rugsėjo 24, 2007

Dubajus: Išgalvotas pasaulis

Dubajus: Išgalvotas pasaulis

Apie Dubajų yra tik dvi nuomonės: žmonės arba juo žavisi, arba bjaurisi (mažų mažiausiai kalba apie jį su pašaipa ir šiokiu tokiu pasidygėjimu). Arabijos pusiasalio galiukas prie Persų įlankos, iš dykumos pakraščio žvelgiantis į Iraną, nuo Vakarų Europos nutolęs taip pat toli, kaip Dramblio Kaulo Krantas ar Kanados rytiniai pakraščiai, susikūrė sau legendą, kuri – kaip ir „amerikietiška svajonė“ už Atlanto – yra per didelė, kad paliktų žmones abejingus.

Dubajų dažnai lygina su Las Vegu Nevadoje – pridėdami, kad Dubajuje sunkiau prisigerti ir nematyti lošimo verslo. Išties, palyginti yra ką: abu miestai pastatyti dykumoje, tokioje vietoje, kur nebuvo nė mažiausios prasmės sudaryti traukos centrą. Las Vegas gimė pastačius Huverio užtvanką per Kolorado upę, atnešusią Kalifornijai elektros energiją (Nevadoje per mažai žmonių, dėl jos užtvankos niekas nebūtų statęs) – ta energija šėlsta ugnies ir šviesų jūra, kriokliais, jos fontanais ir žiežirbomis virš dykumos. Dubajų pagimdė dideli pinigai ir baimė jų netekti, ir keistai dėkinga geografinė padėtis (apie ją dar papasakosiu – bet dėkinga ji visai ne todėl, kad Arabija yra geografinė bamba tarp Afrikos, Azijos ir Europos).

Dubajus – taip pat ir aviacijos kūdikis, tiksliau, ne pačios aviacijos, bet Dubajaus oro uosto.

DYKUMOS VARTAI

Apie Dubajaus oro uostą yra kalbėta daug, reklamuotas jis dar daugiau, ir atvykęs keliautojas tikisi iš jo kažin ko – vos ne skraidančių sidabrinių dinozaurų tarp aukso palmių, iš dangaus byrančių sportinių automobilių ir stulbinančios prekių gausos. Tiesą pasakius, jis įspūdingas, bet ne pasakiškas. Osakos oro uostas Japonijoje įspūdingesnis kaip statinys, Londono oro uostuose, nepaisant bendro nustekenimo ir pavargusių kilimų, geresnės parduotuvės ir didesnis prekių pasirinkimas, Miuncheno oro uostas patogesnis milijonams keleivių. Dubajus atvykusį pasitinka paauksuotomis dirbtinėmis palmėmis, supančiomis centrinę parduotuvių komplekso parduotuvę, prekiaujančią auksu (į ją atvykę keleiviai žiūri iš viršaus, nes parduotuvės išvykstantiems keleiviams – oro uosto dugne), miniomis žmonių ir keistu žmonių mišiniu: statybininkai iš pietų Indijos kaimų – vargo bitės, europiečiai, persėdantys Dubajuje ir toliau skrendantys į Australiją, poilsiautojai anglai ir vokiečiai ir pasiturinčių rusų šeimos, besibraunančios per parduotuves kaip per karo lauką. Tarp parduotuvių blizga net labiau, nei palmės – lošiami loterijoje prabangiausi itališki ir vokiški sportiniai automobiliai. Čia labai labai didelė tikimybė laimėti, bet bilietas kainuoja kelis šimtus dolerių (tai greičiau nedideli lošimo namai, loterija vadinami tik dėl padorumo). Laimėtas automobilis atskraidinamas į bet kurią pasaulio šalį.

Dubajaus oro uostas – tranzito centras, ir juo tapo netikėtai, beveik per klaidą, užsižiopsojus europiečiams, indams, australams. „Emirates“, Dubajaus miesto avialinija (dažnai klaidingai vadinama Jungtinių Arabų Emyratų nacionaline avialinija – ji tokia nėra; nacionalinis JAE vežėjas – „Etihad Airways“) gavo teisę beveik be apribojimų skraidyti į daugelį pasaulio oro uostų būtent todėl, kad niekas rimtai nežiūrėjo į mažą avialiniją iš mažos arabų šalies. Niekas negalvojo, pavyzdžiui, kad ji atiminės iš senųjų vežėjų keleivius, skrendančius nepaprastai pelningais maršrutais tarp Anglijos ir Australijos („kengūrų kelias“) arba Europos ir Indijos. Niekas negalvojo, kad sustojimą oro uoste ir persėdimą iš vieno lėktuvo į kitą galima padaryti ne tik toleruojama, bet ir geidžiama kelionės dalimi. Šiandien daugumas Britanijos gyventojų, kilę iš Indijos, Pakistano, Bangladešo, į savo šalis skrenda sąmoningai persėsdami Dubajuje, kad kelias valandas ar visą dieną galėtų ten leisti pinigus – jie perka kameras, kvepalus, grotuvus, ir, žinoma, auksą.

VISKAS AUKSAS, KAS AUKSU ŽIBA

Aukso prekyba tapo klasikine Dubajaus pramoga, kelionės tikslu ir legenda. Aukso čia ne šiaip sau daug. Aukso be galo daug, auksas čia nugulęs viską tokia gausa, kad dažnas pirmą kartą atvykęs sako neįsivaizdavęs, kad visame pasaulyje gali būti aukso tiek, kiek jo yra šiame pajūrio mieste prie Arabijos dykumos. Aukso grandinės, grandinėlės ir lenciūgai aukso parduotuvėse kabo, kaip svogūnų girliandos mano močiutės namų rūsyje, jo kekės svyra aukso parduotuvių vitrinose kaip padžiauti skalbiniai, kaip susuktos virvės ir trosai prie žvejų laivų, ant virbų sunerta tiek apyrankių, kad jos panašios į aukso vamzdžius, čia apyrankės kojoms (gal apykojės?), žiedai visiems pirštams ir nosies šnervėms ir auskarai, pakabukai, segės ir segtukai, iš geltonojo, rausvojo ir baltojo aukso, su deimantais ir be jų.

Aukso prekybos centras – Dubajaus aukso turgus, kur daugybė mažų parduotuvėlių, kurių kiekvienoje – prekijai iš pietų Indijos ir Pakistano akinamai baltais marškiniais ir tamsiais kaklaraiščiais, guvūs ir mikliai perskaičiuojantys kiekvieną kainą į kelias valiutas, ir sugebantys kiekvieną pirkėją nejučiomis įtikinti, kad jis tikrai šiandien gavo labai, labai gerą nuolaidą ir išspaudė iš pardavėjo besiderėdamas visas sultis. Europiečiai čia perka nedaug – kas žiedą, kas auskarus, stebėdamiesi patraukliomis kainomis; bet tikrieji karaliai čia – žmonės iš Trečiojo Pasaulio. Kuo labiau atsilikusi šalis, tuo daugiau dėmesio skiriama blizgučiams ir papuošalams, tuo absurdiškesni reikalavimai vestuvėms, kurios dažnai kainuoja penkerių metų pajamas ir už kurias atidirbinėjama pusę likusio gyvenimo - todėl čia perkami papuošalai nuotakoms iš Afganistano, iš Indijos, iš Šiaurės Afrikos - iš šalių, kur didžioji dalis žmonių – beraščiai ir gyvena be švaraus geriamojo vandens, bet nuotaką papuošia kaip Kalėdų eglutę ir ceremoniją padaro tokią, kad kaimynus griebtų širdies priepuolis iš pavydo („jei nepadarysime vestuvių žmoniškai, visi galvos, kad mes kokie skurdžiai“). Nepergyvenkite. Visi žino, kad jūs skurdžiai, ir pasakiškas apsimestinės prabangos spektaklis nieko neapgauna. Vestuvėms pirkti papuošalai dažnai parduodami, paskui perlydomi, iš to aukso padaromi nauji ir žiū, kitais metais juos perka jau vėl kiti Trečiojo Pasaulio pasiuntiniai.

Jei norite, sakykite man, kad žiūriu arogantišku vakariečio žvilgsniu ir galvoju, kad visi turi gyventi pagal mano standartus, bet manęs niekas neįtikins, kad šeimai svarbiau ištaisyti prabangias vestuves, negu paskiepyti vaikus arba juos leisti į mokyklą.
Bet Dubajui vargšų kvailystė netrukdo – jis iš jos gyvena. Ir laukiami čia ne tik vargšai vienkartiniam apsiauksavimui.

PADAUGINTOS SVAJONĖS

Kai žmonės pirmą sykį nuvažiuoja į pasakų miestus – Las Vegą ar Veneciją, sako, kad būtent tokius juos ir įsivaizdavo, tik visko tris kartus daugiau, ir viskas tris kartus stipriau, nei tikėtasi. Tie, kas projektavo Dubajaus dangoraižius ir jų interjerus, norėjo pasiekti būtent tokio įspūdžio – kai svajonė ne subliūkšta, bet išpučiama taip, kaip to niekas nedrįso tikėtis. Pasakojama, kad garsiausio Dubajaus viešbučio ant jūros kranto, miesto simboliu tapusio Burj Al Arab sumanytojai siūlė architektams iš Britanijos nesikuklinti, duoti visišką laisvę vaizduotei – tiek kuriant išorę, tiek ir vidų. Tie, kas suprojektavo šį burės formos dangoraižį su povandeniniais restoranais, šiurpdami nuo savo pačių sprendimų, interjerą puošė besaikiu auksu, marmuru, aksomu – ir pateikė užsakovams, baimindamiesi, kad galbūt jau ir perlenkė lazdą. Užsakovai liko patenkinti, bet pasakė, kad interjeras, žinote, gal kuklokas, per blankus – todėl ar negalima būtų visos prabangos, sakykim, padvigubinti?

Dabar šis viešbutis, gindamasis nuo turistų, įsileidžia tik tuos, kas jame gyvens, o norintys tik paspoksoti gali tai padaryti, užsisakę pietus viename iš restoranų.

Žmogus Dubajuje nuolatos galvoja, kad DABAR jau tikriausiai pamatė viską, ką galima pamatyti, daugiau jau niekas nebenustebins. Atvažiuojant į kitą garsų viešbutį, „Madinat Jumeirah“, nusidriekusį pakrantėje ant dirbtinių venecijietiškų kanalų ir įlankų, atvažiavęs pro automobilio langą žiūri, linguodamas galva, į šešis tikro dydžio paauksuotus ristūnus, šokančius pievoje priešais viešbutį – skulptūros primena gal Prancūzijos, o gal Rusijos karališkų dvarų nesubtilią prabangą. Prie įėjimo pasitinka dvimetrinio ūgio juododis etiopietis, kuris čia ik dėl grožio, jis net Jūsų automobilio durų neatidaro (tuo rūpinasi kiti liokajai), o aplink nusidriekęs labai seklus marmurinis baseinas, kuriame vandens – vos keli centimetrai, tik tiek, kad jo veidrodinis paviršius paryškintų marmuro blizgesį ir spalvas. Mes su žmona ir su dukromis buvome nuvažiavę į tą viešbutį pietų: didžiulė viešbučio veranda žiūri į jūrą ir į nuosavą jūros tiltą, o palubėje lėtai sukasi ventiliatoriai, atkurdami kolonijinės Indijos atmosferą. Giliuose foteliuose sėdėdami tarp dramblių skulptūrų, raižytų iš raudonmedžio, ir valgėme skaniausius pasaulyje sumuštinius (tradicinis angliškas „klubas“, „club sandwich“ – skrudintos duonos trikampėliai su tik ką iškepta kiaušiniene, mėsa ir žalumynais) ir atrodė, kad jau daugiau niekas nebenustebins, ypač po to, kai Monikai atnešta koka-kola buvo pagarbiai perpilta iš vulgaraus butelio į mažutį grafiną, kuris buvo pastatytas ant išsiuvinėtos šilko servetėlės. Naujo nustebimo nereikėjo ilgai laukti: nuėjusi į tualetą pakeisti mažajai Mildai Marijai sauskelnių, žmona pamatė, kad metalinis kibiras, kur panaudotąsias sauskelnes reikėjo mesti, buvo ne tik metro aukščio rankų darbo ažūrinis meno kūrinys, bet, maža to, toji šiukšliadėžė buvo pagaminta iš gryno sidabro.

MĖGSTAMIAUSIAS PANIEKOS TAIKINYS

Dubajaus daug kas nemėgsta. Kelionių vadovai, parašyti piktiems ir murziniems turistams, ieškantiems Trečiojo Pasaulio pramogų (daugiausiai pasireiškiančių pigiu alkoholiu ir rūkomaisiais žalumynais), sunkiai tramdo pasibjaurėjimą: net ir inteligentiškesni pro sukąstus dantis košia, girdi, tai nėra „tikri“ Artimieji Rytai, tik amerikietiško blizgesio sąvartynas, o labiau ideologiškos knygelės apskritai nerenka žodžių (beveik kaip aš, bet ką padarysi, kad skaitytojui labiau prie širdies aitrus ir negailestingas rašymas – ar ne, skaitytojau?). Neišlaikysiu vėl neprisiminęs „Lonely Planet“ kelionių vadovų serijos, kuri Dubajui skyrė labiausiai panieka persunktą knygelę nuo tų laikų, kai jų knyga apie Islandiją sumušė visus rekordus. Apie tą Islandijos vadovą kada nors parašysiu atskirai.

Knygelę apie Dubajų parašė mergina, kuri pati rašo kažkada kažkodėl Dubajuje buvusi palaikyta rusų sekso pramonės darbininke (iš nuotraukos nepasakytum, bet nė vienas neinam jaunyn, gal tuomet ji ir atrodė kitaip) ir toji nuoskauda buvo išlieta kiekviename knygos skyriuje: vadovas apie Dubajų prasideda ir baigiasi nesupratimu, ko ten važiuoja žmonės. Alkoholis brangus nežmoniškai, pigių viešbučių nėra, užsienio darbininkai išnaudojami, o stori užsieniečiai važinėja po dykumą visureigiais ir „potencialiai kenkia gamtai“. Bandžiau rasti patvirtinimą iš kokio nors šaltinio, kaipgi smėlio dykumai gali pakenkti automobilis, ir neradau niekur: nes džipas žaloja dykumą tiek pat, kiek aš su tėvu, plaukdamas vaikystėje Merkiu pripučiama valtimi, kenkiau Dzūkijos vandens telkiniams.

Nepaisant to, pasivažinėjimo džipu po dykumą negaliu rekomenduoti, nors tą užsiėmimą Dubajuje siūlo kiekvienas viešbutis. Man tai pasirodė nuobodu ir neįspūdinga, o pasivažinėjimą vainikuojanti vakarienė prie laužo „beduinų stovykloje“ dykumoje, pasijodinėjimas ant kupranugario ir pilvo šokis, atliekamas ukrainietės šokėjos, neatitinka mano supratimo apie įdomią pramogą.

Kalbant apie užsienio darbininkus – taip, dažnas galvoja apie likimą tų, kas ištisą parą pluša nesustojančiose statybose (naktį statomų aukštų pastatų griaučius iš vidaus apšviečia galingos lempos, kad galėtų tęstis darbas, ir iš tolo jie atrodo, kaip ateivių kosminiai laivai), kepinant negailestingai dykumos saulei. Pripažinsiu, važiuojant automobiliu iš prabangaus viešbučio pasijutau kaip tradicinis sovietinės propagandos piešiamas kapitalistas-kolonistas, išnaudotojas: baltųjų šeima su dviem dukrelėm, aprengtom šviesiomis suknytėmis, atsilošusi tviskančiame limuzine su šaldytu oru, tamsaus gymio vairuotojas (pagal kostiumuotą išvaizdą – net ne vairuotojas, o visas šoferis), trūksta tik cigaro dantyse ir auksinio laikrodžio grandinėlės – o palei kelią, prie statybų, ieškodami šešėlio tupi pietų Indijos statybininkai, laukdami po pamainos savo autobuso, kuris juos veš į bendrabutį.

Vienas taksistas (taksi vairuotojai, kaip ir dauguma kitų, Dubajuje užsieniečiai; vietinių gyventojų čia nedaug) man sakė, kad nors iš Vakarų atvykusiems toks darbas atrodo pragaru, tiems žmonėms tai didelis uždarbis ir pajamos, siunčiamos namo visai šeimai, o kartais – ir visai giminei. Milijonieriais statybininkai netampa, bet grįžę namo gali sau nusipirkti namą, išsikasti šulinį ir tapti turtingiausiais savo kaime Indijoje ar Bangladeše.

Tačiau net ir pietų Azijos beribė žmonių masė jau nebesugeba patiekti Dubajui pakankamai kvalifikuotų statybininkų, vežamos brigados net iš Kinijos, nes poreikis naujiems statiniams atrodo nepasotinamas. Kažkada atrodęs begaliniu Džumeiros paplūdimys jau užstatytas, statybos veržiasi į dirbtines salas jūroje ir į dykumą, o sausumoje kasami kanalai ir statomos naujos dirbtinės Venecijos. Dubajuje dirba ketvirtadalis visų pasaulio aukštuminių statybų kranų, ir pašėlusį statybų dydį mato kiekvienas atvažiavęs – prie bet kurio, bet ir prabangiausio, viešbučio yra kelios statybų aikštelės, o šaltą kokteilį geriantis poilsiautojas bet kuriame paplūdimio palmių sode gali per daug nepasukdamas galvos pamatyti tolumoje, o gal ir visai netoliese, statybinius kranus ir aukštybėse plušančius darbininkus.

VAKARIETIŠKA EKSTAZĖ MUSULMONIŠKAME PASAULYJE

Tiems, kas nori pajusti Dubajaus sielą, nereikia ieškoti Artimųjų Rytų atspindžių, nes tikroji Dubajaus siela – komercija. Miesto vaizdas formuojamas ne minaretų, bet parduotuvių kompleksų, ir gatvėse ne kupranugariai, bet taksi ir limuzinai, vežiojantys pirkėjus tarp viešbučių ir vartojimo šventyklų. Parduotuves verta aplankyti net ir tiems, kas neketina daug – arba visai – pirkti. Vilniaus „Akropolis“, perkeltas į Dubajų, tarp prekybos kompleksų būtų maždaug keturiasdešimtas pagal dydį. Čia jau yra didžiausias pasaulio parduotuvių kompleksas už Šiaurės Amerikos ribų (už jį didesnis tik Mineapolio „Mall of America“), ir statomas kitas, kuris bus paprasčiausiai didžiausias pasaulyje. Didžiausias, ir viskas: tai pagrindinis kriterijus, nulemiantis viską – mieste jau statomas didžiausias pasaulio dangoraižis, kurio aukštis, kaip mano specialistai, bus nepralenkiamas pasaulyje keletą metų.

Parduotuvės, pirkimas, prekyba, vartojimas – čia ne keiksmažodžiai. Jungtiniai Arabų Emyratai – musulmoniška valstybė (net nebandyk Internete pasiekti puslapį su nuogom mergom – ekrane iššoka perspėjimas apie tai, kad puslapis blokuotas dėl „neislamiško turinio“), bet kitos vakarietiškos vertybės čia ne tik nevengiamos, bet ir iškeliamos į aukštumas. Net ir Ramadanas, šventasis mėnuo, kai musulmonai pasninkauja šviečiant saulei, o jai nusileidus gali pavalgyti truputį maisto, kad palaikytų gyvastį, išvirsta į vartojimo šventę. Visos parduotuvės veikia per naktį, o lengvas užkandis tampa prabangiausia vakaro puota. „Ramadano palapines“ organizuoja visi didieji pajūrio viešbučiai, ir stalus nugula dešimtys patiekalų. Stalas po baldakimu, pastatytas paplūdimyje ant smėlio, kur vakarieniavome naktį, ošiant jūros bangoms, man ligi šiol yra vienas įstabiausių kelionių prisiminimų – deja, neilgas, nes pasaką reikėjo palikti, nes mažajai dukrelei reikėjo vėl keisti sauskelnes.

Nors Islamas draudžia alkoholį, kuris musulmonams yra nepriimtinas, nes atima žmogui protą, svaigieji gėrimai viešbučių baruose liejasi ir teliūškuoja stiklinėse, ir geria juos ne vien atvykėliai, bet ir baltais apsiaustais arabai, priimantys Korano įsakymus ne taip rimtai, kaip norėtų radikalieji Islamistai.

NORMALUMO OAZĖ ATSILIKIMO KLOAKOJE

Kad suprastum Dubajaus patrauklumą, reikia žiūrėti ne tik į patį miestą, bet ir į tai, kas aplink jį. Didžioji dalis miesto patrauklumo – ne tik stebukluose, kuriuos ji siūlo, bet ir paprastuose civilizacijos malonumuose, kuriais negali džiaugtis aplinkinės šalys. Milijardinė Indija neturi nė vieno žmoniško tarptautinio oro uosto, viešbučio, kur elektra būtų tiekiama be pertrūkių, ir, svarbiausia, miesto kelio, kuriame automobilių nepuldinėtų gaujos invalidų, prašančių išmaldos ir graudinančių įvairiai nukapotomis ir perkreiptomis galūnėmis. Didžiulėje Afrikoje vos keli žmoniški viešbučiai ir varganos (vakarietiškąsias primenančios) parduotuvės aptvertos dvigubomis tvoromis, kur įvažiuojantieji tikrinami, kaip karinės bazės lankytojai. Bangladeše niekada negali tikras, kad nepamatysi žmogaus, pritūpusio ir besituštinančio gatvėje, kaip gyvulys. Kur bepasisuksi – Artimieji Rytai, Afrika, Indija, Pakistanas – visur neišvengiamas gyvuliškas gyvenimas, apgavystės ir kyšių maldavimai vos išlipus iš lėktuvo, smarvė ir maistas, po kurio tiesioginis kelias į reanimaciją ir prie lašelinės.

Dubajus siūlo vargšių šalių turtingiausiems, vienam ar dviems procentams, žmogiško gyvenimo atokvėpį. Ne veltui čia tūkstančiai rusų, indų, bangladešiečių perka nekilnojamąjį turtą, investuoja visus pinigus, kuo toliau nuo tos beprotybės, kuri siaučia namuose. Čia net taksistai oro uoste sutvarkyti ir gražiai laukia eilėje, o bandantys puldinėti keleivius ir siūlyti nelegalias taksi paslaugas areštuojami oro uosto apsaugos, kuri atrodo negrėsmingai, nes apsirengusi, kaip ir daugelis vietos gyventojų, baltais beduinų chalatais.

KALĖDŲ PUSNYS SMĖLYNUOSE

Šiuo metu didžiausias parduotuvių kompleksas Dubajuje – „Mall of the Emirates“ (net pavadinimas daro subtilią užuominą į varžovą Amerikoje), ir svarbiausia įžymybė čia – slidinėjimo kalnas, pastatytas pragariškai karštoje dykumoje, uždengtas gaubtu ir užpiltas tikru sniegu.

Yra angliškas posakis, kuriuo bandoma pasakyti, kad koks nors įvykis yra neįmanomas: „when hell freezes over“ (kai užšals pragaras). Dubajuje, matyt, pagalvota paneigti visą supratimą apie tai, kas įmanoma ir neįmanoma: jeigu šie žmonės būtų pasiųsti sutvarkyti tikro pragaro ir padaryti jį patrauklų turistams, esu tikras, ir tenai, tarp įkaitintų ugnies riedulių ir burbuliuojančių karštos sieros ežerų, būtų įrengta didelė čiuožykla.

Skaitytojau, patikėk: sniegas dykumoje privers nustebti bet ką. Šios beprotybės negalima aprašyti žodžiais. Skaitydamas spaudoje apie tą stebuklą, maniau, kad tai galbūt bus nedidelė kalvelė, na, galbūt panaši į tą, nuo kurios aš rogutėmis važinėdavau vaikystėje. Pamatęs akimis, supratau, kad mano vaizduotė per menka: tai didžiulis kalnas, keli šimtai metrų slidinėjimo trasų, tamsios lubos, aukštos ir vos besimatančios, kaip vakaro dangus, ir šimtai tūkstančių kubinių metrų šaldyto oro, kad netirptų tonos dirbtinio sniego. Sniego tiek daug, kad kalno apačioje – šventė vaikams, lipdomi seniai besmegeniai, rogutės ir svaidymasis gniūžtėmis. Stovint už didžiulio stiklo, vilkint marškinius trumpomis rankovėmis (lauke – keturiasdešimt laipsnių karščio) ir žiūrint į žmones su kepurėmis, šalikais ir slidinėjimo kombinezonais, apima keistas jausmas, kaip vaikystėje, kai dar nebuvo atbukintas sugebėjimas stebėtis ir gėrėtis. Žiūrėdamas į sniego kalną karštoje Arabijos dykumoje, vėl patyriau tą palaimą, kuri buvo užplūdusi, pirmą kartą vairuojant savo automobilį, pirmą kartą atvažiavus į Tokiją, pirmą kartą išvydus ryte per saulėtekį Kalifornijos dykumą – tai didžiausia laimė: žinai, kad širdyje dar ne sutema, kad dar yra pasaulyje, kas nustebina, kad dar yra stebuklų, kurių nesu matęs ir kad pasaulis visgi yra didesnis, nei kartais atrodo.

"Istorijos", 2007 m. rugpjūtis

rugsėjo 12, 2007

Tekanti saulė ir begantys gėrimai: alkoholis Japonijoje




Kito krašto tokio tu nerasi, kur taip lengva gerti su saiku (ir be saiko – bet apie tą vėliau). Be Japonijos, turbūt tik Italija niekada neturėjo jokio konflikto su svaigalais ir nesiejo su svaigalais jokio kaltės ir nuodėmės jausmo.

Amerika, pavyzdžiui, turėjo prohibicijos laikotarpį, savo dosnia krūtimi išpenėjusį ne tik dvideidišką, apsimetėlišką požiūrį į svaigalus, bet ir užauginusį organizuotą nusikalstamumą ir suteikusį jam finansinį stuburą. Prancūzijoje vynas tapo nacionalinė tapatybės dalimi, o prancūziško vyno pranašumas prieš viso likusio pasaulio vynus tapo tautos mitu, kurio griuvimui šalis pasirodė nepasiruošusi, kai Prancūzijos vynas pradėjo užleisti pozicijas Naujojo Pasaulio gėrimams. Britanijoje alus, viskis ir džinas yra ne tik tautos pasididžiavimas, bet ir šimtmečius pūliuojantis skaudulys: opiumas liaudžiai negailestingoje pramoninėje visuomenėje (anglų pabas, arba alinė, buvo ir liko ne tik girdykla, bet lengvą užmarštį siūlanti jauki sala niūrioje ir pilkoje šalyje, kuri buvo anksčiau už visas kitas industrializuota). Rusijoje alkoholis ir bandymai apriboti jo naudojimą, stulbinantys nevykusiu planavimu ir dar labiau netikusiu įgyvendinimu, tik šėrė pinigais perpardavinėtojus, o tauta tuo tarpu nusilakė tiek, kad vidutinis Rusijos vyras šiandien numiršta anksčiau, nei sulaukia pensijos amžiaus.

Japonijoje svaigalai yra neproblematiška, neskausminga ir nesuvaržyta nei kompleksais, nei beveik jokiais draudimais gyvenimo dalis, natūrali kaip prausimasis, vaikų auginimas ar valgio gaminimas. Atostogų kurortuose Okinavoje dažnai galima vakarais sutikti pusamžių tetulių, kurios vakare restoranuose gerokai nusitašo - ir tai nėra laikoma gėdingu elgesiu. Niekas dėmesio nekreipia ir į visiškai suminkštėjusius baruose, su bendradarbiais prisigėrusius biurų tarnautojus – kai kada vieną kostiumuotą šlitinėjantį draugą į metro ar į priemiestinį traukinį velka du ne ką blaivesni kolegos. Pagaliau, net ir budistų vienuolynuose, kur niekas nevalgo mėsos ir gyvenama paprastai, asketiškai, alkoholis nedraudžiamas ir vakarais vienuoliai juo mielai vaišinasi ir vaišina svečius. Vienintelė išimtis iš šios bendros tolerancijos – absoliutus, visiškas draudimas vartoti alkoholį prie vairo (nors Japonija ne vienintelė, taikanti tokį principą). Čia nepasiteisinsi išgėręs stiklinę alaus ar pusę taurės vyno. Nesvarbu, kad gėrei iš vakaro, galbūt išvis tik uostei - bet kokie alkoholio pėdsakai vairuotojo kraujyje baudžiami negailestingai. Antra vertus, į greičio viršijimą žiūrima labai atlaidžiai, kuo esu ne sykį naudojęsis Japonijos keliuose, kol šiemet šiaurinėje Hokaido saloje nebuvau sugautas policijos patrulio ir išbartas.

Siaurose Japonijos miestų ir miestelių gatvėse, toliau nuo dangoraižių šviesų, sužimba prekybos automatai, prekiaujantys alumi. Pakanka kelių monetų, ir aprasojusi skardinė – Jūsų rankose. Nereikia patvirtinti amžiaus, niekas nežiūri, ar nesate jau girtas, išgėręs ar vos pasiekiate plyšį monetoms įmesti. Laikas nuo laiko paburbama – daugiau nusižiūrėjus į Vakarų dejavimą dėl jaunimo alkoholizmo, negu iš nuoširdaus susirūpinimo - girdi, reikėtų kažką daryti, reikėtų kažkaip patikriniti perkančiųjų amžių.

Alus Japonijoje toks geras ir naudojamas taip noriai, kad niekada nepagalvotum, kad ši šalis išmoko jį naudoti vos prieš šimtą metų. Į Japoniją alų atvežė vokiečiai – tai buvo Japonijos atsivėrimo pasauliui laikotarpis, imperatoriaus Meidži valdymo metai, kai šalis pasikvietė tūkstančius užsieniečių specialistų, kad statytų geležinkelius, tiltus, kurtų moderniausią pramonę, ir japonai, kelis šimtus metų prieš tai užsidarę nuo pasaulio, kaip kempinė į save sugėrinėjo viską, kas jiems tiko ir patiko.


Alus buvo japonams ypač prie širdies. Vokiečių nuomone, vanduo jam buvo itin tinkamas, ypač šiaurinėje Hokkaido saloje, kur tuomet užsieniečių buvo itin daug: Hokkaido, anksčiau buvusi laukinis japonų imperijos pakraštys, tik XIX amžiaus pabaigoje buvo kolonizuojama – ir buvo pažangos priešakyje. Būtent Hokkaido sostinėje įsikūrė didžiausia Japonijos alaus darykla, Sapporo, kurios logotipas su žvaigžde šiandien žinomas daug kur pasaulyje. Senoji alaus darykla paversta muziejumi, kurio pabaigoje laukia, be įprastinės suvenyrų parduotuvės, viso pasaulio besočių alaus mėgėjų svajonė – nemokamas alus su riešutais, ir liejasi tas alus neribotais kiekiais. Keisčiausia, kad pats muziejus ir ekskursija – irgi nemokami. Galima gerti iki vakaro, kol neužsidaro muziejaus durys. Arčiau prie komunizmo niekada nebuvau priartėjęs.


Alaus populiarumas Japonijoje – greta seno ryžių gėrimo, sakės – yra lengvai paaiškinamas tuo, kad jis gerai tinka prie švelnaus, jūra kvepiančio maisto, prie kurio akivaizdžiai netinka nei vynas, nei kiti rūgštimi pažymėti gėrimai (pavyzdžiui, sultys). Karstelėjimas – viską nulemianti alaus skonio charakteristika, lemianti gerą derinį su jūros gėrybėmis, grybais ir daržovėmis, kurios verdamos ir kepamos kuo mažiau, paliekant kaip galint daugiau natūralaus, prigimtinio valgio skonio. Japonų virtuvė, kaip retai kuri kita, išpažįsta medžiagos viršenybę prieš kūrėją, kuriam paliktas kuklus „atskleidėjo“, „skonio išvaduotojo“ vaidmuo. Čia kulinaras, kaip geras fotografas, tik įrėmina tai, kas sukurta gamtos, tik parodo ir atkreipia žmonių dėmesį į tai, ką jau sukūrė Visagalis. Šios tradicijos šaknys – gamtą garbinančioje pagoniškoje šinto religijoje, vienoje iš dviejų vyraujančių Japonijoje (greta budizmo).


Sakė – japoniškas ryžių alus – labiausiai nuskriaustas vakarų nesupratimo gėrimas. Pirmiausia, jis pravardžiuotas ir vynu (nes panašaus stiprumo), ir degtine (nes skaidrus), bet pagal gamybos technologiją gėrimas artimiausias būtent alui. Antra, pigiausių sakės rūšių ragavę turistai skleidžia absurdiškas istorijas – dažnai net persisunkusias į kelionių vadovus – neva saugokitės, nuo sakės Jūsų laukia baisiausios pasaulyje pagirios. Šis teiginys neturi nei mokslinio pagrindo, nei empirinių įrodymų: pagirias daugiau įtakoja dehidracija arba pigiausių alkoholio rūšių skonio priedai, bet ne geros sakės prigimtis ar gamybos būdas. Dar vienas nesusipratimas - esą sakė geriama visada šilta. Iš tikrųjų Japonijoje – restorane, namie ar viešbutyje - kiekvienasyk būsite paklaustas apie pageidaujamą sakės temperatūrą, ir šilta ji geriama daugiau žiemą. Brangesnės sakės rūšys dažniau pateikiamos vėsios temperatūros (bet neatšaldytos), nes šildymas verčia stipriau garuoti alkoholį ir pernelyg nustelbia subtilias skonio natas. Pagaliau, dar vienas mitas – apie sakės gėrimą iš keturkampų medžio dėžučių. Tos dėžutės, kaip ir jų krašto barstymas druska – tikrai japoniškas dalykas, bet pačioje Japonijoje paplitęs maždaug taip pat, kaip Lietuvoje paplitęs vaikščiojimas avint klumpes. Iš medinių dėželių sakę gersite greičiau japonų restorane Amerikoje ar Olandijoje, bet ne pačioje japonijoje, kur šis ryžių alus bus pateiktas, pilant į mažus molio puodelius (ir niekuomet nedera pilti pačiam sau – pilkite sugėrovui, o jis įpils Jums; abu jausitės padarę gerą darbą). Sakės gėrimo mitas labai primena pasaulyje sklaidančius mitus apie tai, kaip vartojama tekila: druskos barstymas, žaliosios citrinos skiltelės kandžiojimas ir stiklinės daužymas į stalą yra labiau kinematografinis atributas, nei vietinis paprotys. Meksikiečiai tekilą pamažu sriubčioja, kaip viskį.


Viskis, beje, japonų gėrėjų širdyje užima ypatingą vietą, kaip ir Škotija, iš kur jis kilęs, ir apskritai britų salynas. Japonai, teikiantys ypatingą reikšmę daiktų istorijai ir praeičiai, bėgančio laiko sukeltam nuzulinimui ir nugairinimui, myli Britaniją visa širdimi būtent dėl to, kad šalis apipinta tradicijų ir. Škotiški viskiai kruopščiai puoselėja legendas apie tai, kaip pražilę distiliavimo meistrai, vėjo ir lietaus čaižomose daryklose, atokiose salose tarp durpynų ir čiobrelių laukų saugo senų receptų paslaptis (iš tikrųjų net ir labiausiai pašlovinti viskiai šiandien gaminami technologiškai pažangiose, griežtai sąlygas kontroliuojančiose daryklose, ir tik vanduo, durpės ir sūrus jūros vėjas yra tokie patys, kaip senovėje). Tokios legendos verčia japonų varvinti seiles ir ieškoti kišenėje piniginės. Kruopščiai atkartodami škotiškas technologijas ir radę panašaus skonio vandenį, japonai šiandien gamina labai neblogą viskį, sėkmingai besirungiantį konkursuose net su senos šlovės varžovais iš Škotijos.

Pagaliau, apie vyną Japonijoje. Legendos apie japonus, skiedžiančius tūkstančius dolerių kainuojantį Petrus per pusę su Coca-Cola („kad ne taip rūgštu būtų“) yra iš didelio, bet nelabai patikimo rinkinio istorijų apie japonų piniguočių išdaigas devintajame dešimtmetyje. Tuomet buvo pasakojama ir apie japonus, nusipirkusius aukcione garsius XX amžiaus avangardistų paveikslus ir iš nežinojimo (o gal pagal savo skonį) pakabinusius juos žemyn galva. Priskirčiau šiuos pasakojimus daugiau legendoms, arba, geriausiu atveju, pavienių atsitikimų kategorijai. Japonai vyno geria nedaug, Japonijoje jis brangus ir daugiausia jį galima sutikti itališkuose ir prancūziškuose restoranuose. Prie tradicinės japonų virtuvės jis dera ne daugiau, nei prie lietuviškų šaltibarščių.


(Vyno Žurnalas, 2007 m. rugsėjis)