sausio 13, 2009

Vienišos salos vandenyno pakrašty




Nepaaiškinamo krašto paslapties saugotojos. Šiandien rašau apie Japonijos moteris: gal daugiau ne pasakodamas, ką apie jas žinau, kiek dalindamasis tuo, ko pats suprasti nesugebėjau. Jos –pagrindinė priežastis, kodėl daug kas lieka nesupratęs Japonijos, moteriškiausios šalies pasaulyje.
Moteriškiausia šalis: bet nejau šalys turi lytį? Ir net jei turi, tai argi moteriškos lyties yra būtent kraštas, kuris vakariečių vaizduotėje susijęs su samurajų kardais ir greičiausiais traukiniais, vyrų žaislais – vaizdo kameromis, kompiuterių žaidimais ir automobiliais? Su geišų vėduoklėmis ir vyrų svajonių išsipildymu, kur protinga ir graži gundytoja ne tik vis įpila stikliuką, bet ir džiaugiasi vyro sąmoju.

Milijonams vyrų Vakaruose japonė moteris (bent jau tas jos įvaizdis, kurį sudaro knygos ir filmai) yra pats geidžiamiausias, suvyniotas į spalvotą popierių ir perrirštas juosta su kaspinu, siurprizas po geismų eglute: palyginti su agresyviomis ir rėksmingomis emancipuotomis būtybėmis siaurais akiniais, blyškiomis kietai suspaustomis lūpomis ir suveltais plaukais, ieškančiomis kuo apkaltinti vyrišką kiaulių ir parazitų giminę, japonės yra tarsi pasakų personažai. Garsėjančios nuolankumu ir mandagiomis manieromis. Sukuriančios tobulą šeimos židinį, labiau tinkantį knygoms, o ne XXI amžiui.

Žinoma, viskas ne taip paprasta. Japonijoje su vyrais elgiamasi taip, ne todėl, kad jiems, vyrams, taip labiau patinka, o būtent todėl, kad ten - moterų pasaulis.

VAIKŲ DARŽELIS VYRAMS

Visa tai, kas taip žavi europiečius ir amerikiečius - žmona, paslaugiai išlydinti vyrą į darbą, panešanti jam iki durų apsiaustą ir portfelį, nepykstanti už begalinius pasisėdėjimus su draugais prirukytose girdyklose po darbo, nezyzianti dėl begalinių darbo valandų ("kada grįši namo?" "tai gal tau geriau darbe ir gyventi?" - tokių dalykų japonų vyrai iš žmonų išgirsti nesitiki), net ir toleruojančios vyro apsilankymus pas sekso paslaugų sferos darbininkes - visi šie dalykai - tikri, kažkada buvę ir pradingę, ir visai išgalvoti - yra ne daugiau, nei nedideli saldainiai japono vyro gyvenime, siūlomi jam kaip vaikui, mainais už gera elgesį ir neįsivaizduojamai sureguliuotą gyvenimą, iš kurio neištrūksi, kaip iš didelio pastato ilgame sapne, kur begaliniais koridoriais blaškaisi nuo vienų užrakintų durų prie kitų, nuo vieno neatsidarančio lango prie kito.

Japonų vyras – nuo pat mokyklos baigimo iki pensijos – yra kaip kareivis, tik gal vidutinis kariuomenės eilinis turi daugiau veiksmų laisvės ir platesnes pasirinkimo galimybes, nei vidutinis japonas tarnautojas, sukantis ratą, kaip voverė.

Teisybė yra tokia, kad moterys ligi šiol Japonijoje sprendžia daugumą dalykų šeimoje - nuo stambių ir smulkių pirkinių iki gyvenamojo namo ir trumpučių atostogų ilgo maršruto (trumpai atostogaujančios šeimos stengiasi per savaitę aplėkti šešias šalis, todėl dažnai japonų keliautojo programoje Paryžiui – viena diena, Romai – dar viena, Venecijai – pusdienis).

"Šeimos galva" neturi dažniausiai jokio akivaizdaus vaidmens ir nesprendžia faktiškai nieko. Namie už jį galvoja žmona, darbe – viršininkas ir bendrovė. Sykį gavęs tarnybą, dažniausiai dirbi toje pačioje firmoje visą gyvenimą. Apranga išsidirbinėti irgi nepavyks (visų kostiumai daugmaž panašūs, jokių išsišokimų – išsišokimas yra vienas baisesnių socialinių prasižengimų, nes aukština individą kolektyvo sąskaita).

Laisvalaikio labai mažai, juolab kad ir darbo laikas yra praktiškai nenormuotas, ir dažniausiai priklauso net ne nuo guvumo ar nuovokos, o nuo to, kada namo iškeliauja viršininkas (niekas nenori pagarsėti išeinąs namo anksčiau už kitus ir juolab už bosą – ne tik nepagarba, bet ir tinginystės užuomina).

Vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių jis gali priimti sprendimą, yra baras, į kurį einą po darbo (bet ir to nepasirinksi, jei kartu eina bosas... jauti, skaitytojau, kaip sustyguotas gyvenimas?), tačiau net ir ryžių vynas ten bus pilstomas į tokius pačius mažyčius puodelius, iš kurių gėrė tėvai ir protėviai prieš tris šimtus metų, ir užkandžiai tikriausiai bus tokie patys, kaip ir valgomi milijonų kitų tarnautojų tūkstančiuose kitų prirūkytų barų - ant iešmukų suverta vištienos gabaliukai, dydžiu kaip riešutėliai, aplieti tamsiai rudu saldžiu padažu.

Ir dar gali pasirinkti komiksų žurnalą, kurį skaitysi, važiuodamas traukiniu namo.

Niekas labiau nepabrėžia ir nevaizduoja vyrų infantilumo, nei japoniški komiksų žurnalai. Manga, japonų komiksai, apie viską pasaulyje - nuo meilės istorijų ir erotikos (kur paauglės mokinės didelėmis akimis, trumpomis kasomis, uniformomis ir kojinėmis iki kelių suvedžioja vyriškius, negalinčius patikėti savo laime) iki kriminalinių nutikimų ir fantastikos - užima didesnę dalį Japonijos suaugusių vaikų gyvenime, nei galima įsivaizduoti sveiku protu. Pagalvok, skaitytojau – komiksai suaugusiems. Dėl Dievo meilės, tai istorijų knygutės su paveiksliukais, kur siužetas sukapotas į tokius kasnelius, kad nereikėtų kramtyti.

Jei nori suprasti, kad Japonija – kitoks kraštas, užeik bet kuriame mieste į knygyną ir surask komiksų skyrių (ilgai ieškoti neteks). Dešimtys metrų lentynų, kuriose komiksų knygos ir žurnalai. Savaitiniai leidiniai, kurių kasdien pasirodo dešimtys, ir ne kryžiažodžių knygelė, kiekvienas kurių storas, kaip telefonų knyga. Japonijoje per dieną mangos publikuojama daugiau, nei Lietuvoje visų knygų ir žurnalų kartu paėmus – per metus. Japonijos komiksų industrija verta 10 milijardų litų per metus. Tos šalies suaugę vaikai komiksams išleidžia apie 316 litų per sekundę.

Ir visa tai skirta vyrams, kad nebūtų liūdna, keliaujant į darbą ir atgal. Japonas vyras metro, kaip vaikas vežimėlyje, arba miega, arba žiūri knygeles su paveiksliukais. Trūksta tik buteliuko su žinduku (apskritai, valgymas gatvėje laikomas blogu tonu, vienintelė išimtis – tolimojo susisiekimo traukiniai, kur galima valgyti pietus iš kelioninės maisto dėžutės, nusipirktos stotyje arba čia pat, traukinyje).

O kaip geišos? Nejau ir toliau, rašytojau Užkalni, tvirtinsi, kad šalis, kur yra sena ir sofistikuota prostitucijos, iškeltos iki meno formos, tradicija, yra moterų šalis?

Tvirtinsiu. Pirma, geišos darbas – tai ne prostitucija, arba bent jau ne tradicinis kūno pardavinėjimas. Geiša yra linksmintoja ir savigarbos glostytoja, išsilavinusi labiau už vyrus, kuriuos linksmina, tačiau apsimetanti, kad kiekviena akimirka vyrų draugijoje jai teikia neapsakomą džiaugsmą, ir ne dėl ko kito, bet dėl tų vyrų sąmojo ir proto.

Antra, geišų šalyje taip mažai, tai tokia reta profesija (daugiausiai dėl nežmoniško paslaugos brangumo – mažai beliko galinčių ir norinčių mokėti už išsilavinusių kikenančių gražuolių draugiją). Geišos mitas yra ne mažiau blogai atspindintis Japoniją, nei pasakos apie nežmonišką tos šalies brangumą, apie kepsnius iš Kobės jautienos (karvės masažuotos rankomis ir girdytos alumi), kainuojančius kelis šimtus dolerių. Tai puikios istorijos primityviems užsienio žurnalistų straipsniams apie „tekančios saulės šalį“. Tokiais straipsniais Japonijos įvaizdis yra aplipintas baisiau, kaip paauglio kambario siena apklijuota dailiai nuaugusių merginų nuotraukomis ir automobilių, kurių jis niekuomet nevairuos, atvaizdais.

Visi tų straipsnių ir bukų televizijos siužetų „apie Japoniją“ esame prisižiūrėję daugiau, negu reikia – kokios nors irklavimo varžybos plastmasinėse voniose, arba robotas-šuniukas, aptarnaujantis restorano svečius, arba super-termometras, matuojantis bioritmus (ir žavėjęs mūsų gintaro krantų sveikatingumo maniakus, kurie persimetė nuo indiškų filosofijų prie technologijų, užtikrinančių sveikatą). Visa tai, kaip ir geišos, yra iš kvailos pasakos „taip gyvena japonai“ – bet tai ne daugiau panašu į tiesą, nei tvirtinti, kad vidutinis lietuvis gyvena ant Kryžių kalno arba Šv. Onos bažnyčioje, o dirba Grūto parke.

APVIRTĘS PASAULIS

Kai galvoji, kaip Japonija pasikeitė per pastaruosius pusę šimtmečio (daugiausia – po antrojo pasaulinio karo ir po JAV okupacijos), nežinai, kuo stebėtis – ar tuo, kaip radikaliai šalis yra visiškai, stulbinančiai kitokia, negu buvo iki tol, ar tuo, kaip keisdamasi iš esmės nepakito jos siela.
Kai atsiduri Japonijoje šiandien (net neminėsiu nuvalkioto požymių sąrašo – dangoraižiai, traukiniai, dirbtinės salos ir tobulas visko veikimas – po velnių, štai ir paminėjau; be galo sunku skaitytojui paaiškinti, apie ką nerašysi, apie tai neparašydamas), negali prisiversti suprasti, kad visą laiką iki XIX amžiaus pabaigos (kai šalyje buvo pradėtas nedrąsus modernizavimas – tiltai, geležinekliai, šiokia tokia šiuolaikinė gamyba) šis kraštas buvo uždaresnis pasauliui, nei Baltarusija ar Iranas šiandien.

Japonija ne tik neįsileisdavo atvykelių, prekiaudavo tik per atskirus pasirinktus uostus, žudė misionierius, bet apskritai buvo be galo atsilikęs, primityvus, valstietiškas kraštas, net raštą atsivežęs iš Kinijos (hieroglifai, kandži, net savo pavadinimu reiškia „kinų raštą“) , net tradicinio japonų aprėdo – kimono – kirpimą importavęs irgi iš ten.

Žiūrint į šiandieninę maisto gausą (kiekvienos japonų universalinės parduotuvės rūsys, prekiaujantis maistu, arba du, o kartais trys, to rūsio aukštai – tai beprotiškiausias kulinarinės įvairovės stebuklas, kuriam lygių nėra niekur pasaulyje, „liaudies virtuvės pasiekimų“ paroda, kurioje yra vietos viskam, išskyrus saiką ir savęs ribojimą) irgi sunku patikėti, kad dar XX amžiaus viduryje japonai buvo vieni skurdžiausiai mintančių žmonių pasaulyje, su primityvia dieta. Dar neseniai Japonijoje gyvavęs racionas sąlygojo vieną iš dažnai pastebimų žmonių bruožų – nedidelį šalies žmonių ūgį. Po karo pradėję maitintis sočiau, įvairiau ir labiau amerikietiškai, japonai pradėjo stiebtis į viršų.

Tačiau net toji primityvi dieta buvo sunkiai pakeliama (bet neverkšlenant nešama) šeimininkės laiko sąnaudų prasme. Skurdžiame ir kalnuotame krašte buvo tik vienas pagrindinis maistas, tik retkarčiais pagardinamas gabalėliu žuvies ar daržove. Japonės maitino šeimą ryžiais, kurie buvo verdami ir pusryčiams. Ką tai reiškė? Moteris turėjo atsikelti pora valandų anksčiau, nei visa šeima, užkurti ugnį, ir virti ryžius. Būtent todėl elektrinė ryžių viryklė, po karo atsiradusi kiekvienuose japonų namuose, užtaisoma iš vakaro ir ryte automatiškai įsijungianti, buvo didesnė laiko taupymo revoliucija, nei visos skalbyklės ir indaplovės kartu: tai buvo paprasčiausiai laiko gaminimo mašina, pagaminanti kiekvienai šeimininkei po dvi valandas miego ir dar daugiau laisvo laiko (nes ryžius verda ne vieną karta per dieną). Mažai kur kitur pasaulėje toks nedidelis buities automatizavimo reiškinys atnešė tokį staigų, dramatišką pasikeitimą žmonių gyvenime.
Apie tai, kaip Japonija nepasikeitė, galėčiau pasakoti be galo: bet pakaks pasakyti, kad tai ne tik buitis, gyvenimas ir miegojimas ant demblių, valgymas iš tokių pačių indų ir tokiomis pačiomis lazdelėmis, kaip ir prieš kelis amžius (Japonijoje kraštotyros muziejus yra nuostabiai nenuobodus dalykas – ten visi turistai įsitikina, kad viską, ko nespės pamatyti čia, galės apžiūrėti bet kuriame veikiančiame tradiciniame viešbutyje, nes per amžius viskas išliko taip pat, tik atsirado televizorius ir elektros lemputė).

Bet užvis labiausiai stulbina pareigos ir tvarkos kultas.

Skaitytojau, kai keliausi į Japoniją ir nustebęs žiūrėsi, kaip viskas veikia, kaip kiekvienas prekystalis, kiekviena bilietų kasa, kiekvienas registravimo tarnautojas viešbutyje ar oro uoste pradeda darbą tiksliai taip, kada turi pradėti; visos šlepetės ir batai viešbutyje išrikiuoti, kaip parodoje, ir geležinkelio bei lėktuvų tvarkaraščiai yra ne tuščias garsas, suprasi, ką aš sakiau apie moteriškiausią pasaulio šalį.

Nes taip prižiūrėti ir surikiuoti ir sutvarkyti viską, kaip yra sutvarkiusi Japonija, gali tik moteris arba pagal moters taisykles gyvenanti šalis.

Prisimenu, mano mama, nebegalėdama daugiau pakęsti apknistų namų, išmėtytų daiktų ir begalinio triūso, kurį aš paversdavau niekais per dešimt minučių, sakydavo tėvui: „kodėl tu negali man padėti, kai aš kovoju už tvarką?“. Man tai tuomet atrodė neįsivaizduojamai formali, sovietinio žargono frazė (kova už derlių, kova už taiką).

Tačiau dabar, kiekvienąkart nuvažiavęs į Japoniją, suprantu, kad tai ne šiaip sau numestas žodis – ši šalis su betvarke, neefektyvumu ir kitokiais vyriškos giminės netobulumo pasireiškimais kovoja, kaip šeiminkė, kaip moteris, ir kol kas tą kovą laimi. Todėl japonų moterys ir yra kaip vienišos salos vandenyno pakraštyje – ant savo pečių nešančios kovą su gyvenimu ir net negalvojančios pasiduoti.


Žurnalas "Miesto IQ", 2008 m. lapkritis


sausio 08, 2009

Nacionalinės aviacijos laidotuvės – ir ačiū Dievui



ĮŽANGA BLOGINIAM LEIDIMUI. Šį straipsnį, apie Lietuvos aviaciją ir apie idijotiškiausią iš visų Lietuvos mitų – kad nacionalinė aviacija reikalinga, nes kelia Lietuvos prestižą – jau seniai norėjau parašyti.

Prisiruošęs parašiau ir paskelbiau „Lietuvos ryte“, ir kadangi pasirodė šeštadienį, tai patys smarkiausi komentarai atsirideno jau pirmadienį, ir iš kelių (vis tų pačių IP adresų). Naujo šiaip nieko, „laimingas dauno snukelis“, „tokius straipsnius rašyt gali tik turintis nepilnavertingumo kompleksą, nepatenkintas gyvenimu ir visiems pavydą jaučiantis asmuo, „visiško idioto pamastymai”, bet reikia suprasti, kai kas darbe laiko neleidžia veltui.

Dar iš ten pat tankiai ir po daug rašoma į „Delfį“. Nieko, belieka tikėtis, kad greit rašinės iš namų. Labai norėtųsi.

Reakcijos į flyLAL bėdas yra, kaip visada, spalvingos. Nuo valdininkų, įsitikinusių, kad kažkas privalo juos tiesiogiai skraidintį į Briuselį, iki naminio raugimo aviacijos specialistų, siūlančių, kurias avialinijas reikia „pakviesti“, ir nenauja, bet amžinai keliama idėja, kad oro uostas reikalingiausias Kaune, nes, matai, yra geografinis Lietuvos centras, o Vilnius – „užkampyje“.

Kaip kaunietis, neturėčiau nieko prieš, išskyrus tai, kad niekas geografinio artumo principu nesirenka vietos oro uostams. 80% viso Lietuvos keleivių (ir ypač mokių keleivių) kontingento yra Vilniuje.

Būtent todėl didžiausias Norvegijos oro uostas yra pietuose esantis Oslas, o ne koks nors kaimas prie poliarinio rato, „geografiniame šalies viduryje“. Suomijos pagrindinis oro uostas yra Helsinkis, o ne Oulu. Prancūzijoje – tai Paryžius, o ne koks nors Bourges, kuris yra arčiau ir Marselio, ir Liono gyventojams. Bet mūsiškiams tu to nepaaiškinsi. Jiems atrodo, kad tikrai Kaune (arba dar geriau – Kėdainiuose ar Ramygaloje) reikia oro uosto. Na ką darysi.

Tai tiek įžangos. Straipsnis žemiau.

 

 

Lietuvos oro bendrovei eilinį kartą baigėsi pinigai, ir šį kartą gelbėtojų nematyti. Geresnę dovanos keleiviams ir visiems Lietuvos žmonėms Naujiesiems Metams sunku įsivaizduoti.

 

Aš neironizuoju. Man gaila keleivių, kurie nusipirko „flyLAL“ bilietus ir dabar bijo, kad vietoje skrydžio gaus riestainio skylę (nesakau, kad taip ir bus; galvok, skaitytojau, kaip tau pačiam atrodo: jei oro bendrovė, turinti dešimtis milijonų litų skolų, nemoka oro uostui už paslaugas, siūlo vyriausybei pusę akcijų už vieną litą, ir jai niekas komercinėje rinkoje pinigų nebeskolina – kaip tau atrodo, kokios jos perspektyvos?). Man gaila ir lakūnų, ir palydovių.

 

Žmonių gaila, bet „Lietuvos Avialinijų“ beprotybė kada nors turi baigtis (pavadinsiu senuoju vardu, ne naujai sintetiniu „flyLAL“, su dešimtmečio pavėlavimu imituojančiu mažų Europos pigių skrydžių avialinijų nuobodžius pavadinimus). Kada nors turi ateiti galas idiotiškam, primityviam praėjusio amžiaus nesusipratimui, neva Lietuvai būtina nacionalinė aviacija, ir kad ją reikia ramstyti valstybės pinigais.

 

Lietuva ne vienintelė, kur „nacionalinės avialinijos“ mitas, kaip ir kokia nors nacionalinės automobilių pramonė, buvo draudimais, kvotomis ir dvišaliais susitarimais saugomas nuo geriau ir pigiau dirbusių atėjūnų, lipinamas brangiais tiesioginių ir netiesioginių valstybinių subsidijų pleistrais ir kitaip puoselėjamas. Kaip nevykėlis šeimos narys, kuris yra netikęs, neturi darbo, visąlaik nesiskutęs, pasmirdęs ir pragėrinėja giminių pinigus, bet „vistiek savas“, todėl mes dar ir dar kartą jam pagelbėsime, sumokėdami už butą ir atveždami maisto.

 

Aviacijos penėjimas mokesčių pinigais – ne naujiena, tik daugumoje Vakarų Europos šalių ši keleivius siutinanti, ir visiems labai brangiai kainuojanti, tvarka baigėsi XX amžiaus pabaigoje. Lietuvos liūdna pasaka tesėsi ilgiau, nei kitur, o šių dienų nauji aviatorių verkšlenimai – „dėde, duokite centų bandelei“ – rodo, kad paskutinis pasispardymas dar, deja, neįvyko.

 

Galbūt mes patys kalti ir gauname tai, ko nusipelnėme. Galbūt negalime į aviaciją žiūrėti ramiai, kaip į paprastą keleivių verslą (niekas juk nesiūlo subsidijomis ramstyti, pavyzdžiui, taksi bendrovių arba kokius nors mikriukus varinėjančių verslininkų).

 

Galbūt mes, lietuviai, turime kažkokį keistą dvasinį ryšį su lėktuvais ir skraidymu: ir ant dešimties lito banknoto pas mus lakūnų atvaizdai, ir zvimbinėjimai sportiniais lėktuvais po tiltais sutraukia minias, kaip Sąjūdžio mitingai, ir net šalies Prezidentu pabuvo du pirštus pergalingai kilnojantis ir vis pagarbą atidavinėjantis pilotėlis, kitądien po išrinkimo visiems pranešęs, kad skraido ir skraidys, nes aviacija yra jo „gyvenimas“ (o mes galvojome, kad jo gyvenimas galbūt bus jo naujasis darbas ir naujosios pareigos, kai jam buvo patikėtas aukščiausias šalies postas,).

 

Priminsiu: po mūsų Nepriklausomybės atkūrimo, tautinė aviacija buvo viena ištisinė bėdų turgus ir išsipildymo akcija, toks ekonominių nevykėlių šou, kur nugalėtojų nėra, o kvailio vietoje pabaigoje lieka visa šalis.

 

Nekalbant apie prezidento lėktuvo „Jetstar“ pirkimus, vertus atskiro serialo, daugelis jau turbūt pamiršo nuolatinius „Lietuvos avialinijų“ lėktuvų areštus užsienio oro uostuose už nesumokėtus įsiskolinimus, žūtbūtines kovas, kad tik neduok Dieve joks konkurentas nepradėtų skraidinti pigiau ir neatimtų galimybės pardavinėti bilietus į Londoną po du tūkstančius litų (tais laikais, kai penki šimtai litų buvo neblogas mėnesinis atlyginimas), ne mėnesiais – ištisais metais neveikiančias interneto svetaines, kuriose negalima buvo nusipirkti bilietų, apie planus skraidinti keleivius per Atlantą ir lakūnų mokymą Amerikoje, kurio niekam neprireikė ir už kurį, kaip ir už visą begalinę apsileidimo, švaistymo ir nemokšiškumo epopėją mokėjo mokesčių mokėtojai.

 

Lietuviškoji aviacija nebuvo problema tik tokiems, kaip man, dažniems keleiviams, mokėjusiems didelius pinigus už prastas paslaugas: iki pat privatizavimo prieš kelerius metus už abejotiną privilegiją ir garbę Lietuvai turėti kelis lėktuvus, pažymėtus trispalve, buvo pumpuojamos subsidijos, valstybės garantuotos paskolos, netiesioginė pagalba per nukainuotą aptarnavimą valstybiniame oro uoste – visų Lietuvos piliečių pinigai. Palyginti su tautinės aviacijos projektu, visokie Valdovų rūmai atrodo kaip smulki ir pigi išdaiga.

 

Po privatizavimo viskas atrodė geriau, bent jau ta prasme, kad naujai pavadintas „flyLAL“ nustojo siurbti biudžeto pinigus. Nors lėktuvai ir persidažė šaltibarščių spalva, bet atsirado duslūs komercinio mastymo virpesiai, ir net buvo pradėti pardavinėti bilietai internetu, tiesa, iš svetainės, sumeistrautos tokia anglų kalba, kad ją galima skaityti, kaip poemą. Pažįstu bent dešimtį žmonių visame pasaulyje, kurie kiekvieno „flyLAL“ svetainės atnaujinimo nuorodas siuntinėja vieni kitiems, kaip anekdotus, susiėmę pilvus iš juoko.

 

Dabar štai pasirodė, kad laimės būta neilgos. Pinigai vėl baigėsi, pasiskolinti vėl nėra kur, bandymai konkurentus patampyti po teismus nedavė apčiuopiamos ekonominės naudos, ir vėl nekantrus kumštelis tuksena į valdiškas duris. Tiesa, šį kartą sakoma, kad valstybės pinigų nenorima – norima tik valstybės garantuotų kreditų ir kad kas nors už litą nusipirktų pusę bendrovės, kuri neturi nieko, tik keliasdešimt milijonų skolų. Kadangi verslo pasaulyje tokių kvailių nėra, tai buvo tikimasi, kad jų vietą užims Lietuvos valstybė.

 

Kadangi gėdos jausmas jei kada ir buvo, tai dabar jau dingęs, valdiško pinigo kaulijime graudenama, girdi, valstybė turi pasirūpinti savo aviacija, čia valstybinės svarbos reikalas, pagalvokite apie keleivius ir apie šalį. Ir sakoma, kad planas yra, tik leiskite įgyvendinti, praeis laiko, ir dirbsime pelningai. Kažkur jau visa tai girdėjau: nagi žinoma, čia tos pačios „Lietuvos avialinijos“ kiekvienais metais pasakodavo, kad kiti metai tai tikrai bus pelningi. Paskui visuomet atsirasdavo nepalankios sąlygos, nesąžininga konkurencija ir tamsių jėgų sąmokslas.

 

Anuomet, atsimenu, dar buvo aktyviai skleidžiama tokia versija, kad užsieniečiai apsimetė, neva nori privatizuoti mūsų avialinijas, persiskaitė mūsų verslo planus, begėdiškai pasivogė visas mintis ir tuomet įkūrė bendrovę Latvijoje, kuri štai dabar smaugia mus, dorus Dariaus ir Girėno palikuonis.

 

Ačiū Dievui, šį kartą Lietuvos vyriausybei užteko proto išvaryti pardavinėtojus lauk, ir „flyLAL“ skelbia apie atšaukiamus reisus ir sako, kad svarstomi ir kiti „variantai“ (reikia manyti, visi juos nesunkiai įsivaizduojame – paprastai, kai avialinijai baigiasi pinigai, nuobodžiai kartojasi toks pat variantas, kad jos lėktuvams skolon niekas nebepila kuro, o orlaivių savininkai skuba juos atsiimti).

 

Džiaugdamasis, kad neturiu nusipirkęs iš „flyLAL“ bilietų, tikiuosi, kad po metų jau nebereikės apie tai rašyti, ir kad tas nesusipratimas bus jau tik aviacijos istorija.

 

Nesupraskite manęs neteisingai. Kaimynų bendrovė, skraidanti iš Vilniaus oro uosto, irgi nėra svajonė. Pasaulyje pilna avialinijų su geresniu aptarnavimu, patogesniais lėktuvais ir be tokios bagažo tvarkos, atrodo, tyčia sugalvotos, kad keleiviams būtų kuo nepatogiau. Tačiau ta nepuiki bendrovė nors apsieina be mūsų valstybinių pinigų ir nuskraidina kur reikia, nespausdama ašarų pelenės istorijomis apie tai, kaip jie prisideda prie bendro vidaus produkto vienu milijardų litų per metus ir skatina ekonomikos augimą ir klestėjimą.

 

O man daugiau nieko ir nereikia. Man nereikia nacionalinės aviacijos, kaip aš ligi šiol apsieinu be nacionalinio lėktuvų gamintojo, be kosminės programos ir be lietuviško mobiliųjų telefonų fabriko. Nesugebate skraidinti, skraidins kas nors kiti. Šveicarija nepražuvo ir neiškrito iš pasaulio žemėlapio, kai bankrutavo jų nacionalinė oro bendrovė ir ant jos nuolaužų susikūrė kita, mažesnė, kurios savininkai dabar yra vokiečiai. Kaip nors nepražus ir Lietuva, kai nebeliks šaltibarščių spalvos lėktuvų.

 

Viena, ko prašau – dinkite iš akiračio daug neverkę ir nekankinę mūsų savo aimanomis, atsišaukimais bei badautojų vagonėliais prie Seimo. Niekam neįdomu.

 

Lietuvos  rytas, 2009 m. sausio 4 d.

sausio 05, 2009

Pasaulinis atšilimas: XXI amžiaus baubas



Šis straipsnis beveik prieš metus buvo pasirodęs "Istorijose". Dabar būčiau parašęs dar stipriau, ypač kai už langų balta, balta, kur dairais. Bet ištraukti, manau, verta. Nuotrauka: Valdas Vilūnas. 


Jaučiuosi, lyg būčiau pavėlavęs parašyti šį straipsnį. Klimato kaita jau nebėra madingiausias turtingojo pasaulio saviplakos ir atgailos įnagis. Šalčiausia per kelis dešimtmečius praėjusi žiema ir žadamas „laikinas“ atvėsimas skeptikams suteikė drąsos. Bet pakalbėti apie šią visuotinę isteriką, apie laikiną protų užtėmimą Vakaruose – tikrai verta.

 

Aš nenoriu šiame straipsnyje pradėti naujos diskusijos „už ir prieš“ – tų kalbų per kelis pastaruosius metus buvo daugybė, jos įkaisdavo iki žiežirbų ir visos pusės, joms pasibaigus, visos pusės likdavo įsitikinusios savo teisumu.

 

Spaudoje ir internete – tūkstančiai mokslinių ir ne tokių mokslinių straipsnių, kreivių, schemų ir nuotraukų, kurios man nieko neįrodo, nes jos visos tarnauja jau susigulėjusiai galvoje minčiai, kaip ir šimtus kartų per televiziją rodomas krintantis į jūrą Antarktidos ledo luitas, kuris tikintiems katastrofa patvirtina jų tikėjimą. Jie nenori girdėti, kad Antarktidoje ledai lūždavo ir krisdavo nuo tų laikų, kai atsirado tas žemynas. Ledynai traukėsi ir plėtėsi tūkstančius metų.

 

Aš ne apie pačią klimato kaitą noriu pakalbėti. Mąstau apie protų sušilimą: žinia, pasėdėjus per ilgai atokaitoje, pirma apima mieguistumas, o paskui pradedama nusišnekėti, kaip nuo kelių alaus bokalų.

 

Galiu Tau pažadėti, skaitytojau: „žmogaus sukurtą klimato kaitą“ mūsų vaikai ir jų vaikai prisimins, šypsodamiesi ir atlaidžiai linguodami galvas: ko tik praeityje tie senukai neišsigalvodavo. Žinoma, tuomet žmonija bus išsigandusi jau ką nors kito. Pavyzdžiui, tai, kad pasaulyje per daug medžių, ir jų šaknys gali suskaldyti žemės plutą, kuri dideliais gabalais atskils ir išskris į kosmosą. Arba susirūpinę matuos jūros druskingumą ir sakys, kad reikia riboti paplūdimiuose besipliuškenančių žmonių skaičių, nes nuo jų šlapimo jūra pasidarys tokia sūri, kad joje neliks nei žuvų, nei moliuskų, užaugs milžiniški druskos kalnai, iš kurių susidarys druskos salos vandenynuose.

 

Nesąmonė? Gerai būtų. Bet visos nesąmonės iš praeities, kurias mes šiandien prisimename, kažkada buvo priimamos labai rimtai.

 

Kai viduramžiais Europoje degino raganas ant laužo, ryškiomis liepsnomis traškėjo malkos, o miestų aikštės aidėjo mirštančiųjų riksmais, niekas negalvojo, kad čia spektaklis ar pramoga, „pasilinksminsime ir eisime namo“. Ne. Labai rimtai manė, kad kovoja su tikru blogiu, tikra grėsme. Ir šiandien Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, atokiuose kaimuose kartais būna sugaunamos raganos – ir tiems, kas rengia susidorojimus su jomis, ir tiems, kas juose dalyvauja, visai neatrodo, kad jie užsiima kažkokia neracionalia veikla. Atvirkščiai, jiems tai rimtas renginys, tikra priemonė. Kova su negerovėmis.

 

NAUJŲJŲ LAIKŲ VIDURAMŽIŠKAS MASTYMAS

 

Sakysite – Užkalni, nevykęs rašytojau, gal geriau toliau pasakok apie šiltas jūras, tirštus Sicilijos vynus ir samanotus Japonijos akmenis, bet nesikišk ten, kur nieko nesupranti. Juk daugelis mokslininkų sutaria, kad klimato atšilimą sukėlė žmogaus veikla? Ar ne?

 

Atsakau: pasidomėkite, ką tie patys mokslininkai – dažnai iš tų pačių universitetų - yra gynę ir kaltinę per kelis šimtus metų. Džordaną Bruną degino ant laužo Romoje tik vos daugiau nei prieš keturis šimtmečius – jo mintys apie žemės sukimąsi buvo skandalingai nepriimtini to meto šviesiausiems mokslo protams.

 

Paklauskite, jei kada nors sutiksite jį aname pasaulyje, ką galvojo Galilėjus apie tai, ką jis gali pasakyti apie to meto mokslo vyrus. Tuomet irgi būta „konsensuso“, kad saulė sukasi aplink žemę.

 

Mokslo istorija nusėta tiek fantastiškais atradimais, ir tragiškais paklydimais. Kiekvienas žingsnis į priekį apkarstytas gėdingomis ir šiandien juokingomis teorijomis. Dar tik prieš šimtą metų – skaitytojau, tada dar buvo gyvi Tavo proseneliai – medicinos specialistai absoliučiai garantuotai, pagrįstai ir argumentuotai sutarė, kad onanizmas sukelia aklumą, delnų plaukuotumą, venerines ligas ir epilepsiją.

 

Žmonės per savo istoriją išmoko daug ko; mokslas daug ką suprato, tačiau beviltiškai nepakitęs liko vienas sugebėjimas: įsikandus kokią nors teoriją, mikliai surankioti faktus, kurie ją patvirtintų, ir užsimerkti į bet ką, kas tos teoriją galėtų paneigti.

 

Bet, skaitytojau - sakysi, klimato kaitos žmogiškąją prigimtį pripažino net Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija. Tikrai taip. Tik toji komisija yra apskritai net ne mokslininkų, o politikų susirinkimas, ir dar ne pačioje garbingiausioje pasaulio organizacijoje – Jungtinėse Tautose.

 

Kodėl taip sakau? Ogi prisimink, kiek, pavyzdžiui, ta Jungtinės Tautos prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės. Atsakymas: nė kiek - tik trukdė, kiek galėdamos, pagal Rusijos nurodymus.

 

Pagalvok, kiek gerbtina yra organizacija, kur Libijai – pasiūlytai daugelio apsivogusių, praskolintų ir badu marinančių savo tautas Afrikos valstybių – buvo suteikta teisė pirmininkauti Žmogaus teisių komisijai? Kiek pasitikėjimo kelia forumas, kur puspročio kolūkiečių diktatoriaus valdoma Baltarusija turi tokį patį balsą, kaip ir civilizuota Danija ar Japonija?

 

O mokslininkai – net ir patys sąžiningiausi – tik seka paskui užsakymų pinigus. Čia muziką užsako daugiausia vyriausybės, mokesčių mokėtojų pinigėlius dosniai dalinančioms madingiems tyrimams. Keletą metų pasaulyje ekologams, klimato specialistams, nebuvo daugiau žadančio – ir pelningesnio – tyrimo objekto, nei klimato kaita.

 

KALTĖS KULTAS

 

Vakaruose, kur senbuvių tarpe religija užima vis mažiau vietos, kur vis mažiau laiko ir minčių skiriama net ir tokioms šventėms, kaip Kalėdos ar Vėlykos, kur vaikai gimsta retai ir tėvams jau sulaukus brandaus amžiaus – ten sielose atsirado tuštuma, ir tą tuštumą reikia užpildyti.

 

Net ir labiausiai racionalus, užsiėmęs rimtais darbais, išsilavinęs Vakarų gyventojas, iš aukšto žiūrintis į „prietarus“, širdies gilumoje geidžia kažko, kas imtų jį už rankos ir vestų paskui. Jis nori (nors niekada neprisipažins) kokios nors mistikos, kokios nors paslapties ir didelio misijos, pareigos suvokimo.

 

Pareigos ir misijos suvokimo – bet geriausia tokio, kuris pernelyg neapsunkintų ir leistų toliau gyventi vakarietiškoje prabangoje, vakarais žiūrėti filmus dideliame ekrane ir valgyti ledus.

 

Geriausiai tokio, kuris nelieptų važiuoti kur nors į Afrikos džiungles, kaip tai darė XIX amžiaus misionieriai, ir gyventi ten be patogumų, be elektros, be vandentiekio ir kanalizacijos - nešant tikėjimą, kol paties nenusineš maliarija ar geltonasis drugys.

 

Geriausiai tokio, kur galima būtų pačiam truputėlį prisidėti prie veiklos ir karštai (ne truputėlį, o labai smarkiai) niekinti neprisidedančius – taip pat, kaip viduramžiais persekiojo eretikus, nes tingus protas ir mažas žmogelis nesugeba mylėti, tikėti ar džiaugtis be neapykantos. Jo širdelė per maža ir per silpna, o smegenys labai nepasitikinčios savo jėgomis, kad galėtų patirti šviesus ir teigiamus jausmus, neparyškintus tamsaus šešėlio. Jam negana pačiam eiti tiesiu keliu – jis nori, kad dar būtų nubausti tie, kas tuo keliu nenori eiti.

 

„Pasaulinio atšilimo“ panika šiam tikslui tiko kuo puikiausiai. Pirmiausia, ten yra aiškios blogio jėgos – godus pasaulinis kapitalizmas ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė („nenori pasirašyti Kioto protokolo“ – nors retai kuris kaltinantis išmano, apie ką tas protokolas, arba žino, kad ne vien baisusis prezidentas Bušas atsisakė jį pasirašyti). Žiūrėkite, turtingasis, išsivystęs pasaulis sudaro vos dešimtadalį ar kiek daugiau pasaulio gyventojų („auksinis milijardas“), o visa tarša per juos. Taip galvoti ir lengva, ir patogu.

 

Nesvarbu, žinoma, kad atsilikęs pasaulis teršia ne mažiau, o skaičiuojant pagaminamoms prekėms – žymiai daugiau. Turtinguosius, su jų dangoraižiais, didžiuliais lėktuvais, cigarais dantyse, erdviais namais ir dideliais automobiliais taip saldu kaltinti, jie yra lyg pasakos dalis – nuo vaikystės pažįstamos, pasakos apie turtingąjį blogį ir taurųjį skurdą.

 

LĖKTUVAS – KAIP SENŲJŲ LEGENDŲ DRAKONAS

 

Naujojo tikėjimo liturgijoje daugiausiai keiksmų ir atsižegnojimų teko keleivinei aviacijai. Nors lėktuvų tarša sudaro tik mažytę dalį visų dujų, kurios patenka į žemės atmosferą, bet lėktuvas – tviskantis, didžiulis, garsus – buvo toks tobulas turtingo vakarietiško gyvenimo būdo simbolis (geresnis, nei automobilis, kuris jau seniai nėra vien tik Amerikos liaudies masėms prieinama prabanga), kad didžioji dalis žaliųjų protestuotojų ir medžių bučiuotojų sugužėjo su savo plakatais būtent į oro uostus. Jų tėvai kažkada panašiai blokavo naujų kelių statybas ir mojavo plakatais ir transparantais apie Motinos Žemės išniekinimą. Greitai miestuose nebebus kuo kvėpuoti, pasaulis uždus ir bus sutraiškytas šių šlykščių geležinių skėrių, kažkada kalbėjo šių dienų ekologinių triukšmadarių gimdytojai.

 

Žinia, viskas išėjo ne taip. Net ir didėjant pasaulyje ratų skaičiui, jų tarša sparčiai mažėja, nes automobiliai vis tobulesni, taupesni, ir lengvesni. Todėl šiandien žalieji nelabai mėgsta juos minėti – grėsmingos statistinės kreivės ten niekaip nesigauna, nebent apverstum jas žemyn galva.

 

Todėl pulti lėktuvus yra madinga, nes yra kuo gąsdinti. „Jei taip plėsis aviacija, po dvidešimties metų skrydžių kiekis gali išaugti kartis kartus,“ sako ekologai – tiesa, nelabai ką turėdami atsakyti į paprastą argumentą: jei Londone šiandien yra penki oro uostai, ir visi beveik pilnai apkrauti, ar tai reiškia, kad po tuomet Britanijos sostinėje Londone bus dvidešimt oro uostų? Ir ar tai reiškia, kad vidutinis anglas, šiandien skrendantis atostogauti maždaug pusantro karto per metus, tuomet turės šešias atostogas per metus? O kas tada dirbs? Juokinga. Daugumas susirūpinusių argumentų sprogsta taip pat paprastai, kaip muilo burbulai.

 

Kelionės oru tikrai auga. Nemaža žmonijos dalis būtent į lėktuvus šiandien pirmą kartą lipa taip, kaip po Antrojo Pasaulinio karo Amerikoje ir atsigaunančioje Europoje lipo į asmeninius automobilius. Žmonių mobilumas dar kartą pasikeitė. Vasarnamį galima nusipirkti už poros tūkstančio kilometrų – ir ne tik turėti, nei ir juo patogiai naudotis savaitgaliais. Tūkstantis kilometrų – pusantros valandos kelio.

 

Bet grėsmė pasauliui? Daugiausiai tik sunerimusių ir kaltės karštligės kankinamų žmonių galvose. Todėl avialinijos pardavinėja, kaip viduramžiais šventi žmonės be skrupulų pardavinėjo lengvatikiams indulgencijas (gali būti nuodėmingas, nueik ir nusipirk už kelias monetas atleidimą) – dabar tinklalapiai, parduodantys bilietus, po jų siūlo įvairius „žaliuosius kreditus“, „atmosferos taškus“, kurie skiriami įvairioms gamtos apsaugos organizacijoms, ir pastarosios, girdi, kompensuos mūsų planetai jūsų neatsakingo skraidymo pasekmes. Čia pat galite sumokėti vieną kitą dešimtį dolerių, o mes už jus pasirūpinsime gamta.

 

Tai ne daugiau, ne sąžinės nuraminimo tabletės, bet daugelio žmonių, kurie Vakaruose noriai tiesia rankas prie šių vaistų buteliukų, negalima kaltinti.

 

KALTĖS RELIGIJA

 

Mažai kas sugeba atsilaikyti prieš visuotinę psichozę. Atsiversk šiandien bet kokį laikraštį Amerikoje ir Vakarų Europoje, ir užplūsta tokia pūliuojančios kaltės, atgailos ir nevilties lavina, kad belieka tik stebėtis, kaip daug apie save mažyčiai žmonės įsivaizduoja. Žmonija pasaulyje gyvena tik akimirką, žemė gyveno milijonus metų iki žmogaus atsiradimo ir gyvens milijonus metų po to, kai žmonių pasaulyje nebeliks, nes augo ir nyko ne tik dinozaurai ir milžiniškieji asiūkliai – rūšys dingsta ir atsiranda visą laiką. Taip yra ir buvo ir žmogui gyvenant Žemėje, ir iki jo atsiradimo.

 

Visos mūsų „Raudonosios knygos“, visi dejavimai dėl prarastos gėlytės arba tigro arba plaštakės, amžinybės prasme, yra tik nepastebimos dulkelės. Kažkada ir mus prisimins, kaip išnykusias rūšis, kurios rašė ir skaitė štai tokius žurnalus, kaip „Istorijos“, parašytas kalba, kuri tuomet jau bus nebesuprantama.

 

Bet šiandienos žmogus viską mato kitaip. Jam atrodo, kad viskas eina blogyn – ir tik dėl jo kaltės. Todėl atsipirkimų už atostogų kelionę lėktuvu nebepakanka – o ne, šiuolaikinis kaltės kamuojamas (o iš tikrųjų – iš gero gyvenimo nebežinantis ką išsigalvoti, nes raškažis šikną drasko, kaip kitados sakė mano močiutė) Vakarų inteligentas turi sau nusistatęs visą Ekologinės Dorybės programą. Ji jam padeda jaustis teisuoliu, kuris rūpinasi gamta, planeta ir savo palikuonimis, ir iš aukšto baisėtis ir bjaurėtis tais, kurie nesukioja pirštuose XXI amžiaus rožantėlio karoliukų.

 

Parduotuvės maišelius jis naudoja keletą kartų – arba apskritai nusiperka daugkartinį grubios ir ekologiškai košerinės medžiagos krepšį (kurgi ne: tokiais pat krepšiais nešinos fotografams pozuoja Londono ir Los Andželo įžymybės, taip pat besirūpinančios savo įvaizdžiu; ant madingiausiojo iš jų užrašyta „Aš ne plastikinis maišelis“, ak, kaip sąmojinga ir žavu!“). Taip taupo žaliavas ir kovoja su tarša.

 

Automobilį jis nusiperka kiek taupesnį, nei vidutinis (nebūtinai patį taupiausią ir mažiausią, nes juk reikia važinėti patogiai). Visų kelionių automobiliu atsisakyti nežada: jam automobilis būtinas dėl ypatingų gyvenimo aplinkybių (t.y., sporto salė už pusantro kilometro, pėsčias neisi). Tačiau, mūsų inteligento nuomone, būtų labai gerai, jei automobilio atsisakytų kiti (jiems tiesiog nėra taip būtina važinėtis savo transportu).

 

Indelius nuo jogurto ir nuo grietinės jis kruopščiai išskalauja, prieš išmesdamas į specialų perdirbimo konteinerį. Daugelis tų konteinerių išverčiami į tuos pačius sąvartynus už miesto, kaip ir kitos šiukšlės – jie pastatyti ten ne tik mūsų turtingojo gamtos draugo, bet ir savivaldybės sąžinės nuraminimui, vykdant visokius nacionalinius ekologinius planus, vyriausybės pažadėtus prieš rinkimus.

 

Tas pats jogurtas, kaip ir kitos prekės, yra kruopščiai atrenkamos „vietinės“ – nes labiau nei moterų vienuolynų viršininkės baiminasi atvykstančio sodininko ar mūrininko, žaliojo rūpestėlio tarnas bijo baisiųjų „maisto mylių“, tai yra, iš tropikų ir tolimųjų žemynų atskraidinamų vaisių, krevečių ar pupelių. Jam nė motais, kad daugiausia kuro sudeginama ne tuos produktus atvežant, bet pirkėjams keliaujant į parduotuves jau savo mieste – nekreipkime į tai dėmesio, nes „vietos maisto“ išpažinimas labai svarbus naujojoje religijoje.

 

Žymiai svarbesnis, nei iš mados jau išeinantis „teisingos prekybos“ vajus. Ši – jau beužgęstanti religija – kvietė savo pinigais remti tolimų šalių ūkininkus. Dabar dėmesys šiam projektui nublanko – artimiausias morkas auginantis daržininkas pasidarė mielesnis už tolimosios Gvatemalos kavos plantacijų fermerį. Taip keičiasi dorybės supratimas ir labdaros mados.

 

TAIGI KĄ DARYTI?

 

O ką pats siūlai, Užkalni? Daugiau teršti? Kenkti gamtai? Naikinti gyvūnus?

 

Nieko panašaus. Man rodos, galima elgtis atsakingai ir dorai ir kartu neprarasti sveiko proto. Jei leidžia kišenė, keliauti kuo daugiau, nes gyvenimas trumpas. Vairuoti, kai mieste ne per didelis kamštis, ir kai prie vairo dar galima patirti kelionės malonumą. Nedaryti iš kasdienės buities – iš šiukšlių konteinerių, jogurto indelių ir itin taupių lempučių – religijos.

 

Verčiau susirasti kokį nors kitą sąžinės nusiraminimą – taurę vyno, gėlininkystę, knygą arba telefono skambutį seniai pamirštam draugui.

 

O atšylančiu klimatu galima džiaugtis – gal bus šiltesnės dienos, ir gal Nidoje bus šiltesnis vanduo, o birželyje miškuose greičiau prisirps žemuogės. Geros vasaros.