birželio 15, 2009

Elitas: nemylimi, bet reikalingi



Trumpas ir paprastas žodis, bet mums reiškia tiek daug. Ir naudojamas jis keistai: tie, kas apie elito atstovus atsiliepia blogai, dažniausiai patys norėtų jais būti. Tie, kas pasiekia tuos virtualiuosius namus, kuriuose gyvena elitas, pasižiūri pro langą į gatvę, ir grįžti ten nebenori – bet vadintis elitu vengia. Tie, kas vadina save elitu, greičiausiai nėra jokie elito atstovai: dar daugiau, jei apie save kalbi, kad atstovauji elitui, tai visi sužino, kad tikrai jam nepriklausai.

Priklausymas šiam klubui irgi keistai apibrėžiamas. Viena vertus, narystę Jūsų tvirtina būtent tie, kas nėra to klubo nariai. Be to, skirtingai nuo aristokratinio klubo, kur yra brolybės atmosfera, elito nariai vieni kitų nemėgsta: kai vienas elito atstovas kalba apie kitą, dažniausiai pradeda ir baigia tuo, kad anas, kitas, tik vaizduoja esąs kažkas. O iš tikrųjų jis – niekas, tik apsimetėlis.

NUO KO PRASIDĖJO?

Mes klaidingai manome, kad žodis ir samprata atsirado tik neseniai, kai vieno buvusio prezidento trumpo valdymo laikais, visuomenėje susidūrė runkelių ir elito armijos.

Tai būtų labai supaprastintas vaizdelis: prastuomenė mato „elitą“, kaip ciniškus, gudrius ir gerai pasiklojančius ir šiltai išsimiegančius bjaurybes, įpratusius atsiriekti storesnį kąsnį, o aukštuomenė žvelgia į „runkelius“ kaip į tinginius, girtuoklius ir išlaikytinius, besigviešiančius perdalinti svetimą gerą.

Elitas buvo visuomet, ir sovietinis periodas nebuvo išimtis.

Techniškai elito egzistavimas paaiškinamas labai paprastai. Kiekvienoje visuomenėje (absoliučiai kiekvienoje, net ir pusiau laukinėse šalyse) žmonės pasiskirsto į daugumą – tuos, kam vadovauja kiti, ir mažumą – tuos, kas vadovauja kitiems. Čia kalba ne tik apie politinę valdžią: kitus valdo ne tik tie, kas kontroliuoja policiją, kariuomenę ir kalėjimus. Tas pats galioja tiems, kas sugeba gydyti žmones, geriau už kitus suprasti įstatymus ar projektuoti namus – tai vis profesijos, kurias sugeba daryti labai nedidelė mažuma.

Politikai ir valdžios atstovai irgi turi tik nedaugeliui priklausantį norą ir sugebėjimą vadovauti. Nesiraukyk, skaitytojau: niekas tau neliepia manyti, kad politikais tampa tie, kas yra protingesni už kitus. Arba tie, kas būtinai doresni, tyresni ar tauresni. Tai idealas, taip pat tolimas nuo realaus gyvenimo, kaip ir sauskelnių reklamoje rodoma šeima: mama, viduryje nakties žavi ir idealiai sušukuotais plaukais, tėvas, negalintis nustoti šypsotis, nes trečią valandą ryto reikia pervystyti mažylį, ir raudonskruostis bamblys, kuris arba laimingas kikena, arba miega.

Politikais tampa, paprastai šnekant, tie, kas netingi, nes didžioji dauguma žmonių gyvenime nenorėtų tokio darbo. Sugebančių vadovauti tarp mūsų labai mažai, vadovauti norinčių ir turinčių energijos stumdytis alkūnėmis, kad prasimuštum prie vairo, yra kiek daugiau - bet ne tiek daug, kad visiems jiems neatsirastų darbo.

Ir čia iš esmės jokio skirtumo, ar kalbame apie išsivysčiusią demokratiją, ar komunistinį režimą, ar primityvią ir korumpuotą diktatūrą, kur ginantys savo teisę būti viršuje paremia smegenų gebėjimus ginklais ar kariuomene. Skiriasi tik būdai, kaip prasimušama viršun. (Kuo labiau civilizuota visuomenė, tuo labiau ji linksta, kad jai vadovautų ne tie - arba ne tik tie - kieno didžiausi kumščiai; tai nulėmė natūrali atranka: nors geriausias medžiotojas turėdavo daugiausiai mamuto mėsos, bet pavasario sulaukdavo tas, kas pasirūpindavo malkomis žiemai ir kailiais.)

Bet kuriuo atveju, viršun veržiasi mažuma, kuri ir yra elitas. Elitas – tai tie, kas turi valdžią, bet ne tik politine, o valdžią pačia plačiausia prasme. Šia valdžia džiaugiasi, kas turi kažką tokio, kas reikalinga kitiems, ir ko visiems nepakanka, ir galima savo nuožiūra skirstyti: įgūdžius, žinias, gebėjimą gerai nuspręsti, geriausią balsą, greičiausias kojas, stačiausią krūtinę, balčiausius dantis.

Kuo mažiau sugebančių kažką veikti, tuo geriau už tai atlyginama. Nė vienoje visuomenėje negausi daug pinigų už darbą, kurį patenkinamai atlikti yra daug norinčių ir sugebančių. Čia ir yra liūdnas atsakymas į retorinį klausimą, kuriuo dažnai kamuojasi mąstytojai: pažiūrėjus į uždarbius, nejau visuomenei reikalingesnis jaunuolis, labai taikliai mėtantis oranžinį kamuolį i krepšį, negu žemdirbys, auginantis javus, arba mokytojas, mokantis vaikus lietuvių kalbos? Atsakymas paprastas: jiems moka ne pagal tai, kiek jie reikalingi visuomenei, o pagal tai, kiek yra galinčių ta veikla tinkamai užsiimti.

AR STATUSAS PAVELDIMAS?

Prieštaringiausias elito bruožas – tai, kad elitas gimdo ir augina į save panašius (ir todėl į elitą prasimušti iš šono sunkiau, nes kiti jau gimsta su žymiai geresne starto pozicija). Turtingi tėvai sugeba atžaloms nupirkti geriausią išsilavinimą, kuris joms užtikrina gerus darbus ir geras pajamas, už kurias jie gali pirkti šiltesnę vietą po saule jau savo atžaloms.

Tai tiesa, bet ne visai. Jei procesas paliekamas savieigai, privalumai baigiasi vidutiniškai jau po trijų kar [uždėkite, prašau, kirtį ant paskutinio skiemens]. Labai dažnai turtingų tėvų atžala turi protą ir išsilavinimą, bet neturi to, kas kažkada užtikrino jų tėvams vietą viršūnėje: atkaklumą ir sugebėjimą kovoti, alkūnėmis brautis ir nenuleisti rankų. Šios savybės beveik niekada neišsivysto automatiškai.

Būtent todėl daugelis pasaulio visuomenių – ne idealizmo, bet pragmatizmo vedinos – perėmė anglų aristokratų tradiciją auginti atžalas kuo griežtesnėmis sąlygomis, dažnai net pabrėžtinai atšiauriai. Tai ne kokio nors neracionalaus ir įgimto kuklumo išraiška. Kuklumas apskritai yra dažniausiai ne nedrąsaus būdo ar nuolankumo pasireiškimas, o labai racionalus pasirinkimas, kylantis iš pasitikėjimo savo jėgomis ir nenoro gyrimuisi švaistyti energijos.

Pasaulio šeimininkų palikuonys tyčia sodinami į akmeningą dirvą, nes per šimtmečius buvo pernelyg daug pavyzdžių, primenančių apie išlepintus karalių vaikus, kurie dar džiaugėsi pudruotu gyvenimu tėvų rūmuose, bet buvo pernelyg žiopli ir nepastebėjo, kad šalį ir turtus jau valdo kiti. Pačių įpėdinių vaikai ir anūkai likdavo visai tuščiomis.

Anglai sugalvojo, kad tiems jauniems žmonėms, kuriuos jų šeimos turtai apsaugojo nuo nepriteklių ir būtinybės kovoti dėl duonos kąsnio ir stogo, galima panašias, asmenybę ugdančias sąlygas sukurti dirbtinai – už didelius pinigus.

Kuo brangesnė angliška privati mokykla, tuo labiau ji šalta disciplina panaši į sustiprinto režimo nepilnamečių auklėjimo įstaigą, tik dažniausiai ji yra senoviniuose pastatuose, su gerai prižiūrėtomis vejomis ir su geru plaukymo baseinu. Anglijos mokyklos mušti vaikų jau negalima: valstybinės mokyklos tai uždraudė 1986 metais, o privačiose – tik 1999 metais, tačiau daugelyje mokyklų direktoriaus kabinete vis dar yra rimbas, kurį mokytoja atneša parodyti mažiukams ir dar padaužo per stalą, kad žinotų, kaip buvo auklėjami jų tėvai. Privačiose anglų mokyklose standartinis komandinis žaidimas – regbis, šiurkščiausias iš visų žaidimų ant žolės. Futbolą žaidžia masės.

Dar kietaširdiškiau auklėja vaikus patys turtingiausi visuomenės nariai – tie, kas gali už vieno vaiko švietimą per metus mokėti daugiau, nei vidutinis metinis atlyginimas šalyje. Jie leidžia vaikus į internatines mokyklas. Brangiausiuose iš jų vaikučiai gali patirti, koks gali būti nelinksmas gyvenimas: ne tik klasėse, bet ir miegamuosiuose, kur vėjas pučia per dviejų šimtų metų senumo langus, moksleivius šildo tik plonos antklodės, o kambariai apstatyti niūriau, nei vidutinio Skandinavijos kalėjimo kamera. Tai ne savaitgalio potyris – taip prabėga ilgi metai, o su tėvais susitinkama trumpam, per atostogas, arba savaitgalį nueinama kartu pavakarieniauti, kaip su tolimais giminaičiais.

Tai ne paskutinis pragaro ratas: karaliai ir hercogai tradiciškai turi jaunimui paruošę karo akademijas, kur jauno žmogaus ištvermė išbandoma iki galo ir kuriose psichologinis ir fizinis spaudimas jaunuoliui yra toks, kad paskui gyvenime tokį žmogų nebelabai yra kuo pabauginti: jis morališkai pasiruošęs valdyti šalį, korporaciją arba kariuomenę.

Visa tai skirta vienam tikslui – „charakterio ugdymui“. Žinių, mat, galima išmokyti ir vėliau, jei reikės, o kreivai išaugusio charakterio nebeištiesinsi už jokius pinigus. Todėl į šias mokyklas atžalas siunčia viso pasaulio turtuoliai, prezidentai ir karaliai, atsisakydami tėviško švelnumo ir žinantys, kad po kelių dešimtmečių jo vaikas rašys atsiminimuose: „Mano tėvai nuo manęs emociškai buvo labai nutolę“, ir pats savo vaikus siųs į panašias mokyklas, kad ir šie galėtų pasilikti tarp elito.

NE VIEN UŽ DIDELIUS PINIGUS

Jauno žmogaus paruošimas kovai turi didelę prasmę, nes tėvai žino: jam teks konkuruoti su tais, kas gimė neturtingas, bet buvo gerų genų, palankaus likimo ir Dievo apdovanotas, ir užaugo smailiomis alkūnėmis ir guviu protu. Natūraliai sunkus gyvenimas kovines savybes užaugina ne blogiau, nei patys negailestingiausi lotynų kalbos mokytojai, kėlimasis pusę šešių ryto ir liūto balsu riaumojantis seržantas kareivinėse.

Augančiam blogame rajone varvanosiui rizika, žinoma, didelė: narkotikai, policijos areštinė arba konkuruojančios gaujos peilis į pašonę mikliai užbaigs bet kokios karjeros užuomazgą. Tačiau tas, kas sugeba išgyventi ir išmokti skaityti ir rašyti, gliaudo gyvenimo akmenis kaip riešutus. Jo nebaugina pokalbis su akis draskančiu verslo konkurentu, o tiekėjams gailesčio ne mažiau, nei vaikystėje buvo kitiems gatvės gaujos nariams.

Elitas – skirtingai nuo aristokratijos – nėra uždaras klubas; kai kam, žinoma, lengviau į jį patekti (daugiausia dėl kilmės), bet durys nėra uždarytos niekam. Jos nerakintos, tik užvertos – bet ne visi turi pakankamai jėgų, kad galėtų jas pastumti.

SĖKMINGAI APSIGINA

Elitas negali pasigirti, kad jo teisę būti gyvenimo šeimininkais visi pripažįsta. Atvirkščiai: ši teisė yra nuolatos klausiama, purtoma, išbandoma, ir ją nuolatos tenka ginti.

Pagalvokite apie bet kurią gerai apmokamą profesiją. Praktiškai kiekvienai jų daug kartų pranašauta, kad ateina paskutinės dienos.

Gydytojus seniai turėjo pakeisti simptomų žinynai, pagal kuriuos galėtų išsigydyti kiekvienas ligonis, o paskui – kompiuterių programos. Teisme jau seniai kiekvienas turėtų galėti apsiginti pats, pasiskaitęs gerai parengtą vadovą. Apie tai, kad lėktuvams lakūnų seniai nebereikia, nes juos sėkmingai pakeičia autopilotas, menkai nusimanantys keleiviai kalba jau ne pirmą dešimtmetį (lakūnai dėl tokių kalbų nesisieloja, nes žino, kad viryklė kiekvienuose namuose neprivertė restoranų bankrutuoti). Taip pat jau nuo vaikystės girdžiu, kad vertėjams darbo liko geriausiu atveju penkeriems metams, nes paskui visą šį darbą padarys ištobulėjusios mašinos.

O jau apie žurnalistikos mirtį prikalbėta užvis daugiausia. Nebereikės nei redaktorių, nei žurnalistų: ir naujienas, ir nuomones surašys patys skaitytojai, kaip šiandien rašinėja komentarus bloguose ir portaluose, jie patys ir pripleškins ir nuotraukų, ir vaizdo klipų savo mobiliaisiais telefonais, ir bus tobula žiniasklaida, kur jokios hierarchijos, kur kiekvienas skaitytojas – kartu ir korespondentas. Net ir darinys specialus buvo sugalvotas: „vartotojo generuotas turinys“, kuris, girdi, po kelių metų valdys visą žiniasklaidą.

Tai buvo ne kas kita, kaip eilinis masės sukilimas prieš elitą. Elitas šiuo atveju buvo tie, kas rašo ir pasakoja kitiems, ir jiems buvo pritaikytas standartinis klausimas: ką, Jūs kažkokie ypatingi? Aš irgi taip galėčiau, ir dar geriau. Iš viso to išėjo šnipštas: kaip ir anksčiau, skaitytojai nori skaityti ir pinigus mokėti tiems, kas rašo geriau už kitus. Technologijos keitėsi, bet rašantis elitas liko. Po sukilimo viskas grįžo į savo vėžes.

ELITO ŽAISLAI IR SIMBOLIAI

Kodėl elito atstovai, jei jie protingesni ar gabesni už kitus, nesibodi savo turto simbolių: blizgučių ir skambučių, pradedant nuo laikrodžių ir rašiklių iki automobilių ir lėktuvų? Ar tai nėra neapdairu ir vaikiška, na, tiesiog neverta lyderio padėties ir jo statuso?

Sunkus klausimas. Iš tikrųjų, jei žmogus yra pakankamai protingas ir įtakingas, kad galėtų tvarkyti ištisas šalis, kariuomenes ar milijardus bankuose, tas, kuris po dvidešimties metų mokslo yra vienas iš nedaugelio išrinktųjų, galinčių knebinėti gyvo žmogaus smegenis – ar jam dar negana pasitenkinimo iš tikrųjų savo privilegijų? Ar būtina jam dar pranešti apie savo padėtį išorinėmis gerovės žymėmis, kai pati gerovė yra tik elito požymis, o ne lygiavertis sinonimas (elito atstovu retai tampama vien dėl noro būti turtingu – dažniausiai turtas, kaip šešėlis seka paskui profesinę sėkmę ir charakterio savybes)?

Atsakymas gal būtų toks: elito atstovas rodo savo turtus (kas rėksmingiau, o kas – labai subtiliai) ne dėl savęs, o dėl kitų, kad paprastesnei masei būtų aiškiau. Dėl šitos pačios priežasties viso pasaulio kariuomenėse juo aukštesnis karininko laipsnis, juo brangesnis munduro audinys, didesnis namas ir ilgesnis tarnybinis automobilis su vairuotoju. Įvairių šalių mokesčių mokėtojai moka už tai pinigus ne todėl, kad pulkininkas negalėtų komanduoti porai tūkstančių karių, jei neturėtų aukštesniojo karininko privilegijų. Eiliniai kariuomenėse tradiciškai būdavo paprasti vakarykščiai kaimo bernai, kuriems reikėdavo vaizdinių valdžios įrodymų, kad iškart matytų, kas yra viršininkas.

Vienas akivaizdžiausių ir elegantiškiausių priklausymo elitui požymių, kuriuos tik žino istorija, buvo Anglijos pinigų sistemoje iki 1971 metų, kai šalis perėjo prie dabartinės tvarkos (vienas svaras = 100 pensų).

Iki to laiko, kaip žinia, dvylika pensų sudarė šilingą, o dvidešimt šilingų – svarą. Be šios painios, tačiau suprantamos tvarkos, šalyje lygiagrečiai ir oficialiai veikė dar vienas matas, pagerintas pinigas: ginėja. Ginėja, anksčiau buvusi auksinė moneta, išimta iš apyvartos dar XIX amžiaus pradžioje, liko kaip „elito svaro“ pavadinimas: ji buvo sudaryta iš dvidešimt vieno šilingo.

Visiems – atlyginimas dvidešimties šilingų svarais, bet gydytojams ar architektams buvo mokama dvidešimt vieno šilingo ginėjomis. Ginėjomis įvertinama ne ūkio paskirties žemė ir žirgai-ristūnai (bet ne kinkomi ūkyje arkliukai). Jei teisininko honoraras sudarė šimtą ginėjų, žmogelis jam mokėdavo 105 svarus. Iš visų kurioziškų dalykų apie Angliją, kuriuos sužinojau per keturiolika gyvenimo šalyje metų, šis yra įstabiausias – vargu ar įmanoma elitui akivaizdžiau pabrėžti savo ypatingą padėtį: simbolinis priedas, tik penki procentai, bet malonu.

KIEK ROVĖ - NEIŠROVĖ, KIEK SKYNĖ - NENUSKYNĖ

Noromis ar nenoromis, kadangi elitas susijęs su pinigais, jis yra susijęs su nelygybe (labai maža dalelė žmonių valdo didžiąją dalį turtų), ir kadangi jam tenka išskirtinė vieta tos nelygybės viršūnėlėje, jis nėra daugumos mėgstamas. Tai neišvengiama. Tiems, kam sunku sudurti galą su galu, yra sunku susitaikyti su mintimi, kad yra nedaug tokių žmonių, kurie ne tik turi viską, kas jiems reikalinga, bet ir dešimt, šimtą kartų daugiau nei jiems reikia.

Aiški išvada, žinoma iš visų revoliucijų žmonijos istorijoje: reikia perdalinti, visiems užteks, visiems bus geriau, nes vis tiek vienas žmogus negali pasinaudoti tokiais turtais, kokius turi sukaupęs elitas.

Ir visuomet būna tas pats rezultatas: perdalinimas įvyksta, bet lygaus padalinimo niekuomet nebūna, ir tik pasikeičia saujelė tų, kurie viską kontroliuoja ir už viską atsako; bet vis tiek jų lieka labai nedaug. Nė viena revoliucija nepanaikina elito, tik pakeičia vaidmenų atlikėjus, bet žmonių grietinėlė lieka, ir išskyrus politinės valdžios viršūnėlę, net tos grietinėlės atstovai lieka tie patys (na, gal išskyrus tik kokią nors Kambodžą, kur kruviniausioje ir kraupiausioje XX amžiaus diktatūroje, skaičiuojant pagal nužudytą šalies gyventojų dalį, buvo kryptingai naikinami visi, kas tik buvo išsilavinęs, ir Raudonieji Khmerai uždraudė ne tik užsienio kalbas ir pinigus, bet ir raštą).

Nors atskiri elito atstovai gali nusigyventi, prasigerti ar numirti, pati struktūra pasilieka: viską valdo, kontroliuoja ir sprendimus priima mažuma, nepriklausomai nuo politinės sistemos. Ši akivaizdi neteisybė nedavė ramybės jau minėtiems revoliucionieriams, svieto lygintojams, mąstytojams ir bet kam, kas turi neramų protą, užduodantį begalinius klausimus ir nepriimantį esamos padėties.

Sistemos stiprybė ta, kad beveik visi, gavę valdžią (dar kartą patikslinu – valdžią plačiąja prasme), galimybę spręsti ir galimybę kontroliuoti, kaip gydytojas gali savo rankomis kontroliuoti, ar gyvens pacientas, o architektas savo nuožiūra nubraižo sienas, tarp kurių gyvens ir dirbs šimtai žmonių, ir net sugalvoja, ką jie matys pro langą, nes nuo jo noro priklauso, kur tas langas bus), supranta, kad užvis kvailiausia ir apmaudžiausia būtų išdalinti ją tiems, kas nesugebės ja dorai pasinaudoti. Tai baisiau už valdžios – įtakos, sprendimo taisės - atidavimą savęs vertam priešininkui. To paties elito atstovui.

"Miesto IQ", 2009 m. gegužė

5 komentarai:

Zivile rašė...

O tai Tu tipo elitas ar ne? :D

Andrius rašė...

Koks jis elitas? Beprotnamyje gulejo astuonesdiasimtuju pabaigoje. Vasaros gatveje, Andriau, tiesa?

papabeacon@hotmail.com rašė...

Tavo galva, elitas negali gulėti ligoninėje? Ir, tavo galva, Vasaros gatvė - tai metro ilgumo nagais apaugę, barzdoti, paklaikusiom akim putas per burną leidžiantys bepročiai?..

Anonimiškas rašė...

Na,smagių pamąstymų yra straipsniuose.Kaip mano bendraamžiui,patiko įsigilinti į mintis ir mąstymo būdą...Smagu paskaityti daug keliavusio žmogelio mintis.Būtinai važiuosiu aplankyt Tadž Mahalą.Suintrigavai.Būtų įdomu turėti tokį žmogelį turėt draugų tarpe.Su tokiomis patirtimis.Visuomet turintį ką pasakyti.Gilios mintys,gilūs pramąstyti straipsniai.Po gyvenimiškų patirčių...Retenybė tarp rašeivų,kuriančių straipsnius LR.Būtinai ateisiu į knygos pristatymą.

Anonimiškas rašė...

Na,smagių pamąstymų yra straipsniuose.Kaip mano bendraamžiui,patiko įsigilinti į mintis ir mąstymo būdą...Smagu paskaityti daug keliavusio žmogelio mintis.Būtinai važiuosiu aplankyt Tadž Mahalą.Suintrigavai.Būtų įdomu turėti tokį žmogelį turėt draugų tarpe.Su tokiomis patirtimis.Visuomet turintį ką pasakyti.Gilios mintys,gilūs pramąstyti straipsniai.Po gyvenimiškų patirčių...Retenybė tarp rašeivų,kuriančių strapsnius LR.Būtinai ateisiu į knygos pristatymą.