liepos 26, 2010

Atsakymas durnai skaitytojai



Pykčio - ne per daug. Jo per mažai. Nes pyktis - vienintelis vaistas dideliam kiekiui žmonių, kurie mums nuodija gyvenimą savo bukumu, savo pamokslaujančiu tonu, savo nebranda ir lėkštomis, pavėpusiomis įžvalgomis, kurių nereikia toleruoti (skirtingai nuo to, kaip jums pasakys jau apkartę iki užtėmimo akyse tolerastijos baltieji balandžiai, kuriems kažkas papasakojo, kad jų vapantis, mikčiojantis "duok durniui kelią" požiūris yra taurus ir visuotinai priimtas).

Štai tinkalalapyje "Londonietė" buvo perspausdinta mano recenzija iš šio blogo, apie japonišką lakštinių restoraną.

Ir ką tu pagalvosi, kažkokia varliagalvė skaitytoja parašė štai tokį komentarą:

"Nepykit, bet "straipsnio" (jeigu sita rasini galima tokiu pavadinti) stilius - tragiskas. Kazkoks minciu kratinys. Jokio rislumo. Man labiau panasu i kazkoki plana, fraziu rinkini, negu tvarkinga rasini. Baisu... Rasytojui turetu buti nors truputi geda toki pateikti spaudai, tuo labiau, kad savo svetaineje reklamuoja keleta savo knygu..."

Ignoruoti? Ne, ne šiandien, pagalvojau aš. Štai mano atsakymas:

Nepykstu, nėra už ką pykti. O kodėl turėtų būti gėda ("nors truputį")? Kad kažkokiai mažaraštei pusblondinei vištai, neturinčiai supratimo nei apie rašymą, nei apie skaitymą, NEPATIKO? Big deal. Prašom varyti atgal pas savo supermamas ir ten skaityti tvarkingus rašinius, prieinamus jūsų vaikiškam intelektui, su šypsniukais ir lotuliukais. Tarpausinės masės augyba - daugeliui jūsų socialinės kilmės supermamų yra lėtas procesas, o jums plaštakų kontrolė, leidžianti pirštagaliais maigyti sausainių trupiniais apibarstytą klaviatūrą, akivaizdžiai išsivystė anksčiau, nei kognityvinės funkcijos. Ar pakankamai rišliai išaiškinau?

Jei kvankai nepaaiškinsiu, kad ji kvanka, liksiu neatlikęs savo pareigos. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad nereikia tylėti, kai nepatinka: reikia sakyti, ir sakyti aiškiai, kad suprastų, ir žinotų. Net jei nepasikeis, kad būtų užsiregistravę ir prisimintų, ką apie juos galvoja.

Nes durniui ne kelią reikia duoti. Durniui reikia virtualiai duoti į galvą, arba mažų mažiausiai leisti suprasti, kokią vietą kitų žmonių pasaulyje užima jis ir jo kvaili vapesiai.

liepos 01, 2010

Debilų generacijos ženklai. Yahoo avatarai: subtilus kvietimas smurtauti.


Tie skaitytojai, katrie mane seka ant Feisbuko beigi Tviterio, žino, kad šiek tiek dažniau nei labai dažnai aš prapliumpu neapykanta, kuri atsiranda beveik iš niekur ir sukibirkščiuoja taip, kad paskui neišvengiamai būrys geradarių, taikdarių, tolerastų, balanso ieškotojų, "to be fair" harmonijos optimizatorių ir neapykantos nepriėmėjų puola mane raminti. (Prieš kelias dienas, pasidžiaugus ministrės Šimonytės drąsiu ir nedviprasmišku paaiškinimu runkeliams, kad jie buki runkeliai ir turėtų baigti vapėti apie ką nesupranta, buvo daug pasipiktinusių jos "nepriimtinu tonu", o Arkadijus Vinokuras lryte surašė tokį zyziantį ir zanudnai graudų paaimanavimą, kad norisi pakviesti kokį nors ministrą paburnoti dar, kad būtų vėl apie ką rašyti).

Šį kartą man užkliuvo Yahoo avatarai, tie debiliški piešinukai, kuriuose skystapročiai interneto naudotojai vaizduoja save taip, kaip jie save įsivaizduoja, ir taip, kaip nori, kad juos matytų kiti. Kartais už jų užkliūnu, kai ieškau internete ko nors, ir Yahoo Answers išmeta atsakymą.

Šiaip tai yra, žinoma, verkšlenančių debilų susirinkimas, papuoštas išsigimusios kalbos - be gramatikos, be skyrybos, be didžiųjų raidžių, ir pamargintas idiotiškais sutrumpinimais, liudijančiais apie rašančiųjų intelektą, prilygstantį smulkaus graužiko protui. Šis plakatas labai gerai iliustruoja:



Bet baisiau už viską yra naudotojų avatarai. Šlykštūs, savimi patenkinti išpopinto jaunimo veideliai - visokių rasių, visokių odos spalvų ir šukuosenų, bet vienodai pretenzingi, pabrėžiantys savo šiknavertę "individualybę" sušiauštais plaukais, ožio barzdelėmis, ausinėmis (nes jie klausosi savo debiliškų iPodų net ir avataruose), wrap-around akiniais, auskarais antakiuose ir stud'ais nosyse.


Dar jie labai daugelis mėgsta šlykščius "messenger bags", bet avataruose nesimato, išskyrus kartais diržą, kuris eina skersai krūtinės. Toks krepšys geriausia jei būna su kokiu idiotišku užrašu.



Dar jie mėgsta be galo stilingą apavą, tokias smirdančias baskietkes purvinais šniūreliais, jos irgi išreiškia jų individualybę ir kokie jie yra stylish.




Nekenčiu visos šios giminės. Visos išlepintos kartos, įsitikinusios savo teise ne tik į mokslą ir maistą, bet ir iPhonus, nemokamus skaipo skambučius, nemokamą WiFi, keliones su nuolaida miesto transportu, atpigintus bilietus į kiną, tėvų perkamus laptopus, "gap year" dyką gastroliavimą po pasaulį; jie visi yra pirmieji vartotojai viso "FairTrade" smegenų plovimo, "žmogaus sukeltos klimato kaitos" bulšito, jie visi yra įsitikinę, kad darbas jiems turi būti creative, inspiring ir promoutinti jų personal growth. Jie nebenori dirbti burgerinėse ir degalinėse, nes tai jiems yra McJobs: jie nusipelno kai ko geresnio.

Jie visą laiką kalba apie tai, ko jie nusipelno. Įkyrūs, buki, pretenzingi aukos. Štai vienas jų (courtesy Flickr).



Pamačius jų snukelius, kyla nenumaldomas noras jų atžvilgiu taikyti prievartą. Daužyti jiems per makaules jų dievinamais baltais Apple Mac kompiuteriais, o paskui paskutinį kartą trinktelti į tarpuragį iPhone'u ir apraizgius baltu iPod'o laidu palikti voliotis prie organinio maisto parduotuvės.