lapkričio 28, 2007

Laikas sutramdyti suįžulėjusį Užkalnį


Kuo galima matuoti šlovę ir pripažinimą? Tikriausiai, kai jau oponentai kviečia sodinti kaliuzėn nacionaliniame dienraštyje, žinai, kad jau esi atvykęs.

Alberto Drešerio laiškas buvo atsakymas į mano komentarą „Rusofilų saulėlydis – praeities dvokas jau sklaidosi“, kurį irgi spausdino Lietuvos Rytas.
Kai skaitau tokius laiškus, pirmiausia bandau suprasti, ar čia tikras pranešimas iš kokio seno stribo ar LTSR keturių kambarių (pagerinto išplanavimo) bute gerai gyvenusio tautų draugystės vėliavnešio, ar čia tiesiog smaginasi mano draugai draugužiai, imituodami senų stribų dainas.
Šitas panašus į tikrą, nors kai kurie pasažai tiesiogiai paimti iš "sovoko" apologetų aruodo, kaip antai - galima buvo į Sachaliną nuskristi už pusę atlyginimo, o tai - toliau negu į Ameriką. Jau vien šis perlas vertas atskiro straipsnio.
Kaip medus per gerklę nueina tokios frazės, kaip "lietuvių tautai iškilo labai rimta grėsmė, o šitą grėsmę provokuoja ne kokie atėjūnai, o kai kurie lietuviai, susigundę skalsesniu kąsniu".

Seniai nebuvau kaltintas "skalsesnio kąsnio" paieškomis, bet tikrai argumentacija iš LTSR laikų rinkinio: "pardavė tėvynę už kelis dolerius".
Skaudu Albertui Drešeriui atrodo ir tai, kad "vakariečiai" (vis tie patys eks-lietuviai, išvažiavę skalsenio kąsnio ieškoti), grįžę į Lietuvą, prasimuš į "pelningesnes pareigas". Taigi visiems bus geriau - ir išvažiavusiems (skalsiau), ir parvažiavusiems (pelningiau), o vargą vargs tik personaliniai pensinininkai, saugantys MVD otličniko diplomus, gailiai žiūrintys į nubėgusią kanalizacijos LTSR praeitį.

lapkričio 23, 2007

Liaudies išmintis tamsuoliams ir runkeliams


Žiniuonių žolelės. Bobučių receptai. Senoviniai gydymo būdai. Liaudies patarlės. Ką apie juos rašysiu? Ogi štai ką: atėjo laikas dar vienai šventai karvei būti nuvainikuotai. Žalmargės vardas šiandien – liaudies išmintis. Jos didžiausias karvašūdis – įkyrus, nenutylantis mitas apie mūsų tautinį gudrumą ir pranašumą prieš visą likusį pasaulį.

Kažkada Jonas Strielkūnas rašė eilėraštyje: „Lietuva su pagonybės mitais“. Kad tik su pagonybės mitais, būtų gerai. Jeigu kalbėtume apie vaidilutes, Pilėnus ir žalčių karalienes, dar būtų nieko. Bet mes nenutildami pliurpiame (ypač, atrodo, vyresnioji karta) apie tai, kad liaudis viską išmano geriausiai.

Tik paminėk kokį kosulį, čiaudulį ar sąnarių skausmą. Greičiau, nei spėsi atsikrenkšti, kas nors tuojau pareikš: „Geriausias vaistas – liaudiškas: sutrink česnako su medum, iškočiok su lašiniais, užbarstyk pipirų ir virk tris valandas degtinėje, gerk nuovirą tris kartus per dieną, kitą rytą būsi sveikas“. Ir dar būtinai pridurs: „Tik neryk tų tablečių – sintetika!“

Žolelių gydytojos, anksčiau gaminusios čiobrelių arbatas arba šalavijų nuovirus, dabar adoruojamos kaip „žiniuonės“ (žodis iš pasakų – turbūt reikia įsivaizduoti, kad savo slaptus receptus jos sukuria tamsiuose urvuose, kur dulksvai šviečia žvakės, sulipdytos iš viduramžių vaško, ant lentynų – kaukolės, o dideliuose stiklainiuose - spirituotos rupūžės bei buteliai su juodų ožių krauju).

Tiks bet kas, nors ir žvirblio spiriukas, raugintas barsukų piene, – kad tik ne mokslininkų sukurtas vaistas. Ten tik „sintetika“. Sintetiką ryja kvailiai. Protingiems – slaptos, liaudiškos priemonės. Kaip politikoje alpėjama dėl dar vieno slaptų receptų gelbėtojo, nuo kalbėti nesugebančio lakūno sutrauktais žandikauliais iki stačiatikius artimajame užsienyje globojančio suvirintojo, taip ir paprastame gyvenime kai kuriems suaugusiems lietuviams nieko nėra geresnio už pasaką.

Kiekvienas nori tikėti, kad žino slaptą takelį – ir girių paslaptis pažįsta, ir medžių kalbą supranta. Ir tuomet prasideda gyrimasis kitokia, slapta išmintimi, kuri mus iškelia į išrinktųjų tautų lygį. Vidutinis statistinis lietuvis yra šventai įsitikinęs, kad jo gentainiai minta sveikiausiais ir skaniausiais pasaulyje produktais, kuriems lygių nėra, o vakarietiško šlamšto prikimšti vargšai netektų amo, jei jiems kas duotų paragauti mūsų stebuklingo Dievų maisto. Mitas apie stulbinančius mūsų privalumus nėra būdingas tik lietuviams.

Daugelis tautų užsiima tokiais užkalbėjimais, kol galiausiai jais patiki, o patikėjusieji kaip avys bėga paskui reklamos pasakas, kuriomis noriai pildomos etiketės. Lietuviškos dešros gaminamos tviskančia įranga, maišant pakankamai stabilizatorių ir spalvos priedų, kad nebūtų per daug mėsos – bet ant jų lipdomos etiketės apie tai, kaip jos sukurtos „pagal senolių receptus“.

Vargšai senoliai nežinotų pusės sudedamųjų dalių, kurias ten pridėjote, brangieji. Rusiški šampūnai (beje, puikiai perkami ir Lietuvoje) pasakoja apie „babuškas“ žiniuones iš Sibiro gilumos, pagal kurių slaptas žinias neva buvo sukurta receptūra.

Stambiausi italų alyvų aliejaus gamintojai be skrupulų skiedžia butelių turinį pigiausiu aliejumi, plukdomu tankeriais iš Tuniso (mat įstatymai nedraudžia aliejaus vadinti itališku, jei jis nevisas atvežtinis), bet ant etiketės vaizduojamos rausvaskruostės krūtiningos Apulijos gražuolės, rankomis renkančios alyvas į XIX amžiaus krepšius ir spaudžiančios alyvą tarp akmens girnų sename, Antiką menančiame dvare.

Mano mėgstamas klausimas giminėms, pažįstamiems ir visiems kitiems, kas mane šeria nusibodusiais užkalbėjimais apie lietuviško gyvenimo būdo ir medicinos privalumus, būna toks: „Jeigu kvaili amerikiečiai, anglai ir vokiečiai ryja sintetinį maistą, chemines tabletes ir visaip kitaip kvailai gyvena, tai kodėl išmintingieji lietuviai, besišildantys prie šimtmečių aukurų intelekto liepsnos, iškeliauja į geresnį pasaulį vidutiniškai penkeriais metais anksčiau, nei buki mėsainių čiaumotojai?“

Taip pat klausiu visų, kurie negali nustoti kalbėję apie lietuviškos medicinos privalumus (juk visi žinome – kai tik lietuvis gydytojas nuvažiuoja į užsienį, tenykščiai daktarai apsipila ašaromis, trenkia žemėn skalpelius, nusivelka baltus chalatus ir palieka ligonines, nes supranta, kad tokio lygio jie niekada nepasieks; tas pats būna ir su muzikais, ir su statybininkais): „Jeigu mūsų tokia puiki medicina, kodėl mūsų žmonės vaikšto išpuvusiais dantimis, kai jų bendraamžiai Vakaruose baltai šypsosi, ir kodėl 70-metės močiutės iš Vokietijos kaimo keliauja aplink pasaulį ir mokosi tapybos, o mūsiškės jų bendraamžės dažnai susisukusios vos nulipa laiptais?“

Pažįstu žmonių, kurie dievina televizijos ir radijo programas (šiais laikais tokių mažiau), kuriose kalbinamas „tikras kaimo žmogus“. Programai pakanka suklypusios sienos ir pašnekovo, kuris turėtų ne daugiau trijų dantų. Bet koks po alyvomis paremto dieduko vapėjimas vienkiemyje (kartais sunku suprasti, ką sako – reikėtų subtitrų) pasitinkamas pagarbos kupinu atodūsiu: „Kaip išmintingai šneka! Kokie protingi žodžiai!“

Kur ten jau. Jūs geriau jų paklauskit, kelinti dabar metai, ir pažiūrėkime, ką atsakys. O kiekvieno, kas žavisi tokios programos atskleista atmintimi, paprastai paprašau tiesiog pakartoti, kas ten tokio buvo pasakyta? Ligi šiol niekas nesugebėjo.

Jeigu norite man priminti: „Užkalni, ir tu būsi senas kada nors, kas tada juoksis?“ – sutinku, ir tada būkit geri, nevažiuokit manęs filmuoti, bent jau, kol neįstatys man naujo žandikaulio.

Pažiūrėkite į bet kuriuos pasiekimus, kuriais XXI amžiuje didžiuojasi civilizuotos tautos (nekalbu apie gebėjimą vienu mauku išgerti puslitrį degtinės, plikomis rankomis nustumti vikšrinį traktorių arba lakstyti basomis kojomis per žarijas).

Visi tie pasiekimai – dangoraižiai, lėktuvai, greitieji traukiniai, galingi kompiuteriai, revoliuciniai ligų gydymai, mobilieji telefonai ir nago dydžio atminties lakšteliai, talpinantys ištisų bibliotekų informaciją – visi sukurti ne žiniuonių ir ne senolių išmintimi, užrašyta tautosakos rinkėjų, bet išsilavinusių žmonių, kurie studijavo mokslo išmintį, o ne buvo basakojai raganų pameistriai šilo trobelėje.

Atskira šios temos dalis (kad žinočiau, už ką pavadins liaudies priešu) – patarlės ir priežodžiai. Naudojami kaip ginčo argumentai, jie laikomi neatremiamais. Kaipgi kitaip – juk „liaudies išmintis“. Arčiau pasižiūrėjus, dauguma patarlių yra lėkštos banalybės, ne tik viena kitai prieštaraujančios, bet ir dažniausiai naudojamos labiausiai atsilikusiam, tamsiausiam, bukiausiam mužiko mąstymui pagrįsti ir pateisinti.

„Nemesk kelio dėl takelio“ – inercijos ir asiliško užsispyrimo maldelė. „Ko neprivalgei – neprilaižysi“ – taigi numok ranka ir eik drybsoti, nieko nebus. „Aukščiau bambos neiššoksi“ – žinok savo vietą ir nesistenk per daug. Visų vidutinybių šūkis.

„Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą“ – gerbk tėvus, galvijau, nes jie tave dabar šeria; kai nešers, galėsi juos pasiųsti kuo toliau. „Duok durniui kelią“ – tegul daro ką nori, kad tik manęs neliestų. „Dievas davė dantis, duos ir duonos“ – kažkas kitas viskuo pasirūpins.

Viena patarlė man atrodė ciniška ir bjauri dar vaikystėje (mat jau tada buvau bjaurus vaikas): „Nespjauk į šulinį – gal teks pačiam gerti“. Ar tai tik todėl negalima spjaudyti, kad gali tekti pačiam gerti? O jei tikrai, garantuotai žinai, kad neteks – tada gali gerai atsikrenkšti ir priskrepliuoti? „Še tau, šulinio šeimininke – nebijok, man gerti neteks“. Ačiū liaudžiai už tokią išmintį, bet man geriau kas nors neliaudiško – galbūt sintetinio, bet be spjaudalų.

www.lrytas.lt 2007 m. lapkričio 23 d.

Naujas šaltasis karas - pasaka baigėsi





Praėjo metai nuo Aleksandro Litvinenkos nužudymo, nunuodijus jį Londone radioaktyviuoju poloniu.

Byla aklavietėje, pagrindinio įtariamojo Britanijos prokuratūra apklausti negali – jis Rusijoje ir keliauti į Angliją neketina.

Galima sakyti, skandalas baigtas, viskas užmiršta ir bus atiduota į archyvą?

Nieko panašaus. Litvinenkos mirtis ir metai po jos yra reikšmingi ne tik dėl žmogiškosios reikalo pusės.

Aleksandras Litvinenka tapo dideliu tašku keliolika metų trukusioje pasakoje apie tai, kaip Rusija negrįžtamai pasikeitė, apie tai, kaip Gorbačiovas, o paskui Jelcinas ją ištraukė iš komunizmo klampynės ir už ausų išvilko į normalų pasaulį, ir civilizuotą tautų šeimą.

Ši istorija baigta. Atverčiama nauja knyga, ir kaip išblyškęs plikagalvis mirštantis Litvinenka ligoninės lovoje, į mus žvelgia apšarmojęs, ledinis ir niūrus naujo Šaltojo karo puslapis.

Pasaka buvo graži: perestroika, laisvėjantys žmonės, nebijantys nei tankų, nei desantininkų, nepavykęs pučas, Jelcinas ant šarvuočio, laisvos kelionės rusams po pasaulį ir truputį pralaisvintos – užsieniečiams į Rusiją.

Iliuziją stiprino ir Maskvos materialinis žibėjimas, ir geriau sukirpti buvusių gebistų kostiumai.
Rytų Europos satelitai ir kažkada pavergtos Baltijos šalys įstojo į NATO ir į Europos Sąjungą, ir taip norėjosi sakyti – senosios Rusijos nebėra, jos nebebus.

Daugelis taip ir sakė, ir patys save tikino, nes šviesi viltis visada maloniau, nei niūri realybė.

Net tuomet, kai Vladimiras Putinas pradėjo neskubėdamas vieną po kitos išjunginėti nepriklausomas televizijas, kai nebeliko pašiepiančių laidų su Putiną ir jo draugus vaizduojančiom lėlėmis, o paskui net ir laidų su paršeliu ir kiškučiu, kurie jau tik užuominomis juokėsi iš rėžimo, kai buvę pramonės magnatai persirengė kalėjimo drapanomis arba spruko iš šalies, kai buvo atgaivintas sovietų himnas ir iš pradžių nedrasiai, paskui atvirai pradėtas šlovinti Stalinas – net ir tada buvo daug žmonių, kurie stengėsi matyti šviesiąją proceso pusę.

Prie Jelcino nebuvo tvarkos, sakė jie. Naujas šeimininkas nori truputį apsitvarkyti, na, galbūt kiek per įtariai žiūri į žiniasklaidą, gal pernelyg mėgsta konfrontuoti, bet tai smulkmenos.

Apsitvarkys, girdi, Rusija truputuką ir galės vėl eiti tiesiu keliu į klestėjimą ir demokratiją.

Tie, kas abejojo Rusijos geležinio kumščio instinktu, buvo nurašomi kaip Šaltojo karo dinozaurai, į viską žiūrintys pro praeities akinius.

Metai, praėję po Litvinenkos mirties, atgaivino beveik visus ir parodė, kas yra kas.
Net ir liberaliausias ir jautriausias Vakarų kairuolis su neklusnia plaukų sruoga ant kaktos ir margų karoliukų apyranke ant rankos, pasisakantis prieš policijos brutalumą ir sakantis, kad „kalėjimas – ne atsakymas“, akimirksniu pasikeičia, kai narkomanas primuša JO žmoną ir atima iš jos rankinuką.

Tas pats atsitiko ir Anglijoje – kai rusai pradėjo ne tik atiminėti turtą iš Sachaline veikiančios britų bendrovės, bet ir nuodyti Londone centre Britanijos piliečius, teoriniai svarstymai „jie žmonės kaip ir mes, jiems tik reikia laiko“ pasidarė nebeaktualūs.

Britanija ir Rusija perėjo prie pažįstamų bendravimo būdų: abipusių diplomatų išsiuntimų, vizų rėžimo griežtinimo ir kaltinimų šnipinėjimu.

Vakarai ir Rusija apsikeitė pažadais buvusiose rytų bloko valstybėse įkurti raketų bazes ir Rusijos pasitraukimu iš įprastinės ginkluotės apribojimo sutarties.

Rusija negailėdama ir tiksliai spiria Vakarams ten, kur skaudžiausia: remdama Iraną ir didindama įtaką Artimuosiuose rytuose.

Net Britanijos žvalgybos vadovas jau nebevynioja žodžių į vatą – Rusija, sako jis, dabar čia vykdo žvalgybinę veiklą, kurios apimtis nenusileidžia šaltojo karo laikų rekordams.

Santykiai tarp buvusių Šaltojo karo priešininkių tokie patys blogi, kaip Leonido Brežnevo laikais.

Tai ne atsitiktinumas.

Tai buvo neišvengiama: Rusijos ir Vakarų interesai – dažnai priešingi. Tai kova dėl įtakos sferų pasaulyje, kova dėl dominavimo, dėl energijos išteklių.

Tokia kova, deja, kovojama šiurkštesniais būdais, nei mokslininkų debatai ir negu apsikeitimas liaudies šokių ansamblių vizitais.

Niekas nesako, kad naujas karas – net ir šaltasis – tai labai gerai.

Bet turbūt geriau nei iliuzijos apie taiką ir draugystę, kai nei taikos, nei draugystės, nei gerų norų nėra, ir, tikriausiai, būti negalėjo.

lapkričio 19, 2007

Pakratantis pasisekimas




Tikėjausi, kad www.lrytas.lt paskelbtas straipsnis apie rusofilus sukels susidomėjimą ir gerą reakciją, bet tokios isterikos sunku buvo tikėtis (nors, žinia, Bončkutės straipsnis apie gėjus sukėlė trigubai didesnes bangas).

Pritariančių komentarų necituoju, bet radikalias nuomones apie mane nepatingėjau išrankioti: iš komentarų gylio ir subtilumo gerai matyti oponentų intelektinis potencialas.

Naujai ir gaiviai (palyginti su ankstesniu komentavimu, pavyzdžiui, prie dviejų metų senumo straipsnio apie rusofiliją) skamba dabar pasirodymai keli pasiūlymai susidomėti manimi prokuratūrai ir pritaikyti baudžiamajį kodeksą. Matyt, pasiūlymų autoriai mena tuos laikus, kai būtent tokiu būdu ir puoselėjo tautų draugystę bei kovojo su mežnacionalnaja rozn i meždousobica. (Žodžiai ilgi ir sunkiai ištariami, bet buvo verta.)

Nustebino daugelio komentatorių pastabos dėl mano žalio amžiaus ir neapsiplunksnavimo. Arba nuotraukoje per jaunai atrodau, arba rašymas nebrandus, arba rašantiesiems pelenai iš vienos vietos byra ir jiems daugumas žmonių neapsiplunksnavę. Bet nuotrauką jau reikės keisti.

Riebiausi ir elegantiškiausi komentarai - kaip ir anksčiau seseriniame blog'e "Skalauk ir spjauk".

Rusofilų saulėlydis - praeities dvokas jau sklaidosi




Atėjo laikas skelbti gerąją naujieną: Lietuva apsisprendė būti Vakaruose, nors pati dar nevisai dėl to tikra. Tačiau kritinė masė pasiekta. Nebeliko vilties tiems, kas kalbėjo apie tiltą tarp Rytų ir Vakarų (tiesa, jie kalbėjo, galvodami apie statinį, paramstytą daugiausia matrioškomis ir pritaikytą daugiau tranzitiniams tankams ir rusiškiems sunkvežimiams).

Kodėl esu tuo tikras? Kodėl niūrus, ciniškas niurgzlys Užkalnis daro tokią linksmą išvadą ir dar siunčia ją kuo didesniam skaitytojų būriui („plačiajam skaitytojų ratui“, kaip buvo rašoma sovietiniais laikais knygos pabaigoje)?

Prieš pora metų parašiau straipsnį apie lietuviškąją rusofiliją. Jį tuomet išspausdino žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“, perspausdino lrytas.lt ir kiti kontroversijų ieškotojai, ir atsiliepimų buvo daugiau, nei galėjau tikėtis. Skaitydamas atsiliepimus, turėjau progos pagalvoti, kur lietuviškoje sąmonėje yra takoskyra.

Ribą nebuvo sunku pamatyti. Nesubtilūs rusofilijos gynėjai minėjo „jankių subinių bučiuotoją“ (t.y. mane), o subtilesni klausė: kam primityviai skirstyti viską į gerus Vakarus ir blogą Rusiją, į juodą ir baltą? Juk yra ir Rusijoje kažko gero? Ir mūsų sovietinė praeitis nebuvo vien KGB kalėjimai ir priespauda, dainas dainavome, mylėjome ir džiaugėmės, teatrus lankėme ir knygos kainavo kapeikas. (Be abejo: gyvenimas buvo neblogas, užtenka pasiskaityti A.Brazausko prisiminimus apie apelsinus ir šlapianką).

Tai mėgstamiausias sovietinio lietuvio atsakymas. Tai yra „išmintis“, kurią valstietis vadina gudrumu: „Visokių yra, visokių reikia“. Tai tik blogai paslėptas bandymas išvengti pasirinkimo būtinybės. Bandymas įtikti visiems, kai visiems neįtiksi. Nes visokių yra, tik ne visokių reikia. Ir ne visur reikia sudėtingo narpliojimo bei gerųjų pusių ieškojimo. Kai kur galima, ir reikia, atskirti gera nuo blogo.

Kai man sako, kad Lietuva gali būti koridorius tarp Rusijos ir Vakarų, siūlau pagalvoti apie ligonį, kuris neteko vienos akies - pasiūlykite jam pasidžiaugti ir nenusimenant įvertinti save kaip „koridorių tarp regos ir aklumo“. Kas pasakė, kad rega - gerai, o aklumas - blogai?

Taip gali kaukti tik primityvūs, radikalūs ir ultra-konservatyvūs karingi regos gynėjai. Šiuolaikiniai, sofistikuoti žmonės taip nemąsto.

Kai man sako, kad nereikia visko, kas sovietiška, atsisakyti, reikia kūrybingai ieškoti teigiamų pusių, su visais bendrauti, su visais prekiauti, - siūlau panašiai patarti gydytojui, kai jis ras kokį nors piktybinį auglį. Tegul nepjauna auglio - tai būtų banalus, bukas sprendimas. Užuot mojavęs skalpeliu kaip mėsininkas, tegul daktaras suranda auglio teigiamas puses ir pabando jį labiau suprasti. Galbūt pamilti?

Pasirinkimas tarp Rusijos ir Vakarų nėra labai sudėtingas. Žinoma, jei Rusija tau, žmogau, nėra vienintelės žinomos užsienio kalbos lopšys, vienintelio suprantamo humoro ir meno oazė ir jei visas likęs pasaulis nėra baisus ir nesuprantamas.

Bet kas, nors retkarčiais pažiūrintis pasaulio žiniasklaidą (t.y., tuos tinklapius, kurių adresai nesibaigia „.ru“), mato, kas tame pasaulyje šiandien yra Rusijos draugai. Iranas, Baltarusija, Šiaurės Korėja, korumpuoto komunisto valdoma Venesuela, labiausiai atsilikusios ir savižudžiais sprogdintojais dundančios Artimųjų Rytų šalys.

Puiki draugija, ar ne? Nesunku matyti, kokia šiandien Rusija: grūmojanti, putojanti arogancija ir nuoskauda dėl B.Jelcino metų, traukianti iš tolimų spintų sovietines milines ir dantų milteliais šveičianti kūjus bei pjautuvus, kad geriau šviestų saulutėje. Ar reikia didelio proto, kad pasirinktum, kur nori būti?

Tik nereikia zyzti, kad Amerika ne ką geresnė.

Amerikoje (kaip ir Vakarų Europoje) yra visko, bet Vakarų civilizacijos pranašumas yra akivaizdus net ir tiems, kas jį užspirngdamas neigia. Net ir didžiausias rusofilas nori važinėti vokišku, o ne rusišku, automobiliu, ir J.Kobzono koncerte „liaudies artistą“ paveiksluoti ne baltarusišku, bet japonų ar amerikinės firmos fotoaparatu.

Mobilusis telefonas „Beriozka“, jei toks būtų, vargu ar būtų labai geidžiamas. Ir, pagaliau, jei rytoj būtų atidarytos Šiaurės Korėjos ir JAV sienos, atspėkite, į kurią šalį plūstų pusė pasaulio? Ne šiaip sau plūstų - pripučiamais čiužiniais per vandenyną persiirtų ir keliais per dykumas nuropotų.

Todėl geriau neieškoti rūroje smegenų ir neieškoti sudėtingumo ten, kur pakanka paprasto atsakymo.

Ačiū Dievui, Lietuva sėkmingai pasiekė kritinę masę. Rusiškas bumčikas ir girtos vyriškių, dėvinčių „maikes“ po kotiuminiais marškiniais, sapalionės apie intelektualesnį sovietinį meną šiek tiek drumsčia bendrą vaizdą, bet realybė jau visai kita. Europos Sąjungos narystė pati savaime smegenų neperjungia, bet krūvos dokumentų ir normų, ateinančių iš Vakarų, diegia naujus įpročius ir pamažu atpratina nuo kirilicos net ir geriausiai praraugintus individus, pripratusius prie kreipinio „draugas“, laikančius „septymšeštą“ benziną degalais ir per užsimiršimą vis dar pavadinančius Atėnus „Afinais“.

Bet didžiausią įtaką turi emigracija.

Toji pati emigracija, kuri kaltinama dėl išvažiuojančios, tuštėjančios, išmirštančios Lietuvos. Kęsto, dirbančio statybose Londone ir perkančio ten latviškus šprotus ar šaldytus cepelinus iš „Polski Sklep“, ekonominis poveikis Lietuvai yra ne taip paprastai apskaičiuojamas, bet teigiami proto gaivimo padariniai - akivaizdūs.

Kiekviena lietuvių šeima dabar turi artimą ar tolimesnį giminaitį, ne tarnaujantį kur nors Astrachanėje, bet dirbantį ir gyvenantį Vakaruose. Išvažiavusi tautos dalis - ne prarastieji, dėl kurių reikia verkti, bet tvirtas lynas, nusviestas teisingon, Vakarų pusėn. Dešimtys ar šimtai tūkstančių žmonių dabar sieja Lietuvą su ta pasaulio dalimi, kur jai priklauso būti.

Net ir raudonkakliai, skustagalviai ir nelabai išsilavinę broliai litvynai kasdien išmoksta po anglišką žodį ir galbūt pamiršta du rusiškus. Norom ar nenorom, gal ir nelabai sklandžiai ir patyrusiai, bendrauja su vakarietiškomis įstaigomis ir bent jau retkarčiais prisiliečia prie vakarietiškos bendravimo tvarkos, vakarietiškų procedūrų ir prie tenykščių biurokrato santykio su žmogumi.

Jos, žinoma, ne idealios, ir angliška municipalinė kontora neprimena penkių žvaigždučių pajūrio poilsinės, bet labiau panaši į tai, kokia turėtų būti valdžios įstaiga. Brolių lietuvių akis, nors ir pagiringa po švenčių, pripranta prie to pasaulio, į kurį turėtų panašėti Lietuva. O pripratusi pradeda to pasaulio vaizdų tikėtis ir Alytuje arba Panevėžyje.

Tie, kas yra nors pusę metų apsitrina Vakaruose, jau nebemano, kad lietuviškas pasų su skelbimų lentomis ir staliukais, menančiais partsekretoriaus P.Griškevičiaus laikus, ir šiltai tuos laikus prisimenančiomis tarnautojomis, yra normalus reiškinys. Pats nemano, ir kitiems pasako. Kiekvienas - nesvarbu, ar fermoje Ispanijoje ar statybose Airijoje dirbęs - yra maža orlaidė, pro kurią išsivėdina rusiška kalėjimo ir kareivinių smarvė.

Net ir politikai, kurie širdyje mieliau važiuotų į Baltarusiją dalyvauti batkos A.Lukašenkos organizuojamose seminaruose, priversti dantis sukandę važiuoti į kitą pusę ir praleisti šiek tiek laiko Vakaruose - nes ten dabar lietuviai, ir juk nespjausi ant dešimčių ir šimtų tūkstančių elektorato.

Tai ir yra pats nuostabiausias emigracijos padarinys. Tai yra didžiausias jos stebuklas ir dovana, kaip ir prieš dešimtmečius tokių pačių laimės ieškotojų iš Amerikos parvežtas importas, tapęs tikėjimu ir dabar lietuviškesnis už gintarą - krepšinis.

Iš čia ir viltis, kad apie rusofiliją po kelių dešimtmečių kalbėsime kaip apie nepavojingą keistuolių dvasios iškrypimą - gėdingą, absurdišką, bet tokį, kurio Lietuvai jau nereikia bijoti, nes ji rado savo vietą, iš kurios nebeišvers liūdnos ir niūrios praeities atrūgėlės, kurias, vos pasirodžiusias, nuplauna laiko vanduo.

www.lrytas.lt, 2005 m. lapkričio mėn. 15 d.

lapkričio 09, 2007

Nuvažinėtos metaforos: kiek galima?

Šis įrašas bus trumpas.

Pagalvojau, jei dar kartą perskaitysiu, kaip koks nors tinginys-rašytojas bet kokį politinį, ekonominį, socialinį procesą pavadins "kadriliu", rupūže, ką nors padarysiu blogo kam nors.

Nusprendžiau - geriau apie tai parašysiu ir šliukštelsiu kibiriuką tulžies, nes garbės žodis, jau nusibodo. Daėdė. Užkniso ir stovi skersai gerklės, apkarto ir prarūgo ir pašvinko ir pasmirdo. Jau gana.

Daugelis (deja, nelietuviškų) periodinių leidinių ir transliuotojų turi nuvalkiotų klišių sąrašus, ir aptingę rašytojai yra gėdinami, kai jos naudojamos. (Anglų kalboje klišių daug ir įkyrių, kai perskaitau kokį "singing from the same hymn sheet" arba "get all my ducks in a row", verčia vemti - ir ne tik mane).

Žodis "kadrilis" lietuviškose antraštėse - kaip išsišiepęs Nomedos veidas moteriškuose žurnaluose. Viskas nuklota, kaip panaudotų prezervatyvų po studentų bendrabučio langais. To žodžio yra daugiau, negu rusiško mato statybininko kalboje.

"Pieno kainų kadrilis", "Pakso kadrilis Vilniaus savivaldybėje", "Vienakojės lietuvės lesbietės kadrilis", "Paežerėje – įžūlus L.Graužinienės kadrilis", "Kainų ir atlyginimų kadrilis žada karštį", "Rinkimų kadrilis", "Valstybės vyrų kadrilis", "Sušoktas politinis kadrilis", "Per ilgai užsitesęs kadrų kadrilis", "nerimstantis akcijų kursų kadrilis", "Kagebistinis kadrilis", "Supančioto "Lietuvos pašto" kadrilis", "Vyriausybės kadrilis apie Mažeikių naftą", ""velnio kadrilis" sudarinėjant tvarkaraščius", "koncerno “MG Baltic” “kadrilis” su A.Paleckiu", "socialdemokratų kadrilis su konservatoriais", "Prasidėjęs kainų kadrilis nelabai jaudina vidutines ir didesnes pajamas gaunančias šeimas", "politika ir pasaulinese rinkose vykstantis "kadrilis" nieko gero nezada", "partijų kadrilis su porų mainymosi elementais po savivaldybių rinkimų", "bus šokamas pažadų kadrilis", "derybos, susitarimai, postų dalybos ir kitoks politinis kadrilis", "Prasidėjęs premjero ir prezidento kadrilis Kainų komisijos sudarymo klausimu", "Mieste – porinkiminis kadrilis", "partijų ir žiniasklaidos kadrilis, darant suirutę valstybėje", "ilgai tęsiasi valdžios formavimo kadrilis", "Pieno produktų kainų kadrilis šokiruoja ūkininkus"...

Gal būtų gana? Konstruktyvus pasiūlymas: sugalvokite ką nors naujo. Tinginių ir siauros vaizduotės trejetukininkų gaidynas. Atsiprašau - gaidžių kadrilis.

www.lrt.lt

lapkričio 06, 2007

Jaunimo širdžių ir protų specialistai


Atrodo, kad ankstesnis straipsnis apie lietuvių kalbą bus tik geros temos pradžia.
Skaitau, ką siūlo VLKK, atsisukusi savo veideliu į jaunimą.

Lietuvių kalbai elektroninėje erdvėje išsaugoti – mokinių konkursas

Naudodamasi kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais jaunoji karta lietuviškas raides ir žodžius dažnai keičia nelietuviškais trumpiniais ir dariniais. Tačiau naujo moksleivių konkurso organizatoriai tikina: vartoti lietuvių kalbą naudojantis naujausiomis informacinėmis technologijomis – paprasta, naudinga ir... madinga!

Tai štai kokia ji, jaunoji karta. Ji naudojasi "kompiuteriais" ir "mobiliaisiais telefonais" (visko gali būti, dar gal ir klausosi "estradinės muzikos"... ką gali žinoti...)

Bet palaukite! Mes tuoj jums išaiškinsime, kad daug ko nežinote.

Pagal mūsų taisykles rašyti labai paprasta (mes patys tik šešis metus turime mokytis kalbėti ir rašyti taip, kaip patys sugalvojome - jei pradėsite mokytis dabar, gal po dešimties metų ir galėsite mūsų patvirtintu būdu išsiųsti SMS - atsiprašau, raidžiukę).

Be to, tai naudinga. Vietoje to, kad failą suprantamai vadinti failu, galite naudingai leisti laiką, bandydami suprasti, ar tai byla, ar rinkmena, ar pagaliau galbūt kokia šikmena (pastaba perspausdinančių leidinių redaktoriams - tai nėra negražus žodis, o garsas "šik" subtiliai pabrėžia mūsų kalbos artumą sanskritui ir bus įdomus turistams). Galvodami apie tai, praleisite mažiau laiko, bastydamiesi be tikslo gatvėmis, naudodami svaigiuosius gėrimus, rūkydami papirosus bei kitus tabako gaminius ir uostydami klijus (atsiprašau, uostydami lipę).

Pagaliau, tai madinga! Jūs dar to nežinote, bet niekas geriau neišmano mados ir visko, kas yra madinga ir šaunu, negu pusamžės tetulės, sėdinčios dideliuose kalbos gynėjų kabinetuose, bei diedeliai taukinais kostiumais ir 1975 metais Saratovo tekstilininkų sukurtais kaklaraiščiais, mokantys tikrai greitai išgliaudyti visas kirčiuotes, iki šiol žiurintys į bankomatus kaip į velnio išmislą ir saldžiai prisimenantys gerus laikus, kai algas mokėdavo kasose, o spalio šventėms atveždavo apelsinų ir sasiskų. Jie jums viską išaiškins apie madą.

Nė patys nepajusite, kaip iš pasišiaušusių, užsienietiškai kiauksinčių kvailiukų tapsite madingais, šauniais lietuviukais, kuriems pramogų viršūnė bus vakarėliai "Sugalvok sinonimą" (užsigeriant gira) ir tautosakos stovyklos.

Toliau - geriau:

Testo užduotis, kaip antai paaiškinti žodžio reikšmę, rasti sinonimą ar ištaisyti klaidas, kuria „Tildės IT“ kalbininkai, Kalbos komisijos specialistai ir Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos atstovai.

Pirmąjį konkursą ketinama surengti kovo mėnesį, skirti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Tačiau kol kas renginys yra be pavadinimo...

Iki lapkričio 15 d. siūlykite jaunimui priimtiną originalų, šmaikštų ir taiklų konkurso pavadinimą! Siūlymus siųskite el. pašto adresu konkursas@lituanika.lt.
Garbės žodis, tyčia nebūčiau sugalvojęs. Konkursas bus skirtas šventei paminėti. Matyt, kad žmonės, visą gyvenimą savo veiklą ir pasiekimus skyrę partijos suvažiavimams, spalio šventėms, Lenino gimtadieniams ir užsaugę "LTSR 25-mečio" gatvėse, negali sutramdyti saldaus niežulio.

Taip kad siūlykite "jaunimui priimtiną (!) originalų, šmaikštų ir taiklų" pavadinimą.

Aš sugalvojau kelis:

"Nekišk nagučių prie SMS knopkučių"

"Tik gramatiška žinutė tinka paauglei Onutei"

"Jei rašysi su klaidelėm, nebučiuos tavęs mergelė"

Kviečiu balsuoti.

lapkričio 05, 2007

Skaitytojai mums rašė (dar apie lietuvių kalbą)


Man parašė Tomas:
VLKK forumo neskaičiau, nes net gi ten žmonės nesugeba bent kiek padoriau elgtis rašydami komentarus, o adatų ieškojimas šiene - labai jau didelė nuobodybė. Todėl gali būti, kad rašysiu tai kas parašyta.


Visgi manau, kad kalbos norminimas yra reikalingas daiktas. Pabrėžiu - reikalingas viešajame diskurse. Visų pirma, kad kalbos kultūra yra labai aiški bet kokio kultūringo žmogaus (ką gi bekalbėti apie viešą asmenį) kultūros dalis.

Kalbos komisijos sprendimai ir siūlomi pakeitimai tikrai ne visad yra suprantami (netgi ir filologinį išsilavinimą turintiems žmonėms), tačiau tai nėra arbitralūs dalykai - yra žodžių darybos, kirčiavimo ir pan. taisyklės (nesugalvotos, o pasirodančios ir tik išryškintos kaip pačios kalbos vidiniai dėsniai), kurios būdingos tik lietuvių kalbai ar logikos dėsniams (pvz.: perkūnsargis - tokis daiktas turėtų saugoti perkūną, o ne nuo žaibo, kaip tai turėtų daryti žaibolaidis etc.) Kalba yra didelė ir labai sudėtinga sistema, turinti savo (nesugalvotus) dėsnius ir VLKK turėtų išlyginti, stabilizuoti, palaikyti natūralią kalbos dinamiką. Kalbos yra nykstančios (jos, kaip žinia, nyksta n kartų greičiau nei bet kokie gyvūnai), o kožna kalba yra unikalus būdas pamatyti ir artikuliuoti pasaulį - ką gali pasakyti svahili kalba negali lietuviškai (nei kitaip) ir pan. Bet tokius dalykus ir pats žinai. O šiuo metu kalbos nyksta itin sparčiai ir ypač mažosios (kiek bėra žmonių kalbančių lietuviškai). Net prancūzuose yra labai stipri jųjų kalbos komisijos veikla - jie kalbą suvokia kaip savo vertybę ir ją rūpinasi.

Nenoriu pasakyti, kad tau nusispjauti ant kalbos. Bet, manau, kad lietuvių kalba reikalinga kiek didesnio rūpesčio, nei tu manai.

Atsakymas:

Tomai -

Su kai kuo galiu sutikti (pvz., kad kalbos dėsniai yra vidiniai ir neišgalvoti), bet kad normintojai ką nors gali pakeisti ar pagerinti, tikrai nemanau.

Nuolatos rodoma: štai buvo sierčikai, dabar patapo degtukai, argi ne geriau? Gal ir geriau, bet koks tokių žodžių sėkmės procentas? Vienas iš šimto? Be to, degtukai ir veidrodis buvo sugalvoti visiškai kitokiu laikotarpiu, tai žodžiai, kurie kalba apie labai paprastu funkcijų atspindėjimą.

Sudėtingoms funkcijoms ir abstraktesnėms sampratoms (interfeisas, internetas, value for money, etc.) lietuviu kalba yra blogai pritaikyta, nes beveik nesivystė urbanistiniame kontekste. Pirma ja saugojo objektyvios sąlygos, kai techninis ir vadybos elitas kalbėjo ne lietuviškai, o vėliau ji buvo ginama vyžotoje praeityje užsikonservavusių kaimiškumo apologetų, kurie bandė iš vytelių nupinti kompiuterį bei iš molio nulipdyti automobili ir dar toliau stūmė lietuviu kalba i balanos gadynės gniaužtus.

Kadangi tarpas tarp normines kalbos, abiem kojom įklimpusios iki keliu i kaimiškumo kūdrą, ir modernaus gyvenimo, vis platėjo, normali "tiltų statyba" pasidarė nebeįmanoma. Juo labiau nebeįmanoma, kad tiltus statė tie, kurie užvis labiausiai geidė, kad visi tiltai butu raižyti iš medžio ir apipinti linais, ir mojuodami verbomis bei rūtų vainikais vijo lauk kiekviena, kas protavo kitaip, nei jie.

Užuot pagalvojus - "ar viska darome gerai" buvo bliaunama: taip, gerai - vienintelė problema, kad ne visi mūsų klauso. Ir toliau buvo gimdomos maigyklės ir tvarkyklės, vaizduokliai ir dešrainiai, ir toliau buvo propaguojama absurdiška XIX amžiaus leksika, nuklausyta kaimuose 1955 metais iš apsibezdėjusių senolių, kuri turėjo tapti kalbos grynumo ir gerumo matu.

O kad VLKK yra labiau susidomėję savo darbo ir funkcijos teisinimu, o ne kalbos reikalais, labai gerai parodė reakcija į straipsnį. Tik pagalvokit – bemokslio, mažaraščio Užkalnio nevertas dėmesio straipsniūkštis, tiktai „foninis triukšmas“, bet kažkodėl dešimtys labai rimtų specialistų švilpdami ir mojuodami vėliavomis sustojo mušti būgnų. Reakcija mane taip įkvėpė, kad jai (ir kitoms ateityje pasirodysiančioms kolionėms) užveisiau atskirą blogą: http://spjauk.blogspot.com