balandžio 23, 2010

Lengvesnis žanras: kai virtuvėje prasideda kruvinos muštynės


Savaitgaliui kai kas lengvesnio.

Kolegė rašytoja, UK gyventoja, celebrity ir kulinarė Beata Nicholson turi valgių tinklaraštį ir didelį Facebook puslapį, kur yra virš 9000 gerbėjų (palyginimui: "Užkalnio skaitytojų klubas" turi 32 gerbėjus, tai štai Jums ir prašom).

Paprastai ten kalbamasi apie maistą bei gamybą, bet štai aną dieną viena skaitytoja uždavė klausimą apie šafraną, kuris nepaliko kitos skaitytojos abejinga (ir ji apie tai nurodė pirmajai).

Sakyti, kad užvirė mūšis, būtų per silpnas pasakymas: tikros skerdynės ir viduramžių kova, kokios seniai nemačiau interneto platybėse.

Kadangi vertinu gerą realybės šou, leidžiu sau perspausdinti dialogą žemiau. (Puslapis yra visiems atviras, viešas ir jokių paslapčių čia neatskleisiu). Įsipilkit kavos, atsisėskit patogiau ir skaitykit. Raudonai ir riebiai pažymėjau geresnius dvikovos momentus.

---

Ugne Rupsyte Sveikos visos mielos kulinares ;) turiu labai klausimeli didziuli :) gavau to brangiojo ir labai vertinamojo (nezinau kieno) prieskonio Šafrano, ir ka man su juo veikt gal kas zinot :)?


Wed at 8:22am · Comment ·LikeUnlike · Report

Ieva Jatulytea :) tai o savo nuomonę galima turėti prieskonių klausimu ar jau nebe?..

Wed at 8:45am · Ugne Rupsyte ka cia situ norejot pasakyt? siaip tai specifinis prieskonis ir belekur jo nepanaudosi, man rods nelb zinot kas tai per daiktas is vis...

Wed at 9:04am · Ieva Jatulytea 'nežinau kieno' vertinamas šafranas toks ir yra :).. ar nesu girdėjusi apie jį?.. na, ne miške gyvenu, - girdėjau.. o ką privalau viską išbandžiusi būti? - įvairovė milžiniška, - neįmanoma -- tiesiog, piktina visa gauja kvaištelėjusių paauglių, negalinčių užsičiaupti nei minutei ir dėl smulkmenų kvaršinančių galvą Beatai ir normalioms moterims ... duoti jums, mielosios, pylos reiktų kaip reikiant..

Wed at 9:09am · Ugne Rupsyte atsiprasau kad recepto paklausiau, nes tikrai nezinau, o cia sventos anabeles galit nevaidint, ir aciu kad stipriai pajauninot..jei jums diena nekokia, nereik ant kitu issiliet, geros dienos, ir nevaidinkit pasaulio gelbetojos - "normali moteris"

Wed at 9:18am · Ieva Jatulytea tai kiek jums metų?.. (iš viso draudimas turėtų būti, nes tikrai metų skirtumo nepaisot visiškai).. man 34, o jums kiek?..

Wed at 9:21am · Ugne Rupsyte koks jums skirtumas? tikrai pakankamai kad atsakyciau uz savo veiksmus, o jei jums kas nepatinka, tai jusu metu moterys nesiardo, tiesiog protingai patyli...ir geros dienos, jus man nei autoritetas nei gimine. jei neturit ka patart - galit nesirodyt su savo erudicija "ispudinga".

Wed at 9:25am · Renata Pilikauskienė na ir razborkes prasidėjio:) mielosios nesipykit. Ugne man irgi šafranas tik matytas girdėtas bet nė karto dėl savo brangumo nenaudotas. Žinau tik kad jis dera su ryžiais ir aplamai rytų virtuvei lygtais:)

Wed at 9:35am · Ugne Rupsyte Renata, aciu ;) nieks nesipyksta, tik kazkam dienele matyt ne ta is geruju :)o kalbant apie Safrana tai tiesiog nenoriu sugadint gero daikto :)

Wed at 9:37am · Renata Pilikauskienė pagal kaina tai tikrai labai labai prieskonis. esu per "planet food" maciusi kaip ji deda į troškinius egzotiškus visokius:) o šeip net arbata skaninama su šafranu.

Wed at 9:42am · Ugne Rupsyte tai del to labai labai ir nesinori sugadint :) aciu labai uz info :) dar internete paieskosiu ko nors idomaus, bet kol kas tik visa istorija jo :)

Wed at 9:45am · Ieva Jatulytea pakankamai, bet ne man pakankamai.. mieloji.. Ugnyte.. nenoriu bartis čia su tavimi, bet atsiimsi ir be mano dalyvavimo..

Wed at 9:53am · Ugne Rupsyte cia priimt kaip grasinimus? jei neturit i tema ko pasakyt, tai eikit pabegiot ar pasivaiksciot, gal aprimsit, ir kas per zvaigzde kad cia man vadovaut ir aiskint kaip su jumis, jusu ekselencija, bendraut. senmerges sindromai prie zmoniu kabinetis ar kas jums?

Wed at 9:57am · Ieva Jatulytea :)) kur čia tau pavadovausi??

Wed at 10:04am · Ugne Rupsyte na tikrai ne jums man vadovaut, atsirado pasaulio tvarkytoja...geros dienos!

Wed at 10:13am · Loreta Dzelekaute Labuka,Ugne, LRyte buvo mieliniu bandeliu su safranu receptas kazkada.Kiek girdejusi, tai ji deda visur,nes jis ne priduoda skonio,o naudojamas,kaip skonio stipriklis ar kazkas panasaus. O ponele Ieva J. tai gal girta?! Nekreipk demesio, Ugne. Geros dieneles!

Wed at 11:31am · Ieva Jatulytea kam tai Ugnytei to šafrano?.. mieloji Loreta.. a? tegul gal ji dar pasimoko kur nors ir pavalgo normalaus maisto be prieskonių.. (...) o po keliolikos metų galės ir tuo domėtis.. rytietiškais prieskoniais..

Wed at 11:37am · Vaida Bielskytė Rimkūnė Ieva, jums tikrai bloga diena, nes užsipuolėt kitą žmogų dėl nieko. Taip atrodo iš šono objektyviai vertinant.. Neberašykit, nes ir pati pykstat vis labiau ir kitiems nuotaiką gadinat.. linkėjimai

Wed at 12:31pm · Ieva Jatulytea bet kodėl gi, Ramune?.. man tai nėra labai sunku, ir darosi vis įdomiau, - kas dar bent kiek reaguoja į situaciją.. ir kaip reaguoja.. taip, Jums iš šalies tikrai gerai matosi :), nes , kaip suprantu, ne Lietuvoje esat, o aš čia, deja, sėdžiu ir pykstu, kad negaliu niekur išvykti.. turbūt, tai tiesa, - linkėjimai...

Wed at 12:46pm · Ieva Jatulytea oi, Vaida :)) --- tikrai girta, jau vardų nebematau.. :)

Wed at 12:50pm · Beatos Virtuvė oi cirkininkes:)) labai cia smagiai pasibaret, ir dar del ko del safrano!!! shiaip as jei ko nors nezinau tai einu i wikipedia, paskaitau ir tada zinau :))) o shaip as turiu irgi safrano bet nenaudoju jo taip daznai kaip kokiu kmynu...safranui pagrindinis dalykas yra tas kad jis turi issitirpti kame nors tai yra buti naudojamas su kokiu nors ... See Moreskysciu...pvz bandelem tai reikia ji piene shiltame palaikyti...ryziam ir rytietishkam prieskoniams...bet siaip ne visada tas safranas buna tikras, kartais ten ne to augalo ziedelius nuskabo...zodziu taikomes moterys!!! o shiaip tai tikrai kartais taip smagu pasibarti...sakyciau netgi sveika...kraujas uzverda, medziagu apykaita greiteja...negali gi visada but romatishkas ir taikus...

Wed at 1:09pm · Ugne Rupsyte Aciu visoms uz patarimus, nusprendziau plova pagardint situo prieskoniu, ziuresiu kas gausis :) o del Ievos kuo toliau tuo labiau atrodo kad cia fake'as, lai smaginas,a gaila?

Wed at 1:22pm · Ieva Jatulytea mieloji, Ugnyte, aš nežinau, ką reiškia tavo žargonas.. fake' as.. :) (...) bet ko gi tu dar nori?.. :) turėtų būti draudimas asmenims iiki 30 metų brautis į vyresniųjų pokalbius (...).- aš nenoriu su tavimi aiškintis santykių - per jauna esi, - jau sakiau.. sėkmės tau, mieloji, ir nusiramink..

Wed at 1:37pm · Ugne Rupsyte aciu dievui kad jauna, bet ne tokia kiaura ir priekabiaujanti kaip 34 metu normali moteris...jei noresit - susizinosit ka tas fake reiskia, erudite matai...pyktis nenori, matyt matai kad uzkliedejai...cia supykai kad safrano neturi ar kas? jau risliai rasyt nebeina kai nuo kitu pylos gavai uz savo amziaus moteriai "tinkama" elgesi :)

Wed at 1:42pm · Ieva Jatulytea eruditė, čia tavo žodis.. na, susižinojau - tai yra apsimetėlis, nerealus asmuo - pirmą kartą girdžiu, beje.. nea, aš tikrai reali, ir jokios pylos negavau - tik perskaičiau, ką Beata tau (ir man) parašė.. na, jai, Beatai, kaip žinai, berods, jau virš 30, - taigi, ji į tavo amžiaus merginų gretas jau nebepatenka.. - su ja ir kalba kita.. o tau - apie 24, manau, (taigi, dar 10 metų pagyventi turėtum, kad susikalbėtume kaip lygios)..

Wed at 2:09pm · Ugne Rupsyte nelabai ir noriu su tavim susikalbet, jei netiko kaip zodzius sudeliojau tai kaip normali moteris galejai patylet, pati prikibai o dabar atmaskiu nemetyk...ne ant tos uztaikei kad su zemem maisyt galetum, nepatinka - laisva...poniute matai neitiko zodziai, eik geriau ko nors skanaus pasidaryk nesiputojus ar gera filma paziurek.erelis erelis siknoj surelis.

Wed at 2:29pm · Ieva Jatulytea 2006 m. baigei mokyklą, aš - 1994 m. - taigi 12 metų skirtumas.. sakau, keliolika metų mus skiria, mieloji.. aš dirbau mokykloje, mokiau tokias, kaip tu.. turiu aukštąjį išsilavinimą, Ugnyte.. ir laikausi nuomonės, kad šafranu domėtis tokio amžiaus dar anksti.. :) nes tikrai nežinai, ką su juo reikia daryti, - pati juk sakei.. gerai, kad Beata gali duoti patarimų, bet ar tikrai jie bus tinkamai suvokti???

Wed at 2:30pm · Ugne Rupsyte cia savo isprusimo lygio gali nedemonstruot, ka man dabar daryt kad jaunesne, gimdytojams priekaistus pareikst? kad ir skirtumas bet cia nei kiek gudresne nepasirodei...o ne tau sprest kuom man dometis kuom ne, vieni 50ties gamint nemegsta kiti nepamena nuo kada tai daro...tad ne tau cia aiskint, nezinojimas nenuodeme, tik noras nezinot kas kita...... See Moreo kaip matai as domiuos ir klausiu...tikiuos 34 nebusiu tokia pilna pagiezos ir noro vadovaut kitu gyvenimams, nepamirskit kad ne mokykla cia.kuo toliau tuo labiau atrodo kad bandot kompensuot kompleksus internetinej erdvej tokiu savo elgesiu.

Wed at 2:41pm · Ausra Marcinkeviciute Nebesuprantu, kas cia vyksta...???

Wed at 3:41pm · Ugne Rupsyte Ausra, jei zinociau pasakyciau :) matyt dabar tam tikro amziaus reik sulaukt, kad gamint butu galima :)

Wed at 3:45pm · Ieva Jatulytea va va, paauk dar šiek tiek, o tada jau reikšk savo mintis.. su visais necenzūriniais žodžiais iš kalinių žodyno.. ir keisk toną.. nes taip 'putodama', kaip čia 'pasirodei', tikrai pašnekovų neturėsi.. atrodo, supratai esmę.. - tam tikro amžiaus reikia sulaukt.. linkėjimai Beatai iš vaikų darželio..

Wed at 4:52pm · Ieva Jatulytea o kas čia, Ugnyte, yra?.. kuo mokykla tau neįtiko? ("nepamirškit, kad ne mokykla čia, o internetinė erdvė?")...?

Wed at 5:56pm · Ugne Rupsyte ne mokykla kad vadovautum...o keiksmu niekur cia nematau ir siaip jei keikiuos tai tik lietuviskai (asilo nuotrauka, kad sketis pilve issikleistu, ir panasiai), atsirado mat aiskintoja, ir kazi kuri cia putoja, nepatinka - atsijungi, poniute ant zirnio...blem 34 metai moterai, o ardos kaip piemenka, smagumelis, buciau norejus tokia mokytoja turet, bent butu is ko pasijuokt ir per danti patraukt...

Lietuviams užsienyje nebeužtenka tik bendros tautybės, kad bendrautų vieni su kitais


"Pinigų karta" (antradieniais 21:20 per LTV) paprašė, kad pakomentuočiau jų temą apie tai, kodėl lietuviai yra emigracijoje vis labiau patys savaime, ir mažai dalyvauja visuomeninėje veikloje.

"Paskutinio tyrimo apie visuomeninę lietuvių veiklą rezultatai buvo labai iškalbingi. Jokia visuomenine ar socialine veikla neužsiima net septyni iš dešimties gyventojų ir tik kas dešimtas apklaustasis teigia randantys laiko papildomam užsiėmimui po darbo," rašo "Pinigų karta".

Štai ką parašiau:

Andrius Užkalnis: Emigrantai vieni kitų nevengia, bet ir nebendrauja tik dėl lietuviškumo

Man rodos, lietuviai yra labiau individualistai, o ne bendruomeniniai padarai. Žinoma, kiekvienoje visuomenėje yra visokių žmonių, bet tarp lietuvių daugiau tų, kurie yra laimingiausi patys su savimi ir su savo šeima, o ne kolektyve. Aš turiu prisipažinti, kad pats esu labai individualus žmogus, ir todėl man natūraliai priimtinesni ar mielesni tokie, kurie yra panašūs į mane.


Žmonės, nesijungiantys į bendruomenes, nebūtinai tik žiūri televizorių. Galbūt jie skaito, galbūt važinėja, galbūt fotografuoja, gal gamina valgyti, bet nebūtinai organizuotoje bendruomenėje. Yra dar tokia aplinkybė, kad žmonės, kurie yra natūralūs bendruomenės organizatoriai, aktyvistai, dažnai iš aplinkinių išsiskiria ne tik savo energija, bet ir garsesniu elgesiu. Tai retai priimtina lietuviško mentaliteto vidurkiui. Gerklingi individai su polinkiu komanduoti ir rūpintis, kad visiems būtų linksma, daugeliui lietuvių nėra patys geidžiamiausi pašnekovai.

Tačiau šiaip lietuviai šiais laikais aktyviai nevengia tautiečių – ši padėtis pasikeitė. Prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija, buvo daug tų, kurie dirbo nelegaliai. Todėl pati "lietuvio užsienyje" sąvoka turėjo kažką neteisėto. Kai kurie, atvykę dirbti, bijojo, kad kiti lietuviai jų nenureketuotų arba neįduotų valdžiai. Tie, kas mokėsi, dirbo ir gyveno teisėtai, nenorėjo būti matomi greta tų, kieno reputacija buvo neaiški. O kieno reputacija buvo aiški? Todėl daugelis žmonių verčiau sėdėjo tyliai ir užsisklendę. Senosios bendruomenės buvo sutrikusios dėl naujų tautiečių antplūdžio, senbuviai buvo išgąsdinti, ir ta reakcija virsdavo arogancija ar įkyriai pamokomu tonu.

Dabar padėtis pasikeitė. Žmonės laisviau renkasi savo draugų ir pažįstamų ratą – tiesa, nebūtinai organizuotą, nebūtinai formalios bendruomenės rėmuose.

Esama dar ir kito aspekto: anksčiau (sakykim, prieš pusę amžiaus ir daugiau), kai kelionės buvo retos ir brangios, bendruomenes jungdavo pats buvimo užsienyje faktas. Žmonės atsidurdavo užsienyje, dažnai beveik nemokėdami kalbos; jiems apskritai tai buvo pirmasis išvykimas į užsienį, kultūrinis šokas ir jausmas, kad reikia paramos. Buvo daugiau priežasčių burtis. Aš lietuvis, tu lietuvis – vadinasi, natūraliai turime būti kartu.

Dabar emigracijoje esantys tautiečiai nėra vienintelis būrys žmonių, su kuriais kiti emigrantai gali bendrauti. Ryšius su senais draugais galima palaikyti lengvai ir pigiai elektroniniais kanalais, per socialinius interneto tinklus, pagaliau galima dažnai keliauti į "senąją šalį" ir nenutraukti su ja ryšių. Tokiu atveju žmogus pradeda reikliau dairytis, su kuo jis bendrauja emigracijoje. Jis nesiruošia leisti laiko su bet kuo, vien tik todėl, kad jis lietuvis: kruopščiau žiūri, kad pažįstami būtų iš panašaus socialinio rato. Tai ne snobizmas ir ne "pasikėlimas": žmonėms reikia bendrų temų, apie ką kalbėtis, o tam reikia bendrų patirčių. Pats buvimas svetimoje šalyje vis rečiau yra pakankama priežastis bičiuliautis.

Labiausia sujungia bendri interesai: kelionės, žvejyba, sportas – ir šiuo požiūriu lietuviai emigracijoje nėra iš esmės kitokie nei lietuviai Lietuvoje. Dar labai suvienija bendri vaikų poreikiai – man rodos, bendruomenės greičiausia formuojasi aplink kokias nors mokyklėles arba net vaikų bendravimą savaitgaliais. Pagaliau, juk ir Lietuvoje tvirčiausios šeimų draugystės atsiranda, kai esama panašaus amžiaus vaikų, kurie leidžia laiką kartu savaitgaliais ir per atostogas.

balandžio 13, 2010

"Išskirtiniai" ir ekologiniai kvepalai - pinigų melžimas iš durnelių, sako Užkalnis

Straipsnis išspausdintas popieriniame leidinyje, Lietuvos Ryto "Vartuose". Nuoroda į internetinę versiją čia, bet reikia registruotis.

Patirtis – iš oro uostų


Andrius UŽKALNIS

Specialiai LR iš Londono

2010-04-13

Išskirtinis pirkėjas, o ne kvapas. Beveik vienodi buteliukai. Mažos parduotuvėlės, draugiški pardavėjai. Ir visada nemaža kaina. Už ką moka išskirtinių kvepalų pirkėjai? Ape tai svarsto penkiolika metų Didžiojoje Britanijoje gyvenantis žurnalistas A.Užkalnis. Jis daug keliauja po pasaulį ir veltui laiko oro uostuose neleidžia – uosto dešimtis kvepalų. Per ilgą laiką tai virto domėjimusi kvepalų istorija ir jų mada.

Jie įsitikinę, kad moka už išskirtinumą, už tai, kad kvepia ne taip, kaip visi. Ne už minios, o už subtilų ir išskirtinį kvapą.

Būtų puiku, jei taip ir būtų. Tačiau išskirtinių kvepalų gerbėjai moka už norą ištrūkti iš minios.

Juk be galo malonu ne tapti paklusnia reklamos auka, paskui piemenį bėgančia avimi, o tariamai sužinoti tiesą, kuri pašnibždomis perduodama tik išrinktiesiems.

Talentingų kūrėjų – nedaug

Gamintojai žino, kad yra dvi stereotipinės pirkėjų grupės: vieni perka kvepalus, nes jų gamintojai garsūs, kiti perka tokius, kurių neperka tie, kurie perka pirmuosius.

Ir vieniems, ir kitiems galima sėkmingai parduoti kvepalus, tik reikia žinoti, kaip tai padaryti.

Taip pat itin populiarūs šiuo metu ekologinių produktų turgūs didmiesčių centruose. Tai ne šiaip vieta nusipirkti skanesnių lašinių ar kvapesnės duonos. Tai proga pasidžiaugti, kad neini su banda į prekybos centrą.

Tačiau jei nebūtų tų prekybos centrų, tie ekologiniai turgeliai prarastų dalį patrauklumo, mat daugelis čia ateina ne dešros ar riestainio nusipirkti. Tai – naujoji bažnyčia. Kas savaitę čia ateinama atnaujinti savo moralinių įžadų.
Išskirtinius, retus kvepalus dažnai kuria tie patys parfumerininkai, kurie savo darbus siūlo ir didiesiems gamintojams.

Kvepalų kūrėjų pasaulyje nėra daug, jie dirba su tomis pačiomis medžiagomis. Tiesa, ekologiškų kvepalų gamintojas tikina viską darantis išskirtinai iš natūralių žaliavų.

Tačiau jo, kaip ir visų kitų gamintojų, buteliuke yra kvapiosios medžiagos, ištirpintos etilo alkoholyje su dažikliais (natūraliais ar sintetiniais).

Kvepalai brangesni, nes naudojamos tik natūralios medžiagos, – pasaka lengvatikiams.

Garsaus tapytojo paveikslo kaina skiriasi nuo paprasto tepliotojo šimtą kartų ne todėl, kad garsus dailininkas naudoja brangią drobę ar storiau tepa dažus. Medžiagos kainuoja tiek pat.

Kvapų formulės – panašios

Pats kvapas visuomet yra viena pigiausių kvepalų sudedamųjų dalių (pakuotė dažnai kainuoja brangiau nei kvapnioji esencija – jau nekalbant apie reklamą, kuri sudaro didžiąją kvepalų kainos dalį).

Kvapas ruošiamas laikantis tų pačių principų: viršuje (tai yra tas kvapas, kuris jaučiamas tik papurškus) yra lengvos, greitai išnykstančios, citrusinių vaisių ir gėlių natos; apačioje (tas aromatas, kuris išlieka ilgiausiai) – santalmedis, muskusas, oda, tabakas. Tokią pat formulę naudoja ir retų, ir masinių kvepalų kūrėjai.

Taisyklės vienodos, produktai iš esmės tie patys, tik vieni puikuojasi ant visų populiariausių žurnalų viršelių, o kiti parduodami patyliukais, ne kiekvienam žinomose parduotuvėse. Ak, tas mitas apie mažą restoranėlį ir mažą parduotuvėlę, kuriuos aplenkia turistai, – visų pasaulio snobų repertuaras.
Tas, kuris ieško retų kvapų, jų gali rasti ir oro uosto parduotuvėlėse, ir Europos bei JAV didmiesčių senose universalinėse parduotuvėse, ir nukainotų kvepalų lentynose.
Išskirtiniai tapo kaip visi
Pačius kvepalus – ryškius, originalius, įsimenančius – greičiau pasiūlys didieji gamintojai. Ir tik todėl, kad jie apskritai siūlo didesnį kvepalų pasirinkimą. Mažieji rinkos atstovai dažniausiai siūlo nuspėjamas kombinacijas, nes negali sau leisti rizikuoti.
O garsi kompanija rizikuoja, mat žino, jog nesėkmės atveju visada pagelbės vidutinis gaminys. Tokio masinio skonio sinonimu yra tapę „Aqua di Gio Pour Homme“. Šie Giorgio Armani sukurti kvepalai tapo patys sau priešais. Visi pradėjo juos kopijuoti, mat jie buvo išskirtiniai, visus žavėję. Taigi buvo reti, bet tapo kaip visi.
Būtent didieji gamintojai yra sukūrę daug išskirtinių, retų kvapų, kurie greitai išpopuliarėja, tačiau netrukus ta banga nuslūgsta.
To kvapo nebelieka kiekviename biure ir koncertų salėje. Tada jis vėl tampa retas.
Išskirtiniai kvapai vyrams
* Kvepalai „XS Black“, kuriuos prieš kelerius metus pasiūlė Paco Rabanne, yra lyg sirupas, kvepiantis karamele ir braškių uogiene. 100 ml – 160 Lt.
* Christiano Dioro 1988 metais sukurtus vyriškus kvepalus „Fahrenheit“, kurie apstulbino santalmedžio ir smalos bei degančios gumos kvapu, šiandien kvapų gurmanai atranda iš naujo. 100 ml – 319 Lt.
* Mados namai „Hermes“ 2006-aisiais išplėtojo automobilinių aromatų temą. Jie pasiūlė kvepalus „Terre d'Hermes“, kurių viršutinė nata yra apelsinai, o apatinė – sunkus, niekaip nepranykstantis dyzelinių degalų tvaikas. 100 ml – 250 Lt.
* Šokiruoja saldūs kvepalai „Pi by Givenchy“, kuriuose stipriausiai jaučiama vanilė. 100 ml – 230 Lt.
* Tiesiog nepadoriai prieskoniniai Calvino Kleino mados namų kvepalai „Obsession“, kur mandarinai, jazminai ir kalendros susipina į keistą kvapą, primenantį meduolį. 100 ml – 180 Lt.
* Begėdiškai trenkiantys tabaku ir balno oda – jau kelis dešimtmečius parduodami Antonio Puigo kvepalai „Quorum“. 100 ml – 180 Lt.
* Ko gero, geriausias drąsaus kvapo pavyzdys yra 2007 metais Gucci sukurtas „Pour Homme“. Aprašomos kvapo natos – baltieji pipirai, imbieras, papirusas, gintaras ir oda – mažai ką pasako. Tik papurškus paaiškėja sumanymas: šis vyriškas tualetinis vanduo kvepia ką tik nudrožtais pieštukais. 100 ml – 170 Lt.

"Vartai", 2010 m. balandžio 13 d.

balandžio 06, 2010

Enciklopedija apie sutrikimą, kuris vadinasi "Supermama.lt"

"Pipedija", garsiausia Lietuvos durnysčių enciklopedija, kartais ne vien nesąmones rašo, o paduoda medžiagos apmastymams. Pasirodė straipsnis apie garsiojo superforumo www.supermama.lt nuolatines gyventojas.

Straipsnis, kaip ir didelė Pipedijos dalis, ne silpnų nervų skaitytojams: štai tik viena citata (arba, kaip pasakytų supermamos, citačiukas): "Dalyvių vardai demonstruoja ne tik infantilų spelingą, bet ir užslėptas ambicijas ir kompleksus: valdinga66, mylima-mylima, angeliuxxx, katycia5000, valdovė80, spygliukas, ežiukė, drakoniuxx. Tikslesni vardai būtų KompleksųMaišas55, AmžinasPMS, zyzlė45, zanuda9 ir viršsvoriuxx."


Nuorodų sekimo statistika rodo, kad straipsnis žada būti mega-populiarus (anais metais, pačios Pipedijos teigimu, enciklopedijos reitingų viršuje buvo Kedys), o nebrendylos žiniasklaidos atstovai, tokie kaip mes, su susidomėjimu seksim, kokia bus reakcija, kai tą straipsniuką atras pačios Supermamos.



balandžio 05, 2010

Baltos lankos, juodos avys miesto skruzdėlyne

Prisimenant lietuvišką mįslę apie baltas lankas ir juodas avis, visuomet dingčiojo, kad mįslė nėra itin vykusi, nors ir labai graži. Kaip ir „šarangė varangė po stalu susirangė“ – iš penkių žodžių du nieko nereiškia, o visa mįslė gali būti įmenama kaip tik nori: po stalu gali susirangyti ir nukritęs nuo kėdės megztinis, ir dulkių siurblio vamzdis. Bet aš ne apie tai.

Kuo miestas panašus į knygos lapą, o jo gyventojas – į raidelę?

Raidės popieriuje yra tikrai lyg daugybė juodų padarėlių. Kaip skruzdėlytės ant smėlio – arba kaip žmonių minios didmiesčių sankryžose, į kurias galima iš viršaus žiūrėti pro dangoraižių langus ir galvoti, kaip visos tos skruzdėlytės galų gale nusigauna ten, kur joms reikia. Jos nuskuba ten, kur jų darbas, ten, kur jos kiekvieną dieną kuria, ir skruzdėlynas toliau auga. Tie žmonės, panašūs į skruzdėlytes, yra kone ryškiausias, regimiausias miesto gyvenimo vaizdas.

Kai kuriose Tokijo sankryžose (jų sistemą vėliau nusižiūrėjo ir Londonas) pėstiesiems į kitą gatvės pusę galima eiti ne tik skersai ir išilgai, bet ir įstrižai. Dar daugiau, minios ten plūsta vienu metu ne dvejomis kryptimis, o aštuoniomis, tad chaoso ir atsitiktinio judesio įspūdis dar didesnis.

Bet atsitiktinumas tik vaidenasi. Kiekvienas taškelis, kiekvienas minios vabalėlis juda sąmoningai (juo labiau minioje didmiesčio centre: čia nebūna be reikalo vaikštinėjančių). Lygiai taip pat ir popieriaus lape nė vienos raidės nėra atsitiktinės, kiekviena eina po tos, prie kurios yra prikabinta, ir po tos, kuri yra prisikabinusi prie jos, ir virtinių virtinės dėliojasi į daiktus, veiksmus, savybes, o iš jų dėliojasi istorijos ir jausmai.

SKAITYMAS – LYG ŽIŪRĖJIMAS Į MIESTĄ

Jei manai, kad čia parašiau kažin kokią banalybę apie žodžių karolius, pagalvok dar kartą apie juos: jų sekos yra neįtikėtinos. Kiekviena raidelė – tai kažkieno pirštu paspaustas klavišas; tai tūkstančiai, milijonai tokių paspaudimų. Vien šiame straipsnyje jų – keliolika tūkstančių. Vienoje knygoje – šimtai tūkstančių. Knygyno lentynoje – dešimtys milijonų. O dar yra bibliotekos, kur tų knygų – nepaprasta daugybė, ir vėl reikia dauginti iš skaičiaus su daug nulių. Kokia protingos pastangos koncentracija! Juk nė viena tų raidelių neatsirado atsitiktinai (žinia, klaidų būna, bet jos kyla iš netikslaus, o ne iš atsitiktinio veiksmo).

Beje, apie skaičius su nuliais. Kažkada pirmą kartą nuvykęs į Indiją paėmiau laikraštį ir, skaitydamas ekonomikos naujienas, nustebau, kad ten dideli skaičiai grupuojami ne po tris skaitmenis (10 000 000, 5 688 300 arba angliškame užrašyme su kableliais 10,000, 000), o po pirmųjų trijų skaitmenų pradeda grupuotis grupėmis po du (dešimt milijonų rašoma taip 1,00,00,000). Iš pradžių galvojau, jog tai korektūros klaida – tas grupavimas buvo toks neįprastas ir keistas, lyg būtų kelios raidės žemyn galva.

Maža to, didelius kiekius indai skaičiuoja ne tūkstančiais ir milijonais, bet „lakais“ (lakh), šimtais tūkstančių, ir „krorėmis“ (crore) – dešimtimis milijonų. Tai dešimtainė sistema (ir ne kokia nors pragariška angliška imperinė tvarka, kuri, rodos, buvo sumanyta tam, kad išbandytų žmonių kantrybę - iki 1973 m. decimalizacijos Didžiojoje Britanijoje vienas svaras būdavo dalinamas į 20 šilingų, o šilingas – į 12 pensų. Taigi svare būdavo 240 pensų. Atvykelius painiodavo ne tik visiškas anachronizmas, ginėja, kuri buvo „pagerintas“ svaras iš 21 šilingo - jomis skaičiuodavo kainas ir atlyginimus aristokratai ir aukštos kvalifikacijos darbuotojai - bet ir puskronė, aštuntadalis svaro, prilygstanti dviems šilingams ir šešiems pensams.), Atrodytų, Indijoje neturėtų būti didelių problemų, bet iš vėžių išmuša akimirksniu, kaip žiemos ir vasaros laiko keitimas, jei namie daug laikrodžių, ir ne visi iš jų yra persukti.

Visa tai mane privertė sužinoti vietos laikraštis, atsiverstas prie pusryčių Delyje. Tai vienas geriausių būdų greitai prisiliesti prie šalies: atsiverskite vietos laikraštį (jei skaitote angliškai, tai bus nesunku padaryti ir ne angliškai kalbančioje šalyje – nors anglų kalba parašytas leidinys, nuo Japonijos ir Filipinų iki Turkijos ir Rusijos, gal ir nebus tobulas atspindys, nes rašytas užsieniečiams, kuriame problemos bei naujienos artimesnės pastariesiems, o ne vietiniams).

Jei šalis kalba Jums suprantama kalba, tada būtinai imkite laikraštį, bet ne nacionalinį, o to miesto, kuriame esate. Jei esate mažame miestelyje – dar geriau, ten naujienos dar labiau koncentruotai provincialios, vietinės, tik saviems rūpimos. Pasijusite lyg patekę pas to miesto gyventojus prie pusryčių stalo.

Anoniminis viešbučio restoranas, su kaitinančių lempų spindesiu (kad neatauštų maistas), blizgančiais chromuotais dangčiais, dengiančiais dešreles, šoninę ir kiaušinienę, su ąsočiais, pilnais apelsinų ir greipfrutų sulčių ir su kavos aparatų užimu, taps erdvia Jūsų virtuve, o vietos laikraštis neskubėdamas pasakos vietos gyventojų istoriją.

Vietos gyvenimas pinasi iš transporto kamščių, perstatomų tiltų ir estakadų, miesto autobusų tvarkaraščių keitimo, vietos valdininkų korupcijos kaltinimų ir pažadų geriau tvarkytis po rinkimų, naujų parduotuvių atidarymo ir mažų vietos džiaugsmų, kurie arogantiškiems sostinių gyventojams atrodo apgailėtinai. Yra geras šiam reiškiniui apibūdinti angliškas būdvardis, neturintis lietuviško atitikmens – parochial, tai reiškia „parapijos masto“. Naudojamas perkeltine prasme (o beveik tik perkeltine prasme ir naudojamas) jis – visada neigiamo tono, visada iš aukšto žvelgiantis.

Bet iš tikrųjų parapijos masto naujienos yra tiksliausias vietos gyvenimo atspindys, ir pamatęs jį, lengviausiai gausi peno vaizduotei ir supratimui apie lankomą vietą.

Gyvendamas Ganoje, vakarų Afrikoje, skaitydavau vietos spaudą kiekvieną rytą: be skelbimų apie vardų keitimus, siekiant didesnės sėkmės gyvenime, ten buvo keisčiausių dalykų, kokių nesitikėtum ir tarptautinėje žiniasklaidoje nerastum. Kai kuriose Afrikos šalyse, esančiose į pietus nuo Sacharos, kur daug dėmesio skiriama mistikai ir kur gyvena keisti ir archajiški tikėjimai, manoma, kad pakeitus vardą, galima pakeisti nesėkmingą gyvenimo tėkmę. Todėl suaugę žmonės keičia vardus į tuos, kurie jiems, kaip jie galvoja, atneš laimę, o apie keitimą praneša vietos spaudoje, klasifikuotuose skelbimuose

Štai, pavyzdžiui, sukčiai nugvelbė iš Italijos avialinijos biuro Ganos sostinėje Akroje visą knygelę tuščių bilietų blankų, išsinuomojo prie turgaus kelioms dienoms kioskelį, ir iš jo prekiavo bilietais į Italiją (suprantama, apie jų galiojimą net kalba nėjo, ir kioskas nebuvo panašus į oro bendrovės biurą, bet pirkėjai gundėsi „patrauklia kaina“, prekyba vyko kaip iš pypkės, kol nesibaigė bilietų blankai). Apie tai, kad jų neskraidins, keleiviai sužinojo tik po mėnesio, oro uoste. Straipsnyje buvo neigiamai atsiliepiama apie bendrovę, „beširdiškai atsisakiusią“ gabenti apgautuosius. (Tokio požiūrio atgarsius buvo įdomu stebėti Lietuvoje, kai prieš metus bankrutavus didžiausiai šalies aviacijos bendrovei, tuščiomis rankomis likę keleiviai, supratę, kad neatgaus pinigų, bandė gėdinti užsienio aviacijos bendroves, kad šios nesutinka „suprasti situacijos“ ir nemokamai skraidinti.)

O dar kitoje istorijoje, primenančioje viduramžių pasaką (bet istorija tikra, iš kriminalinės kronikos), du nedorėliai pagrobė miesto lūšnynuose nekaltą mergaitę ir ketino vežti į kaimo vietovę, parduoti garsiam žyniui, nuovirais ir užkalbėjimais gydančiam nuo impotencijos ir kitų negalių.

Pinigų gydymui neturintiems vyriškiams buvo pasiūlytą atgabenti mergaitę, kurią (tiksliau, jos kūno dalis) galėtų panaudoti magiškiems gydomiesiems tepalams ir užpilams gaminti. Nevykėliai pacientai nesugebėjo nugabenti aukos į kaimą, nes nesukrapštė pinigų transportui. Kol jie ieškojo finansavimo, mergaitė buvo užrakinta sandėliuke. Iš jo ji išsivadavo, o grįžę savo grobio patikrinti, nusikaltėliai rado laukiančią policiją. Šiuos makabriškus dalykus skaičiau prie pusryčių, kramsnodamas kukurūzų dribsnius ir gerdamas kavą. Afrikos laikraštis pasakojo viską taip, kaip mūsų laikraštis pasakotų apie automobilio vagystę ar buitinį ginčą: ne kaip egzotiką, o kaip gyvenimo dalį.

Laikraštis, žurnalas ar knyga – keliautojo draugai, ir ne tik todėl, kad sutrumpina ir praskaidrina ilgą sėdėjimą lėktuve ar traukinyje (būtent dėl jo žmonės, valandų valandas praleidžiantys darbo kelionėse, yra geriausia laikraščių auditorija, jie niekur nepabėgs, jiems reikia skaitymo medžiagos, nes protas, neužimtas veikla, pradeda maištauti, jį užima nemalonios mintys, nuobodulys ir galvojimas apie tai, kaip bėga laikas, dunksint viešojo transporto ratams).

Skaitomas tekstas sudaro vienišam keliautojui kompaniją. Turint rankoje knygą arba laikraštį, nereikia prie pietų ar vakarienės stalo sėdėti vienam, liūdnai žvelgiant pro langą (tiksliau, sėdi vienas, bet vienišas nesi).
Vienišas keliautojas – kas gali būti liūdniau? Viešbučių restoranuose juos lengva pastebėti. Juos sodina prie mažiausio staliuko, jei jie nebando protestuoti – o aš visada nepažįstamo miesto viešbutyje atėjęs vienas valgyti, bandau įžūliai susirasti didelį, platų stalą, kad turėčiau kur pasidėti visą skaitymą medžiagą, kuri yra taip pat svarbi kaip ir tai, ką deduosi į skrandį.

BIBLIOTEKA – LAIKE SUŠALĘS SENOVĖS ATSPINDYS

Biblioteka miesto dvasiai reikalinga ne mažiau nei ligoninė ar policijos nuovada, bet apie ją vis mažiau žmonių prisimena. Nors bibliotekos stengiasi suspėti su laiku, daug kur jos tampa vieta, kur galima nebrangiai arba nemokamai naudotis interneto ryšiu arba rasti seną periodiką, kurios kompiuterių laikmenose nėra.
Kuo toliau, tuo labiau į bibliotekas žiūrima, kaip į keistus anachronizmus: kam, girdi, reikia surištų popieriaus lapų, kai namie visi turi kompiuterius, kai netrukus (rodos) galima bus elektronines knygas parsisiųsti į kišeninius kompiuterius ir baltos plastmasės skaitykles, kuriuose rymos šimtai tomų.

Tik ne viskas taip paprasta. Žadantiems, kad elektroninės knygos išstums spausdintas, kaip patogesnės ir malonesnės, patarčiau prisiminti pažadus, girdėtus prieš trisdešimt metų, kad natūralios vilnos ir medvilnės audinių, sunkiai ir brangiai išgaunamų, besiglamžančių, nepatvarių, jau greitai nebereikės – juos pakeis „patogūs, ryškūs, ilgaamžiai, praktiški“ audiniai iš neilono ir kitokio sintetinio pluošto.

Žmogui patinka knygą ar žurnalą laikyti rankoje, perversti puslapius, jausti popieriaus plonumą, čiupinėti pirštais viršelio blizgesį arba rupų audinį. Bet yra dar ir kita aplinkybė: knygų lentynos, jų nugarėlių šilta marguma yra ne tik geriausias jaukumo atributas, tai pats jaukumas, tai jo esencija.

Tai jau anksčiau žinojo didelių dvarų savininkai, kur biblioteka - ne viešoji, o asmeninė - buvo vizualiai šilčiausias ir maloniausias kambarys. Jis ir jaukus, ir kartu lengvai atveriamas svečiams ir menkai pažįstamiems: į miegamąjį juk bet ko nesikviesi. Būtent čia, o ne puošniose, bet šaltose menėse, anksčiau mėgta pozuoti portretams, prie knygų nugarėlių, atverstų atlasų, gaublių ir žiūronų. Dar buvo menė su medžioklės trofėjais, tik jis tiko ne visiems dėl prikišamo vyriško brutalumo, o bibliotekos nevengdavo niekas.

Šiandien tai suprato daugelis dizainerių, projektuojančių viešbučių ir barų interjerus. Knygų lentynos jaukumą patalpai padovanoja ne blogiau, nei kitas tradicinis būdas, apkalimas tamsiu medžiu. Prisimindamas viešąsias erdves, kur tekdavo vakaroti pasaulio miestuose, kiekvienąsyk pripažįstu, kad smagiausias jausmas – geru oru ar blogu, žiemą ir vasarą, pavargus ar pailsėjus – būdavo ten, kur sienomis bėgo knygų lentynos.

SKAITYMO GAUSA, KAIP MIESTO ALEGORIJA

Kaip bare vyno buteliais nukrautos sienos dažniausiai žada daugiau įvairovės, daugiau kvapų ir atradimų nei mirtingasis gali išragauti per visus apsilankymus toje užeigoje iki gyvenimo galo, taip ir knygų gausos grožis yra pertekliuje.

Perteklius, perviršis, per kraštus bėganti gausa yra ne tik gerovės simbolis (ne veltui rytietiškuose turguose kraunamos kuo aukštesnės įvairiaspalvių vaisių stirtos).

Knygų gausa didelio miesto bibliotekoje - tai priminimas skaitytojui apie jo vietą bendrame kontekste (jis yra tik vienas iš daugelio, vienas iš minios, tų knygų yra daugiau, nei jam gali prireikti per visą gyvenimą būtent todėl, kad jos yra ne vien jam). Toji gausa – ir labai vaizdus paveikslas apie visą aplinkinio pasaulio įvairovę. Lentynos su knygų nugarėlėmis – lyg žemėlapis į žmonijos supratimą, į tai, kas sudėta jos protuose.

Tai supratau (ir labai staigiai, šoko būdu) pirmą kartą Japonijoje, Osakoje, nuėjęs į didelį knygyną. Iki tol jau metro stotyse ir gatvėse stebino, kad visi pavadinimai gali būti užrašyti keistais hieroglifų paveikslėliais: žmonės skaitė laikraščius ir komiksus, o aš nesupratau nė žodžio, tik atskiri ženklai buvo vizualiai pažįstami.
Užėjęs į knygyną ir beieškodamas nedidelio skyriaus, kur buvo knygos anglų kalba, ėjau per sales, žingsniuodamas tarp lentynų, pilnų prikrautų knygų su hieroglifais, nesuprantamais man. Kulinarija, inžinerija, menas, interjerai, mezgimas, komiksai, knygos apie meilę ir apie nusikaltimus, verslininkų ir biznio vadovų saviauklos literatūra, finansų sėkmės ir lieknėjimo vadovėliai, lentyna po lentynos, aukštas po aukšto, milijonai puslapių – ir viskas kita kalba, viskas man nesuprantama, bet prieinama milijonams žmonių, vaikštančių aplink mane.

Ten kelioms akimirkoms skausmingai suvokiau, kaip turi jaustis beraščiai žmonės (jų daugiau, negu mums atrodo, tik mes su jais beveik niekad bendraujame, jie neturi laikraščių ir žurnalų, jie neparašo laiškų ir komentarų interneto portaluose, jie nematomi ir neįtakoja mūsų gyvenimo, nes negali turėti gerų darbų ir priimti jokių sprendimų šiuolaikinėje visuomenėje).

Vaikščiojau po tą Osakos knygyną, vos ne fiziškai, kažkur viduriuose jausdamas, kad turiu, privalau, išmokti tą kalbą (to dar nepadariau), kad dingtų tas baisus jausmas, jog štai esu greta žinojimo, kuris nuo manęs uždarytas nematoma siena, galiu knygą paimti nuo lentynos ir paliesti, galiu atsiversti, bet jos turinys mano atžvilgiu hermetiškai uždaras. 

Panašų jausmą – tik ne tokį aštrų – galima patirti, paėmus į rankas gausiai iliustruotą žurnalą, parašytą visai nepažįstama kalba (arba dar geriau – nepažįstamais rašmenimis): vaizdai kalba, bet tekstas prie jų yra nebylus, matyti tik jo kiekis, akivaizdžiai galima įvertinti tik tai, kiek teksto ten yra, bet tau nepasiekiama.

Miesto IQ, 2010 m. vasaris-kovas

balandžio 03, 2010

Dvi dienos Užkalnio perauklėjimo A.Račo profilaktoriume



Dvi dienas praleidau intensyvioje terapijoje: Artūro Račo gimnazijoje-šventykloje www.racas.lt buvo maloniai įdėta nuoroda į mano straipsnį Mediaforume apie lietuvišką žiniasklaidą, juos nuobodulius, niūruolius ir davatkas. Publikacija neliko be dėmesio: virš 170 komentarų (tiesa, ne visi jų buvo apie pagrindinę temą, bet vistiek malonu).

Vienas iš komentatorių siūlė visą komentarų srauta įsidėti į savo blog'ą, bet to nedarysiu - kas norės, nueis as Račą ir pasiskaitys.

Patirtis buvo labai naudinga, kaip ir kiekvienas susidūrimas su bendruomene, su kuria paprastai nesusikerta keliai. Reikia pasakyti, yra tam tikri panašumai su LiveJournal lietuviškąja bendruomene, tik ten Mokytojas ir Ganytojas užduoda toną ir nustato aukštą pasitenkinimo savimi kartelę (sekėjai-apaštalai tik bando jį imituoti, bet nė vienam neišeina taip šustrai vaikščioti vandens paviršiumi), o www.racas.lt bendruomenė gyvena pati savaime, ir Šeimininkas įsikiša tik kartkarčiais, kai reikia kam nors nurodyti, kad jie neteisūs.

Šeimininkas teisus yra visada, o jei kas nors to dar nesupranta, tai tik todėl, kad dar išklausė ne visas paskaitas - tą žaidimo taisyklę, rodos, yra perpratę beveik visi www.racas.lt gyventojai. Reikia pripažinti, kad Šeimininko kantrybė, aiškinant visiems, kad teisus yra tik jis, yra išties įspūdinga.

Apie patį komentarų turinį daug kalbėti nėra ką: mažiau nei 10% komentarų buvo apie pačią temą - apie nuobodybės, rimtumo, misijos suvokimo ir vertės tarpusavio priklausomybę žurnalistikoje.

Pagrindinis klausimas, kuris neramino auditoriją, buvo tai, kuo gali ir kuo negali būti vadinamas apsišaukėlis Užkalnis (žurnalistu? rašytoju? apžvalgininku? gal net signataru?), "Bobute" save vadinanti lankytoja padainavo privalomą šviesuomenės raudą apie bevertės literatūros įsigalėjimą, buvo pasidomėta, kokių diplomų turiu ir kokių ne, ir pagaliau man asmeniškai didelis prizas buvo frazė, kad "praleidau progą patylėti" (nes spausdinuosi "pas Valatką" - kaip žinia, tuo viskas pasakyta), pavadinimas "vaikėzu" ir patarimas kitiems nesiginčyti su klounu.

Ypač didelio malonumo nepatyriau, bet man, kaip savamoksliui lietuviškos žiniasklaidos ir internetinio gyvenimo tyrinėtojui, tai nebuvo bergždžiai praleistas laikas.