Pradėjo internete rastis knygos recenzijos - turiu pasakyti, gerai surašytos, dėmesingai ir atvirai.
Iš kritikos, kurią išgirdau: "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį", atrodo, kol kas nuvilia labiausiai tuo, kad mano skaitytojams žinoma agresija, nepakantumas ir aštrumas čia prigesinti. Ši knyga - tai tikrai ne 60 tūkst. žodžių "Lietuvos ryto" komentaras. Žanras visai kitas.
Paulius Viesulas Ambrazevičius
Perskaičiau tamstos knygą - man ji labai patiko, ir atrodo, tokio popso reikia lietuviui skaitytojui.
Bet ką čia apie gerus dalykus. Geriau apie blogus. Visų pirma, tai labai pasigedau skyrelio apie anglišką humorą, nors vyliausi, kad jis tikrai bus, visgi tai svarbus, ir lietuviui rečiau suprantamas Anglijos bruožas. Bet ką padarysi - pamenu, ką tamsta šnekėjai per Lietuvos radiją apie anglišką humorą, tuo ir pasitenkinau. Žinoma, buvo knygoje daigelių angliško humoro (šiek tiek apie "Monty Python" bei M. Paliną asmeniškai), bet norėjosi, kad tie daigeliai išaugtų bent jau į stipresnį flenciuką.
Kitas dalykas, kuris man truputį užkliuvo - knyga ir jos autorius ne visai aiškiai žino, kas ją skaito, laviruojama tarp visiško prasčioko ir profesoriaus Donskio: aiškinama, kas yra Baltijos kelias, simbiozė ir panašūs, savaime suprantami dalykai. Tas vietas skaitydamas pasijutau kvailesniu, nei esu, bet gal čia veikiau išimtis, nei taisyklė.
Be to, radau ir vieną faktinę klaidą - 94 psl. esančiame 94 paaiškinime, rašoma, kad du pirštai Anglijoje reiškia tą patį, ką JAV reiškia iškeltas bevardis pirštas. Gal čia redaktorių, ar korektorių klaida, bet tas pirštas yra vadinamas Didžiuoju.
Bet grįžtant prie gerų dalykų - smagu, kad vietomis prasimuša "užkalniškas" požiūris į lietuvį, be jo knyga būtų nebe tokia įdomi. Žavi ir patraukia pats knygos stilius, dėl jo malonu skaityti beveik kiekvieną žodį, kai kurios vietos net privertė tyliai prunkštelti, nors esu visiškas socialinis besijuokėjas - vienas retai iš ko juokiuosi.
Viskas, ko dabar norėčiau, tai kad Užkalnis pagyventų JAV bent 15 metų ir parašytų apie tai knygą. Pirkčiau, skaityčiau ir tatai skaitydamas permanyčiau.
http://ztkp.lt/
Simonas Bartkus
Simboliška, tačiau paskutinį šios knygos puslapį skaičiau tuo metu kaip “Aegean Airlines” A320 lėktuvio vyr. stiuardas pranešė, kad ruoštumėmės nusileidimui London Heathrow (vadinkit negerbiančiu kalbos, bet nekenčiu rašymo Hytrou) oro uoste.
Andrius Užkalnis yra 15 metų Londone gyvenantis lietuvis žurnalistas, dažniai drąsius įžvalgius tekstus rašantis į įvairius lietuviškus leidinius, pastaruoju metu dažniausiai matomas lrytas.lt. Knyga “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” – rašinys apie anglų savybes, siekiant pažvelgti į priežastis.
Į ką knygą panaši? Pirmiausia man panaši į kelionių gidų knygutes, apie kurias pats Andrius Užkalnis yra anksčiau rašęs. Tačiau panaši į tuos įdomiausius pirmus 10-30 puslapių, kurie visada yra geresnėse ir brangesnėse knygutėse. Kur dar neprasideda turistinių objektų aprašymai ir visiškai niekam nereikalingos skiltys kaip “Where to eat” ir kuriose dažniausiai sutelkta vienintelė tų gidų vertybė – subjektyvus, nuo autoriaus sugebėjimų blaiviai įvertinti priklausantis, šalies aprašas – ko tikėtis iš šalies.
O šalis yra žmonės. Knygoje “Anglija…” rašoma praktiškai tik apie žmones – kaip jie reaguoja, kaip jie gyvena su tais dalykais, kurie pažįstami ir mums.
Jeigu esate įpratę iš Andriaus Užkalnio tekstų didelio kategoriškumo ir kartais drąsios provokacijos, tai knygoje yra kitaip – daug anksčiau jo išsakytų idėjų yra atkartota, tačiau švelniau, labiau struktūrizuotai ir pasvertai. Nepanaši ši knyga į atsiprašymą ir bandymą išpirkti visus žurnaluose ir laikraščiuose A.Užkalnio pakritikuotus ar galimai įžeistus – daug idėjų ir pamąstymų yra pakartota, tačiau publicistui būdingi aštrūs kampai nuglūdinti.
Knygoje daug dėmesio skiriama faktams – juos galima rasti enciklopedijoje, žynyne ar reklaminiame šalies lankstinuke, tačiau – patikėkit, niekur kitaip skaniai tų faktų nesuvalgysite.
Knygoje jaučiasi Andriaus Užkalnio mėgstama didaktinė stilistika – “mielas skaitytojau, tu taip nedaryk”. Teksto struktūra: pasakojimas su tiesiogiai ar netiesiogiai išreikštu pamokymu. Kai kuriuos pasakojamuosius sakinius skaitant tai ausyse išgirdau Algimanto Čekuolio balsą skaitantį tas eilutes per sekmadieninę popietės laidą (”… iš už stiklo dviračio greičiu riedančiam tojotos savininkui švokščia kiti vairuotojai”).
Jeigu laukiate iš manęs tiesaus patarimo, pirkti šią knygą ar nepirkti, sakau – pirkite. Pirmiausia, iš jos apie Angliją sužinosite realiai daugiau negu iš “Lonelyplanet” ar “wikitravel.org”. Jeigu ruošiatės važiuoti į šį kraštą pirmą kartą – perskaitykite prieš važiuodami, bus paprasčiau pastebėti jų gyvenimo elementus ir jau iš karto žinosite atsakymą į klausimą “kodėl taip yra”.
Martynas Žilionis
Tikrai nenorėjau, bet kol įspūdžiai neišblėso (ką tik perskaičiau vieną atsiliepimą), noriu pavogti šiek tiek laiko iš darbo. Bet prižadu kada nors jį kompensuoti.
Žo, vakar per pietus užsukau į vietelę, kur galima daug pigiau nei knygynuose nusipirkti gerų knygų. Be kitų dviejų, nusipirkau ir naujutėlaitę A. Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“.
Nusipirkau ir per pusdienį suvalgiau. Praktiškai tai reiškia, kad galiu drąsiai rekomenduotiu visiems, kas tik netingi skaityti ir turi tolimesnių ar artimesnių žmonių Anglijoje arba ir patys joje gyvuliuoja.
Pats esu ne kartą buvęs toje šalyje. Ir netrukus vėl ketinu vykti – reiktų brolį aplankyti ir dar vieną gerą bičiulį. Arba draugą. Tikrą draugą, apie kuriuos, kaip pastebi A. Užkalnis, patys anglai kalba mažai ir nenoriai :).
Taigi nors esu buvęs, nors nemažai apie ją žinau, nuolat seku, kas ten vyksta, bet nuoširdžiai sakau, kad knygoje sužinojau tokių dalykų, apie kuriuos anksčiau nenutuokiau. O pridėjus dar smagias detales ir skverbiantį autoriaus žvilgsnį, išeina neblogas derinys.
Na, kadangi jau pagyriau, galiu ką nors ir pakritikuoti (nors anglai viešai tuom ir neužsiimtų, kaip pastebi D. Užkalnis).
Labiausiai mane užkniso išnašos. Juodai. Ir šiaip jų nemėgstu, o čia – vos ne kiekvienam puslapyje tenka bėgioti akimis aukštyn žemyn. Ir kartais pačiose įdomiausiose vietoje nutraukti mintį ir sužinoti kartais tiesiog asmeninę autoriaus nuomonę vienu ar kitu klausimu. Kam tai daryti, jeigu knyga – ir taip asmeninė nuomonė (tą pabrėžia pats A. Užkalnis).
Na pvz., 50-a išnaša p. 58. Ji skamba taip: “Šaunuolis!”. ????? Juk jeigu jau norima tą pasakyti – galima skliausteliuose, pačiame tekste – o čia išnaša. Bumt akimis žemyn, perskaitai išnašą, susinervini ir ieškai, kur čia ji viršuje buvo.
Dar truputį erzina neapsisprendimas, kokiam skaitytojui skirta knyga. Ar toms tuštukėms, juodadarbiams statybininkams, dirbantiems šešias dienas per savaitę po 11 val. ir turintiems dvi mašinas, ar jau truputį mąstantiems ir daugiau nei devynias klases baigusiems skaitytojams?
Pvz., išnaša nr. 132, aiškinanti, ką reiškia žodis “žargonas”: “žargonu angliškai dažniausiai vadinami terminai, vienos grupės atstovų vietoj visiems suprantamų bendrųjų terminų”. Kokia prasmė tai papildomai aiškinti?
Dar vienas profesinis nusiskundimas. A. Užkalnis knygoje mini tikrai nemažai įdomių ir intriguojančių faktų, kurių šiaip nesužinosi kokiam eiliniame gide. Tas labai gerai ir įdomu. Bet jeigu nori tai patikrinti arba daugiau apie tai paskaityti? Kur tai padaryti? Sakau, būtų buvę visai ne prošal ir daug profesionaliau gale kokį nors nuorodų sąrašėlį pateikti. Bet, aišku, čia mano visiškai subjektyvus noras.
Dar apie apipavidalinimą. Nepaisant patrauklaus viršelio (nors galėjo būti ir koks ryškesnis), viduje grafinis apipavidalinimas skurdokas. Nuotraukos… Nu tokiam leidiny norisi geresnių. Aišku, tai didina jo kainą, bet vis tiek norisi. Vėl gi subjektyviai.
O dėl turinio sunkoka ginčytis. Žmogus, pragyvenęs ne vienerius metus, matyt, geriau žino, kaip ten yra. Vis dėlto kur ne kur man nesusiveda logika ir autorius jos nepadeda suvesti. Na, pavyzdžiui, knygoje nuolat kartojama, kad anglai yra ryškūs individualistai. Bet tuo pat metu aiškinama, kad viena iš labiausiai pastebimų savybių profesinėje sferoje – gebėjimas dirbti komandoje, kolektyve, sporto komandiniai žaidimai ir pan. Taip ne iki galo viskas susiriška.
Ai, ir dar suerzino požiūris i Jamie Oliver, kurio laidas mėgstu žiūrėti ir kuris mane įkvepia maisto gaminimui. A. Užkalnis aiškina, kad Jamie – puikus rinkodaros produktas, bet jo siūlomi receptai tinka tik pasiturintiems. Nors jis kalba dirbtine rytų Londono nelabai turtingų žmonių šneka, jo siūlomi receptai yra iš brangių produktų ir už vieno patiekalo kainą būtų neva galima pragyventi savaitę.
Taip, kai kurie jamie receptai iš tikrųjų brangoki. Bet tik kai kurie. Omletas, makaronai ir pan. kažin ar brangūs. Tiesiog aš asminiškai nerašyčiau to, ko nežinau. Šiuo atveju žinau, kad Jamie receptai gali būti pigūs.
Na, bet čia tik detalės. Bendras įspūdis apie knygą tikrai puikus. Dėl to dar kartą rekomenduoju turintiems ką nors bendro su Anglija, paskaityti.
P.S. Dar vienas faktas iš knygos, nedavęs man ramybės. Antroje išnašoje A. Užkalnis teigia, kad: “Knygų apie Šerloką Holmsą vertimuose į rusų kalbą ir džinas, ir viskis buvo “degtinė” – matyt, kad skaitytojas nesivargintų ir neprisirinktų nereikalingų minčių apie alkoholinių gėrimų įvairovę”. Įtariau, kad tai gali būti ne visiška tiesa (dėl to ir sakau, kad nuorodos būtų gerai). Tai štai kolegė padėjo rasti: http://lib.ru/AKONANDOJL/sh_scarl.txt :
“Грязь там была невылазная, а кругом ни души, разве что один-два
кэба проехали. Иду себе и думаю, между нами говоря, что хорошо бы сейчас
пропустить стаканчик горяченького джина, как вдруг вижу: в окне того
самого дома мелькнул свет”
Отсканировано с книги: Артур Конан Дойл. Собрание сочинений
в 8 томах. Том 1. Москва, издательство
Правда, 1966 (Библиотека “Огонек”).
1 komentaras:
labai idomu, aciu
Rašyti komentarą