Užkalnio knyga apie Angliją - jau online prekyboje, pristatoma visame pasaulyje

Tai štai pagaliau, knygą galima nusipirkti visame pasaulyje.


Daugiau nieko nesakysiu, ką čia kalbėti, pirkit tiktai.


Spauskit čia.

Recenzijos apie Užkalnio knygą: su visa teisybe į akis

Pradėjo internete rastis knygos recenzijos - turiu pasakyti, gerai surašytos, dėmesingai ir atvirai.


Iš kritikos, kurią išgirdau: "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį", atrodo, kol kas nuvilia labiausiai tuo, kad mano skaitytojams žinoma agresija, nepakantumas ir aštrumas čia prigesinti. Ši knyga - tai tikrai ne 60 tūkst. žodžių "Lietuvos ryto" komentaras. Žanras visai kitas.


Paulius Viesulas Ambrazevičius

Perskaičiau tamstos knygą - man ji labai patiko, ir atrodo, tokio popso reikia lietuviui skaitytojui.

Bet ką čia apie gerus dalykus. Geriau apie blogus. Visų pirma, tai labai pasigedau skyrelio apie anglišką humorą, nors vyliausi, kad jis tikrai bus, visgi tai svarbus, ir lietuviui rečiau suprantamas Anglijos bruožas. Bet ką padarysi - pamenu, ką tamsta šnekėjai per Lietuvos radiją apie anglišką humorą, tuo ir pasitenkinau. Žinoma, buvo knygoje daigelių angliško humoro (šiek tiek apie "Monty Python" bei M. Paliną asmeniškai), bet norėjosi, kad tie daigeliai išaugtų bent jau į stipresnį flenciuką.

Kitas dalykas, kuris man truputį užkliuvo - knyga ir jos autorius ne visai aiškiai žino, kas ją skaito, laviruojama tarp visiško prasčioko ir profesoriaus Donskio: aiškinama, kas yra Baltijos kelias, simbiozė ir panašūs, savaime suprantami dalykai. Tas vietas skaitydamas pasijutau kvailesniu, nei esu, bet gal čia veikiau išimtis, nei taisyklė.

Be to, radau ir vieną faktinę klaidą - 94 psl. esančiame 94 paaiškinime, rašoma, kad du pirštai Anglijoje reiškia tą patį, ką JAV reiškia iškeltas bevardis pirštas. Gal čia redaktorių, ar korektorių klaida, bet tas pirštas yra vadinamas Didžiuoju.

Bet grįžtant prie gerų dalykų - smagu, kad vietomis prasimuša "užkalniškas" požiūris į lietuvį, be jo knyga būtų nebe tokia įdomi. Žavi ir patraukia pats knygos stilius, dėl jo malonu skaityti beveik kiekvieną žodį, kai kurios vietos net privertė tyliai prunkštelti, nors esu visiškas socialinis besijuokėjas - vienas retai iš ko juokiuosi.

Viskas, ko dabar norėčiau, tai kad Užkalnis pagyventų JAV bent 15 metų ir parašytų apie tai knygą. Pirkčiau, skaityčiau ir tatai skaitydamas permanyčiau.

http://ztkp.lt/

Simonas Bartkus

Simboliška, tačiau paskutinį šios knygos puslapį skaičiau tuo metu kaip “Aegean Airlines” A320 lėktuvio vyr. stiuardas pranešė, kad ruoštumėmės nusileidimui London Heathrow (vadinkit negerbiančiu kalbos, bet nekenčiu rašymo Hytrou) oro uoste.

Andrius Užkalnis yra 15 metų Londone gyvenantis lietuvis žurnalistas, dažniai drąsius įžvalgius tekstus rašantis į įvairius lietuviškus leidinius, pastaruoju metu dažniausiai matomas lrytas.lt. Knyga “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” – rašinys apie anglų savybes, siekiant pažvelgti į priežastis.

Į ką knygą panaši? Pirmiausia man panaši į kelionių gidų knygutes, apie kurias pats Andrius Užkalnis yra anksčiau rašęs. Tačiau panaši į tuos įdomiausius pirmus 10-30 puslapių, kurie visada yra geresnėse ir brangesnėse knygutėse. Kur dar neprasideda turistinių objektų aprašymai ir visiškai niekam nereikalingos skiltys kaip “Where to eat” ir kuriose dažniausiai sutelkta vienintelė tų gidų vertybė – subjektyvus, nuo autoriaus sugebėjimų blaiviai įvertinti priklausantis, šalies aprašas – ko tikėtis iš šalies.

O šalis yra žmonės. Knygoje “Anglija…” rašoma praktiškai tik apie žmones – kaip jie reaguoja, kaip jie gyvena su tais dalykais, kurie pažįstami ir mums.

Jeigu esate įpratę iš Andriaus Užkalnio tekstų didelio kategoriškumo ir kartais drąsios provokacijos, tai knygoje yra kitaip – daug anksčiau jo išsakytų idėjų yra atkartota, tačiau švelniau, labiau struktūrizuotai ir pasvertai. Nepanaši ši knyga į atsiprašymą ir bandymą išpirkti visus žurnaluose ir laikraščiuose A.Užkalnio pakritikuotus ar galimai įžeistus – daug idėjų ir pamąstymų yra pakartota, tačiau publicistui būdingi aštrūs kampai nuglūdinti.

Knygoje daug dėmesio skiriama faktams – juos galima rasti enciklopedijoje, žynyne ar reklaminiame šalies lankstinuke, tačiau – patikėkit, niekur kitaip skaniai tų faktų nesuvalgysite.

Knygoje jaučiasi Andriaus Užkalnio mėgstama didaktinė stilistika – “mielas skaitytojau, tu taip nedaryk”. Teksto struktūra: pasakojimas su tiesiogiai ar netiesiogiai išreikštu pamokymu. Kai kuriuos pasakojamuosius sakinius skaitant tai ausyse išgirdau Algimanto Čekuolio balsą skaitantį tas eilutes per sekmadieninę popietės laidą (”… iš už stiklo dviračio greičiu riedančiam tojotos savininkui švokščia kiti vairuotojai”).

Jeigu laukiate iš manęs tiesaus patarimo, pirkti šią knygą ar nepirkti, sakau – pirkite. Pirmiausia, iš jos apie Angliją sužinosite realiai daugiau negu iš “Lonelyplanet” ar “wikitravel.org”. Jeigu ruošiatės važiuoti į šį kraštą pirmą kartą – perskaitykite prieš važiuodami, bus paprasčiau pastebėti jų gyvenimo elementus ir jau iš karto žinosite atsakymą į klausimą “kodėl taip yra”.

Martynas Žilionis

Tikrai nenorėjau, bet kol įspūdžiai neišblėso (ką tik perskaičiau vieną atsiliepimą), noriu pavogti šiek tiek laiko iš darbo. Bet prižadu kada nors jį kompensuoti.

Žo, vakar per pietus užsukau į vietelę, kur galima daug pigiau nei knygynuose nusipirkti gerų knygų. Be kitų dviejų, nusipirkau ir naujutėlaitę A. Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“.

Nusipirkau ir per pusdienį suvalgiau. Praktiškai tai reiškia, kad galiu drąsiai rekomenduotiu visiems, kas tik netingi skaityti ir turi tolimesnių ar artimesnių žmonių Anglijoje arba ir patys joje gyvuliuoja.

Pats esu ne kartą buvęs toje šalyje. Ir netrukus vėl ketinu vykti – reiktų brolį aplankyti ir dar vieną gerą bičiulį. Arba draugą. Tikrą draugą, apie kuriuos, kaip pastebi A. Užkalnis, patys anglai kalba mažai ir nenoriai :).

Taigi nors esu buvęs, nors nemažai apie ją žinau, nuolat seku, kas ten vyksta, bet nuoširdžiai sakau, kad knygoje sužinojau tokių dalykų, apie kuriuos anksčiau nenutuokiau. O pridėjus dar smagias detales ir skverbiantį autoriaus žvilgsnį, išeina neblogas derinys.

Na, kadangi jau pagyriau, galiu ką nors ir pakritikuoti (nors anglai viešai tuom ir neužsiimtų, kaip pastebi D. Užkalnis).

Labiausiai mane užkniso išnašos. Juodai. Ir šiaip jų nemėgstu, o čia – vos ne kiekvienam puslapyje tenka bėgioti akimis aukštyn žemyn. Ir kartais pačiose įdomiausiose vietoje nutraukti mintį ir sužinoti kartais tiesiog asmeninę autoriaus nuomonę vienu ar kitu klausimu. Kam tai daryti, jeigu knyga – ir taip asmeninė nuomonė (tą pabrėžia pats A. Užkalnis).

Na pvz., 50-a išnaša p. 58. Ji skamba taip: “Šaunuolis!”. ????? Juk jeigu jau norima tą pasakyti – galima skliausteliuose, pačiame tekste – o čia išnaša. Bumt akimis žemyn, perskaitai išnašą, susinervini ir ieškai, kur čia ji viršuje buvo.

Dar truputį erzina neapsisprendimas, kokiam skaitytojui skirta knyga. Ar toms tuštukėms, juodadarbiams statybininkams, dirbantiems šešias dienas per savaitę po 11 val. ir turintiems dvi mašinas, ar jau truputį mąstantiems ir daugiau nei devynias klases baigusiems skaitytojams?

Pvz., išnaša nr. 132, aiškinanti, ką reiškia žodis “žargonas”: “žargonu angliškai dažniausiai vadinami terminai, vienos grupės atstovų vietoj visiems suprantamų bendrųjų terminų”. Kokia prasmė tai papildomai aiškinti?

Dar vienas profesinis nusiskundimas. A. Užkalnis knygoje mini tikrai nemažai įdomių ir intriguojančių faktų, kurių šiaip nesužinosi kokiam eiliniame gide. Tas labai gerai ir įdomu. Bet jeigu nori tai patikrinti arba daugiau apie tai paskaityti? Kur tai padaryti? Sakau, būtų buvę visai ne prošal ir daug profesionaliau gale kokį nors nuorodų sąrašėlį pateikti. Bet, aišku, čia mano visiškai subjektyvus noras.

Dar apie apipavidalinimą. Nepaisant patrauklaus viršelio (nors galėjo būti ir koks ryškesnis), viduje grafinis apipavidalinimas skurdokas. Nuotraukos… Nu tokiam leidiny norisi geresnių. Aišku, tai didina jo kainą, bet vis tiek norisi. Vėl gi subjektyviai.

O dėl turinio sunkoka ginčytis. Žmogus, pragyvenęs ne vienerius metus, matyt, geriau žino, kaip ten yra. Vis dėlto kur ne kur man nesusiveda logika ir autorius jos nepadeda suvesti. Na, pavyzdžiui, knygoje nuolat kartojama, kad anglai yra ryškūs individualistai. Bet tuo pat metu aiškinama, kad viena iš labiausiai pastebimų savybių profesinėje sferoje – gebėjimas dirbti komandoje, kolektyve, sporto komandiniai žaidimai ir pan. Taip ne iki galo viskas susiriška.

Ai, ir dar suerzino požiūris i Jamie Oliver, kurio laidas mėgstu žiūrėti ir kuris mane įkvepia maisto gaminimui. A. Užkalnis aiškina, kad Jamie – puikus rinkodaros produktas, bet jo siūlomi receptai tinka tik pasiturintiems. Nors jis kalba dirbtine rytų Londono nelabai turtingų žmonių šneka, jo siūlomi receptai yra iš brangių produktų ir už vieno patiekalo kainą būtų neva galima pragyventi savaitę.

Taip, kai kurie jamie receptai iš tikrųjų brangoki. Bet tik kai kurie. Omletas, makaronai ir pan. kažin ar brangūs. Tiesiog aš asminiškai nerašyčiau to, ko nežinau. Šiuo atveju žinau, kad Jamie receptai gali būti pigūs.

Na, bet čia tik detalės. Bendras įspūdis apie knygą tikrai puikus. Dėl to dar kartą rekomenduoju turintiems ką nors bendro su Anglija, paskaityti.

P.S. Dar vienas faktas iš knygos, nedavęs man ramybės. Antroje išnašoje A. Užkalnis teigia, kad: “Knygų apie Šerloką Holmsą vertimuose į rusų kalbą ir džinas, ir viskis buvo “degtinė” – matyt, kad skaitytojas nesivargintų ir neprisirinktų nereikalingų minčių apie alkoholinių gėrimų įvairovę”. Įtariau, kad tai gali būti ne visiška tiesa (dėl to ir sakau, kad nuorodos būtų gerai). Tai štai kolegė padėjo rasti: http://lib.ru/AKONANDOJL/sh_scarl.txt :

“Грязь там была невылазная, а кругом ни души, разве что один-два
кэба проехали. Иду себе и думаю, между нами говоря, что хорошо бы сейчас
пропустить стаканчик горяченького джина, как вдруг вижу: в окне того
самого дома мелькнул свет”

Отсканировано с книги: Артур Конан Дойл. Собрание сочинений
в 8 томах. Том 1. Москва, издательство
Правда, 1966 (Библиотека “Огонек”).

"Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" knygynuose ir kasos aparatai tik barška

Laiku, kaip numatyta, knyga jau knygynuose. Atrodo, perkama neblogai (bent jau geriau, nei 'Valinskas', kaip sako specialistrai), ji trenkė per prekystalius kartu su Beatos Nicholson ir Nomedos Marčėnaitės spalvingomis kulinarijos knygomis, kurių bent jau vieną tikrai pats pirksiu.

Džiaugiuosi, kad pavyko pasiūlyti prieinama kaina: apie 21-23 Lt knygynuose, o iš leidyklos sandėlio (Kalvarijų 125 Vilniuje) tai ir išvis už didmeninę kainą, 14 Lt - iki metų pabaigos. Taigi kviečiu pirkti, skaityti ir sakyti, ką galvojate.

Skaitytojų pageidavimu - pristatymų ir pasirašymų grafikas gruodžio mėn. (sausio mėn. bus daugiau, bus ir Anglijoje, bus ir kituose Lietuvos miestuose):

• Gruodžio 19 d., 12 val. - Vilniaus Baltų Lankų knygyne (Ozo g. 25, AKROPOLIS)
• Gruodžio 29 d, 17 val. Kauno Baltų Lankų knygyne (Karaliaus Mindaugo pr. 49, AKROPOLIS)
• Gruodžio 30 d, 17 val. Klaipėdos Baltų Lankų knygyne (Taikos pr. 61, Klaipėda, AKROPOLIS)
• Gruodžio. 31, 14 val. Nidos kultūros centre "Agila" (Taikos g. 4, Nida)

Kas buvo Uroboro puslapiuose

Čia prieš kokį mėnesį mano 10 "ne" paprašė parašyti uroboras.lt ir garbusis Karolis Jachimavičius. Tai štai jiems ką surašiau tuomet.

1. Sakau NE banalybėms. Jos gimsta iš tingaus proto. Banalybės prasideda nuo liaudies patarlių ir “liaudies išminties” – pavyzdžiui, “žemiau žemės nenukrisi”. Liaudis neturi išminties, tik aritmetinį tamsumos vidurkį. George Carlin pasakė: “Įsivaizduok, koks durnas yra vidutinis žmogus. O pusė visų žmonių už jį dar durnesni”.

2. NEnaudok kalbos negalvodamas ir nesakyk tokių dalykų, kaip “faktai nepasitvirtino”. Jei jie nepasitvirtino, tai jie ne faktai, o įtarimai, spėjimai arba teiginiai. Jei šimtas avinų prieš tave pasakė nesąmonę, ji nepasidaro mažesne nesąmone.

3. NEmėgstų tų, kurie galvoja, kad nepirkdami didelių tinklų parduotuvėse, daro kažkam gerą darbą. Geras darbas yra padėti kam nors užnešti sunkius krepšius į ketvirtą aukštą, nupirkti alkanam valgyti arba mamai padėti sukasti daržą. Kai prisijungi prie savim patenkintų teisuolių vajaus ir dar užsidedi maikę, niekam gero nedarai.

4. NEužjaučiu “viešojo intereso” ir “viešųjų erdvių”. Visi geri dalykai atsiranda iš privačios iniciatyvos, privataus intereso ir asmeninių pastangų, o ne iš komitetų. Iš minios gimsta linčo teismas, talentų šou dalyviai ir Kaziuko mugė. Jei neliks nė vieno iš jų, mažai kas nukentės. Liaudies skonio ir sąmojo vėliavnešys yra Juozas Erlickas. Jis mažiau juokingas, nei “Dviračio šou” arba Kazlas – o kad galėtum ką nors sukurti lėkštesnio, nei šie veikėjai, tikrai reikia būti vėliavnešiu.

5. NEpasiilgstu lietuviškos duonutės. Galiu ją valgyti ir valgau, bet man nuo jos nepradeda groti širdies stygos. Juokiuosi, kai lietuviai Anglijoje varo ant vietos tradicijų ir visas vadina nesamonėm, bet patys krapšto paskutines monetas patriotiniam lietuviškam alui, kurio be etiketės neatskirtų nuo vokiško, švediško ar rusiško.

6. Su lietuvių kalbos tvarkytojais į vieną troleibusą ar lėktuvą NEsėsčiau, nes kada nors trenks Dievo pirštas, sugriaudės griaustinis ir juos nubaus; ir aš su jais tada nenoriu būti vienoje transporto priemonėje. Dangstydamiesi apsauga ir rūpesčiu, jie melioruoja ir sterlizuoja kalbą, jie nori, kad visi kalbėtų taip, kaip jie sugalvojo; jie nemoka jokių kitų kalbų, išskyrus rusų, ir todėl bijo anglų kalbos. Jie meluoja, kad jų dėka kalba yra saugoma. Iš tikrųjų kalba keitėsi, keičiasi ir keisis – ar su jais, ar be jų. Jie šarlatanai. Kalba yra mano, o ne jų.

7. NEklausau bauginimų apie klimato atšilimą, nes jis nuo žmogaus nepriklauso. Jei bus šilčiau, prisitaikysim. Jei bus vėsiau, užsisegiosim ir užsirišim šalikus. Žmonės prie visko prisitaikydavo. Klimatas šildavo ir šaldavo, kai dar nebuvo žmogaus.

8. NEpakenčiu neorganizuotų žmonių, jei jie priešais mane eilėje. Kai lauki prie bankomato, pasiruošk kortelę. Nepradėk knistis kišenėse prie jo priėjęs, kai visi laukia už nugaros. Kol lauki savo eilės prie kasos, irgi pasiruošk pinigus. Lietuvoje žmonės organizuotesni, nei Anglijoje.

9. Gatvėje susitikęs, NEsakyk “kokie žmonės!” – tas posakis nieko nereiškia. Jei žmogus tau pažįstamas, sakyk “labas”. Taip pat nesakyk “kur čia dabar vaikštai”. Jei nežinai, nuo ko pradėti pokalbį, tu tikriausiai apskritai neturi apie ką kalbėti. Eik nusipirk kokį pigų laikraštį, ten paskutiniame puslapyje spausdina senus anekdotus tokiems, kaip tu.

10. Nors vieną vasarą NEaiškink man, kad “Nida – neapsimoka”. Kiekvienais metais atsiranda dešimt žmonių, kurie geriau už mane žino, kur man reikia važiuoti prie jūros. Aš į Nidą važiavau ir važiuosiu. Šiemet net Naujiems metams važiuosiu ten, kad maža nepasirodytų.

Iš skrynutės: "Saulės ir kraujo persigėrusi žemė ir jos kulinariniai džiaugsmai"

Pamilau Siciliją prieš kelerius metus pirmą kartą ten nuvažiavęs, bet susižavėjimas tikriausiai atėjo jau anksčiau, per filmą "Krikštatėvis", o paskui per "Sopranus". Šiame seriale Italijos išeiviai - tiesa, Sopranų šeima kilusi ne iš Sicilijos, bet iš netoliese esančių Italijos pietų, Avellino miestelio, dažnai valgo kanolius (cannoli, vienaskaita - cannolo). Tai apvali tešlainio dūdelė, prikimšta labai saldaus ir kvapnaus balto ricotta arba mascarpone sūrio su cukatais, pistacijų riešutais ir cukraus sirupe virtais vaisiais. "Krikštatėvyje", tuojau po žmogžudystės, vienas Niujorko siciliečių kilmės nusikaltėlis primena kitam "mesti šautuvą ir pasiimti kanolius" - pyragaičių laukia namie šeima, net ir po kruvino darbo nevalia pamiršti deserto namiškiams.
Sicilijos saldumynai (pavyzdžiui, cassata - saldaus balto varškės sūrio tortas, irgi su cukatais, arba iš marcipano nulipdyti įvairius vaisius vaizduojantys - bet tos pačios nežmoniškai saldžios migdolų masės skonio saldainiai) - neeuropietiškai saldūs, atspindintys arabų įtaką ir tuos laikus, kai kulinarines madas ten kūrė žmonės iš šiaurės Afrikos. Kitas saldėsis - saldus, desertinis Marsala vynas. Tinkamas ne kiekvienam, būtent dėl spirituoto saldumo: net nebandykite juo užgėrinėti saldumynų, saldumynams reikia kelių puodelių stipriosios itališkos kavos (kiekvienas - antpirščio dydžio), ir dar butelio vandens.

Šios salos santykis su kulinarija - keistas. Pagalvojus - kraštas neturtingas, nualintas ne tik užkariautojų iš pusės Europos ir iš Afrikos pakrantės, ne tik filmuose ir knygose apdainuotos Mafijos (būtent Mafijos, iš didžiosios raidės - tikrosios sicilietiškosios mafijos, kurią visos kitos mafijos tik imituoja), bet ir imigracijos (daugiausia į Ameriką), ne prastesnės už tą, nuo kurios šiandien Lietuvoje - miesto penkiaaukščių ir kaimo aštuonbučių tuštėjimo metas. Antra vertus, toji ašarų pakalnė siūlo įvairų ir visame pasaulyje žinomą virtuvę.

Keista, bet tos turtingos virtuvės šaknys siurbia gyvybės syvus būtent iš skurdo tradicijos. Daugelis patiekalų gardinami duonos trupiniais - kriaukšlelės visada buvo džiovinamos ir smulkinamos ne iš dyko buvimo, bet kad neprapultų nė trupučio maisto. Šiandienos skanavimai - krevetės, kriauklelės, kalmarai - anksčiau buvo varganų pajūrio žmonių varganas maistas. Kalnuose buvo medžiojami triušiai. Pirmojo šalto spaudimo alyvų aliejus, kurio skirtingais - tai aitriais, tai gaiviais -kvapais šiandien mėgaujasi gurmanai, buvo nebrangus ir prieinamas vargšų maistas, kaip ir pomidorai, kaip ir sūriai. Juk ir sūris pirmiausiai buvo sugalvotas tam, kad galima būtų užkonservuoti (neturint nei šaldytuvo, nei pasterizavimo) pieną ilgesniam laikotarpiui.

Sicilijos vynui teko mažiau garbės, nei maistui. Kai kilmingieji Chianti iš Toskanos jau seniai yra pačioje vynų žvaigždyno aukštumoje, sicilietiški vynai vis dar yra vargšai giminaičiai. Net geriausioji ir garsiausioji Sicilijos vynuogė - Nero d'Avola, pavadinta pagal Avola miestelį, esantį netoli Sirakūzų, daugelio tebėra pripažįstama tik kaip Shiraz imitacija. Nors garbės Sicilijos vynui trūksta, bet kokybės ir skonio - per akis. Ar paprastas, šiurkštus, rustikinis vynas, kuris restorane kainuoja 3 eurus už puslitrį, ar rūpestingai subrandintas ir penkerių metų laikymo sušvelnintas Nero d'Avola, kainuojantis už 20 eurų už butelį nenuvilia. Man netikėtas derinys prie to brangesniojo buvo aliejuje virtos spurgos (vakarais dideliuose, cepelinams tinkamuose puoduose kunkuliuojančios ir parduodamos tiek Palerme, tiek Sirakūzuose, tiek kituose didesniuose miestuose). Spurgos parduodamos dar karštos, kainuoja skatikus - jos vadinamos zeppole (kaip cepelinai - jos tokios ir formos!), ir be tradicinių Neapolio užpildų, kaip cukraus pudra ar varškė, Sicilijoje juos gamina ir su ančiuviais, mano mėgstamiausia iš visų mažų sūrių žuvyčių. Tos cepelininės spurgos labai skaniai tinka su švelniu ir neperdaug tanino turinčiu vynu - geriausia iš storasienės stiklinės, ne iš elegantiškos taurės.

Aš dar nepaminėjau picos, bet tai tikriausiai atskira istorija: man šis paprasčiausias iš ubagų valgių - geriausia, paprastas receptas, pomidorai ir mozzarella, galbūt dar su ančiuviais - yra visas Italijos virtuvės triumfas. Kaip ir makaronai (kažkada lakštiniais vadinti - o kaip dabar teisingai lietuviškai sakoma? Juk maccheroni - tai tik viena iš begalės pastos rūšių, ir dar ne labiausiai paplitusi).

Sakoma, kad Sicilijoje kava vertinama net rimčiau, nei kitur Italijoje - keista, kad tai apskritai įmanoma, bet neįtikėtinai geros, labai stiprios kavos kultas man yra pasisveikinimas su Italija - dar oro uoste, ir atsisveikinimas, išvykstant. Paskutinį kartą, kai skridau iš Katanijos oro uosto, ten buvo remontas, ir vietoje kavinės tik "mažytis baras", kaip pasakė apsaugos darbuotojas. "Baras" buvo tik kioskas - greta pigių sausainių, saldainių ir kramtomos gumos, buvo ir kavos - nepatogiuose plastmasiniuose antpirštėliuose, bet, Dievas mato, tokia pat skani, kvapni ir juoda kaip derva - kaip ir kitur Sicilijoje.

"Vyno žurnalas", Nr 8 (2006)

Lietuvos Ryte: "Tai visgi Lietuva - laisva šalis ar ne?"

Sakykit man dabar, ką jūs galvojote prieš 20 metų, kai kalbėjote apie laisvę, kuri tuomet atrodė tolima? Ar galvojote apie laisvę gyventi, kaip patinka, jei netrukdote kitiems? Ar norėjote tik laisvės pasirinkti tai, kieno nurodymus gausite vykdyti? Aš labai gerai žinau, ko norėjau aš pats. Todėl dažnai lieku nustebęs, kai pamatau, kad ne visiems norėjosi to paties.

Knisdamas lietuvišką internetą, štai ką radau: straipsnis „Išvažiavimas studijuoti dėl mados žalingas šaliai“. Gal nebūčiau užsikabinęs, jei citata antraštėje nepriklausytų Daumantui Matuliui - mano geram draugui ir klasiokui; man sąžinė neleistų šiurkščiai atsakyti jam, bet perskaitęs negaliu neatsakyti niekaip, todėl prigesinsiu bjaurumą ir pasistengsiu vienąsyk kalbėti civilizuotai.

Daumantas, mokslininkas biochemikas, labai seniai išvažiavo į Ameriką, ten baigė mokslus ir gyveno 12 metų, paskui grįžo į Lietuvą. Daumantas - žinomas žmogus, puikus „sėkmingai grįžusiojo“ pavyzdys, įrodęs, kad ir Lietuvoje galima daug pasiekti ir nugriauti kliūtis. Jis žino, kur jam geriau, ir kaip jam geriau, ir aš ginčytis negaliu. Negaliu sutikti tik su tuo, kad Daumantas dažnai žino, kur ir kaip geriau turi būti kitiems.

Kalbėdamas apie mokslus užsienyje, jis sako: „Dabar kone labiau gerbiu tuos, kurie niekada neišvažiuoja, nes kai yra sunki situacija ir išvažiuoti tampa mada - geriau atvirkščiai. Jeigu mada dėl mados, o ne dėl žinių, aukšto lygio mokslo siekimo – tai žalinga šaliai.“

Daumantai, mes su tavim mokykloje sėdėjom vienam suole, ir tu mano draugas, bet, žinok, negaliu ramiai tavęs klausytis.

„Mada dėl mados“? O kas nors nustatė, kad „dėl mados“ yra blogai? Jei kam nors patinka mokytis ar dirbti Italijoje, nes ten skanesnis maistas, arba Prancūzijoje, nes ten gražiau išriesti bendramokslių studenčių užpakaliukai, arba nors ir Timbuktu, nes labai gražus miesto pavadinimas, ir jei jis pats prasimano pinigų tiems mokslams, tai gal jis nebėra laisvas pasirinkti? Gal, sakyčiau, įsteigiam kokią nors visuomeninės priežiūros tarybą, kuri prižiūrės ir dalins leidimus, kad niekas nevažinėtų mokytis ten, kur patys išsigalvoja, neišsinagrinėję potencialios naudos „šaliai“?

Dar kartą pasižiūrim į tuos žodžius „žalinga šaliai“. Daumantai, tu jau nepyk, bet patys žodžiai primena 1977 m. Sovietų Sąjungos konstitucijos paaiškinimus apie užtikrintas „žmogaus teises“ (o taip, ir Leonido Brežnevo konstitucija užtikrino ir žodžio, ir sąžinės, ir susirinkimų laisvę). Ten tik buvo pastabėlė, girdi, kai teisėmis naudojiesi, neturi kenkti „valstybės interesams“.

Žmogus kenkia savo šaliai, neatsakingai gyvendamas gyvenimą, mokydamasis ne ten, kur kviečia Didysis Tikslas, o ten, kur jam šauna į galvą? Tai gal mes viską ir visiems patvarkykim, kad nekvailiotų visi keliais ir klystkeliais, visus palaikykim už rankelių ir padėkim jiems teisingai pasirinkti, kad visą gyvenimą nugyventų atsakingai ir prasmingai Šalies vardan.

Pakelkit rankas, kas norėjo tokios laisvės, nes aš labai noriu žinoti, kiek yra nepykstančių, kai Šalies vardu juos moralizuoja dėl jų neidėjinio pasirinkimo.

Man pačiam jau studentiškas amžius seniai praėjo, bet aš neprisimenu, kad kam nors būčiau žadėjęs atsiklausti dėl savo gyvenimo prasmės. Visada maniau, kad laisvė tą ir reiškia, ne daugiau ir ne mažiau - kad aš gyvenu kaip noriu, ir pats renkuosi vertybes, ir jei nepažeidžiu įstatymų ir neminu kitiems ant kojų, tai niekieno netrukdomas pėdinu ir šokuoju ten, kur man patinka. Net jei ta mano kelionė ir netikslinga. Net jei jos nepatvirtino valstybinės naudos komitetas ir Šalies Interesų Tikslingumo Ministerija.

Klausiu, nes man tai labai svarbu: ar žmogus gyvena dėl šalies? Ar, atvirkščiai, šalis yra laiminga ir laisva tada, kai žmonės gyvena savo gyvenimus, darydami savo pasirinkimus ir klaidas, ir būdami atsakingi už visas sėkmes ir nesėkmes?

Jei net šviesūs ir išsilavinę žmonės, kaip mano bičiulis Daumantas, atrodo, norėtų riboti (arba bent jau moraliniu požiūriu įvertinti) laisvą pasirinkimą kažin kokio Šalies intereso vardan, ko stebėtis ir gūžčioti pečiais, kai iš „valstybininimo“ veiksmo ateina atoveiksmis. Tas pats jaunas žmogus, kurį pratino mąstyti ne apie save, bet apie Šalį, paskui ateina prie tos pačios Šalies valdžios ir nori, kad Šalis mastytų už jį ir pasirūpintų juo.

Toks išvalstybintas auklėjimo produktas, žiūrėk, tuksena į duris: „Aš turiu diplomą, o man neduoda darbo“.

Kolhoziniam protui tik taip ir šviečiasi: ne savo gyvenimą gyveno, šeimininkui mokėsi, tai tegul dabar „gaspadorius" jam ir darbą parūpina. Norėtųsi pasakyti, kad tavo gyvenimas, tu ir rūpinkis, bet kaip tu šitą išaiškinsi, kai jam jau anksčiau kiti prisakė apie Šalies gerovę ir klestėjimą galvoti? O tas klestėjimas, žinok, ateis tada, kai nuo stiprių ir puošnių valdžios rūmų doriems ir kantriems baudžiauninkams nubyrės kruopelės gėrybių.

Toks žmogus mąsto ne iš apačios į viršų (aš pasistatysiu gražų namą ir apsodinsiu jį gėlėmis, kaimynas pasistatys gražų namą, jo kaimynas irgi, ir tada turėsime gražų miestą iš gražių namų), o iš viršaus į apačią (pirmiausia įkurkim gražaus miesto komitetą, kuris iš visų surinks mokesčius ir tada pastatysime už visų lėšas gražius didelius rūmus, kuriuose išdalinsim kambarius, ir bus visiems gražu, nes mes taip pasakėm).

Šis mąstymas toks stiprus ir taip deformuojantis, kad, žiūrėk, net ir minios žmonių, išvažiavusių iš Lietuvos ir sėkmingai, savo iniciatyvos ir rizikos dėka, susiradusių užsiėmimų ir pajamų užsienyje, vis bliauna kaip avys: „Mus valdžia išvaaaaarė“, „mes niekam nebuvome Lietuvoje reikaliiiiingi“, „valdžia prieš mus vykdė genociiiidą“.

Atrodytų, jau jiems tai tikrai nereikėtų taip sakyti: jie ne tik suprato asmeninio pasirinkimo ir asmeninės atsakomybės prasmę, bet ją sėkmingai įgyvendino, ir vistiek negali pamiršti, kad galėjo būti ir kitaip. Užuot didžiavęsis, liūdnomis akimis žiūri per tvorą ir graudena, kad negavo iš pono dubenėlio putros.

Bet juk dabar tavo nuosavas dubuo trigubai didesnis ir viralas gardesnis, ir valgai kada pats nori, ir ne tada, kai ponas su samčiu įpila? „Tai kas, užtat anas būtų buvęs valdiškas.“
Kodėl apskritai parašiau šitą komentarą? Kad apginčiau pasirinkimo laisvę - apginčiau net ir tada, kai ją, tegul ir nežymiai, nori pareguliuoti net ir tie, kas siekia „aukštesnių tikslų“.

Todėl sakau: šalin rankas nuo visų studentų. Studentas, išvažiavęs mokytis - ar dėl mados, ar dėl karjeros, ar iš noro paskui grįžti ir dirbti Lietuvoje geriau už kitus, ar svajojantis pasilikti užsienyje ir ten dirbti iki pensijos - yra geras žmogus, ir sėkmės jam. Studentas, pasilikęs Lietuvoje, nes jam čia labiau patinka, nes jam smagiau paskaitų klausytis lietuviškai arba nori gyventi pas mamą - irgi ne mažiau geras, sėkmės linkiu ir jam.
Liūdina mane tik tas, kuris pats nežino, ko jam reikia. Šitam jau niekas nepadės.

Prarastasis Vilnius ir svetimi vilniečiai

Atrodo, bet čia nebuvo perspausdintas: 2007 m. rudenį rašytas, dar prieš visas krizes, straipsnis, bet esmė nepasikeitė.

***

Kada nors tai turėjo atsitikti. Rašiau apie visą pasaulį, rašiau apie Angliją, kurioje gyvenu jau daug metų, rašiau apie mylimas ir nemylimas šalis, ir pagaliau atėjo laikas pakalbėti apie Vilnių.

Sakau – apie Vilnių, ne apie Lietuvą, nes nepažįstu aš Lietuvos: gimęs Kaune, subrendęs Vilniuje, menkai po Lietuvą keliavau tokio amžiaus, kai jau kas nors apie pamatytas vietas suprantama.

Leisdavau su tėvu vasaras Dzūkijoje, Zervynose ir Valkininkuose, bet išskyrus rudeninio miško kvapą anksti ryte, kai per samanas einama ieškoti grybų, ir traukinio laukimą mažos geležinkelio stoties perone (jis kvepėdavo siera ir išsipylusiu iš šilumvežių dyzeliniu kuru), mažai apie Lietuvą žinau. Visi mano maršrutai buvo – iš Vilniaus per Kauną į Klaipėdą, o iš ten – į Nidą, kuri man yra lyg atskira respublika. Mano dukra Nidoje kasmet klausia: „Kiek dar laiko čia būsim, kada vėl važiuosim į Lietuvą?“

Todėl rašysiu apie Vilnių. Vilnių, kurį laikau savo miestu, nors jis ir nebėra man namai.

Kai sakau „prarastasis Vilnius“, nebijok, skaitytojau, nedejuosiu ir nerypuosiu apie tai, kaip miesto dvasią iščiulpė prekybos centrai ir milijoninių butų dangoraižiai – jie mano miesto nenuskriaudė, nes nėra jam mažiau būdingi ar labiau svetimi nei barokiniai fasadai. Barokas, beje, turėjo piktinti tuos, kas norėjo matyti Vilnių „tikrą“, gotikinį, kaip Šv. Mikalojaus bažnyčia ir jos siauros, netaisyklingos formos viduramžių plytos.

Kalbėsiu apie tą praradimą, kuris yra mano širdyje: tai mano, asmeninis jausmas, ir tai aš praradau Vilnių, o ne Vilnius mane, nes miestas yra svarbesnis už bet kurį pavienį buvusį gyventoją, iškeitusį mažos Europos šalies sostinę į Vakarų didmiesčio priemiestį, ir už to buvusio gyventojo sielos dramas.

[b]Sustingęs vaizdas[/b]
Kažkada skaičiau tokį pasišaipymą iš sovietinės daugiaaukščių- daugiabučių rajonų architektūros: jei gotikos šedevrus kūrę architektai pynė iš plytų sustingusią muziką, tai šioji yra ne kas kita, kaip suakmenėjusi mintis. Tą patį galiu pritaikyti ir sau: emigrantui supratimas apie šalį suakmenėja tais metais, kai jis susikrauna daiktus ir įlipa į lėktuvą. Tie metai – jo antroji  dvasinė vaikystė, saldus prisiminimas, pagal kurį jis vėliau matuos viską, kas susieta su prarastaisiais namais.

Niekuomet nelaikiau savęs emigrantu. Maža to, sąmoningai kračiausi šio žodžio (nenorėjau būti panašus nei į dėdes ir tetas iš Amerikos, atlaidžiai žiūrinčius į LTSR čiabuvius, nei į naująją varguolių armiją Vakarų Europoje, verkšlenančią, kad „valdžia mus visus privertė išvažiuoti“).

Tačiau kaip besukčiau liežuvį – esu lietuvis, gyvenantis užsienyje, išvažiavęs dėl labiau patinkančio darbo ir net ne didesnių, bet visai kitokių galimybių, tad turiu pripažinti: taip, esu emigrantas. Todėl Vilnių prisimenu tokį, kokį jį palikau 1995 metų sausio 4 dieną. Ar tai buvo seniai? Beprotiškai: į Londoną „Lietuvos Avialinijos“ tuomet dar skraidino rusiškais lėktuvais, kuriuose buvo rūkoma. Vilniuje nebuvo nei „Akropolio“, nei „Europos“, mobilieji telefonai tik pamažu skynėsi kelią (atsimenate? Buvo toks baras Tilto gatvės 6-ame name – ten kartais galėdavai pamatyti prie vieno staliuko keturis verslininkus, kurių kiekvienas priešais save pasidėdavo mobiliojo ryšio telefoną, ir staliukas sužibėdavo žalia klavišų šviesa, lyg jonvabalių nusėtas papartis Joninių naktį).

Dar buvo Vilniuje nekilnojamojo turto kainos su keturiais nuliais, nestovėjo Užupio Angelas, o ir pats Užupis nepradėtas tvarkyti – ten, kur dabar rodo angelo dešinysis sparnas, ant namo sienos buvo rusiškai užrašyta „Ulica Smierti“ (liet. – „mirties gatvė“), be jokios priežasties ir be gilesnės potekstės girto jaunuolio ar įkvėpto narkomano iškeverzotas užrašas džiugino vilniečius ir miesto svečius ne vienerius metus.

Kas geriausia to meto Vilniuje ir ko netekau? Be abejo, jei reikėtų dėl ko nors papilti kruvinų ašarų, tai nesvarstęs pirmiausia pasirinkčiau „Ritos slėptuvę“ – buvusį ir pražuvusį restoraną „komprojekto“ rūsiuose, Neries krantinėje. Restoranas buvo naivus ir tyras, kaip paauglio meilė, ir tobulas, kaip to jaunuolio aistrų objektas ilgomis blakstienomis ir su duobutėmis skruostuose (šis pasažas – tyčia tiems, kas mano straipsniuose ieško užuominų apie mane patį; galvokite dabar, ką tik norite).

Ši amerikietiška svajonė be pretenzijų ir be ypatingos reklamos džiugino geriausiais kepsniais kraštuose į rytus nuo Londono ir skaniausiomis giliosiomis („deep dish“) čikagiškomis picomis. Ten buvo puikūs klasikiniai kokteiliai ir paprastos – bet tokios gardžios – salotos be kvailų tradicinių pavadinimų (ko vertas vien „Gaidelis“ arba „Karnavalas“? Ir kodėl kiekviena sovietinė ir postsovietinė visuomeninio maitinimo įmonė turėdavo ne tik apspausti meniu antspaudais ir išmarginti trimis parašais – buhalterio, gamybos vadovo ir direktoriaus, bet ir išgalvoti vardą kiekvienam kotletui, mišrainei ar kokteiliui?).

Ir „Ritos slėptuvėje“ visiems, vos atsisėdus, įpildavo vandens – kaip Amerikoje. Ir kvepėjo tas restoranas kaip Amerika, ir to nesigėdijo. Gal todėl „Slėptuvės“ nebeliko. Kažkada norėjau padaryti jai internete paminklą, kad liktų nors prisiminimas su nuotraukomis ir meniu ištraukomis, ir rašiau buvusiai šeimininkei Ritai Dapkutei, bet ji neatsakė. Gal dar atsilieps.

Dabar Vilniuje kitokio maisto metas. Daugelis kalba apie įvairovę – nuo japoniško iki prancūziško, bet aš, deja, matau tik tai, kad restoranai prasideda nuo interjero ir dažniausiai juo ir baigiasi, o virėjas savininkams yra neįdomi ir nemaloni detalė: nusipirkom kėdžių, ištapėm sienas, prigalvojom patiekalų pavadinimų, o valgyt ką nors paduosime, kaip nors jau, nedidelė problema.

Todėl Vilnius, nors ir su daugybe restoranų ir kavinių, geriausiai yra tinkamas tam, kam užtenka vieno patiekalo, kurio vardas Rinkinys Prie Alaus. Prakeiktas rinkinys – Lietuvos pajūryje dar paįvairinamas žuvimi tešloje – užvis geriausiai liudija apie tai, kad Jums maistą šiandien galėjo paruošti bet kas, nors ir restorano apsauginis ar langų valytojas, be jokio kulinarinio mokslo – papjaustėm sūrio ir mėsytes, dar pomidoriuką ir agurkiuką sučėčkavojom, sudėliojom ant lentos, valgykit, brangūs sveteliai.

Iki kaulo įgrisęs „liaudiškas“ interjeras, visokios „bajoro užkandos“ ir tarmiški „atlakė balundžiai“ ar autoriams atrodantys juokingi patiekalų pavadinimai („deputato liežuvis“, „šok per tvorą, griūk ant pievos“) ir oda bei medgaliais barškantys meniu, kurie egzotišku įrišimu primena sovietinių laikų atsiliepimų knygą revoliucijos muziejuje.

Tai ir yra, ko mes nusipelnėme, nes niekas nenorėjo skanaus maisto, visi geidė šlėktiškos ir
vulgarios poniškumo imitacijos, ir dar kad kuo pigiau. Mat bajoriškos ambicijos rėmėsi tik plikbajorio pinigine. Ko norėjote, tą ir gavote, brangūs sveteliai. Dabar net ir to suvienodėjusio alaus bei papjaustyto sūrio rinkinio nebėr kas neša: visi nešiotojai Airijoje ir Anglijoje.

Anksčiau arbatpinigių neduodavę iš godumo, dabar jau tikrai galite nebeduoti, nes kol vienas padavėjas aplaksto dvidešimt stalų, praeina visas geranoriškumas.

[b]Svajonių pabaiga[/b]
Kai galvoju, kaip pasikeitė Vilnius ir vilniečiai – ir apskritai Lietuva – man pirmiausiai krenta į akis tai, kaip nebeliko tų svajonių, kuriomis kibirkščiuodavo žmonių protai (bent jau tų žmonių, kuriuos pažinojau) ankstyvaisiais nepriklausomybės metais. Tada rodėsi, kad štai pasaulis jau po kojų, ir dabar belieka rieškučiomis semti visas galimybes. Tuomet, atsimenu, Estijos premjeras
kalbėjo, kad jis norėtų, kad jo šalis pasidarytų tokia pat tvarkinga ir nuobodi kaip Švedija.

Lietuvai šis sentimentas irgi nebuvo svetimas. Ir ši svajonė – miesčioniškos, biurgeriškos švarios jaukios laimės svajonė – neatrodė baisi, nes vakarietiškas gyvenimas, tviskančios parduotuvės ir švarūs šaligatviai rodės taip toli ateityje, kad iki jų – tolimas kelelis, ir ne visi pasieks to kelio galą.

Atsitiko taip, kaip rašo ant amerikietiškų automobilių veidrodėlių: objects in the mirror are closer than they appear (liet. – „objektai veidrodyje yra arčiau, nei jie atrodo“).

Materialinė gerovė užpustė viską, kaip visą naktį siautusi pūga, ir dabar pasidairius, kur pažvelgsi – visur balta: ne tik, ir ne tiek, parduotuvės ir „prekybos centrai“ (nors būtent juos madingiausia keiksnoti dar užsilikusiose prirūkytose inteligentų virtuvėse), ne tik vienas ant kito lipantys tobuli butai, kuriuose klozetai švyti ryškiau nei šeimininkų dantys, ne tik naujų automobilių pulkai, bet svarbiausia – pasikeitimas protuose. Einu pas draugus, kuriuos esu pratęs matyti tarp knygų lentynų ir su kuriais esu kalbėjęs ilgas kalbas prie konjako ir kavos.

Dabar, dizainerių nurodymu, knygos išvilktos iš svetainės velniop, vietoje jų – plazminiai televizoriai, tyliai fone mirksintys niekieno nežiūrimais vaizdais; knygų nebėra kam skaityti, ir nebėra dėl ko jų skaityti.

Gyvenimas sukasi laimingame rate: nuo drabužių parduotuvių su „nauja kolekcija“ (aš ligi šiol negaliu priprasti, kad mano pažįstami, kuriuos laikau rimtais žmonėmis, žino ir prisimena apie drabužių parduotuvėse pasirodančias „kolekcijas“; man kolekcija buvo ir liks pašto ženklų rinkinys ir nieko daugiau) – prie kosmetikos salonų ir kirpyklų, kur galima papildyti paskalomis visa tai, kas rašoma blizgiuose žurnaluose apie aukštuomenę ir garsuomenę: kam vyras nupirko naujesnį ir didesnį automobilį, nes tas pats vyras paskui išvažiuos į Druskininkus su jauna drauge ir apie tai vėl bus galima rašyti. Vilnius – puiki vieta pardavinėti nuobodžiaujantiems žmonėms, kuriems nebėra apie ką svajoti, ypač brangų „prekybos agentų“ peršamą šlamštą – nuo stebuklingų puodų iki pasakiškų dulkių siurblių. Bet kuriame prabangiame bute Jums papasakos istoriją, kaip buvo atėję bjaurybės agentai, kaip piršo ir siūlė tą ir kitą, ir istorija baigsis tuo, kad visgi, žinote, nusipirkome.

Tie draugai, su kuriais anksčiau kalbėdavau apie keliones ir apie tas šalis, kurias aplankysiu, tingiai bumbsi tą patį, linkčiodami galvom: buvom Ispanijoje, buvom Italijoje, buvom Tailande, buvom Egipte, viskas gerai, bet geriausia yra pas mus sodyboje Lietuvoje, kurią neseniai nusipirkom. Sodyba prie ežero – štai ji, visų svajonių pabaiga: pirtelė, aliukas, lieptelis, yra ir stalas su suolais, čia pat gali kepti mėsą, ir visi prieskoniai pašonėje, nes, žinote, didelė parduotuvė jau yra ir čia, miesteliūkščio centre. Tai vilniečiui užbaigė logišką seką: namas ar butas sostinėje, vaikučiai, du automobiliai, sodyba kaime prie ežero. Ir viskas, daugiau nieko nereikia, ir patenkinti esam kaip kiaulės šiltoje balutėje, nes nebėra po šito jokio išgalvoto gyvenimo.

„Išgalvojau lietų, išgalvojau giedrą, išgalvojau jūrą ir kai ką daugiau“, – nė velnio, nebeliko ką išgalvoti, nebeliko apie ką svajoti.

Bet nemanyk, skaitytojau, kad širstu dėl tų visų pasikeitimų. Nemanyk, kad esu koks nors išgalvotos „tarybų laikų kultūros“ šlovintojas (apie naująją lietuviškąją rusofiliją ir šiltus jausmus bet kuriam slaviškam kultūriniam sendaikčiui čia net nepradėsiu, nes galiu niekuomet nebeužsičiaupti). Vadinu tą kultūrą išgalvota, nes žinau, ko buvo vertas anų laikų masinis švietimas ir knygų prigrūstos sekcijos. Jei norite sužinoti ir Jūs, paprašykite bet kurio tokios sekcijos savininko nors kelis sakinius pasakyti apie bet kurią iš ten stovinčių knygų. Lygiai taip pat, kai Jums kas nors pradės kliedėti apie tai, kaip tarybiniais laikais visi ėjo į teatrą, žiūrėjo operą ir baletą, paprašykite nors tris sakinius pasakyti apie kurį nors spektaklį, kuriuo jie buvo taip apkultūrinti. Linkiu sėkmės.

Todėl nepykstu ir neniekinu Vilniaus išsivalymo ir išsikvėpinimo, nes naujoji švara yra geriau už net pačią romantiškiausią sovietinio „mikrorajono“ bjaurastį.

Kartą atskridau į Vilnių vakare. Su taksi keliavau viešbutin, bet, važiuodamas per nepatrauklius ir Rusija dvokiančius Kirtimus su išklypusiais įstiklintais balkonais, nepakėliau akių, nes baksnojau telefoną. Apsidairiau tik atsidūręs Senamiestyje. Saulė buvo tik ką nusileidusi ir giedras dangus tamsiai mėlynas, rašalinis, – fotografai žino, kad tai „saldusis pusvalandis“, kurio laukia visi, norintys tobulai nupaveiksluoti pastatus su šviečiančiais geltona, šilta šviesa langais. Žiūrėjau į tuos Senamiesčio langus ant naujai išdažytų sienų beveik sulaikęs kvapą – čia Vilnius buvo toks švarus, toks išpuoselėtas, toks, kaip iš atviruko. Švietė restoranai ir kavinės, o jų languose žvakės ir linksmų žmonių šešėliai. Tai nebe buvusi Tarybų Lietuva, iš sovietinio mėšlyno pakėlusi galvą, tai dar viena Skandinavijos šalis. Svajonė išsipildė.

Ir tuo metu nejaučiau nieko, tik džiugesį: dabar aš nė minutei nekeisčiau Pirmojo Pasaulio  viskesio ir prisirpusio mandarino spalvos geltonos šviesos, sklindančios pro išlaižytų barų langus, į patį intelektualiausią blokinio namo pilkumą, su prišlapinta laiptine, prie lubų prilipintais sudegusiais degtukais ir laukujėmis durimis ant girgždančios spyruoklės, vanojančiomis per trupantį betoną su pragaro trenksmu; nekeisčiau, net jei to namo bute konjaką su manimi gertų trys Nobelio premijos laureatai. Aš džiaugiuosi ir krykštauju kiekvieną kartą, matydamas naują dangoraižį ar tviskančią parduotuvę vietoje sandėlių ar skardinių kioskų. Bet aš nesitikėjau, kad dešimtims tūkstančių žmonių vonios kambarys su šildomomis grindimis, indaplovė ir, žinoma, sodyba prie ežero bus ne kelio pradžia, o jo pabaiga.

"Istorijos", 2007 m. rugsėjis

Apie vairavimą Anglijoje

Nuorodas į savo paties laidas dedu retai, bet čia buvo neblogai vykusi, kaip man pasirodė, dinamiška ir linksma. 16 minučių.

Spragtelti čia:
http://www.lrt.lt/archyvas/?channel=234933&section=1&filter=&record=4731164_1258100880

Apie viešbučius: ilgi koridoriai, balti rankšluosčiai ir maži šampūno buteliukai

Kažkada mintyse skaičiavau viešbučius visame pasaulyje, kuriuose teko nakvoti. Tikriausiai anksčiau reikėjo pradėti tą skaičiavimą, nes skaičių esu beviltiškai pametęs, ir dabar galiu tik pasakyti, kad tikriausiai bus ne vienas šimtas, nuo Nidos iki Vašingtono ir nuo Magadano iki Reikjaviko.

Esu į kitą dirvą persodintas lietuvis, todėl dažnai pasinaudoju tuo, kad galiu į daug ką pažiūrėti iš šalies. Kai galvoju apie keistus lietuvių bruožus, greta lėtinio nesišypsojimo ir nesugebėjimo padėkoti, kai priekyje einantis žmogus prilaiko duris, atkreipiau dėmesį į nepaprastai keistą gentainių požiūrį į viešbučius.

Lietuva – nebe vargana valstybė, ir Vilniuje kavos puodelio ar kelnių kaina seniai nebesiskiria nei nuo Berlyno, nei nuo Čikagos (o jei ir skiriasi, tai ne Vilniaus naudai). Bet brolis lietuvis, gyvenantis prabangiame bute ir turintis sodybą prie ežero, išlipęs iš brangaus BMW ir nesibodintis kartkartėmis už vakarienę sumokėti tūkstančio litų, nesipiktinantis nei senais viskiais, nei retais cigarais, ir tikrai nesirengiantis nei pigiais, nei praėjusio sezono drabužiais, staiga persimaino, planuodamas kelionę į užsienį. 

Čia lietuvio širdyje prabunda senas, atavistinis valstiečio supratimas apie švaistymą ir taupymą, ir pastogė pasirenkama atokiausioje miesto vietoje, įtartinai atrodančiame pastate kur administratoriumi dirba keistai drebantis neaiškios etninės prigimties žmogus be akies arba be ausies. Galbūt tai buvusi onkologinė ligoninė arba – tokį makabrišką viešbutį mačiau Helsinkyje - buvęs hospisas, (hospice) senelių paskutiniojo žemiškojo poilsio namai, kur žmonės atvežami iš ligonių prieš mirtį, kad be skausmų ir garbingai iškeliautų į ten, kur bus geriau. Viešbutyje liftas didelis, erdvus, nes buvę svečiai išvažiuodavo tik gulomis ir tik užkloti drobule, ir į pas administratorių jiems eiti nebereikėdavo. 

Iš pigių viešbučių šaipausi drąsiai, nebijodamas, kad būsiu apkaltintas naujai suponėjusio „pasikėlimu“ – nes esu ir pats gyvenęs tokiose vietose, kurios buvo tik truputį geresnės nei autobusų stotis, o šeimą Ženevoje vieną sykį esu apgyvendinęs tokiame viešbutyje su plastmasinėmis užuolaidomis, kad žmona ligi šiol man negali to atleisti ir primena apie tai kiekviena proga.

Kalbėdamas apie keistai besirenkančius būstą lietuvius, aš čia nekalbu apie tuos, kas taupo kiekvieną centą; ne apie alkanus studentus ir ne apie menininkus daina. Kalbu apie žmones, tviskančių stilingais telefonais ir girgždančius batais iš geriausių parduotuvių ir net nepagalvojančių apie drabužių pirkimą iš labdaringų įstaigų – bet užsienyje noriai gyvenančių skudurynų atitikmenyse. Jiems atrodo, kad pinigai, išleisti viešbučiui – tai nemaloniausia, kvailiausia ir labiausiai beprasmė išlaida. 

Pagrindinis žodis čia: „neapsimoka“. Dieve brangus, aišku neapsimoka. Kelionės apskirtai neapsimoka – išvykimas iš buto ar namo, kuris jau Jūsų (ir kuris bus tuščias, kai išvyksite), ir mokėjimas už būstą kitur yra blogiausias būdas sutaupyti. Ekonomiškai geriausia visąlaik sėdėti namie arba pas gimines prie ežero. Visa kita – kvaila išmonė.

Tai nėra grynai lietuviškas reiškinys. Vakaruose irgi pakanka kalbančių, kad viešbučio reikia ten paties pigiausio, „vistiek ten tik miegi“. Tai tie patys žmonės, kurie nenori lyginti drabužių („vistiek susilamdo“). Galima šią temą pratęsti: maistas irgi juk nesvarbu, nes vistiek viskas galų gale ten pat atsiduria po suvalgymo, arba dar daugiau – apskritai niekas nesvarbu, nes šiame pasaulyje visi mes tik svečiai. 

Bet ne apie tai čia noriu rašyti. Nebeeikvosiu žodžių žmonėms, kurie galvoja kitaip, negu aš – nes jie gali galvoti taip, kaip jiems patinka. 

Rašau apie viešbučius ir apie džiaugsmą, kurį man teikia atrakinamas nepažįstamas kambarys, kuris kelioms valandoms ar kelioms dienoms tampa man namais, mano vieta, kurioje galiu užsidaryti duris ir žiūrėti pro langą.

KAMBARYS SU VAIZDU

Langas – viena svarbiausių viešbučio kambario dalių, ko gero, svarbesnė net už lovos kokybę ir už tai, koks vonios kambarys. Net ne pats langas (ne apie rėmą ir stiklą juk šneku), o tai, kas per jį matyti. Kambarys antrame aukšte su vaizdu į garažą arba neduok Dieve į bitumu padengtą stogą yra baisiausia, ko galima palinkėti svečiui, ir nubraukia visus kitus privalumus, ir net prasčiausias viešbutis gali būti geidžiamas, jei yra į ką žiūrėti. Vladivostoke kelis kartus gyvenau baisiame, nedraugiškame viešbutyje, kur durys vos užsirakindavo, lova buvo išminta begalės padėvėtų automobilių pirklių ir juos aptarnaujančių svetingumo fronto amazonių, patalynė ir rankšluosčiai buvo tokie pat blogi, kaip godžių šeimininkų siūlomi skudurai Nidos „poilsio namuose“, bet nuo kalvos atsiverdavo vaizdas į Ramųjį vandenyną, uostą ir paskutinę Sibiro Ekspreso stotį. Tas vaizdas atpirko viską. 

Daug viešbučių, ypač kurortuose, bando prašyti papildomų pinigų už „vaizdą į jūrą“, ir tik naivūs ar nepatyrę keliautojai to atsisako („koks skirtumas“). Tai pats blogiausias sutaupymas, kokį tik galima sugalvoti. Atsibudus prieiti prie lango ir matyti jūrą – pusė atostogų laimės.

Lengviausia gerą vaizdą gauti Amerikos ir Azijos didmiesčių dangoraižiuose. Apsigyvenus ne žemiau dvidešimtojo aukšto, puikaus vaizdo išvengti beveik neįmanoma, pakilus į keturiasdešimtąjį, prasideda tokie vaizdai, kad nuo lango sunku atsitraukti. Dažniausiai galima paprašyti apgyvendinti kuo aukščiau tuomet, kai viešbutį užsakinėjate. Jei užsakote tiesiogiai, ne per agentus, dažniausiai Jūsų prašymą įvykdys. 

KAIP GAUNAMAS GERIAUSIAS KAMBARYS

Galbūt esu neperdaug nuovokus, bet man užėmė daug laiko, kol suvokiau paprastą tiesą, kad viešbučių pramonėje keliautojas gauna tai, už ką sumoka. Stebuklai (kai fantastiškai pigiai užsisakius viešbutį, gaunamas geriausias kambarys) yra tik išimtys, patvirtinančios taisyklę. Taisyklė paprasta: mažiausia kaina, gauta iš „konsolidatorių“, įvairių tinklapių, žadančių pigiausias kainas visiems ir visada, paprastai atsirūgsta, nes žemų kainų agentams viešbučiai niekada neparduoda geriausių kambarių. 

Tas pats laukia ir „aukcioninių“ kambarių pirkėjų – kai viešbutis perkamas aklai, nustačius tik didžiausią kambario kainą specialiame tinklapyje, bei nurodžius kelionės dienas. Viešbutį, miesto vietą, aukštą, vaizdą – viską šitą lošiate loterijoje, kur Jūsų tikimybė laimėti juokingai maža. Šitos žaidimo mėgėjai paprastai pasakoja beveik mitais tapusias istorijas apie tai, kaip už penkiasdešimt dolerių kažkas gavo prezidentinius apartamentus geriausiame miesto penkių žvaigždučių viešbutyje, su persų kilimais ir nuosava burbulų vonia. Gal taip kam nors vieną kartą ir buvo, bet ir tuo galima abejoti – istorijos dažniausiai išgalvotos, kaip burbulai toje vonioje. Viešbutis puikiai žino, kiek verti jo geriausi kambariai, ir pigiausio pigumo ieškotojams siūlo tik tą būstą, kurio niekas nenori – geriau gauti kelis skatikus, negu negauti nieko, bet stengtis dėl tokio keliautojo neverta.

Taip daroma dėl paprastos priežasties. Skirtingai nei daug kas mano, viešbučiui kambario nuoma – ne pagrindinis pelno šaltinis. Daug kur (ypač didžiuliuose kazino viešbučiuose Las Vege, kur prabangaus kambario nuoma gali būti juokingai maža, ir dar jos dalis grąžinama lošimo žetonais) tai, ką moka svečias už kambarį, vos padengia išlaidas. 

Šiuolaikiniam viešbučiui pelnas byra iš jo restoranų, barų, telefono skambučių, svečių marškinių skalbimo, komisinių mokesčių, kuriuos moka taksi bendrovės už tai, kad kviečiami jų automobiliai ir mokamų sekso filmų per televizorių. Tačiau riebiausias aukso vilnos avinas – mažytis šaldytuvas, vadinamas mini baru – pilnas putojančių ir neputojančių gėrimų, kur skardinė kolos kainuoja penkis dolerius, o mažą taurelę tepripildantis buteliukas viskio įvertintas tiek, kiek dvidešimt kartų talpesnis butelis parduotuvėje. 

Vieną kartą Londono viešbutyje teko susitikti su rusų verslininku iš Sibiro gilumos, atsivežusio pinigus lagaminėlyje ir laukiančio susitikimo su verslo partneriu iš Serbijos, kuris niekaip negalėjo vis negalėjo atskristi į Londoną, ne pakeliui buvo trumpam areštuotas. Nuobodžiaujantis rusas visą savaitę maitinosi sumuštiniais bare – kitų patiekalų jis nemokėjo paprašyti angliškai. Nenorėdamas ieškoti parduotuvės ir nekankinamas taupumo sumetimų, jis nuobodulį malšino ištuštindamas kambario barą kelis kartus per dieną ir džiaugėsi, kad baras vėl buvo pripildomas greičiau, negu jis galėdavo apie tai pagalvoti. 

Jis buvo idealus bet kurio viešbučio klientas – ir viešbutis puikiai žino, kad nė vienas taupus keliautojas, nagais ir dantimis išplėšęs geriausią kambario kainą, kad sutaupytų dvidešimt dolerių, atvykęs nė pirštu nepalies tų gėrimų, skalbs baltinius kriauklėje ir net neprieis arti prie tamsaus ir paslaptingo baro ir jo patrauklių kokteilių.

Be to, viešbučiui (kaip ir avialinijai) reikalingas lojalus keliautojas – kuris grįš vėl ir vėl į tos pačios bendrovės viešbučius visur pasaulyje. Dažni keliautojai, kuriuos oro uostuose galima lengvai atskirti iš mažų lagaminų, patogių batų ir kariška tvarka sudėtų bilietų, paso, piniginės (jie niekada nesiknisa prie kontrolės punktų, pasimetę ir sutrikę – kurio gi popiergalio reikia dabar?), yra patikimiausias pajamų šaltinis, kurį reikia nešioti ant rankų, kaip aukso kiaušinius dedančią vištą. 

Tačiau retas kuris geras viešbučių tinklas sugeba sugalvoti ką nors tokio, kad keliautojas linktų tik prie jo ir nepasiduotų dar minkštesnės lovos, dar geresnio šampūno vonioje ar dar patogesnio interneto prijungimo vilionėms. Todėl visi didieji viešbučių tinklai turi lojalumo programas, kurios neriasi iš kailio ir supina subtilų auksinį narvą, kad svečias net negalvotų gyventi kitur. Tokiems keliautojams byra ne tik taškai, kuriuos galima keisti į nemokamas keliones, bet ir nuolatos prieš nosį makaluojamas dar aukštesnis statusas: dešimt apsistojimų per metus – ir Jus registruoja atskiras staliukas, Jums didesnis kambarys ir gal net nemokami užkandžiai tik „auksinių klientų“ poilsio salėje, dvidešimt penkios viešnagės – ir be platininės kortelės, nuo šiol Jums už paprasto numerio kainą duos geriausius laisvus viešbučio apartamentus, į numerį atsiųs vyno ir vaisių ir kitaip mylės ir glostys, kaip Japonijoje glostomi, masažuojami ir alumi girdomi Kobės jaučiai, iš kurių būna švelniausia pasaulyje „marmurinė“ jautiena. 

Prie gero gyvenimo priprantama: pažįstu kelis žmones, kurie yra darę vadinamus „čiužinių maratonus“ – gyvenę skirtinguose tos pačios grupės viešbučiuose po vieną naktį iš eilės, kad tik neprarastų išganingojo „platininio“ statuso. Ironiška, tačiau minkščiausiai miega tie, kas viešbučiuose praleidžia pusę gyvenimo ir mažiausiai dėmesio kreipia į tas gėrybes, kurios jiems taip dosniai barstomos.

JUMS NEBEREIKĖS ŠAUKTI IR GRĄSINTI

Kiekvienas keliautojas (ypatingai rečiau keliaujantis) gali papasakoti visokius siaubus apie nakvynes viešbučiuose – neveikė televizorius, neprisijungė internetas, kambaryje buvo per šalta ar per karšta, buvo triukšmas. Po tos istorijos dažniausiai seka pasakojimas apie tai, kaip buvo reikalauta, prašyta, maldauta, grąsinta, reikalauta viršininko – ir dažniausiai niekas nepasikeitė. 

Pakalbėkite su patyrusiu keliautoju – jis tokių istorijų dažniausiai negali papasakoti, arba turi vos kelias. Dažniausiai jam viskas sekasi – ir ne todėl, arba ne tiek todėl, kad viešbučiai dažnus svečius labiau myli. Jį tikrai myli labiau, bet daugiausiai todėl, kad jis ne tik moka prašyti, bet ir žino, ko reikia prašyti, o dėl ko neverta vargintis. 

Jis supranta, kaip veikia viešbutis – didžiulė, sudėtinga mašina, ir žino, dėl ko verta skambinti administratoriui (kad sureguliuotų kambario temperatūrą, kad kambarinė atneštų dar vieną antklodę) – ir dėl ko nereikia vargintis. Po konferencijos vakarojančių delegatų restorane, šūkaujančių ir triukšmaujančių, tikriausiai niekas nesutramdys. Išgerkite dar butelį alaus ir bandykite užmigti. Jeigu atvykote vidurdienį ir kambarys dar neparuoštas, neverta reikalauti ir grąsinti. Jei turėtų laisvą kambarį, Jums jį duotų. 

Paklauskite, kada galės sutvarkyti kambarį, paprašykite, kad pasaugotų lagaminus, ir eikite pasivaikščioti po miestą arba sėskite ankstyvų pietų. Geranoriško svečio kambarį tikrai paruoš pirmiausiai. Neeikvokite energijos ir nervų, bandydami grąsinimais pasiekti savo. Patikėkite, Jūsų pažadai niekados, niekados, niekados daugiau nebegyventi tame viešbutyje nieko neįbaugins, tik paskatins kuo greičiau Jumis atsikratyti. Jums šito nereikia. Jums reikia gero poilsio ir draugiškų darbuotojų, kurie norėtų Jums padėti. Įtampos kaitinimas santykiuose su viešbučiu – taip pat neracionalus, kaip neužsivedančio automobilio daužymas kumščiais – „važiuok, rupūže, na važiuok gi!“.

Ir pagaliau pamirškite lietuviško valstiečio įpročius ir nesididžiuokite, kad išsisukote nuo arbatpinigių („aš jau ir taip daug sumokėjau už kambarį, nėr čia ko“). Arbatpinigiai – tai ne kyšis, tai alyva, padedanti geriau suktis kelionių ratams. Pasirūpinkite kupiūromis po vieną dolerį arba panašiais smulkiais vietos pinigais – ir negailėkite jų. Viešbučio tarnautojai Jus prisimins ir tikrai būsite geriau priimtas.

"Istorijos", 2007 m. liepa

Knygos anonsas Lietuvos radijuje

Ne veltui skridau porai dienų į Vilnių. Įrašiau knygos ištraukas, kurios bus skaitomos gruodžio pradžioje, ir šią laidą "Klasikoje". Man patiko, kad tai ne knygos turinio atpasakojimas, o kai kurios temos aptartos kiek plačiau.

Programa gana ilga, reikia laiko - beveik valanda, bet labai tikiuosi, kad klausytojams neprailgo. Bent jau man taip pasirodė.

Visuomet sakiau ir sakysiu, kad radijas - ideali, tobula žiniasklaida.

Kodėl negalima džiaugtis, nepaspyrus kito?

Rašydamas apie keliones ir diskutuodamas su skaitytojais apie senus savo rašymus, prisiminiau seną temą, kuri man labai rūpi, ir šitą straipsnį (žemiau), kurį kažkada rašiau "Lietuvos rytui".

Klausimas toks: kodėl, kai Lietuvos žmogus ką nors gero nori pasakyti apie savo šalį, būtinai turi pridėti: "čia taip gražu - IR NEREIKIA JOKIŲ UŽSIENIŲ", arba "nuostabus poilsis, NEREIKIA Į JOKIUS KITUS KURORTUS UŽSIENYJE TRENKTIS".

Kodėl negali būti tik "gražu", kodėl negali būti paprasčiausiai "nuostabus poilsis"? Kam reikia visada pridėti "tai jums ne tas ar anas"?

Kodėl reikia visada dar pribėgus prikišti, kad "ir nereikia man to jūsų kitokio šūdo" (net jeigu taip ir nepavadina)?

Čia kažkoks užsikompleksavimas klinikinis. To daugiausia matydavau Rusijos televizijoje, kai darbo reikalais ją žiūrėdavau.

Kai per bet kokį vakarietišką kanalą rodo kokius laukinius vakarus, amerikietis ar kanadietis tiesiog rodo, kas ten yra, o rusas, rodydamas kokias Sibiro platybes, taigą, ežerus ar kitas grožybes, būtinai pridės: "jokios Amerikose tokio nerasite", "čia toks grožis, nereikia jokių Kanarų/Bahamų/Tailando/etc".

Žinote, kas yra nepaneigiamas užsikompleksavimo liudijimas? Kai italas rodo lietuviui Florenciją ar Veneciją, jis nejaučia reikalo pridėti - "Lietuvoje tokio nepamatysi". Jis apskritai jų su niekuo nelygina. Kai lietuvis kalba apie bet kokias įžymybes, jis visą laiką turi jas su kuo nors palyginti, nes tiesiog sakyti "čia gražu" jam trūksta pasitikėjimo savim.

-----------------

Griaukim tautinį mitą apie gražiausią kraštą pasaulyje

Atrodytų, ar jau gali būti kas nors, ko dar nebūčiau apdergęs savo pikto rašymo purslais? Ir apie teisuolius menininkus, ginančius „Lietuvos“ kino teatrą, blogai atsiliepiau, ir apie bobučių receptus bei liaudies mediciną burnojau, ir Lietuvą pardavinėti užsieniečiams nepagarbiai siūliau.

Šiandien pakalbėkime apie Lietuvos gamtos grožį. Kodėl apie jį?

Yra tokia knyga – fotografijos albumas „Neregėta Lietuva“ (www.neregetalietuva.lt). Nuostabus kūrinys, profesionalus labai gero fotografo darbas, kurio kiekvienas puslapis tarsi šaukia: „Versk mane ir žiūrėk, ką aš dar čia turiu“. Vienas įstabiausių lietuviškų leidinių gal per šimtą metų, o gal ir nuo M.Mažvydo laikų.

Esu pagarsėjęs komentarų narpliotojas. Man, tautos kolektyvinės psichologijos požiūriu, įdomiausi pasirodė atsiliepimai apie tą albumą. Tuos komentarus ne pro šalį išklausyti ir perskaityti, nes jie patvirtina kai kuriuos žinomus, o kai kuriuos ir nežinomus dalykus apie mus, lietuvius mąstytojus.

Kaip visuomet, kaip ir kiekvieną kartą visa krūva pavyduolių ir svetimo pinigo skaičiuotojų, be abejo, pareiškė, kad „čia kažkas plauna pinigus“ (o kaipgi kitaip?), kad fotografas tikriausiai pralobs (gerai būtų...), ir pagaliau, kad „bet kas galėjo tokių prifotografuoti, tik geros kameros reikia ir daug pinigų lėktuvams“.

Atsirado ir privalomų niekintojų, kuriems nuotraukos nepatiko, nes spalvos per ryškios, kontrastai per skambūs, vaizdai per tobuli, ir viskas labai jau vakarietiška bei blizgu. Tikrai – toli nuo lietuviškos melancholiškos fotografijos, išugdytos pokario tradicijų, kur nuotraukos puikios, bet gana vienodos: apie tuščius kaimus, nulinkusią šulinio svirtį, rūką virš vandens ankstų rytą ir liūdnas melžėjas saulėlydžio fone.

Tačiau man labiausiai užkliuvo susižavėjusiųjų dvipusė reakcija, kai teigiami jausmai būtinai turi pagardinti piktai drebiamu kitos pusės paniekinimu. Kaip kai kurios mamos, kalbėdamos apie savo nuostabų ir ne pagal metus išsivysčiusį vaiką, negali nepridėti – „tai ne kaimynės nevykėlis“, taip ir grožėtis ar didžiuotis mūsų šalimi, atrodo, daug kas negali, neprimaišęs ko nors neigiamo.

„Kaip gražu – bet kas turi pinigų, tai geriau pilvus išvertę guli užsienio paplūdimiuose. Tik, deja, pinigai proto neprideda“. „Kaip gražu – nereikia jokių amerikų, viską mes turime patys“. „Lietuva niekuo nenusileidžia toms egzotiškoms šalims, kur visi nori lėkti akis išdegę“.

Iš visų mūsų mitų – apie genialią liaudies mediciną, apie visą pasaulį pribloškiantį lietuvišką teatrą, apie Žagarės vyšnių likerį, kurį neva geria Anglijos karalienė – mitas apie pribloškiantį Lietuvos grožį yra pats tvariausias.

Tai mitas apie tai, kad Lietuvoje yra visko, ko širdis geidžia, kad daugiau nieko nereikia ir negali reikėti. Kad mūsų kūdra – ne tik Europos centras, bet, ko gero, ir pasaulio deimantas, tokia vertybė, kuri paniekina ir aplenkia visa kitą, ką tik galima įsivaizduoti.

Nieko nėra liūdniau, kaip meilė Lietuvai, išvirtusi į provincialų, tamsų ir kvailai užsispyrusį įsitikinimą apie savo kiemelio „unikalumą“, daugiausia remiantis tuo, kad taip tvirtinantis pats nieko daug nematė gyvenime.

Jeigu norite, galite mane barti, kad vėl pilu purvus ant Lietuvos, bet tai bus netiesa. Man labai patinka Lietuva, man gera ir prie ežerų, ir miškuose, o Kuršių nerijoje apskritai randu tokią sielos atgaivą, tokią ramybę, tokį tobulą poilsį, kad kitos mano mylimiausios pasaulio vietos – Italija, Japonija, Šveicarija ir JAV – tik iš tolo lyginasi su tuo, ką randu Nidoje.

Bet taip yra man. Toks mano skonis, mano vaikystės potyriai ir prisiminimai, mano atmintis, išgryninta dešimtmečių šviesaus rūko. Aš, nė trupučio nesigindamas, sutinku, kad ta pati vieta mažai reiškia kam nors kitam. O man lygiai tiek pat mažai reiškia kokios nors Serbijos ar Mongolijos tolumos ar kalvos, kur prabėgo kieno nors kito šviesiausios dienos, ir dėl kurių kas nors kitas galbūt lyriškai dūsauja: „Nėra žemėje gražesnio kampelio“.

Atsakymas toks pat: tau – nėra, o man – yra. Meilė Lietuvai ir pati Lietuva nė kiek nenukentės, jei pripažinsime, kad kraštas yra, kaip čia pasakius, vidutiniško grožio, vidutiniško kraštovaizdžio, ir kad mūsų paveldas nėra pribloškiantis.

Trakų pilis sovietiniais laikais stulbindavo turistus iš Riazanės ar Almatos, bet Prancūzijoje ar Belgijoje tokių pilių daugiau, nei autobusų stočių. Vilniaus senamiestis – žavus, jaukus ir didelis, malonus praleisti dieną ar dvi, bet panašaus gero pilni daugelis Europos miestų.

Lietuvoje daug ežerų, bet Suomijoje jų daugiau ir ne mažiau įspūdingų. Lietuvos miškai negali nė iš tolo lygintis su Kanados giriomis. Suvalkijos laukai ne tokie įstabūs, kaip Kalifornijos nacionalinių parkų uolos arba Saharos smėlynai.

Kam visa tai rašau? Ogi tam, kad džiaugtis galima ir paprastai: gali džiaugtis tuo, ką turi, nes gyvenimas – ne krepšinis, kur pergalės džiaugsmas neįmanomas be kieno nors kito pralaimėjimo. Mylėti Lietuvą ir žavėtis ja galima ir pripažįstant, kad pasaulis pilnas tokių pat gražių ar dar gražesnių vietų.

Nes tik iš objektyvaus savęs įvertinimo, o ne iš kvailo pasipūtimo ir susireikšminimo, gali kilti kitų pagarba mums.

Nepamatuotas sentimentalumas ir verksmingi dūsaujantys pareiškimai, kokie mes puikūs, kad puikesnių už mus nėra ir būti negali, telieka tiems, kas ir suaugęs tiki pasakomis.

(Lietuvos Rytas, 2008 m. balandžio 25 d.)

Atspėkit apie ką

Gerbiama mano kolegė Monika Bončkutė atkreipė dėmesį į šį mano pasisakymą viename forume, kur rašiau apie vieną be galo rimtą tokio masinio portalo autorę, nuolatos pasipiktinusią viskuo ir labai labai pilietišką.

Ji yra viena iš "Naujosios Kairės" steigėjų/įkvėpėjų ir labai nepatenkinta viskuo Lietuvoje.

Siūlau proto ir spėjimo paminkinimui. Apie ką rašyta?

"jos protas tiesiog primena mažą mašinytę, gal Zaporožietį, o gal Mini, kuriai per klaidą, o gal dėl pajuokos, įstatė labai didelį variklį, bet nusuko vieną ratą. Todėl ji labai garsiai blerbdama ir dideliu greičiu važiuoja ratais, kaip širšė, karštą vasaros dieną įskridusi į verandą ir besidaužanti į stiklą visomis kryptimis. Ji - geras pavyzdys, kad mokslas ir daug perskaitytų knygų gali ne tik nepadėti, bet kelti ir pavojų."

Skaičiuoju dienas iki knygos

Jau liko mažiau nei du mėnesiai, kol "Baltos lankos" pasiūlys skaitytojams mano knygą "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį".

Knyga pristatoma Vilniuje gruodžio 17 d., o paskui pradėsiu keliauti po Lietuvą, kaip koks Rytis Cicinas su koncertais.

Visokia informacija apie knygą surašyta čia - kai turėsiu tikslesnius pristatymų ir susitikimų laikus, pateiksiu ir juos.

Buvau Vilniuje, daviau interviu apie knygą įvairiai žiniasklaidai, įrašiau programas Lietuvos radijuje. To bus dar nemažai, ir jei kas nors pradės apie mane blogiau galvoti dėl reklamos gausos, linkiu jiems sekmės. Po kelių mėnesių, tikiuosi, nebeliks Lietuvoje nė vieno lietuviškai kalbančio ir skaitančio, kas dar nebus apie knygą girdėjęs.

Kažkur jau buvo parašyta, kad Užkalnis - žurnalistikos Minedas. Aš tikiuosi, kad po trijų mėnesių kas nors parašys, kad aš taip pat ir literatūros Mantas Petruškevičius arba Natalija Zvonkė.

Ar lietuviai lieka lietuviais bet kur?

Kažkada esu rašęs, kad emigracija į Vakarus yra ne rykštė, o Dievo dovana. Sakiau, neverkit pas kapą: kiekvienas Vakaruose pabuvęs žmogus, net jei ir negudrų darbą dirbo, vistiek yra orlaidė, pro kurią išsivėdina pribezdėtas sovietinės praeities tvaikas, nes jis išmoksta ne tik angliškų ar vokiškų žodžių, bet ir tų šalių įpročių.

Išmoksta kitaip žiūrėti į valdžią, išmoksta eidamas į pastatą palaikyti duris paskui einančiam, išmoksta šypsotis ne tik tada, kai televizoriuje rodo vieną iš agitbrigadų komikų.

Tuomet daug kas sakė, kad esu per didelis optimistas. Dabar suskaičiavau jau penkiolika savo nugyventų metų Anglijoje ir matau, kad gal tikrai tos orlaidės mažesnės, o pelėsis tiek priplėkęs, kad vis neišsivėdina.

Lietuvis užsienyje, bent jau Anglijoje, šypsotis tikrai neišmoko. Sveikintis gal ir įprato, net vairavimo įgūdžius pakeitė (ne visai: gėrimas prie vairo miršta paskutinis; klausiate – kada pagaliau atpratins, sakau – dar po dvidešimties metų), bet šypsotis lietuviui vis dar yra labai nesmagu, o jau ypač be reikalo. “O ko čia išsišiepti”.

Visos šypsenos lietuvių tarpe paliktos tik profesinei sferai: tiems, ką rodo per televiziją (ten pusė bendrojo šypsojimos išteklio tenka Nomedai Marčėnaitei, bet kadangi ji užima ir pusę visų blizgiųjų žurnalų puslapių, tai gal ir natūralu), na gal dar pardavėjoms brangiose parduotuvėse, bet daugiau tai ne.

Sunkiausiai keičiasi turbūt apranga. Išvykęs iš šalies emigrantas užsikonservuoja tą dieną, kai išvyko, nes su naująja šalimi drauge augti ir vystytis neišeina, o informacija apie tai, kaip keičiasi mados ir išvaizdos senojoje, nutrūksta labai greitai.

Gal tik Amerikoje gyvenantys (nes rečiau keliauja namo) greičiau prisirenka ryškesnių rūbų ir sveiko blizgesio, o Anglijos lietuviai atrodo tiksliai taip, kaip ir tą dieną, kai lipo į lėktuvą: visa gama nuo tamsiai pilko iki juodo, mėgiamos odinės (dažniau netikros odos) striukės, kurios pačios prašosi itin trumpos šukuosenos. Taip, žinau, skaitytojai jau man paaiškino: trumpos šukuosenos yra dėl pigumo, nes kirpykla – vėjais paleisti pinigai, kad draugelis su mašinka nuskuta per tris minutes ir nemokamai.

Jei ir yra kokių spalvų, tai jos bus supilkintos, kažkokios purvinokos ir nedžiugios. Anglijos lenkai irgi atrodo panašiai. Apie merginas nerašysiu, nes dar įsižeis, be to, nesu stilistas lyg koks Mantas Petruškevičius, ir mažai nusimanau, todėl pasakysiu tik šiuos žodžius: pūstos blizgios striukės, geriausia kramtomos gumos spalvos, kiekviena proga ir visiems gyvenimo atvejams.

Tie, kas anksčiau pirko drabužius iš skudurynų, net ir užsidirbę pinigų, sugeba ir naujų drabužių parduotuvėse apsipirkti taip, kad ir toliau atrodytų kaip iš skuduryno pirkę. Ne iš piktos valios turbūt. Panašiai išeiviai iš Indijos, Pakistano ir Bangladešo turi neįtikėtiną prielankumą pigiausio audinio apyšviesėms kostiuminėms kelnėms, kurių spalva (“šlapias kiemsargis”) nepaaiškinama ir ypatinga tik tuo, kad niekur ir niekada nebuvo madinga, ir negalėjo būti. Tos kelnės visuomet būna tobulai išlaidytos ir aiškiai matyti, kad elektra, kaitinusi lygintuvą, kainavo daug daugiau, nei pats drabužis. Bet gana apie indus, aš čia rašau apie lietuvius.

Lietuviai Anglijoje priprato prie vietinio maisto greičiau, nei patys manė, kad pripras. Lietuviškų ir lenkiškų skanėstų parduotuvės, kur pilnos lentynos kefyro, glaistytų varškės sūrelių, juodos duonos, rūkytų dešrų ir “Švyturio” alaus, vis dar susilaukia pirkėjų, bet pirkėjai patys kartais stebisi, kaip retai jie ten beužsuka. O anksčiau jiems atrodė, kad be to maisto mirs.

Keliaujantys iš Lietuvos draugų lankyti vežė juodą duoną kaip privalomą dalyką, ir apsigyvenusiems Anglijoje atrodė, kad jei kas nors perkeltų “Maximą” ar “Rimi” su visomis prekėmis, kaip Alytuje ar Klaipėdoje, tai visi šalies lietuviai niekur kitur neitų, ten tiesiog gyventų neišeidami, toks jiems bjaurus anglų maistas.

Bet taip neįvyko. Nostalgija tik tada atrodo skausmingai aštri, kai ji gyva kaip mitas. Kai troškulys patenkinamas, pasirodo, kad tereikėjo nedidelio gurkšnelio, ir visas įdomumas dingo. Todėl šiandien lietuviai perka ten, kur patogiau, ir kur pigiau, ir pamažu pratinasi ir prie angliško alaus, ir prie šaldyto maisto, gal tik konservuotų pupų pomidorų padaže neišverčia ant gruzdinto skrebučio (žinoma, jį vadina tik “tostu”, arba dar geriau – “toustu”). Aš irgi taip vadinu, kai negirdi radijo klausytojai.

Kol kas tiek. Kitą kartą gal pakalbėsim apie tai, kaip Anglija pakeitė čia atvykusių santykį su darbu ir darbdaviais. — Andriaus Užkalnio knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ pasirodys knygynuose gruodžio 17 d.

Dubajus: išgalvotas pasaulis

Nagi sudėsiu seną, dviejų metų senumo, istoriją iš "Istorijų". Dabar ten daug kas pasikeitė, dabar krizė ir nebėra to bekraščio optimizmo, statybos stoja, darbininkai išvažiuoja.

O čia iš tų labai nesenų laikų, kai ten viskas veržėsi per kraštus.

Dubajus: išgalvotas pasaulis

Apie Dubajų yra tik dvi nuomonės: žmonės arba juo žavisi, arba bjaurisi (mažų mažiausiai kalba apie jį su pašaipa ir šiokiu tokiu pasidygėjimu). Arabijos pusiasalio galiukas prie Persų įlankos, iš dykumos pakraščio žvelgiantis į Iraną, nuo Vakarų Europos nutolęs taip pat toli, kaip Dramblio Kaulo Krantas ar Kanados rytiniai pakraščiai, susikūrė sau legendą, kuri – kaip ir „amerikietiška svajonė“ už Atlanto – yra per didelė, kad paliktų žmones abejingus. Dubajų dažnai lygina su Las Vegu Nevadoje – pridėdami, kad Dubajuje sunkiau prisigerti ir nematyti lošimo verslo. Išties, palyginti yra ką: abu miestai pastatyti dykumoje, tokioje vietoje, kur nebuvo nė mažiausios prasmės sudaryti traukos centrą. Las Vegas gimė pastačius Huverio užtvanką per Kolorado upę, atnešusią Kalifornijai elektros energiją (Nevadoje per mažai žmonių, dėl jos užtvankos niekas nebūtų statęs) – ta energija šėlsta ugnies ir šviesų jūra, kriokliais, jos fontanais ir žiežirbomis virš dykumos. Dubajų pagimdė dideli pinigai ir baimė jų netekti, ir keistai dėkinga geografinė padėtis (apie ją dar papasakosiu – bet dėkinga ji visai ne todėl, kad Arabija yra geografinė bamba tarp Afrikos, Azijos ir Europos). Dubajus – taip pat ir aviacijos kūdikis, tiksliau, ne pačios aviacijos, bet Dubajaus oro uosto.

DYKUMOS VARTAI

Apie Dubajaus oro uostą yra kalbėta daug, reklamuotas jis dar daugiau, ir atvykęs keliautojas tikisi iš jo kažin ko – vos ne skraidančių sidabrinių dinozaurų tarp aukso palmių, iš dangaus byrančių sportinių automobilių ir stulbinančios prekių gausos.

Tiesą pasakius, jis įspūdingas, bet ne pasakiškas. Osakos oro uostas Japonijoje įspūdingesnis kaip statinys, Londono oro uostuose, nepaisant bendro nustekenimo ir pavargusių kilimų, geresnės parduotuvės ir didesnis prekių pasirinkimas, Miuncheno oro uostas patogesnis milijonams keleivių. Dubajus atvykusį pasitinka paauksuotomis dirbtinėmis palmėmis, supančiomis centrinę parduotuvių komplekso parduotuvę, prekiaujančią auksu (į ją atvykę keleiviai žiūri iš viršaus, nes parduotuvės išvykstantiems keleiviams – oro uosto dugne), miniomis žmonių ir keistu žmonių mišiniu: statybininkai iš pietų Indijos kaimų – vargo bitės, europiečiai, persėdantys Dubajuje ir toliau skrendantys į Australiją, poilsiautojai anglai ir vokiečiai ir pasiturinčių rusų šeimos, besibraunančios per parduotuves kaip per karo lauką. Tarp parduotuvių blizga net labiau, nei palmės – lošiami loterijoje prabangiausi itališki ir vokiški sportiniai automobiliai. Čia labai labai didelė tikimybė laimėti, bet bilietas kainuoja kelis šimtus dolerių (tai greičiau nedideli lošimo namai, loterija vadinami tik dėl padorumo). Laimėtas automobilis atskraidinamas į bet kurią pasaulio šalį.

Dubajaus oro uostas – tranzito centras, ir juo tapo netikėtai, beveik per klaidą, užsižiopsojus europiečiams, indams, australams. „Emirates“, Dubajaus miesto avialinija (dažnai klaidingai vadinama Jungtinių Arabų Emyratų nacionaline avialinija – ji tokia nėra; nacionalinis JAE vežėjas – „Etihad Airways“) gavo teisę beveik be apribojimų skraidyti į daugelį pasaulio oro uostų būtent todėl, kad niekas rimtai nežiūrėjo į mažą avialiniją iš mažos arabų šalies. Niekas negalvojo, pavyzdžiui, kad ji atiminės iš senųjų vežėjų keleivius, skrendančius nepaprastai pelningais maršrutais tarp Anglijos ir Australijos („kengūrų kelias“) arba Europos ir Indijos. Niekas negalvojo, kad sustojimą oro uoste ir persėdimą iš vieno lėktuvo į kitą galima padaryti ne tik toleruojama, bet ir geidžiama kelionės dalimi. Šiandien daugumas Britanijos gyventojų, kilę iš Indijos, Pakistano, Bangladešo, į savo šalis skrenda sąmoningai persėsdami Dubajuje, kad kelias valandas ar visą dieną galėtų ten leisti pinigus – jie perka kameras, kvepalus, grotuvus, ir, žinoma, auksą.

VISKAS AUKSAS, KAS AUKSU ŽIBA

Aukso prekyba tapo klasikine Dubajaus pramoga, kelionės tikslu ir legenda. Aukso čia ne šiaip sau daug. Aukso be galo daug, auksas čia nugulęs viską tokia gausa, kad dažnas pirmą kartą atvykęs sako neįsivaizdavęs, kad visame pasaulyje gali būti aukso tiek, kiek jo yra šiame pajūrio mieste prie Arabijos dykumos.

Aukso grandinės, grandinėlės ir lenciūgai aukso parduotuvėse kabo, kaip svogūnų girliandos mano močiutės namų rūsyje, jo kekės svyra aukso parduotuvių vitrinose kaip padžiauti skalbiniai, kaip susuktos virvės ir trosai prie žvejų laivų, ant virbų sunerta tiek apyrankių, kad jos panašios į aukso vamzdžius, čia apyrankės kojoms (gal apykojės?), žiedai visiems pirštams ir nosies šnervėms ir auskarai, pakabukai, segės ir segtukai, iš geltonojo, rausvojo ir baltojo aukso, su deimantais ir be jų. Aukso prekybos centras – Dubajaus aukso turgus, kur daugybė mažų parduotuvėlių, kurių kiekvienoje – prekijai iš pietų Indijos ir Pakistano akinamai baltais marškiniais ir tamsiais kaklaraiščiais, guvūs ir mikliai perskaičiuojantys kiekvieną kainą į kelias valiutas, ir sugebantys kiekvieną pirkėją nejučiomis įtikinti, kad jis tikrai šiandien gavo labai, labai gerą nuolaidą ir išspaudė iš pardavėjo besiderėdamas visas sultis.

Europiečiai čia perka nedaug – kas žiedą, kas auskarus, stebėdamiesi patraukliomis kainomis; bet tikrieji karaliai čia – žmonės iš Trečiojo Pasaulio. Kuo labiau atsilikusi šalis, tuo daugiau dėmesio skiriama blizgučiams ir papuošalams, tuo absurdiškesni reikalavimai vestuvėms, kurios dažnai kainuoja penkerių metų pajamas ir už kurias atidirbinėjama pusę likusio gyvenimo - todėl čia perkami papuošalai nuotakoms iš Afganistano, iš Indijos, iš Šiaurės Afrikos - iš šalių, kur didžioji dalis žmonių – beraščiai ir gyvena be švaraus geriamojo vandens, bet nuotaką papuošia kaip Kalėdų eglutę ir ceremoniją padaro tokią, kad kaimynus griebtų širdies priepuolis iš pavydo („jei nepadarysime vestuvių žmoniškai, visi galvos, kad mes kokie skurdžiai“). Nepergyvenkite. Visi žino, kad jūs skurdžiai, ir pasakiškas apsimestinės prabangos spektaklis nieko neapgauna.

Vestuvėms pirkti papuošalai dažnai parduodami, paskui perlydomi, iš to aukso padaromi nauji ir žiū, kitais metais juos perka jau vėl kiti Trečiojo Pasaulio pasiuntiniai. Jei norite, sakykite man, kad žiūriu arogantišku vakariečio žvilgsniu ir galvoju, kad visi turi gyventi pagal mano standartus, bet manęs niekas neįtikins, kad šeimai svarbiau ištaisyti prabangias vestuves, negu paskiepyti vaikus arba juos leisti į mokyklą. Bet Dubajui vargšų kvailystė netrukdo – jis iš jos gyvena. Ir laukiami čia ne tik vargšai vienkartiniam apsiauksavimui.

PADAUGINTOS SVAJONĖS

Kai žmonės pirmą sykį nuvažiuoja į pasakų miestus – Las Vegą ar Veneciją, sako, kad būtent tokius juos ir įsivaizdavo, tik visko tris kartus daugiau, ir viskas tris kartus stipriau, nei tikėtasi.

Tie, kas projektavo Dubajaus dangoraižius ir jų interjerus, norėjo pasiekti būtent tokio įspūdžio – kai svajonė ne subliūkšta, bet išpučiama taip, kaip to niekas nedrįso tikėtis. Pasakojama, kad garsiausio Dubajaus viešbučio ant jūros kranto, miesto simboliu tapusio Burj Al Arab sumanytojai siūlė architektams iš Britanijos nesikuklinti, duoti visišką laisvę vaizduotei – tiek kuriant išorę, tiek ir vidų.

Tie, kas suprojektavo šį burės formos dangoraižį su povandeniniais restoranais, šiurpdami nuo savo pačių sprendimų, interjerą puošė besaikiu auksu, marmuru, aksomu – ir pateikė užsakovams, baimindamiesi, kad galbūt jau ir perlenkė lazdą. Užsakovai liko patenkinti, bet pasakė, kad interjeras, žinote, gal kuklokas, per blankus – todėl ar negalima būtų visos prabangos, sakykim, padvigubinti?

Dabar šis viešbutis, gindamasis nuo žioplinėjančių turistų, įsileidžia tik tuos, kas jame gyvens, o norintys tik paspoksoti gali tai padaryti, užsisakę pietus viename iš restoranų. Žmogus Dubajuje nuolatos galvoja, kad DABAR jau tikriausiai pamatė viską, ką galima pamatyti, daugiau jau niekas nebenustebins. Atvažiuojant į kitą garsų viešbutį, „Madinat Jumeirah“, nusidriekusį pakrantėje ant dirbtinių venecijietiškų kanalų ir įlankų, atvažiavęs pro automobilio langą žiūri, linguodamas galva, į šešis tikro dydžio paauksuotus ristūnus, šokančius pievoje priešais viešbutį – skulptūros primena gal Prancūzijos, o gal Rusijos karališkų dvarų nesubtilią prabangą.

Prie įėjimo pasitinka dvimetrinio ūgio juododis etiopas, kuris čia tik dėl grožio, jis net Jūsų automobilio durų neatidaro (tuo rūpinasi kiti liokajai), o aplink nusidriekęs labai seklus marmurinis baseinas, kuriame vandens – vos keli centimetrai, tik tiek, kad jo veidrodinis paviršius paryškintų marmuro blizgesį ir spalvas.

Mes su žmona ir su dukromis buvome nuvažiavę į tą viešbutį pietų: didžiulė viešbučio veranda žiūri į jūrą ir į nuosavą jūros tiltą, o palubėje lėtai sukasi ventiliatoriai, atkurdami kolonijinės Indijos atmosferą. Giliuose foteliuose sėdėdami tarp dramblių skulptūrų, raižytų iš raudonmedžio, ir valgėme skaniausius pasaulyje sumuštinius (tradicinis angliškas „klubas“, „club sandwich“ – skrudintos duonos trikampėliai su tik ką iškepta kiaušiniene, mėsa ir žalumynais) ir atrodė, kad jau daugiau niekas nebenustebins, ypač po to, kai Monikai atnešta koka-kola buvo pagarbiai perpilta iš vulgaraus butelio į mažutį grafiną, kuris buvo pastatytas ant išsiuvinėtos šilko servetėlės.

Naujo nustebimo nereikėjo ilgai laukti: nuėjusi į tualetą pakeisti mažajai Mildai Marijai sauskelnių, žmona pamatė, kad metalinis kibiras, kur panaudotąsias sauskelnes reikėjo mesti, buvo ne tik metro aukščio rankų darbo ažūrinis meno kūrinys, bet, maža to, toji šiukšliadėžė buvo pagaminta iš gryno sidabro.

MĖGSTAMIAUSIAS PANIEKOS TAIKINYS

Dubajaus daug kas nemėgsta. Kelionių vadovai, parašyti piktiems ir murziniems turistams, ieškantiems Trečiojo Pasaulio pramogų (daugiausiai pasireiškiančių pigiu alkoholiu ir rūkomaisiais žalumynais), sunkiai tramdo pasibjaurėjimą: net ir inteligentiškesni pro sukąstus dantis košia, girdi, tai nėra „tikri“ Artimieji Rytai, tik amerikietiško blizgesio sąvartynas, o labiau ideologiškos knygelės apskritai nerenka žodžių (beveik kaip aš, bet ką padarysi, kad skaitytojui labiau prie širdies aitrus ir negailestingas rašymas – ar ne, skaitytojau?).

Neišlaikysiu vėl neprisiminęs „Lonely Planet“ kelionių vadovų serijos, kuri Dubajui skyrė labiausiai panieka persunktą knygelę nuo tų laikų, kai jų knyga apie Islandiją sumušė visus rekordus. Apie tą Islandijos vadovą kada nors parašysiu atskirai.

Knygelę apie Dubajų parašė mergina, kuri pati rašo kažkada kažkodėl Dubajuje buvusi palaikyta rusų sekso pramonės darbininke (iš nuotraukos nepasakytum, bet nė vienas neinam jaunyn, gal tuomet ji ir atrodė kitaip) ir toji nuoskauda buvo išlieta kiekviename knygos skyriuje: vadovas apie Dubajų prasideda ir baigiasi nesupratimu, ko ten važiuoja žmonės. Alkoholis brangus nežmoniškai, pigių viešbučių nėra, užsienio darbininkai išnaudojami, o stori užsieniečiai važinėja po dykumą visureigiais ir „potencialiai kenkia gamtai“. Bandžiau rasti patvirtinimą iš kokio nors šaltinio, kaipgi smėlio dykumai gali pakenkti automobilis, ir neradau niekur: nes džipas žaloja dykumą tiek pat, kiek aš su tėvu, plaukdamas vaikystėje Merkiu pripučiama valtimi, kenkiau Dzūkijos vandens telkiniams.

Visgi pasivažinėjimo džipu po dykumą negaliu rekomenduoti, nors tą pramogą Dubajuje siūlo kiekvienas viešbutis. Man tai pasirodė nuobodu ir neįspūdinga, o pasivažinėjimą vainikuojanti vakarienė prie laužo „beduinų stovykloje“ dykumoje, pasijodinėjimas ant kupranugario ir pilvo šokis, atliekamas ukrainietės šokėjos, neatitinka mano supratimo apie įdomią pramogą.

Kalbant apie užsienio darbininkus – taip, dažnas galvoja apie likimą tų, kas ištisą parą pluša nesustojančiose statybose (naktį statomų aukštų pastatų griaučius iš vidaus apšviečia galingos lempos, kad galėtų tęstis darbas, ir iš tolo jie atrodo, kaip ateivių kosminiai laivai), kepinant negailestingai dykumos saulei.

Pripažinsiu, važiuojant automobiliu iš prabangaus viešbučio pasijutau kaip tradicinis sovietinės propagandos piešiamas kapitalistas-kolonistas, išnaudotojas: baltųjų šeima su dviem dukrelėm, aprengtom šviesiomis suknytėmis, atsilošusi tviskančiame limuzine su šaldytu oru, tamsaus gymio vairuotojas (pagal kostiumuotą išvaizdą – net ne vairuotojas, o visas šoferis), trūksta tik cigaro dantyse ir auksinio laikrodžio grandinėlės – o palei kelią, prie statybų, ieškodami šešėlio tupi pietų Indijos statybininkai, laukdami po pamainos savo autobuso, kuris juos veš į bendrabutį.

Vienas taksistas (taksi vairuotojai, kaip ir dauguma kitų, Dubajuje užsieniečiai; vietinių gyventojų čia apskritai nedaug, palyginti su atvykėliais) man sakė, kad nors iš Vakarų atvykusiems toks darbas atrodo pragaru, tiems žmonėms tai didelis uždarbis ir pajamos, siunčiamos namo visai šeimai, o kartais – ir visai giminei. Milijonieriais statybininkai netampa, bet grįžę namo gali sau nusipirkti namą, išsikasti šulinį ir tapti turtingiausiais savo kaime Indijoje ar Bangladeše.

Tačiau net ir pietų Azijos beribė žmonių masė jau nebesugeba patiekti Dubajui pakankamai kvalifikuotų statybininkų, vežamos brigados net iš Kinijos, nes poreikis naujiems statiniams atrodo nepasotinamas. Kažkada atrodęs begaliniu Džumeiros paplūdimys jau užstatytas, statybos veržiasi į dirbtines salas jūroje ir į dykumą, o sausumoje kasami kanalai ir statomos naujos dirbtinės Venecijos.

Dubajuje dirba ketvirtadalis visų pasaulio aukštuminių statybų kranų, ir pašėlusį statybų dydį mato kiekvienas atvažiavęs – prie bet kurio, bet ir prabangiausio, viešbučio yra kelios statybų aikštelės, o šaltą kokteilį geriantis poilsiautojas bet kuriame paplūdimio palmių sode gali per daug nepasukdamas galvos pamatyti tolumoje, o gal ir visai netoliese, statybinius kranus ir aukštybėse plušančius darbininkus.

VAKARIETIŠKA EKSTAZĖ MUSULMONIŠKAME PASAULYJE

Tiems, kas nori pajusti Dubajaus sielą, nereikia ieškoti Artimųjų Rytų atspindžių, nes tikroji Dubajaus siela – komercija. Miesto vaizdas formuojamas ne minaretų, bet parduotuvių kompleksų, ir gatvėse ne kupranugariai, bet taksi ir limuzinai, vežiojantys pirkėjus tarp viešbučių ir vartojimo šventyklų.

Parduotuves verta aplankyti net ir tiems, kas neketina daug – arba visai – pirkti. Vilniaus „Akropolis“, perkeltas į Dubajų, tarp prekybos kompleksų būtų maždaug keturiasdešimtas pagal dydį.

Čia jau yra didžiausias pasaulio parduotuvių kompleksas už Šiaurės Amerikos ribų (už jį didesnis tik Mineapolio „Mall of America“), ir statomas kitas, kuris bus paprasčiausiai didžiausias pasaulyje. Didžiausias, ir viskas: tai pagrindinis kriterijus, nulemiantis viską – mieste jau statomas didžiausias pasaulio dangoraižis, kurio aukštis, kaip mano specialistai, bus nepralenkiamas pasaulyje keletą metų.

Parduotuvės, pirkimas, prekyba, vartojimas – čia ne keiksmažodžiai. Jungtiniai Arabų Emyratai – musulmoniška valstybė (net nebandyk Internete pasiekti puslapį su nuogom mergom – ekrane iššoka perspėjimas apie tai, kad puslapis blokuotas dėl „neislamiško turinio“), bet kitos vakarietiškos vertybės čia ne tik nevengiamos, bet ir iškeliamos į aukštumas. Net ir Ramadanas, šventasis mėnuo, kai musulmonai pasninkauja šviečiant saulei, o jai nusileidus gali pavalgyti truputį maisto, kad palaikytų gyvastį, išvirsta į vartojimo šventę. Visos parduotuvės veikia per naktį, o lengvas užkandis tampa prabangiausia vakaro puota.

„Ramadano palapines“ organizuoja visi didieji pajūrio viešbučiai, ir stalus nugula dešimtys patiekalų. Stalas po baldakimu, pastatytas paplūdimyje ant smėlio, kur vakarieniavome naktį, ošiant jūros bangoms, man ligi šiol yra vienas įstabiausių kelionių prisiminimų.

Nors Islamas draudžia alkoholį, kuris musulmonams yra nepriimtinas, nes atima žmogui protą, svaigieji gėrimai viešbučių baruose liejasi ir teliūškuoja stiklinėse, ir geria juos ne vien atvykėliai, bet ir baltais apsiaustais arabai, priimantys Korano įsakymus ne taip rimtai, kaip norėtų radikalieji Islamistai.

NORMALUMO OAZĖ ATSILIKIMO KLOAKOJE

Kad suprastum Dubajaus patrauklumą, reikia žiūrėti ne tik į patį miestą, bet ir į tai, kas aplink jį. Didžioji dalis miesto patrauklumo – ne tik stebukluose, kuriuos ji siūlo, bet ir paprastuose civilizacijos malonumuose, kuriais negali džiaugtis aplinkinės šalys. Milijardinė Indija neturi nė vieno žmoniško tarptautinio oro uosto, viešbučio, kur elektra būtų tiekiama be pertrūkių, ir, svarbiausia, miesto kelio, kuriame automobilių nepuldinėtų gaujos invalidų, prašančių išmaldos ir graudinančių įvairiai nukapotomis ir perkreiptomis galūnėmis.

Didžiulėje Afrikoje vos keli žmoniški viešbučiai ir varganos (vakarietiškąsias primenančios) parduotuvės aptvertos dvigubomis tvoromis, kur įvažiuojantieji tikrinami, kaip karinės bazės lankytojai. Bangladeše niekada negali tikras, kad nepamatysi žmogaus, pritūpusio ir besituštinančio gatvėje, kaip gyvulys. Kur bepasisuksi – Artimieji Rytai, Afrika, Indija, Pakistanas – visur neišvengiamas gyvuliškas gyvenimas, apgavystės ir kyšių maldavimai vos išlipus iš lėktuvo, smarvė ir maistas, po kurio tiesioginis kelias į reanimaciją ir prie lašinės.

Dubajus siūlo vargšių šalių turtingiausiems, vienam ar dviems procentams, žmogiško gyvenimo atokvėpį. Ne veltui čia tūkstančiai rusų, indų, bangladešiečių perka nekilnojamąjį turtą, investuoja visus pinigus, kuo toliau nuo tos beprotybės, kuri siaučia namuose. Čia net taksistai oro uoste sutvarkyti ir gražiai laukia eilėje, o bandantys puldinėti keleivius ir siūlyti nelegalias taksi paslaugas areštuojami oro uosto apsaugos, kuri atrodo negrėsmingai, nes apsirengusi, kaip ir daugelis vietos gyventojų, baltais beduinų chalatais.

KALĖDŲ PUSNYS SMĖLYNUOSE

Šiuo metu didžiausias parduotuvių kompleksas Dubajuje – „Mall of the Emirates“ (net pavadinimas daro subtilią užuominą į varžovą Amerikoje), ir svarbiausia įžymybė čia – slidinėjimo kalnas, pastatytas pragariškai karštoje dykumoje, uždengtas gaubtu ir užpiltas tikru sniegu.

Yra angliškas posakis, kuriuo bandoma pasakyti, kad koks nors įvykis yra neįmanomas: „when the hell freezes over“ (kai užšals pragaras).

Dubajuje, matyt, pagalvota paneigti visą supratimą apie tai, kas įmanoma ir neįmanoma: jeigu šie žmonės būtų pasiųsti sutvarkyti tikro pragaro ir padaryti jį patrauklų turistams, esu tikras, ir tenai, tarp įkaitintų ugnies riedulių ir burbuliuojančių karštos sieros ežerų, būtų įrengta didelė čiuožykla.

Skaitytojau, patikėk: sniegas dykumoje privers nustebti bet ką. Šios beprotybės negalima aprašyti žodžiais. Skaitydamas spaudoje apie tą stebuklą, maniau, kad tai galbūt bus nedidelė kalvelė, na, galbūt panaši į tą, nuo kurios aš rogutėmis važinėdavau vaikystėje.

Pamatęs akimis, supratau, kad mano vaizduotė per menka: tai didžiulis kalnas, keli šimtai metrų slidinėjimo trasų, tamsios lubos, aukštos ir vos besimatančios, kaip vakaro dangus, ir šimtai tūkstančių kubinių metrų šaldyto oro, kad netirptų tonos dirbtinio sniego.

Sniego tiek daug, kad kalno apačioje – šventė vaikams, lipdomi seniai besmegeniai, rogutės ir svaidymasis gniūžtėmis. Stovint už didžiulio stiklo, vilkint marškinius trumpomis rankovėmis (lauke – keturiasdešimt laipsnių karščio) ir žiūrint į žmones su kepurėmis, šalikais ir slidinėjimo kombinezonais, apima keistas jausmas, kaip vaikystėje, kai dar nebuvo atbukintas sugebėjimas stebėtis ir gėrėtis.

Žiūrėdamas į sniego kalną karštoje Arabijos dykumoje, vėl patyriau tą palaimą, kuri buvo užplūdusi, pirmą kartą vairuojant savo automobilį, pirmą kartą atvažiavus į Tokiją, pirmą kartą išvydus ryte per saulėtekį Kalifornijos dykumą – tai didžiausia laimė: žinai, kad širdyje dar ne sutema, kad dar yra pasaulyje, kas nustebina, kad dar yra stebuklų, kurių nesu matęs ir kad pasaulis visgi yra didesnis, nei kartais atrodo.

"Istorijos", 2007 m. rugpjūtis

Indija: kitus žmones akinantis žavesys

Indija: kitus žmones akinantis žavesys

Štai Indija - šalis, kur niekada tyčia nesiekiau nukeliauti. Neauginta ir nepuoselėta kaip vaikystės svajonė. Mano skaitytose knygose netyrinėta ir nerodyta. Šalis, dažnai atstūmusi mane kitų žmonių susižavėjusiais dūsavimais ir apibendrinimais apie dvasingumą, aukštesnę prasmę ir gilesnį pasaulio supratimą. Bet pamatyti norėjau, kaip kartais nori pažiūrėti filmą, kurio tikrai nesitiki pamėgti.

Knaisiodamas savo kelionių ryšį su vaikystės prisiminimais, nesunkiai suprantu, kuo man Indija neįtiko. Augant sovietinėje Lietuvoje, cukrinės istorijos ir mitai apie indiškus dalykus ir stebuklus, kaip alternatyvą pilkam ir purvinam gyvenimui geriausiai aptvertame pasaulio sausumos šeštadalyje, buvo gajūs ir ne itin persekiojami valdžios. Juo labiau kad Indija, „išsivadavusi iš kolonijinio jungo“, visada bučiavo Sovietų Sąjungai rankas nuosekliau, nei bet kuri kita besivystančio pasaulio valstybė.

XX amžiuje Kinija, pavyzdžiui, blaškėsi tarp brolybės su didžiąja rusų tauta („rusas ir kinas – broliai per amžius“) ir ginkluotų susirėmimų su rusais pasienyje. Afrikos valstybės bandė pasirinkti tokias keistas sąjungas su buvusių kolonijinių šeimininkų priešais arba tokius beprotiškus socializmo variantus, kad net Kremliaus šeimininkai nebuvo tikri, ar labai naudinga bus bičiulystė su jomis. Artimuosiuose Rytuose draugai buvo perkami tik už didelius pinigus ar karinę pagalbą, ir labai neilgam (baigiasi parama – baigiasi ir draugystė), o Pietų Amerikoje bičiulystės su banditų chuntomis ir pašėlusiai ideologiškais bei barzdotais džiunglių broliais buvo sunkus darbas, kurio rezultatai niekuomet nebuvo garantuoti.

Su Indija buvo kitaip. Šalis buvo pakankamai išdidi ir niekada nesibrovė į jokias sąjungas ir ilgalaikes bičiulystes, bet begalinis skurdas ir palankumas komunistinei ideologijai Kremliaus šeimininkams Maskvoje visuomet atrodė patraukliai, kaip ir indų polinkis į biurokratiją, valstybinį planavimą bei meilę didžiuliams projektams, kurie trunka dešimtmečius.

Prisimink, skaitytojau, visą tą aštuntojo-devintojo dešimtmečio indiškos įtakos dūmelį. Ne tik Indijoje virta braškių uogienė (labai protingas importas: į šalį, kur stigo tualetinio popieriaus ir dantų pastos, vežė uogienę, virtą iš uogų, kurių pilna ir pas mus, ir ne iš bet kur, o iš šalies, kuri už penkių tūkstančių kilometrų) ar mango sultys skardinėse (mano amžinatilsį tėvelis jas labai mėgo, suplakdavo su pienu ir gaudavosi toks saldus kokteilis – aš tikiuosi, kad danguje jam to taip jam patikusio gėrimo atseikėja į valias).

Buvo ir smilkalai, atvežti iš pačios Indijos arba iš indiškos parduotuvės Maskvoje, pavadintos Bombėjaus vardu (dabar jis vadinamas Mumbajumi, bet apie tai vėliau), buvo Indijoje leisti anglų kalbos žodynai, spausdinti ant prasto popieriaus ir kiek kreivai įrišti.

Bet užvis daugiausia būdavo „indų filosofijos“, nuo Kamasutros sekso vadovėlių ir mistinės budistų Šambalos ieškojimo iki jogos ir kitokio velnio traktatų, perspausdintų mašinėle arba atšviestais rusiškais kopijavimo aparatais „Era“. Nuo šių „filosofijų“ alpo mano tėvų kartos inteligentai, prirūkytose daugiabučių namų virtuvėse noriai vartydami spalvingas alternatyvas tarybinio gyvenimo nuobodybei.

Indiška mistika sovietiniam inteligento mąstymui labai tiko: spalvinga, čiūčiuojanti ritualais bei iliuzijomis, kerinti nepažįstamais žodžiais, ir drauge šlovinanti skurdą ir materialaus gyvenimo atsisakymą. Ne todėl, kad skurdas sovietiniam inteligentui pats savaime būtų labai mielas, bet gyvenant labai jau nevakarietiškame ir labai neblizgiame brandaus socializmo pasaulyje, šios analogijos buvo daugeliui visgi artimesnės, nei amerikietiškų savęs tobulinimo vadovėlių kategorijos apie sėkmę versle, didelius namus ir ilgus automobilius bei konkurentų sutrynimą į miltus.

KIETOS ŠIRDYS IR NEGAILESTINGAS GYVENIMAS

Dažnas, išaugintas Europos ar Amerikos XX amžiaus pabaigos kaltės kultūros apie išsivysčiusio pasaulio santykį su atsilikusiu, būna priblokštas, kai pirmą sykį susiduria su Trečiuoju Pasauliu. Man taip atsitiko, kai prieš kelerius metus buvau išvažiavęs gyventi ir dirbti į Afriką į pietus nuo Sacharos, prie pat pusiaujo. Šis straipsnis apie Indiją, bet šią Afrikos patirtį prisiminti turiu, nes ji tiesiogiai susijusi ir su Indijos potyriu.

Į Ganą važiavau, be galo bijodamas, kad tik kaip nors neįžeisčiau čiabuvių, kad nepasirodyčiau storžievis, nejautrus kolonistas atvirų ir besišypsančių vietos gyventojų tarpe primenantis apie daugelio metų baltojo žmogaus nusikaltimus.

Tikrovė pasirodė visai kita – ir ne todėl, kad sostinės oro uoste buvau muitininkų verčiamas duoti kyšį vos išlipęs iš lėktuvo („mes tavo bagažą galime tikrinti visą naktį, užtruksi, pavargsi – ar nenori man duoti 10 dolerių ir važiuoti sau į viešbutį?“).

Pasirodė, kad nė vienas baltasis nė iš tolo nesugebės susilyginti su tuo, kaip vienas su kitu elgiasi čiabuviai (ypatingai kaip elgiasi su tais, kieno darbas – patarnauti, arba su tais, kas gimė ar atsidūrė žemesniame socialiniame lygyje). Vakarietiško viešbučio restorane, kur ateidavo pavalgyti ir sostinėje Akroje dirbantys užsieniečiai, ir turtingi ganiečiai, pirmąsyk pamatęs vietinių svečių elgesį negalėjau patikėti savo akimis.

Su damomis atėję vakarieniauti juodos odos ponai sėdėjo akmeniniais veidais ir be gailesčio varinėjo padavėjus kaip šunis, siuntinėjo patiekalus atgal į virtuvę, tyčiojosi kaip galėdami ir savo gentainius ir tautiečius žemino taip, kad nė vienas baltasis mūsų laikais, su rimbu ar be rimbo, taip net negalėtų įsivaizduoti. Bet kas, taip koneveikiantis net ne žmogų, o naminį gyvulį kitų žmonių akivaizdoje, būtų Europoje laikomas arba nesveiku, arba visuomenei pavojingu asocialiu elementu.

Paskui man paaiškino – nereikia stebėtis, dažnas vietinis nuėjęs į brangų restoraną ir mokantis nemažus pinigus už maistą, nori pasijusti ponu, o didžiausias ponas yra tas, kas gali sau leisti daugelį žmonių pažeminti. Pigiame restorane gauni kepsnį, brangiame – kepsnį ir padavėjo žmogiškąjį orumą, pateiktą ant lėkštutės apspjaudymui. Todėl ta draugija visai nejautė jokių piktų jausmų patarnaujančiam tautiečiui – jis buvo tik aktorius toje kolektyvinėje psichoterapijos sesijoje, ir priimdamas pažeminimus atidirbinėjo savo pinigus.

Indijoje taip pat: kiekvienas, prisiklausęs pasakojimų apie vietos gyventojus, vos ne telepatijos būdu suprantančius ir jaučiančius aplinkinius, bendraujančius per dainą ir šokį, įsivaizduoja begalinio mandagumo, jautrumo ir žmogiškos šilumos kraštą, kur dvasingumas užpila lyg šilta banga (tai nėra visiškai neteisingas įspūdis, bet apie tai vėliau). Keliaujantys į Indiją prisimena filmus apie Mahatmą Gandį, kantrybe ir romiu užsispyrimu iškovojusį šaliai nepriklausomybę, ir tikisi rasti tokius pat įpročius ir manieras tarp vietos gyventojų.

Taip manyti ir nesuprasti kitos Indijos pusės – taip pat kvaila, kaip Rusijoje tikėtis pamatyti gatvėmis lakstančius lokius, kuriuos vaikosi vyžas įsispyrę valstiečiai baltomis marškomis, mojuojantys balalaikomis, o Amerikoje viltis pamatyti daug pilvotų kapitalistų juodais kostiumais, su cilindrais ant galvų ir storais cigarais dantyse.

Indija – visų pirma šiurkšti ir negailestinga. Kaltinti ją dėl to sunku: daugumai žmonių gyvenimas be galo sunkus, skurdus ir kiekviena diena yra nenumaldoma kova už būvį. Miestuose, kur milijonai žmonių susibūrę kartu ir kovoja dėl visko – vietos, vandens, maisto, darbo – stumdydamiesi alkūnėmis, vietos sentimentams, kantrybei ir švelnumui labai mažai.

Keliautojas Indijoje gal pats ir nepajunta nemandagumo (gal ir dėl to, kad pinigas čia gerbiamas, o piniguotas baltasis ponas yra garbinamas kaip banknotų maišas ir potencialaus uždarbio šaltinis). Tačiau matant, kaip su kitais indais elgiasi jų tautiečiai, darosi nesmagu.

Atrodo, juo didesnis žmogaus socialinis statusas, juo aukštesnė vieta ant visuomenės laiptų - juo daugiau yra žmonių, su kuriais jis gali elgtis bjauriai, ir jis tą teisę į nedraugiškumą įrodinės kiekvieną dieną ir kiekvienu patogiu momentu. Tas, kam teko vieta apačioje, tik kentės, tikėdamasis, kad gal kada nors ir jis gaus progą pasirodyti už ką nors viršesnis.

Bet ne kiekvienam lemta: kastų sistema, apie kurią mokiausi dar mokykloje, gyva ir sveika, nors negailestingai kritikuota šviesuolių ir kai kada net nedrąsiai bandyta pakeisti vyriausybės (tik pakeitimai niekur nenuėjo). Ne visi gimsta lygūs: vieniems lemta būti dvasininkais, mokytojais ir administratoriais; kitiems – valdovais ir žemvaldžiais, tretiems – prekybininkais ar žemdirbiais, dar kitiems – tik tarnais.

Ir vis dar yra „neliečiamieji“ – oficiali penktoji kasta, kai kurių specialistų net kasta nelaikomi, beveik už žmonių ribos. Tai žmonės, kurie dirba baisiausius ir nešvariausius darbus, ir kurių vaikus net ir šiais laikais gali kaime nužudyti vien už tai, kad drįso žaisti ant žemės, ant kurios negali žengti jų nešvarios pėdos.

Gimęs žemės kirminu, vilties pakilti iš savo lygio yra labai nedaug. Vakarų visuomenėse, žinoma, irgi daug nulemia tai, kokioje šeimoje esi gimęs, ar daug tėvai turi knygų ir ar labai stengėsi už ausų vaiką nutempti į gerą mokyklą, bet Vakaruose - ten, kur karaliauja išsiskaičiavimas - vis dėlto neturtingieji turi daugiau galimybių prasimušti į priekį savo proto ar atkaklumo dėka.

Indijoje ribos tarp skirtingų žmonių nubrėžtos ryškiai. Pakanka pasiimti bet kurį didesnį laikraštį ir jame atsiversti skyrių, kur tėvai skelbia, kad ieško savo dukroms jaunikių. Santuokas dažniausiai organizuoja tėvai, jie parenka tinkamą jauną vyriškį, ir tinkamumo kriterijai aptariami begėdiškai tiksliai.

Nuotaka aprašoma kaip automobilis – iš kokios kastos, kokiu verslu užsiima tėvai, kokį turtą valdo, ir numatoma, koks jaunikis reikalingas – kokių pajamų, kokio darbo, kokių perspektyvų. Lengviau skarmaluotas bedarbis gaus banke paskolą, negu merginos tėvai priims žemesnės kategorijos žentą, nei jiems leidžia jų luomas ir padėtis. Indų filmai apie negandų išbandomą meilę, kur princesė įsimyli sodininką, tėvai apie jų sąjungą nenori nė kalbėti, pagaliau nugali tyras jausmas ir visi džiaugiasi ir šoka žydinčiame sode, yra tik filmai. Tik pasakos, kuria nori tikėti kaimiečiai, susirinkę žiūrėti kino, kuris kainuoja skatikus ir kuris porai valandų parodo gražesnį gyvenimą, nei yra aplinkui.

Beje, indų filmai įtakoja estetikos supratimą, ypač jaunimo tarpe, taip, kad net nežinai, ar čia rimtai žmogus taip pasidabino, ar tiesiog bando šaipytis iš tų, ką vaizduoja kinematografas. Tai atspindi reklama: nors ir spaudoje, ir gatvių afišose moterų atvaizdai labiau tradiciniai, toks santūrus Azijos atspalvis vakarietiškame reklamos šablone (saulėtas pajūris, saulėlydis, žydintis sodas), vyrų reklaminis įvaizdis stebina keista, atrodo, iš praeities užsilikusia estetika.

Tamsūs akiniai kur reikia ir kur nereikia, sulaižyti plaukai ir blizgantys švarkai ir šilkiniai marškiniai, atsagstyti vos ne iki bambos, žvangantys papuošalai ir smaili batai – atrodo, lyg ne XXI amžius būtų, o kažkoks 1980 metų sovietinių „farcovščikų“ – nelegalių prekijų, pardavinėjusių per Maskvos olimpines žaidynes užsieniečiams matrioškas ir pirkusius iš jų džinus ir žiebtuvėlius – suvažiavimas. Ir manieros tokios pat: atrodo, ekrane ar plakate protingi jauni žmones, o manieros kaip „pižono“ iš kaimo kultūrnamio, kur nors Lietuvos provincijoje prieš trisdešimt metų. Atsmauktos švarko rankovės reiškia atsipalaidavimą ir kietumą, o spyruokliuojanti eisena ir išsidirbinėjimas kaip iš rusiškų filmų apie spekuliantus uostamiesčių baruose.

KITOS PASAKOS

Mums, lietuviams, pasakoriai, tiriantys mūsų gimtąją kalbą, yra vos ne nuo mokyklinio amžiaus įkalė mitą apie tai, kokia lietuvių kalba yra panaši į šventąją Indijos kalbą – sanskritą, ir kaip tuo reikia didžiuotis, vos ne kaip Žalgirio mūšiu ar Baltijos Keliu.

Tas mitas nuolat buvo ir yra ramstomas labai jau nemoksliškai ir neįtikinamai atrodančiais argumentais: keliais žodžiais („Dievas“, „ugnis“, „dantis“, galbūt ir „specialus išpardavimas“), kurie, girdi, labai panašūs į sanskrito žodžius, ir todėl džiaukimės kaip galim.

Pasakysiu paslaptį: apie magišką lietuvių kalbos panašumą į sanskritą nei Indijoje, nei apskritai kur nors už Lietuvos ribų nėra niekas girdėjęs, išskyrus pačius lietuvius. Nei filologai, nei odontologai, nei kosmetologai nei kiti specialistai ar diletantai apie tai nekalba, ir šis faktas nėra minimas nei enciklopedijose, nei kur nors kitur (o ieškojau įnirtingai, nes norėjau indus nustebinti mokąs beveik sanskritą nuo kūdikystės).

Tai yra grynai lietuviška istorija, lygiai kaip ir tai, kad tas pats žodis – cukrinis – yra kirčiuojamas vienaip, jei „cukriniai runkeliai“, o kitaip – jei „cukriniai avinėliai“. Tai yra pasaka grynai mūsų, lietuvių, vidaus naudojimui.

Kita istorija, kurią be atvangos kartojo dar prieš metus visi iš eilės žurnalai, tingūs televizijos reporteriai ir visi, kas norėjo aprašyti dar vieną „didelę istoriją“ – apie tai, kaip anglų kalbos plataus naudojimo dėka Indija tapo pasaulio ekonomikos galiūne, kaip darbštūs Indijos inžinieriai užtvindys ir valdys pasaulį, o žmones internetu per atstumą aptarnaus indų sekretorės, indų gydytojai gydys iš toli, taip pat ir indų mokytojai auklės vaikus visame pasaulyje.

Kartu buvo kalbama apie tai, kaip sparčiai auga šalies ūkis, kaip indai daugiau nieko nedaro, tik perka naujausius mobiliuosius telefonus, madingiausius itališkus batus ir vis daugiau jų persėda iš motorikšų (smarkiai dumijančių dviviečių miesto taksi, padarytų iš negreito, bet patvaraus motorolerių; nors jie dviviečiai, teko matyti į vieną sulipus net penkis ar šešis žmones) į nuosavus automobilius.

Teisybės šioje istorijoje tik tiek, indų inžinieriai ir kompiuterių specialistai tikrai beprotiškai darbštūs (apie tai vėliau), ir dar tai, kad dėl interneto įsigalėjimo ir telefono ryšio kainos atpigimo iki tokio lygio, kad jis tapo praktiškai nemokamas, Indija galėjo pasinaudoti savo didžiausiu ir svarbiausiu palikimu, kurį paliko išvykdami Britanijos kolonizatoriai: anglų kalba.

Taip, dešimtys tūkstančių indų atsiliepinėja į anglų ir amerikiečių telefono skambučius, aptarnaudami bankų ir draudimo bendrovių klientus šalyse, kurių niekada nematė ir galbūt niekada nematys, indų sekretorės su medicinos išsilavinimu greitais pirštais spausdina JAV gydytojų diktuojamas pastabas apie ligonius ir jų gydymą – jų įrašai per naktį kur nors Bangalore arba Mumbajuje tampa sklandžiu spausdintu tekstu, o dar tūkstančiai indų inžinierių darbuojasi kompiuterių bendrovėse nuo Kalifornijos iki Bavarijos.

Bet tai tik dešimtys, galbūt šimtai tūkstančių žmonių beribėje šalyje, kur gyvena daugiau nei milijardas gyventojų. Tai trupiniai – taip, jų daugiau, nei prieš dvidešimtį metų – bet vistiek tik trupiniai skurdo jūroje. Atsilikusi, XX amžiaus vidurį menanti Indijos infrastruktūra, deja, lemia tai, kad didžiulis žmonių potencialas, beribis užsispyrimas ir darbštumas grimzta ir galiausiai sustoja biurokratijos ir neefektyvumo liūne.

Vietoje tvarkos ar susitvarkymo – lozungai ir absurdiški miestų pervadinimai: buvo Bombėjus, dabar Mumbajus, buvo Kalkuta, dabar – Kolkata, buvo Madrasas, dabar – Čenajus. Nė vienu atveju tai nėra kolonijinio pavadinimo keitimas į „autentišką“ (ne taip, kaip Lietuvoje Sniečkaus keitimas į Visaginą, arba Kapsuko – į Marijampolę): vienas autentiškas pavadinimas pakeičiamas kitu autentišku, nes kiekviename iš didžiųjų miestų kelios, jei ne keliolika, etninių grupių, ir ta vieta per tūkstantmetį buvo vadinama įvairiausiai, nes joje gyveno daugybė vieni su kitais nesusišnekančių žmonių, ir pavadinimas kiekvienu atskiru laikotarpiu priklausė nuo kaimynų, užkariautojų ir prekybos kelių. Miestų pavadinimų kaitaliojimas ten – toks pats absurdiškas, kaip būtų bandymas nuspręsti, kuris metų laikas Kristijono Donelaičio „Metuose“ – pats lietuviškiausias, o kuris – svetimas, kaip okupantų palikimas.

Indija, kaip ekonomika, veikia prastai, girgždėdama ir nuolatos tūkčiodama. Visur milijardinėje šalyje elektros tiekimas - su pertrūkiais. Tikrai saugaus geriamo vandens – kurį galėtum gerti iš krano – nėra net sostinėje (daugumai turistų pirmasis kelionės įspūdis, angliškai sąmojingai vadinamas Delhi Belly – Delio viduriai – yra susijęs su dažnais apsilankymais tualete ir tabletėmis nuo viduriavimo). Transporto kamščiai tokie, kad net tie svečiai iš Vakarų, kurie mano savo namuose Londone arba Los Andžele jau matę visus transporto pragaro ratus, supranta, kad būna ir kitaip. Biurokratijos pinklės – kaip iš baisios pasakos, o tokie paprasti dalykai, kaip vizos, nuolatiniu pragarišku sudėtingumu gali atbaidyti net labiausiai pasiryžusius investuotojus; jei ir toliau taip truks, prie Indijos konsulatų liks tik apsirūkę hipiai ir keliaujantis iš nuobodulio ir už tėvų pinigus jaunimas, kuris gali sau leisti dvi dienas kiurksoti eilėje.

Ir, pagaliau, net ir didžiausias Indijos entuziastas, dievinantis ją nuo pradžios iki pabaigos, nepasakys, kad jam patiko Mumbajaus arba Delio oro uostas.

Delio tarptautinis oro uostas, pavadintas buvusios ministrės pirmininkės Indiros Gandi vardu (sako, ten statomas naujas terminalas – aplinkui išrausta, bet patikėsiu, kai pamatysiu jį veikiant) yra pateisinimas visiems, kas apie keliones kalba ir galvoja, kaip apie siaubą, kaip apie slogų sapną, kuris tegul kuo greičiau pasibaigia.

Atleisk man, skaitytojau, jei trumpam sustosiu prie šios temos. Jei manai, kad čia koneveiksiu Indiją, tai klysti: Delio oro uostą keiksnoja ir jo gėdinasi ir patys indai. Jis to nusipelno: dešimtmečius trunkantis profsąjungų siautėjimas, neleidžiantis statyti mieste kito oro uosto (kad nebūtų konkurencijos), kairiųjų politikų prastumti įstatymai, tarnaujantys ne keleiviui, bet siekiantys įdarbinti ten kuo daugiau žmonių, sukūrė šį bjaurų fenomeną, kuriame, deja, atsispindi pasaulis, kurio gal sąmoningai ir nesiekia, bet visuomet pasiekia komunistai: purvinas, niekinantis klientą, neefektyvus ir negražus, bet įdarbinantis begales žmonių nepriklausomai nuo jų sugebėjimų ar noro dirbti.

Jei šėtonas sugalvotų pastatyti oro uostą pragare, ir pasamdytų tam darbui tamsiausias rusiškas kareivines projektavusius stuobrius, jei surastų labiausiai apsileidusius tinginius tarnautojus ir lieptų sukurti kuo ilgesnes eiles, jei specialiai prileistų elgetų, apgavikų ir uniformuotų „personalo“, primygtinai siūlančio padėti surasti reikiama staliuką, o paskui prievartaujančio duoti už paslaugą kyšį, jei visame pasaulyje kruopščiai atrinktų vėplas-registratores, kurių rankose neveikia nė vienas registravimo kompiuteris, ir kurie valandų valandas blaškosi kaip vištų pulkas, meluodamos keleiviams, rėkaudamos viena ant kitos ir neprisimenančios, kokį gi reisą jos ketina registruoti – jei visus tuos žmones suvarytų į tamsiausią, purviniausią, niūriausią betoninį tvartą, ir tai turbūt nesugebėtų pralenkti Delio Indiros Gandi tarptautinio oro uosto. Jo simbolis galėtų būti tuščias, priplėkęs ir musių nutupėtas šaldytuvas gėrimams, niūriai kiurksantis purvinoje „prestižinėje“ salėje, skirtoje verslo ir pirmosios klasės keliautojams, kurioje išmėtyti suskaityti trijų dienų senumo laikraščių skutai su taukuotomis dėmėmis ir staliukai lipnūs nuo gėrimų, kurie galbūt kažkada ten buvo.

Visi oro uostai, matyti Afrikoje, Rusijos provincijoje, nesėkmingiausi Britanijos ir kontinentinės Europos bei Amerikos oro uostų darbo pavyzdžiai yra puiki svajonė, palyginti su Deliu. Tai ne tik mano nuomonė: šis baisuoklis, šis pasityčiojimas iš keliautojo daugelį metų pasaulio keliautojų buvo renkamas baisiausiu pasaulio oro uostu. Europoje ar Amerikoje padorioje fermoje užaugęs gyvulys - kiaulė ar ožys - būtų pasipiktinęs ir įžeistas, jei jį atvestų į tą pastatą.

Šalis, save laikanti naująja pasaulio supervalstybe, ekonomikos galiūne ir norinti užimti vietą tarp didžiųjų autoritetų, neturėtų sau leisti tokios gėdos.

NEJAU TAIP BLOGAI? VISAI NE.

Skaitytojau, tik nepagalvok, kad parašiau straipsnį, kupinas neapykantos ir paniekos šiai didelei ir sudėtingai šaliai. „Jei taip nekenti, ko ten važiavai kelis kartus?“

Nieko panašaus. Nors negalėčiau pasakyti, kad Indiją įsimylėjau, kad ją sapnuoju naktimis ir galvoju apie ją, kaip, pavyzdžiui, apie Japoniją arba Italiją, kur norėčiau, jei galėčiau, praleisti visą savo likusį gyvenimą, bet suprasti ją noriu, nors kol kas nesijaučiu sugebąs tą supratimą pasiekti.

Stebėtis ir žavėtis ten yra kuo net ir tam žmogui, kurį jau tik atvažiavus užplūsta grūstis, kvapas, betvarkė ir šiukšlių bei purvo gausa.

Pirmiausia žavi Indijos žmonės – pirmiausia savo atkaklumu ir tuo, kaip gyvenimas, atrodo, neįmanomomis sąlygomis jų nesugniuždo ir neparklupdo. Kiekvieną rytą besikeliantys ir dažnai pora valandų keliaujantys į darbą prigrūstais autobusais, motorikšomis arba pėsčiomis, ir kartu, atrodo, visiškai nepavydintys tiems, kas turi dešimt, šimtą, tūkstantį kartų daugiau.

Prabangiuose Delio viešbučiuose, kur sumuštinis ir arbatos puodelis kainuoja tiek, kiek vidutinis indas uždirba per mėnesį, o kambario nakčiai kaina viršija vidutinį metų atlyginimą, keliautojas nėra priverčiamas jaustis nepatogiai. Šypsenos ir mandagumas Indijoje šviečia ne mažiau dažnai, nei Japonijoje; net jei organizavimas neefektyvus, net jei yra betvarkė ir ne viskas veikia, geranoriškumas (bent jau svečio atžvilgiu) sunkiasi per visur.

JIE NEPASIDUODA

Taip pat pribloškia užsispyrimas. Dažnas vakarietis dėl jo bėdoja: girdi, jei Indijos laikraštyje paskelbsi, kad ieškai inžinieriaus, sekretorės, mobiliųjų telefonų ryšio specialisto, parašys, atrodo, visi, kad moka skaityti ir rašyti, net jei jų kvalifikacija arba patirtis visiškai netinka – užplūs šimtai arba tūkstančiai pareiškimų. Žmonės rašo net apie tuos egzaminus, kurių neišlaikė: jų supratimu, net ir blogas pažymys bent jau reiškia, kad bandei gauti kvalifikaciją. Geriau, nei visai nebandyti.

Dėl to paties užsispyrimo Vakaruose itin daug pasiekia indai, tapę, sakykim, gydytojais. Medicinos mokslai, reikalaujantys daugiau ne dešimtmečio kruopštaus ir pasiaukojamo mokslo, vakariečiams yra dažnai pernelyg sunkūs, o indiškam būdui – pats tas. Jei yra kokia nors mokslo ar verslo rūšis, kur galima išsiveržti į priekį paprastu užsispyrimu, atkaklumu, atsisakymu pasiduoti, ten indas turbūt bus pirmas.

MAISTO PASAULIS – PER DIDELIS SKRANDŽIUI IR PROTUI

Indijos virtuvė – nepaaiškinama ir didelė, sudėtinga bei spalvinga; jai reikėtų atskiro straipsnio, arba atskiros knygos. Man likimas lėmė gyventi Anglijoje, kur, kaip sako daugelis žinovų, indų virtuvė geresnė, nei pačioje Indijoje: beveik kiekviename mieste ir miestelyje yra indų, pakistaniečių ar bengalų laikomas restoranas, kur anglai ateina savaitgaliais, valgo labai aštrius patiekalus ir gesina liepsnojančias gerkles šaltu alumi (alus – vienas tų dalykų, kuriuos paliko anglai; kolonijinis palikimas ir sudėtingas, žymiai įdomesnis, nei buvusio baudžiauninko pagieža, Indijos santykis su savo buvusiais šeimininkais, nusipelno atskiro straipsnio). Todėl iš Londono atvykusio virtuvė nenustebina, tik dar skambesni skoniai ir spalvos.

Nors apie Indijos virtuvę dažnai manoma kaip apie labai aštrią, raudonuosius čili pipirus mėgstančią, aštrumas yra tik vienas, ir ne pats svarbiausias, požymis (ir labiau būdingas pietinėms Indijos valstijoms – kaip ir Kinija, šalis per didelė, kad visoje joje būtų vienodas maistas).

Indų virtuvė gausiai vartoja prieskonius – net ne gausiai, o visiškai kitaip, nei apie juos galvoja vakariečiai. Mes beriame prieskonius žiupsneliais, na, gal šaukštais. Indai, virdami padažus, juos beria saujomis. Pirmą sykį pamačiusiam tai iššoka akys ant kaktos.

Man Indijos virtuvė – tai marinuota žalioji citrina, dar vadinama laimu. Supjaustytos žaliosios citrinos skiltelės konservuojamos aliejuje su raudonaisiais pipirais ir valgomos kaip prieskonis. Man jos visada primena vaikystę – mama atveždavo tų konservų iš indiškų parduotuvių Maskvoje, kur dažnai važinėdavo su darbais. Mano tėvelis labai jas mėgo (nes apskritai buvo neabejingas egzotikai) ir valgydavo, užsitepęs ant batono riekės sviesto ir užsitepęs to aitraus ir rūgštaus skanėsto.

NEIŠVENGIAMAS PASAULIO STEBUKLAS

Nuvažiavus į Agrą ir pamačius Tadž Machalą, žymiausią ir labiausiai fotografuotą Indijos architektūros paminklą, balto marmuro mauzoliejų ir paminklą vieno iš musulmoniškųjų Indijos imperatorių, šacho Džahano meilei (jis pastatytas šacho mylimiausios žmonos atminimui – sukurtas Persijos architektų ir ištašytas, išraižytas iš balto akmens bevardžių ir niekieno nežinomų indų meistrų), vienas jausmų – begalinis efemeriškumas, supratimas, kad viskas praeina, kad nieko nėra amžino. Kaip laikas nusinešė šio stebuklo kūrėjus ir nepaliko jų vardų, taip nusineš kada nors ir jį patį, kaip nulaižė šiurkščiu smėlynų liežuviu per tūkstančius metų Egipto piramides.

Sąmoningai nerašau apie Indijos architektūrą ar muziejus – nenoriu straipsnyje atkartoti daugelio knygų ir kelionių vadovų, kurie apie tai išmano žymiai geriau, negu aš – tačiau kviečiu kiekvieną skaitytoją, nepaisant varginančios kelionės, būtinai pamatyti Tadž Machalą, nes jis sugeba nustebinti net ir tą, kas nesitiki stebuklų iš turistinių vietų, kas nenori rodyti susižavėjimo tuo, kuo žavisi minios.

Tadž Machalas, kaip pastebi kiekvienas jį pamatęs, atrodo visiškai ne taip, kaip nuotraukose. Panašiai pribloškia ir suglumina pirmą kartą savanoje pamatytos Afrikos žirafos (jose - nieko nė iš tolo panašaus į tai, ką pamatysite nors ir apėję visus pasaulio zoologijos sodus), kurių kaimenė, su visai mažais žirafiukais, grakščiai siūbuodama ir neskubėdama, visais judesiais ir ritmu neįtikėtinai, kraupiai ir įstabiai primena dinozaurų bandą, tik dinozaurai filmuose, o čia – padarai visiškai šalia Jūsų automobilio.

Tadž Machalas tikrovėje primena neišpasakyto dydžio keistą ateivių laivą, nes pirmasis įspūdis yra, kad šis balto marmuro luitas su grakščiais minaretais pakibęs ore, plevenantis virš seklaus sodo baseino, besivaidenantis kaip miražas, kurio nedomina minios turistų su fotoaparatais. Didesnis ir įstabesnis už viską, kas gali būti suprasta, pasakiškai gražus, bet pastatytas purvinos upės krante (upę pamatai, tik užėjęs už mauzoliejaus), atžagarus ir šaltas, bet tuo pačiu griebiantis už širdies ir priverčiantis suklusti, susimastyti ir sulėtinti kvėpavimą, Tadž Machalas yra kaip visa Indija – per didelis ir per sudėtingas, kad galėtum greitai perprasti.

Jam, kaip ir Indijai, reikia viso gyvenimo, ir aš žiūrėdamas į Tadž Machalą, nežinojau, ar tikrai turiu toliau bandyti pažinti ir suprasti tą šalį, ar padėti į širdies kertę kaip pamatytą įstabų ir keistą dalyką, kurio gyvenimo kelias vingiuos pats sau, nesusipindamas su manuoju.

"Istorijos", 2008 m. rugpjūtis

Išgertuvės Anglijoje: gyvenimo prasmė ir penktadienio stebuklo laukimas

Kas buvo Anglijoje, vargu ar nustebs sužinojęs, kad anglas mėgsta išgerti.

Turistas pamato polinkį ir draugiškumą alkoholiui tik dairydamasis po Londono ar kito didmiesčio gatves. Jis pirmiausia stebisi tuo, kad penktadinio vakare (o ir bet kurį kitą vakarą, tik gal ne taip gausiai) aludė lyg išsilieja į gatvę – žmonės stoviniuoja ne tik viduje, bet ir lauke, ant šaligatvio (ypač dabar, kai rūkyti pabuose draudžia įstatymas). Lietuviai lauke negeria ar daro tai nenoriai (net ir sodyboje kaime lietuvis norės, kad būtų stalas ir suolas; kokteilių vakaras slampinėjant po kambarį su bokalais lietuviui yra nejaukus, kad ir kaip stengtųsi priprasti).

Kontinentinės Europos gyventojai nors ir geria lauke, lauko kavinėse ar už staliukų prie restoranų – ypač šiltesnėse šalyse – bet ne tokiais kiekiais. Europietis, kai jau nori gerti (o daug iš jų, ypač skandinavai, turi tiek troškulio, kad dar ir kitiems galėtų paskolinti), tai pasislepia, kaip ir lietuviai, savo virtuvėje ar svetainėje, ar kur nors baro gilumoje, ir tada jau kai pila, tai pila. O prisigėrę eina namo.

Ko gero tik Anglijoje nusitašymas yra ne tik viešas ir begėdiškas, bet ir suvulgarintas. Pintos (šiek tiek daugiau nei puslitrio) bokalai standartiniai, lyg senosios tarybinės kampuotos (”granionos”) stiklinės, kur kainuodavo 7 kapeikas ir buvo vienodos visur, nuo Taškento iki Magadano. Pats įprotis gerti stovint ir gerti lauke pabrėžia paprastą, ūkišką alkoholio suvartojimo filosofiją. Kaip kuras traktoriui: reikia prisipilti kuo daugiau, per kuo trumpesnį laiko tarpą.

Angliškas pabas (”pub”) taip vadinamas nuo seno žodžio “public house”, reiškiančio viešuosius namus. Su tuo, ką mes vadiname viešnamiu, tai nieko bendra neturi, tai tik namas, kur ateina išgerti tie, kam nepatinka ar neparanku to daryti namie.

Aludė nuo seno buvo šviesiausia salelė anglų darbininko gyvenime. Pramoninė revoliucija žmones išvarė iš kaimo į miestą, fabrikų darbininkai sau rado sotesnį uždarbį (tiesa, už tą uždarbį pirkta duona jau nebe rankomis minkyta, o mašinų kepta ir suraikyta), tačiau už tai sumokėjo gyvenimu suodžiuose ir ankštų namukų virtinėse, kur iki šiol gyvena didelė dalis šalies gyventojų.

Ten mažai buvo šviesaus: kelionė pėstute iš namų į darbą ir atgal po sunkios, suodini vaikai, kurie užaugę dirbdavo tose pačiose gamyklose, ir beveik nei medelio, nei žolės (gatvės buvo projektuojamos taip, kad kuo daugiau namų sugrūsti į žemės sklypą, kur jau ten darysi žaliąją juostą).

Vakaras aludėje, pasibaigus darbo savaitei, buvo ir liko paprastųjų klasių išsvajotas savaitės momentas. Dabar, nors pragariškų gamyklų nebeliko ir suodžiai nebetepa veidų, o daugelis žmonių gyvena erdviau ir švariau, pakanka pabūti bet kuriame anglų biure, kad suprastum, kad penktadienio vakaras yra laukiamiausia minutė nuo pat pirmadienio. Pirmadienį kalbama apie tai, kai praleistas savaitgalis, antradienį paprastai žmogus jau būna visai atsigavęs, trečiadienį prasideda ruošimasis ir planavimas. Penktadienio ryte jau gera nuotaika, žiūrima į laikrodį ir skaičiuojamos valandos; po penktadienio pietų jau mažai kas benuveikiama, nes kiekvienas “sėdi ant kėdės kraštelio”, nes palaimingasis momentas jau visai čia pat.

O jau kai geriama, tai geriama. Kaip nutrūkusios nuo grandinės, pila ir merginos tolygiai su vaikinais. Bokalai apverčiami gerklėn vienas po kito, nuo alaus kraujyje pakinta cukraus kiekis, žmogus pasidaro alkanas, ir tada gatvėje valgoma gruzdinta žuvis su gruzdintomis bulvėmis (senas darbo žmonių patiekalas) arba kebabai, kurių gamintojams savaitgalis – pats darbymetis.
Vyriausybė nuolat barasi ir aiškina apie tai, koks pavojingas “binge drinking” (gėrimo būdas, kurį ir išversti sunku – tikriausiai tai galima pavadinti gėrimu, užšokus ant kablio; tai gėrimas nestabdant – ne buitinis girtavimas, bet milžinų kovos; lietuviai taip valgo didžkukulius: nustoji valgyti ne tada, kai nebenori, o tada, kai jau nebegali nė kvėpuoti). Savaitgalių gėrimą tradiciškai palydi šiek tiek muštynių arba bent apsistumdymų, juo labiau, kad vienas iš laiko leidimo būdų yra “pub crawl”, pažodžiui – šliaužiojimas po aludes, o paprasčiau šnekant, tiesiog ėjimas nuo vieno baro iki kito, kol nesibaigia pinigai, neužsidaro barai arba jau nebegali paeiti.

Kai prieš penkiolika metų atvažiavau į Angliją, jau pirmoji kelionė taksi man papasakojo daug ką: taksi viduje buvo tvarkinga lentelė, pranešanti keleiviams, kad mokestis už apvemtą automobilio išorę – 10 svarų, mokestis, privėmus viduje – 40 svarų. Kainoraštis leido suprasti, kad sublogavimas automobilyje – ne toks jau retas reiškinys. Tai panašu į matytą Rusijoje, Chabarovske, restorano meniu, kur paskutiniame puslapyje surašyti visi dūžtantis indai, o prie jų – kainos, kiek teks mokėti už sudaužymą.

Kaip pastebės akylesnieji, čia parašiau tik apie Angliją. Kaipgi Škotija, kaipgi Velsas – paklaus akylesnis skaitytojas, žinantis, kad Didžiąją Britaniją sudaro ne tik Anglija. Škotai, anglų įsitikinimu, alkoholį mėgsta (ne, ne mėgsta – myli visa širdimi), geria atsilošę, o prisigėrę mėgsta muštis ir rėkauti dar labiau, nei patys baisiausi anglai; na, o apie velsiečius apskritai nieko nesako, nes laiko juos keistais nevykėliais, kurie per daug laiko praleidžia kalnų slėniuose su avimis ir kuriais negalima pasitikėti.
—
Andrius Užkalnis rašo Lietuvos spaudai ir radijui apie įvairias šalis, įpročius ir papročius bei valgius ir gėrimus, o taip pat į savo blogą http://uzkalnis.blogspot.com. Andriaus knyga “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” pasirodys gruodį. Leidykla “Baltos lankos”.

www.4men.lt

Ačiū už viską ir sudie, "Laidos užsienio lietuviams"

Pranešimas, kuris net mane, tokį nesentimentalų, privertė atsidusti.

"Lietuvos radijas atsisako vėlai vakare transliuojamos laidos užsienio lietuviams bei dar vienos laidos užsienio kalba. Tai antradienį patvirtino Lietuvos radijo ir televizijos taryba, delfi.lt cituoja BNS. Daugiau pakeitimų naujai patvirtintame tinklelyje nėra."

Tai logiškas sprendimas, nes programa seniai išbarsčiusi klausytojus, mažai kam reikalinga, kai viską galima klausyti, skaityti, žiūrėti internetu. Bet nelinksma.

Nelinksma, nes nuėjo į praeitį mano jaunystės ir praeities dalis. Prieš dvidešimt metų, tik baigęs pirmą kursą Vytauto Didžiojo Universitete, paskambinau ten ir pasiprašiau dirbti, nes naiviai maniau, kad galiu angliškai skaityti ne blogiau, nei tie žmones, kuriuos vakarais girdėdavau per radiją.

Angliškai skaityti neleido, bet entuziazmą pagerbė, davė magnetofoną ir pasiūlė padaryti kokių nors pranešimų. Pirmasis buvo apie šunų parodą Kalnų parke. Paskui buvo dešimtys kitų, daugybė laidų, sėdėjimai iki išnaktų prirūkytame kabinete (o taip, tuomet kabinetuose galėjai rūkyti į valias); paskui leido ir angliškai skaityti į eterį. Tekstus tuomet spausdindavau mašinėle "Jatran", paskui atsirado ir kompiuteriai - žalios raidės juodame ekrane ("Norton Editor").

Ten gavau į eterį sakyti "Kalba Vilnius" (man, dvidešimtmečiui, tai buvo daugiau nei fantastika, nuo šito ėjo šiurpuliukai per kūną), ten gavau vesti 5 val. trukmės naktines laidas, į kurias galėdavau susinešti kokią tik norėdamas muziką ir susikviesti kokius tik norėdamas pašnekovus ir visa tai transliuoti visai šaliai ir būti laidos šeimininku. Tai buvo fantastika, nepakartojama ir be galo svarbu, nes jau tada gavau progą sužinoti, kad gali išsipildyti visos svajonės.

Konarskio 49 buvau darbe ir 1991 m. sausio 13 naktį, kai dariau kas valandą žinių santraukas angliškai, ir išvarė rusų specnazas tada mane iš ten, kartu su kitais; paskui buvo okupacija, o radijas transliavo iš Aklųjų Kombinato ir ten buvusių studijų, paskui visi susikraustė atgal į Konarskio gatvę.

Ten dirbau su kantriausiais ir geriausiais žmonėmis pasaulyje, kurie išmokė tarti, rašyti, skaityti, ir paaiškino, kaip reikia kirčiuoti "naftos" (kaip "rankos") ir jau tada buvo įkalta į galvą, kad naujienas reikia pradėti nuo to, kas svarbu, o ne nuo to, kur buvo spaudos konferencija ir ne nuo to, kas ten kalbėjo.

Dėl "laidų užsieniui redakcijos", sutrumpintai vadintos LUL (ant vienos juostų dėžė buvo parašyta "HonoLULu"), ir dėl tos galimybės, kurią jie man tuomet suteikė, aš esu amžinai skolingas Lietuvos Radijui.

Seniems straipsniams - naujas gyvenimas

Pati mano antraštė tai gerokai tarybinė. Panašiai kaip "Mūsų darbas - tau, Tėvyne."

Įdomus ir paprastai padarytas, bet turiniu turtingas tinklalapis mytrips.lt ėmėsi publikuoti senus mano straipsnius, kurie sudėti šiame blog'e.

Privalumai: nauji skaitytojai ir nauja gyvybė seniems straipsniams; tačiau papildomai dar galėsiu sudėti nuotraukų (mano blog'o formatas nelabai palankus nuotraukoms; geriau yra www.uzkalnis.com, tačiau vis trūksta laiko ten daugiau turinio sudėti).

Pats trips.lt tinklalapis džiugina. Pirmasis įspūdis: aiškus ir logiškas dizainas, klasifikavimas pagal keliautojus, arba pagal šalis. Rašymas - visoks, norėčiau daugiau keliavusių minčių, mažiau dienoraščio forma "trip reports", bet tikriausiai visi pradeda nuo jų pradeda. Tai paprasčiausia kelionės literatūros forma; kai nusistovi mintys, gal atsiras ir daugiau rašančių įvairiau.

Man patiko, kad nuotraukos daugiausia (kiek pasižiūrėjau) labai neblogos ir nėra lėtinio lietuviškų keliautojo susirgimo: fotografuotis patiems įžymybių fone. Šia liga serga ne vien lietuviai, tačiau mūsų blizgiuosius žurnalus užplūdę pasakojimai apie užsienius su autoriaus nuotrauka prie bažnyčios ar tautinius rūbus vilkinčio čiabuvio yra išties nelaimė, nesaugaus ir apgailėtino provincialumo išraiška.

Todėl linkiu tinkalapiui daug sėkmės, daug lankytojų ir daug reklamos davėjų.

Maži miesteliai. Ramios žmonių avilio bitutės.

Mažuos miesteliuos – naktys ramiausios,
Mažuos miesteliuos – dainos gražiausios,
Mažuos miesteliuos – duona gardžiausia,
Kelia mašinos dulkes, kaip auksą.

Vytautas Skripka

Štai viena mano rašymo paslapčių: kai nežinau, nuo ko pradėti, visada pasikalbu apie temą su draugais, ir prašau pasakyti pirmą mintį, kurią jiems sukelia tos temos pavadinimas. Ir visada padeda. Taip pradėjau rašyti ir apie mažus miestelius.

KAS DAINON NESUDĖTA

Maži miesteliai – neapdainuotos žmonių skruzdėlyno darbo bitės. Čia, o ne didmiesčiuose, kuriasi, auga ir yra saugojama šalies ir tautos dvasia, papročiai ir ypatybės. Taip yra dėl to, kad maži miesteliai ir jų gyventojai nesistiebia žiūrėti aukščiau horizonto, jiems užtenka to, kad ryte virš vieno miesto pakraščio pakyla saulė, o vakare virš kito nusileidžia, taip visada buvo ir bus.
Čia nesigėdijama nei papročių, nei įpročių (o tie, kas gėdijasi, paprastai mažuose miesteliuose neužsibūna: didelės asmenybės, dideli siekimai ir dideli troškimai veržiasi į didmiesčius, ir visada išsiveržia, o atgalios neskuba).

Kai klausiau draugų, visi kalbėjo maždaug apie tą patį: maži miesteliai, lėti gyventojai, tačiau netingintys į visus nepažįstamus paspoksoti, negudrios vietos merginų mados (daug kosmetikos, ir keistas jausmas, kad labai jau dvelkia praeitimi) ir pigios plastmasinės puošmenos, dar negudresni tų merginų kavalieriai miestelių centruose su dviejų metų senumo mados aprėdais – prie autobusų stoties, prie prekybos centro, lėtai kalbantys, lėtai besidairantys į šalis, rūkantys ir susikišę megztinius į džinsus.

Mažuose miesteliuose ir ambicijos mažesnės. Net vietiniai turtuoliai gana paprasti, palyginti su didmiesčių rykliais. Kartu ir kontrastai čia mažesni: paprastam žmogui, kai ateina sunkūs laikai, kai sušlubuoja sveikata ar netenki darbo, kritimas švelnesnis, ir ne toks skausmingas.
Ir savigarbos nuopuolis čia suminkštintas. Ar pastebėjote: mažo miestelio prekybos centruose net girtuoklėliai, perkantys pigaus alaus ar pigaus vynelio butelį ir su juo klibinkščiuojantys link išėjimo, atrodo jei ne tauriai, tai bent jau išlaikę savigarbos, žmogiškojo orumo krislelį – ne taip, kaip didelių miestų nusmukę į gyvenimo dugną žmonės.

Dideliuose miestuose jei jau smunki, tai iki galo, iki pačių gelmių, iki gyvenimo požemių, kur šlapios juodos sienos ir telkšo balos tamsoje. O miestelio parduotuvėje tam pijokėliui pardavėja parodys beveik tiek pat dėmesio, kaip ir atvažiavusiam prabangiu automobiliu vietos verslininkui: ir pašnekins, ir pajuokaus. Tik skolon butelio neduos, bet ir tai be pykčio.

Tai lietuviškas supratimas apie mažą miestelį. Tačiau ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje maži miesteliai menkiau skiriasi skirtingose šalyse, nei didmiesčiai. Galbūt todėl, kad dideli miestai remiasi į tai, kas labiau skirtinga įvairiose tautose: į didžiąją pramonę, į didžiuosius infrastruktūros objektus, į universitetų protą ir bibliotekas, į mokslo pasiekimus.

Maži miesteliai yra paprastesnių, bendražmogiškų dalykų - šeimos ir paprastųjų žmogiškų poreikių - atrama. Didmiesčio pramogos yra nauji restoranai, aukštuomenės prezentacijos, mokslo konferencijos, svečių pasitikimai oro uostuose; mažuose miesteliuose džiaugiamasi kūdikių gimimais, giminių susitikimais, mišrainėmis ir gėrimais ant stalo, nauja pirtim kieme, pirmuoju sniegu lapkritį ir pavasario šiluma. Mažame miestelyje viskas paprasčiau ir demokratiškiau.

VISOS ŠALIES ATSPINDYS

Romantiško įvaizdžio mūsų, lietuvių, sąmonėje, maži miesteliai kažkodėl neturi. Dažnas Lietuvos žmogus pastebi, kad maži Vokietijos ar Amerikos miesteliai atrodo laimingesni ir jų bendruomenė atrodo labiau savim pasitikinti. Tas tiesa, bet tam yra objektyvių priežasčių, ir nuo jų niekur nepabėgsi.

Turtingesnėse visuomenėse mažų miestelių žmonės nesijaučia tokie nuskriausti nes jie dažniau pasirenka gyvenimą ne didmiestyje, o ne pasilieka ten todėl, kad neturėtų kito pasirinkimo.
Kuo neturtingesnis kraštas, tuo dažniau matyti, kad didmiesčiai, atrodo, susiurbia visus ir kiekvieną, kas turi jėgų ir proto, kas turi energijos ir kas nori ką nors pasiekti gyvenime, o mažiems miesteliams lieka tai, kas lieka. Čia liko tie, kas tingi, ar nenori, ar nemoka pasijudinti – taip sako visuomenės supratimas. Tai neteisinga ir nedraugiška, o svarbiausia, toliau skatina iš mažų miestelių nešdintis lauk visus, kas nenori, kad į juos būtų taip žiūrima.

Toks judėjimas nėra nei privalomas, nei neišvengiamas: šaliai reikia tik laiko ir pasitikėjimo savo jėgomis, ir miesteliuose gyvenimas tampa ne vien nevykėlių kūdra.

Čia pradeda trauktis, ieškodami dvasios palaimos, tie, kam reikia ramybės ir kam pakanka didmiesčio tik retkarčiais, o šiaip gana ir savo namo tylioje gatvėje, savo knygų ir savo vaizdo pro langą, kur nebėra begalinės šviesų ir žiburėlių jūros. Bet tam reikia laiko.

Ir tuomet žmonės, kurie mažuose miesteliuose yra ne iš nevilties, bet todėl, kad jiems čia geriau, atsitempia su savim ne tik savo pinigus – pãskui jų pinigus ateina geresnės parduotuvės, čia jau galima nusipirkti ne tik pigaus vaisiuko, bet ir gero vyno, ne tik alaus bambaliuose ir vytintos stintos, bet ir gero sūrio ir užjūrio prieskonių.

Paskui jau galima įsigyti ne tik vietos laikraštį, bet ir knygų; paskui įsisuka gerasis užburtasis ratas, ir įkandin tų parduotuvių ir gero vyno ir protingų knygų ateina kiti žmonės, kuriems viso to reikia gyvenimui, ir tada mažas miestelis jau gyvena visavertį gyvenimą, ir darosi žavus ir geidžiamas, kaip anksčiau nepatrauklia laikyta mergina, pasikeitusi šukuoseną, išmetus lauk bjaurius akinius ir apspaudusi visai patrauklius sėdmenis ir ilgas kojas siaurais džinsais.

MIESTELIO ASMENIŠKUMAS

Kai žmonės kalba apie mažus miestelius, visada sako, kad ten visi visus pažįsta, ne taip, kaip didmiesčiuose. Bet tai tik vienas požymis – mažas miestelis apskritai yra asmeninių, individualių, šeimos ryšių raizgalynė, kurioje visgi galima susekti visus siūlus, ir kuriuose kiekvienas svetimas žmogus tuojau pat pasijunta svetimu.

Vienas iš didmiesčio privalumų, kurį daugelis supranta kaip trūkumą, yra anonimiškumas. Didmiestis nė vieno žmogaus – nei gyventojo, nei svečio – nepriima asmeniškai. Net ir visą gyvenimą pragyvenęs Niujorke ar Londone, savas tam miestui nepasidarysi (nors pats miestas tau gali tapti savas), net jei pažinosi savo gatvėje laikraštininką, krautuvininką ir paštininką, net jei su jais sveikinsies kasdien, jų sąmonėje neužimsi jokios vietos, ir jei tu rytoj išnyksi, dingsi, persikraustysi kitur, jie net nesusimastys apie tave.

Užtat didmiesčiui niekada iš tikrųjų nebūsi svetimas, nes svetimumas nėra savaiminis jausmas: žmogus jaučiasi svetimas ne pats savaime, o palyginti su kitais. Taip būna tada, kai aplinkiniai yra tvirtai sumegzti santykių siūlais, o tu jautiesi svetimas jų gyvenimo šventėje. Čia tas pats, kaip ir skirtumas, įėjus į traukinio vagoną arba kino salę – ir įėjus į barą, kur visi vieni kitus pažįsta. Vienur esi tiesiog vienas iš žmonių, nei savas nei svetimas – o kitur tik svetimas.

Todėl mažas miestelis siūlo jaukumą ir namų jausmą, bet ne visiems. Bus miesteliai, kurie priims Tave geranoriškai: bet tik kaip svečią, ir tik tada, jei jausies ir elgsies, kaip svečias, jei nebandysi vaidinti saviškio, jei nebandysi pasirodyti vienu iš jų. Tada miestelio bendruomenė mikliai trenks per nagus ir atšiauriu žvilgsniu primins, kad nevalia bandyti įsibrauti be eilės.

Teisę būti savu mažame miestelyje galima užsidirbti, ir tik per ilgą laiką, ir tik prisitaikant prie jo taisyklių ir nesiūlant savųjų. Kartais tai užtrunka dešimtmečius. Nuolatinis filmų ir knygų siužetas: atsikraustęs į mažą miestelį keistuolis, atneša savus įpročius, negerbia (kaip vietiniams atrodo) vietos papročių ir to, ką įpratę gerbti gyventojai, ir galiausiai nugalintis miesto konservatyvų sustabarėjimą savo žavesiu ar širdies šiluma.

Tačiau čia tik taip meno kūriniuose taip būna: dažniau mažas miestelis pats išguja arba pagal savo taisykles perauklėja atvykėlį, nes jis, tas miestelis, turi unikalią jėgą: jis yra visas gyvenimas, jis yra ir pradžia, ir pabaiga, ir jei nesutarsi su juo, nesutarsi su niekuo. Jis turi galią atimti viską, nuo ko priklauso socialinis žmogaus gyvenimas, nuo parduotuvės iki banko ir aludės, gali pasišiaušti kaip ežys, ir tada vargas svetimam, nes sužinos, kaip jaučiasi tikrasis atšiaurumas.

MAŽŲ MIESTELIŲ ŠALIS

Iš visų šalių turbūt labiausiai mažą miestelį pašlovino Amerika. Amerika yra mažų miestelių šalis, ir niekur nesidėsiu nepaminėjęs, kad turistų matomi ir mylimi Niujorkas, Los Andželas, Čikaga, San Franciskas yra tik trupinėliai šalies pakraščiuose, ir visiškai šalia jų prasideda ta Amerika, kurios tiek mažai turistiniuose vadovuose.

Teko skaityti, kad Amerikos provincija, jos maži miesteliai, iš esmės skiriasi nuo beveik visų kitų šalių, nes juos kūrė žmonės, kurie (arba jų protėviai) ten nėra gimę. Tai pasirinkusiųjų kraštas, nes emigracija – visada pasirinkimas.

Skeptikai sako, kad mažų miestelių Amerika yra vienoda, ir skiriasi tik fonas, skiriasi tik dekoracija – kalnai, laukai, miškai. Tai nėra klaidingas pareiškimas. Mažų miestelių Amerika tikrai nuostabiai panaši pati į save, miesteliai vienodi. Skiriasi, žinia, ne tik kalba, skiriasi klimatas (juk didžiulė šalis), skiriasi žmonių tartis, skiriasi valgiai.

Tačiau civilizacijos ženklai, žmonių kultūros ženklai – gyvenamieji namai, viešieji pastatai, keliai, šviesoforai – visa tai nuostabiai vienoda.

Galbūt viena priežasčių, kodėl tai nevargina ir neliūdina, yra ta, kad Amerikoje (ir ne aš pirmas tai pastebėjau) kelionė nėra tik būdas iš vieno taško pasiekti kitą: Amerika tokia didelė, kad kelionė tarp taškų yra pats gyvenimas, ir todėl maži miesteliai yra tos kelionės, to proceso – ir, pagaliau, to gyvenimo tėkmės – dalis.

Jie neprivalo būti labai skirtingi: atvirkščiai, nuvargusiam keliautojui (o po kelių valandų prie vairo kiekvienas bus nuvargęs) ji siūlo vienodumą, kuris tampa svetingumu, nes yra nuspėjamas, įprastas, tiesiog savas, kaip savi ir pažįstami daiktai, grįžus į tėvų namus: eini, žiūri savo kambarį, kur viskas, absoliučiai viskas yra žinoma, kur žinai ne tik kiekvieną sienos plyšelį, bet ir kiekvieną baldų varžtelį, kiekvieną parketo įdubimą.

Todėl žmogus, vykstantis per Ameriką, jau žino, kas jo laukia, atvažiavus į miestelį (maža to, prie dažno iš jų ant lentos dar bus ir gyventojų skaičius užrašytas – taigi gali žinoti, koks miesto dydis): keli moteliai, bažnyčia, parduotuvėlės, kur parduoda maistą, bulvinius traškučius, cigaretes ir alų, greito maisto restoranai, paštas ir policijos nuovada. Įpratusiam keliauti nieko daugiau nereikia: visa tai prie pagrindinio kelio, visa tai – patogiai čia pat, ir viskas paruošta naudojimui.

Čia nereikia aiškintis ir žiūrėti į žemėlapį, kaip didmiestyje, čia nepasiklysi ir nesusipainiosi. Ir čia visų akys tave mato, ir žino, kad atvažiavai: jie rūpinasi ir savimi, nes nepasitiki nepažįstamaisiais, bet prisimins ir tavo saugumą ir gerovę.

Būtent dėl to mažuose miesteliuose Amerikoje fantastiškai, neįtikėtinai, juokingai mažas nusikalstamumas ir nerakinami namai. Siaubo filmai apie maniaką-nusikaltėlį mažame miestelyje būtent todėl ir būna sumanyti ir parodyti tokioje aplinkoje, kad nusikaltimo baisumas atrodo dar šiurpesnis ten, kur yra nepalyginamos ramybės bendruomenė, kur niekas niekada nevyksta.

Mažame miestelyje vienintelės vietos, kurias užrakina – bankas, parduotuvė ir viešbučių kambariai. Iš tiesų, nuslėpti nusikaltimą čia ne lengviau, nei paaugliui tėvų name pavogti iš svetainės televizorių ir paslėpti jį savo kambaryje: namų gyventojai iškart pastebės, kad dingo, o pastebėję žinos, kur jo ieškoti. Amerikos miesteliuose policijos nuovados vadovas ne tik visiems žinomas: jis gyventojų tiesiogiai ir renkamas (kaip, pavyzdžiui, ir ugniagesių tarnybos vadovas[1]), ir todėl ir jis žino ir pažįsta ne tik tuos, kurie nusikalsta. Jam žinomi ir visi tie, kas gali nusikalsti.

Paslapties čia nenuslėpsi, ir privatumo čia nėra jokio ir net nesitikima. Dėl to nereikia kaltinti liežuvaujančių namų šeimininkų, besidairančių pro langus, susitinkančių maisto prekių parduotuvėje ir kavinėje ir aptariančių visus, kam nesiseka šeimoje, kas apgaudinėja žmoną, kas geria ir kieno vaikai slapčia rūko už mokyklos. Visuomeninė gyvenimo kontrolė ir vertinimas yra miestelio kraujyje, ir jei nebūtų namų šeimininkų, paskalomis ir apkalbomis turėtų užsiimti jų vyrai, nes miesteliui tai ne tik neišvengiama: to niekas nė nesiruošia vengti ar kratytis. Jei nori privatumo – negyvenk čia, važiuok didmiestin, ten rasi visą anonimiškumą, kokio tik gali geisti tavo širdis.
-------------------

[1] Ne tik vietos valdžios, bet ir valstybinės tarnybos vadovų renkamumas JAV užtikrina ne tik gerą tvarką, bet ir visai kitą požiūrį į federalinę, t.y., visos šalies centrinę, valdžią, nei kitur. Amerikos miesteliui tiek valdžia Vašingtone, tiek net ir savo valstijos sostinėje reiškia taip mažai, kad, paėmęs vietos laikraštėlį, kartais gali pagalvoti, kad esi atskiroje angliškai kalbančioje valstybėje. Miestelis yra pats sau, jis pats ir pradžia, ir pabaiga, jam nieko iš nieko, atrodo, nereikia (nors tai nėra tiesa – daugelis mažų bendruomenių priklauso nuo didelių įmonių, nuo infrastruktūros, nuo netoliese esančių karo bazių).

"Miesto IQ", 2009 m. liepa-rugpjūtis