rugsėjo 23, 2011

Daugiakalbystė, vakcina nuo provincialumo



Pranešimas, skaitytas Lietuvių kalbos institute, 2011 m. rugsėjo 23 d., Kalbos ambasadoriaus apdovanojimuose
Manęs paprašė pakalbėti šia tema, ir aš negalėjau ir nenorėjau atsisakyti.
Ko gero, nėra temos, kuri man būtų artimesnė. Daugiakalbystė, kalbų gausa, kultūrų maišymasis man yra ne šiaip spalvingas priedas prie normalios tėkmės, ne vien gyvenimo prieskonis. Tai būtina stiprybė ir keliantis vėjas po sparnais.
Dar daugiau – tai vakcina nuo provincialumo. Taip aš ir pavadinau savo pranešimą.
Ekonominiai daugiakalbystės privalumai yra tokie akivaizdūs, kad net gėda apie juos kalbėti ir kažką įtikinėti. Čia būtų lygiai tas pats, kas įtikinėti, kad sutvarkytas ir asfaltuotas kelias turi ekonominių privalumų prieš duobėtą žvyrkelį. Skaityti toliau...
Visas tekstas skelbiamas protokolai.com

airBaltic paskelbė bankrotą, bet Lietuvoje niekam neįdomu




Kai rašau apie tai, kad provincialumas mūsų šalyje gali būti užmušantis, aš pats galvoju, kad jau mačiau viską.

Bet ne viską. Latvijoje bankrutavo airBaltic, bet kadangi užims kelias dienas, kol pasekmės palies keleivius Vilniuje, todėl žmonėms, kurie turi kurmio regėjimą ir sraigės atmintį (juk kam įdomu, kad viskas jau buvo – ir flyLAL, ir Star1 atveju) tiesiog neįmanoma priversti runkelių nerimauti, kol neateis toks laikas, kai jiems fiziškai neleis laipintis į lėktuvą ir pasakys (ir pakartos), kad jų bilietas bevertis.

Tada jie pradės bliauti ir reikalauti, kad valstybė turi jiems kompensuoti, o štai nesužiūrėjo. Būna dar geresnis variantas: “aš neprivalau rūpintis oro bendrovės mokumu”. “Man neturi rūpėti.” Ne jo darbas rūpintis. Jo darbas laukti, kad pasirūpintų kiti, o kai neišeina – piktintis valdžia. Skaityti toliau...


Visas tekstas spausdinamas protokolai.com

rugsėjo 21, 2011

Aš myliu Kauną. Ir ką jūs man padarysit?



Aš tikrai myliu Kauną, ir nebijau apie savo meilę kalbėti.
Myliu Kauną juo labiau, nes žinau, kad mano gimtojo miesto yra madinga nemėgti ir visaip iš jo šaipytis. Kauniečius reikia visaip pravardžiuoti ir kaunietišką kilmę pašaipiai svaidyti, kaip diagnozę.
„Kavenska“, vienas baisiausių apibūdinimų merginai, anksčiau reiškęs plastmasinius ryškių spalvų auskarus, dabar pirmiausia primena nežmoniško juodumo dažytus plaukus, kniaukiantį balso toną, rudmėsių atspalvio odą (ačiū soliariumui), vakarinį makiažą nuo pat ryto ir šiaip neišrankų skonį kiekvienoje gyvenimo sferoje.
Kai iš ko nors šaiposi minia, save laikanti rafinuota ir mananti, kad yra gero skonio, aš labai noriu šaipytis iš besišaipančiųjų. Aš niekada nepraleidžiu pro ausis, kai kas nors blogai kalba apie Kauną. Apie mane gali kalbėti kaip nori, bet Kauno apšnekinėjimas neliks nenubaustas.
Kaunas yra mano gimtasis miestas: gimiau Žaliakalnyje (tose pačiose A.Smetonos laikų Kauno Klinikose, projektuotose prancūzų architekto Urbain‘o Cassan‘o, kuris vėliau, jau po karo, Paryžių papuošė prieštaringiausiu sostinės dangoraižiu, Montparnasse‘o bokštu, nuo kurio ligi šiol spjaudosi architektūrinės tyrumos puoselėtojai). Pirmuosius gyvenimo metus leidau Žaliakalnyje (prie to namo Alantos gatvėje jau ruošiama memorialinė lenta – aktyviausius savo straipsnių komentatorius pakviesiu į atidarymą), tik į mokyklą mane leido jau Vilniuje. Išėjo taip, kad vilniečius mėgstu erzinti, sakydamas, kad esu kaunietis, o kauniečiai manęs irgi savu nelaiko, nes visgi aš kažkoks ne toks. Skaityti toliau…
Visas straipsnis yra išspausdintas tinklalapyje protokolai.com

rugsėjo 18, 2011

Savaitgalis Dzūkijoje: kaimo turizmas ir vaikystės prisiminimai



Kai ateina toks kaip ir brandos amžius, tai pradedi grežiotis vis daugiau ten į viską, ką prisimeni iš vaikystės. Viena mano svajonių daug metų buvo tokia, kaip aš grįšiu gyventi į Lietuvą ir apvažiuosiu visas tas vietas, kuriose būdavau visai mažas.
Mano a.a. tėvukas labai mėgo Dzūkiją, ir įvairiais būdais ten nuomojosi, pirko ir kitaip užėmė kambarius, namus ir kitokį nekilnojamąjį turtą.
Kai buvau ikimokyklinio amžiaus, pora vasarų praleidau girininkijos name (antrame aukšte) Zervynose: tai nuostabiai išsilaikiusi senoji Lietuva, gatvinis kaimas, kur civilizacija dar neatėjo (ir, kaip atrodo, niekad neateis). Pro Zervynas (mano vaikystėje sakydavo: Zervynus) teka Ūla, kuri man visam gyvenimui liko švarios upės standartas. Ūla šalta, srauni ir skaidri – už ją šaltesnis tik mažytis Skroblus (bus čia ir apie jį).
O dar buvo Valkininkų geležinkelio stotis ir du kaimai prie Spenglos, mažo upelio, kuris įteka į Merkį – Vaitakarčmis ir Pučkornės, ir prisiminimai apie Varėną kaip apie tuomet buvusį civilizacijos centrą. Skaityti toliau...
Visas straipsnis publikuotas tinklalapyje Protokolai

rugsėjo 17, 2011

Apie TV laidą “Užkalnio 5″: mitai ir realybė



Kaip jau buvo skelbta spaudoje, naujame BTV sezone, kuris prasideda rugsėjo 30 dieną, šioje televizijoje bus daug naujo, o naujausias ir labiausiai netikėtas dalykas yra pikto trolio Užkalnio debiutas televizijoje vedėjo vaidmenyje – laida Užkalnio 5. Apie ją šiek tiek jaupasakota, bet dabar galiu atskleisti daugiau, nes nekantri auditorija klausinėja ir nerimsta.
Garsus blogeris Zeppelinus parašė palinkėjimų, kuriuos verta perskaityti ne tik man, bet ir daugeliui žmonių, kurie ką nors nori daryti televizijoje arba kam televizija yra šiaip įdomu. Priešingai tiems, kas nepaliaudami kalba, kad Lietuvoje televizija yra labai baisi, aš manau, kad televizija yra lygiai tokia, kokios mes nedidelėje ir nelabai turtingoje šalyje nusipelnome, ir net šiek tiek geresnė. Užkalnio 5bus smarkiai geresnė – jei nežinočiau, kad tokia bus, tikrai nepradėčiau daryti. Viską, ką darydavau iki šiol, pasiekdavo kokį nors rodiklį – skaitomumą, perkamumą, komentarų skaitlingumą, įžeistųjų skaičių ir panašiai**. Tai ši laida irgi neturės būti vidutiniška. Skaityti toliau…
Visas straipsnis publikuotas adresu protokolai.com

rugsėjo 16, 2011

Kodėl naujas adresas


Daugelis skaitytojų domisi, kodėl vėl naujas adresas: protokolai.com?

Juk buvo uzkalnis.blogspot.com, paskui uzkalnis.popo.lt, ir štai dabar šitas. Norėjau, kad vardas būtų lengviau įsimenamas, ir kad būtų patogiau ir smagiau žiūrėti, kad geriau matyčiau komentuotojus, kad viskas greičiau jungtųsi. Blogofermoje popo.lt lieka veidrodėlis, ten bus straipsnių atspindžiai.

Nuo tų laikų, kai į Blogspot sudėjau savo rašymus pirmą kartą, praėjo labai daug laiko. Skaitytojų padidėjo nuo vienetų kasdien iki dešimčių iki šimtų unikalių (kaip dabar) kiekvieną dieną. Mane taip pat stebi interneto ir vadinamosios žurnalistikos* skaistykla su savo pamazgų kibirais, dundukais, "Bobute" etc., tik dabar jau nebededa nuorodų, pavardės nemini ir tik murma "fiksuoju"**.

Šiais laikais Protokolus skaito įtakingi žmonės nuo prezidentūros iki Vyriausybės ir kitokiose vietose, kur tik yra internetas. Vienu žodžiu, naujas domenas naujam sezonui.

--- --- ---
* Juokas salėje. Kalba netaisyta.
** F42

Sveikstanti aviacija Vilniuje ir Artūro Zuoko sumanymai apie bazinį vežėją


Jeigu jau steigti lietuvišką aviaciją, tai su tokiais orlaiviais.
Straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas tinklalapyje "Pinigų karta".


“Pinigų kartos” skaitytojai žino, kad apie aviaciją rašau daug ir noriai. Orlaiviai, oro uostai ir žemėlapiai patys savaime yra patrauklūs tiems, kas jauni širdimi (parodykite man besibjaurintį oro kelionėmis ir zyziantį dėl pamesto bagažo, ir aš jums parodysiu nuobodylą, kuris prieš laiką paseno).



Jau rašiau, kad Vilniaus oro uostas tikrai gyvena renesanso laikus: žinoma, naujų tradicinių oro bendrovių Vilniuje neatsirado, kaip ir didelių lėktuvų ir tolimųjų reisų, bet kelionių Europoje daug, jos vis įvairesnės ir – kas geriausia – plėtra ateina ne tik iš mano nemėgstamos bendrovės Ryanair*, bet ir iš sveikų oro bendrovių – tokių, kaip Wizz Air. Simonas Bartkus paskelbė, kad oro bendrovė ne tik atidaro naujas kryptis iš Vilniaus, bet ir dažnina jau esamas (pirmiausia reikia paminėti Londoną – nuo 5 iki 11 skrydžių per savaitę).
Besiskundžiantys dėl mūsų aviacijos mėgsta prikišti, girdi, kryptys iš mūsų daugiausia tos emigrantinės, gastarbaiterių nutiestos, o ne kokios nors egzotinės-pažintinės, kurių jiems galbūt norėtųsi. Štai ir naujasis Wizz Air skrydis į Bergeną ir skrydžiai į Oslą, kuriais prisidedama prie jau esančių “Norwegian” dažnių, yra pirmiausiai skirti ne fjordus žiūrintiems ir ne ekstremalios žūklės mėgėjams. Kaip ir reisas į Liverpulį. Bet aš nebūčiau linkęs dėl to krimstis. Darbo bičių maršrutai yra tvarūs ir žada išlikti ilgiau, nei egzotinės kryptys į kokį nors Tbilisį arba Kišiniovą, apie kurias forumuose kliedi svajotojai, projektuojantys neatrastas rinkas. Ten planuojama paklausa visuomet būna paremta priplaukusia, apsirūkiusia racionalizacija (“lietuviai galėtų vėl atrasti jiems mielus Kaukazo kurortus”), kurios neremia nei realūs numatomo segmento perkamosios galios skaičiavimai, nei patirtis.**
Todėl manau, kad nuobodus, konservatyvus, ultra-atsargus augimas (būtent toks) labai aiškiai pagrįstose kryptyse yra sveikos aviacijos paslaugų plėtros stuburkaulis. Jam susiformavus, galbūt ir atsiras prielaidos ir tolimesnėms kryptims.
Manęs dažnai klausia, ką aš galvoju apie Vilniaus mero Artūro Zuoko iniciatyvą kurti “bazinį vežėją” Vilniuje. Mano jausmai dvejopi. Iš esmės idealiame variante man norėtųsi, kad valstybė nesikištų ten, kur turėtų veikti vien privatus sektorius. Antra vertus, man patinka praktiškai visi Zuoko sumanymai*** – galbūt dar ir dėl to, kad užsiutins pavyduolių, cinikų ir lėtinių korupcijos ieškotojų minią, kuriems vaidensis “pinigų plovimas” ir kurie purkštauja todėl, kad jie yra iš esmės prieš kiekvieną naują sumanymą, statybą, projektą ir apskritai bet ką, kas trukdo jų letargo miegui. Skaityti toliau...
Andriaus Užkalnio pagrindinis tinklaraštis yra Protokolai.

Šykštumas – bjaurioji lietuviško taupumo pusė





Pirmą kartą pasirodė laikrašytyje "Lietuvos rytas"


Pratarmė protokolų leidimui: straipsnis neliko be atgarsio. Šimtai komentarų, ir dauguma iš jų gana isteriškai bando pasiaiškinti, kodėl jų kiauliškas šykštumas iš tikrųjų yra norma. Nuo mokesčių politikos (arbatpinigiai juk neamokestinami! – tai yra, jų nedavėjai praktiškai rodo pilietiškumą) – iki jau girdėtų: blogas darbas, per mažos pajamos, nėra tokios tradicijos, ir paties geriausio – tegul moka godus darbdavys, rupūžė, čia ne mano reikalas. 
Nes tam, kas nori kažką daryti ir pradėti, reikia priežasčių, o tam, kas nenori, visada atsiranda atsikalbinėjimų. 
Man labiausiai patiko kažkokia komentatorė ar komentatorius, kurie mane matė gal prieš mėnesį Blyninėje Vilniuje, Pilies g., prisiminė, ką valgiau (Kijevo kotletą), prisiminė mano rudą krokodilo odos piniginę, ir parašė, kad aš pats tai arbatpinigių nepalikau ir ką čia dabar aiškinu. Tai aš ir galvoju, ar aš per mažai palikau (3,50 Lt., nes turiu gerą atmintį tokiai nenaudingai informacijai) ir čia rašo padavėja, kuri tikėjosi daugiau (nes nuo kito staliuko lankytojai čekio ir paliktos sumos negalėjo matyti), arba kitą karta tikrai reikia tikėtis, kaip kas nors parašys, kad matė mane pajūryje girtą šaudantį į benamius šunis iš pneumatinio šautuvo. Vienu žodžiu štai tokia viešumo kaina.
— — — — —
Jūs manote, kad dabar, kai jau pradėjau rašyti gerus dalykus apie Lietuvą ir lietuvius, tik taip ir suoksiu? Norėtumėt. Ne tam aš grįžau iš Britanijos ir ne tam įsitryniau į visą žiniasklaidą iš eilės, kad čia jus visus glostyčiau pagal plauką ir kasyčiau paausius. Taip nebus. Dabar paburbėsiu. Mes, lietuviai, esame daug kur geri, kai kur – puikūs ir fantastiški, bet yra sričių, kur mes esame visiškai nepakenčiami. Vienas iš tokių mūsų tautinių bruožų, nuo kurių mane neša į orą, yra lietuviškas šykštumas.
Kilęs iš pačių geriausių paskatų. Lietuviai yra taupūs, skolinasi nenoriai (mums atrodo, kad gerais laikais mes per daug prisiskolinome, bet iš tikrųjų skolinomės labai kukliai, daugiausia butui arba automobiliui, ir krizė mums tvojo anksčiau, nei spėjome įklimpti į tą balą iki kelių), o dabar, pasirodo, mes net po sunkmečio turime dar daugiau santaupų, negu prieš sunkmečiui užeinant.
Tai yra gerai. Tai kyla iš mūsų valstietiškos sąmonės ir vertybių, kurios yra teisingos. Jas suformavo klimatas ir istorija (nesugebėjęs atsidėti atsargų žiemai, pavasario nesulaukia), ir kas gali pasakyti, kad tai blogai: žiū, aš ir pats turiu ant kūno prisikaupęs atsarginį sluoksnį ir be jokio nerimo laukiu dar vienos krizės, jei tokia užgriūtų.
Tačiau su taupumu yra susijęs ir jo bjaurusis brolis. Šykštumas, kuris yra vienas nepatraukliausių mūsų bruožų. Lietuvių kalba be galo dosni ir išmoninga šykštumui aprašyti, ir mes juo slapčia didžiuojamės, o dosnus elgesys mums kelia įtarumą. Mes nejaukiai jaučiamės greta to, kas dosniau už mus palieka arbatpinigių, nes atsiranda krebždanti baimė, kad galbūt tas žmogus žino ir supranta kažką tokio, ko nesuprantame mes. Skaityti toliau...


Visas straipsnis yra tinklaraštyje Protokolai.

rugsėjo 11, 2011

Rugsėjo 11 d. sukaktis: apie klinikinius idiotus ir jų diagnostiką


Paprotestuosim ir eisim pūliuoti į internetą savo sąmokslo teorijomis



Apie Ameriką ir įvykius, kurie buvo prieš 10 metų, nieko naujo šiandien nepasakysiu.
Peržiūrėjau šiandien lietuviškus žinių portalus, ir irgi nieko naujo nepamačiau. Nedamušti išsigimėliai išlindo iš visų pakampių ir ruda srove pliūpsi į komentarus: nuo sąmokslo teorijų (kaip Twin Towers nugriovė žydų bombos) ir "Amerika patys didžiausi teroristai". Glitūs frontininkai, naujoji kairė, antiglobalistinės ir antikapitalistinės kirmėlės su savo smirdančiomis čegevarkėmis, Michael Moore filmų gerbėjai, akademinis elitas apsiskaravęs palestinkėmis ir pasikabinęs pacifistų ženklus ant raktų pakabukų, anarchistai, profsąjungų šantažuotojai ir kitokie orą gadinantys išgamos šiandien jaučiasi pakiliai: jiems šventė.

Prie jų šliejasi dar nykesnis sbrodas: tie, kas vapa "aukų gaila, bet gal čia ir pačios Amerikos kaltės esama, čia kaip iš kurios pusės pažiūrėsi, neskirstykime visko į juodą ir baltą", visokie eurofilorastai ir socialiūginės atrūgos, tie, kas laiko prezidentą Jimmy Carter geriausiu visų laikų Amerikos prezidentu ir moraliniu autoritetu (nes nepradėjo nė vieno karo ir nenumetė nė vienos bombos), Nobelio komitetas Osle, apdovanojęs Baraką Obamą už tai, kad jis ne George W. Bušas ir daugelis kitų daug gero norinčių, bet daug blogo padarančių teletabių. Skaityti toliau...

rugsėjo 09, 2011

Automobiliai: nauji, pavažinėti ar dar kokie nors



Perskaičiau žurnale “Time” statistiką, kad 80% milijonierių niekada gyvenime neturėjo lizinginio automobilio.
Sunku tiksliai pasakyti, kur čia priežastis ir kur – pasekmė: ar jie turtingi, nes nepakliuvo į lizingo spąstus, ar tiesiog visi turtingi žmonės turi tokius pačius įpročius. Galbūt čia abu tie dalykai, susilydę į vieną.
Dar yra ir kitas paaiškinimas: kai turi daug pinigų, tai nereikia skolintis, o tiesiog gali nusipirkti tai, kas patinka. Skaityti toliau…

rugsėjo 07, 2011

Naujo gyvenimo lediniai vėjai: Užkalnio laida telike



Tai, ko bijojo žmonės (kaip sakė “Lietuvos ryto” skaitytojas – “aš maniau, kad košmarai nesipildo“), panašu, visgi įvyks.
Į atsinaujinančią, tikrai įspūdingą tiklelį žadančią BTV (dar kitaip žinomą kaip Baltijos TV) ateina Užkalnis, ir žiūrėsim, kas čia jau iš to išeis. Naujame sezone (prasideda pačioje rugsėjo pabaigoje) bus savaitinė vakarinė pokalbių laida, vadinsis Užkalnio 5, kur pokalbiai ne vien apie aktualijas ir kur svečiai ne vien blizgantys – tačiau, kadangi esu iš Lietuvos ir dirbu Lietuvai ir stengiuosi dėl Lietuvos auditorijos, tai ir žmonės bus mano laidose tie, kurių daugelį jau pažįstate. Iš Lietuvos. Tik gal kalbėsiuos su jais kitaip, nei dažnai yra įprasta – nors velnias žino, kaip yra įprasta, laidų irgi yra visokių. 

rugsėjo 02, 2011

Pusryčiai mieste: Šekspyro viešbutis Vilniuje



Nepabijokim to žodžio, pusryčiauti lietuviai restoranuose bei kavinėse, daineriuose ir kitur dar nenori. Nes jei norėtų, tai jiems pasirinkimo būtų žymiai daugiau.
Mokslo ir žinių dieną, po pirmojo skambučio Vilniaus Senamiestyje ėjom papusryčiauti mieste. Tai ką Jūs galvojate? 09:30 ryto apatinėj pusėj Pilies gatvės – faktiškai nieko, išskyrus blynus (nes dauguma kavinių apskritai atsidaro 10:00, kas yra mano knygoje kaip ir vėloka). Skaityti toliau…