Vilniaus knygų mugė: džiaugsmo ir gausos atsakas niurgzliams ir pesimistams

Vilniaus Knygų Mugėje buvau pirmą kartą, nes šiaip nemėgstu jokių mugių ir kolektyvinių renginių, bet šį kartą nebuvo įmanoma nedalyvauti: pristatinėjau dar kartą sostinės publikai ir pasirašinėjau skaitytojams savo knygą, kurios niekas nevadina pilnu vardu, o tik "Anglija". 

Knygų ir laukytojų gausa nežmoniška, ir geras atsakymas visiems tiems, kas sako, kad kultūros nebeliko, o liko tik Džordana Butkutė ir Zvonkė bei Minedas. Nesąmonė visai tai. Ir smalsūs lankytojai nuo pačių vyriausių iki jaunų, stebinančių savo įžvalgą ir žiniomis (pavyzdžiui, lietuviškos blogosferos vunderkindas ir tviterio virtuozas Andrius Kleiva, nepatingėjęs atvykti iš Palangos, ir pagerbęs mane savo apsilankymu bei dar aprašęs ir nupaveikslavęs).

Galėjau būti tik dvi dienas iš keturių - bet, nors pavargo kojos stovėti, su skaitytojais bendrauti, pasirašinėti ir visiems dėkoti ir šypsotis man buvo labai smagu. Kitą kartą norėsiu būti visas dienas. Sutikau net keturis klasiokus ir klasiokes: trijų iš kurių nebuvau matęs jau apie 20 metų (viena iš jų, Jūratė Daunoravičiūtė, net pakliuvo į Žilvino Beliausko darytą nuotrauką).

Mugėje teko pasirodyti ir naujame vaidmenyje: pristatinėjau Beatos Nicholson kulinarinę knygą ir man net buvo leista prisidėti pamaišant cibulius ir cukinijas kartu vykusiame šou, kur bandžiau Beatai uždavinėti gudrius klausimus ir valandą juokinti gausiai susirinkusius žiūrovus. Visur suspėjanti Enciklopedija Pipedija aprašė visą tiesą apie tai, kas ten vyko dar užkulisiuose, su gausiomis nuotraukomis ne spaudai.

Mačiau dar štai ką: kelis be galo savim patenkintus ir nuo vynelio suminkštėjusius senosios kartos literatūros veikėjus, kurie nesižemina stovėdami stenduose ir pasirašinėdami bei bendraudami su skaitytojais, o verčiau siurbia gėrimus su laipsniais visur, kur tik jiems įpila, ir (tikriausiai) tarpusavyje bamba apie tai, kad komercija nugalėjo jų tikrąjį meną. Rašytnamio kavinės įpročiai, išvilkti į dienos šviesą.

Iš keistokų dalykų, kurie galėjo būti kitokie: šiame didžiausiame šalies renginyje, kur iš esmės 95% visų operacijų vyksta grynais, nebuvo nė vieno bankomato. Bufete eilės pavalgyti buvo tokios, kokių nebuvau matęs nuo tarybinių laikų. Galėjo būti nors kokių bandelių su dešrelėmis ar ko nors panašaus. O gal literatūros mėgėjai yra aukščiau pilvo malonumų?

Buvo oportunistų, nelabai pažįstamų su gėdos jausmu: viena moteriškė šaltu veidu siūlė ir kaišiojo laukiantiems mano parašo "tuo tarpu" įsigyti savo knygas. Buvo rašytojų, bandžiusių iš manęs išgauti informaciją, kokiu būdu aš savo knygą "prastūmiau" ir "prasisukau su leidykla, kad išleido" - nes "buvau nunešęs rankraštį, tai jie nenorėjo". Kai paaiškindavau, kad jokių paslapčių nežinau, nueidavo nepatenkinti: "matau, kad nenorit sakyti"; jie buvo įsitikinę, kad žinau magišką būdą, tik nenoriu su jais dalintis. 

Lietuviškame internete šios knygų mugės proga labai daug kalbama apie e-knygas. Prisiskaičiau daugybę egzaltuotų straipsnių, postų ir tvytų apie tai, kad popieriui atėjo galas, bet aš per dvi dienas pamačiau šimtus skaitytojų ir gerai žinau, kad lietuviškai popierinei knygai elektroniniai formatai kol kas negresia. Pirkti "skaityklę" už 600 ar 800 litų, kad paskui turėti galimybę joje persiskaityti gal 1% (o gal 0,1%) to, ką galima nusipirkti lietuviškai popieriniame variante, norės tik mažytė dalis skaitytojų. Su angliškomis knygomis turbūt yra kitaip, bet sakyti, kad elektroninė knyga prieš popierinę - tas pats, kas skaitmeninė kamera prieš juostinę - būtų netikslu.