Kuo galima matuoti šlovę ir pripažinimą? Tikriausiai, kai jau oponentai kviečia sodinti kaliuzėn nacionaliniame dienraštyje, žinai, kad jau esi atvykęs.
Alberto Drešerio laiškas buvo atsakymas į mano komentarą „Rusofilų saulėlydis – praeities dvokas jau sklaidosi“, kurį irgi spausdino Lietuvos Rytas.
Kai skaitau tokius laiškus, pirmiausia bandau suprasti, ar čia tikras pranešimas iš kokio seno stribo ar LTSR keturių kambarių (pagerinto išplanavimo) bute gerai gyvenusio tautų draugystės vėliavnešio, ar čia tiesiog smaginasi mano draugai draugužiai, imituodami senų stribų dainas.
Šitas panašus į tikrą, nors kai kurie pasažai tiesiogiai paimti iš "sovoko" apologetų aruodo, kaip antai - galima buvo į Sachaliną nuskristi už pusę atlyginimo, o tai - toliau negu į Ameriką. Jau vien šis perlas vertas atskiro straipsnio.
Kaip medus per gerklę nueina tokios frazės, kaip "lietuvių tautai iškilo labai rimta grėsmė, o šitą grėsmę provokuoja ne kokie atėjūnai, o kai kurie lietuviai, susigundę skalsesniu kąsniu".
Seniai nebuvau kaltintas "skalsesnio kąsnio" paieškomis, bet tikrai argumentacija iš LTSR laikų rinkinio: "pardavė tėvynę už kelis dolerius".
Skaudu Albertui Drešeriui atrodo ir tai, kad "vakariečiai" (vis tie patys eks-lietuviai, išvažiavę skalsenio kąsnio ieškoti), grįžę į Lietuvą, prasimuš į "pelningesnes pareigas". Taigi visiems bus geriau - ir išvažiavusiems (skalsiau), ir parvažiavusiems (pelningiau), o vargą vargs tik personaliniai pensinininkai, saugantys MVD otličniko diplomus, gailiai žiūrintys į nubėgusią kanalizacijos LTSR praeitį.
2 komentarai:
Antrinu draugui Alfredui Dešriniui. Šitą įžūlų ačkariką Užkelnį rekėtų gerai pakratyti elektrošoku.
Uzkalniui toli iki lytines brandos, ka jau kalbet apie pilietine...
Rašyti komentarą