gruodžio 22, 2009

Užkalnio knyga: sunku paaiškinti, bet tikrai pasisekė

Tai štai, knygos "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" pirmasis leidimas iššluotas (rašymo metu dar buvo Vilniaus Akropolyje, bet Vilniaus centre jau nebe). Teko atšaukti papildomą pristatymą Vilniuje ir renginius Kaune, Klaipėdoje ir Nidoje gruodžio mėnesį. Spaustuvė spausdina antrą leidimą, kuris bus sausio pradžioje, ir renginius teks organizuoti iš naujo.

Skųstis būtų gėda, tik gaila skaitytojų, kurie norėjo ateiti į susitikimą su manimi, ir iš to nieko neišėjo. Aš labai atsiprašau, bet nei leidykla, nei autorius nenumatė tokio pardavimo greičio.

Man sunku paaiškinti, kodėl taip išėjo. Tikriausiai aktualios temos, patrauklios kainos ir ryškaus viršelio derinys. Ačiū visiems, kas skaito.

gruodžio 11, 2009

Recenzijos apie Užkalnio knygą: su visa teisybe į akis

Pradėjo internete rastis knygos recenzijos - turiu pasakyti, gerai surašytos, dėmesingai ir atvirai.


Iš kritikos, kurią išgirdau: "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį", atrodo, kol kas nuvilia labiausiai tuo, kad mano skaitytojams žinoma agresija, nepakantumas ir aštrumas čia prigesinti. Ši knyga - tai tikrai ne 60 tūkst. žodžių "Lietuvos ryto" komentaras. Žanras visai kitas.


Paulius Viesulas Ambrazevičius

Perskaičiau tamstos knygą - man ji labai patiko, ir atrodo, tokio popso reikia lietuviui skaitytojui.

Bet ką čia apie gerus dalykus. Geriau apie blogus. Visų pirma, tai labai pasigedau skyrelio apie anglišką humorą, nors vyliausi, kad jis tikrai bus, visgi tai svarbus, ir lietuviui rečiau suprantamas Anglijos bruožas. Bet ką padarysi - pamenu, ką tamsta šnekėjai per Lietuvos radiją apie anglišką humorą, tuo ir pasitenkinau. Žinoma, buvo knygoje daigelių angliško humoro (šiek tiek apie "Monty Python" bei M. Paliną asmeniškai), bet norėjosi, kad tie daigeliai išaugtų bent jau į stipresnį flenciuką.

Kitas dalykas, kuris man truputį užkliuvo - knyga ir jos autorius ne visai aiškiai žino, kas ją skaito, laviruojama tarp visiško prasčioko ir profesoriaus Donskio: aiškinama, kas yra Baltijos kelias, simbiozė ir panašūs, savaime suprantami dalykai. Tas vietas skaitydamas pasijutau kvailesniu, nei esu, bet gal čia veikiau išimtis, nei taisyklė.

Be to, radau ir vieną faktinę klaidą - 94 psl. esančiame 94 paaiškinime, rašoma, kad du pirštai Anglijoje reiškia tą patį, ką JAV reiškia iškeltas bevardis pirštas. Gal čia redaktorių, ar korektorių klaida, bet tas pirštas yra vadinamas Didžiuoju.

Bet grįžtant prie gerų dalykų - smagu, kad vietomis prasimuša "užkalniškas" požiūris į lietuvį, be jo knyga būtų nebe tokia įdomi. Žavi ir patraukia pats knygos stilius, dėl jo malonu skaityti beveik kiekvieną žodį, kai kurios vietos net privertė tyliai prunkštelti, nors esu visiškas socialinis besijuokėjas - vienas retai iš ko juokiuosi.

Viskas, ko dabar norėčiau, tai kad Užkalnis pagyventų JAV bent 15 metų ir parašytų apie tai knygą. Pirkčiau, skaityčiau ir tatai skaitydamas permanyčiau.

http://ztkp.lt/

Simonas Bartkus

Simboliška, tačiau paskutinį šios knygos puslapį skaičiau tuo metu kaip “Aegean Airlines” A320 lėktuvio vyr. stiuardas pranešė, kad ruoštumėmės nusileidimui London Heathrow (vadinkit negerbiančiu kalbos, bet nekenčiu rašymo Hytrou) oro uoste.

Andrius Užkalnis yra 15 metų Londone gyvenantis lietuvis žurnalistas, dažniai drąsius įžvalgius tekstus rašantis į įvairius lietuviškus leidinius, pastaruoju metu dažniausiai matomas lrytas.lt. Knyga “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” – rašinys apie anglų savybes, siekiant pažvelgti į priežastis.

Į ką knygą panaši? Pirmiausia man panaši į kelionių gidų knygutes, apie kurias pats Andrius Užkalnis yra anksčiau rašęs. Tačiau panaši į tuos įdomiausius pirmus 10-30 puslapių, kurie visada yra geresnėse ir brangesnėse knygutėse. Kur dar neprasideda turistinių objektų aprašymai ir visiškai niekam nereikalingos skiltys kaip “Where to eat” ir kuriose dažniausiai sutelkta vienintelė tų gidų vertybė – subjektyvus, nuo autoriaus sugebėjimų blaiviai įvertinti priklausantis, šalies aprašas – ko tikėtis iš šalies.

O šalis yra žmonės. Knygoje “Anglija…” rašoma praktiškai tik apie žmones – kaip jie reaguoja, kaip jie gyvena su tais dalykais, kurie pažįstami ir mums.

Jeigu esate įpratę iš Andriaus Užkalnio tekstų didelio kategoriškumo ir kartais drąsios provokacijos, tai knygoje yra kitaip – daug anksčiau jo išsakytų idėjų yra atkartota, tačiau švelniau, labiau struktūrizuotai ir pasvertai. Nepanaši ši knyga į atsiprašymą ir bandymą išpirkti visus žurnaluose ir laikraščiuose A.Užkalnio pakritikuotus ar galimai įžeistus – daug idėjų ir pamąstymų yra pakartota, tačiau publicistui būdingi aštrūs kampai nuglūdinti.

Knygoje daug dėmesio skiriama faktams – juos galima rasti enciklopedijoje, žynyne ar reklaminiame šalies lankstinuke, tačiau – patikėkit, niekur kitaip skaniai tų faktų nesuvalgysite.

Knygoje jaučiasi Andriaus Užkalnio mėgstama didaktinė stilistika – “mielas skaitytojau, tu taip nedaryk”. Teksto struktūra: pasakojimas su tiesiogiai ar netiesiogiai išreikštu pamokymu. Kai kuriuos pasakojamuosius sakinius skaitant tai ausyse išgirdau Algimanto Čekuolio balsą skaitantį tas eilutes per sekmadieninę popietės laidą (”… iš už stiklo dviračio greičiu riedančiam tojotos savininkui švokščia kiti vairuotojai”).

Jeigu laukiate iš manęs tiesaus patarimo, pirkti šią knygą ar nepirkti, sakau – pirkite. Pirmiausia, iš jos apie Angliją sužinosite realiai daugiau negu iš “Lonelyplanet” ar “wikitravel.org”. Jeigu ruošiatės važiuoti į šį kraštą pirmą kartą – perskaitykite prieš važiuodami, bus paprasčiau pastebėti jų gyvenimo elementus ir jau iš karto žinosite atsakymą į klausimą “kodėl taip yra”.

Martynas Žilionis

Tikrai nenorėjau, bet kol įspūdžiai neišblėso (ką tik perskaičiau vieną atsiliepimą), noriu pavogti šiek tiek laiko iš darbo. Bet prižadu kada nors jį kompensuoti.

Žo, vakar per pietus užsukau į vietelę, kur galima daug pigiau nei knygynuose nusipirkti gerų knygų. Be kitų dviejų, nusipirkau ir naujutėlaitę A. Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“.

Nusipirkau ir per pusdienį suvalgiau. Praktiškai tai reiškia, kad galiu drąsiai rekomenduotiu visiems, kas tik netingi skaityti ir turi tolimesnių ar artimesnių žmonių Anglijoje arba ir patys joje gyvuliuoja.

Pats esu ne kartą buvęs toje šalyje. Ir netrukus vėl ketinu vykti – reiktų brolį aplankyti ir dar vieną gerą bičiulį. Arba draugą. Tikrą draugą, apie kuriuos, kaip pastebi A. Užkalnis, patys anglai kalba mažai ir nenoriai :).

Taigi nors esu buvęs, nors nemažai apie ją žinau, nuolat seku, kas ten vyksta, bet nuoširdžiai sakau, kad knygoje sužinojau tokių dalykų, apie kuriuos anksčiau nenutuokiau. O pridėjus dar smagias detales ir skverbiantį autoriaus žvilgsnį, išeina neblogas derinys.

Na, kadangi jau pagyriau, galiu ką nors ir pakritikuoti (nors anglai viešai tuom ir neužsiimtų, kaip pastebi D. Užkalnis).

Labiausiai mane užkniso išnašos. Juodai. Ir šiaip jų nemėgstu, o čia – vos ne kiekvienam puslapyje tenka bėgioti akimis aukštyn žemyn. Ir kartais pačiose įdomiausiose vietoje nutraukti mintį ir sužinoti kartais tiesiog asmeninę autoriaus nuomonę vienu ar kitu klausimu. Kam tai daryti, jeigu knyga – ir taip asmeninė nuomonė (tą pabrėžia pats A. Užkalnis).

Na pvz., 50-a išnaša p. 58. Ji skamba taip: “Šaunuolis!”. ????? Juk jeigu jau norima tą pasakyti – galima skliausteliuose, pačiame tekste – o čia išnaša. Bumt akimis žemyn, perskaitai išnašą, susinervini ir ieškai, kur čia ji viršuje buvo.

Dar truputį erzina neapsisprendimas, kokiam skaitytojui skirta knyga. Ar toms tuštukėms, juodadarbiams statybininkams, dirbantiems šešias dienas per savaitę po 11 val. ir turintiems dvi mašinas, ar jau truputį mąstantiems ir daugiau nei devynias klases baigusiems skaitytojams?

Pvz., išnaša nr. 132, aiškinanti, ką reiškia žodis “žargonas”: “žargonu angliškai dažniausiai vadinami terminai, vienos grupės atstovų vietoj visiems suprantamų bendrųjų terminų”. Kokia prasmė tai papildomai aiškinti?

Dar vienas profesinis nusiskundimas. A. Užkalnis knygoje mini tikrai nemažai įdomių ir intriguojančių faktų, kurių šiaip nesužinosi kokiam eiliniame gide. Tas labai gerai ir įdomu. Bet jeigu nori tai patikrinti arba daugiau apie tai paskaityti? Kur tai padaryti? Sakau, būtų buvę visai ne prošal ir daug profesionaliau gale kokį nors nuorodų sąrašėlį pateikti. Bet, aišku, čia mano visiškai subjektyvus noras.

Dar apie apipavidalinimą. Nepaisant patrauklaus viršelio (nors galėjo būti ir koks ryškesnis), viduje grafinis apipavidalinimas skurdokas. Nuotraukos… Nu tokiam leidiny norisi geresnių. Aišku, tai didina jo kainą, bet vis tiek norisi. Vėl gi subjektyviai.

O dėl turinio sunkoka ginčytis. Žmogus, pragyvenęs ne vienerius metus, matyt, geriau žino, kaip ten yra. Vis dėlto kur ne kur man nesusiveda logika ir autorius jos nepadeda suvesti. Na, pavyzdžiui, knygoje nuolat kartojama, kad anglai yra ryškūs individualistai. Bet tuo pat metu aiškinama, kad viena iš labiausiai pastebimų savybių profesinėje sferoje – gebėjimas dirbti komandoje, kolektyve, sporto komandiniai žaidimai ir pan. Taip ne iki galo viskas susiriška.

Ai, ir dar suerzino požiūris i Jamie Oliver, kurio laidas mėgstu žiūrėti ir kuris mane įkvepia maisto gaminimui. A. Užkalnis aiškina, kad Jamie – puikus rinkodaros produktas, bet jo siūlomi receptai tinka tik pasiturintiems. Nors jis kalba dirbtine rytų Londono nelabai turtingų žmonių šneka, jo siūlomi receptai yra iš brangių produktų ir už vieno patiekalo kainą būtų neva galima pragyventi savaitę.

Taip, kai kurie jamie receptai iš tikrųjų brangoki. Bet tik kai kurie. Omletas, makaronai ir pan. kažin ar brangūs. Tiesiog aš asminiškai nerašyčiau to, ko nežinau. Šiuo atveju žinau, kad Jamie receptai gali būti pigūs.

Na, bet čia tik detalės. Bendras įspūdis apie knygą tikrai puikus. Dėl to dar kartą rekomenduoju turintiems ką nors bendro su Anglija, paskaityti.

P.S. Dar vienas faktas iš knygos, nedavęs man ramybės. Antroje išnašoje A. Užkalnis teigia, kad: “Knygų apie Šerloką Holmsą vertimuose į rusų kalbą ir džinas, ir viskis buvo “degtinė” – matyt, kad skaitytojas nesivargintų ir neprisirinktų nereikalingų minčių apie alkoholinių gėrimų įvairovę”. Įtariau, kad tai gali būti ne visiška tiesa (dėl to ir sakau, kad nuorodos būtų gerai). Tai štai kolegė padėjo rasti: http://lib.ru/AKONANDOJL/sh_scarl.txt :

“Грязь там была невылазная, а кругом ни души, разве что один-два
кэба проехали. Иду себе и думаю, между нами говоря, что хорошо бы сейчас
пропустить стаканчик горяченького джина, как вдруг вижу: в окне того
самого дома мелькнул свет”

Отсканировано с книги: Артур Конан Дойл. Собрание сочинений
в 8 томах. Том 1. Москва, издательство
Правда, 1966 (Библиотека “Огонек”).

gruodžio 09, 2009

"Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" knygynuose ir kasos aparatai tik barška


Laiku, kaip numatyta, knyga jau knygynuose. Atrodo, perkama neblogai (bent jau geriau, nei 'Valinskas', kaip sako specialistrai), ji trenkė per prekystalius kartu su Beatos Nicholson ir Nomedos Marčėnaitės spalvingomis kulinarijos knygomis, kurių bent jau vieną tikrai pats pirksiu.

Džiaugiuosi, kad pavyko pasiūlyti prieinama kaina: apie 21-23 Lt knygynuose, o iš leidyklos sandėlio (Kalvarijų 125 Vilniuje) tai ir išvis už didmeninę kainą, 14 Lt - iki metų pabaigos. Taigi kviečiu pirkti, skaityti ir sakyti, ką galvojate.

Skaitytojų pageidavimu - pristatymų ir pasirašymų grafikas gruodžio mėn. (sausio mėn. bus daugiau, bus ir Anglijoje, bus ir kituose Lietuvos miestuose):

  • Gruodžio 19 d., 12 val. - Vilniaus Baltų Lankų knygyne (Ozo g. 25, AKROPOLIS)
  • Gruodžio 29 d, 17 val. Kauno Baltų Lankų knygyne (Karaliaus Mindaugo pr. 49, AKROPOLIS)
  • Gruodžio 30 d, 17 val. Klaipėdos Baltų Lankų knygyne (Taikos pr. 61, Klaipėda, AKROPOLIS)
  • Gruodžio. 31, 14 val. Nidos kultūros centre "Agila" (Taikos g. 4, Nida)

gruodžio 07, 2009

Kas buvo Uroboro puslapiuose


Čia prieš kokį mėnesį mano 10 "ne" paprašė parašyti uroboras.lt ir garbusis Karolis Jachimavičius. Tai štai jiems ką surašiau tuomet.
1. Sakau NE banalybėms. Jos gimsta iš tingaus proto. Banalybės prasideda nuo liaudies patarlių ir “liaudies išminties” – pavyzdžiui, “žemiau žemės nenukrisi”. Liaudis neturi išminties, tik aritmetinį tamsumos vidurkį. George Carlin pasakė: “Įsivaizduok, koks durnas yra vidutinis žmogus. O pusė visų žmonių už jį dar durnesni”.
2. NEnaudok kalbos negalvodamas ir nesakyk tokių dalykų, kaip “faktai nepasitvirtino”. Jei jie nepasitvirtino, tai jie ne faktai, o įtarimai, spėjimai arba teiginiai. Jei šimtas avinų prieš tave pasakė nesąmonę, ji nepasidaro mažesne nesąmone.
3. NEmėgstų tų, kurie galvoja, kad nepirkdami didelių tinklų parduotuvėse, daro kažkam gerą darbą. Geras darbas yra padėti kam nors užnešti sunkius krepšius į ketvirtą aukštą, nupirkti alkanam valgyti arba mamai padėti sukasti daržą. Kai prisijungi prie savim patenkintų teisuolių vajaus ir dar užsidedi maikę, niekam gero nedarai.
4. NEužjaučiu “viešojo intereso” ir “viešųjų erdvių”. Visi geri dalykai atsiranda iš privačios iniciatyvos, privataus intereso ir asmeninių pastangų, o ne iš komitetų. Iš minios gimsta linčo teismas, talentų šou dalyviai ir Kaziuko mugė. Jei neliks nė vieno iš jų, mažai kas nukentės. Liaudies skonio ir sąmojo vėliavnešys yra Juozas Erlickas. Jis mažiau juokingas, nei “Dviračio šou” arba Kazlas – o kad galėtum ką nors sukurti lėkštesnio, nei šie veikėjai, tikrai reikia būti vėliavnešiu.
5. NEpasiilgstu lietuviškos duonutės. Galiu ją valgyti ir valgau, bet man nuo jos nepradeda groti širdies stygos. Juokiuosi, kai lietuviai Anglijoje varo ant vietos tradicijų ir visas vadina nesamonėm, bet patys krapšto paskutines monetas patriotiniam lietuviškam alui, kurio be etiketės neatskirtų nuo vokiško, švediško ar rusiško.
6. Su lietuvių kalbos tvarkytojais į vieną troleibusą ar lėktuvą NEsėsčiau, nes kada nors trenks Dievo pirštas, sugriaudės griaustinis ir juos nubaus; ir aš su jais tada nenoriu būti vienoje transporto priemonėje. Dangstydamiesi apsauga ir rūpesčiu, jie melioruoja ir sterlizuoja kalbą, jie nori, kad visi kalbėtų taip, kaip jie sugalvojo; jie nemoka jokių kitų kalbų, išskyrus rusų, ir todėl bijo anglų kalbos. Jie meluoja, kad jų dėka kalba yra saugoma. Iš tikrųjų kalba keitėsi, keičiasi ir keisis – ar su jais, ar be jų. Jie šarlatanai. Kalba yra mano, o ne jų.
7. NEklausau bauginimų apie klimato atšilimą, nes jis nuo žmogaus nepriklauso. Jei bus šilčiau, prisitaikysim. Jei bus vėsiau, užsisegiosim ir užsirišim šalikus. Žmonės prie visko prisitaikydavo. Klimatas šildavo ir šaldavo, kai dar nebuvo žmogaus.
8. NEpakenčiu neorganizuotų žmonių, jei jie priešais mane eilėje. Kai lauki prie bankomato, pasiruošk kortelę. Nepradėk knistis kišenėse prie jo priėjęs, kai visi laukia už nugaros. Kol lauki savo eilės prie kasos, irgi pasiruošk pinigus. Lietuvoje žmonės organizuotesni, nei Anglijoje.
9. Gatvėje susitikęs, NEsakyk “kokie žmonės!” – tas posakis nieko nereiškia. Jei žmogus tau pažįstamas, sakyk “labas”. Taip pat nesakyk “kur čia dabar vaikštai”. Jei nežinai, nuo ko pradėti pokalbį, tu tikriausiai apskritai neturi apie ką kalbėti. Eik nusipirk kokį pigų laikraštį, ten paskutiniame puslapyje spausdina senus anekdotus tokiems, kaip tu.
10. Nors vieną vasarą NEaiškink man, kad “Nida – neapsimoka”. Kiekvienais metais atsiranda dešimt žmonių, kurie geriau už mane žino, kur man reikia važiuoti prie jūros. Aš į Nidą važiavau ir važiuosiu. Šiemet net Naujiems metams važiuosiu ten, kad maža nepasirodytų.

gruodžio 04, 2009

Iš skrynutės: "Saulės ir kraujo persigėrusi žemė ir jos kulinariniai džiaugsmai"


Pamilau Siciliją prieš kelerius metus pirmą kartą ten nuvažiavęs, bet susižavėjimas tikriausiai atėjo jau anksčiau, per filmą "Krikštatėvis", o paskui per "Sopranus". Šiame seriale Italijos išeiviai - tiesa, Sopranų šeima kilusi ne iš Sicilijos, bet iš netoliese esančių Italijos pietų, Avellino miestelio, dažnai valgo kanolius (cannoli, vienaskaita - cannolo). Tai apvali tešlainio dūdelė, prikimšta labai saldaus ir kvapnaus balto ricotta arba mascarpone sūrio su cukatais, pistacijų riešutais ir cukraus sirupe virtais vaisiais. "Krikštatėvyje", tuojau po žmogžudystės, vienas Niujorko siciliečių kilmės nusikaltėlis primena kitam "mesti šautuvą ir pasiimti kanolius" - pyragaičių laukia namie šeima, net ir po kruvino darbo nevalia pamiršti deserto namiškiams.
Sicilijos saldumynai (pavyzdžiui, cassata - saldaus balto varškės sūrio tortas, irgi su cukatais, arba iš marcipano nulipdyti įvairius vaisius vaizduojantys - bet tos pačios nežmoniškai saldžios migdolų masės skonio saldainiai) - neeuropietiškai saldūs, atspindintys arabų įtaką ir tuos laikus, kai kulinarines madas ten kūrė žmonės iš šiaurės Afrikos. Kitas saldėsis - saldus, desertinis Marsala vynas. Tinkamas ne kiekvienam, būtent dėl spirituoto saldumo: net nebandykite juo užgėrinėti saldumynų, saldumynams reikia kelių puodelių stipriosios itališkos kavos (kiekvienas - antpirščio dydžio), ir dar butelio vandens.

Šios salos santykis su kulinarija - keistas. Pagalvojus - kraštas neturtingas, nualintas ne tik užkariautojų iš pusės Europos ir iš Afrikos pakrantės, ne tik filmuose ir knygose apdainuotos Mafijos (būtent Mafijos, iš didžiosios raidės - tikrosios sicilietiškosios mafijos, kurią visos kitos mafijos tik imituoja), bet ir imigracijos (daugiausia į Ameriką), ne prastesnės už tą, nuo kurios šiandien Lietuvoje - miesto penkiaaukščių ir kaimo aštuonbučių tuštėjimo metas. Antra vertus, toji ašarų pakalnė siūlo įvairų ir visame pasaulyje žinomą virtuvę.

Keista, bet tos turtingos virtuvės šaknys siurbia gyvybės syvus būtent iš skurdo tradicijos. Daugelis patiekalų gardinami duonos trupiniais - kriaukšlelės visada buvo džiovinamos ir smulkinamos ne iš dyko buvimo, bet kad neprapultų nė trupučio maisto. Šiandienos skanavimai - krevetės, kriauklelės, kalmarai - anksčiau buvo varganų pajūrio žmonių varganas maistas. Kalnuose buvo medžiojami triušiai. Pirmojo šalto spaudimo alyvų aliejus, kurio skirtingais - tai aitriais, tai gaiviais -kvapais šiandien mėgaujasi gurmanai, buvo nebrangus ir prieinamas vargšų maistas, kaip ir pomidorai, kaip ir sūriai. Juk ir sūris pirmiausiai buvo sugalvotas tam, kad galima būtų užkonservuoti (neturint nei šaldytuvo, nei pasterizavimo) pieną ilgesniam laikotarpiui.

Sicilijos vynui teko mažiau garbės, nei maistui. Kai kilmingieji Chianti iš Toskanos jau seniai yra pačioje vynų žvaigždyno aukštumoje, sicilietiški vynai vis dar yra vargšai giminaičiai. Net geriausioji ir garsiausioji Sicilijos vynuogė - Nero d'Avola, pavadinta pagal Avola miestelį, esantį netoli Sirakūzų, daugelio tebėra pripažįstama tik kaip Shiraz imitacija. Nors garbės Sicilijos vynui trūksta, bet kokybės ir skonio - per akis. Ar paprastas, šiurkštus, rustikinis vynas, kuris restorane kainuoja 3 eurus už puslitrį, ar rūpestingai subrandintas ir penkerių metų laikymo sušvelnintas Nero d'Avola, kainuojantis už 20 eurų už butelį nenuvilia. Man netikėtas derinys prie to brangesniojo buvo aliejuje virtos spurgos (vakarais dideliuose, cepelinams tinkamuose puoduose kunkuliuojančios ir parduodamos tiek Palerme, tiek Sirakūzuose, tiek kituose didesniuose miestuose). Spurgos parduodamos dar karštos, kainuoja skatikus - jos vadinamos zeppole (kaip cepelinai - jos tokios ir formos!), ir be tradicinių Neapolio užpildų, kaip cukraus pudra ar varškė, Sicilijoje juos gamina ir su ančiuviais, mano mėgstamiausia iš visų mažų sūrių žuvyčių. Tos cepelininės spurgos labai skaniai tinka su švelniu ir neperdaug tanino turinčiu vynu - geriausia iš storasienės stiklinės, ne iš elegantiškos taurės.

Aš dar nepaminėjau picos, bet tai tikriausiai atskira istorija: man šis paprasčiausias iš ubagų valgių - geriausia, paprastas receptas, pomidorai ir mozzarella, galbūt dar su ančiuviais - yra visas Italijos virtuvės triumfas. Kaip ir makaronai (kažkada lakštiniais vadinti - o kaip dabar teisingai lietuviškai sakoma? Juk maccheroni - tai tik viena iš begalės pastos rūšių, ir dar ne labiausiai paplitusi).

Sakoma, kad Sicilijoje kava vertinama net rimčiau, nei kitur Italijoje - keista, kad tai apskritai įmanoma, bet neįtikėtinai geros, labai stiprios kavos kultas man yra pasisveikinimas su Italija - dar oro uoste, ir atsisveikinimas, išvykstant. Paskutinį kartą, kai skridau iš Katanijos oro uosto, ten buvo remontas, ir vietoje kavinės tik "mažytis baras", kaip pasakė apsaugos darbuotojas. "Baras" buvo tik kioskas - greta pigių sausainių, saldainių ir kramtomos gumos, buvo ir kavos - nepatogiuose plastmasiniuose antpirštėliuose, bet, Dievas mato, tokia pat skani, kvapni ir juoda kaip derva - kaip ir kitur Sicilijoje.

"Vyno žurnalas", Nr 8 (2006)

gruodžio 01, 2009

Lietuvos Ryte: "Tai visgi Lietuva - laisva šalis ar ne?"

Sakykit man dabar, ką jūs galvojote prieš 20 metų, kai kalbėjote apie laisvę, kuri tuomet atrodė tolima? Ar galvojote apie laisvę gyventi, kaip patinka, jei netrukdote kitiems? Ar norėjote tik laisvės pasirinkti tai, kieno nurodymus gausite vykdyti? Aš labai gerai žinau, ko norėjau aš pats. Todėl dažnai lieku nustebęs, kai pamatau, kad ne visiems norėjosi to paties.

Knisdamas lietuvišką internetą, štai ką radau: straipsnis „Išvažiavimas studijuoti dėl mados žalingas šaliai“. Gal nebūčiau užsikabinęs, jei citata antraštėje nepriklausytų Daumantui Matuliui - mano geram draugui ir klasiokui; man sąžinė neleistų šiurkščiai atsakyti jam, bet perskaitęs negaliu neatsakyti niekaip, todėl prigesinsiu bjaurumą ir pasistengsiu vienąsyk kalbėti civilizuotai.

Daumantas, mokslininkas biochemikas, labai seniai išvažiavo į Ameriką, ten baigė mokslus ir gyveno 12 metų, paskui grįžo į Lietuvą. Daumantas - žinomas žmogus, puikus „sėkmingai grįžusiojo“ pavyzdys, įrodęs, kad ir Lietuvoje galima daug pasiekti ir nugriauti kliūtis. Jis žino, kur jam geriau, ir kaip jam geriau, ir aš ginčytis negaliu. Negaliu sutikti tik su tuo, kad Daumantas dažnai žino, kur ir kaip geriau turi būti kitiems.

Kalbėdamas apie mokslus užsienyje, jis sako: „Dabar kone labiau gerbiu tuos, kurie niekada neišvažiuoja, nes kai yra sunki situacija ir išvažiuoti tampa mada - geriau atvirkščiai. Jeigu mada dėl mados, o ne dėl žinių, aukšto lygio mokslo siekimo – tai žalinga šaliai.“

Daumantai, mes su tavim mokykloje sėdėjom vienam suole, ir tu mano draugas, bet, žinok, negaliu ramiai tavęs klausytis.

„Mada dėl mados“? O kas nors nustatė, kad „dėl mados“ yra blogai? Jei kam nors patinka mokytis ar dirbti Italijoje, nes ten skanesnis maistas, arba Prancūzijoje, nes ten gražiau išriesti bendramokslių studenčių užpakaliukai, arba nors ir Timbuktu, nes labai gražus miesto pavadinimas, ir jei jis pats prasimano pinigų tiems mokslams, tai gal jis nebėra laisvas pasirinkti? Gal, sakyčiau, įsteigiam kokią nors visuomeninės priežiūros tarybą, kuri prižiūrės ir dalins leidimus, kad niekas nevažinėtų mokytis ten, kur patys išsigalvoja, neišsinagrinėję potencialios naudos „šaliai“?

Dar kartą pasižiūrim į tuos žodžius „žalinga šaliai“. Daumantai, tu jau nepyk, bet patys žodžiai primena 1977 m. Sovietų Sąjungos konstitucijos paaiškinimus apie užtikrintas „žmogaus teises“ (o taip, ir Leonido Brežnevo konstitucija užtikrino ir žodžio, ir sąžinės, ir susirinkimų laisvę). Ten tik buvo pastabėlė, girdi, kai teisėmis naudojiesi, neturi kenkti „valstybės interesams“.

Žmogus kenkia savo šaliai, neatsakingai gyvendamas gyvenimą, mokydamasis ne ten, kur kviečia Didysis Tikslas, o ten, kur jam šauna į galvą? Tai gal mes viską ir visiems patvarkykim, kad nekvailiotų visi keliais ir klystkeliais, visus palaikykim už rankelių ir padėkim jiems teisingai pasirinkti, kad visą gyvenimą nugyventų atsakingai ir prasmingai Šalies vardan.

Pakelkit rankas, kas norėjo tokios laisvės, nes aš labai noriu žinoti, kiek yra nepykstančių, kai Šalies vardu juos moralizuoja dėl jų neidėjinio pasirinkimo.

Man pačiam jau studentiškas amžius seniai praėjo, bet aš neprisimenu, kad kam nors būčiau žadėjęs atsiklausti dėl savo gyvenimo prasmės. Visada maniau, kad laisvė tą ir reiškia, ne daugiau ir ne mažiau - kad aš gyvenu kaip noriu, ir pats renkuosi vertybes, ir jei nepažeidžiu įstatymų ir neminu kitiems ant kojų, tai niekieno netrukdomas pėdinu ir šokuoju ten, kur man patinka. Net jei ta mano kelionė ir netikslinga. Net jei jos nepatvirtino valstybinės naudos komitetas ir Šalies Interesų Tikslingumo Ministerija.

Klausiu, nes man tai labai svarbu: ar žmogus gyvena dėl šalies? Ar, atvirkščiai, šalis yra laiminga ir laisva tada, kai žmonės gyvena savo gyvenimus, darydami savo pasirinkimus ir klaidas, ir būdami atsakingi už visas sėkmes ir nesėkmes?

Jei net šviesūs ir išsilavinę žmonės, kaip mano bičiulis Daumantas, atrodo, norėtų riboti (arba bent jau moraliniu požiūriu įvertinti) laisvą pasirinkimą kažin kokio Šalies intereso vardan, ko stebėtis ir gūžčioti pečiais, kai iš „valstybininimo“ veiksmo ateina atoveiksmis. Tas pats jaunas žmogus, kurį pratino mąstyti ne apie save, bet apie Šalį, paskui ateina prie tos pačios Šalies valdžios ir nori, kad Šalis mastytų už jį ir pasirūpintų juo.

Toks išvalstybintas auklėjimo produktas, žiūrėk, tuksena į duris: „Aš turiu diplomą, o man neduoda darbo“.

Kolhoziniam protui tik taip ir šviečiasi: ne savo gyvenimą gyveno, šeimininkui mokėsi, tai tegul dabar „gaspadorius" jam ir darbą parūpina. Norėtųsi pasakyti, kad tavo gyvenimas, tu ir rūpinkis, bet kaip tu šitą išaiškinsi, kai jam jau anksčiau kiti prisakė apie Šalies gerovę ir klestėjimą galvoti? O tas klestėjimas, žinok, ateis tada, kai nuo stiprių ir puošnių valdžios rūmų doriems ir kantriems baudžiauninkams nubyrės kruopelės gėrybių.

Toks žmogus mąsto ne iš apačios į viršų (aš pasistatysiu gražų namą ir apsodinsiu jį gėlėmis, kaimynas pasistatys gražų namą, jo kaimynas irgi, ir tada turėsime gražų miestą iš gražių namų), o iš viršaus į apačią (pirmiausia įkurkim gražaus miesto komitetą, kuris iš visų surinks mokesčius ir tada pastatysime už visų lėšas gražius didelius rūmus, kuriuose išdalinsim kambarius, ir bus visiems gražu, nes mes taip pasakėm).

Šis mąstymas toks stiprus ir taip deformuojantis, kad, žiūrėk, net ir minios žmonių, išvažiavusių iš Lietuvos ir sėkmingai, savo iniciatyvos ir rizikos dėka, susiradusių užsiėmimų ir pajamų užsienyje, vis bliauna kaip avys: „Mus valdžia išvaaaaarė“, „mes niekam nebuvome Lietuvoje reikaliiiiingi“, „valdžia prieš mus vykdė genociiiidą“.

Atrodytų, jau jiems tai tikrai nereikėtų taip sakyti: jie ne tik suprato asmeninio pasirinkimo ir asmeninės atsakomybės prasmę, bet ją sėkmingai įgyvendino, ir vistiek negali pamiršti, kad galėjo būti ir kitaip. Užuot didžiavęsis, liūdnomis akimis žiūri per tvorą ir graudena, kad negavo iš pono dubenėlio putros.

Bet juk dabar tavo nuosavas dubuo trigubai didesnis ir viralas gardesnis, ir valgai kada pats nori, ir ne tada, kai ponas su samčiu įpila? „Tai kas, užtat anas būtų buvęs valdiškas.“
Kodėl apskritai parašiau šitą komentarą? Kad apginčiau pasirinkimo laisvę - apginčiau net ir tada, kai ją, tegul ir nežymiai, nori pareguliuoti net ir tie, kas siekia „aukštesnių tikslų“.

Todėl sakau: šalin rankas nuo visų studentų. Studentas, išvažiavęs mokytis - ar dėl mados, ar dėl karjeros, ar iš noro paskui grįžti ir dirbti Lietuvoje geriau už kitus, ar svajojantis pasilikti užsienyje ir ten dirbti iki pensijos - yra geras žmogus, ir sėkmės jam. Studentas, pasilikęs Lietuvoje, nes jam čia labiau patinka, nes jam smagiau paskaitų klausytis lietuviškai arba nori gyventi pas mamą - irgi ne mažiau geras, sėkmės linkiu ir jam.
Liūdina mane tik tas, kuris pats nežino, ko jam reikia. Šitam jau niekas nepadės.

spalio 23, 2009

Knygos anonsas Lietuvos radijuje

Ne veltui skridau porai dienų į Vilnių. Įrašiau knygos ištraukas, kurios bus skaitomos gruodžio pradžioje, ir šią laidą "Klasikoje". Man patiko, kad tai ne knygos turinio atpasakojimas, o kai kurios temos aptartos kiek plačiau.

Programa gana ilga, reikia laiko - beveik valanda, bet labai tikiuosi, kad klausytojams neprailgo. Bent jau man taip pasirodė.

Visuomet sakiau ir sakysiu, kad radijas - ideali, tobula žiniasklaida.

spalio 21, 2009

Kodėl negalima džiaugtis, nepaspyrus kito?



Rašydamas apie keliones ir diskutuodamas su skaitytojais apie senus savo rašymus, prisiminiau seną temą, kuri man labai rūpi, ir šitą straipsnį (žemiau), kurį kažkada rašiau "Lietuvos rytui".

Klausimas toks: kodėl, kai Lietuvos žmogus ką nors gero nori pasakyti apie savo šalį, būtinai turi pridėti: "čia taip gražu - IR NEREIKIA JOKIŲ UŽSIENIŲ", arba "nuostabus poilsis, NEREIKIA Į JOKIUS KITUS KURORTUS UŽSIENYJE TRENKTIS".

Kodėl negali būti tik "gražu", kodėl negali būti paprasčiausiai "nuostabus poilsis"? Kam reikia visada pridėti "tai jums ne tas ar anas"?

Kodėl reikia visada dar pribėgus prikišti, kad "ir nereikia man to jūsų kitokio šūdo" (net jeigu taip ir nepavadina)?

Čia kažkoks užsikompleksavimas klinikinis. To daugiausia matydavau Rusijos televizijoje, kai darbo reikalais ją žiūrėdavau.

Kai per bet kokį vakarietišką kanalą rodo kokius laukinius vakarus, amerikietis ar kanadietis tiesiog rodo, kas ten yra, o rusas, rodydamas kokias Sibiro platybes, taigą, ežerus ar kitas grožybes, būtinai pridės: "jokios Amerikose tokio nerasite", "čia toks grožis, nereikia jokių Kanarų/Bahamų/Tailando/etc".

Žinote, kas yra nepaneigiamas užsikompleksavimo liudijimas? Kai italas rodo lietuviui Florenciją ar Veneciją, jis nejaučia reikalo pridėti - "Lietuvoje tokio nepamatysi". Jis apskritai jų su niekuo nelygina. Kai lietuvis kalba apie bet kokias įžymybes, jis visą laiką turi jas su kuo nors palyginti, nes tiesiog sakyti "čia gražu" jam trūksta pasitikėjimo savim.

-----------------
Griaukim tautinį mitą apie gražiausią kraštą pasaulyje

Atrodytų, ar jau gali būti kas nors, ko dar nebūčiau apdergęs savo pikto rašymo purslais? Ir apie teisuolius menininkus, ginančius „Lietuvos“ kino teatrą, blogai atsiliepiau, ir apie bobučių receptus bei liaudies mediciną burnojau, ir Lietuvą pardavinėti užsieniečiams nepagarbiai siūliau.

Šiandien pakalbėkime apie Lietuvos gamtos grožį. Kodėl apie jį?

Yra tokia knyga – fotografijos albumas „Neregėta Lietuva“ (www.neregetalietuva.lt). Nuostabus kūrinys, profesionalus labai gero fotografo darbas, kurio kiekvienas puslapis tarsi šaukia: „Versk mane ir žiūrėk, ką aš dar čia turiu“. Vienas įstabiausių lietuviškų leidinių gal per šimtą metų, o gal ir nuo M.Mažvydo laikų.

Esu pagarsėjęs komentarų narpliotojas. Man, tautos kolektyvinės psichologijos požiūriu, įdomiausi pasirodė atsiliepimai apie tą albumą. Tuos komentarus ne pro šalį išklausyti ir perskaityti, nes jie patvirtina kai kuriuos žinomus, o kai kuriuos ir nežinomus dalykus apie mus, lietuvius mąstytojus.

Kaip visuomet, kaip ir kiekvieną kartą visa krūva pavyduolių ir svetimo pinigo skaičiuotojų, be abejo, pareiškė, kad „čia kažkas plauna pinigus“ (o kaipgi kitaip?), kad fotografas tikriausiai pralobs (gerai būtų...), ir pagaliau, kad „bet kas galėjo tokių prifotografuoti, tik geros kameros reikia ir daug pinigų lėktuvams“.

Atsirado ir privalomų niekintojų, kuriems nuotraukos nepatiko, nes spalvos per ryškios, kontrastai per skambūs, vaizdai per tobuli, ir viskas labai jau vakarietiška bei blizgu. Tikrai – toli nuo lietuviškos melancholiškos fotografijos, išugdytos pokario tradicijų, kur nuotraukos puikios, bet gana vienodos: apie tuščius kaimus, nulinkusią šulinio svirtį, rūką virš vandens ankstų rytą ir liūdnas melžėjas saulėlydžio fone.

Tačiau man labiausiai užkliuvo susižavėjusiųjų dvipusė reakcija, kai teigiami jausmai būtinai turi pagardinti piktai drebiamu kitos pusės paniekinimu. Kaip kai kurios mamos, kalbėdamos apie savo nuostabų ir ne pagal metus išsivysčiusį vaiką, negali nepridėti – „tai ne kaimynės nevykėlis“, taip ir grožėtis ar didžiuotis mūsų šalimi, atrodo, daug kas negali, neprimaišęs ko nors neigiamo.

„Kaip gražu – bet kas turi pinigų, tai geriau pilvus išvertę guli užsienio paplūdimiuose. Tik, deja, pinigai proto neprideda“. „Kaip gražu – nereikia jokių amerikų, viską mes turime patys“. „Lietuva niekuo nenusileidžia toms egzotiškoms šalims, kur visi nori lėkti akis išdegę“.

Iš visų mūsų mitų – apie genialią liaudies mediciną, apie visą pasaulį pribloškiantį lietuvišką teatrą, apie Žagarės vyšnių likerį, kurį neva geria Anglijos karalienė – mitas apie pribloškiantį Lietuvos grožį yra pats tvariausias.

Tai mitas apie tai, kad Lietuvoje yra visko, ko širdis geidžia, kad daugiau nieko nereikia ir negali reikėti. Kad mūsų kūdra – ne tik Europos centras, bet, ko gero, ir pasaulio deimantas, tokia vertybė, kuri paniekina ir aplenkia visa kitą, ką tik galima įsivaizduoti.

Nieko nėra liūdniau, kaip meilė Lietuvai, išvirtusi į provincialų, tamsų ir kvailai užsispyrusį įsitikinimą apie savo kiemelio „unikalumą“, daugiausia remiantis tuo, kad taip tvirtinantis pats nieko daug nematė gyvenime.

Jeigu norite, galite mane barti, kad vėl pilu purvus ant Lietuvos, bet tai bus netiesa. Man labai patinka Lietuva, man gera ir prie ežerų, ir miškuose, o Kuršių nerijoje apskritai randu tokią sielos atgaivą, tokią ramybę, tokį tobulą poilsį, kad kitos mano mylimiausios pasaulio vietos – Italija, Japonija, Šveicarija ir JAV – tik iš tolo lyginasi su tuo, ką randu Nidoje.

Bet taip yra man. Toks mano skonis, mano vaikystės potyriai ir prisiminimai, mano atmintis, išgryninta dešimtmečių šviesaus rūko. Aš, nė trupučio nesigindamas, sutinku, kad ta pati vieta mažai reiškia kam nors kitam. O man lygiai tiek pat mažai reiškia kokios nors Serbijos ar Mongolijos tolumos ar kalvos, kur prabėgo kieno nors kito šviesiausios dienos, ir dėl kurių kas nors kitas galbūt lyriškai dūsauja: „Nėra žemėje gražesnio kampelio“.

Atsakymas toks pat: tau – nėra, o man – yra. Meilė Lietuvai ir pati Lietuva nė kiek nenukentės, jei pripažinsime, kad kraštas yra, kaip čia pasakius, vidutiniško grožio, vidutiniško kraštovaizdžio, ir kad mūsų paveldas nėra pribloškiantis.

Trakų pilis sovietiniais laikais stulbindavo turistus iš Riazanės ar Almatos, bet Prancūzijoje ar Belgijoje tokių pilių daugiau, nei autobusų stočių. Vilniaus senamiestis – žavus, jaukus ir didelis, malonus praleisti dieną ar dvi, bet panašaus gero pilni daugelis Europos miestų.

Lietuvoje daug ežerų, bet Suomijoje jų daugiau ir ne mažiau įspūdingų. Lietuvos miškai negali nė iš tolo lygintis su Kanados giriomis. Suvalkijos laukai ne tokie įstabūs, kaip Kalifornijos nacionalinių parkų uolos arba Saharos smėlynai.

Kam visa tai rašau? Ogi tam, kad džiaugtis galima ir paprastai: gali džiaugtis tuo, ką turi, nes gyvenimas – ne krepšinis, kur pergalės džiaugsmas neįmanomas be kieno nors kito pralaimėjimo. Mylėti Lietuvą ir žavėtis ja galima ir pripažįstant, kad pasaulis pilnas tokių pat gražių ar dar gražesnių vietų.

Nes tik iš objektyvaus savęs įvertinimo, o ne iš kvailo pasipūtimo ir susireikšminimo, gali kilti kitų pagarba mums.

Nepamatuotas sentimentalumas ir verksmingi dūsaujantys pareiškimai, kokie mes puikūs, kad puikesnių už mus nėra ir būti negali, telieka tiems, kas ir suaugęs tiki pasakomis.

(Lietuvos Rytas, 2008 m. balandžio 25 d.)

spalio 19, 2009

Atspėkit apie ką

Gerbiama mano kolegė Monika Bončkutė atkreipė dėmesį į šį mano pasisakymą viename forume, kur rašiau apie vieną be galo rimtą tokio masinio portalo autorę, nuolatos pasipiktinusią viskuo ir labai labai pilietišką.

Ji yra viena iš "Naujosios Kairės" steigėjų/įkvėpėjų ir labai nepatenkinta viskuo Lietuvoje.

Siūlau proto ir spėjimo paminkinimui. Apie ką rašyta?

"jos protas tiesiog primena mažą mašinytę, gal Zaporožietį, o gal Mini, kuriai per klaidą, o gal dėl pajuokos, įstatė labai didelį variklį, bet nusuko vieną ratą. Todėl ji labai garsiai blerbdama ir dideliu greičiu važiuoja ratais, kaip širšė, karštą vasaros dieną įskridusi į verandą ir besidaužanti į stiklą visomis kryptimis. Ji - geras pavyzdys, kad mokslas ir daug perskaitytų knygų gali ne tik nepadėti, bet kelti ir pavojų."

Skaičiuoju dienas iki knygos



Jau liko mažiau nei du mėnesiai, kol "Baltos lankos" pasiūlys skaitytojams mano knygą "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį".

Knyga pristatoma Vilniuje gruodžio 17 d., o paskui pradėsiu keliauti po Lietuvą, kaip koks Rytis Cicinas su koncertais.

Visokia informacija apie knygą surašyta čia - kai turėsiu tikslesnius pristatymų ir susitikimų laikus, pateiksiu ir juos.

Buvau Vilniuje, daviau interviu apie knygą įvairiai žiniasklaidai, įrašiau programas Lietuvos radijuje. To bus dar nemažai, ir jei kas nors pradės apie mane blogiau galvoti dėl reklamos gausos, linkiu jiems sekmės. Po kelių mėnesių, tikiuosi, nebeliks Lietuvoje nė vieno lietuviškai kalbančio ir skaitančio, kas dar nebus apie knygą girdėjęs.

Kažkur jau buvo parašyta, kad Užkalnis - žurnalistikos Minedas. Aš tikiuosi, kad po trijų mėnesių kas nors parašys, kad aš taip pat ir literatūros Mantas Petruškevičius arba Natalija Zvonkė.

spalio 17, 2009

Ar lietuviai lieka lietuviais bet kur?



Kažkada esu rašęs, kad emigracija į Vakarus yra ne rykštė, o Dievo dovana. Sakiau, neverkit pas kapą: kiekvienas Vakaruose pabuvęs žmogus, net jei ir negudrų darbą dirbo, vistiek yra orlaidė, pro kurią išsivėdina pribezdėtas sovietinės praeities tvaikas, nes jis išmoksta ne tik angliškų ar vokiškų žodžių, bet ir tų šalių įpročių.

Išmoksta kitaip žiūrėti į valdžią, išmoksta eidamas į pastatą palaikyti duris paskui einančiam, išmoksta šypsotis ne tik tada, kai televizoriuje rodo vieną iš agitbrigadų komikų.

Tuomet daug kas sakė, kad esu per didelis optimistas. Dabar suskaičiavau jau penkiolika savo nugyventų metų Anglijoje ir matau, kad gal tikrai tos orlaidės mažesnės, o pelėsis tiek priplėkęs, kad vis neišsivėdina.

Lietuvis užsienyje, bent jau Anglijoje, šypsotis tikrai neišmoko. Sveikintis gal ir įprato, net vairavimo įgūdžius pakeitė (ne visai: gėrimas prie vairo miršta paskutinis; klausiate – kada pagaliau atpratins, sakau – dar po dvidešimties metų), bet šypsotis lietuviui vis dar yra labai nesmagu, o jau ypač be reikalo. “O ko čia išsišiepti”.

Visos šypsenos lietuvių tarpe paliktos tik profesinei sferai: tiems, ką rodo per televiziją (ten pusė bendrojo šypsojimos išteklio tenka Nomedai Marčėnaitei, bet kadangi ji užima ir pusę visų blizgiųjų žurnalų puslapių, tai gal ir natūralu), na gal dar pardavėjoms brangiose parduotuvėse, bet daugiau tai ne.

Sunkiausiai keičiasi turbūt apranga. Išvykęs iš šalies emigrantas užsikonservuoja tą dieną, kai išvyko, nes su naująja šalimi drauge augti ir vystytis neišeina, o informacija apie tai, kaip keičiasi mados ir išvaizdos senojoje, nutrūksta labai greitai.

Gal tik Amerikoje gyvenantys (nes rečiau keliauja namo) greičiau prisirenka ryškesnių rūbų ir sveiko blizgesio, o Anglijos lietuviai atrodo tiksliai taip, kaip ir tą dieną, kai lipo į lėktuvą: visa gama nuo tamsiai pilko iki juodo, mėgiamos odinės (dažniau netikros odos) striukės, kurios pačios prašosi itin trumpos šukuosenos. Taip, žinau, skaitytojai jau man paaiškino: trumpos šukuosenos yra dėl pigumo, nes kirpykla – vėjais paleisti pinigai, kad draugelis su mašinka nuskuta per tris minutes ir nemokamai.

Jei ir yra kokių spalvų, tai jos bus supilkintos, kažkokios purvinokos ir nedžiugios. Anglijos lenkai irgi atrodo panašiai. Apie merginas nerašysiu, nes dar įsižeis, be to, nesu stilistas lyg koks Mantas Petruškevičius, ir mažai nusimanau, todėl pasakysiu tik šiuos žodžius: pūstos blizgios striukės, geriausia kramtomos gumos spalvos, kiekviena proga ir visiems gyvenimo atvejams.

Tie, kas anksčiau pirko drabužius iš skudurynų, net ir užsidirbę pinigų, sugeba ir naujų drabužių parduotuvėse apsipirkti taip, kad ir toliau atrodytų kaip iš skuduryno pirkę. Ne iš piktos valios turbūt. Panašiai išeiviai iš Indijos, Pakistano ir Bangladešo turi neįtikėtiną prielankumą pigiausio audinio apyšviesėms kostiuminėms kelnėms, kurių spalva (“šlapias kiemsargis”) nepaaiškinama ir ypatinga tik tuo, kad niekur ir niekada nebuvo madinga, ir negalėjo būti. Tos kelnės visuomet būna tobulai išlaidytos ir aiškiai matyti, kad elektra, kaitinusi lygintuvą, kainavo daug daugiau, nei pats drabužis. Bet gana apie indus, aš čia rašau apie lietuvius.

Lietuviai Anglijoje priprato prie vietinio maisto greičiau, nei patys manė, kad pripras. Lietuviškų ir lenkiškų skanėstų parduotuvės, kur pilnos lentynos kefyro, glaistytų varškės sūrelių, juodos duonos, rūkytų dešrų ir “Švyturio” alaus, vis dar susilaukia pirkėjų, bet pirkėjai patys kartais stebisi, kaip retai jie ten beužsuka. O anksčiau jiems atrodė, kad be to maisto mirs.

Keliaujantys iš Lietuvos draugų lankyti vežė juodą duoną kaip privalomą dalyką, ir apsigyvenusiems Anglijoje atrodė, kad jei kas nors perkeltų “Maximą” ar “Rimi” su visomis prekėmis, kaip Alytuje ar Klaipėdoje, tai visi šalies lietuviai niekur kitur neitų, ten tiesiog gyventų neišeidami, toks jiems bjaurus anglų maistas.

Bet taip neįvyko. Nostalgija tik tada atrodo skausmingai aštri, kai ji gyva kaip mitas. Kai troškulys patenkinamas, pasirodo, kad tereikėjo nedidelio gurkšnelio, ir visas įdomumas dingo. Todėl šiandien lietuviai perka ten, kur patogiau, ir kur pigiau, ir pamažu pratinasi ir prie angliško alaus, ir prie šaldyto maisto, gal tik konservuotų pupų pomidorų padaže neišverčia ant gruzdinto skrebučio (žinoma, jį vadina tik “tostu”, arba dar geriau – “toustu”). Aš irgi taip vadinu, kai negirdi radijo klausytojai.

Kol kas tiek. Kitą kartą gal pakalbėsim apie tai, kaip Anglija pakeitė čia atvykusių santykį su darbu ir darbdaviais. — Andriaus Užkalnio knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ pasirodys knygynuose gruodžio 17 d.

spalio 09, 2009

Išgertuvės Anglijoje: gyvenimo prasmė ir penktadienio stebuklo laukimas




Kas buvo Anglijoje, vargu ar nustebs sužinojęs, kad anglas mėgsta išgerti.

Turistas pamato polinkį ir draugiškumą alkoholiui tik dairydamasis po Londono ar kito didmiesčio gatves. Jis pirmiausia stebisi tuo, kad penktadinio vakare (o ir bet kurį kitą vakarą, tik gal ne taip gausiai) aludė lyg išsilieja į gatvę – žmonės stoviniuoja ne tik viduje, bet ir lauke, ant šaligatvio (ypač dabar, kai rūkyti pabuose draudžia įstatymas). Lietuviai lauke negeria ar daro tai nenoriai (net ir sodyboje kaime lietuvis norės, kad būtų stalas ir suolas; kokteilių vakaras slampinėjant po kambarį su bokalais lietuviui yra nejaukus, kad ir kaip stengtųsi priprasti).

Kontinentinės Europos gyventojai nors ir geria lauke, lauko kavinėse ar už staliukų prie restoranų – ypač šiltesnėse šalyse – bet ne tokiais kiekiais. Europietis, kai jau nori gerti (o daug iš jų, ypač skandinavai, turi tiek troškulio, kad dar ir kitiems galėtų paskolinti), tai pasislepia, kaip ir lietuviai, savo virtuvėje ar svetainėje, ar kur nors baro gilumoje, ir tada jau kai pila, tai pila. O prisigėrę eina namo.

Ko gero tik Anglijoje nusitašymas yra ne tik viešas ir begėdiškas, bet ir suvulgarintas. Pintos (šiek tiek daugiau nei puslitrio) bokalai standartiniai, lyg senosios tarybinės kampuotos (”granionos”) stiklinės, kur kainuodavo 7 kapeikas ir buvo vienodos visur, nuo Taškento iki Magadano. Pats įprotis gerti stovint ir gerti lauke pabrėžia paprastą, ūkišką alkoholio suvartojimo filosofiją. Kaip kuras traktoriui: reikia prisipilti kuo daugiau, per kuo trumpesnį laiko tarpą.

Angliškas pabas (”pub”) taip vadinamas nuo seno žodžio “public house”, reiškiančio viešuosius namus. Su tuo, ką mes vadiname viešnamiu, tai nieko bendra neturi, tai tik namas, kur ateina išgerti tie, kam nepatinka ar neparanku to daryti namie.

Aludė nuo seno buvo šviesiausia salelė anglų darbininko gyvenime. Pramoninė revoliucija žmones išvarė iš kaimo į miestą, fabrikų darbininkai sau rado sotesnį uždarbį (tiesa, už tą uždarbį pirkta duona jau nebe rankomis minkyta, o mašinų kepta ir suraikyta), tačiau už tai sumokėjo gyvenimu suodžiuose ir ankštų namukų virtinėse, kur iki šiol gyvena didelė dalis šalies gyventojų.

Ten mažai buvo šviesaus: kelionė pėstute iš namų į darbą ir atgal po sunkios, suodini vaikai, kurie užaugę dirbdavo tose pačiose gamyklose, ir beveik nei medelio, nei žolės (gatvės buvo projektuojamos taip, kad kuo daugiau namų sugrūsti į žemės sklypą, kur jau ten darysi žaliąją juostą).

Vakaras aludėje, pasibaigus darbo savaitei, buvo ir liko paprastųjų klasių išsvajotas savaitės momentas. Dabar, nors pragariškų gamyklų nebeliko ir suodžiai nebetepa veidų, o daugelis žmonių gyvena erdviau ir švariau, pakanka pabūti bet kuriame anglų biure, kad suprastum, kad penktadienio vakaras yra laukiamiausia minutė nuo pat pirmadienio. Pirmadienį kalbama apie tai, kai praleistas savaitgalis, antradienį paprastai žmogus jau būna visai atsigavęs, trečiadienį prasideda ruošimasis ir planavimas. Penktadienio ryte jau gera nuotaika, žiūrima į laikrodį ir skaičiuojamos valandos; po penktadienio pietų jau mažai kas benuveikiama, nes kiekvienas “sėdi ant kėdės kraštelio”, nes palaimingasis momentas jau visai čia pat.

O jau kai geriama, tai geriama. Kaip nutrūkusios nuo grandinės, pila ir merginos tolygiai su vaikinais. Bokalai apverčiami gerklėn vienas po kito, nuo alaus kraujyje pakinta cukraus kiekis, žmogus pasidaro alkanas, ir tada gatvėje valgoma gruzdinta žuvis su gruzdintomis bulvėmis (senas darbo žmonių patiekalas) arba kebabai, kurių gamintojams savaitgalis – pats darbymetis.
Vyriausybė nuolat barasi ir aiškina apie tai, koks pavojingas “binge drinking” (gėrimo būdas, kurį ir išversti sunku – tikriausiai tai galima pavadinti gėrimu, užšokus ant kablio; tai gėrimas nestabdant – ne buitinis girtavimas, bet milžinų kovos; lietuviai taip valgo didžkukulius: nustoji valgyti ne tada, kai nebenori, o tada, kai jau nebegali nė kvėpuoti). Savaitgalių gėrimą tradiciškai palydi šiek tiek muštynių arba bent apsistumdymų, juo labiau, kad vienas iš laiko leidimo būdų yra “pub crawl”, pažodžiui – šliaužiojimas po aludes, o paprasčiau šnekant, tiesiog ėjimas nuo vieno baro iki kito, kol nesibaigia pinigai, neužsidaro barai arba jau nebegali paeiti.

Kai prieš penkiolika metų atvažiavau į Angliją, jau pirmoji kelionė taksi man papasakojo daug ką: taksi viduje buvo tvarkinga lentelė, pranešanti keleiviams, kad mokestis už apvemtą automobilio išorę – 10 svarų, mokestis, privėmus viduje – 40 svarų. Kainoraštis leido suprasti, kad sublogavimas automobilyje – ne toks jau retas reiškinys. Tai panašu į matytą Rusijoje, Chabarovske, restorano meniu, kur paskutiniame puslapyje surašyti visi dūžtantis indai, o prie jų – kainos, kiek teks mokėti už sudaužymą.

Kaip pastebės akylesnieji, čia parašiau tik apie Angliją. Kaipgi Škotija, kaipgi Velsas – paklaus akylesnis skaitytojas, žinantis, kad Didžiąją Britaniją sudaro ne tik Anglija. Škotai, anglų įsitikinimu, alkoholį mėgsta (ne, ne mėgsta – myli visa širdimi), geria atsilošę, o prisigėrę mėgsta muštis ir rėkauti dar labiau, nei patys baisiausi anglai; na, o apie velsiečius apskritai nieko nesako, nes laiko juos keistais nevykėliais, kurie per daug laiko praleidžia kalnų slėniuose su avimis ir kuriais negalima pasitikėti.

Andrius Užkalnis rašo Lietuvos spaudai ir radijui apie įvairias šalis, įpročius ir papročius bei valgius ir gėrimus, o taip pat į savo blogą http://uzkalnis.blogspot.com. Andriaus knyga “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” pasirodys gruodį. Leidykla “Baltos lankos”.


spalio 06, 2009

Ačiū už viską ir sudie, "Laidos užsienio lietuviams"




Pranešimas, kuris net mane, tokį nesentimentalų, privertė atsidusti.

"Lietuvos radijas atsisako vėlai vakare transliuojamos laidos užsienio lietuviams bei dar vienos laidos užsienio kalba. Tai antradienį patvirtino Lietuvos radijo ir televizijos taryba, delfi.lt cituoja BNS. Daugiau pakeitimų naujai patvirtintame tinklelyje nėra."

Tai logiškas sprendimas, nes programa seniai išbarsčiusi klausytojus, mažai kam reikalinga, kai viską galima klausyti, skaityti, žiūrėti internetu. Bet nelinksma.

Nelinksma, nes nuėjo į praeitį mano jaunystės ir praeities dalis. Prieš dvidešimt metų, tik baigęs pirmą kursą Vytauto Didžiojo Universitete, paskambinau ten ir pasiprašiau dirbti, nes naiviai maniau, kad galiu angliškai skaityti ne blogiau, nei tie žmones, kuriuos vakarais girdėdavau per radiją.

Angliškai skaityti neleido, bet entuziazmą pagerbė, davė magnetofoną ir pasiūlė padaryti kokių nors pranešimų. Pirmasis buvo apie šunų parodą Kalnų parke. Paskui buvo dešimtys kitų, daugybė laidų, sėdėjimai iki išnaktų prirūkytame kabinete (o taip, tuomet kabinetuose galėjai rūkyti į valias); paskui leido ir angliškai skaityti į eterį. Tekstus tuomet spausdindavau mašinėle "Jatran", paskui atsirado ir kompiuteriai - žalios raidės juodame ekrane ("Norton Editor").

Ten gavau į eterį sakyti "Kalba Vilnius" (man, dvidešimtmečiui, tai buvo daugiau nei fantastika, nuo šito ėjo šiurpuliukai per kūną), ten gavau vesti 5 val. trukmės naktines laidas, į kurias galėdavau susinešti kokią tik norėdamas muziką ir susikviesti kokius tik norėdamas pašnekovus ir visa tai transliuoti visai šaliai ir būti laidos šeimininku. Tai buvo fantastika, nepakartojama ir be galo svarbu, nes jau tada gavau progą sužinoti, kad gali išsipildyti visos svajonės.

Konarskio 49 buvau darbe ir 1991 m. sausio 13 naktį, kai dariau kas valandą žinių santraukas angliškai, ir išvarė rusų specnazas tada mane iš ten, kartu su kitais; paskui buvo okupacija, o radijas transliavo iš Aklųjų Kombinato ir ten buvusių studijų, paskui visi susikraustė atgal į Konarskio gatvę.

Ten dirbau su kantriausiais ir geriausiais žmonėmis pasaulyje, kurie išmokė tarti, rašyti, skaityti, ir paaiškino, kaip reikia kirčiuoti "naftos" (kaip "rankos") ir jau tada buvo įkalta į galvą, kad naujienas reikia pradėti nuo to, kas svarbu, o ne nuo to, kur buvo spaudos konferencija ir ne nuo to, kas ten kalbėjo.

Dėl "laidų užsieniui redakcijos", sutrumpintai vadintos LUL (ant vienos juostų dėžė buvo parašyta "HonoLULu"), ir dėl tos galimybės, kurią jie man tuomet suteikė, aš esu amžinai skolingas Lietuvos Radijui.

rugsėjo 21, 2009

Maži miesteliai. Ramios žmonių avilio bitutės.




Mažuos miesteliuos – naktys ramiausios,
Mažuos miesteliuos – dainos gražiausios,
Mažuos miesteliuos – duona gardžiausia,
Kelia mašinos dulkes, kaip auksą.

Vytautas Skripka

Štai viena mano rašymo paslapčių: kai nežinau, nuo ko pradėti, visada pasikalbu apie temą su draugais, ir prašau pasakyti pirmą mintį, kurią jiems sukelia tos temos pavadinimas. Ir visada padeda. Taip pradėjau rašyti ir apie mažus miestelius.

KAS DAINON NESUDĖTA

Maži miesteliai – neapdainuotos žmonių skruzdėlyno darbo bitės. Čia, o ne didmiesčiuose, kuriasi, auga ir yra saugojama šalies ir tautos dvasia, papročiai ir ypatybės. Taip yra dėl to, kad maži miesteliai ir jų gyventojai nesistiebia žiūrėti aukščiau horizonto, jiems užtenka to, kad ryte virš vieno miesto pakraščio pakyla saulė, o vakare virš kito nusileidžia, taip visada buvo ir bus.
Čia nesigėdijama nei papročių, nei įpročių (o tie, kas gėdijasi, paprastai mažuose miesteliuose neužsibūna: didelės asmenybės, dideli siekimai ir dideli troškimai veržiasi į didmiesčius, ir visada išsiveržia, o atgalios neskuba).

Kai klausiau draugų, visi kalbėjo maždaug apie tą patį: maži miesteliai, lėti gyventojai, tačiau netingintys į visus nepažįstamus paspoksoti, negudrios vietos merginų mados (daug kosmetikos, ir keistas jausmas, kad labai jau dvelkia praeitimi) ir pigios plastmasinės puošmenos, dar negudresni tų merginų kavalieriai miestelių centruose su dviejų metų senumo mados aprėdais – prie autobusų stoties, prie prekybos centro, lėtai kalbantys, lėtai besidairantys į šalis, rūkantys ir susikišę megztinius į džinsus.

Mažuose miesteliuose ir ambicijos mažesnės. Net vietiniai turtuoliai gana paprasti, palyginti su didmiesčių rykliais. Kartu ir kontrastai čia mažesni: paprastam žmogui, kai ateina sunkūs laikai, kai sušlubuoja sveikata ar netenki darbo, kritimas švelnesnis, ir ne toks skausmingas.
Ir savigarbos nuopuolis čia suminkštintas. Ar pastebėjote: mažo miestelio prekybos centruose net girtuoklėliai, perkantys pigaus alaus ar pigaus vynelio butelį ir su juo klibinkščiuojantys link išėjimo, atrodo jei ne tauriai, tai bent jau išlaikę savigarbos, žmogiškojo orumo krislelį – ne taip, kaip didelių miestų nusmukę į gyvenimo dugną žmonės.

Dideliuose miestuose jei jau smunki, tai iki galo, iki pačių gelmių, iki gyvenimo požemių, kur šlapios juodos sienos ir telkšo balos tamsoje. O miestelio parduotuvėje tam pijokėliui pardavėja parodys beveik tiek pat dėmesio, kaip ir atvažiavusiam prabangiu automobiliu vietos verslininkui: ir pašnekins, ir pajuokaus. Tik skolon butelio neduos, bet ir tai be pykčio.

Tai lietuviškas supratimas apie mažą miestelį. Tačiau ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje maži miesteliai menkiau skiriasi skirtingose šalyse, nei didmiesčiai. Galbūt todėl, kad dideli miestai remiasi į tai, kas labiau skirtinga įvairiose tautose: į didžiąją pramonę, į didžiuosius infrastruktūros objektus, į universitetų protą ir bibliotekas, į mokslo pasiekimus.
Maži miesteliai yra paprastesnių, bendražmogiškų dalykų - šeimos ir paprastųjų žmogiškų poreikių - atrama. Didmiesčio pramogos yra nauji restoranai, aukštuomenės prezentacijos, mokslo konferencijos, svečių pasitikimai oro uostuose; mažuose miesteliuose džiaugiamasi kūdikių gimimais, giminių susitikimais, mišrainėmis ir gėrimais ant stalo, nauja pirtim kieme, pirmuoju sniegu lapkritį ir pavasario šiluma. Mažame miestelyje viskas paprasčiau ir demokratiškiau.

VISOS ŠALIES ATSPINDYS
Romantiško įvaizdžio mūsų, lietuvių, sąmonėje, maži miesteliai kažkodėl neturi. Dažnas Lietuvos žmogus pastebi, kad maži Vokietijos ar Amerikos miesteliai atrodo laimingesni ir jų bendruomenė atrodo labiau savim pasitikinti. Tas tiesa, bet tam yra objektyvių priežasčių, ir nuo jų niekur nepabėgsi.

Turtingesnėse visuomenėse mažų miestelių žmonės nesijaučia tokie nuskriausti nes jie dažniau pasirenka gyvenimą ne didmiestyje, o ne pasilieka ten todėl, kad neturėtų kito pasirinkimo.
Kuo neturtingesnis kraštas, tuo dažniau matyti, kad didmiesčiai, atrodo, susiurbia visus ir kiekvieną, kas turi jėgų ir proto, kas turi energijos ir kas nori ką nors pasiekti gyvenime, o mažiems miesteliams lieka tai, kas lieka. Čia liko tie, kas tingi, ar nenori, ar nemoka pasijudinti – taip sako visuomenės supratimas. Tai neteisinga ir nedraugiška, o svarbiausia, toliau skatina iš mažų miestelių nešdintis lauk visus, kas nenori, kad į juos būtų taip žiūrima.

Toks judėjimas nėra nei privalomas, nei neišvengiamas: šaliai reikia tik laiko ir pasitikėjimo savo jėgomis, ir miesteliuose gyvenimas tampa ne vien nevykėlių kūdra.
Čia pradeda trauktis, ieškodami dvasios palaimos, tie, kam reikia ramybės ir kam pakanka didmiesčio tik retkarčiais, o šiaip gana ir savo namo tylioje gatvėje, savo knygų ir savo vaizdo pro langą, kur nebėra begalinės šviesų ir žiburėlių jūros. Bet tam reikia laiko.
Ir tuomet žmonės, kurie mažuose miesteliuose yra ne iš nevilties, bet todėl, kad jiems čia geriau, atsitempia su savim ne tik savo pinigus – pãskui jų pinigus ateina geresnės parduotuvės, čia jau galima nusipirkti ne tik pigaus vaisiuko, bet ir gero vyno, ne tik alaus bambaliuose ir vytintos stintos, bet ir gero sūrio ir užjūrio prieskonių.
Paskui jau galima įsigyti ne tik vietos laikraštį, bet ir knygų; paskui įsisuka gerasis užburtasis ratas, ir įkandin tų parduotuvių ir gero vyno ir protingų knygų ateina kiti žmonės, kuriems viso to reikia gyvenimui, ir tada mažas miestelis jau gyvena visavertį gyvenimą, ir darosi žavus ir geidžiamas, kaip anksčiau nepatrauklia laikyta mergina, pasikeitusi šukuoseną, išmetus lauk bjaurius akinius ir apspaudusi visai patrauklius sėdmenis ir ilgas kojas siaurais džinsais.
MIESTELIO ASMENIŠKUMAS
Kai žmonės kalba apie mažus miestelius, visada sako, kad ten visi visus pažįsta, ne taip, kaip didmiesčiuose. Bet tai tik vienas požymis – mažas miestelis apskritai yra asmeninių, individualių, šeimos ryšių raizgalynė, kurioje visgi galima susekti visus siūlus, ir kuriuose kiekvienas svetimas žmogus tuojau pat pasijunta svetimu.
Vienas iš didmiesčio privalumų, kurį daugelis supranta kaip trūkumą, yra anonimiškumas. Didmiestis nė vieno žmogaus – nei gyventojo, nei svečio – nepriima asmeniškai. Net ir visą gyvenimą pragyvenęs Niujorke ar Londone, savas tam miestui nepasidarysi (nors pats miestas tau gali tapti savas), net jei pažinosi savo gatvėje laikraštininką, krautuvininką ir paštininką, net jei su jais sveikinsies kasdien, jų sąmonėje neužimsi jokios vietos, ir jei tu rytoj išnyksi, dingsi, persikraustysi kitur, jie net nesusimastys apie tave.
Užtat didmiesčiui niekada iš tikrųjų nebūsi svetimas, nes svetimumas nėra savaiminis jausmas: žmogus jaučiasi svetimas ne pats savaime, o palyginti su kitais. Taip būna tada, kai aplinkiniai yra tvirtai sumegzti santykių siūlais, o tu jautiesi svetimas jų gyvenimo šventėje. Čia tas pats, kaip ir skirtumas, įėjus į traukinio vagoną arba kino salę – ir įėjus į barą, kur visi vieni kitus pažįsta. Vienur esi tiesiog vienas iš žmonių, nei savas nei svetimas – o kitur tik svetimas.

Todėl mažas miestelis siūlo jaukumą ir namų jausmą, bet ne visiems. Bus miesteliai, kurie priims Tave geranoriškai: bet tik kaip svečią, ir tik tada, jei jausies ir elgsies, kaip svečias, jei nebandysi vaidinti saviškio, jei nebandysi pasirodyti vienu iš jų. Tada miestelio bendruomenė mikliai trenks per nagus ir atšiauriu žvilgsniu primins, kad nevalia bandyti įsibrauti be eilės.

Teisę būti savu mažame miestelyje galima užsidirbti, ir tik per ilgą laiką, ir tik prisitaikant prie jo taisyklių ir nesiūlant savųjų. Kartais tai užtrunka dešimtmečius. Nuolatinis filmų ir knygų siužetas: atsikraustęs į mažą miestelį keistuolis, atneša savus įpročius, negerbia (kaip vietiniams atrodo) vietos papročių ir to, ką įpratę gerbti gyventojai, ir galiausiai nugalintis miesto konservatyvų sustabarėjimą savo žavesiu ar širdies šiluma.

Tačiau čia tik taip meno kūriniuose taip būna: dažniau mažas miestelis pats išguja arba pagal savo taisykles perauklėja atvykėlį, nes jis, tas miestelis, turi unikalią jėgą: jis yra visas gyvenimas, jis yra ir pradžia, ir pabaiga, ir jei nesutarsi su juo, nesutarsi su niekuo. Jis turi galią atimti viską, nuo ko priklauso socialinis žmogaus gyvenimas, nuo parduotuvės iki banko ir aludės, gali pasišiaušti kaip ežys, ir tada vargas svetimam, nes sužinos, kaip jaučiasi tikrasis atšiaurumas.

MAŽŲ MIESTELIŲ ŠALIS
Iš visų šalių turbūt labiausiai mažą miestelį pašlovino Amerika. Amerika yra mažų miestelių šalis, ir niekur nesidėsiu nepaminėjęs, kad turistų matomi ir mylimi Niujorkas, Los Andželas, Čikaga, San Franciskas yra tik trupinėliai šalies pakraščiuose, ir visiškai šalia jų prasideda ta Amerika, kurios tiek mažai turistiniuose vadovuose.

Teko skaityti, kad Amerikos provincija, jos maži miesteliai, iš esmės skiriasi nuo beveik visų kitų šalių, nes juos kūrė žmonės, kurie (arba jų protėviai) ten nėra gimę. Tai pasirinkusiųjų kraštas, nes emigracija – visada pasirinkimas.

Skeptikai sako, kad mažų miestelių Amerika yra vienoda, ir skiriasi tik fonas, skiriasi tik dekoracija – kalnai, laukai, miškai. Tai nėra klaidingas pareiškimas. Mažų miestelių Amerika tikrai nuostabiai panaši pati į save, miesteliai vienodi. Skiriasi, žinia, ne tik kalba, skiriasi klimatas (juk didžiulė šalis), skiriasi žmonių tartis, skiriasi valgiai.

Tačiau civilizacijos ženklai, žmonių kultūros ženklai – gyvenamieji namai, viešieji pastatai, keliai, šviesoforai – visa tai nuostabiai vienoda.

Galbūt viena priežasčių, kodėl tai nevargina ir neliūdina, yra ta, kad Amerikoje (ir ne aš pirmas tai pastebėjau) kelionė nėra tik būdas iš vieno taško pasiekti kitą: Amerika tokia didelė, kad kelionė tarp taškų yra pats gyvenimas, ir todėl maži miesteliai yra tos kelionės, to proceso – ir, pagaliau, to gyvenimo tėkmės – dalis.

Jie neprivalo būti labai skirtingi: atvirkščiai, nuvargusiam keliautojui (o po kelių valandų prie vairo kiekvienas bus nuvargęs) ji siūlo vienodumą, kuris tampa svetingumu, nes yra nuspėjamas, įprastas, tiesiog savas, kaip savi ir pažįstami daiktai, grįžus į tėvų namus: eini, žiūri savo kambarį, kur viskas, absoliučiai viskas yra žinoma, kur žinai ne tik kiekvieną sienos plyšelį, bet ir kiekvieną baldų varžtelį, kiekvieną parketo įdubimą.

Todėl žmogus, vykstantis per Ameriką, jau žino, kas jo laukia, atvažiavus į miestelį (maža to, prie dažno iš jų ant lentos dar bus ir gyventojų skaičius užrašytas – taigi gali žinoti, koks miesto dydis): keli moteliai, bažnyčia, parduotuvėlės, kur parduoda maistą, bulvinius traškučius, cigaretes ir alų, greito maisto restoranai, paštas ir policijos nuovada. Įpratusiam keliauti nieko daugiau nereikia: visa tai prie pagrindinio kelio, visa tai – patogiai čia pat, ir viskas paruošta naudojimui.

Čia nereikia aiškintis ir žiūrėti į žemėlapį, kaip didmiestyje, čia nepasiklysi ir nesusipainiosi. Ir čia visų akys tave mato, ir žino, kad atvažiavai: jie rūpinasi ir savimi, nes nepasitiki nepažįstamaisiais, bet prisimins ir tavo saugumą ir gerovę.

Būtent dėl to mažuose miesteliuose Amerikoje fantastiškai, neįtikėtinai, juokingai mažas nusikalstamumas ir nerakinami namai. Siaubo filmai apie maniaką-nusikaltėlį mažame miestelyje būtent todėl ir būna sumanyti ir parodyti tokioje aplinkoje, kad nusikaltimo baisumas atrodo dar šiurpesnis ten, kur yra nepalyginamos ramybės bendruomenė, kur niekas niekada nevyksta.

Mažame miestelyje vienintelės vietos, kurias užrakina – bankas, parduotuvė ir viešbučių kambariai. Iš tiesų, nuslėpti nusikaltimą čia ne lengviau, nei paaugliui tėvų name pavogti iš svetainės televizorių ir paslėpti jį savo kambaryje: namų gyventojai iškart pastebės, kad dingo, o pastebėję žinos, kur jo ieškoti. Amerikos miesteliuose policijos nuovados vadovas ne tik visiems žinomas: jis gyventojų tiesiogiai ir renkamas (kaip, pavyzdžiui, ir ugniagesių tarnybos vadovas[1]), ir todėl ir jis žino ir pažįsta ne tik tuos, kurie nusikalsta. Jam žinomi ir visi tie, kas gali nusikalsti.

Paslapties čia nenuslėpsi, ir privatumo čia nėra jokio ir net nesitikima. Dėl to nereikia kaltinti liežuvaujančių namų šeimininkų, besidairančių pro langus, susitinkančių maisto prekių parduotuvėje ir kavinėje ir aptariančių visus, kam nesiseka šeimoje, kas apgaudinėja žmoną, kas geria ir kieno vaikai slapčia rūko už mokyklos. Visuomeninė gyvenimo kontrolė ir vertinimas yra miestelio kraujyje, ir jei nebūtų namų šeimininkų, paskalomis ir apkalbomis turėtų užsiimti jų vyrai, nes miesteliui tai ne tik neišvengiama: to niekas nė nesiruošia vengti ar kratytis. Jei nori privatumo – negyvenk čia, važiuok didmiestin, ten rasi visą anonimiškumą, kokio tik gali geisti tavo širdis.
-------------------

[1] Ne tik vietos valdžios, bet ir valstybinės tarnybos vadovų renkamumas JAV užtikrina ne tik gerą tvarką, bet ir visai kitą požiūrį į federalinę, t.y., visos šalies centrinę, valdžią, nei kitur. Amerikos miesteliui tiek valdžia Vašingtone, tiek net ir savo valstijos sostinėje reiškia taip mažai, kad, paėmęs vietos laikraštėlį, kartais gali pagalvoti, kad esi atskiroje angliškai kalbančioje valstybėje. Miestelis yra pats sau, jis pats ir pradžia, ir pabaiga, jam nieko iš nieko, atrodo, nereikia (nors tai nėra tiesa – daugelis mažų bendruomenių priklauso nuo didelių įmonių, nuo infrastruktūros, nuo netoliese esančių karo bazių).


"Miesto IQ", 2009 m. liepa-rugpjūtis

liepos 25, 2009

Atvežkim jį į Lietuvą

Sveikinimai Lietuvai iš Čikagos South Side yra geriausia šių metų naujiena. Ypatingai visų nesekmių fone: "Europos chaltūros sostinės", bankrotų, mažinamų ir nemokamų atlyginimų ir laukiamo lito devalvavimo, kurio gal ir nebus, bet jei bus, tai bus dar liūdniau.

Reikėjo saulės spindulėlio, ir jis atėjo iš vėjuotos ir pilkos Čikagos.

James T. Alfred, sudainavęs "Ant kalno mūrai" Čikagos gete, teisingai sakė - "tai istorija; niekad dar nematėt juodaodžio, dainuojančio Lietuvos himną/lietuvišką dainą Čikagos South Side, geto viduryje". Ir nors, kaip pastebės pedantai, tai ne valstybės himnas, bet vistiek tai gražu ir miela ir teigiama.

Tai teigiama, nes kiekvienas trupinėlis pasaulio įvairovės yra kaip vaistas lietuviškam provincialumui, runkeliškam uždarumui ir bukai ksenofobijai gydyti.

Čia kaip Justinas Jankevičius, kuris padarė stand-up'ą, kuriame suplakti lietuviški ir angliški tekstai (kaip čia dar VLKK talibanas nepastebėjo, o gal pastebėjo, bet kadangi nesupranta angliškai, šiuo metu turbūt kaip tik ruošia video įrašo notarizuotą vertimą, kad pagal jį galėtų imtis keršto ir bausmės). Ten reikia palaukti pasakojimo apie lietuvius Londone. "You want in face, nah?". Temą galima būtų plėtoti be galo.

"How you talk viv me? You vill answer for zis talk. I not efreid you."

James T. Alfredą (jo tinklalapis yra čia) ir jo video aprašė lrytas.lt (skaityti reikia ir komentarus), o geri žmonės sugalvojo pakviesti į Lietuvą, manau, taip reikia ir padaryti.






liepos 13, 2009

Mytbolai ir naujienos


Nusipirkau naują saitą: "uzkalnis.com". Kam reikia? Todėl, kad į blog'ą neįmanoma sudėti taip, kaip norisi, o jau anksčiau turimo "andrius.com" neturiu laiko išmokti pats kurti.

Todėl iš Moonfruit įsigijau tinklalapį, kur viską palyginti lengvai ir online galima kurti, pačiam kaitaliojant spalvas ir šriftus ir nekišant piršto prie HTML kodų arba fantastiškų, bet per sudėtingų šiam reikalui programų kaip Dreamweaver.

Tinklalapis pamažu kraunasi ir lipdosi; vakar prisėdęs padariau naują proveržį kūryboje - kulinarinė publicistika, Sicilijos kukuliai (mytbolai), iš itališkų dešrų su pankolių sėklomis, paprastame bet ilgai verdamame tomatų padaže.
.
Atėjus laikui, parašė ir mane įvertino enciklopedija: Pipedija, nepagarbus lietuviškas leidinys, man ideologiškai artimas (nes skeptiškai žvelgia į VLKK veiklą, tarnaujančią patiems sau, kuriančią pačią save ir vertinančią kalbą ne kaip bendravimo priemonę, o kaip tikslą, dėl kurio verta visiems gadinti gyvenimą; taipgi Pipedija propaguoja humorą, kuris priimtinas tiems, kas nelaiko juokingu Erlicko ir "Dvyračio žynių" ir panašių agitbrigadų ir KVNų išrūgų).
.
Dėl jų keisto kodavimo, tiesiogiai linkinti į straipsnį apie mane galima, bet ne visiems veikia. Kai neveikia, reikia nueiti į jų pagrindinį puslapį ir suvesti "Užkalnis", jei norite pasiskaityti, ką jie turi pasakyti apie mane.
.
Tai tuo tarpu tiek, laukiu atostogų rugpjūty.

birželio 17, 2009

Linkėjimai blog'ui nuo laikraščio rašytojo



Atrodo, gali būti taip, kad kam atrodo, kad pasielgiau negražiai, kai parašiau Lietuvos Ryte, pasinaudodamas "Auksinės varpos" blog'o idėja apie emigrantus, ir dar užsidirbau iš to, ir prisidėjau sau šimtus skaitytojų komentarų (už kuriuos, kaip žinia, gaunu atskirą honorarą).

Auksinę Varpą iki manęs jau perspausdino Delfis.

Dar kartą sakau: man labai patiko "Elgesio atmintinė". Juokingas tekstas ir linksmas. Ir taiklus labai daug kur.

Jis man davė mintį tik apie tai, kad daugelis tų, kas juokiasi, labai klysta manydami, kad iš jų pačių taip pat negalima pasijuokti.