spalio 30, 2007

Borato komplekso recidyvas: ir vėl mus ne taip pavadino


Britanijos konservatorių lyderis Davidas Cameronas paminėjo Lietuvą ne visai draugiškame kontekste.


Jis kalbėjo galbūt apie vienakojes lietuves lesbietes, o gal (kaip jam pačiam atrodo) apie vienakojus lietuvius šokėjus.


Šiaip ar taip Lietuva įsižeidė kaip ir kiekvieną kartą: pirma „Delfi“ komentaruose, o paskui jau Lietuvos ambasadorius, prisimindamas šlovingą tradiciją (kai Melas Gibsonas buvo sarmatijamas dėl „aštriadančių lietuvių“), graudena mūsų trispalvės istorijos bei imperijos griovimo prisiminimais ir prašo pasiaiškinti.


Būtų galima tikėtis, kad normali, sveika, savimi pasitikinti tauta nusišypsotų ir numotų ranka. Ir pamirštų šį pasakymą taip, kaip jį jau spėjo pamiršti Britanijos žiniasklaida.

Bet ne, mes ne tokie. Mes nervingi ir isteriški, jautrūs kaip spuogus užsipudravusi ir tirštai laku plaukus susipurškusi septyniolikmetė panelė prieš šokius, nuolat bandanti suprasti, kas į ją ir kaip pasižiūrėjo, ką pagalvojo, ką pasakė ir ką norėjo pasakyti.

Mes nesielgsim kaip save gerbianti šalis. Ne, geriau elkimės taip, kaip Kazachtanas darė tuomet, kai Britanijos televizijoje pasirodė „kazacho“ Borato personažas.

Anglų komikas pasirinko kazachus dėl tos pačios priežasties, dėl kurios D. Cameronas pasirinko lietuvius: mažai žinoma šalis, egzotiškas pavadinimas.

Kazachai nesileido įžeidžiami: ambasada Londone iš pradžių reikalavo (iš Britanijos užsienio reikalų ministerijos), kad lieptų privačiam TV kanalui nutraukti tas šlykščias komedijas ir nubaustų kūrėjus.

Kažkas jiems greitai paaiškino, kad taip Britanijoje žiniasklaida netvarkoma, tačiau Britanijos spaudai geresnės temos įsivaizduoti nebuvo galima.

Visi didieji laikraščiai springdami iš juoko spausdino pusiau rimtas, bet pašaipias istorijas, kur orūs kazachų diplomatai aiškino, kad jų šalis ne tokia, kad Boratas labai žeidžia jų senas tradicijas ir nuostabią šalį.

Pašaipiai buvo rodomi ambasados siūlomi lankstinukai apie Kazachstano turizmo potencialą ir gardžiuojantis buvo cituojami negrabūs ir pompastiški postsovietinių biurokratų pareiškimai.
Daugiau nieko nesakysiu. Labai tikiuosi, kad Britanijos žiniasklaida suras kitą temą, ir kad kitądien nepasirodys antraštės: „Mes ne vienakojai ir aš ne lesbietė, sako ambasadorius“.
Mūsų niekas kitas nepadarys klounais, tik mes patys. Einant antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui reikėtų gal jau suaugti ir kiekvienu atveju nepulti į ašaras.

Antraip toliau bus dar sunkiau.

Lietuvių kalba: kai turi tokių draugų, priešų nereikia


Noriu apginti lietuvių kalbą. Ne nuo darkytojų ir ne nuo nepagarbaus jaunimo, SMS žinutėse raidę „w“ naudojančius vietoje „v“ ir perrašančių K.Donelaičio šneką pagal angliškas rašybos taisykles („aisq warom dabar“), ne nuo užsienietiškų konstrukcijų („turėk gerą gimimo dieną“) ir ne nuo lietuvių pagal vardą, pavardę, kilmę ir krikšto metu sakytus žodžius (bet sovietinių iki kaulų smegenų) mokslo tyrimo institutų darbuotojų.

Tų, laiku prisijungusių prie Sąjūdžio ir dabar dirbančių ministerijose ir kitose valdžios įstaigose: („specialistais buvo prieita išvada, kad ryšium su pravestais statybos darbais specfondų lėšų įsisavinimas iki galo nedavestas“). Ginsiu lietuvių kalbą nuo jos gynėjų.

Apie kalbos biurokratų ir jų pakalikų arogantišką siautulį pradėjau mąstyti kažkada, skaitydamas savo straipsnių maketus, jau apdorotus korektorių. Kadangi dar sugebu parašyti pagal taisykles (ir jungtuko „kad“ nevartoju šalutiniame tikslo sakinyje), džiaugsmo smaugikai mano rašymus paprastai kastruoja, tik apiberdami žodžius kabutėmis – gink Dieve, kad nebūtų nė vienas žodis panaudotas kokia nors perkeltine, mano sugalvota, prasme (rašau ir galvoju – ar bus žodis „kastruoja“ paliktas be kabučių?).

Buvau parašęs apie žemaūgį miestuką – kurgi, skaitau tekstą: „žemaūgis“ miestukas. Nes argi gali būti miestas mažo ūgio? Niekur neparašyta, kad galima. Panašu, kad kalbą naudoti pagal savo supratimą tik poetai, antraip šiandien skaitytume:


„Ašara“ Dievo aky,
Lietuva, ką tu „veiki“?

Nes Dievas juk negali verkti ašaromis, o Lietuva negali nieko veikti, kadangi yra ne žmogus. Esu tikras, kur nors yra oficialus patvarkymas, numatantis baudas už daiktavardžiams netinkamų veiksmažodžių naudojimą.

Skaitytojau, abejoji? Manai, Andrių Užkalnį nuskriaudė kalbos specialistai, ir dabar jis lieja tulžį? Nieko panašaus. Lietuviškai rašyti teisingai nebuvo sunku nei mokykloje, nei vėliau. Pagaliau ir nuskriausti mane yra ne taip lengva: pirmiausia ten kur gyvenu, esu sunkiai pasiekiamas, antra, jeigu jau rašai internete tikrąja pavarde ir skaitai komentarus, reiškia, nelabai turi ko bijoti.
Ne, iš tikrųjų sakau jums: atsiverskite Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklapį, ir pateksite iš laisvos Lietuvos, spindinčios įvairove ir minčių laisve, į kraupų pasaulėlį, lyg iš F.Kafkos knygų, ir pasijus negeras kvapas, lyg atsivertus trisdešimties metų senumo „Tiesos“ numerį.


Čia ilgi sąrašai žurnalų redaktorių, televizijos darbuotojų, reklamuotojų ir kitų žmonių, susijusių su lietuvių kalba, ir datos bei smulkmenos, kada jie buvo aplankyti arba iškviesti ir išbarti.


Pagirtų, rodos, nėra: ne tam stengiasi kalbos „ochranka“, kad kas nors džiaugtųsi. Džiaugtis ne vieta ir ne laikas, kalbos priešai nesnaudžia, kontrrevoliucija kelia savo baisias, užsienio kalbomis kalbančias ir svetimomis konstrukcijomis spjaudančias galvas, todėl gailestingumui vietos nėra. Kalbos gestapas ne šiaip bara ir grasina: bara viešai, ir nepakankamai mylintys kalbą (arba mylintys ne tuo būdu, kuriuo liepia žinantieji) bus išvilkti turgaus aikštėn, kaip partizanai pokario metais. Kad kitiems nebūtų pagundos.



Kai priėjau prie nevartotinų žodžių (ak, ar neprimena SSRS naudotų neklausytinos muzikos ir nespausdintinų knygų sąrašų? Tie juk irgi buvo kuriami geriausių tikslų siekiant), atvipo žiauna: pasirodo, net iš vaikystės pažįstamas žodis „niekadėjas“ nėra tinkamas: turi būti niekšas arba niekdarys.


Turbūt ir poetas, rašęs vaikams apie „vėją niekadėją“, šiandien jau sėdėtų už grotų arba geriausiu atveju būtų nubaustas pinigine bauda. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės: būtų iškviestas pokalbiui ir Maironis, jeigu prisimenate, nemokėjęs teisingai kirčiuoti vietovardžio „Trakai“ („Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai, Tra štai garbinga pilis“). Po jo būta protingesnių žmonių, aštuntajame dešimtmetyje išmąsčiusių košerinį kirčiavimą.


Jie geriau už Lietuvos žmonės žino, kaip jie turi kalbėti, kirčiuoti ir rašyti. Skaitytojau, tau tai neatrodo absurdiška? Perskaityk dar kartą: „lietuvių kalba“. Kalba, kuria kalba lietuviai. Ir Vilniaus taksi vairuotojas, ir pakaunės traktorininkas, ir Airijoje plytas nešiojantis jaunuolis – net, pagaliau, ir Andrius Užkalnis - yra lietuviai, ir ta kalba, kuria jie kalba, yra lietuvių kalba. Nė daugiau, nė mažiau.


Kalba yra sugalvota žmonių, skirta žmonėms, ir jų naudojama. Man kalbos nedovanojo nei už tą kalbą atsakingas institutas, nei komisija, nei komitetas prie Vyriausybės. Ji, toji kalba, tėvų ir senelių man „lūposna įdėta“, ir aš esu jos toks pat savininkas ir autoritetingas specialistas, kaip ir bet kuris kitas lietuviu save vadinantis žmogus. Jos naudojimas – mano prigimtinė teisė, mano laisvė, o ne panaudos tvarka suteiktas sąlyginis leidimas, prispaustas violetiniu biurokratės spaudu ir patvirtintas jos parašu.

Jau girdžiu nesupratusius murmesius: „O aš nesutinku, manau, kad kalbą reikia mylėti ir jos neteršti“. Aš manau taip pat. Tik man atrodo, kad siautėjantys, savim patenkinti ir niekieno nekontroliuojami, niekam neatsiskaitantys ir nieko nebijantys apmokami kalbos gynėjai tiek pat turi naudos kalbai, kiek panašios naudos menui turėjo sovietinės Lietuvos laikais veikusios „meno tarybos“, vetavusius paveikslus bei skulptūras „Dailės“ salonuose ir kitur. Tie žmonės spręsdavo, kas menas, o kas ne.


Šiandien tokia „meno taryba“ būtų, geriausiu atveju, pajuokų objektas. Žmonės pasukiotų pirštu prie smilkinio – apie paveikslo vertę sprendžia galerijos savininkas ir paveikslo pirkėjas. Bet kalbos saugumiečiai, kviečiantys redaktorius į pokalbius kabinetuose, kažkodėl nekelia nei pasipiktinimo, nei pašaipos.


Tai žmonės, tebemanantys, kad lietuvių kalbos puoselėjimui reikia išmokyti tautą kuo daugiau žodžio „eiti“ sinonimų (pėdinti, klibinkščiuoti, rėplioti...) Tikiuosi, kad jie nekėlė pasipiktinimo ar pašaipos tik iki tol, kol nebuvo parašytas šis straipsnis. Einu džiovintis džiūvėsių.


(http://www.lrytas.lt/, 2007 m. spalis)


Autorius džiaugdamasis prideda: energingesnės reakcijos tikėtis nebuvo galima. Komentarus galima skaityti ir skaityti, kaip knygą (kada nors juos atskiru leidiniu paskelbsiu); taip pat ir VLKK tinklapio forume yra atskira tema, skirta daugiausiai mano asmens aptarimui.

spalio 06, 2007

Baisiau už lietuvį gali būti tik įžeistas lietuvis

Įžeisti lietuvį nesunku. Pakanka papasakoti apie tai, ką apie lietuvius sako kiti (bet ne tai, ką lietuviai įsivaizduoja kitus sakant). Būna smagu, kai mano pasakojimai Lietuvos Radijui būna paskelbti LRT svetainėje www.lrt.lt kaip antai šitas, o paskui juos perspausdina DELFI, alfa.lt ir kiti platieji vandenys (kaip štai čia).

Tada belieka atsisėsti patogiau, atidaryti klozeto dangtį (dar žinoma kaip "Skaityti komentarus") ir tada linkmumas niekada nesibaigia.

Maniau pakomentuosiu, bet ši poezija tiesiog neprašo komentarų, ji dzindziluoja ne mažiau skambiai, negu kokio nors Justino Žilinsko rusiškos pseudopoezijos vertimai. Žilinską myliu kuo toliau, tuo labiau: jo nepakartojamu stiliumi pabezdėtos šiukšlelės (gal ne jo paties, gal jo įkvėptų pasekėjų) velkasi paskui daugelį mano paminėjimų internete. Iš tiesų, jaučiuosi džiugiai kiekvienasyk, kai sunervinu kokį rusofiliuką (arba dar geriau - rusofilčiką), o šitą matyt gerokai pakratė.

Grįšiu prie rinktinių komentarų:

Uzkulniui, 2007 10 06 23:02
kiek sidabriniu gavai uz nusilengvinima ant Lietuvos? Esi paprasciausiai tautos geda ir issigimelis! Daugiau nei 10 metu gyvenu D.Britanijoje,taciau tokiu pranesimu,apie kokius cia tamsta suoki,girdeti neteko.

nesiparinkim, 2007 10 06 17:45
Tas autorius Andrius Uzkalnis yra išgarsėjęs samdomas purvasklaidos šunytis kuris už gerus pinigus skalija iš Londono tą dainelę, už kurią jam moka. Tarnauja valdžiai ir vizgina uodega iškišęs liežuvį. Jis jau turi reputaciją… užsidirbęs savo straipsniūkščiais, kur spjaudo ant visko kas ne amerikoniš¡ka. Net savo bloge burgerio paveiksliuką užsidėjęs papuošimui. uzkalnis blogspot com viskas yra panašaus turinio tipo "objektyvūs" rašinėliai. Galėtų Delfi atsirinkti kokių šiukšlininkų paskalas reikia dėti.

eva, 2007 10 06 17:37
Ko jus cia spirgat argi nesuprantat kokie isverstakailiai 'zurnalisteliai'tuos straipsnius kurpia,tos teisybes yra tik ketvirtadelis,o daugiau to 'rasytojo'fantazijos' vaisius.Pasiskaitykit geriau straipsni suprasit.Sitie debiliukai kurpia tuos straipsnelius kiekviena diena,matomai gerai uz juos sumoka,ir nereikia teisintis,nei zemintis irodinejant kad taip nera,jie vistiek mokes apdergti visus isvaziavusius.NEKREIPKIT DEMESIO.O tiems kurie rasineja kitu pavardes noreciau kad kas nors taip subines isspardytu,kad uzmirstu ir savo pavarde..Isgamos.

dazas.uk, 2007 10 06 13:17
vel delfis nesamones raso......nieko panasaus cia nera.tegul praso apie tuos kuriems sekasi.lietuviai-nemoka dziaugtis gyvenimu......viskas tik per juodus akinius

Sakiau, nekomentuosiu - tai ir nekomentuosiu. Tik norėjau kartu pasidžiaugti.