buvo išsilavinęs, ir Raudonieji Khmerai uždraudė ne tik užsienio kalbas ir pinigus, bet ir raštą).

Nors atskiri elito atstovai gali nusigyventi, prasigerti ar numirti, pati struktūra pasilieka: viską valdo, kontroliuoja ir sprendimus priima mažuma, nepriklausomai nuo politinės sistemos. Ši akivaizdi neteisybė nedavė ramybės jau minėtiems revoliucionieriams, svieto lygintojams, mąstytojams ir bet kam, kas turi neramų protą, užduodantį begalinius klausimus ir nepriimantį esamos padėties.

Sistemos stiprybė ta, kad beveik visi, gavę valdžią (dar kartą patikslinu – valdžią plačiąja prasme), galimybę spręsti ir galimybę kontroliuoti, kaip gydytojas gali savo rankomis kontroliuoti, ar gyvens pacientas, o architektas savo nuožiūra nubraižo sienas, tarp kurių gyvens ir dirbs šimtai žmonių, ir net sugalvoja, ką jie matys pro langą, nes nuo jo noro priklauso, kur tas langas bus), supranta, kad užvis kvailiausia ir apmaudžiausia būtų išdalinti ją tiems, kas nesugebės ja dorai pasinaudoti. Tai baisiau už valdžios – įtakos, sprendimo taisės - atidavimą savęs vertam priešininkui. To paties elito atstovui.

"Miesto IQ", 2009 m. gegužė

birželio 13, 2009

Degtinė: vėlai konvertuotojo pagiriamasis žodis



Degtinę išmokau gerti vėlai – išmokė svainis. Pirma su juo gerdavau iš pagarbos, nes norėjau nenuliūdinti dosniai įpilančio žmonos vyresniojo brolio. Bet greitai pamėgau, ir dabar dažnai tysta seilė, pagalvojus apie skaidrųjį gėrimą.

O visą jaunystę jos nemėgau, net kvapas nepatiko. Gal ir gerai – degtinė man neužtemdyta studentiškais prasto gėrimo prisiminimais. Tik vieną kartą teko labai neskaniai degtinę gerti: 1994 metais dažnai važiuodavau iš Vilniaus į Minską, kur anuomet pažangioje spaustuvėje gaminome vieną leidinį. Vieną šaltą žiemos naktį autobusas sugedo pakeliui į Baltarusijos sostinę, vėlavo grįžti Vilniun, vėlavau ir aš kartu su juo. Pakeliui sugedo dar ir šildymas, ir snieguotais laukais važiavom šaltoje metalinėje dėžėje. Pakeleiviai – vežantys pigias baltarusiškas prekes parduoti Vilniuje – neišlaikę (o gal ir nelabai stengęsi valdytis) atsidarė degtinės butelį ir šildėsi tiesiog iš kaklelio.

Pasiūlė ir man („gersi, profesoriau?“ - nes buvau nežinia kam pasirišęs kaklaraištį). Kliuktelėjau tos drungnos degtinės, smagiau ar šilčiau nepasidarė. Na, gal buvo truputėlį šilčiau. Tik nuo manęs ir nuo mano sugėrovų sklido baltas alkoholinio kvėpavimo garas, kaip nuo gerai įšalusio butelio, ir autobuso langai buvo apšarmoję, kaip gerai atšalęs stikliukas.

Degtinė, vienas populiariausių pasaulio distiliuotų gėrimų (greta viskio, romo ir tekilos) yra apsuptas daugybės mitų ir nesusipratimų.

Kuriai tautai priklauso? Daugumos nuomone – rusams, tačiau, pavyzdžiui, lenkai į užsienį jos šiandien eksportuoja nepalyginamai daugiau, ir žymiai geriau žinomi garsiomis degtinės rūšimis, tokiomis, kaip „Wyborowa“ arba „Belvedere“.

Kokia degtinė geriausia ir švariausia? Nuo kurios mažiausiai skauda galvą kitą rytą? Čia irgi daugybė nuomonių. Pasiekusios tam tikrą kainą, visos degtinės rūšys pakankamai gerai išvalytos. O galvą skauda ne nuo paties etilo alkoholio – galvelę plėšiantį skausmą sukelia dehidracija, skysčių netekimas (todėl užsigerti vandeniu – labai gera mintis) ir pagirias sukeliantys priedai, dažniausiai dėl netinkamo išvalymo.

Nereikia pernelyg tikėti istorijomis apie „revoliucinius valymo būdus“, „penkiagubus anglies filtrus“, „unikalų valymą itin žemoje temperatūroje naudojant pažangiausias XXI amžiaus technologijas“. Viskas žymiai paprasčiau. Kaip pažymėjo vienas amerikiečių žurnalistas, dabar brangios degtinės filmuojamos per viską, išskyrus galbūt deimantus. Anglis, sidabras, medis, smėlis, marmuras, pienas, kiaušinių baltymai – viskas filtravimui, viskas tam, kad iš etilo alkoholio būtų išvalytos priemaišos.

Anglis kaip filtras naudojama jau seniai, tam ir aktyvuotos anglies tabletės, kurios geriamos apsinuodijus, kad sutrauktų, kaip kempinė, visą brudą. O pienas ir kiaušinių baltymai – natūralūs (nors ir labai brangūs) baltyminiai filtrai, „rišantys“ prie savęs priemaišas, o labiausiai – fuzelį, angliavandenilių fermentavimo šalutinį padarinį, aštriai kvepiantį bloga degtine.

Bet technologinio stebuklo čia jokio nėra. Degtinę tiesiog reikia gerai išvalyti. Tai nėra labai sunku, ir net brangiausios degtinės, kainuojančios šimtą litų už butelį, gamyba kainuoja tik nedidelę dalį tos sumos, kurią mokate parduotuvėje. Visa kita – tik mitas, tik įvaizdis, tik svajonė. Kaip kvepalai, kurių kainoje reklamos išlaidos dažnai sudaro didžiausią dalį, taip ir brangiosios degtinės yra daugiau tik troškimų pardavimas.

Garsiausioji šių laikų „itin brangi“ degtinė (žurnalistų sugalvotos „Super Premium“ kategorijos – prie jos skiriamos degtinės, kainuojančios virš 40 dolerių už litrą), jau tapusi klasika, prancūzų „Grey Goose“. Ši pilkoji žąselė kliuksi skaniai, yra neįkyri, bet „akluose“ degustavimuose retai kada gauna išskirtinius balus.

Aklieji degtinės degustavimai, kur nugalėtojai keičiasi vietomis, vos ne kaip Euroviziją laiminčios šalys, dar kartą įrodo tik tai, ką sako visi degtindariai: kuo geresnis, brangesnis šis produktas, tuo jis panašesnis į kitus brangius produktus. Tuo degtinė skiriasi nuo viskio ar konjako: skonio skirtumai labai maži, kad ir kaip apie „unikalų“ skonį trimituotų gamintojai.

Žinoma, jei degtinė yra grūdinė, o ne iš bulvių arba, gink Dieve, runkelių. Kai rusai giriasi, kad tik jų šalyje gaminama pati tikriausia, pati tyriausia, pati tobuliausia degtinė, o visokie švedai, suomiai ar amerikiečiai gamina tik „pramoninius surogatus“, aplipintus ryškiomis etiketėmis ir nesuprantančiais tikrosios gėrimo sielos, galima tik kreivai nusišypsoti.

Būtent Rusija kalta dėl to, kad degtinė buvo nuspirta nuo tauraus gėrimo postamento ir tapo proletarų gėralu: kai dėl pakeistos akcizų sistemos degtindariai XIX amžiuje pradėjo daryti degtinę iš bulvių. Bulvinė degtinė, pakeitusi kvietinę tiek Rusijoje, tiek tuose kraštuose, kuriuos Rusija valdė XX amžiuje, yra iš esmės prastesnis gėrimas, turintis daugiau ir sunkiau išvalomų priemaišų, ir daugelio specialistų kaltinamas dėl girtumo, keliančio agresiją, o ne mieguistumą. Prisimenama iš sovietinių laikų „Russkaja vodka“ – populiariausias bulvinės degtinės pavyzdys. Gėrimo receptūroje – ir, žinoma, „GOSTe“, valstybiniame standarte, buvo numatyta šiek tiek cinamono esencijos, kad būtų menkiau jaučiamas bjaurus kvapas.

Kažkada dėl tos pačios priežasties Anglijoje į džiną buvo dedamos kadagio uogos: kad užglaistytų pigiausio gėralo, skirto proletarams, smarvę. Tik nežinia, ar tas cinamonas, kurį Sovietų Sąjunga turėdavo importuoti iš Afrikos tai už valiutą, tai mainais už karinę pagalbą, tikrai visada patekdavo degtinėn.

Daugelis degtinės gamintojų visame pasaulyje į ją prideda truputį cukraus – esą jis gėrimą sušvelnina, padaro labiau aksominį. Kai kur to cukraus yra kiek daugiau, ir galima pajusti net šiek tiek saldumo – ne likerinio, bet vos vos pastebimą salstelėjimo gaidelę, kai šaltas gėrimas nudegina burnos ertmę.

Pagaliau priėjau prie pagrindinio klausimo: ar degtinę reikia gerti šaltą kaip ledas, ar tik atšaldytą? Atsakymo nėra. Ieškojau internete, ieškojau knygose – nuomonės pasiskirsčiusios po lygiai. Žinau tik tiek, kad pašaldyto gėrimo šalininkai yra labai karingai nusiteikę „-20oC brigados“ atžvilgiu.

Girdi, tokia temperatūra užmuša bet kokį skonį, nepajusi nieko, tik produkto gadinimas. Apie šaldymo ydingumą kalba ir daugelio degtindarių technologai.

Nenorėčiau sutikti: geriant nedideliais gurkšneliais net ir labai šaltą degtinę, ji spėja sušilti pakankamai jau burnos ertmėje, o poskonis puikiai jaučiamas jau nurijus: alkoholis išdžiovina seiles ir sujaudrina skonio receptorius, todėl subtilias nateles galima lengvai pažinti.

Be to, jei netikite, kad galingas šaldymas nekenkia degtinei, imkite butelį kokio nors pigiausio birzgalo ir šaldykite nors iki Jupiterio paviršiaus temperatūros – net ir mažiausiai patyręs ragautojas pajus, kad geria brudą.

Pagaliau, šiltos – ar pošiltės – degtinės, dar ir kai kada patiekiamos didelėje viskio taurėje (tikras siaubas – padidina garavimo plotą) pirmiausia pajusite etilo alkoholio garų kvapą. Nežinau, kad jį pavadintų maloniu. To kvapo kuo mažiau, tuo geriau – mažas stikliukas sumažina garavimą, o kuo šaltesnis gėrimas, tuo menkiau garuoja.

Didžiausias malonumas, kurio netenka vos pavėsintos degtinės ragautojai – tai kylantys nuo nežmoniškai įšalusio butelio garai ir gėrimas, tingiai ir dusliai kliuksintis, kaip alyva. Vien dėl šito vaizdo, garso ir pojūčio velnio lašus verta labai atšaldyti, iki Arkties temperatūrų, kad butelis nudegintų šalčiu, paėmus į ranką.

"Vyno žurnalas", 2008 m. birželis

birželio 03, 2009

Anglija: be virtuvės, bet su valgymo tradicijomis




Apie anglų virtuvę tikrai niekas nėra pasakęs daug gero. Nebent kokia nors turizmą propaguojanti kontora, ir ta valstybės išlaikoma, o su valstybės parama gali būti išgirta viskas. Britanijoje vyriausybė giria net nacionalinę sveikatos apsaugos sistemą, nors visi kiti mano, kad ji labiau primena besivystantį arba neišsivysčiusį pasaulį.


Atvykėlių nuomonės blaškosi nuo susižavėjimo iki siaubo ir anekdotų. Viena vertus, šalis prikimšta atokiausių degalinės lentynų maisto. Iš kitos pusės – turbūt niekur kitur, išskyrus Ameriką, nerasi tokios gausybės įvairias pasaulio virtuves išpažįstančių puikiausių restoranų.

SIAUBO IR TAUKŲ PASAKOS

Baisios istorijos apie anglų dietą ne iš piršto laužtos. Sumuštiniai ant kempinės skonio baltos forminės duonos, bulviniai traškučiai penkis kartus per dieną (kartais jais dar pagardinami tie patys sumuštiniai: nukeliama viršutinė duonos riekė, užberiama traškučių ir vėl užvožiama).
Kam maža, legendinis šiaurės Anglijos gezų maistas chip buttie – karštos gruzdintos bulvytės, varvančios aliejumi, patiektos tarp dviejų baltos duonos riekių, ant kurių užtepama sviestuko.

Dar negana? Prašom! Gruzdintuvėje keptas šokolado batonėlis, „Mars“ arba „Snickers“. Aš nekliedžiu, jūsų akys neapgauna: batonėlį išvyniojame, įmerkiame tešlon ir – švyst į verdančius taukus. Valgomas Anglijos šiaurėje ir Škotijoje (tiesą sakant, skanaujamas dažniausiai penktadienio vakarą, prisivaišinus aludėje iki baltų arklių, kai kraujyje sumažėjęs cukraus kiekis sukelia alkio jausmą). Vienas anglų baras šį „skanėstą“ kurį laiką siūlė net Niujorke, bet tešloje keptas šokoladas amerikiečių nesuviliojo. O jūs manėte, kad tik mes, lietuviai, mokame kraupinti atvykėlius didžkukuliais su taukuota kiauliena viduje ir taukų, sūrių spirgų bei riebios grietinės padažu.


Kitas vakarinis maistas, kurį tradiciškai valgydavo darbininkai, išalkę po keturių penkių pintų alaus, – žuvis su gruzdintomis bulvytėmis. Anksčiau ji būdavo suvyniojama į seną laikraštį, dabar – į popierių. Valgyti galima tiesiog gatvėje, vienkartine medine šakute arba tiesiog – pirštais. Bulvės, išgriebtos iš taukų, apšlakstomos actu ir apibarstomos druska. Žuvis – dažniausiai menkė – apvoliojama tešloje; ji taip pat kepama karštuose taukuose. Patiekalas išpopuliarėjo XIX a. antroje pusėje, kai tralais Atlante pradėta traukti didžiuliai kiekiai žuvies, o ši toli gražu ne visa tiko prabangiam stalui. Tuo pat metu išplitus geležinkeliams, pigesnę žuvį buvo galima greitai išvežioti po visą šalį, ir menkė tapo darbininkų maistu.


Šiandien žuvį su bulvėmis anglas valgo ne iš bėdos, bet iš sentimentų: tai comfort food – jaukumo maistas, primenantis vaikystę, šiltus tėvų namus ir laimingesnes dienas, kai nereikėjo galvoti apie darbą ir buto nuomą. Man žuvis su bulvėmis irgi primena 1995-us metus. Tik atsikraustęs į Angliją, vakarienę valgydavau viešbučio kambaryje – atsinešdavau į popierių suvyniotos žuvies su bulvytėmis, kvepiančiomis actu ir karštu aliejumi. Pirmą vakarą užsigėriau sidru iš skardinės: nepastebėjau pirkdamas, maniau, alus, o pasirodė – obuolių vynelis.


Tačiau ar galima visa tai pavadinti nacionaline virtuve? Vargu. Kiti patiekalai – orkaitėje kepta jautiena, pyragai su mėsa, dešrelės su bulvių koše – pernelyg neoriginalūs, ir, tiesą sakant, pernelyg paprasti, kad galėtų pretenduoti į nacionalinės virtuvės vardą.

Anglija – viena pirmųjų šalių Europoje, kur senąsias valgymo tradicijas sutraiškė pramonės revoliucija. XVIII amžiaus pabaigoje žmonės masiškai kėlėsi iš kaimo į miestą, kur naujuose fabrikuose dundėjo naujos mašinos. Maistą irgi reikėjo gaminti pramoniniu būdu – žmogus atitrūko nuo žemės. Pirmoji, antroji karta nuo žagrės dar žino, kad pienas – iš karvės, miltai – iš grūdų, o jų vaikai šito jau nebesupranta, siūlas nutrūksta. Nebelieka švento žemės ir maisto ryšio, kurį jaučia tik tas, kas gyvena kaime, arba kas nors retkarčiais ten nuvyksta. Maistas tampa vien degalais kūnui.

Todėl maistas toks ir yra, kaip degalinėje. Apie dabartinį ministrą pirmininką Gordoną Browną kalbama, kad net prabangiuose restoranuose, kai nevaržo oficialus protokolas, vakarienei jis paprastai užsisako lėkštę gruzdintų bulvyčių, glumindamas kolegas ir kitų šalių lyderius. Tai, kas Prancūzijoje ar Italijoje būtų vertinama kaip prasčiokiškas skonis arba beviltiškas populizmas, anglams atrodo visai kitaip: žmogus neskiria dėmesio maistui. Asketizmas – gero išauklėjimo ir disciplinos požymis, pritinkantis valstybės vyrams.

Mėgautis geru vynu, egzotiškais padažais, garsių virtuvės meistrų kūriniais ar sezoniniais grybais ir daržovėmis daugeliui anglų – kiek įtartinas, nevyriškas užsiėmimas, dekadentiškas išsidirbinėjimas, labiau tinkantis užsieniečiui.


RAUDONO ŠILKO PAMUŠALAS

Anglų advokato uniforma – kostiumas. Niūrus, pilkas ar juodas, siūtas konservatyviai, bet pažiūrėk į jo šilkinį pamušalą – dažnai jis bus begėdiškai ryškios raudonos arba avietinės spalvos.


Tokia tradicija.

Taip pat ir su valgymu. Na ir kas, kad masės valgo šaldytą maistą, užbarstydamos jį bulvių traškučiais, na ir kas, kad vaikai ir paaugliai nutukimu ir ligomis, susijusiomis su mityba, jau pasivijo bendraamžius JAV. (Su pigaus ir nesveiko maisto tradicija mokyklose nebe pirmus metus kovoja ir televizijos įžymybė, virtuvės meistras Jamie‘is Oliveris, žinomas ir Lietuvos žiūrovams). Na ir kas?! Geriausių pasaulio restoranų sąrašuose, kuriuos renka ir skelbia autoritetingi žurnalai, bei „Michelin“ vadovuose, Anglija – ne užkampis, o vienas pasaulio kulinarinių centrų. Garsiausi šalies virėjai – Marco Pierre White‘as, Gordonas Ramsay‘us, Hestonas Blumenthalis ir jau minėtas Jamie‘s Oliveris ne tik gamina maistą, bet ir žeriasi milijonines sumas iš savo vardu vadinamų restoranų ir tviskančių puodų komplektų, konservuotų padažų, gausiai iliustruotų knygų ir visame pasaulyje rodomų televizijos serialų. Pasaulis, nesižavintis anglų virtuve, ausis ištempęs klausosi apie maistą pasakojančių anglų.

Beje, Jamie‘s Oliveris, mėgstantis vaizduoti paprastą vaikiną, gaminantį „paprastai ir lengvai“, yra iš pasiturinčios šeimos ir virtuvės meno mokėsi viename geriausių Londono itališkų restoranų „Neal Street Restaurant“. Jis yra klasikinių itališkų patiekalų specialistas, o Jamie‘o sukurtų receptų sudėtinių dalių kaina dažnai prilygsta vidutinės anglų šeimos savaitės biudžetui; pavyzdžiui, nepaprastai sultingame troškinyje vien jautienos išpjova, kurią gali pateikti tik geri mėsininkai, kainuos apie 80 svarų, arba 350 litų. Vidutiniam anglui tai ne šiaip brangu – tai visiškai neprieinama.

Nepaisant paplitusios nuomonės, kad Anglija – alaus kraštas, kur vynas jei ir geriamas, tai tik prastas ir iš nučiupinėtų taurių, jau seniai vyno čia išgeriama daugiau nei alaus. Ir ne tik. Profesionalių vyno vertintojų, specialistų, aukšto lygio vyno pirklių ir gėrėjų su išsipūtusiomis piniginėmis Anglijoje milijonui gyventojų tenka daugiau negu kur nors kitur pasaulyje.
Vyno magistras (Master of Wine, MW) – itin sunkiai gaunama kvalifikacija, vyno pažinimo olimpas, irgi skiriama Anglijoje. Žmonių, turinčių šį titulą, pasaulyje tik 277, mažiau nei Nobelio premijos laureatų. Kiekvienas stambus maisto parduotuvių tinklas stengiasi pasamdyti nors vieną vyno magistrą ir didžiuojasi juo, kaip klubas didžiuojasi garsiu futbolininku.

Kodėl toks atotrūkis tarp itin paprasto liaudies maisto ir kosminio „aukštosios virtuvės“ lygio? Tikriausiai todėl, kad, anglų įsitikinimu, tobulybės galima siekti tik tuomet, kai toks siekimas numatytas, suplanuotas ir už jį atlyginama. Kol sportas Anglijoje buvo mėgėjų laisvalaikio užsiėmimu, ūkanotosios šalies sportininkai mažai kuo galėjo didžiuotis. Kai sportas ir medalių siekimas tapo valstybės politika, Britanijos komanda 2008-ais metais iš Pekino olimpinių žaidynių grįžo pasidabinusi medaliais.

Taip ir su virtuve. Italijoje, Meksikoje ar Japonijoje šeimininkė stengiasi ne todėl, kad dalyvautų konkurse, o genama kulinarinės aistros, pasididžiavimo ir vaikystėje įskiepyto tobulybės siekio. Anglams maistas reikalingas tik skrandžiui prikimšti, jeigu, žinia, tai nėra verslo plano įkurti garsiausią miesto ar šalies restoraną dalis. Jei suplanuojama siekti puikaus lygio, tai pateikti pusėtiną produktą – taip pat nepriimtina, kaip stebinti tobulu maistu šeimyną, susirinkusią vakarienės.


"Vyno Žurnalas", Nr. 16