Prisimenant lietuvišką mįslę apie baltas lankas ir juodas avis, visuomet dingčiojo, kad mįslė nėra itin vykusi, nors ir labai graži. Kaip ir „šarangė varangė po stalu susirangė“ – iš penkių žodžių du nieko nereiškia, o visa mįslė gali būti įmenama kaip tik nori: po stalu gali susirangyti ir nukritęs nuo kėdės megztinis, ir dulkių siurblio vamzdis. Bet aš ne apie tai.
Kuo miestas panašus į knygos lapą, o jo gyventojas – į raidelę?
Raidės popieriuje yra tikrai lyg daugybė juodų padarėlių. Kaip skruzdėlytės ant smėlio – arba kaip žmonių minios didmiesčių sankryžose, į kurias galima iš viršaus žiūrėti pro dangoraižių langus ir galvoti, kaip visos tos skruzdėlytės galų gale nusigauna ten, kur joms reikia. Jos nuskuba ten, kur jų darbas, ten, kur jos kiekvieną dieną kuria, ir skruzdėlynas toliau auga. Tie žmonės, panašūs į skruzdėlytes, yra kone ryškiausias, regimiausias miesto gyvenimo vaizdas.
Kai kuriose Tokijo sankryžose (jų sistemą vėliau nusižiūrėjo ir Londonas) pėstiesiems į kitą gatvės pusę galima eiti ne tik skersai ir išilgai, bet ir įstrižai. Dar daugiau, minios ten plūsta vienu metu ne dvejomis kryptimis, o aštuoniomis, tad chaoso ir atsitiktinio judesio įspūdis dar didesnis.
Bet atsitiktinumas tik vaidenasi. Kiekvienas taškelis, kiekvienas minios vabalėlis juda sąmoningai (juo labiau minioje didmiesčio centre: čia nebūna be reikalo vaikštinėjančių). Lygiai taip pat ir popieriaus lape nė vienos raidės nėra atsitiktinės, kiekviena eina po tos, prie kurios yra prikabinta, ir po tos, kuri yra prisikabinusi prie jos, ir virtinių virtinės dėliojasi į daiktus, veiksmus, savybes, o iš jų dėliojasi istorijos ir jausmai.
SKAITYMAS – LYG ŽIŪRĖJIMAS Į MIESTĄ
Jei manai, kad čia parašiau kažin kokią banalybę apie žodžių karolius, pagalvok dar kartą apie juos: jų sekos yra neįtikėtinos. Kiekviena raidelė – tai kažkieno pirštu paspaustas klavišas; tai tūkstančiai, milijonai tokių paspaudimų. Vien šiame straipsnyje jų – keliolika tūkstančių. Vienoje knygoje – šimtai tūkstančių. Knygyno lentynoje – dešimtys milijonų. O dar yra bibliotekos, kur tų knygų – nepaprasta daugybė, ir vėl reikia dauginti iš skaičiaus su daug nulių. Kokia protingos pastangos koncentracija! Juk nė viena tų raidelių neatsirado atsitiktinai (žinia, klaidų būna, bet jos kyla iš netikslaus, o ne iš atsitiktinio veiksmo).
Beje, apie skaičius su nuliais. Kažkada pirmą kartą nuvykęs į Indiją paėmiau laikraštį ir, skaitydamas ekonomikos naujienas, nustebau, kad ten dideli skaičiai grupuojami ne po tris skaitmenis (10 000 000, 5 688 300 arba angliškame užrašyme su kableliais 10,000, 000), o po pirmųjų trijų skaitmenų pradeda grupuotis grupėmis po du (dešimt milijonų rašoma taip 1,00,00,000). Iš pradžių galvojau, jog tai korektūros klaida – tas grupavimas buvo toks neįprastas ir keistas, lyg būtų kelios raidės žemyn galva.
Maža to, didelius kiekius indai skaičiuoja ne tūkstančiais ir milijonais, bet „lakais“ (lakh), šimtais tūkstančių, ir „krorėmis“ (crore) – dešimtimis milijonų. Tai dešimtainė sistema (ir ne kokia nors pragariška angliška imperinė tvarka, kuri, rodos, buvo sumanyta tam, kad išbandytų žmonių kantrybę - iki 1973 m. decimalizacijos Didžiojoje Britanijoje vienas svaras būdavo dalinamas į 20 šilingų, o šilingas – į 12 pensų. Taigi svare būdavo 240 pensų. Atvykelius painiodavo ne tik visiškas anachronizmas, ginėja, kuri buvo „pagerintas“ svaras iš 21 šilingo - jomis skaičiuodavo kainas ir atlyginimus aristokratai ir aukštos kvalifikacijos darbuotojai - bet ir puskronė, aštuntadalis svaro, prilygstanti dviems šilingams ir šešiems pensams.), Atrodytų, Indijoje neturėtų būti didelių problemų, bet iš vėžių išmuša akimirksniu, kaip žiemos ir vasaros laiko keitimas, jei namie daug laikrodžių, ir ne visi iš jų yra persukti.
Visa tai mane privertė sužinoti vietos laikraštis, atsiverstas prie pusryčių Delyje. Tai vienas geriausių būdų greitai prisiliesti prie šalies: atsiverskite vietos laikraštį (jei skaitote angliškai, tai bus nesunku padaryti ir ne angliškai kalbančioje šalyje – nors anglų kalba parašytas leidinys, nuo Japonijos ir Filipinų iki Turkijos ir Rusijos, gal ir nebus tobulas atspindys, nes rašytas užsieniečiams, kuriame problemos bei naujienos artimesnės pastariesiems, o ne vietiniams).
Jei šalis kalba Jums suprantama kalba, tada būtinai imkite laikraštį, bet ne nacionalinį, o to miesto, kuriame esate. Jei esate mažame miestelyje – dar geriau, ten naujienos dar labiau koncentruotai provincialios, vietinės, tik saviems rūpimos. Pasijusite lyg patekę pas to miesto gyventojus prie pusryčių stalo.
Anoniminis viešbučio restoranas, su kaitinančių lempų spindesiu (kad neatauštų maistas), blizgančiais chromuotais dangčiais, dengiančiais dešreles, šoninę ir kiaušinienę, su ąsočiais, pilnais apelsinų ir greipfrutų sulčių ir su kavos aparatų užimu, taps erdvia Jūsų virtuve, o vietos laikraštis neskubėdamas pasakos vietos gyventojų istoriją.
Vietos gyvenimas pinasi iš transporto kamščių, perstatomų tiltų ir estakadų, miesto autobusų tvarkaraščių keitimo, vietos valdininkų korupcijos kaltinimų ir pažadų geriau tvarkytis po rinkimų, naujų parduotuvių atidarymo ir mažų vietos džiaugsmų, kurie arogantiškiems sostinių gyventojams atrodo apgailėtinai. Yra geras šiam reiškiniui apibūdinti angliškas būdvardis, neturintis lietuviško atitikmens – parochial, tai reiškia „parapijos masto“. Naudojamas perkeltine prasme (o beveik tik perkeltine prasme ir naudojamas) jis – visada neigiamo tono, visada iš aukšto žvelgiantis.
Bet iš tikrųjų parapijos masto naujienos yra tiksliausias vietos gyvenimo atspindys, ir pamatęs jį, lengviausiai gausi peno vaizduotei ir supratimui apie lankomą vietą.
Gyvendamas Ganoje, vakarų Afrikoje, skaitydavau vietos spaudą kiekvieną rytą: be skelbimų apie vardų keitimus, siekiant didesnės sėkmės gyvenime, ten buvo keisčiausių dalykų, kokių nesitikėtum ir tarptautinėje žiniasklaidoje nerastum. Kai kuriose Afrikos šalyse, esančiose į pietus nuo Sacharos, kur daug dėmesio skiriama mistikai ir kur gyvena keisti ir archajiški tikėjimai, manoma, kad pakeitus vardą, galima pakeisti nesėkmingą gyvenimo tėkmę. Todėl suaugę žmonės keičia vardus į tuos, kurie jiems, kaip jie galvoja, atneš laimę, o apie keitimą praneša vietos spaudoje, klasifikuotuose skelbimuose
Štai, pavyzdžiui, sukčiai nugvelbė iš Italijos avialinijos biuro Ganos sostinėje Akroje visą knygelę tuščių bilietų blankų, išsinuomojo prie turgaus kelioms dienoms kioskelį, ir iš jo prekiavo bilietais į Italiją (suprantama, apie jų galiojimą net kalba nėjo, ir kioskas nebuvo panašus į oro bendrovės biurą, bet pirkėjai gundėsi „patrauklia kaina“, prekyba vyko kaip iš pypkės, kol nesibaigė bilietų blankai). Apie tai, kad jų neskraidins, keleiviai sužinojo tik po mėnesio, oro uoste. Straipsnyje buvo neigiamai atsiliepiama apie bendrovę, „beširdiškai atsisakiusią“ gabenti apgautuosius. (Tokio požiūrio atgarsius buvo įdomu stebėti Lietuvoje, kai prieš metus bankrutavus didžiausiai šalies aviacijos bendrovei, tuščiomis rankomis likę keleiviai, supratę, kad neatgaus pinigų, bandė gėdinti užsienio aviacijos bendroves, kad šios nesutinka „suprasti situacijos“ ir nemokamai skraidinti.)
O dar kitoje istorijoje, primenančioje viduramžių pasaką (bet istorija tikra, iš kriminalinės kronikos), du nedorėliai pagrobė miesto lūšnynuose nekaltą mergaitę ir ketino vežti į kaimo vietovę, parduoti garsiam žyniui, nuovirais ir užkalbėjimais gydančiam nuo impotencijos ir kitų negalių.
Pinigų gydymui neturintiems vyriškiams buvo pasiūlytą atgabenti mergaitę, kurią (tiksliau, jos kūno dalis) galėtų panaudoti magiškiems gydomiesiems tepalams ir užpilams gaminti. Nevykėliai pacientai nesugebėjo nugabenti aukos į kaimą, nes nesukrapštė pinigų transportui. Kol jie ieškojo finansavimo, mergaitė buvo užrakinta sandėliuke. Iš jo ji išsivadavo, o grįžę savo grobio patikrinti, nusikaltėliai rado laukiančią policiją. Šiuos makabriškus dalykus skaičiau prie pusryčių, kramsnodamas kukurūzų dribsnius ir gerdamas kavą. Afrikos laikraštis pasakojo viską taip, kaip mūsų laikraštis pasakotų apie automobilio vagystę ar buitinį ginčą: ne kaip egzotiką, o kaip gyvenimo dalį.
Laikraštis, žurnalas ar knyga – keliautojo draugai, ir ne tik todėl, kad sutrumpina ir praskaidrina ilgą sėdėjimą lėktuve ar traukinyje (būtent dėl jo žmonės, valandų valandas praleidžiantys darbo kelionėse, yra geriausia laikraščių auditorija, jie niekur nepabėgs, jiems reikia skaitymo medžiagos, nes protas, neužimtas veikla, pradeda maištauti, jį užima nemalonios mintys, nuobodulys ir galvojimas apie tai, kaip bėga laikas, dunksint viešojo transporto ratams).
Skaitomas tekstas sudaro vienišam keliautojui kompaniją. Turint rankoje knygą arba laikraštį, nereikia prie pietų ar vakarienės stalo sėdėti vienam, liūdnai žvelgiant pro langą (tiksliau, sėdi vienas, bet vienišas nesi).
Vienišas keliautojas – kas gali būti liūdniau? Viešbučių restoranuose juos lengva pastebėti. Juos sodina prie mažiausio staliuko, jei jie nebando protestuoti – o aš visada nepažįstamo miesto viešbutyje atėjęs vienas valgyti, bandau įžūliai susirasti didelį, platų stalą, kad turėčiau kur pasidėti visą skaitymą medžiagą, kuri yra taip pat svarbi kaip ir tai, ką deduosi į skrandį.
BIBLIOTEKA – LAIKE SUŠALĘS SENOVĖS ATSPINDYS
Biblioteka miesto dvasiai reikalinga ne mažiau nei ligoninė ar policijos nuovada, bet apie ją vis mažiau žmonių prisimena. Nors bibliotekos stengiasi suspėti su laiku, daug kur jos tampa vieta, kur galima nebrangiai arba nemokamai naudotis interneto ryšiu arba rasti seną periodiką, kurios kompiuterių laikmenose nėra.
Kuo toliau, tuo labiau į bibliotekas žiūrima, kaip į keistus anachronizmus: kam, girdi, reikia surištų popieriaus lapų, kai namie visi turi kompiuterius, kai netrukus (rodos) galima bus elektronines knygas parsisiųsti į kišeninius kompiuterius ir baltos plastmasės skaitykles, kuriuose rymos šimtai tomų.
Tik ne viskas taip paprasta. Žadantiems, kad elektroninės knygos išstums spausdintas, kaip patogesnės ir malonesnės, patarčiau prisiminti pažadus, girdėtus prieš trisdešimt metų, kad natūralios vilnos ir medvilnės audinių, sunkiai ir brangiai išgaunamų, besiglamžančių, nepatvarių, jau greitai nebereikės – juos pakeis „patogūs, ryškūs, ilgaamžiai, praktiški“ audiniai iš neilono ir kitokio sintetinio pluošto.
Žmogui patinka knygą ar žurnalą laikyti rankoje, perversti puslapius, jausti popieriaus plonumą, čiupinėti pirštais viršelio blizgesį arba rupų audinį. Bet yra dar ir kita aplinkybė: knygų lentynos, jų nugarėlių šilta marguma yra ne tik geriausias jaukumo atributas, tai pats jaukumas, tai jo esencija.
Tai jau anksčiau žinojo didelių dvarų savininkai, kur biblioteka - ne viešoji, o asmeninė - buvo vizualiai šilčiausias ir maloniausias kambarys. Jis ir jaukus, ir kartu lengvai atveriamas svečiams ir menkai pažįstamiems: į miegamąjį juk bet ko nesikviesi. Būtent čia, o ne puošniose, bet šaltose menėse, anksčiau mėgta pozuoti portretams, prie knygų nugarėlių, atverstų atlasų, gaublių ir žiūronų. Dar buvo menė su medžioklės trofėjais, tik jis tiko ne visiems dėl prikišamo vyriško brutalumo, o bibliotekos nevengdavo niekas.
Šiandien tai suprato daugelis dizainerių, projektuojančių viešbučių ir barų interjerus. Knygų lentynos jaukumą patalpai padovanoja ne blogiau, nei kitas tradicinis būdas, apkalimas tamsiu medžiu. Prisimindamas viešąsias erdves, kur tekdavo vakaroti pasaulio miestuose, kiekvienąsyk pripažįstu, kad smagiausias jausmas – geru oru ar blogu, žiemą ir vasarą, pavargus ar pailsėjus – būdavo ten, kur sienomis bėgo knygų lentynos.
SKAITYMO GAUSA, KAIP MIESTO ALEGORIJA
Kaip bare vyno buteliais nukrautos sienos dažniausiai žada daugiau įvairovės, daugiau kvapų ir atradimų nei mirtingasis gali išragauti per visus apsilankymus toje užeigoje iki gyvenimo galo, taip ir knygų gausos grožis yra pertekliuje.
Perteklius, perviršis, per kraštus bėganti gausa yra ne tik gerovės simbolis (ne veltui rytietiškuose turguose kraunamos kuo aukštesnės įvairiaspalvių vaisių stirtos).
Knygų gausa didelio miesto bibliotekoje - tai priminimas skaitytojui apie jo vietą bendrame kontekste (jis yra tik vienas iš daugelio, vienas iš minios, tų knygų yra daugiau, nei jam gali prireikti per visą gyvenimą būtent todėl, kad jos yra ne vien jam). Toji gausa – ir labai vaizdus paveikslas apie visą aplinkinio pasaulio įvairovę. Lentynos su knygų nugarėlėmis – lyg žemėlapis į žmonijos supratimą, į tai, kas sudėta jos protuose.
Tai supratau (ir labai staigiai, šoko būdu) pirmą kartą Japonijoje, Osakoje, nuėjęs į didelį knygyną. Iki tol jau metro stotyse ir gatvėse stebino, kad visi pavadinimai gali būti užrašyti keistais hieroglifų paveikslėliais: žmonės skaitė laikraščius ir komiksus, o aš nesupratau nė žodžio, tik atskiri ženklai buvo vizualiai pažįstami.
Užėjęs į knygyną ir beieškodamas nedidelio skyriaus, kur buvo knygos anglų kalba, ėjau per sales, žingsniuodamas tarp lentynų, pilnų prikrautų knygų su hieroglifais, nesuprantamais man. Kulinarija, inžinerija, menas, interjerai, mezgimas, komiksai, knygos apie meilę ir apie nusikaltimus, verslininkų ir biznio vadovų saviauklos literatūra, finansų sėkmės ir lieknėjimo vadovėliai, lentyna po lentynos, aukštas po aukšto, milijonai puslapių – ir viskas kita kalba, viskas man nesuprantama, bet prieinama milijonams žmonių, vaikštančių aplink mane.
Ten kelioms akimirkoms skausmingai suvokiau, kaip turi jaustis beraščiai žmonės (jų daugiau, negu mums atrodo, tik mes su jais beveik niekad bendraujame, jie neturi laikraščių ir žurnalų, jie neparašo laiškų ir komentarų interneto portaluose, jie nematomi ir neįtakoja mūsų gyvenimo, nes negali turėti gerų darbų ir priimti jokių sprendimų šiuolaikinėje visuomenėje).
Vaikščiojau po tą Osakos knygyną, vos ne fiziškai, kažkur viduriuose jausdamas, kad turiu, privalau, išmokti tą kalbą (to dar nepadariau), kad dingtų tas baisus jausmas, jog štai esu greta žinojimo, kuris nuo manęs uždarytas nematoma siena, galiu knygą paimti nuo lentynos ir paliesti, galiu atsiversti, bet jos turinys mano atžvilgiu hermetiškai uždaras.
Miesto IQ, 2010 m. vasaris-kovas
1 komentaras:
Baltos lankos, juodos avys, kas kaip išmano, tas taip ir gano.
Rašyti komentarą