Vynas iš Anglijos, pagalvojau, ar tik nebus nesusipratimas? Tas pats, kaip kojomis sukioti automobilio vairą: išmokti galima, bet ar reikia?
Britanijos gyventojai yra vieni energingiausių vyno gėrėjų pasaulyje, kone pusė viso pasaulio aukščiausios kainų kategorijos vynų perkami ir parduodami būtent Londone; čia – galingiausi Europos vyno pirkliai, Britanijos sostinės vyno vertinimo renginiai, vertintojai ir somelje nustato kartelę visiems kitiems, tačiau Anglijos vynas? Daugelio nuomone, tai kaip juvelyriniai dirbiniai arba rankinukai iš Rusijos: naudotojų ir mėgėjų daug, poreikis didelis, bet tai, ką jie daro patys... Ačiū, geriau nereikia.
Niūrų pavasario savaitgalį nuvažiuoju į Stanlake Park, vieną žinomų Anglijos vyno dvarų – netoli nuo mano namų, Barkšyro (Berkshire) grafystėje, į vakarus nuo Londono. Grafystė – vienintelė iš visų šalies grafysčių oficialiai vadinama „karališka“ (joje yra Vindzoro pilis, Jos Didenybės vasaros rezidencija). Viskas aplink Londoną šimto kilometrų spinduliu – kone nepertraukiami, miūriai vienodi dviaukščių namų skruzdėlynai, sandėliai, garažai ir keliai bei greito maisto restoranai su kur ne kur pasilikusiais senoviniais miestukų centrais, parkais ir dar neužstatytomis žalumos dėmėmis.
Tvaifordas (Twyford) – vienas tokių miestukų, su siauromis gatvelėmis, bažnyčiomis ir maža geležinkelio stotimi. Greta glaudžiasi senas Stenleiko (Stanlake) dvaras, įkurtas dar XII amžiuje: tai, ko turistai tikisi iš Anglijos: raudoni mūrai, apipinti vijoklių – bet pats dvaras yra savininko asmeninio gyvenimo teritorija, į kurią nesiveržiu. Atvykėlius ir pirkėjus savininkas, Piteris Dartas (Peter Dart) priima „rūsyje“, kuris yra ne rūsys, nes ne po žeme, bet vyninės parduotuvė.
Nors diena ne turistinė, ir sezonas dar neprasidėjęs, svečių ir pirkėjų yra (kone visi, kurios mačiau, užsieniečiai). Vasarą, sako Piteris, jų būna žymiai daugiau, stovėjimo aikštelė tarp dvarą supančių vynuogynų būna pilna automobilių. Žmonės atvažiuoja ragauti ir pirkti, kartais dvare būna degustacijos, galima užkąsti. Tai labai gerai įsivaizduoju, nors šiandien ir ne tokia diena: Britanijos gyventojo gamta ir orai nelepina, ir niekas kitas, kaip anglas, nesugeba mikliai pasidžiaugti geru oru, išsitempti į atokaitą groteles mėsos kepimui, lauko baldus (kuriuos turi kiekvienas padoresnis šeimininkas, net jei ir sodas mažytis, o pasinaudoti jais tenka tik kelis kartus per metus), ir atkimšti vyno butelį. Vynas lauke, tarp medžių – efemeriška svajonė, kurios uodegą ūkanotų salų gyventojas griebia kiekvienai progai pasitaikius.
Piteris Dartas nesutinka, kai pavadinu jį vyndariu. „Aš ne vyndarys, aš verslininkas, aš visą savaitę dirbu Londone, o čia mano hobis“. Jis nusipirko dvarą dar ir todėl, kad jam ir jo šeimai buvo patraukli mintis gyventi senoviniuose mūruose. Pagalvoju: tikrai, turėtų būti žymiai smagiau, nei standartinis pasiturinčios klasės atstovo būstas: penkių miegamų dviaukštis namas su trimis vonios kambariais ir dviem garažais pusvalandžio atstumu nuo Londono centro, važiuojant traukiniu. Aš irgi būčiau nieko prieš, jei tik galėčiau atlaikyti tokį ritmą: po darbo savaitės, kuri bet kuriame verslininkui yra ne keturiasdešimties valandų, savaitgaliais užsijuosti prijuostę ir pasitikinėti svečius, pilstant vyną, pasakojant apie dvarą ir skaičiuojant pinigus.
Vyndarius ir kitus specialistus jis samdo, įranga – sava, įsikūrusi senuose dvaro ūkiniuose pastatuose. Skirtingai nuo daugelio kitų vyninių, Stanlake Park gali patys apdoroti iki 200 tonų vynuogių per kiekvieną derlių. Gamybinių pajėgumų užtenka ir savo, ir kitų vynuogynų derliaus perdirbimui. Iš šito pinigų nepasidarysi, sako Piteris, nors vyno ūkis už visas gamybos išlaidas sumoka pats, subsidijuoti jo nereikia. Jis sako, kad gal kai kurios iš Anglijos vyninių ir sugeba pasidaryti pelno, vargu ar daugelis ir net ir tos – vargu ar kiekvienais metais. Žadėtas globalinis atšilimas, kelias vasaras Anglijoje dovanojęs karštesnes vasaras ir brandinęs saldesnes uogas, vėl atidėtas, rodos, nenumatytam laikotarpiui. Žurnalistų kalbos apie tai, kad dėl klimato ilgainiui Anglija prilygs bent jau Portugalijai pagal vynų gamybos apimtis, liko tik žurnalistų kalbomis ir pagelto kartu su laikraščiais, kuriuose buvo išspausdintos.
Taigi dažniausiai žmonės Anglijoje užsiima vynininkyste, nes jiems patinka toks gyvenimo būdas, kadangi gyvenimas ne miesto grūstyje, bet kaime ir dar savo dvare – nuo Pramoninės Revoliucijos laikų yra anglo širdyje giliai paslėpta svajonė, vargiai pasiekiamas idealas, kaip japonui – namas su nuosavu karšto vandens baseinėliu kalnuose, kurį pripildo mineralinio vandens šaltiniai. Svajonė, retai kada išsipildanti. Jos saldžių vaisių ragauja tik reti laimingieji.
Kadangi didelių pelnų nesitikima, Stanlake Park savo 25 akrų (maždaug 10 hektarų) vynuogynuose gali leisti sau smagintis, augindami daugybę vynuogių rūšių. Tai ne tik anglo ausiai gerai pažįstamos Pinot Noir, Chardonnay ir Gamay, bet ir Pinot Meunier, Dornfelder, Gewurtzraminer, Ortega, Bacchus, Muller-Thurgau, Madeleine Angevine, Scheurebe – daugiausia tai, kas veista ir tobulinta vokiškajame vynininkystės pasaulyje, kaip ir dera, nekaršto klimato šalyse.
Ragauju vyną: raudonasis Ruscombe, iš Triomphe ir Dolnfelder vynuogių, fermentuotas su odele siekiant pagilinti spalvą ir skonio gilumą, lygus, lyg nepiktai ir neįkyriai vaisinis, bet nepribloškiantis ir nestuksenantis kumščiu per stalą. Galiu įsivaizduoti save jį geriant sode, galbūt su švelniais mėsiškais patiekalais.
Baltasis įspūdingesnis: Regatta – gaivios žolės ir žiedai, tik ne saldūs, ne tropiniai, bet santūrūs, iš pievų, beveik lietuviški savo kuklumu. Tikra vasara. Kings Fumé – vienintelis brandinamas ąžuolo statinėse, sviestas ir vanilės saldumas. Čia tikriausiai nuo statinės ta vanilė.
Vynai kokybiški, bet ar gali konkuruoti savo kainų kategorijoje? Vargu, mano Piteris Dartas. Jis pats eksportu neužsiima, specializacija ne ta, be to, siuntimo kaina padvigubins jau ir taip nepigaus vyno kainą pirkėjui. Šis vynas parduodamas arti prie namų, jis, kaip ir kiti angliški vynai – vietos įdomybė, patiekiamas aplinkinių restoranų ir „gastropubų“ („gastronominių aludžių“ – senų smuklių, kur ne vien alus, bet ir neblogas vyno sąrašas, ir padori virtuvė su profesionaliu šefu), kur žmonės nori mėgautis vietos maistu ir vietos gėrimais. Namų gamyba, apčiuopiamas lokalumas – šio dešimtmečio mada, ir jai angliškas vynas labai tinka. Maža to, noras vartoti vietos prekę skatina ir atlaidesnį požiūrį į kainą: jei angliški vynai konkuruotų tik pagal kainos ir kokybės santykį, ir negalėtų naudotis sentimentalaus „vietiškumo“ stygele pirkėjo sieloje, vargu ar čia klestėtų vynininkystė taip, kaip dabar.
Iš Stanlake Park vyninės parduotuvės pono Darto vynas kainuoja nuo 7 iki 10 svarų (28-40 litų), dar jo kartais galima nusipirkti brangiuose supermarketuose „Waitrose“, bet ne visuose ir ne visada. „Jei nueičiau su Jumis į Waitrose, už tokią kainą lentynoje tikriausiai Jums rasčiau geresnį vyną, nei šis“ sako Piteris. Atvirumu nėra ko stebėtis: jis sutinka, kad anglišką vyną žmonės renkasi visai ne dėl to, kad jis pigesnis arba už tą pačią kainą siūlo geresnę prekę, arba kad vynas toks, kokio kitur neparagausi. To niekas ir neteigia.
Galynėtis su Prancūzijos, Italijos ar naujojo pasaulio vynuogynais, dosniais orais ir sena gamybos tradicija nėra prasmės, ir tuo Anglijos vyndariai neužsiima. Jie nesiūlo unikalaus produkto ar nepakartojamo skonio. Iš esmės, tai profesionaliai dirbantys mėgėjai, darantys ir pardavinėjantys neblogą, nors ir nepigų, vyną, tuo užsiimantys dažnai vien todėl, kad galima (o ne todėl, kad reikia), ir besidžiaugiantys tiek pačiu procesu, tiek ir jo rezultatais. Be kita ko, jie paneigia mitą, kad anglai viską pirmiausia apskaičiuoja buhalterio protu, o širdis įsijungia tik paskui. Nieko panašaus. Šie žmonės vyną daro, vedini pirmiausiai jausmų. Sąžiningas hobis, dar ir dorai atliekamas – ne taip jau maža.
"Vyno žurnalas", 2009 m. gegužė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą