Laikas sutramdyti suįžulėjusį Užkalnį

Kuo galima matuoti šlovę ir pripažinimą? Tikriausiai, kai jau oponentai kviečia sodinti kaliuzėn nacionaliniame dienraštyje, žinai, kad jau esi atvykęs.

Alberto Drešerio laiškas buvo atsakymas į mano komentarą „Rusofilų saulėlydis – praeities dvokas jau sklaidosi“, kurį irgi spausdino Lietuvos Rytas.

Kai skaitau tokius laiškus, pirmiausia bandau suprasti, ar čia tikras pranešimas iš kokio seno stribo ar LTSR keturių kambarių (pagerinto išplanavimo) bute gerai gyvenusio tautų draugystės vėliavnešio, ar čia tiesiog smaginasi mano draugai draugužiai, imituodami senų stribų dainas.

Šitas panašus į tikrą, nors kai kurie pasažai tiesiogiai paimti iš "sovoko" apologetų aruodo, kaip antai - galima buvo į Sachaliną nuskristi už pusę atlyginimo, o tai - toliau negu į Ameriką. Jau vien šis perlas vertas atskiro straipsnio.

Kaip medus per gerklę nueina tokios frazės, kaip "lietuvių tautai iškilo labai rimta grėsmė, o šitą grėsmę provokuoja ne kokie atėjūnai, o kai kurie lietuviai, susigundę skalsesniu kąsniu".

Seniai nebuvau kaltintas "skalsesnio kąsnio" paieškomis, bet tikrai argumentacija iš LTSR laikų rinkinio: "pardavė tėvynę už kelis dolerius".

Skaudu Albertui Drešeriui atrodo ir tai, kad "vakariečiai" (vis tie patys eks-lietuviai, išvažiavę skalsenio kąsnio ieškoti), grįžę į Lietuvą, prasimuš į "pelningesnes pareigas". Taigi visiems bus geriau - ir išvažiavusiems (skalsiau), ir parvažiavusiems (pelningiau), o vargą vargs tik personaliniai pensinininkai, saugantys MVD otličniko diplomus, gailiai žiūrintys į nubėgusią kanalizacijos LTSR praeitį.

Liaudies išmintis tamsuoliams ir runkeliams

Žiniuonių žolelės. Bobučių receptai. Senoviniai gydymo būdai. Liaudies patarlės. Ką apie juos rašysiu? Ogi štai ką: atėjo laikas dar vienai šventai karvei būti nuvainikuotai. Žalmargės vardas šiandien – liaudies išmintis. Jos didžiausias karvašūdis – įkyrus, nenutylantis mitas apie mūsų tautinį gudrumą ir pranašumą prieš visą likusį pasaulį.

Kažkada Jonas Strielkūnas rašė eilėraštyje: „Lietuva su pagonybės mitais“. Kad tik su pagonybės mitais, būtų gerai. Jeigu kalbėtume apie vaidilutes, Pilėnus ir žalčių karalienes, dar būtų nieko. Bet mes nenutildami pliurpiame (ypač, atrodo, vyresnioji karta) apie tai, kad liaudis viską išmano geriausiai.

Tik paminėk kokį kosulį, čiaudulį ar sąnarių skausmą. Greičiau, nei spėsi atsikrenkšti, kas nors tuojau pareikš: „Geriausias vaistas – liaudiškas: sutrink česnako su medum, iškočiok su lašiniais, užbarstyk pipirų ir virk tris valandas degtinėje, gerk nuovirą tris kartus per dieną, kitą rytą būsi sveikas“. Ir dar būtinai pridurs: „Tik neryk tų tablečių – sintetika!“

Žolelių gydytojos, anksčiau gaminusios čiobrelių arbatas arba šalavijų nuovirus, dabar adoruojamos kaip „žiniuonės“ (žodis iš pasakų – turbūt reikia įsivaizduoti, kad savo slaptus receptus jos sukuria tamsiuose urvuose, kur dulksvai šviečia žvakės, sulipdytos iš viduramžių vaško, ant lentynų – kaukolės, o dideliuose stiklainiuose - spirituotos rupūžės bei buteliai su juodų ožių krauju).

Tiks bet kas, nors ir žvirblio spiriukas, raugintas barsukų piene, – kad tik ne mokslininkų sukurtas vaistas. Ten tik „sintetika“. Sintetiką ryja kvailiai. Protingiems – slaptos, liaudiškos priemonės. Kaip politikoje alpėjama dėl dar vieno slaptų receptų gelbėtojo, nuo kalbėti nesugebančio lakūno sutrauktais žandikauliais iki stačiatikius artimajame užsienyje globojančio suvirintojo, taip ir paprastame gyvenime kai kuriems suaugusiems lietuviams nieko nėra geresnio už pasaką.

Kiekvienas nori tikėti, kad žino slaptą takelį – ir girių paslaptis pažįsta, ir medžių kalbą supranta. Ir tuomet prasideda gyrimasis kitokia, slapta išmintimi, kuri mus iškelia į išrinktųjų tautų lygį. Vidutinis statistinis lietuvis yra šventai įsitikinęs, kad jo gentainiai minta sveikiausiais ir skaniausiais pasaulyje produktais, kuriems lygių nėra, o vakarietiško šlamšto prikimšti vargšai netektų amo, jei jiems kas duotų paragauti mūsų stebuklingo Dievų maisto. Mitas apie stulbinančius mūsų privalumus nėra būdingas tik lietuviams.

Daugelis tautų užsiima tokiais užkalbėjimais, kol galiausiai jais patiki, o patikėjusieji kaip avys bėga paskui reklamos pasakas, kuriomis noriai pildomos etiketės. Lietuviškos dešros gaminamos tviskančia įranga, maišant pakankamai stabilizatorių ir spalvos priedų, kad nebūtų per daug mėsos – bet ant jų lipdomos etiketės apie tai, kaip jos sukurtos „pagal senolių receptus“.

Vargšai senoliai nežinotų pusės sudedamųjų dalių, kurias ten pridėjote, brangieji. Rusiški šampūnai (beje, puikiai perkami ir Lietuvoje) pasakoja apie „babuškas“ žiniuones iš Sibiro gilumos, pagal kurių slaptas žinias neva buvo sukurta receptūra.

Stambiausi italų alyvų aliejaus gamintojai be skrupulų skiedžia butelių turinį pigiausiu aliejumi, plukdomu tankeriais iš Tuniso (mat įstatymai nedraudžia aliejaus vadinti itališku, jei jis nevisas atvežtinis), bet ant etiketės vaizduojamos rausvaskruostės krūtiningos Apulijos gražuolės, rankomis renkančios alyvas į XIX amžiaus krepšius ir spaudžiančios alyvą tarp akmens girnų sename, Antiką menančiame dvare.

Mano mėgstamas klausimas giminėms, pažįstamiems ir visiems kitiems, kas mane šeria nusibodusiais užkalbėjimais apie lietuviško gyvenimo būdo ir medicinos privalumus, būna toks: „Jeigu kvaili amerikiečiai, anglai ir vokiečiai ryja sintetinį maistą, chemines tabletes ir visaip kitaip kvailai gyvena, tai kodėl išmintingieji lietuviai, besišildantys prie šimtmečių aukurų intelekto liepsnos, iškeliauja į geresnį pasaulį vidutiniškai penkeriais metais anksčiau, nei buki mėsainių čiaumotojai?“

Taip pat klausiu visų, kurie negali nustoti kalbėję apie lietuviškos medicinos privalumus (juk visi žinome – kai tik lietuvis gydytojas nuvažiuoja į užsienį, tenykščiai daktarai apsipila ašaromis, trenkia žemėn skalpelius, nusivelka baltus chalatus ir palieka ligonines, nes supranta, kad tokio lygio jie niekada nepasieks; tas pats būna ir su muzikais, ir su statybininkais): „Jeigu mūsų tokia puiki medicina, kodėl mūsų žmonės vaikšto išpuvusiais dantimis, kai jų bendraamžiai Vakaruose baltai šypsosi, ir kodėl 70-metės močiutės iš Vokietijos kaimo keliauja aplink pasaulį ir mokosi tapybos, o mūsiškės jų bendraamžės dažnai susisukusios vos nulipa laiptais?“

Pažįstu žmonių, kurie dievina televizijos ir radijo programas (šiais laikais tokių mažiau), kuriose kalbinamas „tikras kaimo žmogus“. Programai pakanka suklypusios sienos ir pašnekovo, kuris turėtų ne daugiau trijų dantų. Bet koks po alyvomis paremto dieduko vapėjimas vienkiemyje (kartais sunku suprasti, ką sako – reikėtų subtitrų) pasitinkamas pagarbos kupinu atodūsiu: „Kaip išmintingai šneka! Kokie protingi žodžiai!“

Kur ten jau. Jūs geriau jų paklauskit, kelinti dabar metai, ir pažiūrėkime, ką atsakys. O kiekvieno, kas žavisi tokios programos atskleista atmintimi, paprastai paprašau tiesiog pakartoti, kas ten tokio buvo pasakyta? Ligi šiol niekas nesugebėjo.

Jeigu norite man priminti: „Užkalni, ir tu būsi senas kada nors, kas tada juoksis?“ – sutinku, ir tada būkit geri, nevažiuokit manęs filmuoti, bent jau, kol neįstatys man naujo žandikaulio.

Pažiūrėkite į bet kuriuos pasiekimus, kuriais XXI amžiuje didžiuojasi civilizuotos tautos (nekalbu apie gebėjimą vienu mauku išgerti puslitrį degtinės, plikomis rankomis nustumti vikšrinį traktorių arba lakstyti basomis kojomis per žarijas).

Visi tie pasiekimai – dangoraižiai, lėktuvai, greitieji traukiniai, galingi kompiuteriai, revoliuciniai ligų gydymai, mobilieji telefonai ir nago dydžio atminties lakšteliai, talpinantys ištisų bibliotekų informaciją – visi sukurti ne žiniuonių ir ne senolių išmintimi, užrašyta tautosakos rinkėjų, bet išsilavinusių žmonių, kurie studijavo mokslo išmintį, o ne buvo basakojai raganų pameistriai šilo trobelėje.

Atskira šios temos dalis (kad žinočiau, už ką pavadins liaudies priešu) – patarlės ir priežodžiai. Naudojami kaip ginčo argumentai, jie laikomi neatremiamais. Kaipgi kitaip – juk „liaudies išmintis“. Arčiau pasižiūrėjus, dauguma patarlių yra lėkštos banalybės, ne tik viena kitai prieštaraujančios, bet ir dažniausiai naudojamos labiausiai atsilikusiam, tamsiausiam, bukiausiam mužiko mąstymui pagrįsti ir pateisinti.

„Nemesk kelio dėl takelio“ – inercijos ir asiliško užsispyrimo maldelė. „Ko neprivalgei – neprilaižysi“ – taigi numok ranka ir eik drybsoti, nieko nebus. „Aukščiau bambos neiššoksi“ – žinok savo vietą ir nesistenk per daug. Visų vidutinybių šūkis.

„Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą“ – gerbk tėvus, galvijau, nes jie tave dabar šeria; kai nešers, galėsi juos pasiųsti kuo toliau. „Duok durniui kelią“ – tegul daro ką nori, kad tik manęs neliestų. „Dievas davė dantis, duos ir duonos“ – kažkas kitas viskuo pasirūpins.

Viena patarlė man atrodė ciniška ir bjauri dar vaikystėje (mat jau tada buvau bjaurus vaikas): „Nespjauk į šulinį – gal teks pačiam gerti“. Ar tai tik todėl negalima spjaudyti, kad gali tekti pačiam gerti? O jei tikrai, garantuotai žinai, kad neteks – tada gali gerai atsikrenkšti ir priskrepliuoti? „Še tau, šulinio šeimininke – nebijok, man gerti neteks“. Ačiū liaudžiai už tokią išmintį, bet man geriau kas nors neliaudiško – galbūt sintetinio, bet be spjaudalų.

www.lrytas.lt 2007 m. lapkričio 23 d.

Naujas šaltasis karas - pasaka baigėsi

Praėjo metai nuo Aleksandro Litvinenkos nužudymo, nunuodijus jį Londone radioaktyviuoju poloniu.

Byla aklavietėje, pagrindinio įtariamojo Britanijos prokuratūra apklausti negali – jis Rusijoje ir keliauti į Angliją neketina.

Galima sakyti, skandalas baigtas, viskas užmiršta ir bus atiduota į archyvą?

Nieko panašaus. Litvinenkos mirtis ir metai po jos yra reikšmingi ne tik dėl žmogiškosios reikalo pusės.

Aleksandras Litvinenka tapo dideliu tašku keliolika metų trukusioje pasakoje apie tai, kaip Rusija negrįžtamai pasikeitė, apie tai, kaip Gorbačiovas, o paskui Jelcinas ją ištraukė iš komunizmo klampynės ir už ausų išvilko į normalų pasaulį, ir civilizuotą tautų šeimą.

Ši istorija baigta. Atverčiama nauja knyga, ir kaip išblyškęs plikagalvis mirštantis Litvinenka ligoninės lovoje, į mus žvelgia apšarmojęs, ledinis ir niūrus naujo Šaltojo karo puslapis.

Pasaka buvo graži: perestroika, laisvėjantys žmonės, nebijantys nei tankų, nei desantininkų, nepavykęs pučas, Jelcinas ant šarvuočio, laisvos kelionės rusams po pasaulį ir truputį pralaisvintos – užsieniečiams į Rusiją.

Iliuziją stiprino ir Maskvos materialinis žibėjimas, ir geriau sukirpti buvusių gebistų kostiumai.
Rytų Europos satelitai ir kažkada pavergtos Baltijos šalys įstojo į NATO ir į Europos Sąjungą, ir taip norėjosi sakyti – senosios Rusijos nebėra, jos nebebus.

Daugelis taip ir sakė, ir patys save tikino, nes šviesi viltis visada maloniau, nei niūri realybė.

Net tuomet, kai Vladimiras Putinas pradėjo neskubėdamas vieną po kitos išjunginėti nepriklausomas televizijas, kai nebeliko pašiepiančių laidų su Putiną ir jo draugus vaizduojančiom lėlėmis, o paskui net ir laidų su paršeliu ir kiškučiu, kurie jau tik užuominomis juokėsi iš rėžimo, kai buvę pramonės magnatai persirengė kalėjimo drapanomis arba spruko iš šalies, kai buvo atgaivintas sovietų himnas ir iš pradžių nedrasiai, paskui atvirai pradėtas šlovinti Stalinas – net ir tada buvo daug žmonių, kurie stengėsi matyti šviesiąją proceso pusę.

Prie Jelcino nebuvo tvarkos, sakė jie. Naujas šeimininkas nori truputį apsitvarkyti, na, galbūt kiek per įtariai žiūri į žiniasklaidą, gal pernelyg mėgsta konfrontuoti, bet tai smulkmenos.

Apsitvarkys, girdi, Rusija truputuką ir galės vėl eiti tiesiu keliu į klestėjimą ir demokratiją.

Tie, kas abejojo Rusijos geležinio kumščio instinktu, buvo nurašomi kaip Šaltojo karo dinozaurai, į viską žiūrintys pro praeities akinius.

Metai, praėję po Litvinenkos mirties, atgaivino beveik visus ir parodė, kas yra kas.
Net ir liberaliausias ir jautriausias Vakarų kairuolis su neklusnia plaukų sruoga ant kaktos ir margų karoliukų apyranke ant rankos, pasisakantis prieš policijos brutalumą ir sakantis, kad „kalėjimas – ne atsakymas“, akimirksniu pasikeičia, kai narkomanas primuša JO žmoną ir atima iš jos rankinuką.

Tas pats atsitiko ir Anglijoje – kai rusai pradėjo ne tik atiminėti turtą iš Sachaline veikiančios britų bendrovės, bet ir nuodyti Londone centre Britanijos piliečius, teoriniai svarstymai „jie žmonės kaip ir mes, jiems tik reikia laiko“ pasidarė nebeaktualūs.

Britanija ir Rusija perėjo prie pažįstamų bendravimo būdų: abipusių diplomatų išsiuntimų, vizų rėžimo griežtinimo ir kaltinimų šnipinėjimu.

Vakarai ir Rusija apsikeitė pažadais buvusiose rytų bloko valstybėse įkurti raketų bazes ir Rusijos pasitraukimu iš įprastinės ginkluotės apribojimo sutarties.

Rusija negailėdama ir tiksliai spiria Vakarams ten, kur skaudžiausia: remdama Iraną ir didindama įtaką Artimuosiuose rytuose.

Net Britanijos žvalgybos vadovas jau nebevynioja žodžių į vatą – Rusija, sako jis, dabar čia vykdo žvalgybinę veiklą, kurios apimtis nenusileidžia šaltojo karo laikų rekordams.

Santykiai tarp buvusių Šaltojo karo priešininkių tokie patys blogi, kaip Leonido Brežnevo laikais.

Tai ne atsitiktinumas.

Tai buvo neišvengiama: Rusijos ir Vakarų interesai – dažnai priešingi. Tai kova dėl įtakos sferų pasaulyje, kova dėl dominavimo, dėl energijos išteklių.

Tokia kova, deja, kovojama šiurkštesniais būdais, nei mokslininkų debatai ir negu apsikeitimas liaudies šokių ansamblių vizitais.

Niekas nesako, kad naujas karas – net ir šaltasis – tai labai gerai.

Bet turbūt geriau nei iliuzijos apie taiką ir draugystę, kai nei taikos, nei draugystės, nei gerų norų nėra, ir, tikriausiai, būti negalėjo.

www.lrt.lt

Pakratantis pasisekimas

Tikėjausi, kad www.lrytas.lt paskelbtas straipsnis apie rusofilus sukels susidomėjimą ir gerą reakciją, bet tokios isterikos sunku buvo tikėtis (nors, žinia, Bončkutės straipsnis apie gėjus sukėlė trigubai didesnes bangas).

Pritariančių komentarų necituoju, bet radikalias nuomones apie mane nepatingėjau išrankioti: iš komentarų gylio ir subtilumo gerai matyti oponentų intelektinis potencialas.

Naujai ir gaiviai (palyginti su ankstesniu komentavimu, pavyzdžiui, prie dviejų metų senumo straipsnio apie rusofiliją) skamba dabar pasirodymai keli pasiūlymai susidomėti manimi prokuratūrai ir pritaikyti baudžiamajį kodeksą. Matyt, pasiūlymų autoriai mena tuos laikus, kai būtent tokiu būdu ir puoselėjo tautų draugystę bei kovojo su mežnacionalnaja rozn i meždousobica. (Žodžiai ilgi ir sunkiai ištariami, bet buvo verta.)

Nustebino daugelio komentatorių pastabos dėl mano žalio amžiaus ir neapsiplunksnavimo. Arba nuotraukoje per jaunai atrodau, arba rašymas nebrandus, arba rašantiesiems pelenai iš vienos vietos byra ir jiems daugumas žmonių neapsiplunksnavę. Bet nuotrauką jau reikės keisti.

Riebiausi ir elegantiškiausi komentarai - kaip ir anksčiau seseriniame blog'e "Skalauk ir spjauk".

Rusofilų saulėlydis - praeities dvokas jau sklaidosi

Atėjo laikas skelbti gerąją naujieną: Lietuva apsisprendė būti Vakaruose, nors pati dar nevisai dėl to tikra. Tačiau kritinė masė pasiekta. Nebeliko vilties tiems, kas kalbėjo apie tiltą tarp Rytų ir Vakarų (tiesa, jie kalbėjo, galvodami apie statinį, paramstytą daugiausia matrioškomis ir pritaikytą daugiau tranzitiniams tankams ir rusiškiems sunkvežimiams).

Kodėl esu tuo tikras? Kodėl niūrus, ciniškas niurgzlys Užkalnis daro tokią linksmą išvadą ir dar siunčia ją kuo didesniam skaitytojų būriui („plačiajam skaitytojų ratui“, kaip buvo rašoma sovietiniais laikais knygos pabaigoje)?

Prieš pora metų parašiau straipsnį apie lietuviškąją rusofiliją. Jį tuomet išspausdino žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“, perspausdino lrytas.lt ir kiti kontroversijų ieškotojai, ir atsiliepimų buvo daugiau, nei galėjau tikėtis. Skaitydamas atsiliepimus, turėjau progos pagalvoti, kur lietuviškoje sąmonėje yra takoskyra.

Ribą nebuvo sunku pamatyti. Nesubtilūs rusofilijos gynėjai minėjo „jankių subinių bučiuotoją“ (t.y. mane), o subtilesni klausė: kam primityviai skirstyti viską į gerus Vakarus ir blogą Rusiją, į juodą ir baltą? Juk yra ir Rusijoje kažko gero? Ir mūsų sovietinė praeitis nebuvo vien KGB kalėjimai ir priespauda, dainas dainavome, mylėjome ir džiaugėmės, teatrus lankėme ir knygos kainavo kapeikas. (Be abejo: gyvenimas buvo neblogas, užtenka pasiskaityti A.Brazausko prisiminimus apie apelsinus ir šlapianką).

Tai mėgstamiausias sovietinio lietuvio atsakymas. Tai yra „išmintis“, kurią valstietis vadina gudrumu: „Visokių yra, visokių reikia“. Tai tik blogai paslėptas bandymas išvengti pasirinkimo būtinybės. Bandymas įtikti visiems, kai visiems neįtiksi. Nes visokių yra, tik ne visokių reikia. Ir ne visur reikia sudėtingo narpliojimo bei gerųjų pusių ieškojimo. Kai kur galima, ir reikia, atskirti gera nuo blogo.

Kai man sako, kad Lietuva gali būti koridorius tarp Rusijos ir Vakarų, siūlau pagalvoti apie ligonį, kuris neteko vienos akies - pasiūlykite jam pasidžiaugti ir nenusimenant įvertinti save kaip „koridorių tarp regos ir aklumo“. Kas pasakė, kad rega - gerai, o aklumas - blogai?

Taip gali kaukti tik primityvūs, radikalūs ir ultra-konservatyvūs karingi regos gynėjai. Šiuolaikiniai, sofistikuoti žmonės taip nemąsto.

Kai man sako, kad nereikia visko, kas sovietiška, atsisakyti, reikia kūrybingai ieškoti teigiamų pusių, su visais bendrauti, su visais prekiauti, - siūlau panašiai patarti gydytojui, kai jis ras kokį nors piktybinį auglį. Tegul nepjauna auglio - tai būtų banalus, bukas sprendimas. Užuot mojavęs skalpeliu kaip mėsininkas, tegul daktaras suranda auglio teigiamas puses ir pabando jį labiau suprasti. Galbūt pamilti?

Pasirinkimas tarp Rusijos ir Vakarų nėra labai sudėtingas. Žinoma, jei Rusija tau, žmogau, nėra vienintelės žinomos užsienio kalbos lopšys, vienintelio suprantamo humoro ir meno oazė ir jei visas likęs pasaulis nėra baisus ir nesuprantamas.

Bet kas, nors retkarčiais pažiūrintis pasaulio žiniasklaidą (t.y., tuos tinklapius, kurių adresai nesibaigia „.ru“), mato, kas tame pasaulyje šiandien yra Rusijos draugai. Iranas, Baltarusija, Šiaurės Korėja, korumpuoto komunisto valdoma Venesuela, labiausiai atsilikusios ir savižudžiais sprogdintojais dundančios Artimųjų Rytų šalys.

Puiki draugija, ar ne? Nesunku matyti, kokia šiandien Rusija: grūmojanti, putojanti arogancija ir nuoskauda dėl B.Jelcino metų, traukianti iš tolimų spintų sovietines milines ir dantų milteliais šveičianti kūjus bei pjautuvus, kad geriau šviestų saulutėje. Ar reikia didelio proto, kad pasirinktum, kur nori būti?

Tik nereikia zyzti, kad Amerika ne ką geresnė.

Amerikoje (kaip ir Vakarų Europoje) yra visko, bet Vakarų civilizacijos pranašumas yra akivaizdus net ir tiems, kas jį užspirngdamas neigia. Net ir didžiausias rusofilas nori važinėti vokišku, o ne rusišku, automobiliu, ir J.Kobzono koncerte „liaudies artistą“ paveiksluoti ne baltarusišku, bet japonų ar amerikinės firmos fotoaparatu.

Mobilusis telefonas „Beriozka“, jei toks būtų, vargu ar būtų labai geidžiamas. Ir, pagaliau, jei rytoj būtų atidarytos Šiaurės Korėjos ir JAV sienos, atspėkite, į kurią šalį plūstų pusė pasaulio? Ne šiaip sau plūstų - pripučiamais čiužiniais per vandenyną persiirtų ir keliais per dykumas nuropotų.

Todėl geriau neieškoti rūroje smegenų ir neieškoti sudėtingumo ten, kur pakanka paprasto atsakymo.

Ačiū Dievui, Lietuva sėkmingai pasiekė kritinę masę. Rusiškas bumčikas ir girtos vyriškių, dėvinčių „maikes“ po kotiuminiais marškiniais, sapalionės apie intelektualesnį sovietinį meną šiek tiek drumsčia bendrą vaizdą, bet realybė jau visai kita. Europos Sąjungos narystė pati savaime smegenų neperjungia, bet krūvos dokumentų ir normų, ateinančių iš Vakarų, diegia naujus įpročius ir pamažu atpratina nuo kirilicos net ir geriausiai praraugintus individus, pripratusius prie kreipinio „draugas“, laikančius „septymšeštą“ benziną degalais ir per užsimiršimą vis dar pavadinančius Atėnus „Afinais“.

Bet didžiausią įtaką turi emigracija.

Toji pati emigracija, kuri kaltinama dėl išvažiuojančios, tuštėjančios, išmirštančios Lietuvos. Kęsto, dirbančio statybose Londone ir perkančio ten latviškus šprotus ar šaldytus cepelinus iš „Polski Sklep“, ekonominis poveikis Lietuvai yra ne taip paprastai apskaičiuojamas, bet teigiami proto gaivimo padariniai - akivaizdūs.

Kiekviena lietuvių šeima dabar turi artimą ar tolimesnį giminaitį, ne tarnaujantį kur nors Astrachanėje, bet dirbantį ir gyvenantį Vakaruose. Išvažiavusi tautos dalis - ne prarastieji, dėl kurių reikia verkti, bet tvirtas lynas, nusviestas teisingon, Vakarų pusėn. Dešimtys ar šimtai tūkstančių žmonių dabar sieja Lietuvą su ta pasaulio dalimi, kur jai priklauso būti.

Net ir raudonkakliai, skustagalviai ir nelabai išsilavinę broliai litvynai kasdien išmoksta po anglišką žodį ir galbūt pamiršta du rusiškus. Norom ar nenorom, gal ir nelabai sklandžiai ir patyrusiai, bendrauja su vakarietiškomis įstaigomis ir bent jau retkarčiais prisiliečia prie vakarietiškos bendravimo tvarkos, vakarietiškų procedūrų ir prie tenykščių biurokrato santykio su žmogumi.

Jos, žinoma, ne idealios, ir angliška municipalinė kontora neprimena penkių žvaigždučių pajūrio poilsinės, bet labiau panaši į tai, kokia turėtų būti valdžios įstaiga. Brolių lietuvių akis, nors ir pagiringa po švenčių, pripranta prie to pasaulio, į kurį turėtų panašėti Lietuva. O pripratusi pradeda to pasaulio vaizdų tikėtis ir Alytuje arba Panevėžyje.

Tie, kas yra nors pusę metų apsitrina Vakaruose, jau nebemano, kad lietuviškas pasų su skelbimų lentomis ir staliukais, menančiais partsekretoriaus P.Griškevičiaus laikus, ir šiltai tuos laikus prisimenančiomis tarnautojomis, yra normalus reiškinys. Pats nemano, ir kitiems pasako. Kiekvienas - nesvarbu, ar fermoje Ispanijoje ar statybose Airijoje dirbęs - yra maža orlaidė, pro kurią išsivėdina rusiška kalėjimo ir kareivinių smarvė.

Net ir politikai, kurie širdyje mieliau važiuotų į Baltarusiją dalyvauti batkos A.Lukašenkos organizuojamose seminaruose, priversti dantis sukandę važiuoti į kitą pusę ir praleisti šiek tiek laiko Vakaruose - nes ten dabar lietuviai, ir juk nespjausi ant dešimčių ir šimtų tūkstančių elektorato.

Tai ir yra pats nuostabiausias emigracijos padarinys. Tai yra didžiausias jos stebuklas ir dovana, kaip ir prieš dešimtmečius tokių pačių laimės ieškotojų iš Amerikos parvežtas importas, tapęs tikėjimu ir dabar lietuviškesnis už gintarą - krepšinis.

Iš čia ir viltis, kad apie rusofiliją po kelių dešimtmečių kalbėsime kaip apie nepavojingą keistuolių dvasios iškrypimą - gėdingą, absurdišką, bet tokį, kurio Lietuvai jau nereikia bijoti, nes ji rado savo vietą, iš kurios nebeišvers liūdnos ir niūrios praeities atrūgėlės, kurias, vos pasirodžiusias, nuplauna laiko vanduo.

www.lrytas.lt, 2005 m. lapkričio mėn. 15 d.

Nuvažinėtos metaforos: kiek galima?

Šis įrašas bus trumpas.

Pagalvojau, jei dar kartą perskaitysiu, kaip koks nors tinginys-rašytojas bet kokį politinį, ekonominį, socialinį procesą pavadins "kadriliu", rupūže, ką nors padarysiu blogo kam nors.

Nusprendžiau - geriau apie tai parašysiu ir šliukštelsiu kibiriuką tulžies, nes garbės žodis, jau nusibodo. Daėdė. Užkniso ir stovi skersai gerklės, apkarto ir prarūgo ir pašvinko ir pasmirdo. Jau gana.

Daugelis (deja, nelietuviškų) periodinių leidinių ir transliuotojų turi nuvalkiotų klišių sąrašus, ir aptingę rašytojai yra gėdinami, kai jos naudojamos. (Anglų kalboje klišių daug ir įkyrių, kai perskaitau kokį "singing from the same hymn sheet" arba "get all my ducks in a row", verčia vemti - ir ne tik mane).

Žodis "kadrilis" lietuviškose antraštėse - kaip išsišiepęs Nomedos veidas moteriškuose žurnaluose. Viskas nuklota, kaip panaudotų prezervatyvų po studentų bendrabučio langais. To žodžio yra daugiau, negu rusiško mato statybininko kalboje.

"Pieno kainų kadrilis", "Pakso kadrilis Vilniaus savivaldybėje", "Vienakojės lietuvės lesbietės kadrilis", "Paežerėje – įžūlus L.Graužinienės kadrilis", "Kainų ir atlyginimų kadrilis žada karštį", "Rinkimų kadrilis", "Valstybės vyrų kadrilis", "Sušoktas politinis kadrilis", "Per ilgai užsitesęs kadrų kadrilis", "nerimstantis akcijų kursų kadrilis", "Kagebistinis kadrilis", "Supančioto "Lietuvos pašto" kadrilis", "Vyriausybės kadrilis apie Mažeikių naftą", ""velnio kadrilis" sudarinėjant tvarkaraščius", "koncerno “MG Baltic” “kadrilis” su A.Paleckiu", "socialdemokratų kadrilis su konservatoriais", "Prasidėjęs kainų kadrilis nelabai jaudina vidutines ir didesnes pajamas gaunančias šeimas", "politika ir pasaulinese rinkose vykstantis "kadrilis" nieko gero nezada", "partijų kadrilis su porų mainymosi elementais po savivaldybių rinkimų", "bus šokamas pažadų kadrilis", "derybos, susitarimai, postų dalybos ir kitoks politinis kadrilis", "Prasidėjęs premjero ir prezidento kadrilis Kainų komisijos sudarymo klausimu", "Mieste – porinkiminis kadrilis", "partijų ir žiniasklaidos kadrilis, darant suirutę valstybėje", "ilgai tęsiasi valdžios formavimo kadrilis", "Pieno produktų kainų kadrilis šokiruoja ūkininkus"...

Gal būtų gana? Konstruktyvus pasiūlymas: sugalvokite ką nors naujo. Tinginių ir siauros vaizduotės trejetukininkų gaidynas. Atsiprašau - gaidžių kadrilis.

www.lrt.lt

Jaunimo širdžių ir protų specialistai

Atrodo, kad ankstesnis straipsnis apie lietuvių kalbą bus tik geros temos pradžia.

Skaitau, ką siūlo VLKK, atsisukusi savo veideliu į jaunimą.

Lietuvių kalbai elektroninėje erdvėje išsaugoti – mokinių konkursas

Naudodamasi kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais jaunoji karta lietuviškas raides ir žodžius dažnai keičia nelietuviškais trumpiniais ir dariniais. Tačiau naujo moksleivių konkurso organizatoriai tikina: vartoti lietuvių kalbą naudojantis naujausiomis informacinėmis technologijomis – paprasta, naudinga ir... madinga!

Tai štai kokia ji, jaunoji karta. Ji naudojasi "kompiuteriais" ir "mobiliaisiais telefonais" (visko gali būti, dar gal ir klausosi "estradinės muzikos"... ką gali žinoti...)

Bet palaukite! Mes tuoj jums išaiškinsime, kad daug ko nežinote.

Pagal mūsų taisykles rašyti labai paprasta (mes patys tik šešis metus turime mokytis kalbėti ir rašyti taip, kaip patys sugalvojome - jei pradėsite mokytis dabar, gal po dešimties metų ir galėsite mūsų patvirtintu būdu išsiųsti SMS - atsiprašau, raidžiukę).

Be to, tai naudinga. Vietoje to, kad failą suprantamai vadinti failu, galite naudingai leisti laiką, bandydami suprasti, ar tai byla, ar rinkmena, ar pagaliau galbūt kokia šikmena (pastaba perspausdinančių leidinių redaktoriams - tai nėra negražus žodis, o garsas "šik" subtiliai pabrėžia mūsų kalbos artumą sanskritui ir bus įdomus turistams). Galvodami apie tai, praleisite mažiau laiko, bastydamiesi be tikslo gatvėmis, naudodami svaigiuosius gėrimus, rūkydami papirosus bei kitus tabako gaminius ir uostydami klijus (atsiprašau, uostydami lipę).

Pagaliau, tai madinga! Jūs dar to nežinote, bet niekas geriau neišmano mados ir visko, kas yra madinga ir šaunu, negu pusamžės tetulės, sėdinčios dideliuose kalbos gynėjų kabinetuose, bei diedeliai taukinais kostiumais ir 1975 metais Saratovo tekstilininkų sukurtais kaklaraiščiais, mokantys tikrai greitai išgliaudyti visas kirčiuotes, iki šiol žiurintys į bankomatus kaip į velnio išmislą ir saldžiai prisimenantys gerus laikus, kai algas mokėdavo kasose, o spalio šventėms atveždavo apelsinų ir sasiskų. Jie jums viską išaiškins apie madą.

Nė patys nepajusite, kaip iš pasišiaušusių, užsienietiškai kiauksinčių kvailiukų tapsite madingais, šauniais lietuviukais, kuriems pramogų viršūnė bus vakarėliai "Sugalvok sinonimą" (užsigeriant gira) ir tautosakos stovyklos.

Toliau - geriau:

Testo užduotis, kaip antai paaiškinti žodžio reikšmę, rasti sinonimą ar ištaisyti klaidas, kuria „Tildės IT“ kalbininkai, Kalbos komisijos specialistai ir Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos atstovai.

Pirmąjį konkursą ketinama surengti kovo mėnesį, skirti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Tačiau kol kas renginys yra be pavadinimo...

Iki lapkričio 15 d. siūlykite jaunimui priimtiną originalų, šmaikštų ir taiklų konkurso pavadinimą! Siūlymus siųskite el. pašto adresu konkursas@lituanika.lt.

Garbės žodis, tyčia nebūčiau sugalvojęs. Konkursas bus skirtas šventei paminėti. Matyt, kad žmonės, visą gyvenimą savo veiklą ir pasiekimus skyrę partijos suvažiavimams, spalio šventėms, Lenino gimtadieniams ir užsaugę "LTSR 25-mečio" gatvėse, negali sutramdyti saldaus niežulio.

Taip kad siūlykite "jaunimui priimtiną (!) originalų, šmaikštų ir taiklų" pavadinimą.

Aš sugalvojau kelis:

"Nekišk nagučių prie SMS knopkučių"

"Tik gramatiška žinutė tinka paauglei Onutei"

"Jei rašysi su klaidelėm, nebučiuos tavęs mergelė"

Kviečiu balsuoti.

Skaitytojai mums rašė (dar apie lietuvių kalbą)

Man parašė Tomas:
VLKK forumo neskaičiau, nes net gi ten žmonės nesugeba bent kiek padoriau elgtis rašydami komentarus, o adatų ieškojimas šiene - labai jau didelė nuobodybė. Todėl gali būti, kad rašysiu tai kas parašyta.

Visgi manau, kad kalbos norminimas yra reikalingas daiktas. Pabrėžiu - reikalingas viešajame diskurse. Visų pirma, kad kalbos kultūra yra labai aiški bet kokio kultūringo žmogaus (ką gi bekalbėti apie viešą asmenį) kultūros dalis.

Kalbos komisijos sprendimai ir siūlomi pakeitimai tikrai ne visad yra suprantami (netgi ir filologinį išsilavinimą turintiems žmonėms), tačiau tai nėra arbitralūs dalykai - yra žodžių darybos, kirčiavimo ir pan. taisyklės (nesugalvotos, o pasirodančios ir tik išryškintos kaip pačios kalbos vidiniai dėsniai), kurios būdingos tik lietuvių kalbai ar logikos dėsniams (pvz.: perkūnsargis - tokis daiktas turėtų saugoti perkūną, o ne nuo žaibo, kaip tai turėtų daryti žaibolaidis etc.) Kalba yra didelė ir labai sudėtinga sistema, turinti savo (nesugalvotus) dėsnius ir VLKK turėtų išlyginti, stabilizuoti, palaikyti natūralią kalbos dinamiką. Kalbos yra nykstančios (jos, kaip žinia, nyksta n kartų greičiau nei bet kokie gyvūnai), o kožna kalba yra unikalus būdas pamatyti ir artikuliuoti pasaulį - ką gali pasakyti svahili kalba negali lietuviškai (nei kitaip) ir pan. Bet tokius dalykus ir pats žinai. O šiuo metu kalbos nyksta itin sparčiai ir ypač mažosios (kiek bėra žmonių kalbančių lietuviškai). Net prancūzuose yra labai stipri jųjų kalbos komisijos veikla - jie kalbą suvokia kaip savo vertybę ir ją rūpinasi.

Nenoriu pasakyti, kad tau nusispjauti ant kalbos. Bet, manau, kad lietuvių kalba reikalinga kiek didesnio rūpesčio, nei tu manai.

Atsakymas:

Tomai -

Su kai kuo galiu sutikti (pvz., kad kalbos dėsniai yra vidiniai ir neišgalvoti), bet kad normintojai ką nors gali pakeisti ar pagerinti, tikrai nemanau.

Nuolatos rodoma: štai buvo sierčikai, dabar patapo degtukai, argi ne geriau? Gal ir geriau, bet koks tokių žodžių sėkmės procentas? Vienas iš šimto? Be to, degtukai ir veidrodis buvo sugalvoti visiškai kitokiu laikotarpiu, tai žodžiai, kurie kalba apie labai paprastu funkcijų atspindėjimą.

Sudėtingoms funkcijoms ir abstraktesnėms sampratoms (interfeisas, internetas, value for money, etc.) lietuviu kalba yra blogai pritaikyta, nes beveik nesivystė urbanistiniame kontekste. Pirma ja saugojo objektyvios sąlygos, kai techninis ir vadybos elitas kalbėjo ne lietuviškai, o vėliau ji buvo ginama vyžotoje praeityje užsikonservavusių kaimiškumo apologetų, kurie bandė iš vytelių nupinti kompiuterį bei iš molio nulipdyti automobili ir dar toliau stūmė lietuviu kalba i balanos gadynės gniaužtus.

Kadangi tarpas tarp normines kalbos, abiem kojom įklimpusios iki keliu i kaimiškumo kūdrą, ir modernaus gyvenimo, vis platėjo, normali "tiltų statyba" pasidarė nebeįmanoma. Juo labiau nebeįmanoma, kad tiltus statė tie, kurie užvis labiausiai geidė, kad visi tiltai butu raižyti iš medžio ir apipinti linais, ir mojuodami verbomis bei rūtų vainikais vijo lauk kiekviena, kas protavo kitaip, nei jie.

Užuot pagalvojus - "ar viska darome gerai" buvo bliaunama: taip, gerai - vienintelė problema, kad ne visi mūsų klauso. Ir toliau buvo gimdomos maigyklės ir tvarkyklės, vaizduokliai ir dešrainiai, ir toliau buvo propaguojama absurdiška XIX amžiaus leksika, nuklausyta kaimuose 1955 metais iš apsibezdėjusių senolių, kuri turėjo tapti kalbos grynumo ir gerumo matu.

O kad VLKK yra labiau susidomėję savo darbo ir funkcijos teisinimu, o ne kalbos reikalais, labai gerai parodė reakcija į straipsnį. Tik pagalvokit – bemokslio, mažaraščio Užkalnio nevertas dėmesio straipsniūkštis, tiktai „foninis triukšmas“, bet kažkodėl dešimtys labai rimtų specialistų švilpdami ir mojuodami vėliavomis sustojo mušti būgnų. Reakcija mane taip įkvėpė, kad jai (ir kitoms ateityje pasirodysiančioms kolionėms) užveisiau atskirą blogą: http://spjauk.blogspot.com

Borato komplekso recidyvas: ir vėl mus ne taip pavadino

Britanijos konservatorių lyderis Davidas Cameronas paminėjo Lietuvą ne visai draugiškame kontekste.

Jis kalbėjo galbūt apie vienakojes lietuves lesbietes, o gal (kaip jam pačiam atrodo) apie vienakojus lietuvius šokėjus.

Šiaip ar taip Lietuva įsižeidė kaip ir kiekvieną kartą: pirma „Delfi“ komentaruose, o paskui jau Lietuvos ambasadorius, prisimindamas šlovingą tradiciją (kai Melas Gibsonas buvo sarmatijamas dėl „aštriadančių lietuvių“), graudena mūsų trispalvės istorijos bei imperijos griovimo prisiminimais ir prašo pasiaiškinti.

Būtų galima tikėtis, kad normali, sveika, savimi pasitikinti tauta nusišypsotų ir numotų ranka. Ir pamirštų šį pasakymą taip, kaip jį jau spėjo pamiršti Britanijos žiniasklaida.

Bet ne, mes ne tokie. Mes nervingi ir isteriški, jautrūs kaip spuogus užsipudravusi ir tirštai laku plaukus susipurškusi septyniolikmetė panelė prieš šokius, nuolat bandanti suprasti, kas į ją ir kaip pasižiūrėjo, ką pagalvojo, ką pasakė ir ką norėjo pasakyti.

Mes nesielgsim kaip save gerbianti šalis. Ne, geriau elkimės taip, kaip Kazachtanas darė tuomet, kai Britanijos televizijoje pasirodė „kazacho“ Borato personažas.

Anglų komikas pasirinko kazachus dėl tos pačios priežasties, dėl kurios D. Cameronas pasirinko lietuvius: mažai žinoma šalis, egzotiškas pavadinimas.

Kazachai nesileido įžeidžiami: ambasada Londone iš pradžių reikalavo (iš Britanijos užsienio reikalų ministerijos), kad lieptų privačiam TV kanalui nutraukti tas šlykščias komedijas ir nubaustų kūrėjus.

Kažkas jiems greitai paaiškino, kad taip Britanijoje žiniasklaida netvarkoma, tačiau Britanijos spaudai geresnės temos įsivaizduoti nebuvo galima.

Visi didieji laikraščiai springdami iš juoko spausdino pusiau rimtas, bet pašaipias istorijas, kur orūs kazachų diplomatai aiškino, kad jų šalis ne tokia, kad Boratas labai žeidžia jų senas tradicijas ir nuostabią šalį.

Pašaipiai buvo rodomi ambasados siūlomi lankstinukai apie Kazachstano turizmo potencialą ir gardžiuojantis buvo cituojami negrabūs ir pompastiški postsovietinių biurokratų pareiškimai.
Daugiau nieko nesakysiu. Labai tikiuosi, kad Britanijos žiniasklaida suras kitą temą, ir kad kitądien nepasirodys antraštės: „Mes ne vienakojai ir aš ne lesbietė, sako ambasadorius“.
Mūsų niekas kitas nepadarys klounais, tik mes patys. Einant antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui reikėtų gal jau suaugti ir kiekvienu atveju nepulti į ašaras.

Antraip toliau bus dar sunkiau.

Lietuvių kalba: kai turi tokių draugų, priešų nereikia

Noriu apginti lietuvių kalbą. Ne nuo darkytojų ir ne nuo nepagarbaus jaunimo, SMS žinutėse raidę „w“ naudojančius vietoje „v“ ir perrašančių K.Donelaičio šneką pagal angliškas rašybos taisykles („aisq warom dabar“), ne nuo užsienietiškų konstrukcijų („turėk gerą gimimo dieną“) ir ne nuo lietuvių pagal vardą, pavardę, kilmę ir krikšto metu sakytus žodžius (bet sovietinių iki kaulų smegenų) mokslo tyrimo institutų darbuotojų.

Tų, laiku prisijungusių prie Sąjūdžio ir dabar dirbančių ministerijose ir kitose valdžios įstaigose: („specialistais buvo prieita išvada, kad ryšium su pravestais statybos darbais specfondų lėšų įsisavinimas iki galo nedavestas“). Ginsiu lietuvių kalbą nuo jos gynėjų.

Apie kalbos biurokratų ir jų pakalikų arogantišką siautulį pradėjau mąstyti kažkada, skaitydamas savo straipsnių maketus, jau apdorotus korektorių. Kadangi dar sugebu parašyti pagal taisykles (ir jungtuko „kad“ nevartoju šalutiniame tikslo sakinyje), džiaugsmo smaugikai mano rašymus paprastai kastruoja, tik apiberdami žodžius kabutėmis – gink Dieve, kad nebūtų nė vienas žodis panaudotas kokia nors perkeltine, mano sugalvota, prasme (rašau ir galvoju – ar bus žodis „kastruoja“ paliktas be kabučių?).

Buvau parašęs apie žemaūgį miestuką – kurgi, skaitau tekstą: „žemaūgis“ miestukas. Nes argi gali būti miestas mažo ūgio? Niekur neparašyta, kad galima. Panašu, kad kalbą naudoti pagal savo supratimą tik poetai, antraip šiandien skaitytume:

„Ašara“ Dievo aky,
Lietuva, ką tu „veiki“?

Nes Dievas juk negali verkti ašaromis, o Lietuva negali nieko veikti, kadangi yra ne žmogus. Esu tikras, kur nors yra oficialus patvarkymas, numatantis baudas už daiktavardžiams netinkamų veiksmažodžių naudojimą.

Skaitytojau, abejoji? Manai, Andrių Užkalnį nuskriaudė kalbos specialistai, ir dabar jis lieja tulžį? Nieko panašaus. Lietuviškai rašyti teisingai nebuvo sunku nei mokykloje, nei vėliau. Pagaliau ir nuskriausti mane yra ne taip lengva: pirmiausia ten kur gyvenu, esu sunkiai pasiekiamas, antra, jeigu jau rašai internete tikrąja pavarde ir skaitai komentarus, reiškia, nelabai turi ko bijoti.
Ne, iš tikrųjų sakau jums: atsiverskite Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklapį, ir pateksite iš laisvos Lietuvos, spindinčios įvairove ir minčių laisve, į kraupų pasaulėlį, lyg iš F.Kafkos knygų, ir pasijus negeras kvapas, lyg atsivertus trisdešimties metų senumo „Tiesos“ numerį.

Čia ilgi sąrašai žurnalų redaktorių, televizijos darbuotojų, reklamuotojų ir kitų žmonių, susijusių su lietuvių kalba, ir datos bei smulkmenos, kada jie buvo aplankyti arba iškviesti ir išbarti.

Pagirtų, rodos, nėra: ne tam stengiasi kalbos „ochranka“, kad kas nors džiaugtųsi. Džiaugtis ne vieta ir ne laikas, kalbos priešai nesnaudžia, kontrrevoliucija kelia savo baisias, užsienio kalbomis kalbančias ir svetimomis konstrukcijomis spjaudančias galvas, todėl gailestingumui vietos nėra. Kalbos gestapas ne šiaip bara ir grasina: bara viešai, ir nepakankamai mylintys kalbą (arba mylintys ne tuo būdu, kuriuo liepia žinantieji) bus išvilkti turgaus aikštėn, kaip partizanai pokario metais. Kad kitiems nebūtų pagundos.

Kai priėjau prie nevartotinų žodžių (ak, ar neprimena SSRS naudotų neklausytinos muzikos ir nespausdintinų knygų sąrašų? Tie juk irgi buvo kuriami geriausių tikslų siekiant), atvipo žiauna: pasirodo, net iš vaikystės pažįstamas žodis „niekadėjas“ nėra tinkamas: turi būti niekšas arba niekdarys.

Turbūt ir poetas, rašęs vaikams apie „vėją niekadėją“, šiandien jau sėdėtų už grotų arba geriausiu atveju būtų nubaustas pinigine bauda. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės: būtų iškviestas pokalbiui ir Maironis, jeigu prisimenate, nemokėjęs teisingai kirčiuoti vietovardžio „Trakai“ („Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai, Trakų štai garbinga pilis“). Po jo būta protingesnių žmonių, aštuntajame dešimtmetyje išmąsčiusių košerinį kirčiavimą.

Jie geriau už Lietuvos žmonės žino, kaip jie turi kalbėti, kirčiuoti ir rašyti. Skaitytojau, tau tai neatrodo absurdiška? Perskaityk dar kartą: „lietuvių kalba“. Kalba, kuria kalba lietuviai. Ir Vilniaus taksi vairuotojas, ir pakaunės traktorininkas, ir Airijoje plytas nešiojantis jaunuolis – net, pagaliau, ir Andrius Užkalnis - yra lietuviai, ir ta kalba, kuria jie kalba, yra lietuvių kalba. Nė daugiau, nė mažiau.

Kalba yra sugalvota žmonių, skirta žmonėms, ir jų naudojama. Man kalbos nedovanojo nei už tą kalbą atsakingas institutas, nei komisija, nei komitetas prie Vyriausybės. Ji, toji kalba, tėvų ir senelių man „lūposna įdėta“, ir aš esu jos toks pat savininkas ir autoritetingas specialistas, kaip ir bet kuris kitas lietuviu save vadinantis žmogus. Jos naudojimas – mano prigimtinė teisė, mano laisvė, o ne panaudos tvarka suteiktas sąlyginis leidimas, prispaustas violetiniu biurokratės spaudu ir patvirtintas jos parašu.

Jau girdžiu nesupratusius murmesius: „O aš nesutinku, manau, kad kalbą reikia mylėti ir jos neteršti“. Aš manau taip pat. Tik man atrodo, kad siautėjantys, savim patenkinti ir niekieno nekontroliuojami, niekam neatsiskaitantys ir nieko nebijantys apmokami kalbos gynėjai tiek pat turi naudos kalbai, kiek panašios naudos menui turėjo sovietinės Lietuvos laikais veikusios „meno tarybos“, vetavusius paveikslus bei skulptūras „Dailės“ salonuose ir kitur. Tie žmonės spręsdavo, kas menas, o kas ne.

Šiandien tokia „meno taryba“ būtų, geriausiu atveju, pajuokų objektas. Žmonės pasukiotų pirštu prie smilkinio – apie paveikslo vertę sprendžia galerijos savininkas ir paveikslo pirkėjas. Bet kalbos saugumiečiai, kviečiantys redaktorius į pokalbius kabinetuose, kažkodėl nekelia nei pasipiktinimo, nei pašaipos.

Tai žmonės, tebemanantys, kad lietuvių kalbos puoselėjimui reikia išmokyti tautą kuo daugiau žodžio „eiti“ sinonimų (pėdinti, klibinkščiuoti, rėplioti...) Tikiuosi, kad jie nekėlė pasipiktinimo ar pašaipos tik iki tol, kol nebuvo parašytas šis straipsnis. Einu džiovintis džiūvėsių.

(http://www.lrytas.lt/, 2007 m. spalis)

Autorius džiaugdamasis prideda: energingesnės reakcijos tikėtis nebuvo galima. Komentarus galima skaityti ir skaityti, kaip knygą (kada nors juos atskiru leidiniu paskelbsiu); taip pat ir VLKK tinklapio forume yra atskira tema, skirta daugiausiai mano asmens aptarimui.

Baisiau už lietuvį gali būti tik įžeistas lietuvis

Įžeisti lietuvį nesunku. Pakanka papasakoti apie tai, ką apie lietuvius sako kiti (bet ne tai, ką lietuviai įsivaizduoja kitus sakant). Būna smagu, kai mano pasakojimai Lietuvos Radijui būna paskelbti LRT svetainėje www.lrt.lt kaip antai šitas, o paskui juos perspausdina DELFI, alfa.lt ir kiti platieji vandenys (kaip štai čia).

Tada belieka atsisėsti patogiau, atidaryti klozeto dangtį (dar žinoma kaip "Skaityti komentarus") ir tada linkmumas niekada nesibaigia.

Maniau pakomentuosiu, bet ši poezija tiesiog neprašo komentarų, ji dzindziluoja ne mažiau skambiai, negu kokio nors Justino Žilinsko rusiškos pseudopoezijos vertimai. Žilinską myliu kuo toliau, tuo labiau: jo nepakartojamu stiliumi pabezdėtos šiukšlelės (gal ne jo paties, gal jo įkvėptų pasekėjų) velkasi paskui daugelį mano paminėjimų internete. Iš tiesų, jaučiuosi džiugiai kiekvienasyk, kai sunervinu kokį rusofiliuką (arba dar geriau - rusofilčiką), o šitą matyt gerokai pakratė.

Grįšiu prie rinktinių komentarų:

Uzkulniui, 2007 10 06 23:02
kiek sidabriniu gavai uz nusilengvinima ant Lietuvos? Esi paprasciausiai tautos geda ir issigimelis! Daugiau nei 10 metu gyvenu D.Britanijoje,taciau tokiu pranesimu,apie kokius cia tamsta suoki,girdeti neteko.

nesiparinkim, 2007 10 06 17:45
Tas autorius Andrius Uzkalnis yra išgarsėjęs samdomas purvasklaidos šunytis kuris už gerus pinigus skalija iš Londono tą dainelę, už kurią jam moka. Tarnauja valdžiai ir vizgina uodega iškišęs liežuvį. Jis jau turi reputaciją… užsidirbęs savo straipsniūkščiais, kur spjaudo ant visko kas ne amerikoniš¡ka. Net savo bloge burgerio paveiksliuką užsidėjęs papuošimui. uzkalnis blogspot com viskas yra panašaus turinio tipo "objektyvūs" rašinėliai. Galėtų Delfi atsirinkti kokių šiukšlininkų paskalas reikia dėti.

eva, 2007 10 06 17:37
Ko jus cia spirgat argi nesuprantat kokie isverstakailiai 'zurnalisteliai'tuos straipsnius kurpia,tos teisybes yra tik ketvirtadelis,o daugiau to 'rasytojo'fantazijos' vaisius.Pasiskaitykit geriau straipsni suprasit.Sitie debiliukai kurpia tuos straipsnelius kiekviena diena,matomai gerai uz juos sumoka,ir nereikia teisintis,nei zemintis irodinejant kad taip nera,jie vistiek mokes apdergti visus isvaziavusius.NEKREIPKIT DEMESIO.O tiems kurie rasineja kitu pavardes noreciau kad kas nors taip subines isspardytu,kad uzmirstu ir savo pavarde..Isgamos.

dazas.uk, 2007 10 06 13:17
vel delfis nesamones raso......nieko panasaus cia nera.tegul praso apie tuos kuriems sekasi.lietuviai-nemoka dziaugtis gyvenimu......viskas tik per juodus akinius

Sakiau, nekomentuosiu - tai ir nekomentuosiu. Tik norėjau kartu pasidžiaugti.

Dubajus: Išgalvotas pasaulis

Dubajus: Išgalvotas pasaulis

Apie Dubajų yra tik dvi nuomonės: žmonės arba juo žavisi, arba bjaurisi (mažų mažiausiai kalba apie jį su pašaipa ir šiokiu tokiu pasidygėjimu). Arabijos pusiasalio galiukas prie Persų įlankos, iš dykumos pakraščio žvelgiantis į Iraną, nuo Vakarų Europos nutolęs taip pat toli, kaip Dramblio Kaulo Krantas ar Kanados rytiniai pakraščiai, susikūrė sau legendą, kuri – kaip ir „amerikietiška svajonė“ už Atlanto – yra per didelė, kad paliktų žmones abejingus.

Dubajų dažnai lygina su Las Vegu Nevadoje – pridėdami, kad Dubajuje sunkiau prisigerti ir nematyti lošimo verslo. Išties, palyginti yra ką: abu miestai pastatyti dykumoje, tokioje vietoje, kur nebuvo nė mažiausios prasmės sudaryti traukos centrą. Las Vegas gimė pastačius Huverio užtvanką per Kolorado upę, atnešusią Kalifornijai elektros energiją (Nevadoje per mažai žmonių, dėl jos užtvankos niekas nebūtų statęs) – ta energija šėlsta ugnies ir šviesų jūra, kriokliais, jos fontanais ir žiežirbomis virš dykumos. Dubajų pagimdė dideli pinigai ir baimė jų netekti, ir keistai dėkinga geografinė padėtis (apie ją dar papasakosiu – bet dėkinga ji visai ne todėl, kad Arabija yra geografinė bamba tarp Afrikos, Azijos ir Europos).

Dubajus – taip pat ir aviacijos kūdikis, tiksliau, ne pačios aviacijos, bet Dubajaus oro uosto.

DYKUMOS VARTAI

Apie Dubajaus oro uostą yra kalbėta daug, reklamuotas jis dar daugiau, ir atvykęs keliautojas tikisi iš jo kažin ko – vos ne skraidančių sidabrinių dinozaurų tarp aukso palmių, iš dangaus byrančių sportinių automobilių ir stulbinančios prekių gausos. Tiesą pasakius, jis įspūdingas, bet ne pasakiškas. Osakos oro uostas Japonijoje įspūdingesnis kaip statinys, Londono oro uostuose, nepaisant bendro nustekenimo ir pavargusių kilimų, geresnės parduotuvės ir didesnis prekių pasirinkimas, Miuncheno oro uostas patogesnis milijonams keleivių. Dubajus atvykusį pasitinka paauksuotomis dirbtinėmis palmėmis, supančiomis centrinę parduotuvių komplekso parduotuvę, prekiaujančią auksu (į ją atvykę keleiviai žiūri iš viršaus, nes parduotuvės išvykstantiems keleiviams – oro uosto dugne), miniomis žmonių ir keistu žmonių mišiniu: statybininkai iš pietų Indijos kaimų – vargo bitės, europiečiai, persėdantys Dubajuje ir toliau skrendantys į Australiją, poilsiautojai anglai ir vokiečiai ir pasiturinčių rusų šeimos, besibraunančios per parduotuves kaip per karo lauką. Tarp parduotuvių blizga net labiau, nei palmės – lošiami loterijoje prabangiausi itališki ir vokiški sportiniai automobiliai. Čia labai labai didelė tikimybė laimėti, bet bilietas kainuoja kelis šimtus dolerių (tai greičiau nedideli lošimo namai, loterija vadinami tik dėl padorumo). Laimėtas automobilis atskraidinamas į bet kurią pasaulio šalį.

Dubajaus oro uostas – tranzito centras, ir juo tapo netikėtai, beveik per klaidą, užsižiopsojus europiečiams, indams, australams. „Emirates“, Dubajaus miesto avialinija (dažnai klaidingai vadinama Jungtinių Arabų Emyratų nacionaline avialinija – ji tokia nėra; nacionalinis JAE vežėjas – „Etihad Airways“) gavo teisę beveik be apribojimų skraidyti į daugelį pasaulio oro uostų būtent todėl, kad niekas rimtai nežiūrėjo į mažą avialiniją iš mažos arabų šalies. Niekas negalvojo, pavyzdžiui, kad ji atiminės iš senųjų vežėjų keleivius, skrendančius nepaprastai pelningais maršrutais tarp Anglijos ir Australijos („kengūrų kelias“) arba Europos ir Indijos. Niekas negalvojo, kad sustojimą oro uoste ir persėdimą iš vieno lėktuvo į kitą galima padaryti ne tik toleruojama, bet ir geidžiama kelionės dalimi. Šiandien daugumas Britanijos gyventojų, kilę iš Indijos, Pakistano, Bangladešo, į savo šalis skrenda sąmoningai persėsdami Dubajuje, kad kelias valandas ar visą dieną galėtų ten leisti pinigus – jie perka kameras, kvepalus, grotuvus, ir, žinoma, auksą.

VISKAS AUKSAS, KAS AUKSU ŽIBA

Aukso prekyba tapo klasikine Dubajaus pramoga, kelionės tikslu ir legenda. Aukso čia ne šiaip sau daug. Aukso be galo daug, auksas čia nugulęs viską tokia gausa, kad dažnas pirmą kartą atvykęs sako neįsivaizdavęs, kad visame pasaulyje gali būti aukso tiek, kiek jo yra šiame pajūrio mieste prie Arabijos dykumos. Aukso grandinės, grandinėlės ir lenciūgai aukso parduotuvėse kabo, kaip svogūnų girliandos mano močiutės namų rūsyje, jo kekės svyra aukso parduotuvių vitrinose kaip padžiauti skalbiniai, kaip susuktos virvės ir trosai prie žvejų laivų, ant virbų sunerta tiek apyrankių, kad jos panašios į aukso vamzdžius, čia apyrankės kojoms (gal apykojės?), žiedai visiems pirštams ir nosies šnervėms ir auskarai, pakabukai, segės ir segtukai, iš geltonojo, rausvojo ir baltojo aukso, su deimantais ir be jų.

Aukso prekybos centras – Dubajaus aukso turgus, kur daugybė mažų parduotuvėlių, kurių kiekvienoje – prekijai iš pietų Indijos ir Pakistano akinamai baltais marškiniais ir tamsiais kaklaraiščiais, guvūs ir mikliai perskaičiuojantys kiekvieną kainą į kelias valiutas, ir sugebantys kiekvieną pirkėją nejučiomis įtikinti, kad jis tikrai šiandien gavo labai, labai gerą nuolaidą ir išspaudė iš pardavėjo besiderėdamas visas sultis. Europiečiai čia perka nedaug – kas žiedą, kas auskarus, stebėdamiesi patraukliomis kainomis; bet tikrieji karaliai čia – žmonės iš Trečiojo Pasaulio. Kuo labiau atsilikusi šalis, tuo daugiau dėmesio skiriama blizgučiams ir papuošalams, tuo absurdiškesni reikalavimai vestuvėms, kurios dažnai kainuoja penkerių metų pajamas ir už kurias atidirbinėjama pusę likusio gyvenimo - todėl čia perkami papuošalai nuotakoms iš Afganistano, iš Indijos, iš Šiaurės Afrikos - iš šalių, kur didžioji dalis žmonių – beraščiai ir gyvena be švaraus geriamojo vandens, bet nuotaką papuošia kaip Kalėdų eglutę ir ceremoniją padaro tokią, kad kaimynus griebtų širdies priepuolis iš pavydo („jei nepadarysime vestuvių žmoniškai, visi galvos, kad mes kokie skurdžiai“). Nepergyvenkite. Visi žino, kad jūs skurdžiai, ir pasakiškas apsimestinės prabangos spektaklis nieko neapgauna. Vestuvėms pirkti papuošalai dažnai parduodami, paskui perlydomi, iš to aukso padaromi nauji ir žiū, kitais metais juos perka jau vėl kiti Trečiojo Pasaulio pasiuntiniai.

Jei norite, sakykite man, kad žiūriu arogantišku vakariečio žvilgsniu ir galvoju, kad visi turi gyventi pagal mano standartus, bet manęs niekas neįtikins, kad šeimai svarbiau ištaisyti prabangias vestuves, negu paskiepyti vaikus arba juos leisti į mokyklą.
Bet Dubajui vargšų kvailystė netrukdo – jis iš jos gyvena. Ir laukiami čia ne tik vargšai vienkartiniam apsiauksavimui.

PADAUGINTOS SVAJONĖS

Kai žmonės pirmą sykį nuvažiuoja į pasakų miestus – Las Vegą ar Veneciją, sako, kad būtent tokius juos ir įsivaizdavo, tik visko tris kartus daugiau, ir viskas tris kartus stipriau, nei tikėtasi. Tie, kas projektavo Dubajaus dangoraižius ir jų interjerus, norėjo pasiekti būtent tokio įspūdžio – kai svajonė ne subliūkšta, bet išpučiama taip, kaip to niekas nedrįso tikėtis. Pasakojama, kad garsiausio Dubajaus viešbučio ant jūros kranto, miesto simboliu tapusio Burj Al Arab sumanytojai siūlė architektams iš Britanijos nesikuklinti, duoti visišką laisvę vaizduotei – tiek kuriant išorę, tiek ir vidų. Tie, kas suprojektavo šį burės formos dangoraižį su povandeniniais restoranais, šiurpdami nuo savo pačių sprendimų, interjerą puošė besaikiu auksu, marmuru, aksomu – ir pateikė užsakovams, baimindamiesi, kad galbūt jau ir perlenkė lazdą. Užsakovai liko patenkinti, bet pasakė, kad interjeras, žinote, gal kuklokas, per blankus – todėl ar negalima būtų visos prabangos, sakykim, padvigubinti?

Dabar šis viešbutis, gindamasis nuo turistų, įsileidžia tik tuos, kas jame gyvens, o norintys tik paspoksoti gali tai padaryti, užsisakę pietus viename iš restoranų.

Žmogus Dubajuje nuolatos galvoja, kad DABAR jau tikriausiai pamatė viską, ką galima pamatyti, daugiau jau niekas nebenustebins. Atvažiuojant į kitą garsų viešbutį, „Madinat Jumeirah“, nusidriekusį pakrantėje ant dirbtinių venecijietiškų kanalų ir įlankų, atvažiavęs pro automobilio langą žiūri, linguodamas galva, į šešis tikro dydžio paauksuotus ristūnus, šokančius pievoje priešais viešbutį – skulptūros primena gal Prancūzijos, o gal Rusijos karališkų dvarų nesubtilią prabangą. Prie įėjimo pasitinka dvimetrinio ūgio juododis etiopietis, kuris čia ik dėl grožio, jis net Jūsų automobilio durų neatidaro (tuo rūpinasi kiti liokajai), o aplink nusidriekęs labai seklus marmurinis baseinas, kuriame vandens – vos keli centimetrai, tik tiek, kad jo veidrodinis paviršius paryškintų marmuro blizgesį ir spalvas. Mes su žmona ir su dukromis buvome nuvažiavę į tą viešbutį pietų: didžiulė viešbučio veranda žiūri į jūrą ir į nuosavą jūros tiltą, o palubėje lėtai sukasi ventiliatoriai, atkurdami kolonijinės Indijos atmosferą. Giliuose foteliuose sėdėdami tarp dramblių skulptūrų, raižytų iš raudonmedžio, ir valgėme skaniausius pasaulyje sumuštinius (tradicinis angliškas „klubas“, „club sandwich“ – skrudintos duonos trikampėliai su tik ką iškepta kiaušiniene, mėsa ir žalumynais) ir atrodė, kad jau daugiau niekas nebenustebins, ypač po to, kai Monikai atnešta koka-kola buvo pagarbiai perpilta iš vulgaraus butelio į mažutį grafiną, kuris buvo pastatytas ant išsiuvinėtos šilko servetėlės. Naujo nustebimo nereikėjo ilgai laukti: nuėjusi į tualetą pakeisti mažajai Mildai Marijai sauskelnių, žmona pamatė, kad metalinis kibiras, kur panaudotąsias sauskelnes reikėjo mesti, buvo ne tik metro aukščio rankų darbo ažūrinis meno kūrinys, bet, maža to, toji šiukšliadėžė buvo pagaminta iš gryno sidabro.

MĖGSTAMIAUSIAS PANIEKOS TAIKINYS

Dubajaus daug kas nemėgsta. Kelionių vadovai, parašyti piktiems ir murziniems turistams, ieškantiems Trečiojo Pasaulio pramogų (daugiausiai pasireiškiančių pigiu alkoholiu ir rūkomaisiais žalumynais), sunkiai tramdo pasibjaurėjimą: net ir inteligentiškesni pro sukąstus dantis košia, girdi, tai nėra „tikri“ Artimieji Rytai, tik amerikietiško blizgesio sąvartynas, o labiau ideologiškos knygelės apskritai nerenka žodžių (beveik kaip aš, bet ką padarysi, kad skaitytojui labiau prie širdies aitrus ir negailestingas rašymas – ar ne, skaitytojau?). Neišlaikysiu vėl neprisiminęs „Lonely Planet“ kelionių vadovų serijos, kuri Dubajui skyrė labiausiai panieka persunktą knygelę nuo tų laikų, kai jų knyga apie Islandiją sumušė visus rekordus. Apie tą Islandijos vadovą kada nors parašysiu atskirai.

Knygelę apie Dubajų parašė mergina, kuri pati rašo kažkada kažkodėl Dubajuje buvusi palaikyta rusų sekso pramonės darbininke (iš nuotraukos nepasakytum, bet nė vienas neinam jaunyn, gal tuomet ji ir atrodė kitaip) ir toji nuoskauda buvo išlieta kiekviename knygos skyriuje: vadovas apie Dubajų prasideda ir baigiasi nesupratimu, ko ten važiuoja žmonės. Alkoholis brangus nežmoniškai, pigių viešbučių nėra, užsienio darbininkai išnaudojami, o stori užsieniečiai važinėja po dykumą visureigiais ir „potencialiai kenkia gamtai“. Bandžiau rasti patvirtinimą iš kokio nors šaltinio, kaipgi smėlio dykumai gali pakenkti automobilis, ir neradau niekur: nes džipas žaloja dykumą tiek pat, kiek aš su tėvu, plaukdamas vaikystėje Merkiu pripučiama valtimi, kenkiau Dzūkijos vandens telkiniams.

Nepaisant to, pasivažinėjimo džipu po dykumą negaliu rekomenduoti, nors tą užsiėmimą Dubajuje siūlo kiekvienas viešbutis. Man tai pasirodė nuobodu ir neįspūdinga, o pasivažinėjimą vainikuojanti vakarienė prie laužo „beduinų stovykloje“ dykumoje, pasijodinėjimas ant kupranugario ir pilvo šokis, atliekamas ukrainietės šokėjos, neatitinka mano supratimo apie įdomią pramogą.

Kalbant apie užsienio darbininkus – taip, dažnas galvoja apie likimą tų, kas ištisą parą pluša nesustojančiose statybose (naktį statomų aukštų pastatų griaučius iš vidaus apšviečia galingos lempos, kad galėtų tęstis darbas, ir iš tolo jie atrodo, kaip ateivių kosminiai laivai), kepinant negailestingai dykumos saulei. Pripažinsiu, važiuojant automobiliu iš prabangaus viešbučio pasijutau kaip tradicinis sovietinės propagandos piešiamas kapitalistas-kolonistas, išnaudotojas: baltųjų šeima su dviem dukrelėm, aprengtom šviesiomis suknytėmis, atsilošusi tviskančiame limuzine su šaldytu oru, tamsaus gymio vairuotojas (pagal kostiumuotą išvaizdą – net ne vairuotojas, o visas šoferis), trūksta tik cigaro dantyse ir auksinio laikrodžio grandinėlės – o palei kelią, prie statybų, ieškodami šešėlio tupi pietų Indijos statybininkai, laukdami po pamainos savo autobuso, kuris juos veš į bendrabutį.

Vienas taksistas (taksi vairuotojai, kaip ir dauguma kitų, Dubajuje užsieniečiai; vietinių gyventojų čia nedaug) man sakė, kad nors iš Vakarų atvykusiems toks darbas atrodo pragaru, tiems žmonėms tai didelis uždarbis ir pajamos, siunčiamos namo visai šeimai, o kartais – ir visai giminei. Milijonieriais statybininkai netampa, bet grįžę namo gali sau nusipirkti namą, išsikasti šulinį ir tapti turtingiausiais savo kaime Indijoje ar Bangladeše.

Tačiau net ir pietų Azijos beribė žmonių masė jau nebesugeba patiekti Dubajui pakankamai kvalifikuotų statybininkų, vežamos brigados net iš Kinijos, nes poreikis naujiems statiniams atrodo nepasotinamas. Kažkada atrodęs begaliniu Džumeiros paplūdimys jau užstatytas, statybos veržiasi į dirbtines salas jūroje ir į dykumą, o sausumoje kasami kanalai ir statomos naujos dirbtinės Venecijos. Dubajuje dirba ketvirtadalis visų pasaulio aukštuminių statybų kranų, ir pašėlusį statybų dydį mato kiekvienas atvažiavęs – prie bet kurio, bet ir prabangiausio, viešbučio yra kelios statybų aikštelės, o šaltą kokteilį geriantis poilsiautojas bet kuriame paplūdimio palmių sode gali per daug nepasukdamas galvos pamatyti tolumoje, o gal ir visai netoliese, statybinius kranus ir aukštybėse plušančius darbininkus.

VAKARIETIŠKA EKSTAZĖ MUSULMONIŠKAME PASAULYJE

Tiems, kas nori pajusti Dubajaus sielą, nereikia ieškoti Artimųjų Rytų atspindžių, nes tikroji Dubajaus siela – komercija. Miesto vaizdas formuojamas ne minaretų, bet parduotuvių kompleksų, ir gatvėse ne kupranugariai, bet taksi ir limuzinai, vežiojantys pirkėjus tarp viešbučių ir vartojimo šventyklų. Parduotuves verta aplankyti net ir tiems, kas neketina daug – arba visai – pirkti. Vilniaus „Akropolis“, perkeltas į Dubajų, tarp prekybos kompleksų būtų maždaug keturiasdešimtas pagal dydį. Čia jau yra didžiausias pasaulio parduotuvių kompleksas už Šiaurės Amerikos ribų (už jį didesnis tik Mineapolio „Mall of America“), ir statomas kitas, kuris bus paprasčiausiai didžiausias pasaulyje. Didžiausias, ir viskas: tai pagrindinis kriterijus, nulemiantis viską – mieste jau statomas didžiausias pasaulio dangoraižis, kurio aukštis, kaip mano specialistai, bus nepralenkiamas pasaulyje keletą metų.

Parduotuvės, pirkimas, prekyba, vartojimas – čia ne keiksmažodžiai. Jungtiniai Arabų Emyratai – musulmoniška valstybė (net nebandyk Internete pasiekti puslapį su nuogom mergom – ekrane iššoka perspėjimas apie tai, kad puslapis blokuotas dėl „neislamiško turinio“), bet kitos vakarietiškos vertybės čia ne tik nevengiamos, bet ir iškeliamos į aukštumas. Net ir Ramadanas, šventasis mėnuo, kai musulmonai pasninkauja šviečiant saulei, o jai nusileidus gali pavalgyti truputį maisto, kad palaikytų gyvastį, išvirsta į vartojimo šventę. Visos parduotuvės veikia per naktį, o lengvas užkandis tampa prabangiausia vakaro puota. „Ramadano palapines“ organizuoja visi didieji pajūrio viešbučiai, ir stalus nugula dešimtys patiekalų. Stalas po baldakimu, pastatytas paplūdimyje ant smėlio, kur vakarieniavome naktį, ošiant jūros bangoms, man ligi šiol yra vienas įstabiausių kelionių prisiminimų – deja, neilgas, nes pasaką reikėjo palikti, nes mažajai dukrelei reikėjo vėl keisti sauskelnes.

Nors Islamas draudžia alkoholį, kuris musulmonams yra nepriimtinas, nes atima žmogui protą, svaigieji gėrimai viešbučių baruose liejasi ir teliūškuoja stiklinėse, ir geria juos ne vien atvykėliai, bet ir baltais apsiaustais arabai, priimantys Korano įsakymus ne taip rimtai, kaip norėtų radikalieji Islamistai.

NORMALUMO OAZĖ ATSILIKIMO KLOAKOJE

Kad suprastum Dubajaus patrauklumą, reikia žiūrėti ne tik į patį miestą, bet ir į tai, kas aplink jį. Didžioji dalis miesto patrauklumo – ne tik stebukluose, kuriuos ji siūlo, bet ir paprastuose civilizacijos malonumuose, kuriais negali džiaugtis aplinkinės šalys. Milijardinė Indija neturi nė vieno žmoniško tarptautinio oro uosto, viešbučio, kur elektra būtų tiekiama be pertrūkių, ir, svarbiausia, miesto kelio, kuriame automobilių nepuldinėtų gaujos invalidų, prašančių išmaldos ir graudinančių įvairiai nukapotomis ir perkreiptomis galūnėmis. Didžiulėje Afrikoje vos keli žmoniški viešbučiai ir varganos (vakarietiškąsias primenančios) parduotuvės aptvertos dvigubomis tvoromis, kur įvažiuojantieji tikrinami, kaip karinės bazės lankytojai. Bangladeše niekada negali tikras, kad nepamatysi žmogaus, pritūpusio ir besituštinančio gatvėje, kaip gyvulys. Kur bepasisuksi – Artimieji Rytai, Afrika, Indija, Pakistanas – visur neišvengiamas gyvuliškas gyvenimas, apgavystės ir kyšių maldavimai vos išlipus iš lėktuvo, smarvė ir maistas, po kurio tiesioginis kelias į reanimaciją ir prie lašelinės.

Dubajus siūlo vargšių šalių turtingiausiems, vienam ar dviems procentams, žmogiško gyvenimo atokvėpį. Ne veltui čia tūkstančiai rusų, indų, bangladešiečių perka nekilnojamąjį turtą, investuoja visus pinigus, kuo toliau nuo tos beprotybės, kuri siaučia namuose. Čia net taksistai oro uoste sutvarkyti ir gražiai laukia eilėje, o bandantys puldinėti keleivius ir siūlyti nelegalias taksi paslaugas areštuojami oro uosto apsaugos, kuri atrodo negrėsmingai, nes apsirengusi, kaip ir daugelis vietos gyventojų, baltais beduinų chalatais.

KALĖDŲ PUSNYS SMĖLYNUOSE

Šiuo metu didžiausias parduotuvių kompleksas Dubajuje – „Mall of the Emirates“ (net pavadinimas daro subtilią užuominą į varžovą Amerikoje), ir svarbiausia įžymybė čia – slidinėjimo kalnas, pastatytas pragariškai karštoje dykumoje, uždengtas gaubtu ir užpiltas tikru sniegu.

Yra angliškas posakis, kuriuo bandoma pasakyti, kad koks nors įvykis yra neįmanomas: „when hell freezes over“ (kai užšals pragaras). Dubajuje, matyt, pagalvota paneigti visą supratimą apie tai, kas įmanoma ir neįmanoma: jeigu šie žmonės būtų pasiųsti sutvarkyti tikro pragaro ir padaryti jį patrauklų turistams, esu tikras, ir tenai, tarp įkaitintų ugnies riedulių ir burbuliuojančių karštos sieros ežerų, būtų įrengta didelė čiuožykla.

Skaitytojau, patikėk: sniegas dykumoje privers nustebti bet ką. Šios beprotybės negalima aprašyti žodžiais. Skaitydamas spaudoje apie tą stebuklą, maniau, kad tai galbūt bus nedidelė kalvelė, na, galbūt panaši į tą, nuo kurios aš rogutėmis važinėdavau vaikystėje. Pamatęs akimis, supratau, kad mano vaizduotė per menka: tai didžiulis kalnas, keli šimtai metrų slidinėjimo trasų, tamsios lubos, aukštos ir vos besimatančios, kaip vakaro dangus, ir šimtai tūkstančių kubinių metrų šaldyto oro, kad netirptų tonos dirbtinio sniego. Sniego tiek daug, kad kalno apačioje – šventė vaikams, lipdomi seniai besmegeniai, rogutės ir svaidymasis gniūžtėmis. Stovint už didžiulio stiklo, vilkint marškinius trumpomis rankovėmis (lauke – keturiasdešimt laipsnių karščio) ir žiūrint į žmones su kepurėmis, šalikais ir slidinėjimo kombinezonais, apima keistas jausmas, kaip vaikystėje, kai dar nebuvo atbukintas sugebėjimas stebėtis ir gėrėtis. Žiūrėdamas į sniego kalną karštoje Arabijos dykumoje, vėl patyriau tą palaimą, kuri buvo užplūdusi, pirmą kartą vairuojant savo automobilį, pirmą kartą atvažiavus į Tokiją, pirmą kartą išvydus ryte per saulėtekį Kalifornijos dykumą – tai didžiausia laimė: žinai, kad širdyje dar ne sutema, kad dar yra pasaulyje, kas nustebina, kad dar yra stebuklų, kurių nesu matęs ir kad pasaulis visgi yra didesnis, nei kartais atrodo.

"Istorijos", 2007 m. rugpjūtis

Tekanti saulė ir begantys gėrimai: alkoholis Japonijoje

Kito krašto tokio tu nerasi, kur taip lengva gerti su saiku (ir be saiko – bet apie tą vėliau). Be Japonijos, turbūt tik Italija niekada neturėjo jokio konflikto su svaigalais ir nesiejo su svaigalais jokio kaltės ir nuodėmės jausmo.

Amerika, pavyzdžiui, turėjo prohibicijos laikotarpį, savo dosnia krūtimi išpenėjusį ne tik dvideidišką, apsimetėlišką požiūrį į svaigalus, bet ir užauginusį organizuotą nusikalstamumą ir suteikusį jam finansinį stuburą. Prancūzijoje vynas tapo nacionalinė tapatybės dalimi, o prancūziško vyno pranašumas prieš viso likusio pasaulio vynus tapo tautos mitu, kurio griuvimui šalis pasirodė nepasiruošusi, kai Prancūzijos vynas pradėjo užleisti pozicijas Naujojo Pasaulio gėrimams. Britanijoje alus, viskis ir džinas yra ne tik tautos pasididžiavimas, bet ir šimtmečius pūliuojantis skaudulys: opiumas liaudžiai negailestingoje pramoninėje visuomenėje (anglų pabas, arba alinė, buvo ir liko ne tik girdykla, bet lengvą užmarštį siūlanti jauki sala niūrioje ir pilkoje šalyje, kuri buvo anksčiau už visas kitas industrializuota). Rusijoje alkoholis ir bandymai apriboti jo naudojimą, stulbinantys nevykusiu planavimu ir dar labiau netikusiu įgyvendinimu, tik šėrė pinigais perpardavinėtojus, o tauta tuo tarpu nusilakė tiek, kad vidutinis Rusijos vyras šiandien numiršta anksčiau, nei sulaukia pensijos amžiaus.

Japonijoje svaigalai yra neproblematiška, neskausminga ir nesuvaržyta nei kompleksais, nei beveik jokiais draudimais gyvenimo dalis, natūrali kaip prausimasis, vaikų auginimas ar valgio gaminimas. Atostogų kurortuose Okinavoje dažnai galima vakarais sutikti pusamžių tetulių, kurios vakare restoranuose gerokai nusitašo - ir tai nėra laikoma gėdingu elgesiu. Niekas dėmesio nekreipia ir į visiškai suminkštėjusius baruose, su bendradarbiais prisigėrusius biurų tarnautojus – kai kada vieną kostiumuotą šlitinėjantį draugą į metro ar į priemiestinį traukinį velka du ne ką blaivesni kolegos. Pagaliau, net ir budistų vienuolynuose, kur niekas nevalgo mėsos ir gyvenama paprastai, asketiškai, alkoholis nedraudžiamas ir vakarais vienuoliai juo mielai vaišinasi ir vaišina svečius. Vienintelė išimtis iš šios bendros tolerancijos – absoliutus, visiškas draudimas vartoti alkoholį prie vairo (nors Japonija ne vienintelė, taikanti tokį principą). Čia nepasiteisinsi išgėręs stiklinę alaus ar pusę taurės vyno. Nesvarbu, kad gėrei iš vakaro, galbūt išvis tik uostei - bet kokie alkoholio pėdsakai vairuotojo kraujyje baudžiami negailestingai. Antra vertus, į greičio viršijimą žiūrima labai atlaidžiai, kuo esu ne sykį naudojęsis Japonijos keliuose, kol šiemet šiaurinėje Hokaido saloje nebuvau sugautas policijos patrulio ir išbartas.

Siaurose Japonijos miestų ir miestelių gatvėse, toliau nuo dangoraižių šviesų, sužimba prekybos automatai, prekiaujantys alumi. Pakanka kelių monetų, ir aprasojusi skardinė – Jūsų rankose. Nereikia patvirtinti amžiaus, niekas nežiūri, ar nesate jau girtas, išgėręs ar vos pasiekiate plyšį monetoms įmesti. Laikas nuo laiko paburbama – daugiau nusižiūrėjus į Vakarų dejavimą dėl jaunimo alkoholizmo, negu iš nuoširdaus susirūpinimo - girdi, reikėtų kažką daryti, reikėtų kažkaip patikriniti perkančiųjų amžių.

Alus Japonijoje toks geras ir naudojamas taip noriai, kad niekada nepagalvotum, kad ši šalis išmoko jį naudoti vos prieš šimtą metų. Į Japoniją alų atvežė vokiečiai – tai buvo Japonijos atsivėrimo pasauliui laikotarpis, imperatoriaus Meidži valdymo metai, kai šalis pasikvietė tūkstančius užsieniečių specialistų, kad statytų geležinkelius, tiltus, kurtų moderniausią pramonę, ir japonai, kelis šimtus metų prieš tai užsidarę nuo pasaulio, kaip kempinė į save sugėrinėjo viską, kas jiems tiko ir patiko.

Alus buvo japonams ypač prie širdies. Vokiečių nuomone, vanduo jam buvo itin tinkamas, ypač šiaurinėje Hokkaido saloje, kur tuomet užsieniečių buvo itin daug: Hokkaido, anksčiau buvusi laukinis japonų imperijos pakraštys, tik XIX amžiaus pabaigoje buvo kolonizuojama – ir buvo pažangos priešakyje. Būtent Hokkaido sostinėje įsikūrė didžiausia Japonijos alaus darykla, Sapporo, kurios logotipas su žvaigžde šiandien žinomas daug kur pasaulyje. Senoji alaus darykla paversta muziejumi, kurio pabaigoje laukia, be įprastinės suvenyrų parduotuvės, viso pasaulio besočių alaus mėgėjų svajonė – nemokamas alus su riešutais, ir liejasi tas alus neribotais kiekiais. Keisčiausia, kad pats muziejus ir ekskursija – irgi nemokami. Galima gerti iki vakaro, kol neužsidaro muziejaus durys. Arčiau prie komunizmo niekada nebuvau priartėjęs.

Alaus populiarumas Japonijoje – greta seno ryžių gėrimo, sakės – yra lengvai paaiškinamas tuo, kad jis gerai tinka prie švelnaus, jūra kvepiančio maisto, prie kurio akivaizdžiai netinka nei vynas, nei kiti rūgštimi pažymėti gėrimai (pavyzdžiui, sultys). Karstelėjimas – viską nulemianti alaus skonio charakteristika, lemianti gerą derinį su jūros gėrybėmis, grybais ir daržovėmis, kurios verdamos ir kepamos kuo mažiau, paliekant kaip galint daugiau natūralaus, prigimtinio valgio skonio. Japonų virtuvė, kaip retai kuri kita, išpažįsta medžiagos viršenybę prieš kūrėją, kuriam paliktas kuklus „atskleidėjo“, „skonio išvaduotojo“ vaidmuo. Čia kulinaras, kaip geras fotografas, tik įrėmina tai, kas sukurta gamtos, tik parodo ir atkreipia žmonių dėmesį į tai, ką jau sukūrė Visagalis. Šios tradicijos šaknys – gamtą garbinančioje pagoniškoje šinto religijoje, vienoje iš dviejų vyraujančių Japonijoje (greta budizmo).

Sakė – japoniškas ryžių alus – labiausiai nuskriaustas vakarų nesupratimo gėrimas. Pirmiausia, jis pravardžiuotas ir vynu (nes panašaus stiprumo), ir degtine (nes skaidrus), bet pagal gamybos technologiją gėrimas artimiausias būtent alui. Antra, pigiausių sakės rūšių ragavę turistai skleidžia absurdiškas istorijas – dažnai net persisunkusias į kelionių vadovus – neva saugokitės, nuo sakės Jūsų laukia baisiausios pasaulyje pagirios. Šis teiginys neturi nei mokslinio pagrindo, nei empirinių įrodymų: pagirias daugiau įtakoja dehidracija arba pigiausių alkoholio rūšių skonio priedai, bet ne geros sakės prigimtis ar gamybos būdas. Dar vienas nesusipratimas - esą sakė geriama visada šilta. Iš tikrųjų Japonijoje – restorane, namie ar viešbutyje - kiekvienasyk būsite paklaustas apie pageidaujamą sakės temperatūrą, ir šilta ji geriama daugiau žiemą. Brangesnės sakės rūšys dažniau pateikiamos vėsios temperatūros (bet neatšaldytos), nes šildymas verčia stipriau garuoti alkoholį ir pernelyg nustelbia subtilias skonio natas. Pagaliau, dar vienas mitas – apie sakės gėrimą iš keturkampų medžio dėžučių. Tos dėžutės, kaip ir jų krašto barstymas druska – tikrai japoniškas dalykas, bet pačioje Japonijoje paplitęs maždaug taip pat, kaip Lietuvoje paplitęs vaikščiojimas avint klumpes. Iš medinių dėželių sakę gersite greičiau japonų restorane Amerikoje ar Olandijoje, bet ne pačioje japonijoje, kur šis ryžių alus bus pateiktas, pilant į mažus molio puodelius (ir niekuomet nedera pilti pačiam sau – pilkite sugėrovui, o jis įpils Jums; abu jausitės padarę gerą darbą). Sakės gėrimo mitas labai primena pasaulyje sklaidančius mitus apie tai, kaip vartojama tekila: druskos barstymas, žaliosios citrinos skiltelės kandžiojimas ir stiklinės daužymas į stalą yra labiau kinematografinis atributas, nei vietinis paprotys. Meksikiečiai tekilą pamažu sriubčioja, kaip viskį.

Viskis, beje, japonų gėrėjų širdyje užima ypatingą vietą, kaip ir Škotija, iš kur jis kilęs, ir apskritai britų salynas. Japonai, teikiantys ypatingą reikšmę daiktų istorijai ir praeičiai, bėgančio laiko sukeltam nuzulinimui ir nugairinimui, myli Britaniją visa širdimi būtent dėl to, kad šalis apipinta tradicijų ir. Škotiški viskiai kruopščiai puoselėja legendas apie tai, kaip pražilę distiliavimo meistrai, vėjo ir lietaus čaižomose daryklose, atokiose salose tarp durpynų ir čiobrelių laukų saugo senų receptų paslaptis (iš tikrųjų net ir labiausiai pašlovinti viskiai šiandien gaminami technologiškai pažangiose, griežtai sąlygas kontroliuojančiose daryklose, ir tik vanduo, durpės ir sūrus jūros vėjas yra tokie patys, kaip senovėje). Tokios legendos verčia japonų varvinti seiles ir ieškoti kišenėje piniginės. Kruopščiai atkartodami škotiškas technologijas ir radę panašaus skonio vandenį, japonai šiandien gamina labai neblogą viskį, sėkmingai besirungiantį konkursuose net su senos šlovės varžovais iš Škotijos.

Pagaliau, apie vyną Japonijoje. Legendos apie japonus, skiedžiančius tūkstančius dolerių kainuojantį Petrus per pusę su Coca-Cola („kad ne taip rūgštu būtų“) yra iš didelio, bet nelabai patikimo rinkinio istorijų apie japonų piniguočių išdaigas devintajame dešimtmetyje. Tuomet buvo pasakojama ir apie japonus, nusipirkusius aukcione garsius XX amžiaus avangardistų paveikslus ir iš nežinojimo (o gal pagal savo skonį) pakabinusius juos žemyn galva. Priskirčiau šiuos pasakojimus daugiau legendoms, arba, geriausiu atveju, pavienių atsitikimų kategorijai. Japonai vyno geria nedaug, Japonijoje jis brangus ir daugiausia jį galima sutikti itališkuose ir prancūziškuose restoranuose. Prie tradicinės japonų virtuvės jis dera ne daugiau, nei prie lietuviškų šaltibarščių.

(Vyno Žurnalas, 2007 m. rugsėjis)

Vynai Anglijoje: naujojo pasaulio tviskesys imperijos ūkanose

Kalbant apie gėrimus, Didžioji Britanija populiariojoje samonėje dažniausiai suvokiama kaip alaus bei pabų, kur sėdimų vietų mažai ir kur po darbo, ir užvis labiausiai, penktadieniais, nusitvėrę pintos (kiek daugiau nei puslitrio) dydžio rasotas stiklines, stoviniuoja gėrėjai. Dar kai kas paminės škotiškąjį viskį. Tačiau Britanija jau seniai tapo viena didžiausių pasaulio vyno vartotojų, ir čia jau trejus metus vyno išgeriama daugiau, nei alaus.

Komerciniai britų pirkėjai yra tarp pasaulio lyderių ir pagal apmintis, ir pagal išleidžiamus pinigus - tiek supermarketai, dešimtimis tūkstančių dėžių perkantys nebrangų ir nuobodoką, bet lengvai nuspėjamą vyną, kuris parsinešamas namo kartu su raikyta duona, pupomis pomidorų padaže ir sausais pusryčiais, ir elitinio vyno pirkliai ne tik Londone, bet kituose dideliuose miestuose, parduodantys viduriniosios klasės viršutiniajam sluoksniui, kur šioks toks vyno išmanymas tapo tokia pačia norma, kaip ir svajonė (ne visada įgyvendinama) turėti namie vyno rusį arba bent jau jo laikymui skirtą kontroliuojamos temperatūros spintą.

Britanija per metus išgeria apie 1,5 mlrd. butelių vyno; manoma, kad po dviejų metų vyno naudojimas šioje šalyje padidės iki 1,74 mlrd. ir 2008 metais aplenks ir Prancūziją, ir Jungtines Amerikos Valstijas, ir Britanija taps didžiausia vyno naudotoja pasaulyje.

Nenuostabu, kad tokia didelė rinka gamintojams yra Pažadėtoji Žemė, ir čia nugalėtojas jau aiškus. Tai Naujasis Pasaulis, ir visų pirma - Australija. Kengūrų žemyno vynas užima Britanijoje 24% rinkos, prancūzų vynas - antrojoje vietoje, o paskui seka JAV, Italija, Pietų Afrika ir Čilė. Maža to, prancūziškojo vyno dalis rinkoje (kartu su ispaniškojo ir vokiškuojo) nuolatos mažėja.

Kodėl taip atsitiko? Kodėl tradicijų šalis, Ūkanotasis Albionas, vis labiau nusigrežia nuo Prancūzijos vyno, kuris dar prieš 30 metų čia buvo apskritai bet kokio padoraus vyno sinonimas (ispaniškąją Rioja gėrė pavieniai žinovai, itališki vynai buvo laikomi arba pigiu birzgalu, arba etnine keistenybe, kurią pritinka naudoti nebent italų restorane, prie languotų staltiesių ir ilgų kaip kočėlai pipirų malūnėlių - geriausia, jei bus įpiltas iš apipinto vytelėmis pilvoto butelio, o apie amerikietiškuosius ar australiškuosius buvo kalbama kaip apie nesusipratimą)?

Pirmoji priežastis (arba kaltė, jei klausysime prancūzų vyndarių) buvo supermarketų įsigalėjimas ir atsiradęs britų įprotis būtent ten pirkti naujajį demokratinį gėrimą. Parduotuvių tinklai norėjo ir tebenori nori stabilaus, nekintamos ir žemos kainos ir itin didelių kiekių vyno tiekimo, o prancūziškoji AOC sistema tam nepalanki. Supermarketas vyną parduoda ne todėl, kad pirkėjas čia tikisi gero patarimo, o todėl, kad jis siūlo patrauklią kainą. Dar prieš dešimtmetį didelės maisto parduotuvės skelbėsi turinčios "konsultantus", padėsiančius vyną išsirinkti, dažniausiai tai tebuvo paaugliai, išklausę dviejų valandų kursą ir menkai artikuliuota kalba tegalintys papasakoti, kad "nu, reiškia, jeigu prie žuvies, tai, tipo, labiau tinka baltas, reiškia". Supermarketo vyno eksperto, padedančio klientams, idėja mirė neskausminga mirtimi.

O dar labiau supermarketams reikėjo, kad gamintojas suprastų, jog didžiausi pinigai ateina ne iš ilgamečių tradicijų ir ne iš didingo Chateau mistikos, o iš agresyvios rinkodaros, įstabios ir profesionalios reklamos. Prancūzų vyndariams tokios mintys buvo nepriimtinos ir atgrasios. Gi australai ir amerikiečiai šioje terpėje pasijuto kaip žuvis vandenyje.

Nepadėjo ir tai, kaip prancūzai reagavo į savo mažėjančią įtaką vynų pardavimui. Nors daugumas geriausiai žinomų Britanijos vynų ekspertų visada prisipažina esą frankofilai (ir pasakys, kad jei turėtų išsirinkti dešimt mėgstamiausių vynų, visi jie būtų prancūziški), ir niekas neginčija garbingos prancūzų vietos pasaulio vynų Olimpe, britai nepraleido progos pasišaipyti iš prancūzų arogancijos ir nenoro pripažinti, kad jie yra ne vieninteliai pasaulio vyndariai. Niekas taip nesumenkins žmogaus brito akyse, kaip "per rimtas savęs įvertinimas", o prancūzų vyndariai būtent tuo ir užsiėmė. Mažiausiai dešimtį metų prancūzai apskritai atsisakė pripažinti objektyvius skaičius ir atsainiai nurašydavo Naujojo Pasaulio vynus kaip žemos kokybės sirupėlį, nekeliantį jokios grėsmės šimtmečių tradicijoms.

Prancūzas vyninkas su nefiltruota Gauloises cigarete dantyse, apsivilkęs dryžuotais marškiniais, gyvenantis nuo vieno streiko iki kito, tapo anekdotišku įvaizdžiu, o įžeidžainčius ir nervingus pasisakymus iš už Lamanšo, kad "australiški vynai labai pritinka nieko neišmanantiems, todėl britai juos ir mėgsta" lydėjo kone visiškas atsisakymas net galvoti apie reklamą, kaip apie šėtono išmislą, netinkantį šventam vyndario amatui.

Populiarioje sąmonėje greta šių negailestingų karikatūrų itin dėkingai ir kontrastingai atrodė australų ir amerikiečių vynininkai - įdegę, pasitempę, kalbantys angliškai, besišypsantys gerais dantimis. Tai žymiai labiau tiko televizijai, mėgstančiai ryškias Australijos, Kalifornijos ir Pietų Amerikos spalvas ir iškalbingus pašnekovus.

Maža to, australiškojo ir kito Naujojo Pasaulio vyno istorija siūlė nedidelę dramą ir pamokomą siužetą apie tai, kaip arogantiškieji senbuviai buvo pamokyti naujokų. Britai užvis labiau myli "plucky underdog", nevykėlį, kuriam galų gale pastangų ir užsispyrimo dėka pasiseka. Pakanka prisiminti pasakėčią apie pasipūtusį kiškį ir atkaklų vėžlį (gal būtent todėl britai įkyriai atsisako pripažinti, kad geriausias britų tenisininkas Tim Henman, niekada neišlošęs nė vieno stambaus turnyro ir visada didvyriškai iškrentantis iš varžybų prieš pusfinalį, yra tik geriausias iš nevykėlių).

Be to, per visus televizijos kanalus keliaujančioms televizijos įžymybėms - Hugh Johnson, Oz Clarke, Malcolm Gluck - ir laidų prodiuserių labiausiai mėgstamam trumpam, paprastam pristatymo stiliui ir nuotaikai labai tiko epitetai, kuriais aprašomi Naujojo Pasaulio vynai. Televizijos žiūrovo atmintis trumpa ir dėmėsio trukmė maža. Todėl jei galima vyno aprašymą sutraukti iki kelių žodžių - uogienės skonio Shiraz, pipiriškas Zinfandel, limonadinis Colombard - taip ir bus padaryta. Vaisių, uogų ir saldumynų gaidos daugelyje Naujojo Pasaulio vynų ne tik aiškiau pareikštos, bet dažnai tampa ir pagrindiniu pardavimo argumentu, įsimenančia citata ("soundbite"), kurią vienodai mėgsta ir politikai, ir reklamuotojai.

Galiausiai, Britanija su Australija ir Pietų Afrika turi seną, kolonijinį ryšį, kurio negalima pamiršti. Britai dažnai keliauja į Australiją (beprotiškai dažnai, jei turėsime galvoje milžinišką atstumą), nes daugelis ten turi pusbrolį arba ištekėjusią už australo seserį. Pietų Afrikos Respublika - irgi mėgiama brito, kiek turtingesnio už vidutinį (taigi, ir didžiausio vyno pirkėjo), atostogų vieta: kolonijinis palikimas, paslaugus aptarnavimas, egzotika, puikus oras ir kartu europiniai patogumai. Kalifornija, iš kur atkeliauja amerikietiškasis vynas, irgi daugelio tų, kam dabar virš 40, jaunystės svajonių ir Holivudo filmų scena: Santa Monikos paplūdimys, San Francisko tiltas ir vingiuotas kelias Ramiojo vandenyno pakrante.

Vyno pirkimas yra emocijų ir jausmų vedamas poelgis - kaip ir kvepalų ir cigarų pardavėjai, vyno rinkodarininkai pirmiausia parduoda svajonę, o tik paskiau - prekę. Europoje tai, ko gero, perprato tik italai, noriai ir meistriškai įkinkę į italų maisto ir vynų populiarinimą Holivudo įvaizdžius apie itališkąjį gyvenimą (nors ir nebūtinai vykstantį pačioje Italijoje), nuo "Krikštatėvio" iki "Sopranų". Naujasis Pasaulis tai suprato jau seniai, ir kaip saulė niekada nenusileisdavo virš Britų imperijos, dabar ji, rodos, visiems laikams sušvito virš tų, kas spaudžia ir raugina vynuogių sunką ūkanotų salų gėrėjams.

(Vyno žurnalas, 2006 m. gegužė)

Vieno salyklo viskis

Pradedant kalbėti apie škotišką vieno salyklo (single malt) viskį, turbūt iš pat pradžių reikia pasakyti keletą žodžių apie Škotiją, iš kur jis kilęs. Taip manau todėl, kad tiek Škotija, tiek ir salyklinis viskis yra vienodai nuskriausti lietuviškoje sąmonėje: neretai galima išgirsti, kad "Kęstas dabar gyvena Anglijoje, prie Edinburgo" (o regis, galima būtų tikėtis daugiau iš tautos, kurios atstovai patys taip dažnai niršta, kai painiojami su rusais). Taip ir viskis: labai dažnu atveju, kalbant Lietuvoje apie viskį, kalbama apie kokius nors masinius, didelių parduotuvių ir mažesnių parduotuvėlių lentynas nugulusius produktus, kaip Teacher's arba Famous Grouse. Abu šie maišyti viskiai, kurių vienodai lengvai galima nusipirkti ir Kaune, ir Melburne, ir Nairobyje - nieko bloga, žinoma, pakankamai skanus produktas, ir vertesnis pirkėjo pinigų negu koks nors pabaltijo "brendis" arba "tarybinis šampanas", bet mažai bendro turintis su ta įvairove, aromato ir skonio subtilybe bei gana lietuviška šiaurietiškų skonio ir kvapo natų gama.

Lietuviška? Taip, tikrai. Ypač tuose vieno salyklo viskiuose, kurie kilę iš labiau "dūminių" regionų (kai kas siūlo pažintį su jais palikti mokslo pabaigai, kiti siūlo būtent nuo jų ir pradėti - apie tai vėliau), juos aprašant, naudojami tokie žodžiai: durpės, dūmai, smala, jūra, jūros druska, jūros žolės, jodas. Argi neprimena šalto spalio vakaro kur nors Nidoje? Argi ne lietuvišką nuotaiką ir amžinojo rudens niūrumą apibrėžiantys žodžiai?

Todėl ir sakau: bandau pristatyti vieną didžiausių Britanijos eksporto kategorijų ir kartu lietuviškiausią stiprųjį alkoholinį gėrimą - vieno salyklo viskį.

Vieno salyklo viskis - tai viskis, daromas tik iš miežių salyklo (nemaišytas su jokių kitų grūdų viskiu arba grynu distiliuotu alkoholiu), ir tik iš vienos daryklos (iš ten ir pavadinimas - single malt, "single" angliškai - vienas, vienintelis). Pasaulyje, be abejo, maišyto viskio yra pagaminama ir išgeriama žymiai daugiau. Jis pigesnis. "Neutralųjį" etilo alkoholį galima gaminti dideliais kiekiais, ir šliūkštelėti tik šiek tiek stipraus skonio single malt, ir gėrimas gatavas, nestipraus skonio, pats tas gėrimui su ledu arba su kola.

Todėl vieno salyklo viskis - tai pati grietinėlė, tai viskio viršūnė ir paskutinė stotelė. Paukščių pienas, egiptietiškos medvilnės paklodė, kubietiškas cigaras, Montblanc rašiklis. Įsivaizduokite, kad prabangiame priėmime yra siūlomi sumuštiniai su ikrais. Vieni, kaip dera išauklėtiems žmonėms, ima juos ir valgo. Kiti paima šaukštelį, nusibraukia ikrus ir deda tiesiai į burną, nesivargindami duonos kramtymu. Jei geriate vieno salyklo viskį, tai jūs - tas žmogus su šaukšteliu.

Ironiška, beje, kad šis gėrimas, į kurį nepridedama nė lašo vulgariojo "neutralaus" etilo alkoholio, paskui atskiedžiamas (jau geriant) paprastu vandeniu, bet tik šiek tiek, keliais lašais, kad tik truputį susidrumstų skaidrusis iš butelio įsipiltas gėrimas. Tai ne beprasmis ritualas. Vanduo (jokiu būdu ne ledas) "užgesina" alkoholio garus, kurie kitokiu atveju nudegina nosiaryklę ir atima gal apie pusę aromatinio malonumo: kai bandote užuosti sudėtingasias natas, jūsų receptoriai, deja, bus atbukę nuo pirmojo etilo alkoholio smūgio. Kokį vandenį pilti? Negazuotą ir nelietuvišką, jei turite; jei nebus škotiško mineralinio vandens (sako, kad geriausias, nors nesugebėjau šito pajusti), gerai tiks Evian arba Vittel. Ir labai, labai nedaug, ne daugiau arbatinio šaukštelio vandens stiklui, kuriame, beje, turi teliuskuoti gal tik 25-30 militrų viskio (pripilti "stiklinėlę" viskio - blogas skonis, gal tiek pat beviltiškas, kaip vyno taurės pripylimas iki kraštų arba beveik iki jų). Vanduo turi būti ne per šaltas. Ledas todėl ir netinka - tiek dėl temperatūros (aromatinės medžiagos nebegaruos taip, kaip turi), tiek ir dėl to, kad net ir viename ledo kubelyje vandens per daug vienam stiklui viskio.

Taigi, apie regionus. Skirtingų regionų vieno salyklo viskiai (siūlomi pavyzdžiai pateikti greta) skiriasi ne mažiau, negu skirtingų vynuogių vynai. Kaip minėjau, požiūriai gali būti du: galima bandyti nenugąsdinti gėrėjo, ir siūlyti jam pradėti nuo švelniausių, Lowland arba Speyside regionų viskių, tikintis, kad jie bus nors ir žymiai sudėtingesni, bet neturės to dūminio skonio ir kvapo, kuris taip išgąsdina tuos, kas pirmą kartą ragauja keistąjį gėrimą iš šiaurinės Škotijos kalnų (Higland), salų (Islands) arba Islay salos.

Aš visada siūlau antrąjį variantą. Jis šokiruoja, jis pribloškia, jis kartais gali likti nesuprastas - bet greičiausiai tas, ką šiuo būdu supažinsite su vieno salyklo viskiu, greitai taps jo mėgėju visam gyvenimui, nors pirmas gurkšnis dažnai bus palydėtas susiraukusio pasibaisėjimo. Kažkada, sovietiniais laikais, viskis (bet koks viskis) buvo retas, nematytas dalykas, ir žmonės jį ragaudavo, tikėdamiesi, kad tai bus dar vienas olfaktorinis Vakarų pranašumo įrodymas (kaip daniški sausainiai iš apvalios skardinės buvo nenugalimi kovoje prieš lietuviškus tešlainius, įvyniotus drumzlinos spalvos popieriuke ir pagal konsistenciją primenančius kramtomosios gumos ir asbesto mišinį). Taip nebūdavo: dažniausias komentaras būdavo, kad to viskio skonis "kaip samagono".

Panašiai ir su vieno salyklo viskiu. Maža to, naujokui dar galima pasiūlyti ne bet kokio viskio, bet Bowmore, kurio etiketė su balta žuvėdra (tiesa pasakius, gal net Makimo Gorkio "bureviestniku") savo kičine beskonybe tiek atsilieka nuo bet kokių šiuolaikinių marketingo tradicijų, kad, šiame atsilikime apėjusi pilną ratą, atsiranda tų tradicijų priešakyje. Gėrėjas bus tos etiketės deka dar labiau šokiruotas, nes tikėsis, žiūrėdamas į paveikslėlį, kažko panašaus į trauktinę "Palanga".

Highland, Island ir Islay viskiuose labai ryški durpių ir dūmų nata (atskiras atvejis yra viskis Ardbeg, kurio pirmasis pauostymas būna labai neutralus, ir tik paskui, priglaudus lūpas, trenkia dūmų gūsis, kaip tada, kai netikėtai pasikeičia vėjo kryptis, ir atneša nuo gestančio laužo dūmus ir šiek tiek žiežirbų. Islay saloje, esančioje Škotijos vakaruose apskritai kone visa salos teritorija padengta durpėmis, kurios deginamos rūksta, kai naudojamos salyklo ruošimui - iš čia ir skonis. Kita svarbi skonio nata - jūros žolės; tas nepaaiškinamas jūros kvapas, kurį taip vertina tie, kas mėgsta siurbti šviežias austres ir net neliečia citrinos, kad ginkdie nepakenktų tam jūros kvapui.

Highland regiono pietuose (o pats regionas, kaip minėjau, yra Škotijos šiaurėje) daryklos gamina viskį, kuriame daugiau vaisinio, saldoko skonio, kuris artėja prie Speyside viskių. Lowlands, kur liko tik trys viskio daryklos, ir dar vienas mažas regionas pietvakariuose, kurio atskirai nepaminėjau (nes ten beliko tik trys viskio daryklos), Campbeltown, gamina gana sudėtingo skonio viskius, kaip neištariamasis Auchentoshan arba Glen Scotia, bet bendras viskių skaičius ten toks mažas ir juose taip sunku rasti bendrybių, kurios pateisintų priskyrimą vienam ar kitam regionui, kad galbūt pradedantiesiems kol kas verta tuos regionus atidėti į šalį.

Speyside regionas ir jo populiariausieji atstovai, tokie, kaip Glenfiddich, Balvenie, Glenlivet, The Macallan, yra geriausias priminimas apie tai, kaip vieną įdomiausių šio produkto skonio aspektų nulėmė ne kas kita, kaip šykštumo ir profsąjungų siautėjimo sandūra. Nors kai kurie viskiai yra brandinami statinėse, kur anksčiau buvo laikomas spirituotas vynas cheresas (ypatingai The Macallan, kuris šiuo faktu itin didžiuojasi), bet populiariausia statinė buvo amerikietišką burboną (kukurūzų viskį) brandinęs indas. Šias baltojo ąžuolo statines škotai, garsėję ir dabar garsėjantys šykštumu, pigiai pirkdavo Amerikoje, kur statindirbių profesinių sąjungų spaudimo dėka veikė įstatymas, reikalaujantis burbono brandinimui statinę iš šiaurės Amerikos baltojo ąžuolo naudoti tik vieną kartą. Tokiu būdu burbono skonio prisiminimai, perimti iš statinės (o Speyside viskiuose jis labiau jaučiamas, nes nėra "permuštas" dūminių ir jūrinių natų), ne tik formuoja įdomiausius škotiško viskio aspektus, bet ir yra retas atvejis, kai vienos šalies mėgiamiausiam gėrimui gaminti reikalingi kitos šalies arba net kito žemyno indai ir skoniai. Pagalvojus - turtingųjų mėgiamas gėrimas kaip puikus paminklas tarptautinei prekybai ir globalizacijai.

("Vyno žurnalas", 2005 m. gruodis)