vasario 21, 2010

Vilniaus knygų mugė: džiaugsmo ir gausos atsakas niurgzliams ir pesimistams




Vilniaus Knygų Mugėje buvau pirmą kartą, nes šiaip nemėgstu jokių mugių ir kolektyvinių renginių, bet šį kartą nebuvo įmanoma nedalyvauti: pristatinėjau dar kartą sostinės publikai ir pasirašinėjau skaitytojams savo knygą, kurios niekas nevadina pilnu vardu, o tik "Anglija". 

Knygų ir laukytojų gausa nežmoniška, ir geras atsakymas visiems tiems, kas sako, kad kultūros nebeliko, o liko tik Džordana Butkutė ir Zvonkė bei Minedas. Nesąmonė visai tai. Ir smalsūs lankytojai nuo pačių vyriausių iki jaunų, stebinančių savo įžvalgą ir žiniomis (pavyzdžiui, lietuviškos blogosferos vunderkindas ir tviterio virtuozas Andrius Kleiva, nepatingėjęs atvykti iš Palangos, ir pagerbęs mane savo apsilankymu bei dar aprašęs ir nupaveikslavęs).

Galėjau būti tik dvi dienas iš keturių - bet, nors pavargo kojos stovėti, su skaitytojais bendrauti, pasirašinėti ir visiems dėkoti ir šypsotis man buvo labai smagu. Kitą kartą norėsiu būti visas dienas. Sutikau net keturis klasiokus ir klasiokes: trijų iš kurių nebuvau matęs jau apie 20 metų (viena iš jų, Jūratė Daunoravičiūtė, net pakliuvo į Žilvino Beliausko darytą nuotrauką).

Mugėje teko pasirodyti ir naujame vaidmenyje: pristatinėjau Beatos Nicholson kulinarinę knygą ir man net buvo leista prisidėti pamaišant cibulius ir cukinijas kartu vykusiame šou, kur bandžiau Beatai uždavinėti gudrius klausimus ir valandą juokinti gausiai susirinkusius žiūrovus. Visur suspėjanti Enciklopedija Pipedija aprašė visą tiesą apie tai, kas ten vyko dar užkulisiuose, su gausiomis nuotraukomis ne spaudai.

Mačiau dar štai ką: kelis be galo savim patenkintus ir nuo vynelio suminkštėjusius senosios kartos literatūros veikėjus, kurie nesižemina stovėdami stenduose ir pasirašinėdami bei bendraudami su skaitytojais, o verčiau siurbia gėrimus su laipsniais visur, kur tik jiems įpila, ir (tikriausiai) tarpusavyje bamba apie tai, kad komercija nugalėjo jų tikrąjį meną. Rašytnamio kavinės įpročiai, išvilkti į dienos šviesą.

Iš keistokų dalykų, kurie galėjo būti kitokie: šiame didžiausiame šalies renginyje, kur iš esmės 95% visų operacijų vyksta grynais, nebuvo nė vieno bankomato. Bufete eilės pavalgyti buvo tokios, kokių nebuvau matęs nuo tarybinių laikų. Galėjo būti nors kokių bandelių su dešrelėmis ar ko nors panašaus. O gal literatūros mėgėjai yra aukščiau pilvo malonumų?

Buvo oportunistų, nelabai pažįstamų su gėdos jausmu: viena moteriškė šaltu veidu siūlė ir kaišiojo laukiantiems mano parašo "tuo tarpu" įsigyti savo knygas. Buvo rašytojų, bandžiusių iš manęs išgauti informaciją, kokiu būdu aš savo knygą "prastūmiau" ir "prasisukau su leidykla, kad išleido" - nes "buvau nunešęs rankraštį, tai jie nenorėjo". Kai paaiškindavau, kad jokių paslapčių nežinau, nueidavo nepatenkinti: "matau, kad nenorit sakyti"; jie buvo įsitikinę, kad žinau magišką būdą, tik nenoriu su jais dalintis. 

Lietuviškame internete šios knygų mugės proga labai daug kalbama apie e-knygas. Prisiskaičiau daugybę egzaltuotų straipsnių, postų ir tvytų apie tai, kad popieriui atėjo galas, bet aš per dvi dienas pamačiau šimtus skaitytojų ir gerai žinau, kad lietuviškai popierinei knygai elektroniniai formatai kol kas negresia. Pirkti "skaityklę" už 600 ar 800 litų, kad paskui turėti galimybę joje persiskaityti gal 1% (o gal 0,1%) to, ką galima nusipirkti lietuviškai popieriniame variante, norės tik mažytė dalis skaitytojų. Su angliškomis knygomis turbūt yra kitaip, bet sakyti, kad elektroninė knyga prieš popierinę - tas pats, kas skaitmeninė kamera prieš juostinę - būtų netikslu. 

vasario 03, 2010

Apie knygas ir skaitytojus: mintys po kelionių

Savaitę gastroliavau po Lietuvą, pristatinėdamas knygą. Panevėžys, Utena, Kaunas, Druskininkai, paskui vėl Kaunas. Per sniegus, per vėją ir šaltį, bet gerai, kad nuomota mašina - visureigis, tai niekur neįstrigau.

Negaliu išskirti nei vieno miesto ar susitikimo, nes visur buvo puiki publika: smalsi ir įdėmi. Kalbėti buvo lengva, net ir ten, kur reikėjo mikrofono, kurį nešiojausi rankoje kaip "stand-up" komikas. Be abejo, man pačiam ypatinga atmosfera buvo Kauno bibliotekoje Radastų gatvėje, nes ten vaikščiodavau, kai buvau VDU studentas. Ir apskritai aš juk kaunietis, iš Žaliakalnio. Ir dar ten žmonės prisiminė iš mano rašymų, kad man labai patinka Kauno Žaliakalnio funikulierius.

Buvo proga pagalvoti apie knygos finansinę pusę. Trumpai pasakius, jei nori knygą gerai prasukti, autorius turi pats leisti savo pinigus. Aš išleidau bilietams, benzinui, automobilio nuomai visą pirmojo leidimo honorarą. Kadangi SCANIA GTI bloge kaip tik buvo kalbama apie knygas bei pinigus, parašiau ten komentarą.

Tiesa pasakius, buvo labai gera važinėti po Lietuvą: sniegas ant asfalto žibintų šviesoje sukosi ir šoko, kaip vaiduoklių pėdos. Kaune važinėjau po nenukastas Žaliakalnio gatveles, ir švietė geltoni žibintai, ir visa mano vaikystė man buvo prieš akis: Alantos gatvė (ta, kur gimiau), Utenos gatvė, Kapsų gatvė, Molėtų gatvė, Kalniečių, Širvintų, Zanavykų. Man visada ten buvo ramu ir gera. Man nebuvo geresnės ir ramesnės vietos visą mano vaikystę, ir dabar lygiai taip pat pasijutau ten.

Pakeliui į Druskininkus užsukau į Valkininkų geležinkelio stotį ir nuvažiavau prie sanatorijos "Pušelė", kur kažkada mano a.a. tėvas dirbo dailininku apipavidalintoju. Man tuomet buvo 14 metų. Ten buvo viskas užsnigta, o sanatorijoje - remontas, deda naujus langus.

Pasirodė naujų "Anglijos" recenzijų: Kultūrpolyje knygą pavadino "popsu". To ne tik tikėjausi, to laukiau ir geidžiau. Kaip ir priklauso susilaukti tam tikro kultūros žmonių įvertinimo, kai knyga yra Nr. 1 iškart trijuose čartuose: "Vagos", BLK ir "Pegaso". Aš nepykstu, kad kažkam šiek tiek pavydu. Jau anksčiau esu sakęs, kad jei "tikrosios kultūros" žmones laiko save pranašesniais už "masinę kultūrą" ir "popsą", bet varvindami seilę ir springdami tik su popsu tesilygina, ir alkanomis akis žiūri, kaip parduodama Butkutės arba Radžio biografija, tai neįkvepia manyti, kad jie labai pasitiki savo pačių talentu, savo jėgomis ir tuo, ką jie daro.

Jei jie tikrai tokie jau aukštesni ir tauresni už pinigus, komerciją ir popkultūrą, tai į ją gal ir neturėtų visai kreipti į ją dėmesio, galėtų ignoruoti ir gyventi savo gyvenimą, ale bet labai jau glamūras, blizgieji žurnalai ir komercinė sekmė visgi jiems rūpi ir neramina.

O CityOut parašė neregėtai šiltai ir teigiamai. Ir dar paklausinėjo žmonių nuomonės, tikras žurnalistinis darbas, koks jis turi būti.

O dabar paskutinė naujiena: jau pavasarį pasirodys mano nauja knyga "Kelionių istorijos": čia bus mano seni rašymai iš amžinatilsio "Istorijų" žurnalo bei kelios naujos ir nemažos dalys, apie Afriką ir apie Kaukazą, niekur dar nepublikuotos.