Snukių daužytojai megztais sijonais

Kadangi diskusija su lietuvių kalbos Talibanu skubiai perėjo į tą teritoriją, apie kurią priklauso rašyti mano blogo tualetiniame priede "Spjauk ir skalauk", ten ir įdėtas apie tai įrašas su citatomis.

(Nuotrauka: coolfreeimages.net)

Kelionių vadovai, palaimos laukimo palydovai

(Vienas iš straipsnių, kurių nespėjau laiku sudėti į blog'ą. Geriau vėliau, negu niekad.).

Iš visų knygų, kurias turiu, šias imu nuo lentynų su didžiausia palaima. Tai mano antrojo tikėjimo šventieji raštai, mano maldaknygės, mano šviesos tunelio gale: kelionių vadovai. Kelionėmis jaučiuosi apdovanotas nepelnytai ir dosniai, o šios knygos – mano bandymas užgriebti dar daugiau to, ko jau ir taip gyvenimas atseikėjo per akis.

Atsimenu, savo pirmąjį kelionių vadovą – tikrą kelionių vadovą, nekalbu apie sovietines turistinės literatūros knygeles (ten visuomet buvo pasakojama, kaip buržuazijos nustekenta Lietuva atėjus Tarybų valdžiai tapo išsivysčiusia pramonės, žemės ūkio ir mokslo respublika) – varčiau kažkada bibliotekoje Kaune, kai buvau studentas. Nežinia, kaip tas leidinys ten atsirado – tai buvo kelionių spaudos grando Arthur‘o Frommerio knyga iš serijos apie Europą, kur pragyventi galima tik už 10 ar 20 dolerių per dieną. Bent jau taip buvo parašyta.

Frommeris, tarnaudamas JAV kariuomenėje, keliavo po Europą ir 1957 metais išleido knygą apie Europą, kur dienos pragyvenimas gali tekainuoti 5 dolerius. Anuomet kelionės buvo tik turtingųjų užsiėmimas, o amerikiečių turistai (o po Antrojo Pasaulinio karo keliavo daugiausia jie – europiečiai beveik visi buvo neturtingi kaip bažnyčios pelės) visada gyvendavo ir maitinosi geriausiuose miestų viešbučiuose, kur būdavo atkuriama pusiau kolonijinė, pusiau amerikietiška prabanga. Kandeliabrai, krištolas ir praėjusios epochos imitavimas nuo Romos iki Stambulo kratydavo pinigines. Frommeris kvietė „gyventi kaip vietiniai“, skaitytojai pakluso. Leidėjas knygą šiek tiek taisė, tikslino kainas ir tiražavo vėl ir vėl (suma didėdavo pagal infliaciją). Paskui pradėjo rašyti apie atskiras šalis ir ne tik apie Europą.

Nors esu pasakęs daug bjaurių žodžių apie kelionių knygas, propaguojančias gyvenimą šiukšlynuose ir studentų prieglaudas (ir šiame straipsnyje jų bus pakankamai, tik turėk kantrybės, skaitytojau), anuomet tas pigių kelionių leidinys apie man nematytus Vakarus buvo saldesnė už medų.

Kaip vaikas traukia iš maišelio vieną saldainį po kito, apimtas nesąmoningo transo, taip ir aš rijau eilutę po eilutės, pastraipą po pastraipos, miestą po miesto - viešbučių ir viešbutukų, restoranų ir barų, parduotuvių, tualetų ir stočių aprašymus. Visas šias smulkmenas, visas miesčioniškas ir proziškas detales skaičiau kaip lyriškiausią poeziją.

Jau tuomet supratau, ko noriu iš kelionių. (Tie, ką ypatingai siutina mano rašymuose asmeniškumai ir „pažiūrinės nuošnekos“, turėtų toliau neskaityti, nes minėtosios bjaurasties dozė šiame straipsnyje gali pasirodyti pavojinga sveikatai). Kelionėse noriu ne tik muziejų ir įžymių pastatų, kelionėse noriu matyti kitos šalies gyvenimo smulkmenas: kaip atrodo jų autobusų bilietai, kokie ten taksi, kokie laikraščių kioskai, kokiais ženklais pažymėtos vaistinės, kokios formos ten šaligatvio plytelės bei pašto dėžutės ir kokiais raktais rakinamos mažos durelės ant gatvės žibintų stulpų.

Norėjau matyti jų policijos uniformas ir municipalines tvarkdarių mašinas, karštą vasaros rytą plaunančias gatves. Man buvo įdomu, kokiais ženklais atitveriamas kelio ruožas, kai jis remontuojamas svečioje šalyje, ir kokios vaikams skirtos sūpynės ir kalneliai jų parkuose. Į kokius aplankus jie deda popierius savo biuruose ir kaip atrodo spintelės virtuvėje.

Man rodos, tai man buvo netyčia įskiepyta jau vaikystėje, kai Nidos paplūdimyje kartais rasdavau ant smėlio išplautą švedišką plastmasinį buteliuką nuo gėrimo ar kokią tuščią ledinukų dėžutę. Sakiau anksčiau ir nepavargsiu sakyti: sovietų laikais man tai buvo lyg laiškai iš kito – laisvo – pasaulio, lyg menkučiai, už aguonos grūdelį ir adatos skylutę mažesni langeliai į ten, kur tuomet negalėjau, bet paskui tikėjausi, keliauti.

Buvau Vakarų vaizdų išaugintas: mamos pastangomis namie būdavo krūvos, stirtos vakarietiškų žurnalų iš Techninės bibliotekos, o amžinatilsio tėvelio rūpesčiu man būdavo labai ribojamas televizoriaus žiūrėjimas. Turiu už ką tėvams dėkoti: nesu matęs nuo pradžios iki galo nė vieno rusiško filmo apie karą, nemačiau „17 pavasario akimirkų“ apie Štirlicą (gal 20 minučių šio serialo esu žiūrėjęs) ir kitokios Kremliaus klasikos. O ką jau kalbėti apie visokius „gardemarinus“, „Elektroniko nuotykius“ bei rytų Vokietijos gamybos filmus apie indėnus ir kitą bjaurastį, kuria maitinosi mano bendraamžiai – visa tai mane vaikystėje laimingai aplenkė. Vietoje to varčiau žurnalus su pusnuogėm tetom, tepančiom ant užpakalių aliejų rudesniam įdegiui, bei limonado reklamomis. Rasotas butelis ir šlapia citrina šalia jo atrodė gražiau, nei visi pasaulio meno kūriniai.

Dabar man tokiu leidiniu tapo knygos apie keliones. Galiu skaityti viešbučių aprašymus bei informaciją apie kelionę iš oro uosto kaip romaną. Nes tai – kelionės pažadas, ir jis čia pat, knygyno lentynoje, kainuoja tiek, kiek kavinėje sumoku už pora sumuštinių ir puoduką kavos. [Stilistams/korektoriams: jei galite, netaisykite “puoduko“ į „puodelį“ – pastarasis skamba kaip iš pretenzingos provincijos laikraščio rubrikos. Ačiū.]

GREITAS IR LENGVAS PASISOTINIMAS

Kelionių vadovai Vakaruose – pelninga ir stabili leidybos atšaka. Didžiosios leidyklos joms leidžia pasakiškus pinigus, nes ir pelnai čia pasakiški. Skirtingai nuo kitų knygų – pavyzdžiui, romanų ar memuarų, kurių paklausa keičiasi ir priklauso nuo mados ir nuo temos, kelionių vadovai priklauso tik nuo keliaujančių srautų ir yra puikiai nuspėjami. Kelionių mados ne taip greitai praeina – Turkiją nuo Malaizijos ir Tanzanijos skiria praktiškai viena karta. Maža to, kelionių vadovai sensta ne taip greitai, kaip madingos ir išreklamuotos knygos (todėl ir reklaminių vajų turistų knygoms beveik niekas ir niekada nerengia – išpirks ir taip), nenupirko šiemet, nupirks kitais metais. Galiausiai, kelionių vadovą žmonės renkasi ne pagal autorių, o pagal mėgstamą leidyklą. Reiškia, nereikės mokėti pasakiškų honorarų, kaip už kokį Harį Poterį ar Da Vinčio kodą.

Didžiosios kelionių knygų serijos – australų „Lonely Planet“, prancūzų „Michelin Guide“, britų „Rough Guide“ ir „Dorling Kindersley“, amerikiečių „Fodor‘s“, „Frommer‘s“ ir „National Geographic“ – bando, ir dažnai sėkmingai, įteigti skaitytojui, kad jokios kitos serijos jam nereikia: kad ir kiek keliautum, tik mes tau aprašysim šalį aiškiai, suprantamai ir taip, kaip reikia būtent tau.

Tai kartu ir teisinga, ir ne. Kiekviena knyga vis dėlto yra autoriaus kūrinys, ir kelionių vadovas – ne išimtis. Net „McDonald‘s“ mėsainių užkandinės truputėlį skiriasi Šveicarijoje, Amerikoje, Japonijoje ir Baltarusijoje, nors ir labai stengiasi nesiskirti; taip ir knyga – visada rašytojo atspindys. Kad ir kaip bandytų leidykla, naudodama nuoseklų dizainą, nustatytus spalvų derinius ir šriftus, sukurti nekintamo stiliaus įspūdį, rašytojo individualumas išlenda, lyg pievagrybis, praplėšęs asfaltą.

GIRTOS VIKINGĖS LEGENDOS

Šia proga prisiminiau, kad atėjo laikas įvykdyti pažadą, duotą viename ankstesniųjų straipsnių. Esu žadėjęs papasakoti apie kelionių vadovą po Islandiją ir Grenlandiją, išleistą 1997 metais, kurio autorė – amerikietė Deanna Swaney. Vadovas buvo išleistas mano nelabai mėgstamoje „Lonely Planet“ serijoje, bet net ir tarp tų knygelių, itin mėgstamų tarp medžių glėbesčiuotojų ir taikos mylėtojų nuskalbtais marškinėliais ir trumpomis kelnėmis su aštuoniasdešimčia kišenių, žiba ir žaižaruoja kaip paklaikusio šėtono akys naktyje.

Buvo taip: nusipirkau tą vadovą prieš skrisdamas į Islandiją. Viena pigiųjų avialinijų, tuomet tik pradėjusi skraidyti į Islandijos sostinę, reklamavo negirdėto pigumo skrydžius, aš nusipirkau bilietus, užsisakiau viešbutį ir automobilį ir neilgai galvojęs nusipirkau kelionių vadovą po Islandiją, kurį ligi šiol laikau garbingoje lentynos vietoje, nes tokių kliedesių retai besutiksi (dabar ją gali rasti nebent knygyne, prekiaujančiame senais leidiniais).

Knyga turiniu ir stiliumi priminė išprotėjusius pamfletus, kuriuos devintojo dešimtmečio pabaigoje Maskvoje prie metro stočių pardavinėjo savamoksliai filosofai ir revoliucionieriai. Autorė, jau pirmame puslapyje prisipažinusi, kad gyvena Aliaskoje ir ten slepiasi nuo „šliaužančio jaunųjų kapitalistų antplūdžio“, nuotraukoje šypsojosi apsirūkiusia šypsena iš po ilgų pusiau žilų plaukų kupetos.

Islandijoje jai nepatiko beveik viskas, ir todėl apie šalį moteriškė rašyti nelabai stengėsi, daugiausia putojo ir barėsi. Knygoje iš visų pusių buvo išskalbtas ir pamoralizuotas NATO aljansas nuo pat jo įkūrimo datos (Islandija ten buvo įstumta „spaudimo“ dėka), ypatingas dėmesys buvo skirtas tuomet saloje buvusiai amerikiečių karo bazei, kurios „vis labiau nekenčia visi islandai“. Islandams buvo įkrėsta už naudojimąsi banko kortelėmis („išprotėję dėl savo plastikinių kortelių“), viešbučiai buvo išbrokuoti, nes autorei priminė pigius motelius juos tėvynėje. Šalis buvo brangi, nesuprantama ir beprasmė.

Apie automobilio nuomą buvo pusantros eilutės (labai brangu, todėl net negalvok), ir paskaičius toliau, buvo akivaizdu, kad autorei nepavyko išsinuomoti ten automobilio – ir ačiū Dievui: buvo išvengta žmonių aukų ir sugadinto turto dėl vairavimo išgėrus. Autorė, pateikusi beveik visą informaciją (nuo kainų iki tvarkaraščių) klaidingai, tik vienintelėje vietoje neprašovė pro šalį: alkoholis, jo pardavimo vietos ir laikas, kainos ir svaiginimo potencialas buvo išnagrinėti ir aprašyti iš pagrindų. Pigiausias alus, girdi, labai silpnas: „reikia labai greitai gerti, kad pajustum, kaip kala į kaukolę“. Moteriškė aiškiai buvo ištyrusi šią sritį negailėdama jėgų ir sveikatos.

Tai buvo tikrų tikriausias girtuoklio vadovas po šalį, visiškai nepritaikytą girtuoklystei. Nenuostabu, kad autorei ten nelabai patiko. Saudo Arabijoje striptizo barų mėgėjai, sako, irgi lieka nusivylę.

O Islandiją myliu nuo to karto, nors grįžęs nebuvau, bet pažadu grįžti. Poliarinė diena, šviesa atskridus vidury nakties, tuščias kelias iš oro uosto per vulkanines pievas, kur nė vieno medžio, ir geriausia radijo stotis, grojanti visą mano mėgstamą XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio muziką, Reikjaviko „Lett FM 96.7“. Ligi šiol jos kartais klausausi internetu. Ir skaniausi mėsainiai anapus poliarinio rato, „Aktu Taktu“ užkandinėje (www.aktutaktu.is). Reikės kada nors parašyti apie visa tai.

PIGIŲJŲ KELIAUTOJŲ KNYGOS

Kelionių vadovas „Lonely Planet“ – savotiška legenda knygų tarpe. Įkurta Australijos hipių iš 1972 metais po kelionės iš kengūrų žemyno po Aziją, „Lonely Planet“ rado rinkoje neužpildytą vietą, ir iš pradžių pasižymėjo žaviai skandalingais tekstais – knygose ne tik buvo skyriai apie tai, kur nusipirkus narkotikų ir susiveikti suklastotų studentų pažymėjimų, bet ir nepatinkančios vyriausybės išvadinamos „kretinais“ arba „siaurapročiais psichais“.

Knygos buvo puikiai perkamos, nepaisant jų labai menkos praktinės vertės: žemėlapiai atrodė taip, lyg juos braižė savamoksliai vyresnių klasių moksleiviai (kai kuriais atvejais taip ir buvo), informacija buvo surinkta aplaidžiai, o ilgi skyriai apie tai, kur nusipirkti bilietą ar iškeisti pinigus, buvo tiesiog kenksmingi. Mažą kelionės biudžetą taupyti privalantis studentas buvo klaidinamas nemokšiškais patarimais, siūlant archaiškas kelionių čekių, „kurjerių“ kelionių agentų ir kitokios pokario bankininkystės ir aviacijos paslaugas, kainuojančias labai brangiai ir žinomas daugiausiai istorikams.

Apsirūkiusiųjų ir apspangusiųjų rašytojų šventė baigėsi, savininkams stengiantis pralaužti ledus ir gauti pripažinimą labiau tradicinių keliautojų tarpe (net ir vadovas po Islandiją dabar jau naujas ir labai padorus). Vėliau leidykla buvo parduota turtingiems investuotojams, ir viskas baigėsi taip pat, kaip ir daugelis sėkmingų Gėlių Vaikų sumanymai: prijaukinti, pastatyti ant patikimų komercijos bėgių ir apibėrę pagyvenusius kūrėjus milijonais.

Nors daugelis pigiųjų keliautojų (vadinamų „backpackers“ – kuprininių) niekina gyvenančius geruose viešbučiuose, o pastarieji nenori nieko bendro turėti su susivėlusiais keliautojais, pasipuošusiais auskarais antakiuose, abiems kategorijoms skirtų knygų rinkos nepastebimai susiliejo ir ribos išsitrynė. Taip yra daugiausiai dėl to, kad geras kelionių vadovas daugiausiai priklauso ne nuo numatomo biudžeto, o nuo to, ar rašytojas myli tą šalį.

Geriausias pavyzdys – Anglijoje leidžiama „Rough Guide“ serija. Pats pavadinimas („Apytikris vadovas“) labai klaidinantis: šios serijos knygos gali pasigirti kone tiksliausia informacija, geležinkelių maršrutų, stočių ir tvarkaraščių paaiškinimai yra nepakeičiami. Sunkiau yra su šalies ir jos miestų aprašymais: jie dažniausiai įkvėpimu irgi primena geležinkelio tvarkaraščius; jie koktesni, nei dalykinis susitikimas nuobodžiame verslo seminare penktadienio popietę, kai visi dalyviai po sočių pietų vos įstengia pasilikti neužmigę.

Tačiau, pavyzdžiui, knyga apie Japoniją šioje serijoje yra lyg genetikos klaida: įdomi nuo pirmo iki paskutinio puslapio, parašyta tiesiog įsimylėjus. Aš beveik matau rašytoją, kuris negalėjo atitrūkti nuo klaviatūros, kuriam buvo gera nuo kiekvienos eilutės. Knygą rekomenduoju visiems, kas susiruošia į tą šalį.

STANDARTINIS INDIVIDUALIZMAS

Daugelis kelionių vadovų bando įtikinti, kad štai ši knyga – ir tik ji – parodys Jums „tikrąją“ šalį, kuo toliau nuo turistų minių, kuo toliau nuo atvirukų pardavėjų ir blogų restoranų, kur meniu surašyti šešiomis kalbomis ir kur Jums pateiks ne vietos virtuvę, bet jos blankią turistinę interpretaciją. Angliškas posakis „off the beaten track“ (ne ant išminto tako) puikuojasi ant kone visų viršelių.

Paskui turistas begėdiškai apgaunamas, nes po tuo viršeliu dažniausiai būna viena po kitos sudėliotos tos pačios įžymybės, kaip ir kitose knygose. Nė viena knyga apie Paryžių nepamirš Luvro, o vadovas po Veneciją – Šv. Morkaus aikštės; ir kodėl turėtų? Tas vietas nori apžiūrėti kiekvienas, nors, tiesa pasakius po Luvrą dažniausiai tamposi minios tokių, kurie neatskirtų viduramžių tapybos nuo „Olialia“ kalendoriaus, o Šv. Morkaus aikštėje nuobodžiausia pasaulio kavine besimėgaujantys snobai nemato apsilupusios gyvosios Venecijos, kuri tikrai ne mažiau verta dėmesio.

Iliuzija, kad knyga atskleis „paslaptis“, kurios neprieinamos kitiems, ir pavers Jus iš buko turistaujančio vieneto gudriu ir įžvalgiu keliautoju, yra nenuilstamai reklamuojamas melas.

Pirma – kokios paslaptys gali būti spausdinamos 50 tūkst. egzempliorių tiražu? Pagalvokite patys. Pažiūrėkite į merginą iš reklaminio kvepalų plakato ir pagalvokite, gal ir ji šypsosi drėgnomis lūpomis ir raukia strazdanota nosį tik Jums? Tikriausiai. Jums ir dar šimtui milijonų žmonių. Taip ir su tomis paslaptimis.

Jeigu nusipirksite, kaip aš, kelias skirtingų serijų knygas apie tą pačią šalį, pamatysite, kad tos pačios „paslaptys“ yra ir kitose knygose, ir jokios jos ne paslaptys.

Nesitikėkite lengvo ir paprasto būdo apgauti visus ir pamatyti tai, ko nemato kiti. Tai įmanoma, bet nelengvai pasiekiama: dažniausiai per kelias keliones ir ne vienos, bet dvidešimt vienos knygos perskaitymą.

Antra vertus, kaip vaikai neturėtų tikėti dėdėmis, siūlančiais saldainius, taip ir keliautojai neturi manyti, kad reikia tik persiskaityti knygą, ir gaus kažką tokio pat gero, kaip ir kiti, už pusę kainos. Teisybė yra tokia, kad viskas kainuoja: ir žemė, ir laikas, ir ištekliai, ir darbas. Pigaus viešbučio nerasi ant puikaus paplūdimio. Jei virėjas geras, jis vargu ar dirbs už skatikus niekam nežinomoje lindynėje. Net ir pigios darbo jėgos šalyse darbas kainuoja, ir įgūdžiai bei talentas vertinami. O jau ką kalbėti apie paprastą higieną: jei užeigoje pagailėjo pinigų servetėlėms, galite būti tikri, kad jų pagailėjo ir stiklinių bei lėkščių tinkamam plovimui bei šviežiems maisto produktams, jei pastovėję buvo keliais skatikais pigesni.

KO TOSE KNYGOSE NERASITE

Sunkiausia pagal kelionių vadovus išsirinkti viešbutį. Bergždžias užsiėmimas. Taip yra dėl to, kad dažniausiai viešbučiams kelionių vadovų rašytojai skiria labai nedaug laiko (žinau, nes pats kažkada dirbau tą darbą). Labai retai kada autorius gauna tame viešbutyje nors vieną naktį pernakvoti – dažniausiai jis paprašo parodyti kambarį, kuris parodomas pats geriausias, šviežiai sutvarkytas. Ne tas, kurio langai į garažą arba į vidinį viešbučio kiemą.

Apie aptarnavimą rašytojas nesužino teisybės beveik niekada – keliautojas tai atranda pats. Pigesniuose viešbučiuose dažniausiai paprasčiau: mažiau kambarių, mažiau paslaugų, paprastesni keliautojų prašymai ir kuklesnės jų viltys, todėl nusivylusių būna mažiau.

Viešbučius dažniausiai patariu rinktis, apžiūrėjus jų tinklalapius, ir paskui pabandžius atsargiai pasiskaityti internete atsiliepimus. Kodėl atsargiai? Mat atsiliepimus dažniausiai rašo tie, kas liko viešbučiu labai nusivylęs. Po laimingų kelionių atsiliepimus mažai kas palieka, istorijos pasakojamos draugams ir artimiesiems, bet rašyti nesivarginama. Tai neteisinga, bet taip yra.

Kita beviltiška beveik visų kelionės vadovų dalis – patarimai apie bilietus. Tiesą pasakius, dažnai stebiuosi, kam gadinamas popierius: dar nesu sutikęs nė vieno žmogaus, kuris būtų gavęs nors trupinėlį naudingų žinių apie lėktuvo bilietus iš kelionės vadovo.

Pirmiausia, kol vadovas išleidžiamas ir parduodamas, pusė informacijos jau būna pasenusi. Maršrutai atšaukiami ir pakeičiami, o minimos kainos yra arba juokingai per didelės, arba nusikalstamai per mažos. Antra, kelionių vadovų rašytojai turi kažkokį keistą įprotį rekomenduoti nesuprantamus laikraščius ir visokiais keistas agentūras, o ne patogų ir aiškų bilietų pirkimą internete.

Agentūroje dirba toks pat žmogus, kaip Jūs, ir priešais jį toks pat kompiuteris, kaip ir Jūsų. Jis, palyginti su Jumis, turi žymiai mažiau laiko, ir nori ne geriausią kainą rasti, bet kuo daugiau bilietų parduoti – tai ne privalumas. Prašyti jo, kad jis Jums nupirktų bilietą, tai tas pats, kas samdyti kitą žmogų, duoti jam popierėlį su Jūsų draugo telefono numeriu, ir prašyti, kad už Jus suspaudytų klavišus.

Visos nebrangių bilietų radimo taisyklės yra paprastos, ir galiu jas čia pat išvardinti.
Pirma. Pasirinkite kelionės laiką ne per Kalėdas ir ne liepos ar rugpjūčio mėnesiais. Tada pigių bilietų nebūna.

Antra. Neieškokite tiesioginio skrydžio. Persėdant skristi visada pigiau. Trečia.
Pirkite iš anksto – t.y. ne prieš savaitę ir ne prieš mėnesį. Prieš aštuonis-devynis mėnesius. Bilietas turi būti gerai išnešiotas – kaip kūdikėlis. Štai ir visos taisyklės.

Parašiau ir galvoju, tai ar aiškiau dabar skaitytojui, kokį vadovą pasirinkti? Galbūt ir ne. Bet vieną būdą pasakysiu, jis paprastas ir niekada manęs nėra pavedęs. Ketindami važiuoti į kurią nors šalį, nesivarginkite skaitydami kelionių vadovų recenzijas.

Pasiimkite knygyne nuo lentynos vadovą ir skaitykite ne nuo pradžių, bet pagal rodyklę susiraskite miestą, vietą, įžymybę, apie kurią jau ką nors žinote – arba esate svajoję, ir perskaitykite, ką apie ją parašė autorius.

Jei rašymas neskambės, kaip svetimas, jei pasirodys, kad autoriaus žodžiai ten rikiuojasi priimtinai, jaukiai ir pažįstamai, ir jei suvirpa kelionės laukimo jausmas, tas giedras, tvilksintis malonus nerimas – tikriausiai ta knyga yra Jums.

"Istorijos", 2008 m. gegužė.

Mėlyna spalva pažymėtas perspėjimas skirtas tyčia Justinui Žilinskui, anksčiau skaičiusiam "Istorijas" ir slapčia geidusiam, kad manęs ten nebūtų, o dabar nebeturinčiam nei laiko, nei noro...

Kultūros žmonės

Labai seniai nebuvau atnaujinęs blog'o. Dabar atėjo laikas.

Tema: mano straipsnis "Lietuvos Ryte" ir reakcija į jį.

Jei kas neturi laiko skaityti: klausiau, kam reikalingas Lietuvoje valstybinis kalbos reguliavimas, sakiau, kad anglų kalbos įtaką su rusų tapatinti yra neteisinga, ir prognozavau, kokia bus reakcija iš VLKK (Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos).

Sureagavo skubiai, iš širdies ir visiškai taip, kaip reikia tikėtis iš agresyvių biurokratų, kurių "piemuo" paklausė, kam jie reikalingi.

Iškart matyti - kultūros žmonės. Šviesuomenė. "Atsiprašyti už įžeidimą", "normalioje šalyje jau sėdėtum cypėje", "iškaršti kailį", "piemuo", "mėgina sutrypti lietuvių kalbą".

Šviesos nešėjai, atėję į www.lrytas.lt komentarus, dar grasino baudžiamuoju kodeksu (ne naujiena - Albertas Drešeris savo manifeste irgi kvietė organus sutramdyti suįžulėjusius). Šį kartą net garsusis Pikasas, įsiutęs dėl mano asmeninės pašaipos komentaruose (palyginau jį su Radioshow personažais), ėmėsi svarstyti apie mano pilietybę ir pajamų deklaracijas.

Ką nors pridurti būtų sunku. Pats straipsnis - žemiau.

Grėsmė lietuvių kalbai - savanaudžių fundamentalistų prasimanymas

Anuomet, kai Lietuva dar tik stengėsi tapti ES nare, dažnai girdėjosi ciniškas ir nesąžiningas sąmojis: „Vienoje sąjungoje jau buvome, dabar į kitą veržiamės“. Nesąžiningas – nes lyginamas kalėjimas, kuris buvo naudingas tik jo šeimininkams (na, ir kai kuriems kaliniams, kuriems per kelis dešimtmečius zona pradėjo labai patikti), su savanoriška sąjunga, kurios privalumai nariams yra akivaizdūs.

Dabar vėl prikeltas senas baubas – anglų kalba. Kažkada su pasibaisėjimu lupta nuo kioskų reklamų ir persekiota UAB pavadinimuose, dabar anglų kalba, girdi, gresia taip pat, kaip anuomet grėsė visuotinis rusifikavimas.

Apie tai kalbėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė. Nors pastabos buvo proginės, skirtos spaudos atgavimui, kalbai ir knygai, bet pagal seną tradiciją VLKK jaustųsi nejaukiai, jei nors sekundei pamirštų apie savo draudžiamąją ir baudžiamąją funkciją.

Pradėkime nuo to, kam moderniai, savimi pasitikinčiai valstybei reikalinga tokia „komisija“? Pasaulyje – net ir mažų kalbų šalyse – kalbos nėra reguliuojama sfera, juolab reguliuojama valstybės.

Kaip ir meilė, dainos ar patriotizmas – sveikos šalys palieka tai tvarkyti patiems žmonėms. Prancūzija ir Islandija, daug valstybės dėmesio skiriančios kalbos tvarkymui, yra keistos, nebūdingos išimtys, o ne sektini pavyzdžiai. Kitur kalbos tyrimas ir puoselėjimas yra akademinis užsiėmimas, jei ir paremiamas valstybės, tai ne daugiau, nei retų vaismedžių veislių saugojimas arba kaimo bažnyčių chorai.

Lietuvoje, neturinčioje valstybinės religijos, ją pakeitė dogmatiškas ir kietakaktis kalbos reguliavimas, įgyvendinamas nelinksmų ir irzlių funkcionierių. Kažką primena?
Taip, Iraną – kaip Lietuva vėliausiai iš visų Europoje buvo pakrikštyta, Persija priėmė islamą vėliau, nei kitos regiono šalys, o po 1979 metų revoliucijos aršaus religinio elito vadovaujama valstybė puolė įrodinėti sau ir kitiems, kad uolesnių musulmonų pasaulyje nėra. Policija miestuose gaudo moteris, „nekukliai“ užrištomis skaromis, sostinėje ideologinį grynumą saugo ne šiaip sau kas nors, o „Kultūros ir islamiškosios išminties ministerija“, kruopščiai sekanti ir baudžianti visokius nukrypimus nuo religinio tyrumo normų.

Mes Lietuvoje ne ką blogesni – turime VLKK. Kalba, kuri turėtų būti visų lietuvių nuosavybė, yra priskirta vos ne farmacijai arba bankininkystei – mėgėjams čia ne vieta.

Kalbos komisija su tokiais, kaip aš, net kalbėtis atsisako (po mano komentaro, paskelbto www.lrytas.lt, vienas Lietuvos žurnalas norėjo surengti susitikimą prie apskritojo stalo su kalbos pareigūnais ir manimi – bet mokesčių pinigais apmokami „ajatolos“ sakė nematą reikalo pliurpti su kažkokiu plunksnagraužiu, paprastu kalbos vartotoju). VLKK anuomet net lygino save su krepšinio treneriais – girdi, į žiūrovų patarimus jie dėmesio nekreipia.

Kalbos reguliuotojai yra visiškai patenkinti tokia padėtimi: žmonių pritarimo jiems visiškai nereikia. Iš esmės Lietuvoje yra keli šimtai žmonių, kurie patys taisykles nustatinėja, patys jas supranta, patys jų laikosi ir patys yra įsitikinę jų reikalingumu. Bet koks bandymas klausinėti ar ginčytis ir užčiaupiamas tuojau pat: „Cit, o tu kas toks? Kas tau davė teisę apskritai apie tai kalbėti?“

VLKK interneto svetainėje forumo dalyvis net iš aukšto paaiškino man, kad kitose kalbose normos ir taisyklės nustatomos pagal vartotoją, o lietuvių kalboje vartotojas turi prisitaikyti prie taisyklių, taip kad, rašytojau, priimk realybę. Tokios logikos absurdiškumo jos išpažinėjams nepaaiškinsi – kaip ir Lietuvos ambasados biurokratams neįkalsi, kad ne jų reikalas duoti patarimus dėl registruojamų kūdikių vardų. Išpūs akis: „Kas čia tokio? Argi kenkia?“

Net pats žmogaus burnojimas prieš jam nepatinkančias taisykles yra priimamas kaip nedovanotinas akiplėšiškumas. Bandymas svarstyti tai, ar mums reikalingas lietuvių kalbos reguliavimas ir norminimas, šiais laikais yra kone tolygus siūlymui atiduoti Vilnių Lenkijai arba Kryžių kalne įrengti vandens pramogų parką.

Klausimas priimamas su tokiu šventu įsiūčiu (jei abejoji, skaitytojau, – pažvelk į www.vlkk.lt svetainę kitą dieną po šio straipsnio pasirodymo, ir pats nuspręsk, ar moku nuspėti ateitį), kad tikrai atrodo, jog ideologizuoto kalbos reguliavimo „politbiuras“ pats nėra labai tikras dėl savo vaidmens.

Irane didžiųjų ajatolų taryba irgi nemėgsta, kai kas nors klausia, kam jie reikalingi. Nes jų būtinybė akivaizdi tik jiems patiems.

Jei Užkalnis parašytų straipsnį apie tai, ar reikalingi gydytojai arba statybininkai, vargu ar kas pultų piktintis, tik nusišypsotų ir numotų ranka. Gydytojai gydo ligas, statybininkai mūrija sienas, o ką daro kalbininkai? Puoselėja kalbą? O kaip ta kalba gyveno tuomet, kai buvo lietuviai, bet nebuvo komisijų, inspekcijų ir institutų?

Šį kartą I.Smetonienė anglų kalbos įsigalėjimą prilygino rusifikavimui. Anglų kalba mojuojama lyg baubu neatsitiktinai: kalbininkų elitas beveik visas yra LTSR laikų palikimas, su Vakarais susidūręs tik neseniai ir paviršutiniškai. Anglų kalba šiems žmonėms – tai nepažįstama teritorija, nors kažkada šiek tiek ir išmokta, o sparčiai tą kalbą priimanti visuomenės dalis, kuri nuo to nė kiek nenukenčia, yra akivaizdus priminimas apie menkas VLKK sąsajas su gyvenimu.

Rusų ir anglų kalbų mokėjimas lietuviui yra principingai skirtingi dalykai. Sakysi, „ką išmoksi – ant pečių nenešiosi“, bet ne viskas taip paprasta. Kiekviena kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir kontaktų galimybė. Ankstesnis rusifikavimas ne tik turtino Lietuvos gyventojus galimybe skaityti Dostojevskį, bet ir nejučia siejo su ta erdve, nuo kurios dabar Lietuva bando nusisukti.

Anglų kalba duoda galimybę susisieti su kita erdve ir kitomis vertybėmis – teisingesnėmis, reikalingesnėmis ir pažangesnėmis.

Gamta nemėgsta tuštumos. Prieš dvidešimt metų, nemokėdami vakarietiškų kalbų, beveik visi mokėjo rusų kalbą, nes, kad ir kaip mylėtum lietuvių kalbą, literatūrą ir kultūrą, jos horizontai labai kuklūs. Blaiviai mąstant, galimybė daugumai gyventojų mažos kalbos šalyje gerai išmokti dvi užsienio kalbas yra nereali. Todėl valstybės reikalas – sąmoningai pasirinkti tą, kuri atspindi norimą šalies vystymosi kryptį.

Visuotinis anglų kalbos mokėjimas Skandinavijoje buvo svarbi ir nerūdijanti vinis, prikalusi tą regioną prie Vakarų. Rusų kalbos, kaip antrosios kalbos, dominavimas centrinėje Azijoje, ne mažiau nei natūralus polinkis į korupciją, lemia tų šalių rūgimą Rusijos įtakos sferoje.
Irena Smetonienė turėtų suprasti šį skirtumą. Jau pabodę išdidūs paistalai, neva mums reikia būti savimi, nesidairant į nieką, yra vaikiški ir naivumu primena sovietinę dainelę „Te visad šviečia saulė“. Lietuva per maža, kad galėtų gyventi pati sau. Mažos šalys ir mažos tautos visada turi rinktis, ir anglakalbės kultūrinės sferos pasirinkimas yra ne grėsmė, bet Lietuvos išlikimo užtikrinimas. Anglų kalbos įsigalėjimas gresia ne lietuvių kalbai (ar išnyko kalbėtojų skaičiumi panašios norvegų ar danų kalbos?) – jis baugina nebent tuos, kieno darbo vietos priklauso nuo niekam nereikalingos kalbinės „tvarkdarybos“.

Nieko nepadarysi – senais laikais šamanai, būgnais ir šokiais šaukiantys lietų, irgi visus įtikinėjo, kad be jų saulė rytoj nepatekės.

(www.lrytas.lt, 2008 m. gegužės 16 d.)

Taip gerai pavaryta, kad net pavydu darosi

Perskaičiau "Lietuvos Ryte" Vincento Sako straipsnį "Sovietizmai - lietuvio galvoje ir ant stalo". Necituosiu, paskaitykite patys.

Puikus straipsnis. Geras, kaip reta. Atgaiva širdžiai.

Rupūs miltai kaip gerai parašė autorius. Sunku atsitraukti. Pavaryta iš peties per visą sovietinę smarvę, visą tą pseudolietuvišką brudą nuo karbonadų iki baltų mišrainių, per konjaką geriamą užsikandant limončiku, per stolovkes, obščepytą, granionus stakanus - aš pats norėčiau taip parašyti, bet nesugalvojau ir nespėjau. Dabar parašė Vincentas Sakas, ir išjudino avilį nejuokais - šimtai pasiutusių sovietikų, visi bliauna ir spjaudosi apie tai, kaip paniekino jų riebaluotų šaukštų ir drumzlinų kompotų jaunystę.

Vis labiau įsitikinu, kad teisingiausias kelias - LTSR savartyno generolus siutinti, erzinti ir juoktis be gailesčio, kad gerai suprastų, jog iš jų juokiamasi.

Didžiausias runkelio siaubas - Lietuva kaip UAB

Dovanokim Lietuvai antiviziją: kokios Lietuvos bijome ir nenorime labiausiai? Kokia ji turėtų būti, kad naktį išverstų iš lovos, kaip baisus sapnas su žaliadančiais vampyrais? Galbūt tai Lietuva su sovietine kariuomene ir „vajenkomatais“, su rusiška raštvedyba?

Ar gal tai būtų šalis, ekonomine plėtra besilygiuojanti į Baltarusiją, kur TV žiūrovai laukia ne naujo šokių dešimtuko, o „naujienų iš laukų“ apie „kovą už derlių“?

Ar gal tokia Lietuva, kur užsienio kelionėms reikėtų išvažiavimo vizų, kur buto reikėtų laukti eilėje dvidešimt metų, o vietoj parduotuvių centrų su čiuožyklomis būtų tuščios lentynos ir pardavėjos, priimančios klientus pro kiemo duris?

Nieko panašaus: baisiausia būtų, jei Lietuva panešėtų į uždarąją akcinę bendrovę. Taip sakė plakatas, iškeltas prie vieno Vilniaus viešbučio susirinkusių mitinguotojų, gynusių Algirdą Paleckį: „Lietuva - ne UAB“.

Kadangi „partbilieto“ netekęs Paleckis žada tapti kovotoju su elitu Nr. 1, galima suprasti, kad jo rėmėjų sentimentus būtų naudinga įsiminti, nes tai bus programos gairės ne vienam mėnesiui.

Ten būta ir kitų kalbos inovacijų - pavyzdžiui, iš dvasiškai artimos Rusijos pasiskolintas terminas „oligarchas“ (anuomet žemaičių lakūnas tokios terminijos net nesapnavo, o dabar štai - kaip tik iš tėtuko V.Putino aktualijų skrynelės - kas sakė, kad nutraukti ryšiai?). Tačiau šiandien aš norėčiau trumpai sustoti būtent prie to uabo.

Taigi, apsaugok Dieve mus nuo Lietuvos, kuri būtų panaši į uždarąją akcinę bendrovę. Į ką tik nori tegu būna panaši, nors į vargšų prieglaudą, nors į kaimo durnelių cirką, bet apsaugok, Viešpatie, tegu tik nebūna panaši į veikiančią įmonę. Kas gali būti baisesnio, nei pelną ir darbo vietas kuriantis, mokesčius mokantis ir valstybės ūkio stuburą sudarantis „uabas“?

Tegu daro ką tik nori, tik apsaugok mus, Aukščiausiasis, nuo pelno ir nuo prakeiktos „rinkos akonomikos“. Nežinojom ir nereikėjo, apsieidavom be visų tų uabų ir akcinykų ir kitų žulikų, dirbom normalius darbus, dainavom dainas ir šokom šokius, po visą Sovietų Sąjungą važinėjom be pasų, kol neatėjo vagys ir spekuliantai į valdžią ir nepridarė savo avantiūrų, išdraskė kolchozus ir išvogė šalį.

Iš šio paprasto plakatėlio galima suprasti, kaip netoli dar nueita per penkiolika metų, jei ekonominė veikla yra didžiausias įmanomas siaubas, kuriuo save ir kitus kraupina tie, kam nejuokais rūpi Lietuvos ateitis, ir kam svetimo skausmo nebūna.

Beveik taip pat baisu, amoralu ir pražūtinga, kaip alaus reklama ir kaip gyvenamasis namas vietoj „Lietuvos“ kinoteatro. Tik pagalvok, uždaroji akcinė bendrovė, siekiantis pelno darinys, įdarbininantis žmones, mokantis atlyginimus, akcininkų valdomas ir mokantis mokesčius - tokio makabriško Frankenšteino įsikūnijimo gali palinkėti mūsų Marijos žemei nebent jos aršiausi priešai.

Sentimentaliems žmonėms (aš – vienas jų), tas plakatėlis prie viešbučio, kurį man vis maga pavadinti „Draugystės“ vardu, priminė jaunystę. Priminė tuos laikus, kai buvo piktinamasi kooperatyvais, privatininkais, vertelgomis - vagimis ir spekuliantais, ir kaip motinos kalbėjo su nerimu apie sūnų, užsiimantį „komercija“ - na, pinigų užsidirbo, devintą “Žiguli” niauktais langais jau turi, betgi Dieve mano, visiems būtų geriau, jei būtų normalų darbą gavęs. „Normalų“ - kokioje nors valstybinėje įmonėje, institute ar gal valdžios įstaigoje, ne kokiam žulikavotam uabe.

Daug galvojau anais laikais, kai tauta pirmasyk be vargo suskilo į elitą ir runkelius, kas gi yra runkelio mąstymo pamatas. Ne tik rusiška muzika, ne tik pavydas ir baimė, bet pasidygėjimas bet kokia pelninga ar ekonomiškai prasminga veikla - vienas būdingiausių runkelizmo simptomų.

„Nematuokim visko pinigu,“ - tuoj prasideda klyksmai. Tik tie klykiantieji kažkodėl skaičių nepamiršta, kai kalba pasisuka apie jų pačių stipendijas ar atlyginimus. Visas išblyškęs naujosios kairės keliaujantis cirkas, stojęs mūru tai už „Lietuvą be kabučių“, tai už Kauną be “Akropolio”, turbūt kaipmat permastytų savo radikalią poziciją, jei kas nors jiems pasiūlytų susimažinti savo pajamas ir iš gautųjų pinigų remti paveldo nekaltybę.

Runkelis labai greitai priprato prie visko, ką gavo Lietuvos uabėjimo dėka - ir automobilio, ir buto ar namo (perkamo ne už paskyrą, bet už pinigus, ir ne iš profsąjungos, bet iš statybos bendrovės), ir parduotuvių, pilnų prekių ištisus metus - viso to, ką sukūrė laisva rinka ir normali ekonominė veikla (ne ministerijos ir ne kolchozų kontoros), ir nesiruošia tų dalykų atsisakyti - bet kiekvienam sakys, ir sau pačiam pakartos, kad ne, tokios Lietuvos jis negali pakęsti.

Tai jau net ne minedizmas – juk net Minedas pardavinėja savo talentą už pinigus ir suvokia, kad jo kūryba turi savo kainą, ir gavęs pinigų, jis gali nusipirkti naujus akinius bei želė plaukams. Juo arčiau rinkimų, juo daugiau bus apeliavimo į tuos, kas stovi dar aukščiau Minedo tame išrinktųjų Panteone: tuos, kas tiki Pinokio pasakomis apie pinigėlius ant medžių, ir į tai, kad mažiau ekonominės veiklos reikš turtingesnį gyvenimą.

www.lrytas.lt, 2008 m. sausio 20 d.

Kaip pelningiau pardavus Lietuvą?

Lietuvą pardavinėjame nuolat, tik vadiname tatai kitaip. Vadiname tai „norėjimu tinkamai pristatyti mūsų šalį“. Bet iš tiesų pasauliui Lietuvą reikia parduoti, kaip baldus ar kaip automobilį, ir nieko čia gėdingo nėra. Variantai tik du – arba norime kitiems patikti ir patinkame tokiu būdu, kuris veikia, arba esame įsitikinę, kad “kam reikės, tie ir patys supras“, ir toliau pasineriame į folklorinį kliedesį apie tai, kuo turėtume būti patrauklūs likusiam pasauliui, nes mums taip atrodo ir nuo seno atrodė.

Tai, kuo mes manome esą patrauklūs – liaudies dainomis ir šokiais, kiaulės ausimis šaltienoje ir neva nuostabia architektūra, bei „artimiausia sanskritui kalba“ – yra už Lietuvos ribų niekam neįdomu, ir nereikia įsivaizduoti, kad tie dalykai kam nors pasidarė reikalingesni nuo mūsų patiems sau įsikalbėjimo.

Jau girdžiu nepatenkintą niurzgimą: „Kodėl turime kažkam patikti, geriau būkim patys sau žmonės“. Taigi kad ne. Gali būti pats sau ir kitų nuomonę moti ranka, jei esi labai didelė ir turtinga šalis ir virimo savose sultyse visiškai pakanka, arba jei esi patenkintas gyvenimu savo pelkėje, natūriniu ūkiu ir natūriniais mainais su panašiais „frykais“ – kaip kokia nors Baltarusija, kuri sėkmingai užsikonservavo maždaug 1980 metuose, prekiauja su dar keliais likusios pažangios, besivystančios ir niekada nebeišsivystysiančios žmonijos dalies atstovais, ir kur niekam daugiau nieko nereikia, tik sovietinio rojaus – pigaus šildymo daugiabučiuose blokiniuose namuose ir darbo vietų traktorių gamykloje.

Pirmasis variantas Lietuvai nepasiekiamas, o antrasis – tikrai nereikalingas (žinoma, suprantu, kad ką tik aprašiau runkelinę svajonę). Nereikalingas, kaip nereikalingi jai rusiški dantų grąžtai arba skulptūros ant Vilniaus oro uosto atvykimo salės frontono, bet apie jas dar pasisklaidysiu atskirai.

Kodėl sugalvojau apie tai rašyti? Todėl, kad Vilnius mažiau nei po metų taps Europos kultūros sostine. Gera galimybė eis šuniui ant uodegos, jei kultūros sostinė bus tų, kas ligi šiol Valdovų rūmus laiko potencialia atrakcija, o šalies patrauklumą matuoja tais pačiais standartais, kurie vedžiojo kažkada rankeles, maketavusias sovietinio „Inturist“ lankstinukus apie laimingą sovietinę Lietuvą.

Pasižiūrėkite daugumą reklaminių klipų arba interneto svetainių apie mūsų šalį. Turinys naujas (kai kur), geresnė ir vaizdo, ir garso kokybė, ir filmukų montažas gyvesnis, bet rodoma iš esmės tas pats, ką rodė prieš trisdešimt metų turistams iš Volgogrado ir Taškento bei retai užklystantiems vakariečiams - Trakų pilis, tautiniai kostiumai, muzikiniai ir teatro festivaliai, krepšinis.

Ir, žinoma, baisi anglų kalba nuo pat pirmojo interneto puslapio. Laukinis, nevalyvas gramatikos klaidų ir XX amžiaus vidurio rusiškų vadovėlių apie „anglijską jazyką“ kratinys. Algis Ramanauskas-Greitai labai vykusiai programoje „Baltish“ bandė sudirbinėti tokios anglų kalbos “nešiotojus”, bet turiu pasakyti, kad menas ten tik kukliai imitavo realybę. Stulbina net ne pats nemokėjimas žmoniškai parašyti angliškai, bet karingas ir atkaklus paties nesugebėjimo neigimas.

Liežuviais ir smegenimis, kurie geriausiai pritaikyti rusiškiems anekdotams apie Petką ir Čiapajevą, mūsų atsakingi buduliai ir budulienės sugeba net ir pasididžiuoti.

Prieš keletą metų vieno didelio Lietuvos miesto administracijai vienas žmogus (tikrai ne aš – aš būčiau tik piktai šaipęsis ir dar draugams išsiuntinėčiau) geranoriškai parašė, kad jų angliškas tinklapis, švelniai tariant, taisytinas, ir dar surašė, ką reikėtų taisyti. Ir gavo arogantišką atsakymą, pirmiausia patariantį geriau žiūrėti tvarkos „savo Amerikoje“, ir pranešantį, kad nemato reikalo „pataikauti slengui“ – taip ir buvo pasakyta. Bus daug žaviau, rašė viešųjų ryšių specialistai iš erdvaus valdiško kabineto, jei mūsų anglų kalba bus pažymėta gražiu žemaičių ar dzūkų akcentu.

Laukinis supratimas, kad gerokai atsikrenkštus ir prisirinkus įžūlumo, galima iškišti pasauliui ką tik nori, yra nepaprastai gajus.

Kažkada Lietuvos kaimo turizmo pionieriai buvo visiškai įsitikinę, kad tupykla lauke yra svarbus ir vertingas egzotikos priedas („užsieniečiams taip tik įdomiau“), šiandien ryškiausias pavyzdys yra Vilniaus oro uostas.

Skulptūros lauke šlovina darbininkų ir valstiečių aviaciją, o pats oro uostas savo tinklapyje giriasi: „Atkreipkite dėmesį į apšvietimo lempas ir lubų bei sienų lipdinius senajame keleivių terminalo pastate (tipiški stalinizmo epochos kūriniai) – tokių jau nebeišvysite nė viename pasaulio oro uoste.

Pirmiausia tai netiesa – tai tipinis sovietinis oro uosto pastatas, kokių daug liko Rusijoje, o antra, nuo kada atsilikimu reikia didžiuotis? Dar įduokite registravimo darbuotojoms skaitiklius ir žąsies plunksnas vietoj kompiuterių, o keleivius prie lėktuvų vežiokite kinkomais vežimais.

Apsinešęs savo iliuzijomis nemato ne tik stulpo, į kuri atsitrenkia eidamas, bet ir plataus šaligatvio, kuriuo galima ramiai žingsniuoti. Išsigalvojant begalines variacijas, kuo čia dar galėtų pasididžiuoti Lietuva, ir priėjus šiame transe prie šeštosios vietos Eurovizijos konkurse celebravimo (pasakysiu paslaptį – pats Eurovizijos dainų konkursas yra tik kasmetė poros vakarų pramoga; Airijoje, laimėjusioje tą balaganą septynis kartus, apie tai dauguma gyventojų net nežino), užsispyrusiai nepastebima tai, kas iš tikrųjų yra sėkminga ir patrauklu.

Daugelį Lietuvoje tikriausiai nustebins, kad geriausiai pasaulyje žinomi Lietuvos „prekių ženklai“ yra: 1. Grūto parkas, 2. paminklas Frankui Zappai Vilniuje ir 3. Genocido muziejus (tiesa, pasaulyje visų vadinamas tiesiog „KGB muziejumi“). Toliau būtų gal Kuršių nerija, o gal Kryžių kalnas.

Sovietinių baidyklių muziejus po atviru dangumi ir jo nenurimstantis įkūrėjas pasaulio spaudos aprašytas ir fotografuotas daugiau, nei visi mūsų nuostabieji teatrai ir muzikos festivaliai kartu paėmus.

Kainavęs pigiau nei kopijavimo aparatas kurioje nors turizmo propagavimo kontoroje arba kurio nors Lietuvos įvaizdį kuriančio valdininko tarnybinio automobilio ratas, Franko Zappos paminklas garsina Lietuvą labiau nei šv. Onos bažnyčia.

Beje, nepakenkė ir tai, kad paminklas buvo ne „žaviai nevykusiai“ padirbtas kokio nors savamokslio lipdžiaus (įsitikinusio, kad „taip dar įdomiau bus“), o sukurtas Konstantino Bogdano, profesionalaus skulptoriaus, išmanančio savo darbą.

KGB rūsiai ir kelios tikros kameros, po kurias vedžioja turistus įvaizdžio konsultantų nepaliesti, tačiau kvalifikuoti darbuotojai, ne tik nupurto pačius nerimčiausius bernvakarių lankytojus iš Europos ir visam vakarui priverčia pagalvoti net ir makaules, nepratusias prie mastymo, bet ir šimtąkart geriau paaiškina tūkstančiams žmonių, kad čia ne dar vienas matrioškų kraštas su geresniais šaligatviais ir beviziu rėžimu, o visai kita šalis, nei Rusija.

Daugelis skaitančių numos ranka arba sakys - nesąmonė, jei kokiam nors durneliui patinka tokie niekai, kaip Amerikos muzikanto paminklas prie poliklinikos Vilniuje, tai ar jau mes turime jiems bandyti įtikti? Geriau būkim savimi.

Ta proga prisiminsiu istoriją, kurią išgirdau Vakarų Afrikoje iš vieno amerikiečių savanorio, atvykusio gyventi į tolimą kaimą Ganoje, Voltos upės regione.

Kaimiečiai jam skundėsi, kad kelionės į turgų - visai be naudos, nes jų auginamos daržovės menkai perkamos, didžiąją dalį tenka parsinešti atgal iš turgaus. O kas gerai perkama, klausė savanoris. „Vištos,“ atsakė kaimiečiai. „Gretimame kaime augina vištas, jie visas parduoda per tris valandas ir eina namo, taip gerai jas perka. Jie labai gerai gyvena iš tų savo vištų.“

Amerikietis pasidomėjo, kodėl ir jį priėmęs kaimas nenorėtų pereiti prie paklausios produkcijos. „Tai kad mes daržoves auginame,“ buvo atsakymas.

Norint kažką parduoti, reikėtų būti pasiruošus atvirai pripažinti, kad vienintelis prekės patrauklumo teisėjas - jos pirkėjas. Pirkėjas - tai tas keliautojas, kuris už Lietuvą balsuoja savo pinigine: arba atvyksta, arba ne. Nesvarbu, ar jis mums patinka, ar atvažiuoja prisilakti ir pastūgauti Pilies gatvėje, o ne užsiimti tauria aukštos kultūros veikla, kurios mums norėtųsi.

Jei mums vis dar atrodo, kad mūsų gintaras - unikalus, virtuvė - prilygstanti itališkai ar meksikietiškai, teatras - reikšmingas ir visiems žinomas, o krepšinis - bilietas į pasaulinę šlovę, tokį įsitikinimą galima pasilikti nebent savo pačių tarpusavio pasigyrimams prie alaus, o pardavinėti tai, ką perka, ir netampyti po turgų nuvytusių daržovių, kai ten perkamos vištos.

www.lrytas.lt, 2008 sausio 16 d.

Niūrieji žurnalistinės tyrumos ajatolos

Už žurnalistą blogiau gal bus tik susireikšminęs žurnalistas, niekaip negalįs pamiršti apie "ketvirtosios valdžios" vaidmenį ir apsiėmęs pamoralizuoti.

Dabar radau visą tinklapį, kur vanoja visuomenę ir vieni kitus žurnalistinės tyrumos jezuitai.

Atkreipiau dėmesį į juos ne todėl (arba ne tik todėl), kad Šarūnas Bagdonas parašė apie mane - galų gale, apie mane rašo kas netingi, net "redkolegijos narys" Justinas Žilnskas nepamiršta ir populiarina mane Google paieškose. (Žodis "redkolegija" buvo jau pamirštas - o koks gražus Tarybų Lietuvą ir jos "redakcijų kolektyvus", menantis daiktavardis, tokių paieškoti dar reikėtų, čia beveik kaip "mikrorajonas", "vyr. redaktorius", "gerb. mokytoja" ir "Antanavičius Jonas, Pranovič").

Atkreipiau dėmesį į Šarūno Bagdono pastabas daugiausia todėl, kad jis, nepamiršęs įžnybti mano gyvenamojon vieton (kai tekstų kritika prasideda arba baigiasi žodžiais "o dar sėdi Londone", tai iškart žinai, kad rašo tikras inteligentas, kuriam yra ką pasakyti), prisiminė ir Lietuvos Ryto, kuriam rašau, "abonentinį kurtumą" dideliai ir skausmingai (kai kam) "Lietuvos" kinoteatro problemai.

Tai, kad "Už Lietuvą be kabučių" kova dėl Lietuvos kino teatro ir viešųjų miesto erdvių išsaugojimo sulaukė ženklaus susidomėjimo Vakaruose leidžia manyti, kad abonentinis "Lietuvos ryto" kurtumas šiai problemai yra kaip tik dienraščio provincialumo ženklas. Net, jei tekstai rašomi sėdint Londone.

Žinoma, už visą Lietuvos Rytą nepasakysiu, bet aš, garbės žodis, dar apie tą susireikšminusią kompaniją, dominuojamą "Naujosios Kairės" veikėjų, neparašiau ne todėl, kad jie man nerūpėtų, o tiesiog pristigo laiko, sudirbinėjant liaudies mediciną ir VLKK.

Bet kada nors tikrai parašysiu: nesu kurčias ir aklas tikrai problemai, kai būrelis entuziastų negali suprasti, kad sostinės centre žemė kainuoja, ir ne viskas, kas yra susiję su menu (nors "Lietuva" su juo nelabai mano atmintyje susijusi, daugiau su indų ir rusų filmais) gali ir turi būti šventa karvė ir kad ne viskas, kas yra statoma pelno tikslais, yra paveldo išžaginimas.

Dar norėčiau parašyti apie "ženklų susidomėjimą" Vakaruose - būtų įdomu sužinoti, kurgi Vakaruose yra žinoma apie seno betoninio kino pastato rytų Europos sostinėje planuojamą nugriovimą. Bijau, tie Vakarai nesitęsia toliau Basanavičiaus gatvės.

Pasirodė įstabu, kad neužsičiaupiamai moralizuojantis tinklapis ne tik turi daug ir nesijotų minčių apie tai, ko neturėtų būti šiukšlinoje spaudoje, bet dar ir nustato gaires, pagal kurias galima konstatuoti, kad štai "kurtumas" pripažintai "problemai" yra to ar kito leidinio amoralumo išraiška. Įdomu, kur toje skalėje būtų piktybinis nerašymas apie pasaulinį atšilimą, globalizaciją, NATO nusikaltimus ir kitas privalomas sopančių širdžių "problemas".

Nevisavertiškumo komplekso spazmai: "mes – šiaurės Europa"

Lietuvį skaitytoją galima įsiutinti keliais būdais: 1) parašyti gerai apie Ameriką; 2) parašyti ką nors apie žydus; 3) parašyti ką nors apie gėjus. Tą žinojau, kaip ir kiti tautą erzinantys plunksnagraužiai.

Neseniai pastebėjau dar vieną būdą. Parašyk kur nors, bet kokiame kontekste, kad Lietuva yra Rytų Europa. Tuojau prapliups pasipiktinimo lavina – nuo sarkastiškų pastebėjimų, girdi, ponaičiui reikia mokytis geografiją, iki įprastinių klinikinių diagnozių, kurių necituosiu, nes tyčia joms esu įveisęs specialų savo blogiuką (blogelį?): http://spjauk.blogspot.com

Tikrai neketinu dabar aiškinti paėmęs liniuotę ir žemėlapį, ar Lietuva yra Rytų, ar Šiaurės Europoje, ar Pietų Azijoje, skaičiuojant nuo Ramiojo vandenyno šiaurės, nes visa tai yra tik pasirinktinis ir vargu ar mokslinis pokalbis. Kaip ir didžioji dalis geografijos. Kodėl Australija – žemynas, o Grenlandija – tik sala? Kodėl Kaspijos jūra yra „jūra“, o Mičigano ežeras – tik ežeras? Tai yra taip pat išgalvota, kaip ir „Europos centras“ Lietuvoje (tokiomis nesąmonėmis užsiima tie, kas daugiau neturi kuo užsiimti – panašiai galima sugalvoti kokį nors „dangaus vidurį“, kuris, žiūrėk, tiksliai sutampa su magistrale nuo Kauno iki Klaipėdos).

Svarbu yra tai, kad visi (išskyrus ištinusius nuo nevisavertiškumo komplekso tautiečius) laiko Lietuvą Rytų Europos šalimi ir nėmaž dėl to nesijaudina. Zyziantis, verksmingas reikalavimas, kad mus vadintų taip, kaip norime, kad mus vadintų, yra tos pačios boratizmo ligos simptomai. Kaip ir aiškinimasis dėl „aštriadančių lietuvių“, „vienakojų lesbiečių“, ambasadoriaus lygiu inicijuojamos diskusijos, ar tikrai lietuviai valgo arklieną.

Lietuviai ne vieninteliai užsiima šiuo aiškinimu pasauliui apie savo identitetą. Ne taip seniai Indija, kuriai, Dievas mato, turėtų būti kitų rūpesčių gyvenime (nestabilus elektros tiekimas, atsilikusi infrastruktūra, minios bekojų ir berankių elgetų prie kiekvienos miesto sankryžos, pragariška korupcija...), užsiėmė pervardinti miestų ir provincijų vardus „tinkamesniais“, nekolonijiniais, pavadinimais bei išreikalauti, kad ir pasaulis taip vadintų – Bombėjus tapo Mumbajumi, Madrasas – Čenajumi ir panašiai. Maža to, kad senasis pavadinimas (kokios nors etninės grupės tradiciškai naudojamas) buvo pakeičiamas kitokiu, bet lygiaverčiu (kitos, ir vietinės, grupės naudojamu pavadinimu), niekam, atrodo, neatėjo į galvą paklausti, kodėl sveiko proto tautai turėtų rūpėti, kaip ją vadina kiti.

Čia kaip Graikijos noras uždrausti Makedonijos pavadinimą, nes Makedonija, girdi, ne šalis, o Graikijos provincija. Kai smegenyse užverda prarūgęs rūpestis dėl pavadinimų – gero nelauk.

Todėl norėčiau siūlyti, kad nesustotume ties „šiaurės Europa“. Reikalaukime, kad Lietuva visur ir visada būtų vadinama „tolimaisiais Vakarais“, arba „Far West“. Švietėjišku darbu (jei reikės, ir teisiniu persekiojimu) turėtų užsiiminėti diplomatinės atstovybės užsienyje. Rašykime į visų enciklopedijų ir žemėlapių leidyklas, o prieš nepaklūstančių šalių ambasadas renkime protesto akcijas.

Ir skelbkime karą Vokietijai, nes Frankfurto oro uoste pats neseniai mačiau akiplėšišką užrašą „Wilna“.

www.alfa.lt 2008 m. sausio 7 d.

Kalėdų niekas neatšaukė

Pastaba internetiniam leidimui: šis straipsnis pasirodo turbūt per vėlai, bet tinklapyje uzkalnis.blogspot.com visuomet dedu straipsnius tik po to, kai jie pasirodo spausdintame leidinyje ir yra išparduodami kioskuose. Geriau vėliau, negu niekad.

Kai kada galima pagalvoti, kad Kalėdų jau nebėra. Tiek aimanuojama dėl išniekintos Kristaus gimimo šventės, dėl nežaboto komercijos siautulio, dėl persiėdimo ir persigėrimo. Savigrauža užsiėmusioje vakarų Europoje patekančios Betliejaus žvaigždės laukiama su kitokiu nerimu: ar nebus įžeisti kitatikiai?

Bet aš dėl šios šventės nesijaudinu: kasmet metais laukiu Šv. Kalėdų kaip vaikas, džiaugsmingai ir tyrai.

LAIKAS VYTI LAUK BAUBUS IR NERIMĄ

Pagalvojus, baubams tikrai yra pagrindo. Lietuviams su Kalėdomis apskritai jau daug dešimtmečių, atrodo, nesisekė: pirma buvo sovietinis bukaprotiškas šventės reguliavimas – klasėje Šv. Kalėdų dieną pusės vaikų nebūdavo, žiniasklaida šventės neminėdavo, išskyrus kokį siužetą apie tai, kad „spalvotomis reklamomis ir ryškiomis šviesomis pasipuošė Niujorko gatvės, bet ne visiems šiandien šventė: tūkstančiai benamių, išsirikiavę prie nemokamos sriubos virtuvės, neturi kuo džiaugtis“. Buvo ir pakaitalas – dirbtinis ir rusiškas: Diedas Morozas su Snieguročka, ir raudona penkiakampė žvaigždė vietoje Betliejaus žvaigždės arba angelo. Keista, bet nebuvo sugalvota jokio Vėlykų pakaitalo – juk galėjo būti dažomos ir braižomos vietoje margučių kokios, pavyzdžiui, bulvės arba ropės. Buvo juk vietoje Užgavėnių „žiemos palydos“.

Paskui ideologinio reguliavimo nebeliko, bet keletą metų siautėjo „mentalitetas“: katalikiškas kančios sutaurinimas reiškė, kad blizgesiui dar neatėjus, jo vietą užėmė davatkiškas rimtumas ir teatrinis tragizmas. 1994 metais, kai dar gyvenau Lietuvoje, šventinė televizijos programa buvo sudaryta daugiausia iš liūdnų giesmių, kryžių ir koplytstulpių bei įvairiais kampais rodomo Vilniaus televizijos bokšto. Klausti, ar taip reikia minėti Išganytojo gimimo dieną, tais laikais buvo nepadoru ir prilygo vos ne sausio 13-osios atminties išniekinimui.

Po kelių savaičių persikėlęs gyventi į Angliją, kitąmet vos ne su džiaugsmo ašaromis žiūrėjau į pasipuošusias parduotuves, blizgučius ir linksmą šurmulį. Spalvos, o ne pilkuma. Muzika ir varpeliai, o ne liūdnos raudos. Ir šypsenos vietoje surūgusių veidų.

Bet ir čia greitai supratau, kad esu vienas nedaugelio besidžiaugiančių. Madingiau ir padoriau Vakaruose buvo sielotis, kad Kalėdos tapo komercijos švente ir viskas matuojama pinigais. Pagrindo tokiam sakymui buvo, ir nemažai: aplink buvo daugybė žmonių, Kalėdines dovanas perkančių su tokiu pačiu įkvėpimu ir polėkiu, su kokiu dažnas užsako apsilankymą pas dantų gydytoją arba atnaujina automobilio draudimą. Parduotuvių lentynose pūpsojo negrabiai surinkti „Kalėdų dovanų rinkiniai“ – koks skutimosi losjonas ir vyriškas odekolonas, arba kaklaraištis ir dezodorantas. Pašto prekybos katalogai grūdo „idealias Kalėdų dovanas“ (suprask, idealiai tinka Kalėdoms, nes tokio niekalo niekas pats sau nepirks jokią kitą metų dieną). Didelėse parduotuvėse, kaip išvargę grybautojai Dzūkijos miškuose, bastėsi žmonės pavargusiais ir piktais veidais, renkantys „sąrašus“ – visiems giminėms ir draugams viskas suplanuota, dovanos sugalvotos, pareiga bus atlikta. Kaip toli nuo to, ką atnešė kūdikėliui Jėzui trys karaliai: ten buvo auksas, smilkalai ir kvapnusis aliejus. Nė vienas iš šių daiktų nebuvo būtinas nei kūdikiui, nei tėvams, kuriems teko sūnaus gimimą pasitikti tarp naminių gyvulių, tvarte. Praversti galėjo nebent smilkalai: net ir žiemą Artimuosiuose Rytuose turėjo būti karšta, ir smilkalai galėjo nors kiek praskaidrinti tvarto tvaiką. Bet kuriuo atveju, dovanos buvo karališkos: dosnios ir simbolinės. Nebūtinai kiekvienas gali įpirkti aukso taurę ar dubenį, bet pats požiūris moko mus: nedovanok to, ko pats nenorėtum gauti. Todėl šalin pigų kaklaraištį, kurio niekas nenupirko visus metus, ir pigų skystį po skutimosi.

Beje, apie tris karalius. Jau pačioje Kristaus gimimo istorijoje politinio nekorektiškumo ir diskriminacijos užuomazgos. Piemenims, ganiusiems gyvulius netoliese, apie Išganytojo gimimą pranešė angelai; maža to, ne tik pranešė, bet ir pasakė, kur reikia eiti. Karaliams jokių pranešimų nereikėjo: jie žinojo, kad gimė žmonių gelbėtojas ir atpirkėjas, kai tik pamatė Kalėdų žvaigždę. Menkos kvalifikacijos, neišsilavinę piemenėliai buvo vos ne už rankos nuvesti, o išminčiams nieko nereikėjo aiškinti. (Kai kurių mokslininkų nuomone, karaliai iš Persijos, kurių kapai ir šiandien yra netoli Teherano, buvo ne karaliai, o Zoroastriečių tikėjimo žyniai, kurių stipriausios išmanomos disciplinos buvo astronomija ir astrologja, todėl Betliejaus žvaigždės pasirodymą jie greitai pastebėjo ir teisingai suprato.)

Daug kas šiandien mano, kad nešti auksą, smilkalus ir kvapnųjį aliejų dovanų neturtingo dailidės Juozapo šeimai buvo gal ir neprotinga: vienas šmaikštuolis pasakė, kad jeigu išminčiai būtų atnešę muilo, cukraus ir žvakių, jie tikrai būtų parodę išmintį. Antra vertus, būtent pardavę arba įkeitę brangias dovanas, Kristaus tėvai galėjo apmokėti kelionę į Egiptą – brangios ir sunkios kelionės beturčiai kitaip nebūtų galėję sau leisti.

PERSISOTINIMAS – NE BAISU IR TIKRAI NE BAISIAUSIA

Po sovietinių vargų į Lietuvą atėjo iki lubų prikrautų prekybos centrų laikai, ir eiles prie kasų ir prekystalių pakeitė eilės prie automobilių stovėjimo aikštelių (piktos pardavėjos liko tokios pat: anksčiau jos buvo nepatenkintos, nes pirkėjai atitraukdavo jas nuo pelningesnės prekybos pro užpakalines duris, dabar jos surūgusios, nes joms moka labai nedaug – todėl, kad tu, pirkėjau, visada renkiesi mažiausią kainą – taigi kaltink tik save). Ir čia, pasikeitus padėčiai ir gruodžio mėnesį kasmet baisintis pertekliumi ir automobilių eilėmis („iš kur tiek visi pinigų turi?“) atėjo nesupratimas ir abejonės: ar tokios turi būti Šv. Kalėdos? Ar dvylika patiekalų tinka pirkti ten, kur du perki, ir trečią gauni nemokamai? Ar kūčiukus (mano šeimoje mes juos visada vadinome šližikais) galima ne patiems kepti, bet vežti prie kasos tame pačiame vežimėlyje, kuriame jau yra alus, šampanas, šaldytos krabų lazdelės, degtinė ir koks nors likeriukas, o taip pat skalbimo milteliai ir bulvariniai laikraščiai?

Tinka. Ir galima. Nes šventa šventė yra didesnė ir tyresnė, negu visi prekybos centrai ir visos nuolaidos. Šv. Kalėdos nebijo parduotuvių šurmulio ir perpildytų stovėjimo aikštelių, ypatingų pasiūlymų, akcijų ir nuolaidų, kaip Gedimino pilies bokšte plevėsuojanti vėliava nebijo lietaus, sniego, turistų su kišeniniais fotoaparatais ir paukščių, kurie netyčia gali tą vėliavą apkakoti. Šventė yra simbolis, ji stipresnė, nei pavienio žmogaus – ar jų minios – įvairios tuštybės ir kasdieniai smulkmeniški rūpesčiai. Ji nepriklauso nuo to, ar einame į bažnyčią Piemenėlių mišioms. Jei manome, kad Šv. Kalėdos gali bijoti mūsų nepagarbos, per gerai galvojame apie save ir per menkos nuomonės esame apie mūsų tradicijas. Tradicijoms nereikia apsaugos. Jos gyvena pačios ir reguliuoja mūsų gyvenimus labiau, nei mes galime įsivaizduoti.

Pagaliau, net jei ir Kalėdos tampa persisotinimo švente, net jei stalai lūžta nuo mišrainių ir kitko – ar tai blogiausia blogybė, kurią galima įsivaizduoti? Taip, žinau, apsirijimas yra viena iš Didžiųjų Nuodėmių, bet pasaulyje, kur žūsta žmonės, vyksta karai, Afrikoje gentys šaudo viena kitą, net pačios nesuprasdamos, kodėl ir ko vardan yra tos skerdynės, kur vaikai laksto su Kalašnikovo automatais ir kur kapojamos galvos – nejau šiame pasaulyje blogiausia, kas gali įvykti, yra lietuviškas persivalgymas?

Pagaliau, net ir pats faktas, kad galime sielotis ne dėl badu mirštančių, ne dėl sovietų okupacinės kariuomenės ir ne dėl to, kad kieno nors gimines išvežė tremtin (ne tokia sena ir ne tokia jau istorinė atmintis daugelio vis dar gyvų žmonių galvose ir širdyse), o dėl to, ar tinkamai švenčiame vieną iš švenčių, ar ne per daug blizgučių ir ar ne per daug laiko praleidžiame parduotuvėse – pats šis faktas rodo, kokie nereikšmingi mūsų vargai. Patikėk, skaitytojau – jeigu Tavo giminės merdėtų badu, Šv. Kalėdų dvasingumas būtų tikrai mažiausias iš visų tavo rūpesčių.

O dėl komercinio siautulio, dėl visų pasiūlymų ir nuolaidų, dėl Kalėdų žvaigždės, begėdiškai prikergiamos ant parduodamo „su ypatinga nuolaida“ dulkių siurblio ar šaldytuvo – viskas nebus taip baisu, jei prisiminsime, kad komercija visada buvo tokia, kitokia nebuvo niekad ir, tikriausiai, niekad kitokia nebus. Skaitytojau, ar tu manai, kai Juozapas su Marija sustojo nakčiai tarp gyvulėlių, nes karčemoje nebebuvo vietos, jie ten gyveno nemokamai? Labai abejoju. Savininkas, esu tikras, tuomet paskaičiavo už nakvynę. Jei būtų žinojęs, kad jo tvarte gims Išganytojas, ir jei būtų buvę labiau informuoti laikai, ten, be jokios abejonės, būtų parduodami suvenyrai; vėliau, fotografijos ir vidaus degimo variklio amžiuje, tvartelis būtų paverstas turistų centru su restoranais, autobusų stovėjimo aikštelėmis, marškinėlių ir atvirukų parduotuvėmis, ir kažkam byrėtų monetos, kaip jos byrėjo viduramžiais iš parduodamų indulgencijų, šventų relikvijų ir per atlaidus parduodamų saldainių, o šiandien byra Vatikano parduotuvių savininkams. Jei Kristus ir popiežius nebijo, kad jų vaizdai ant lėkščių, servetėlių ir kalendorių atims jų šventąjį taurumą, ar mes turėtume bijoti, kad Kalėdų panaudojimas prekybai ką nors padarys pačioms Šv. Kalėdoms?

Juk kitos šventės ar svarbūs dalykai nenukenčia dėl prekijų aktyvumo. Šv. Valentino dienai parduodami atvirukai ir šventės baruose nepakenkia tikrajai meilei, kaip jai nekenkia ir jos neliečia nei sekso filmai, nei nepadorios kelnaitės ir liemenėlės su perregimais ar atsegamais nėriniais, parduodamos aistros kamuojamiems jaunuoliams, kad nuneštų juos savo draugėms – kad ir kiek ant tų kelnaičių ir jų pakuotės būtų širdučių ir mažyčių amūriukų. Gal Jūs manote, žvakių pardavėjai nelaukia Vėlinių ir neskaičiuoja būsimų pajamų – o degalinių vadybininkai nesiruošia pirkėjų srautui, kai visi važiuos pas tėvukus į kaimą? Komercija buvo ir bus. Net ir niūraus socializmo laikais šiltnamiai ir gėlininkystės ūkiai turėjo buhalteres ir buhalterius, kurie kasmet planuodavo ir žinodavo, ko verta kovo aštuntoji, skaičiuojant rubliais ir kapeikomis.

Neverta dėl to visko baimintis. Kaip baltas sniegas uždengia purvą, šiukšles, netaisytus šaligatvius, suskilusias čerpes ir iki ryto daugmaž sulygina labiausiai suklypusį automobilį su prabangiausiu limuzinu (nes sniego antklodės uždengti abu atrodo daugmaž vienodai), taip ir Šv. Kalėdos sugeba prasimušti į kiekvieną širdį, užkabinti kiekvieną smegenų vingį – nebūtinai kaip religinė, sakralinė diena, bet kaip laiko tarpsnio pabaiga, kaip tamsiausias metų laikas, kaip ilgiausios nakties atsitraukimas, kaip užbaigti metų darbai, kaip atsipūtimas prieš naujus, dar tik prasidėsiančius metus. Kaip nauja viltis, naujas laukimas ir naujas rungtynių kėlinys.

PADEDA NET BEVILTIŠKAIS ATVEJAIS

Kalėdų stebuklas yra žymiai daugiau, nei pasaka. Žiūriu į save patį. Antrąjį dešimtmetį gyvendamas Anglijoje, nejaučiu nostalgija pažymėto ryšio su Lietuva (nors ten būnu dažnai, ten daug mano darbų, draugų ir minčių). Nesiilgiu juodos duonos, nevadinu anglų „durniais“ ir neperku Londono lenkų parduotuvėse lietuviško alaus. Maža to, dažniausiai apie Angliją, ne apie Lietuvą, galvoju, kaip apie savo namus (ypatingai atvykęs į Vilniaus oro uostą nenoriu jo laikyti savo namais – kol nebus nudaužytos Stalino laikus menančios puošmenos, kol atvykimo salė atrodys, kaip Baltarusijos provincijos geležinkelio stotis, jį laikysiu ne namų prieangiu, o gėdingiausia sovietinio tvaiko tupykla). Mano dukros tarpusavyje kalba kartais angliškai, o kartais lietuviškai (ateityje tikriausiai vis daugiau kalbės angliškai, lankydamos mokyklą čia, o ne Lietuvoje). Anglijoje mano karjera, mano vertybės, mano suprastas kultūrinis kontekstas (nors ir Lietuvą bandau suprasti, tik ne visada sėkmingai) – bet ateina Kalėdos, ir pasijuntu galingos rankos pastatytas į vietą. Pasijuntu, kaip man įsakmiai nurodoma, kas aš esu, kur mano šaknys, kur semiuosi energijos ir įkvėpimo.

Tuomet kasmet suprantu, kad angliškas, arba amerikietiškas, Šv. Kalėdų šventimas man pažįstamas, bet nieko nereiškia. Tai ne mano ženklai, tai ne mano prisiminimai. Nei kalėdinis kalakutas, nei žąsis man nieko nesako: aš esu iš tų žmonių, kurie Kūčių vakarą valgys silkę su svogūnais, silkę su grybais, tešloje apkeptą žuvį ir kitus lietuviškus gardėsius, ir kiekvienas jų man bus savas ir pažįstamas ir suprantamas. Kiekvienas patiekalas kaip sniego gūsis, nutvilkys veidą prisiminimais. „Imu į ranką duonos riekę, ir taip kalbuosi su jumis“, rašė Justinas Marcinkevičius – aš prie Šv. Kūčių stalo taip darau, imdamas į ranką baltos duonos riekę su razinomis. Ją mano močiutė Kaune, Žaliakalnyje, kasmet kepdavo pati – pati duona būdavo balta ir minkšta, kiaušininė, o plutelė pereidavo iš beveik oranžinės į rudą, kaip pušies žievė. Tos duonos trumpiniai būdavo stambūs, drėgni, ir noriai juos surinkdavau ir dėdavausi burnon, mėgaudamasis saldžiu ir svaigiu kvapu.

Nors nesu nei blaivininkas, nei šventuolis, ir išgerti mėgstu kaip ir dauguma vyrų (o kartais ir daugiau), bet angliškoji Kalėdinės girtuoklystės tradicija man bus visiškai svetima. Porai dienų metuose pasijuntu esąs lietuvis iš Lietuvos. Lietuvys. Litvinas. Ir, nors likusį laiką mėgstu negailestingai pasišaipyti iš to, kaip lietuviai save laiko pasaulio bamba, kaip tikisi, kad visas pasaulis mus žinos dėl krepšinio, ir purkštauju, kai kas nors kalba apie „gražiausią pasaulyje Lietuvos gamtą“ – prieš Kalėdas visiems pažįstamiems nelietuviams – anglams, amerikiečiams, škotams, australams – kalbėjau, kalbu ir kalbėsiu apie taip, ką mano žmonėms reiškia Kalėdos, kaip mes elgiamės, ką valgome ir apie ką galvojame. Ir darau tai, nė trupučio nesijaudindamas – ar jie supras, ir kaip jiems tatai pasirodys. Iš aštraus, nepakantaus, ciniško kritikuotojo, pašaipuolio ir piktžodžiautojo trumpam tampu geru lietuviu ir grįžtu į vaikystę. Todėl ir sakau, kad šventė didesnė ir svarbesnė už kiekvieną pavienį niurgzlį. Todėl ir nusišypsau dabar, atsiprašau už viską, kas per metus buvo ne taip, linkiu linksmų Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų.

"Istorijos", 2007 m. gruodis

Kokteiliai: klasikos apologija

Alkoholio pasaulyje kokteiliai yra nesuprasti, retai kada tinkamai įvertinti ir per dažnai pašiepti gėrimai. Daugeliui žmonių kokteilis – miesčioniško skonio ir vulgarumo įsikūnijimas. Kaip lietuviškų saldainių asorti dėžutė su padūmavusia nuotrauka, vaizduojančia 1973 metų melchioro padėkliuką, kavos puodelį su gėlytėmis ir pjaustyto „krikštolo“ vazelę su raudona rože, taip ir tradicinis kokteilio atvaizdas – įmantri taurė su kelių spalvų gėrimu, popieriniu skėtuku, cukruotu kraštu ir dar kokiu nors gvazdiku praneša apie patį blogiausią skonį.

Kokteilio vardą dar labiau gadino ir gadina pretenzingos knygos (dažniausiai dovanojamos kieno nors gimimo dienai tuomet, kai daugiau nėra ką padovanoti) „apie kokteilių meną“ – jos visos prasideda nuo to, kiek turi visokių įrankių turėti kokteilių meistras. Sprendžiant iš nuotraukų, įrankių turi būti tiek, kad pakaktų vidutinio užimtumo chirurgui – nuo šaukštelių margaspalvių sluoksnių kūrimui iki plaktuvų, grūstuvų ir riešutų tarkuotuvų, citrinos žievelės lupimo peiliukų (žaliajai citrinai pagrindinis peiliukas netiks, reikės jau kito) bei kratiklių ir maišiklių. Be jų, sako knygos, kaip ir be pilno baro margaspalvių gėrimų, nė nedrįskite pagalvoti apie kokteilius.

Velniop visa tai. Škac, nelabieji. Jeigu kas nors pageidauja užsiimti nesąmonėmis, teužsiima: kaip tie fotografai-mėgėjai, kurie apsikabinėja brangiausiomis kameromis, stovais ir objektyvais ir pamiršta apie tai, ką mato jų akys, taip ir tie įrankių vergai pamiršta apie gėrimus, smagindamiesi gamybos technologijų ir sudėtinių dalių makalynėje. Tereikia ledo, indo, kur galima būtų sumaišyti sudėtines dalis su ledu ir nukošti į stiklinę, ir tų sudėtinių dalių, kurios reikalingos tam mišiniui, kurį gaminsite šiandien.

Aš noriu prisiminti kokteilius, kurie yra nesunkiai paruošiami ir tapo klasika: visi jie nepretenzingi, visuose juose skoniai protingai dera, ir nė vienas jų neatrodo, kaip turgaus prekiautojas, apsikrovęs spalvotais balionais ir pripučiamais teletabiais.

Kaip gėrimas turi būti paprastas, taip ir baras, kur gėrimas patiekiamas. Sprukite lauk iš madingų, dizainerių sukurtų tviskančių konceptualių lindynių, kur žmonės ateina, kad „matytų kitus ir patys būtų pastebėti“. Kokteiliai skaniausi paprastose, neryškiai apšviestuose ir nepretenzingose įstaigose kur nors Niujorke arba Čikagoje, arba didelių viešbučių viršutiniuose aukštuose beveik bet kur pasaulyje. Sename, dideliame viešbutyje galbūt bus patyręs barmenas, mokantis neįkyriai pasikalbėti, suprantantis Jus iš pusės žodžio. Geriausią barmeną esu sutikęs Pasadenoje, Kalifornijoje. Pasadena – senoji Los Anželo dalis, civilizuota, neskubi ir rami. Dideliame, XX amžiaus vidurio kvapu alsuojančiame „Westin“ viešbutyje apsistojau po kelionės po pietų Kalifornijos dykumą, kur fotografavau tuščia ir saulėje įkaitusią Ameriką. Po kelionės sėdėjau bare pavargęs, apdulkėjęs, o barmenas po truputį šnekėjosi, nevydamas laiko ir darydamas vieną kokteilį skanesnį už kitą.

Galvojant apie kokteilius dažnai s