"Pinigų karta" (antradieniais 21:20 per LTV) paprašė, kad pakomentuočiau jų temą apie tai, kodėl lietuviai yra emigracijoje vis labiau patys savaime, ir mažai dalyvauja visuomeninėje veikloje.
"Paskutinio tyrimo apie visuomeninę lietuvių veiklą rezultatai buvo labai iškalbingi. Jokia visuomenine ar socialine veikla neužsiima net septyni iš dešimties gyventojų ir tik kas dešimtas apklaustasis teigia randantys laiko papildomam užsiėmimui po darbo," rašo "Pinigų karta".
Štai ką parašiau:
Andrius Užkalnis: Emigrantai vieni kitų nevengia, bet ir nebendrauja tik dėl lietuviškumo
Man rodos, lietuviai yra labiau individualistai, o ne bendruomeniniai padarai. Žinoma, kiekvienoje visuomenėje yra visokių žmonių, bet tarp lietuvių daugiau tų, kurie yra laimingiausi patys su savimi ir su savo šeima, o ne kolektyve. Aš turiu prisipažinti, kad pats esu labai individualus žmogus, ir todėl man natūraliai priimtinesni ar mielesni tokie, kurie yra panašūs į mane.
Žmonės, nesijungiantys į bendruomenes, nebūtinai tik žiūri televizorių. Galbūt jie skaito, galbūt važinėja, galbūt fotografuoja, gal gamina valgyti, bet nebūtinai organizuotoje bendruomenėje. Yra dar tokia aplinkybė, kad žmonės, kurie yra natūralūs bendruomenės organizatoriai, aktyvistai, dažnai iš aplinkinių išsiskiria ne tik savo energija, bet ir garsesniu elgesiu. Tai retai priimtina lietuviško mentaliteto vidurkiui. Gerklingi individai su polinkiu komanduoti ir rūpintis, kad visiems būtų linksma, daugeliui lietuvių nėra patys geidžiamiausi pašnekovai.
Tačiau šiaip lietuviai šiais laikais aktyviai nevengia tautiečių – ši padėtis pasikeitė. Prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija, buvo daug tų, kurie dirbo nelegaliai. Todėl pati "lietuvio užsienyje" sąvoka turėjo kažką neteisėto. Kai kurie, atvykę dirbti, bijojo, kad kiti lietuviai jų nenureketuotų arba neįduotų valdžiai. Tie, kas mokėsi, dirbo ir gyveno teisėtai, nenorėjo būti matomi greta tų, kieno reputacija buvo neaiški. O kieno reputacija buvo aiški? Todėl daugelis žmonių verčiau sėdėjo tyliai ir užsisklendę. Senosios bendruomenės buvo sutrikusios dėl naujų tautiečių antplūdžio, senbuviai buvo išgąsdinti, ir ta reakcija virsdavo arogancija ar įkyriai pamokomu tonu.
Dabar padėtis pasikeitė. Žmonės laisviau renkasi savo draugų ir pažįstamų ratą – tiesa, nebūtinai organizuotą, nebūtinai formalios bendruomenės rėmuose.
Esama dar ir kito aspekto: anksčiau (sakykim, prieš pusę amžiaus ir daugiau), kai kelionės buvo retos ir brangios, bendruomenes jungdavo pats buvimo užsienyje faktas. Žmonės atsidurdavo užsienyje, dažnai beveik nemokėdami kalbos; jiems apskritai tai buvo pirmasis išvykimas į užsienį, kultūrinis šokas ir jausmas, kad reikia paramos. Buvo daugiau priežasčių burtis. Aš lietuvis, tu lietuvis – vadinasi, natūraliai turime būti kartu.
Dabar emigracijoje esantys tautiečiai nėra vienintelis būrys žmonių, su kuriais kiti emigrantai gali bendrauti. Ryšius su senais draugais galima palaikyti lengvai ir pigiai elektroniniais kanalais, per socialinius interneto tinklus, pagaliau galima dažnai keliauti į "senąją šalį" ir nenutraukti su ja ryšių. Tokiu atveju žmogus pradeda reikliau dairytis, su kuo jis bendrauja emigracijoje. Jis nesiruošia leisti laiko su bet kuo, vien tik todėl, kad jis lietuvis: kruopščiau žiūri, kad pažįstami būtų iš panašaus socialinio rato. Tai ne snobizmas ir ne "pasikėlimas": žmonėms reikia bendrų temų, apie ką kalbėtis, o tam reikia bendrų patirčių. Pats buvimas svetimoje šalyje vis rečiau yra pakankama priežastis bičiuliautis.
Labiausia sujungia bendri interesai: kelionės, žvejyba, sportas – ir šiuo požiūriu lietuviai emigracijoje nėra iš esmės kitokie nei lietuviai Lietuvoje. Dar labai suvienija bendri vaikų poreikiai – man rodos, bendruomenės greičiausia formuojasi aplink kokias nors mokyklėles arba net vaikų bendravimą savaitgaliais. Pagaliau, juk ir Lietuvoje tvirčiausios šeimų draugystės atsiranda, kai esama panašaus amžiaus vaikų, kurie leidžia laiką kartu savaitgaliais ir per atostogas.
1 komentaras:
Well observed!
Rašyti komentarą