gegužės 29, 2007

Vynai Anglijoje: naujojo pasaulio tviskesys imperijos ūkanose

Kalbant apie gėrimus, Didžioji Britanija populiariojoje samonėje dažniausiai suvokiama kaip alaus bei pabų, kur sėdimų vietų mažai ir kur po darbo, ir užvis labiausiai, penktadieniais, nusitvėrę pintos (kiek daugiau nei puslitrio) dydžio rasotas stiklines, stoviniuoja gėrėjai. Dar kai kas paminės škotiškąjį viskį. Tačiau Britanija jau seniai tapo viena didžiausių pasaulio vyno vartotojų, ir čia jau trejus metus vyno išgeriama daugiau, nei alaus.

Komerciniai britų pirkėjai yra tarp pasaulio lyderių ir pagal apmintis, ir pagal išleidžiamus pinigus - tiek supermarketai, dešimtimis tūkstančių dėžių perkantys nebrangų ir nuobodoką, bet lengvai nuspėjamą vyną, kuris parsinešamas namo kartu su raikyta duona, pupomis pomidorų padaže ir sausais pusryčiais, ir elitinio vyno pirkliai ne tik Londone, bet kituose dideliuose miestuose, parduodantys viduriniosios klasės viršutiniajam sluoksniui, kur šioks toks vyno išmanymas tapo tokia pačia norma, kaip ir svajonė (ne visada įgyvendinama) turėti namie vyno rusį arba bent jau jo laikymui skirtą kontroliuojamos temperatūros spintą.

Britanija per metus išgeria apie 1,5 mlrd. butelių vyno; manoma, kad po dviejų metų vyno naudojimas šioje šalyje padidės iki 1,74 mlrd. ir 2008 metais aplenks ir Prancūziją, ir Jungtines Amerikos Valstijas, ir Britanija taps didžiausia vyno naudotoja pasaulyje.

Nenuostabu, kad tokia didelė rinka gamintojams yra Pažadėtoji Žemė, ir čia nugalėtojas jau aiškus. Tai Naujasis Pasaulis, ir visų pirma - Australija. Kengūrų žemyno vynas užima Britanijoje 24% rinkos, prancūzų vynas - antrojoje vietoje, o paskui seka JAV, Italija, Pietų Afrika ir Čilė. Maža to, prancūziškojo vyno dalis rinkoje (kartu su ispaniškojo ir vokiškuojo) nuolatos mažėja.

Kodėl taip atsitiko? Kodėl tradicijų šalis, Ūkanotasis Albionas, vis labiau nusigrežia nuo Prancūzijos vyno, kuris dar prieš 30 metų čia buvo apskritai bet kokio padoraus vyno sinonimas (ispaniškąją Rioja gėrė pavieniai žinovai, itališki vynai buvo laikomi arba pigiu birzgalu, arba etnine keistenybe, kurią pritinka naudoti nebent italų restorane, prie languotų staltiesių ir ilgų kaip kočėlai pipirų malūnėlių - geriausia, jei bus įpiltas iš apipinto vytelėmis pilvoto butelio, o apie amerikietiškuosius ar australiškuosius buvo kalbama kaip apie nesusipratimą)?

Pirmoji priežastis (arba kaltė, jei klausysime prancūzų vyndarių) buvo supermarketų įsigalėjimas ir atsiradęs britų įprotis būtent ten pirkti naujajį demokratinį gėrimą. Parduotuvių tinklai norėjo ir tebenori nori stabilaus, nekintamos ir žemos kainos ir itin didelių kiekių vyno tiekimo, o prancūziškoji AOC sistema tam nepalanki. Supermarketas vyną parduoda ne todėl, kad pirkėjas čia tikisi gero patarimo, o todėl, kad jis siūlo patrauklią kainą. Dar prieš dešimtmetį didelės maisto parduotuvės skelbėsi turinčios "konsultantus", padėsiančius vyną išsirinkti, dažniausiai tai tebuvo paaugliai, išklausę dviejų valandų kursą ir menkai artikuliuota kalba tegalintys papasakoti, kad "nu, reiškia, jeigu prie žuvies, tai, tipo, labiau tinka baltas, reiškia". Supermarketo vyno eksperto, padedančio klientams, idėja mirė neskausminga mirtimi.

O dar labiau supermarketams reikėjo, kad gamintojas suprastų, jog didžiausi pinigai ateina ne iš ilgamečių tradicijų ir ne iš didingo Chateau mistikos, o iš agresyvios rinkodaros, įstabios ir profesionalios reklamos. Prancūzų vyndariams tokios mintys buvo nepriimtinos ir atgrasios. Gi australai ir amerikiečiai šioje terpėje pasijuto kaip žuvis vandenyje.

Nepadėjo ir tai, kaip prancūzai reagavo į savo mažėjančią įtaką vynų pardavimui. Nors daugumas geriausiai žinomų Britanijos vynų ekspertų visada prisipažina esą frankofilai (ir pasakys, kad jei turėtų išsirinkti dešimt mėgstamiausių vynų, visi jie būtų prancūziški), ir niekas neginčija garbingos prancūzų vietos pasaulio vynų Olimpe, britai nepraleido progos pasišaipyti iš prancūzų arogancijos ir nenoro pripažinti, kad jie yra ne vieninteliai pasaulio vyndariai. Niekas taip nesumenkins žmogaus brito akyse, kaip "per rimtas savęs įvertinimas", o prancūzų vyndariai būtent tuo ir užsiėmė. Mažiausiai dešimtį metų prancūzai apskritai atsisakė pripažinti objektyvius skaičius ir atsainiai nurašydavo Naujojo Pasaulio vynus kaip žemos kokybės sirupėlį, nekeliantį jokios grėsmės šimtmečių tradicijoms.

Prancūzas vyninkas su nefiltruota Gauloises cigarete dantyse, apsivilkęs dryžuotais marškiniais, gyvenantis nuo vieno streiko iki kito, tapo anekdotišku įvaizdžiu, o įžeidžainčius ir nervingus pasisakymus iš už Lamanšo, kad "australiški vynai labai pritinka nieko neišmanantiems, todėl britai juos ir mėgsta" lydėjo kone visiškas atsisakymas net galvoti apie reklamą, kaip apie šėtono išmislą, netinkantį šventam vyndario amatui.

Populiarioje sąmonėje greta šių negailestingų karikatūrų itin dėkingai ir kontrastingai atrodė australų ir amerikiečių vynininkai - įdegę, pasitempę, kalbantys angliškai, besišypsantys gerais dantimis. Tai žymiai labiau tiko televizijai, mėgstančiai ryškias Australijos, Kalifornijos ir Pietų Amerikos spalvas ir iškalbingus pašnekovus.

Maža to, australiškojo ir kito Naujojo Pasaulio vyno istorija siūlė nedidelę dramą ir pamokomą siužetą apie tai, kaip arogantiškieji senbuviai buvo pamokyti naujokų. Britai užvis labiau myli "plucky underdog", nevykėlį, kuriam galų gale pastangų ir užsispyrimo dėka pasiseka. Pakanka prisiminti pasakėčią apie pasipūtusį kiškį ir atkaklų vėžlį (gal būtent todėl britai įkyriai atsisako pripažinti, kad geriausias britų tenisininkas Tim Henman, niekada neišlošęs nė vieno stambaus turnyro ir visada didvyriškai iškrentantis iš varžybų prieš pusfinalį, yra tik geriausias iš nevykėlių).

Be to, per visus televizijos kanalus keliaujančioms televizijos įžymybėms - Hugh Johnson, Oz Clarke, Malcolm Gluck - ir laidų prodiuserių labiausiai mėgstamam trumpam, paprastam pristatymo stiliui ir nuotaikai labai tiko epitetai, kuriais aprašomi Naujojo Pasaulio vynai. Televizijos žiūrovo atmintis trumpa ir dėmėsio trukmė maža. Todėl jei galima vyno aprašymą sutraukti iki kelių žodžių - uogienės skonio Shiraz, pipiriškas Zinfandel, limonadinis Colombard - taip ir bus padaryta. Vaisių, uogų ir saldumynų gaidos daugelyje Naujojo Pasaulio vynų ne tik aiškiau pareikštos, bet dažnai tampa ir pagrindiniu pardavimo argumentu, įsimenančia citata ("soundbite"), kurią vienodai mėgsta ir politikai, ir reklamuotojai.

Galiausiai, Britanija su Australija ir Pietų Afrika turi seną, kolonijinį ryšį, kurio negalima pamiršti. Britai dažnai keliauja į Australiją (beprotiškai dažnai, jei turėsime galvoje milžinišką atstumą), nes daugelis ten turi pusbrolį arba ištekėjusią už australo seserį. Pietų Afrikos Respublika - irgi mėgiama brito, kiek turtingesnio už vidutinį (taigi, ir didžiausio vyno pirkėjo), atostogų vieta: kolonijinis palikimas, paslaugus aptarnavimas, egzotika, puikus oras ir kartu europiniai patogumai. Kalifornija, iš kur atkeliauja amerikietiškasis vynas, irgi daugelio tų, kam dabar virš 40, jaunystės svajonių ir Holivudo filmų scena: Santa Monikos paplūdimys, San Francisko tiltas ir vingiuotas kelias Ramiojo vandenyno pakrante.

Vyno pirkimas yra emocijų ir jausmų vedamas poelgis - kaip ir kvepalų ir cigarų pardavėjai, vyno rinkodarininkai pirmiausia parduoda svajonę, o tik paskiau - prekę. Europoje tai, ko gero, perprato tik italai, noriai ir meistriškai įkinkę į italų maisto ir vynų populiarinimą Holivudo įvaizdžius apie itališkąjį gyvenimą (nors ir nebūtinai vykstantį pačioje Italijoje), nuo "Krikštatėvio" iki "Sopranų". Naujasis Pasaulis tai suprato jau seniai, ir kaip saulė niekada nenusileisdavo virš Britų imperijos, dabar ji, rodos, visiems laikams sušvito virš tų, kas spaudžia ir raugina vynuogių sunką ūkanotų salų gėrėjams.

(Vyno žurnalas, 2006 m. gegužė)

gegužės 28, 2007

Vieno salyklo viskis

Pradedant kalbėti apie škotišką vieno salyklo (single malt) viskį, turbūt iš pat pradžių reikia pasakyti keletą žodžių apie Škotiją, iš kur jis kilęs. Taip manau todėl, kad tiek Škotija, tiek ir salyklinis viskis yra vienodai nuskriausti lietuviškoje sąmonėje: neretai galima išgirsti, kad "Kęstas dabar gyvena Anglijoje, prie Edinburgo" (o regis, galima būtų tikėtis daugiau iš tautos, kurios atstovai patys taip dažnai niršta, kai painiojami su rusais). Taip ir viskis: labai dažnu atveju, kalbant Lietuvoje apie viskį, kalbama apie kokius nors masinius, didelių parduotuvių ir mažesnių parduotuvėlių lentynas nugulusius produktus, kaip Teacher's arba Famous Grouse. Abu šie maišyti viskiai, kurių vienodai lengvai galima nusipirkti ir Kaune, ir Melburne, ir Nairobyje - nieko bloga, žinoma, pakankamai skanus produktas, ir vertesnis pirkėjo pinigų negu koks nors pabaltijo "brendis" arba "tarybinis šampanas", bet mažai bendro turintis su ta įvairove, aromato ir skonio subtilybe bei gana lietuviška šiaurietiškų skonio ir kvapo natų gama.

Lietuviška? Taip, tikrai. Ypač tuose vieno salyklo viskiuose, kurie kilę iš labiau "dūminių" regionų (kai kas siūlo pažintį su jais palikti mokslo pabaigai, kiti siūlo būtent nuo jų ir pradėti - apie tai vėliau), juos aprašant, naudojami tokie žodžiai: durpės, dūmai, smala, jūra, jūros druska, jūros žolės, jodas. Argi neprimena šalto spalio vakaro kur nors Nidoje? Argi ne lietuvišką nuotaiką ir amžinojo rudens niūrumą apibrėžiantys žodžiai?

Todėl ir sakau: bandau pristatyti vieną didžiausių Britanijos eksporto kategorijų ir kartu lietuviškiausią stiprųjį alkoholinį gėrimą - vieno salyklo viskį.

Vieno salyklo viskis - tai viskis, daromas tik iš miežių salyklo (nemaišytas su jokių kitų grūdų viskiu arba grynu distiliuotu alkoholiu), ir tik iš vienos daryklos (iš ten ir pavadinimas - single malt, "single" angliškai - vienas, vienintelis). Pasaulyje, be abejo, maišyto viskio yra pagaminama ir išgeriama žymiai daugiau. Jis pigesnis. "Neutralųjį" etilo alkoholį galima gaminti dideliais kiekiais, ir šliūkštelėti tik šiek tiek stipraus skonio single malt, ir gėrimas gatavas, nestipraus skonio, pats tas gėrimui su ledu arba su kola.

Todėl vieno salyklo viskis - tai pati grietinėlė, tai viskio viršūnė ir paskutinė stotelė. Paukščių pienas, egiptietiškos medvilnės paklodė, kubietiškas cigaras, Montblanc rašiklis. Įsivaizduokite, kad prabangiame priėmime yra siūlomi sumuštiniai su ikrais. Vieni, kaip dera išauklėtiems žmonėms, ima juos ir valgo. Kiti paima šaukštelį, nusibraukia ikrus ir deda tiesiai į burną, nesivargindami duonos kramtymu. Jei geriate vieno salyklo viskį, tai jūs - tas žmogus su šaukšteliu.

Ironiška, beje, kad šis gėrimas, į kurį nepridedama nė lašo vulgariojo "neutralaus" etilo alkoholio, paskui atskiedžiamas (jau geriant) paprastu vandeniu, bet tik šiek tiek, keliais lašais, kad tik truputį susidrumstų skaidrusis iš butelio įsipiltas gėrimas. Tai ne beprasmis ritualas. Vanduo (jokiu būdu ne ledas) "užgesina" alkoholio garus, kurie kitokiu atveju nudegina nosiaryklę ir atima gal apie pusę aromatinio malonumo: kai bandote užuosti sudėtingasias natas, jūsų receptoriai, deja, bus atbukę nuo pirmojo etilo alkoholio smūgio. Kokį vandenį pilti? Negazuotą ir nelietuvišką, jei turite; jei nebus škotiško mineralinio vandens (sako, kad geriausias, nors nesugebėjau šito pajusti), gerai tiks Evian arba Vittel. Ir labai, labai nedaug, ne daugiau arbatinio šaukštelio vandens stiklui, kuriame, beje, turi teliuskuoti gal tik 25-30 militrų viskio (pripilti "stiklinėlę" viskio - blogas skonis, gal tiek pat beviltiškas, kaip vyno taurės pripylimas iki kraštų arba beveik iki jų). Vanduo turi būti ne per šaltas. Ledas todėl ir netinka - tiek dėl temperatūros (aromatinės medžiagos nebegaruos taip, kaip turi), tiek ir dėl to, kad net ir viename ledo kubelyje vandens per daug vienam stiklui viskio.

Taigi, apie regionus. Skirtingų regionų vieno salyklo viskiai (siūlomi pavyzdžiai pateikti greta) skiriasi ne mažiau, negu skirtingų vynuogių vynai. Kaip minėjau, požiūriai gali būti du: galima bandyti nenugąsdinti gėrėjo, ir siūlyti jam pradėti nuo švelniausių, Lowland arba Speyside regionų viskių, tikintis, kad jie bus nors ir žymiai sudėtingesni, bet neturės to dūminio skonio ir kvapo, kuris taip išgąsdina tuos, kas pirmą kartą ragauja keistąjį gėrimą iš šiaurinės Škotijos kalnų (Higland), salų (Islands) arba Islay salos.

Aš visada siūlau antrąjį variantą. Jis šokiruoja, jis pribloškia, jis kartais gali likti nesuprastas - bet greičiausiai tas, ką šiuo būdu supažinsite su vieno salyklo viskiu, greitai taps jo mėgėju visam gyvenimui, nors pirmas gurkšnis dažnai bus palydėtas susiraukusio pasibaisėjimo. Kažkada, sovietiniais laikais, viskis (bet koks viskis) buvo retas, nematytas dalykas, ir žmonės jį ragaudavo, tikėdamiesi, kad tai bus dar vienas olfaktorinis Vakarų pranašumo įrodymas (kaip daniški sausainiai iš apvalios skardinės buvo nenugalimi kovoje prieš lietuviškus tešlainius, įvyniotus drumzlinos spalvos popieriuke ir pagal konsistenciją primenančius kramtomosios gumos ir asbesto mišinį). Taip nebūdavo: dažniausias komentaras būdavo, kad to viskio skonis "kaip samagono".

Panašiai ir su vieno salyklo viskiu. Maža to, naujokui dar galima pasiūlyti ne bet kokio viskio, bet Bowmore, kurio etiketė su balta žuvėdra (tiesa pasakius, gal net Makimo Gorkio "bureviestniku") savo kičine beskonybe tiek atsilieka nuo bet kokių šiuolaikinių marketingo tradicijų, kad, šiame atsilikime apėjusi pilną ratą, atsiranda tų tradicijų priešakyje. Gėrėjas bus tos etiketės deka dar labiau šokiruotas, nes tikėsis, žiūrėdamas į paveikslėlį, kažko panašaus į trauktinę "Palanga".

Highland, Island ir Islay viskiuose labai ryški durpių ir dūmų nata (atskiras atvejis yra viskis Ardbeg, kurio pirmasis pauostymas būna labai neutralus, ir tik paskui, priglaudus lūpas, trenkia dūmų gūsis, kaip tada, kai netikėtai pasikeičia vėjo kryptis, ir atneša nuo gestančio laužo dūmus ir šiek tiek žiežirbų. Islay saloje, esančioje Škotijos vakaruose apskritai kone visa salos teritorija padengta durpėmis, kurios deginamos rūksta, kai naudojamos salyklo ruošimui - iš čia ir skonis. Kita svarbi skonio nata - jūros žolės; tas nepaaiškinamas jūros kvapas, kurį taip vertina tie, kas mėgsta siurbti šviežias austres ir net neliečia citrinos, kad ginkdie nepakenktų tam jūros kvapui.

Highland regiono pietuose (o pats regionas, kaip minėjau, yra Škotijos šiaurėje) daryklos gamina viskį, kuriame daugiau vaisinio, saldoko skonio, kuris artėja prie Speyside viskių. Lowlands, kur liko tik trys viskio daryklos, ir dar vienas mažas regionas pietvakariuose, kurio atskirai nepaminėjau (nes ten beliko tik trys viskio daryklos), Campbeltown, gamina gana sudėtingo skonio viskius, kaip neištariamasis Auchentoshan arba Glen Scotia, bet bendras viskių skaičius ten toks mažas ir juose taip sunku rasti bendrybių, kurios pateisintų priskyrimą vienam ar kitam regionui, kad galbūt pradedantiesiems kol kas verta tuos regionus atidėti į šalį.

Speyside regionas ir jo populiariausieji atstovai, tokie, kaip Glenfiddich, Balvenie, Glenlivet, The Macallan, yra geriausias priminimas apie tai, kaip vieną įdomiausių šio produkto skonio aspektų nulėmė ne kas kita, kaip šykštumo ir profsąjungų siautėjimo sandūra. Nors kai kurie viskiai yra brandinami statinėse, kur anksčiau buvo laikomas spirituotas vynas cheresas (ypatingai The Macallan, kuris šiuo faktu itin didžiuojasi), bet populiariausia statinė buvo amerikietišką burboną (kukurūzų viskį) brandinęs indas. Šias baltojo ąžuolo statines škotai, garsėję ir dabar garsėjantys šykštumu, pigiai pirkdavo Amerikoje, kur statindirbių profesinių sąjungų spaudimo dėka veikė įstatymas, reikalaujantis burbono brandinimui statinę iš šiaurės Amerikos baltojo ąžuolo naudoti tik vieną kartą. Tokiu būdu burbono skonio prisiminimai, perimti iš statinės (o Speyside viskiuose jis labiau jaučiamas, nes nėra "permuštas" dūminių ir jūrinių natų), ne tik formuoja įdomiausius škotiško viskio aspektus, bet ir yra retas atvejis, kai vienos šalies mėgiamiausiam gėrimui gaminti reikalingi kitos šalies arba net kito žemyno indai ir skoniai. Pagalvojus - turtingųjų mėgiamas gėrimas kaip puikus paminklas tarptautinei prekybai ir globalizacijai.

("Vyno žurnalas", 2005 m. gruodis)

Rusofilija - bailių sielų sodas

Rusiška muzika Palangos gatvėse. „Tarybiniai“ ženklai ant dešros. „Tarybiniais laikais vat tai buvo kinas... Ir dabar rusų televizija, vienu žodžiu... ką ten lietuviška – vargo vakarienė.“
Pradėjau nuo vaizdinių ir detalių, tiek nutrintų spaudoje ir „Delfi“ komentaruose, kad tapo vadovėliniais pavyzdžiais, taikomais automatiškai ir nesusimąstant. Jais neapsiribosiu, bet ir be jų neapsieisiu: kokia būtų studija be pavyzdžių?

Kodėl?

Iškart prie atsakymo? Tikrai taip ir bus. Nes lietuviškai rusiškas mokyklinio rašinėlio stilius, su įvadu, ekspozicija ir moralizuojančia arba bent apibendrinančia išvada – pasirinktas visų šleikštulį keliančių „moteriškų“ žurnalų bei nomedų ir mildažyčių televizijos laidų, rusofilijos kritikai netiktų.

Rusofiliją lietuviai pasirinko iš bailumo. Baimė ir nepritapusio nevykėlio jausmas – svarbiausia rusofilijos motyvacija, ir visi kiti jausmai auga tik iš šių dviejų. Lietuviškoji rusofilija – ne pozityvi meilė, ne kuriantis geidulys ir ne vėjas po sparnais. Ji yra lyg protingos, lieknos ir kibirkščiuojančios panelės atstumto jaunuolio grįžimas prie pusgirtės, šniurkščiančia nosimi, nebešviežios miestelio paleistuvės: draugystė su ja nepakels statuso, tačiau nereikia galvoti ir apie tai, kuria ranka laikyti šakutę restorane. Ji nepateiks keblaus klausimo. Nesukels grėsmės jaunuolio savigarbai.

Lietuvis rusofilas buvo nuskriaustas likimo, ir rusofilija yra tos skriaudos užuovėja. Prirūkytose virtuvėse ir blokinių namų svetainėse, besisukant juostiniams magnetofonams, grojusiems Vakarų muziką ir dulksvai blyksint lentynoje išdėliotoms tuščioms skardinėms nuo užsienietiško alaus, ilgus metus brendo svajonė apie Vakarus. Tai buvo svajonė apie geresnį, gražesnį, teisingesnį pasaulį, o atvykusiųjų iš broliškų respublikų geranoriško pavydo atodūsiai apie Pribaltiką („jaukios kavinukės Taline“, „čia kaip užsienis“) nedviprasmiškai žadėjo tame pasaulyje rezervuotą vietą. Žadėjo, kad Vakarai priims ir apkabins, ištiesę ranką padės pakilti iki jų lygio, pasirūpins, kad ir mes turėtume pieveles prie namų ir automatines skalbykles, daniškus sausainius ryškiose skardinėse ir gražius dantis. Padės – jei reikės, atplėšdami ir nuo savęs, – kad tik ištaisytų tą neteisybę, į kurią buvome įmerkti mes, tikri vakariečiai, iš kurių mums priklausantis vakarietiškasis gyvenimas buvo laikinai atimtas. Bet mes turime į jį teisę, ir nors ši teisė toli užrakinta, ateis laikas ir raktelis atsiras.

Jaunutės nepriklausomybės laikais, Lietuvai atgimstant, visi požymiai, atrodo, liudijo – taip ir bus. Mums tiesia ranką. Mus priima kaip savus. Kiekvieną judesį lydėjo viso pasaulio susidomėjimas (tiksliau – šiek tiek didesnis dėmesys, bet mums, nepratusiems prie to dėmesio, atrodė: sušvito nauja aušra, ir prasideda gyvenimo šventė, kuri niekada nesibaigs).

Naivias viltis ir netikslų, neadekvatų savęs suvokimą simbolizavo po visus Sąjūdžio mitingus lakstęs diedukas šiaudine skrybėle, kanklėmis pritardamas dainuodavęs grafomanišką savos kūrybos „poeziją“ apie trispalvę ir apie Prunskienę. Tokios apverktinos kūrybos dabar galima rasti nebent pageidavimų koncertų sveikinimuose (Metų daug prabėgs / Smilkinius papuoš šarma / Bet tu mums, mamyte / Liksi visada jauna), o anuomet tereikėjo savaitgalį išeiti iš namų. Dieduką nufilmavo užsienio televizininkai, tad žmogus nusprendė, kad jo talentas dabar įvertintas ir bilietas į pripažinimą jau kišenėje, – juolab kad „į kadrą“ patekdavo ir dažniau, nes toji skrybėlė ir kanklės vaizdiškai labai tiko šabloniškai dainuojančios revoliucijos iliustracijai. Geras švenčiančio čiabuvio pavyzdys: žiū, atrodo kaip kaliausė, o džiaugiasi visai kaip mes, tik pamanyk, matyt, visi mes žmonės.

Liūdniausia, kad patikėjo ne jis vienas: patikėjo daugelis. Patikėjo, kad štai mus tokius, kokie esame – nemokančius kalbų, išmokslintus pagal sovietinius vadovėlius ir neretai pasmirdinčius prakaitu, jau priėmė į Vakarus, kad mes tų Vakarų dalis ir kad mes jau lyg ir atvykome.
Išblaivėjimas buvo skausmingas ir daugialypis. Kaip vairuotojas, atvežęs alų į prabangų pokylį ir pats prasmukęs į puotaujančių minią, – nes ten vyko kaukių balius ir jo auliniai batai bei džinsiniai marškiniai buvo palaikyti kostiumo dalimi – ir linksmai pasikalbėjęs su bankininkais ir advokatais, karčiai nusivilia, kai bando tą patį pakartoti, taip ir broliams lietuviams buvo priminta, kad kelias į pažadėtąją Vakarų žemę bus ilgas ir ne visi prieis jo galą.

Atrodė, kad nė viena pažeminimo forma nebus pamiršta. Nuo „žeminančių tardymų“ Londono oro uostuose (kur imigracijos pareigūnai niekaip nenorėjo matyti atsibudusios Baltijos pasiuntinių ir nuobodžiai žiūrėjo į lietuvius kaip į potencialius nelegalius dirbančiuosius), nuo atvykstančių persenusių jaunikių, besidairančių jauno lietuviško kūno, nuo pigių prekių, kurios atkeliavo su pirmąja banga (o ko jūs tikėjotės? Kad kas nors pardavinės brangiausią prancūzų kosmetiką, kurios indelio kaina prilygo tuometiniam lietuvio mėnesio atlyginimui? Kad komercinius kioskus iš gofruoto plieno pirkliai užvers baltaisiais triufeliais, Montblanc rašikliais ir Parmos kumpio griežinėliais?), iki asmeninio suvokimo, kad susišnekėti ten iš tikrųjų negali, tavo profesija niekam nereikalinga, į darbą nekviečia ir nesiūlo keturių tūkstančių dolerių, tarnybinio automobilio ir namo su pievele.

Skaudu buvo ir bendraujant su užsieniečiais suvokti, kad bendrybių žymiai mažiau, nei buvo manyta geriant „portveiną“ su kitais intelektualais – teisės į vakarietiškumą turėtojais. Pasirodė, kad tarybinė leidyba, stengusis atspindėti progresyvių rašytojų kūrybą kapitalistinėse šalyse, galgi ne visai tiksliai pajuto pačių Vakarų skonius, todėl (o, siaube!) angliškai kalbančiose šalyse pilna žmonių, tik pagalvokite, neskaičiusių Hemingvėjaus (ypač kai rašytojo pavardė ištariama su tirštu rusišku akcentu – „Dyd jū rid Hėminguėj? Hėmingvėj?“). Ir jau visai liūdna dėl rusiškų vadovėlių pasakų apie Angliją ir Londoną: dauguma jų tiek pat panašios į tiesą, kiek ir tai, kad rusai gatvėse lazdomis vaiko baltuosius lokius. Ne, punktualumas visai nėra būdingas anglų bruožas, ne, niekas nevartoja posakio „mano namai – mano tvirtovė“, ne, niekas neskuba po darbo į Haid Parko kampą paklausyti savamokslių oratorių kalbų, ne, anglams neprivalu pradėti pokalbius šnekomis apie orą. Baisu, tačiau bet kuri šalis ir visuomenė žymiai sudėtingesnė, negu Taline filmuotas „Londonas“ kino juostoms apie Šerloką Holmsą, ir perprasti ją užtruks labai ilgai, nes suprasti kitą šalį nėra paprasta. Na, ir pagaliau – didžiojoje dalyje pasaulio niekas nėra net girdėjęs apie Sabonį, ir net JAV ne visi domisi krepšiniu, nes, Dieve mano, žmonės juk skirtingi.

Šiam šokui buvome pasirengę mažiausiai, nes taip norėjosi, kad viskas atitiktų greitomis brūkšteltą piešinėlį apie Vakarus, ir tikėjomės, kad ten irgi galima paprastai atsakyti į klausimą: kiek uždirba mokytojas? Kiek mokama už butą (nes pasaulio sausumos šeštadalyje tokio pat buto nuoma nuo Talino iki Taškento ir Vladivostoko buvo vienoda, todėl, be abejo, galima tikėtis tokios pat tvarkos ir kur nors Amerikoje, – taigi kiek reikia mokėti už trijų kambarių butą blokiniame name Fynikse, Arizonoje)? Kiek kainuoja pusė litro pieno? Kiek tenka laukti telefono įvedimo? Didžiausias siaubas buvo tas supratimas, kad viskas ne taip paprasta. Kad esama šimtų, tūkstančių įvairių variantų, ir iš jų reikia rinktis geriausią, tinkamiausią, maža to – pasirinkus gali paaiškėti, kad klydai, nes už kitų durų buvo dar šimtas kitų pasirinkimų.
Žlugus vakarietiškumo ambicijoms, atgauti sveiką protą prireikė daug laiko. Beveik tiek pat laiko, kaip ir tos svajonės puoselėjimui prirūkytoje virtuvėje. Tada Lietuvos Respublikos pilietis pamažu suprato ir įsisąmonino, kad Danijos ar Prancūzijos gyventojai neverks kruvinomis ašaromis, jei jis ir toliau gyvens blokiniame penkiaaukščiame name naujame sostinės rajone, apstatytame šlykščiais „svetainės baldų komplektais“, ir kad apskritai jis, Lietuvos Respublikos pilietis, domina kitą žmogų Lozanoje ar Milane tik tiek, kiek gali nusipirkti Zepterio indų kaip labai nedidelės, bet naujos ir stabilios rinkos atstovas.

Tai suvokti nebuvo sunku, bet susitaikyti – be galo skausminga. Atstūmimo niekas nepriima su džiaugsmu, jis dažniausiai sukelia nuoskaudą ir pagiežą bei norą parodyti nepriklausomybę nuo pažeminusiojo, jam įrodyti, kad atstumtasis vis tiek jaučiasi gerai ir yra laimingas. Tai klasikinis siužetas ir sentimentas, aptartas šimtuose dainų apie nelaimingą meilę, bet nuostabiai ekstrapoliuojamas ir į tautinę savimonę.

Svetimi dideliame žaidime

Atstūmimas retai būna akivaizdžios, atvirai žeminamos formos. Dažniausiai net ir paties atstūmimo nebūna: paprasčiausiai imama suprasti, kad savigarbą maitinusios kokybės, sugebėjimai, žinios yra pritaikomi tik gana siauroje srityje.

Žmogus, iš arčiau susiduriąs su Vakarais, ima suprasti, kad kanonizuoti, kone savimonės atskaitos taškais tapę mitai (lietuviškas darbštumas, verslumas, atvirumas Vakarams, novatoriška architektūra, privatūs namai Žaliakalnyje, puikūs keliai kaip stiklas) nebeturi savo magiškos galios už sovietinio aptvaro ribų. Pamažu, kraupiai, bet nenumaldomai ateina suvokimas: buvome stebuklingi tik lyginami su labai žemu atskaitos tašku.

Net ir tas Maskvos ar Sankt Peterburgo inteligento susižavėjimas vakarietiška Pribaltika dažnai tebūdavo tik išsilavinusio kolonisto – nepajudinamai tikro dėl metropolijos didybės ir teisingumo – didžiadvasiška pagarba menkesnėms, bet tokioms įdomioms imperijos pakraščio skruzdėlytėms.

Išsilavinęs, šviesus kolonistas galėjo sau tai leisti: jo savigarbai nebūtina lygintis su smulkiais niekučiais ar prieš juos pūstis. Galima net ir inteligento edukacinę aroganciją ar tradiciškai smalsų, bet nekantrų ir neatlaidų požiūrį į bukus savo tautos mužikus (kuriuo persmelkta rusų literatūra nuo Antono Čechovo iki Ivano Bunino) pareikšti, kilniaširdiškai ir dosniai palyginant savo tautos nemylimą girtą mėšlyną su menkesnės tautos švariomis gatvelėmis ir tvarkingais nameliais.

Taip, apsišvietęs prancūzas gali Maroke kalbėtis su čiabuviais pagarbiai ir net kartkartėmis palinguodamas galva: „ak, kad Paryžiuje kur nors gaučiau tokių vaisių, bet mūsų krautuvininkai šiais laikais tik tokį merde pardavinėja, kad jūs neklauskite... Jūs čia labai laimingi savo Šiaurės Afrikoje“. Sako, bet nė sekundės pats tuo netiki. Jis žino, ir jo klausantieji žino, kad jis Paryžiaus niekada nemainytų į dulkiną turgų ir saldžią arbatą iš nelabai švarių stiklo indelių.

Vakarai nesiūlo Rytų Europai, kartu ir Lietuvai, tokio švelniai atlaidaus, bet neįpareigojančio vaidmens. Baisu suvokti, bet niekas susižavėjęs nebeaikčios dėl puikaus plento iš Vilniaus į Ukmergę, nes nuostabus jis tik tam, kam norma yra vidurio Pavolgio purvyno traktas, kur rudenį dumble įstrigusius autobusus išvelka vikšriniai pagalbininkai. Nelinksma pagalvojus, kad mums brangi „Neringos“ kavinė, nors ir būdama puikus interjero sprendimas (ką ir kalbėti apie jos kultūrinę reikšmę visai vilniečių kartai), gali būti aprašyta kaip stebuklas architektūros žurnaluose tik tokios šalies, kurios didžiausias urbanistinis pasididžiavimas yra kareivinės ir tankodromai. Lietuviškas darbštumas gali atrodyti kaip išskirtinė savybė ten, kur kaimuose priešais namus gatvėje stovi suoliukai, ant kurių sėdinėjama (nes darbas dienos metu nėra natūralus pasirinkimas), tačiau dievaži nei Europoje, nei Amerikoje nebus vartomos akys iš nuostabos, išgirdus, kad – tik pamanykite! – iš ryto atsikeliama ir dirbama visą dieną.

Šį kontekstinį konfūzą prieš kelerius metus ypač gerai pademonstravo „Akropolio“ fenomenas. Tiems, kurie nuoširdžiai galvojo, kad Vilniaus pakraštyje atsidaręs vidutinio dydžio parduotuvių kompleksas yra įstabus aštuntasis pasaulio stebuklas, nematytas, ko gero, niekur pasaulyje, geriausiai tiko tuometinio Ukrainos prezidento susižavėjimo sukelti komentarai, pamačius dailiai išdėliotą šviežią žuvį ant ledo luitų, kai kur net ir su petražole žuvelės burnoje. Buvo taip jauku ir vėl pasinerti į saldų savigyros dūmelį – atvažiavo svečiai, na, ir išvirto iš koto. Lygiagrečiai vykę vizitai, kai į „Akropolį“ buvo vežami, tikintis juos priblokšti, japonų mokiniai ir svečiai iš Kalifornijos, baigėsi tyliu antiklimaksu ir mandagiu nesupratimu, ką čia bandyta parodyti (taip mane kadaise Baltarusijoje vežė žiūrėti „suomiškos degalinės“, o Ganoje – picerijos). Čia įdomi ne svečių reakcija, bet tai, kaip ji buvo sutikta: nepanorėjusieji žavėtis nežavinčiu parduotuvių kompleksu buvo nugrūsti į tamsiausius atminties užkaborius, o tautos mitologijoje ant postamento buvo pastatytas Leonidas Kučma, teisingai supratęs „Akropolį“.

Pavyzdžius galima būtų traukti be galo. Siaubinga, bet ne kiekvienas krautuvininkas Sicilijoje yra girdėjęs apie lietuvišką teatrą; dar baisiau, kad pasaulyje esama žmonių, ir nemažai, nežinančių lietuviško krepšinio. Vertybių devalvacija, vilčių žlugimas. Senoji valiuta nebepriimama, reikia rodyti ką nors nauja – bet ką?

Čia ir apima baisusis atstumtumo jausmas. Žėrinčiame, tviskančiame, įvairialypiame Vakarų pasaulyje, pasirodo, žaidžiami kiti žaidimai, dainuojamos kitos dainos, skaitomos kitos knygos, – bet ten jie patys žino, ką daro, ir niekas nesiūlo bilieto iškart į pirmą eilę! Apima neviltis. Jei ir priima, tai į pačią pradžią, ir kiekvieną trupinėlį pripažinimo – profesinio, meninio, socialinio – reikia užsidirbti iš naujo.

Taip, Vakarų pasaulyje didelės galimybės. Taip, ten tribūnos aukštesnės, laimėjimai didesni ir ryškiausi fejerverkai. Bet, dėl Dievo meilės – šitaip? Į eilės galą? Ne. Ne. Ne. Ne. Ne. To negali būti.

Tai sunku, nejauku, baugu. Dažnam sunku suvokti, kad išmokta kalba, suprastas socialinis kontekstas, perprastas visas Vakarų pasaulio modelis yra toli gražu ne tokie, kad galėtum užtikrintai pasinerti į žodžių ir asociacijų žaidimus, liptum slidžiais visuomeninės pozicijos laiptais, jaustumeis kaip savas tarp savų išsipusčiusių ponų draugėje, kaip mėgsta su neslepiamu kartėliu apie švariai apsirengusius užsieniečius sakyti tetos, rašančios laiškus į lietuviškus provincijos laikraščius apie tai, kaip mus skriaudžia vakariečiai, atvažiavę į Lietuvą, ir kaip nuskriausti lieka lietuvaičiai, nuvykę į Vakarus. Mes jiems čiabuviai ir aborigenai, tik taip į mus žiūri.

Žinoma, sudėtinga situacija ar painus uždavinys, žaidimas didesnių vaikų smėlio dėžėje – dar ne pasaulio pabaiga. Galima nerti stačia galva ir stengtis pasiekti tai, ko manaisi esąs vertas, sudėtingame, negailestingame, nudeginančiame naujajame žaidime. Nors ranka dar labai nedrąsiai valdo kamuolį, o aikštelėje žaidėjai tokie smarkūs ir patyrę, bet žiūrėk, prizai dideli ir pasiekiami, nes apie jų nepasiekiamumą, apie stiklines lubas ir apie tai, kad mums, vargo artojams, skirtas tik antraeilis vaidmuo, dažniausiai kalba tie, kurie dorai nesistengė nieko pasiekti.

Šis variantas sunkus ir negarantuoja sėkmės. Bet nebijokite: galima ir kitaip.

Jus priglaus motina Rusija

Taip, galima. Galima apsisukti ir grįžti atgal. Ir tada neryški lietuviško teatro žvaigždelė, nusifilmavusi viename Holivudo filme (tiesa, ir ten vaidindama rytų europietę) ir Lietuvos „dienraščių lyderiams“ pliurpusi (kol dar kas nors tikėjo) apie svaiginamą karjerą tarptautiniame kinematografe, suvokia, kad žymiai jaukiau grįžti prie nelabai glamorizuotos, bet šiltos balutės: iš pradžių rusiškiems kanalams jaukiai kikenti „mūsų“ aktorės (t. y. „mūsų didelės šalies“ atstovės) gyvenimą, o paskui išdulkėti į tą pačią Rusiją, kur apvytęs Pribaltikos gražuolės, tebedraugaujančios su mieląja auditorija, įvaizdis reikalingas ne mažiau, nei tai žvaigždutei – rusų televizijos pinigai.

Populiarieji ir tokiais norintys būti muzikantai taip pat mato, kad žymiai geriau nuslysta gomuriu ne lietuviška, ne angliška, o šiek tiek sulietuvinta muzika, kur negrabiai surašytas lietuviškas dainos tekstas pridengia, kaip pigi suknelė dengia prostitutės gamybos priemones, saldžiai nostalgišką rusišką melodiją iš filmo ar multiko. Ir tada lietuviškų ekrano žvaigždžių kalėdiniame vakarėlyje šešioliktaisiais Lietuvos laisvės metais viena lietuviško ekrano žvaigždė lietuviškai dainuoja tarybinę dainą apie kreiserį „Aurorą“ bei dar vieną Dunajevskio dainelę apie „brangius mano maskviečius“, o kitos lietuviško ekrano žvaigždės svajingai linguoja, murkdamos ir niūniuodamos pažįstamą ir jaukų motyvą, šiltą ir savą.

Ir tada prieš akis atsiveria neribota naujų galimybių paletė.

Neverta graužtis dėl ne visai suprantamo amerikietiško ar angliško humoro, nebereikia bandyti jį suprasti, perprantant kultūrinį kontekstą ir pamažu atskleidžiant sau vakarietiškos visuomenės pasaulio modelį; žymiai geriau grįžti prie senų anekdotų apie Petką ir Čiapajevą, krokodilą Geną, podporučiką Rževskį ir kitus lietuviškus personažus.

Nebereikia vargintis pažįstant Vakarų kinematografiją ir televiziją, kur geriausi scenarijai reikalauja koncentruoto dėmesio ir labai gero kalbos mokėjimo, geriau penkiasdešimtą kartą kartu su rusais žiūrėti „Likimo ironiją, arba po pirties“ arba kokias nors „Dvylika kėdžių“ ir gėrėtis nuėjusia į praeitį tikra kinematografija ir tikru menu. Ten viskas suprantama, ten susmaigstytos visos nuo vaikystės pažįstamos asociacijų vėliavėlės – argi galima palyginti su klaidžiojimu nepažįstamoje teritorijoje?

Žinoma, retkarčiais suvirpa abejonės, ir tenka surasti ryšį ir santykį su tuo pasauliu, kuris išslydo iš rankų. Neverta nusivilti: tam atsakymas jau paruoštas.

Paslaugiai laukia „Delfi“, kurio begalinės komentarų platumos priims visą stereotipinų mitų šiukšlyną apie bukus amerikiečius – ne, net ne apie amerikiečius, bet amerikosus ir pindosus, nes būtent taip moko panašių rusiškų portalų šaltiniai – ir apie visa tai, iš ko sudėtas tas mus atstūmęs pasaulis: burgerius ryjančių be galo nutukusių tešlagalvių, kvailų miestiečių, nesugebančių įkalti vinies į sieną ir ryjančių vitaminus ir sintetinį maistą, bet neapsieinančių be automobilių, gyvenančių be kultūros ir su kramtoma guma vietoje smegenų.

Tada tokio pasaulio net visai ir negaila. Nesvarbu, kad jo tokio ir nėra. Geriau manyti, kad jis rūgštus kaip žalios vynuogės iš Lafontaine’o pasakėčios. Arba, kad būtų artimiau rusofilui lietuviui, kaip vynuogės, apie kurias rašė dieduška Krylovas.

("Naujasis Židinys", 2006 m. sausis-vasaris)