gruodžio 22, 2009

Užkalnio knyga: sunku paaiškinti, bet tikrai pasisekė

Tai štai, knygos "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" pirmasis leidimas iššluotas (rašymo metu dar buvo Vilniaus Akropolyje, bet Vilniaus centre jau nebe). Teko atšaukti papildomą pristatymą Vilniuje ir renginius Kaune, Klaipėdoje ir Nidoje gruodžio mėnesį. Spaustuvė spausdina antrą leidimą, kuris bus sausio pradžioje, ir renginius teks organizuoti iš naujo.

Skųstis būtų gėda, tik gaila skaitytojų, kurie norėjo ateiti į susitikimą su manimi, ir iš to nieko neišėjo. Aš labai atsiprašau, bet nei leidykla, nei autorius nenumatė tokio pardavimo greičio.

Man sunku paaiškinti, kodėl taip išėjo. Tikriausiai aktualios temos, patrauklios kainos ir ryškaus viršelio derinys. Ačiū visiems, kas skaito.

gruodžio 11, 2009

Recenzijos apie Užkalnio knygą: su visa teisybe į akis

Pradėjo internete rastis knygos recenzijos - turiu pasakyti, gerai surašytos, dėmesingai ir atvirai.


Iš kritikos, kurią išgirdau: "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį", atrodo, kol kas nuvilia labiausiai tuo, kad mano skaitytojams žinoma agresija, nepakantumas ir aštrumas čia prigesinti. Ši knyga - tai tikrai ne 60 tūkst. žodžių "Lietuvos ryto" komentaras. Žanras visai kitas.


Paulius Viesulas Ambrazevičius

Perskaičiau tamstos knygą - man ji labai patiko, ir atrodo, tokio popso reikia lietuviui skaitytojui.

Bet ką čia apie gerus dalykus. Geriau apie blogus. Visų pirma, tai labai pasigedau skyrelio apie anglišką humorą, nors vyliausi, kad jis tikrai bus, visgi tai svarbus, ir lietuviui rečiau suprantamas Anglijos bruožas. Bet ką padarysi - pamenu, ką tamsta šnekėjai per Lietuvos radiją apie anglišką humorą, tuo ir pasitenkinau. Žinoma, buvo knygoje daigelių angliško humoro (šiek tiek apie "Monty Python" bei M. Paliną asmeniškai), bet norėjosi, kad tie daigeliai išaugtų bent jau į stipresnį flenciuką.

Kitas dalykas, kuris man truputį užkliuvo - knyga ir jos autorius ne visai aiškiai žino, kas ją skaito, laviruojama tarp visiško prasčioko ir profesoriaus Donskio: aiškinama, kas yra Baltijos kelias, simbiozė ir panašūs, savaime suprantami dalykai. Tas vietas skaitydamas pasijutau kvailesniu, nei esu, bet gal čia veikiau išimtis, nei taisyklė.

Be to, radau ir vieną faktinę klaidą - 94 psl. esančiame 94 paaiškinime, rašoma, kad du pirštai Anglijoje reiškia tą patį, ką JAV reiškia iškeltas bevardis pirštas. Gal čia redaktorių, ar korektorių klaida, bet tas pirštas yra vadinamas Didžiuoju.

Bet grįžtant prie gerų dalykų - smagu, kad vietomis prasimuša "užkalniškas" požiūris į lietuvį, be jo knyga būtų nebe tokia įdomi. Žavi ir patraukia pats knygos stilius, dėl jo malonu skaityti beveik kiekvieną žodį, kai kurios vietos net privertė tyliai prunkštelti, nors esu visiškas socialinis besijuokėjas - vienas retai iš ko juokiuosi.

Viskas, ko dabar norėčiau, tai kad Užkalnis pagyventų JAV bent 15 metų ir parašytų apie tai knygą. Pirkčiau, skaityčiau ir tatai skaitydamas permanyčiau.

http://ztkp.lt/

Simonas Bartkus

Simboliška, tačiau paskutinį šios knygos puslapį skaičiau tuo metu kaip “Aegean Airlines” A320 lėktuvio vyr. stiuardas pranešė, kad ruoštumėmės nusileidimui London Heathrow (vadinkit negerbiančiu kalbos, bet nekenčiu rašymo Hytrou) oro uoste.

Andrius Užkalnis yra 15 metų Londone gyvenantis lietuvis žurnalistas, dažniai drąsius įžvalgius tekstus rašantis į įvairius lietuviškus leidinius, pastaruoju metu dažniausiai matomas lrytas.lt. Knyga “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” – rašinys apie anglų savybes, siekiant pažvelgti į priežastis.

Į ką knygą panaši? Pirmiausia man panaši į kelionių gidų knygutes, apie kurias pats Andrius Užkalnis yra anksčiau rašęs. Tačiau panaši į tuos įdomiausius pirmus 10-30 puslapių, kurie visada yra geresnėse ir brangesnėse knygutėse. Kur dar neprasideda turistinių objektų aprašymai ir visiškai niekam nereikalingos skiltys kaip “Where to eat” ir kuriose dažniausiai sutelkta vienintelė tų gidų vertybė – subjektyvus, nuo autoriaus sugebėjimų blaiviai įvertinti priklausantis, šalies aprašas – ko tikėtis iš šalies.

O šalis yra žmonės. Knygoje “Anglija…” rašoma praktiškai tik apie žmones – kaip jie reaguoja, kaip jie gyvena su tais dalykais, kurie pažįstami ir mums.

Jeigu esate įpratę iš Andriaus Užkalnio tekstų didelio kategoriškumo ir kartais drąsios provokacijos, tai knygoje yra kitaip – daug anksčiau jo išsakytų idėjų yra atkartota, tačiau švelniau, labiau struktūrizuotai ir pasvertai. Nepanaši ši knyga į atsiprašymą ir bandymą išpirkti visus žurnaluose ir laikraščiuose A.Užkalnio pakritikuotus ar galimai įžeistus – daug idėjų ir pamąstymų yra pakartota, tačiau publicistui būdingi aštrūs kampai nuglūdinti.

Knygoje daug dėmesio skiriama faktams – juos galima rasti enciklopedijoje, žynyne ar reklaminiame šalies lankstinuke, tačiau – patikėkit, niekur kitaip skaniai tų faktų nesuvalgysite.

Knygoje jaučiasi Andriaus Užkalnio mėgstama didaktinė stilistika – “mielas skaitytojau, tu taip nedaryk”. Teksto struktūra: pasakojimas su tiesiogiai ar netiesiogiai išreikštu pamokymu. Kai kuriuos pasakojamuosius sakinius skaitant tai ausyse išgirdau Algimanto Čekuolio balsą skaitantį tas eilutes per sekmadieninę popietės laidą (”… iš už stiklo dviračio greičiu riedančiam tojotos savininkui švokščia kiti vairuotojai”).

Jeigu laukiate iš manęs tiesaus patarimo, pirkti šią knygą ar nepirkti, sakau – pirkite. Pirmiausia, iš jos apie Angliją sužinosite realiai daugiau negu iš “Lonelyplanet” ar “wikitravel.org”. Jeigu ruošiatės važiuoti į šį kraštą pirmą kartą – perskaitykite prieš važiuodami, bus paprasčiau pastebėti jų gyvenimo elementus ir jau iš karto žinosite atsakymą į klausimą “kodėl taip yra”.

Martynas Žilionis

Tikrai nenorėjau, bet kol įspūdžiai neišblėso (ką tik perskaičiau vieną atsiliepimą), noriu pavogti šiek tiek laiko iš darbo. Bet prižadu kada nors jį kompensuoti.

Žo, vakar per pietus užsukau į vietelę, kur galima daug pigiau nei knygynuose nusipirkti gerų knygų. Be kitų dviejų, nusipirkau ir naujutėlaitę A. Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“.

Nusipirkau ir per pusdienį suvalgiau. Praktiškai tai reiškia, kad galiu drąsiai rekomenduotiu visiems, kas tik netingi skaityti ir turi tolimesnių ar artimesnių žmonių Anglijoje arba ir patys joje gyvuliuoja.

Pats esu ne kartą buvęs toje šalyje. Ir netrukus vėl ketinu vykti – reiktų brolį aplankyti ir dar vieną gerą bičiulį. Arba draugą. Tikrą draugą, apie kuriuos, kaip pastebi A. Užkalnis, patys anglai kalba mažai ir nenoriai :).

Taigi nors esu buvęs, nors nemažai apie ją žinau, nuolat seku, kas ten vyksta, bet nuoširdžiai sakau, kad knygoje sužinojau tokių dalykų, apie kuriuos anksčiau nenutuokiau. O pridėjus dar smagias detales ir skverbiantį autoriaus žvilgsnį, išeina neblogas derinys.

Na, kadangi jau pagyriau, galiu ką nors ir pakritikuoti (nors anglai viešai tuom ir neužsiimtų, kaip pastebi D. Užkalnis).

Labiausiai mane užkniso išnašos. Juodai. Ir šiaip jų nemėgstu, o čia – vos ne kiekvienam puslapyje tenka bėgioti akimis aukštyn žemyn. Ir kartais pačiose įdomiausiose vietoje nutraukti mintį ir sužinoti kartais tiesiog asmeninę autoriaus nuomonę vienu ar kitu klausimu. Kam tai daryti, jeigu knyga – ir taip asmeninė nuomonė (tą pabrėžia pats A. Užkalnis).

Na pvz., 50-a išnaša p. 58. Ji skamba taip: “Šaunuolis!”. ????? Juk jeigu jau norima tą pasakyti – galima skliausteliuose, pačiame tekste – o čia išnaša. Bumt akimis žemyn, perskaitai išnašą, susinervini ir ieškai, kur čia ji viršuje buvo.

Dar truputį erzina neapsisprendimas, kokiam skaitytojui skirta knyga. Ar toms tuštukėms, juodadarbiams statybininkams, dirbantiems šešias dienas per savaitę po 11 val. ir turintiems dvi mašinas, ar jau truputį mąstantiems ir daugiau nei devynias klases baigusiems skaitytojams?

Pvz., išnaša nr. 132, aiškinanti, ką reiškia žodis “žargonas”: “žargonu angliškai dažniausiai vadinami terminai, vienos grupės atstovų vietoj visiems suprantamų bendrųjų terminų”. Kokia prasmė tai papildomai aiškinti?

Dar vienas profesinis nusiskundimas. A. Užkalnis knygoje mini tikrai nemažai įdomių ir intriguojančių faktų, kurių šiaip nesužinosi kokiam eiliniame gide. Tas labai gerai ir įdomu. Bet jeigu nori tai patikrinti arba daugiau apie tai paskaityti? Kur tai padaryti? Sakau, būtų buvę visai ne prošal ir daug profesionaliau gale kokį nors nuorodų sąrašėlį pateikti. Bet, aišku, čia mano visiškai subjektyvus noras.

Dar apie apipavidalinimą. Nepaisant patrauklaus viršelio (nors galėjo būti ir koks ryškesnis), viduje grafinis apipavidalinimas skurdokas. Nuotraukos… Nu tokiam leidiny norisi geresnių. Aišku, tai didina jo kainą, bet vis tiek norisi. Vėl gi subjektyviai.

O dėl turinio sunkoka ginčytis. Žmogus, pragyvenęs ne vienerius metus, matyt, geriau žino, kaip ten yra. Vis dėlto kur ne kur man nesusiveda logika ir autorius jos nepadeda suvesti. Na, pavyzdžiui, knygoje nuolat kartojama, kad anglai yra ryškūs individualistai. Bet tuo pat metu aiškinama, kad viena iš labiausiai pastebimų savybių profesinėje sferoje – gebėjimas dirbti komandoje, kolektyve, sporto komandiniai žaidimai ir pan. Taip ne iki galo viskas susiriška.

Ai, ir dar suerzino požiūris i Jamie Oliver, kurio laidas mėgstu žiūrėti ir kuris mane įkvepia maisto gaminimui. A. Užkalnis aiškina, kad Jamie – puikus rinkodaros produktas, bet jo siūlomi receptai tinka tik pasiturintiems. Nors jis kalba dirbtine rytų Londono nelabai turtingų žmonių šneka, jo siūlomi receptai yra iš brangių produktų ir už vieno patiekalo kainą būtų neva galima pragyventi savaitę.

Taip, kai kurie jamie receptai iš tikrųjų brangoki. Bet tik kai kurie. Omletas, makaronai ir pan. kažin ar brangūs. Tiesiog aš asminiškai nerašyčiau to, ko nežinau. Šiuo atveju žinau, kad Jamie receptai gali būti pigūs.

Na, bet čia tik detalės. Bendras įspūdis apie knygą tikrai puikus. Dėl to dar kartą rekomenduoju turintiems ką nors bendro su Anglija, paskaityti.

P.S. Dar vienas faktas iš knygos, nedavęs man ramybės. Antroje išnašoje A. Užkalnis teigia, kad: “Knygų apie Šerloką Holmsą vertimuose į rusų kalbą ir džinas, ir viskis buvo “degtinė” – matyt, kad skaitytojas nesivargintų ir neprisirinktų nereikalingų minčių apie alkoholinių gėrimų įvairovę”. Įtariau, kad tai gali būti ne visiška tiesa (dėl to ir sakau, kad nuorodos būtų gerai). Tai štai kolegė padėjo rasti: http://lib.ru/AKONANDOJL/sh_scarl.txt :

“Грязь там была невылазная, а кругом ни души, разве что один-два
кэба проехали. Иду себе и думаю, между нами говоря, что хорошо бы сейчас
пропустить стаканчик горяченького джина, как вдруг вижу: в окне того
самого дома мелькнул свет”

Отсканировано с книги: Артур Конан Дойл. Собрание сочинений
в 8 томах. Том 1. Москва, издательство
Правда, 1966 (Библиотека “Огонек”).

gruodžio 09, 2009

"Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" knygynuose ir kasos aparatai tik barška


Laiku, kaip numatyta, knyga jau knygynuose. Atrodo, perkama neblogai (bent jau geriau, nei 'Valinskas', kaip sako specialistrai), ji trenkė per prekystalius kartu su Beatos Nicholson ir Nomedos Marčėnaitės spalvingomis kulinarijos knygomis, kurių bent jau vieną tikrai pats pirksiu.

Džiaugiuosi, kad pavyko pasiūlyti prieinama kaina: apie 21-23 Lt knygynuose, o iš leidyklos sandėlio (Kalvarijų 125 Vilniuje) tai ir išvis už didmeninę kainą, 14 Lt - iki metų pabaigos. Taigi kviečiu pirkti, skaityti ir sakyti, ką galvojate.

Skaitytojų pageidavimu - pristatymų ir pasirašymų grafikas gruodžio mėn. (sausio mėn. bus daugiau, bus ir Anglijoje, bus ir kituose Lietuvos miestuose):

  • Gruodžio 19 d., 12 val. - Vilniaus Baltų Lankų knygyne (Ozo g. 25, AKROPOLIS)
  • Gruodžio 29 d, 17 val. Kauno Baltų Lankų knygyne (Karaliaus Mindaugo pr. 49, AKROPOLIS)
  • Gruodžio 30 d, 17 val. Klaipėdos Baltų Lankų knygyne (Taikos pr. 61, Klaipėda, AKROPOLIS)
  • Gruodžio. 31, 14 val. Nidos kultūros centre "Agila" (Taikos g. 4, Nida)

gruodžio 07, 2009

Kas buvo Uroboro puslapiuose


Čia prieš kokį mėnesį mano 10 "ne" paprašė parašyti uroboras.lt ir garbusis Karolis Jachimavičius. Tai štai jiems ką surašiau tuomet.
1. Sakau NE banalybėms. Jos gimsta iš tingaus proto. Banalybės prasideda nuo liaudies patarlių ir “liaudies išminties” – pavyzdžiui, “žemiau žemės nenukrisi”. Liaudis neturi išminties, tik aritmetinį tamsumos vidurkį. George Carlin pasakė: “Įsivaizduok, koks durnas yra vidutinis žmogus. O pusė visų žmonių už jį dar durnesni”.
2. NEnaudok kalbos negalvodamas ir nesakyk tokių dalykų, kaip “faktai nepasitvirtino”. Jei jie nepasitvirtino, tai jie ne faktai, o įtarimai, spėjimai arba teiginiai. Jei šimtas avinų prieš tave pasakė nesąmonę, ji nepasidaro mažesne nesąmone.
3. NEmėgstų tų, kurie galvoja, kad nepirkdami didelių tinklų parduotuvėse, daro kažkam gerą darbą. Geras darbas yra padėti kam nors užnešti sunkius krepšius į ketvirtą aukštą, nupirkti alkanam valgyti arba mamai padėti sukasti daržą. Kai prisijungi prie savim patenkintų teisuolių vajaus ir dar užsidedi maikę, niekam gero nedarai.
4. NEužjaučiu “viešojo intereso” ir “viešųjų erdvių”. Visi geri dalykai atsiranda iš privačios iniciatyvos, privataus intereso ir asmeninių pastangų, o ne iš komitetų. Iš minios gimsta linčo teismas, talentų šou dalyviai ir Kaziuko mugė. Jei neliks nė vieno iš jų, mažai kas nukentės. Liaudies skonio ir sąmojo vėliavnešys yra Juozas Erlickas. Jis mažiau juokingas, nei “Dviračio šou” arba Kazlas – o kad galėtum ką nors sukurti lėkštesnio, nei šie veikėjai, tikrai reikia būti vėliavnešiu.
5. NEpasiilgstu lietuviškos duonutės. Galiu ją valgyti ir valgau, bet man nuo jos nepradeda groti širdies stygos. Juokiuosi, kai lietuviai Anglijoje varo ant vietos tradicijų ir visas vadina nesamonėm, bet patys krapšto paskutines monetas patriotiniam lietuviškam alui, kurio be etiketės neatskirtų nuo vokiško, švediško ar rusiško.
6. Su lietuvių kalbos tvarkytojais į vieną troleibusą ar lėktuvą NEsėsčiau, nes kada nors trenks Dievo pirštas, sugriaudės griaustinis ir juos nubaus; ir aš su jais tada nenoriu būti vienoje transporto priemonėje. Dangstydamiesi apsauga ir rūpesčiu, jie melioruoja ir sterlizuoja kalbą, jie nori, kad visi kalbėtų taip, kaip jie sugalvojo; jie nemoka jokių kitų kalbų, išskyrus rusų, ir todėl bijo anglų kalbos. Jie meluoja, kad jų dėka kalba yra saugoma. Iš tikrųjų kalba keitėsi, keičiasi ir keisis – ar su jais, ar be jų. Jie šarlatanai. Kalba yra mano, o ne jų.
7. NEklausau bauginimų apie klimato atšilimą, nes jis nuo žmogaus nepriklauso. Jei bus šilčiau, prisitaikysim. Jei bus vėsiau, užsisegiosim ir užsirišim šalikus. Žmonės prie visko prisitaikydavo. Klimatas šildavo ir šaldavo, kai dar nebuvo žmogaus.
8. NEpakenčiu neorganizuotų žmonių, jei jie priešais mane eilėje. Kai lauki prie bankomato, pasiruošk kortelę. Nepradėk knistis kišenėse prie jo priėjęs, kai visi laukia už nugaros. Kol lauki savo eilės prie kasos, irgi pasiruošk pinigus. Lietuvoje žmonės organizuotesni, nei Anglijoje.
9. Gatvėje susitikęs, NEsakyk “kokie žmonės!” – tas posakis nieko nereiškia. Jei žmogus tau pažįstamas, sakyk “labas”. Taip pat nesakyk “kur čia dabar vaikštai”. Jei nežinai, nuo ko pradėti pokalbį, tu tikriausiai apskritai neturi apie ką kalbėti. Eik nusipirk kokį pigų laikraštį, ten paskutiniame puslapyje spausdina senus anekdotus tokiems, kaip tu.
10. Nors vieną vasarą NEaiškink man, kad “Nida – neapsimoka”. Kiekvienais metais atsiranda dešimt žmonių, kurie geriau už mane žino, kur man reikia važiuoti prie jūros. Aš į Nidą važiavau ir važiuosiu. Šiemet net Naujiems metams važiuosiu ten, kad maža nepasirodytų.

gruodžio 04, 2009

Iš skrynutės: "Saulės ir kraujo persigėrusi žemė ir jos kulinariniai džiaugsmai"


Pamilau Siciliją prieš kelerius metus pirmą kartą ten nuvažiavęs, bet susižavėjimas tikriausiai atėjo jau anksčiau, per filmą "Krikštatėvis", o paskui per "Sopranus". Šiame seriale Italijos išeiviai - tiesa, Sopranų šeima kilusi ne iš Sicilijos, bet iš netoliese esančių Italijos pietų, Avellino miestelio, dažnai valgo kanolius (cannoli, vienaskaita - cannolo). Tai apvali tešlainio dūdelė, prikimšta labai saldaus ir kvapnaus balto ricotta arba mascarpone sūrio su cukatais, pistacijų riešutais ir cukraus sirupe virtais vaisiais. "Krikštatėvyje", tuojau po žmogžudystės, vienas Niujorko siciliečių kilmės nusikaltėlis primena kitam "mesti šautuvą ir pasiimti kanolius" - pyragaičių laukia namie šeima, net ir po kruvino darbo nevalia pamiršti deserto namiškiams.
Sicilijos saldumynai (pavyzdžiui, cassata - saldaus balto varškės sūrio tortas, irgi su cukatais, arba iš marcipano nulipdyti įvairius vaisius vaizduojantys - bet tos pačios nežmoniškai saldžios migdolų masės skonio saldainiai) - neeuropietiškai saldūs, atspindintys arabų įtaką ir tuos laikus, kai kulinarines madas ten kūrė žmonės iš šiaurės Afrikos. Kitas saldėsis - saldus, desertinis Marsala vynas. Tinkamas ne kiekvienam, būtent dėl spirituoto saldumo: net nebandykite juo užgėrinėti saldumynų, saldumynams reikia kelių puodelių stipriosios itališkos kavos (kiekvienas - antpirščio dydžio), ir dar butelio vandens.

Šios salos santykis su kulinarija - keistas. Pagalvojus - kraštas neturtingas, nualintas ne tik užkariautojų iš pusės Europos ir iš Afrikos pakrantės, ne tik filmuose ir knygose apdainuotos Mafijos (būtent Mafijos, iš didžiosios raidės - tikrosios sicilietiškosios mafijos, kurią visos kitos mafijos tik imituoja), bet ir imigracijos (daugiausia į Ameriką), ne prastesnės už tą, nuo kurios šiandien Lietuvoje - miesto penkiaaukščių ir kaimo aštuonbučių tuštėjimo metas. Antra vertus, toji ašarų pakalnė siūlo įvairų ir visame pasaulyje žinomą virtuvę.

Keista, bet tos turtingos virtuvės šaknys siurbia gyvybės syvus būtent iš skurdo tradicijos. Daugelis patiekalų gardinami duonos trupiniais - kriaukšlelės visada buvo džiovinamos ir smulkinamos ne iš dyko buvimo, bet kad neprapultų nė trupučio maisto. Šiandienos skanavimai - krevetės, kriauklelės, kalmarai - anksčiau buvo varganų pajūrio žmonių varganas maistas. Kalnuose buvo medžiojami triušiai. Pirmojo šalto spaudimo alyvų aliejus, kurio skirtingais - tai aitriais, tai gaiviais -kvapais šiandien mėgaujasi gurmanai, buvo nebrangus ir prieinamas vargšų maistas, kaip ir pomidorai, kaip ir sūriai. Juk ir sūris pirmiausiai buvo sugalvotas tam, kad galima būtų užkonservuoti (neturint nei šaldytuvo, nei pasterizavimo) pieną ilgesniam laikotarpiui.

Sicilijos vynui teko mažiau garbės, nei maistui. Kai kilmingieji Chianti iš Toskanos jau seniai yra pačioje vynų žvaigždyno aukštumoje, sicilietiški vynai vis dar yra vargšai giminaičiai. Net geriausioji ir garsiausioji Sicilijos vynuogė - Nero d'Avola, pavadinta pagal Avola miestelį, esantį netoli Sirakūzų, daugelio tebėra pripažįstama tik kaip Shiraz imitacija. Nors garbės Sicilijos vynui trūksta, bet kokybės ir skonio - per akis. Ar paprastas, šiurkštus, rustikinis vynas, kuris restorane kainuoja 3 eurus už puslitrį, ar rūpestingai subrandintas ir penkerių metų laikymo sušvelnintas Nero d'Avola, kainuojantis už 20 eurų už butelį nenuvilia. Man netikėtas derinys prie to brangesniojo buvo aliejuje virtos spurgos (vakarais dideliuose, cepelinams tinkamuose puoduose kunkuliuojančios ir parduodamos tiek Palerme, tiek Sirakūzuose, tiek kituose didesniuose miestuose). Spurgos parduodamos dar karštos, kainuoja skatikus - jos vadinamos zeppole (kaip cepelinai - jos tokios ir formos!), ir be tradicinių Neapolio užpildų, kaip cukraus pudra ar varškė, Sicilijoje juos gamina ir su ančiuviais, mano mėgstamiausia iš visų mažų sūrių žuvyčių. Tos cepelininės spurgos labai skaniai tinka su švelniu ir neperdaug tanino turinčiu vynu - geriausia iš storasienės stiklinės, ne iš elegantiškos taurės.

Aš dar nepaminėjau picos, bet tai tikriausiai atskira istorija: man šis paprasčiausias iš ubagų valgių - geriausia, paprastas receptas, pomidorai ir mozzarella, galbūt dar su ančiuviais - yra visas Italijos virtuvės triumfas. Kaip ir makaronai (kažkada lakštiniais vadinti - o kaip dabar teisingai lietuviškai sakoma? Juk maccheroni - tai tik viena iš begalės pastos rūšių, ir dar ne labiausiai paplitusi).

Sakoma, kad Sicilijoje kava vertinama net rimčiau, nei kitur Italijoje - keista, kad tai apskritai įmanoma, bet neįtikėtinai geros, labai stiprios kavos kultas man yra pasisveikinimas su Italija - dar oro uoste, ir atsisveikinimas, išvykstant. Paskutinį kartą, kai skridau iš Katanijos oro uosto, ten buvo remontas, ir vietoje kavinės tik "mažytis baras", kaip pasakė apsaugos darbuotojas. "Baras" buvo tik kioskas - greta pigių sausainių, saldainių ir kramtomos gumos, buvo ir kavos - nepatogiuose plastmasiniuose antpirštėliuose, bet, Dievas mato, tokia pat skani, kvapni ir juoda kaip derva - kaip ir kitur Sicilijoje.

"Vyno žurnalas", Nr 8 (2006)

gruodžio 01, 2009

Lietuvos Ryte: "Tai visgi Lietuva - laisva šalis ar ne?"

Sakykit man dabar, ką jūs galvojote prieš 20 metų, kai kalbėjote apie laisvę, kuri tuomet atrodė tolima? Ar galvojote apie laisvę gyventi, kaip patinka, jei netrukdote kitiems? Ar norėjote tik laisvės pasirinkti tai, kieno nurodymus gausite vykdyti? Aš labai gerai žinau, ko norėjau aš pats. Todėl dažnai lieku nustebęs, kai pamatau, kad ne visiems norėjosi to paties.

Knisdamas lietuvišką internetą, štai ką radau: straipsnis „Išvažiavimas studijuoti dėl mados žalingas šaliai“. Gal nebūčiau užsikabinęs, jei citata antraštėje nepriklausytų Daumantui Matuliui - mano geram draugui ir klasiokui; man sąžinė neleistų šiurkščiai atsakyti jam, bet perskaitęs negaliu neatsakyti niekaip, todėl prigesinsiu bjaurumą ir pasistengsiu vienąsyk kalbėti civilizuotai.

Daumantas, mokslininkas biochemikas, labai seniai išvažiavo į Ameriką, ten baigė mokslus ir gyveno 12 metų, paskui grįžo į Lietuvą. Daumantas - žinomas žmogus, puikus „sėkmingai grįžusiojo“ pavyzdys, įrodęs, kad ir Lietuvoje galima daug pasiekti ir nugriauti kliūtis. Jis žino, kur jam geriau, ir kaip jam geriau, ir aš ginčytis negaliu. Negaliu sutikti tik su tuo, kad Daumantas dažnai žino, kur ir kaip geriau turi būti kitiems.

Kalbėdamas apie mokslus užsienyje, jis sako: „Dabar kone labiau gerbiu tuos, kurie niekada neišvažiuoja, nes kai yra sunki situacija ir išvažiuoti tampa mada - geriau atvirkščiai. Jeigu mada dėl mados, o ne dėl žinių, aukšto lygio mokslo siekimo – tai žalinga šaliai.“

Daumantai, mes su tavim mokykloje sėdėjom vienam suole, ir tu mano draugas, bet, žinok, negaliu ramiai tavęs klausytis.

„Mada dėl mados“? O kas nors nustatė, kad „dėl mados“ yra blogai? Jei kam nors patinka mokytis ar dirbti Italijoje, nes ten skanesnis maistas, arba Prancūzijoje, nes ten gražiau išriesti bendramokslių studenčių užpakaliukai, arba nors ir Timbuktu, nes labai gražus miesto pavadinimas, ir jei jis pats prasimano pinigų tiems mokslams, tai gal jis nebėra laisvas pasirinkti? Gal, sakyčiau, įsteigiam kokią nors visuomeninės priežiūros tarybą, kuri prižiūrės ir dalins leidimus, kad niekas nevažinėtų mokytis ten, kur patys išsigalvoja, neišsinagrinėję potencialios naudos „šaliai“?

Dar kartą pasižiūrim į tuos žodžius „žalinga šaliai“. Daumantai, tu jau nepyk, bet patys žodžiai primena 1977 m. Sovietų Sąjungos konstitucijos paaiškinimus apie užtikrintas „žmogaus teises“ (o taip, ir Leonido Brežnevo konstitucija užtikrino ir žodžio, ir sąžinės, ir susirinkimų laisvę). Ten tik buvo pastabėlė, girdi, kai teisėmis naudojiesi, neturi kenkti „valstybės interesams“.

Žmogus kenkia savo šaliai, neatsakingai gyvendamas gyvenimą, mokydamasis ne ten, kur kviečia Didysis Tikslas, o ten, kur jam šauna į galvą? Tai gal mes viską ir visiems patvarkykim, kad nekvailiotų visi keliais ir klystkeliais, visus palaikykim už rankelių ir padėkim jiems teisingai pasirinkti, kad visą gyvenimą nugyventų atsakingai ir prasmingai Šalies vardan.

Pakelkit rankas, kas norėjo tokios laisvės, nes aš labai noriu žinoti, kiek yra nepykstančių, kai Šalies vardu juos moralizuoja dėl jų neidėjinio pasirinkimo.

Man pačiam jau studentiškas amžius seniai praėjo, bet aš neprisimenu, kad kam nors būčiau žadėjęs atsiklausti dėl savo gyvenimo prasmės. Visada maniau, kad laisvė tą ir reiškia, ne daugiau ir ne mažiau - kad aš gyvenu kaip noriu, ir pats renkuosi vertybes, ir jei nepažeidžiu įstatymų ir neminu kitiems ant kojų, tai niekieno netrukdomas pėdinu ir šokuoju ten, kur man patinka. Net jei ta mano kelionė ir netikslinga. Net jei jos nepatvirtino valstybinės naudos komitetas ir Šalies Interesų Tikslingumo Ministerija.

Klausiu, nes man tai labai svarbu: ar žmogus gyvena dėl šalies? Ar, atvirkščiai, šalis yra laiminga ir laisva tada, kai žmonės gyvena savo gyvenimus, darydami savo pasirinkimus ir klaidas, ir būdami atsakingi už visas sėkmes ir nesėkmes?

Jei net šviesūs ir išsilavinę žmonės, kaip mano bičiulis Daumantas, atrodo, norėtų riboti (arba bent jau moraliniu požiūriu įvertinti) laisvą pasirinkimą kažin kokio Šalies intereso vardan, ko stebėtis ir gūžčioti pečiais, kai iš „valstybininimo“ veiksmo ateina atoveiksmis. Tas pats jaunas žmogus, kurį pratino mąstyti ne apie save, bet apie Šalį, paskui ateina prie tos pačios Šalies valdžios ir nori, kad Šalis mastytų už jį ir pasirūpintų juo.

Toks išvalstybintas auklėjimo produktas, žiūrėk, tuksena į duris: „Aš turiu diplomą, o man neduoda darbo“.

Kolhoziniam protui tik taip ir šviečiasi: ne savo gyvenimą gyveno, šeimininkui mokėsi, tai tegul dabar „gaspadorius" jam ir darbą parūpina. Norėtųsi pasakyti, kad tavo gyvenimas, tu ir rūpinkis, bet kaip tu šitą išaiškinsi, kai jam jau anksčiau kiti prisakė apie Šalies gerovę ir klestėjimą galvoti? O tas klestėjimas, žinok, ateis tada, kai nuo stiprių ir puošnių valdžios rūmų doriems ir kantriems baudžiauninkams nubyrės kruopelės gėrybių.

Toks žmogus mąsto ne iš apačios į viršų (aš pasistatysiu gražų namą ir apsodinsiu jį gėlėmis, kaimynas pasistatys gražų namą, jo kaimynas irgi, ir tada turėsime gražų miestą iš gražių namų), o iš viršaus į apačią (pirmiausia įkurkim gražaus miesto komitetą, kuris iš visų surinks mokesčius ir tada pastatysime už visų lėšas gražius didelius rūmus, kuriuose išdalinsim kambarius, ir bus visiems gražu, nes mes taip pasakėm).

Šis mąstymas toks stiprus ir taip deformuojantis, kad, žiūrėk, net ir minios žmonių, išvažiavusių iš Lietuvos ir sėkmingai, savo iniciatyvos ir rizikos dėka, susiradusių užsiėmimų ir pajamų užsienyje, vis bliauna kaip avys: „Mus valdžia išvaaaaarė“, „mes niekam nebuvome Lietuvoje reikaliiiiingi“, „valdžia prieš mus vykdė genociiiidą“.

Atrodytų, jau jiems tai tikrai nereikėtų taip sakyti: jie ne tik suprato asmeninio pasirinkimo ir asmeninės atsakomybės prasmę, bet ją sėkmingai įgyvendino, ir vistiek negali pamiršti, kad galėjo būti ir kitaip. Užuot didžiavęsis, liūdnomis akimis žiūri per tvorą ir graudena, kad negavo iš pono dubenėlio putros.

Bet juk dabar tavo nuosavas dubuo trigubai didesnis ir viralas gardesnis, ir valgai kada pats nori, ir ne tada, kai ponas su samčiu įpila? „Tai kas, užtat anas būtų buvęs valdiškas.“
Kodėl apskritai parašiau šitą komentarą? Kad apginčiau pasirinkimo laisvę - apginčiau net ir tada, kai ją, tegul ir nežymiai, nori pareguliuoti net ir tie, kas siekia „aukštesnių tikslų“.

Todėl sakau: šalin rankas nuo visų studentų. Studentas, išvažiavęs mokytis - ar dėl mados, ar dėl karjeros, ar iš noro paskui grįžti ir dirbti Lietuvoje geriau už kitus, ar svajojantis pasilikti užsienyje ir ten dirbti iki pensijos - yra geras žmogus, ir sėkmės jam. Studentas, pasilikęs Lietuvoje, nes jam čia labiau patinka, nes jam smagiau paskaitų klausytis lietuviškai arba nori gyventi pas mamą - irgi ne mažiau geras, sėkmės linkiu ir jam.
Liūdina mane tik tas, kuris pats nežino, ko jam reikia. Šitam jau niekas nepadės.