Jū-Tūbo džiaugsmai (video nostalgija)

(Angliškai gal reikėtų rašyti "Jū Čiūbo", bet vistiek tai yra referencas į YouTube)

Dėkoju mano kritikui ir nepamirštančiam manęs Justinui Žilinskui. Jis man dedikavo embedintą insertą (įklotą?) su rusišku multiku apie škatulką, kur yra mano gerai prisimenama eilutė "kalakolčiki zveniat, muzyka igrajet".

Nepaisant skeptiško požiūrio į visokią sovietinę nostalgiją (net ir tokius filmus, Jožikas Tumane), nuo kurio tempiasi visi, ką kolbasina sovoko ilgesys ir briedai apie geresnį meną, negu "šiuolaikinė sintetika", pažiūrėjau susidomėjęs ir tikrai pastebėdamas Yellow Submarine estetiką bei kone tiesiogiai nuluptas kartinkas iš Pink Floyd "The Wall".

(Autoriaus pastaba: Yellow Submarine net aršios savo jaunystės bitlomanijos laikais nelaikiau geru kūriniu - reto durnumo "overrated" vizualinis džankas, kurio neapsirūkęs neįvertinsi - kaip ir visi The Beatles filmai, nors kai kuriems jų nepadės net ir žolė.)

Ką norėjau pasakyti? Apie ką bazaras?

Ogi štai apie ką. Sovietinės nostalgijos paveldas, visi tie nesibaigiantys "Brėmeno muzikantai", nuo kurių alpėja visi 30-40 m. amžiaus perbrendę romantikai, kurio pilnas YouTube ir kitoks internetas, mane neigiamai užveda ne pats savaime, o dėl to, kad jis garbinamas visų tų atmarozkų, kurie prie jo limpa kaip musės prie šūdo, ir pradeda zvimbti apie tai, kaip viskas buvo tais laikais vėsu ir čiotka. Ir menas buvo, ir kinas buvo, ir duša buvo viskame.

Duokit jiems 10 minučių, ir visi pradės tiesiog spiegdami dūsauti, kaip virtuvėse klausydavosi Vysockio iš juostinio magnetofono, ir be to, žinoma, Cojaus (dar buvo, kiek atsimenu, kažkoks pridurkas-patriotas su barzda, kurį kažkokio rusų kultūrnamio užkulisiuose nušovė perestroikos laikais, Talkovas atrodo jo pavardė - "tarybinio roko" kankinių panteonas didelis ir visas smirda vienodai; taip, ir visas Akvariumas su Grebenščikovu irgi eina ten pat strojevym šagom).

Įdomiausia, kad dažniausiai visi tie kamentai paeina iš Kanados, Šveicarijos, Kalifornijos, Australijos ir iš bet kur kitur, tik ne iš to paties sovoko: matyt, viskas ten buvo gerai, tik išvažiavus dar geriau.

Ši autorefleksija prieina prie prasmingos pabaigos. Ne todėl užvažiavau kadaise ant Justino Žilinsko tikros ar menamos "rusofilijos", kad jis kai kurias rusiškas eiles išvertė, o man rusiškos eilės nepatinka.

Nepatinka man ne tos eilės, multikai ar dainos - nemėgstu daugumos žmonių, kuriems visi tie dalykai patinka. Neracionalus tatai požiūris, ir juokingas, bet ką aš galiu padaryti?

Snukių daužytojai megztais sijonais

Kadangi diskusija su lietuvių kalbos Talibanu skubiai perėjo į tą teritoriją, apie kurią priklauso rašyti mano blogo tualetiniame priede "Spjauk ir skalauk", ten ir įdėtas apie tai įrašas su citatomis.

(Nuotrauka: coolfreeimages.net)

Kultūros žmonės

Labai seniai nebuvau atnaujinęs blog'o. Dabar atėjo laikas.

Tema: mano straipsnis "Lietuvos Ryte" ir reakcija į jį.

Jei kas neturi laiko skaityti: klausiau, kam reikalingas Lietuvoje valstybinis kalbos reguliavimas, sakiau, kad anglų kalbos įtaką su rusų tapatinti yra neteisinga, ir prognozavau, kokia bus reakcija iš VLKK (Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos).

Sureagavo skubiai, iš širdies ir visiškai taip, kaip reikia tikėtis iš agresyvių biurokratų, kurių "piemuo" paklausė, kam jie reikalingi.

Iškart matyti - kultūros žmonės. Šviesuomenė. "Atsiprašyti už įžeidimą", "normalioje šalyje jau sėdėtum cypėje", "iškaršti kailį", "piemuo", "mėgina sutrypti lietuvių kalbą".

Šviesos nešėjai, atėję į www.lrytas.lt komentarus, dar grasino baudžiamuoju kodeksu (ne naujiena - Albertas Drešeris savo manifeste irgi kvietė organus sutramdyti suįžulėjusius). Šį kartą net garsusis Pikasas, įsiutęs dėl mano asmeninės pašaipos komentaruose (palyginau jį su Radioshow personažais), ėmėsi svarstyti apie mano pilietybę ir pajamų deklaracijas.

Ką nors pridurti būtų sunku. Pats straipsnis - žemiau.

Grėsmė lietuvių kalbai - savanaudžių fundamentalistų prasimanymas

Anuomet, kai Lietuva dar tik stengėsi tapti ES nare, dažnai girdėjosi ciniškas ir nesąžiningas sąmojis: „Vienoje sąjungoje jau buvome, dabar į kitą veržiamės“. Nesąžiningas – nes lyginamas kalėjimas, kuris buvo naudingas tik jo šeimininkams (na, ir kai kuriems kaliniams, kuriems per kelis dešimtmečius zona pradėjo labai patikti), su savanoriška sąjunga, kurios privalumai nariams yra akivaizdūs.

Dabar vėl prikeltas senas baubas – anglų kalba. Kažkada su pasibaisėjimu lupta nuo kioskų reklamų ir persekiota UAB pavadinimuose, dabar anglų kalba, girdi, gresia taip pat, kaip anuomet grėsė visuotinis rusifikavimas.

Apie tai kalbėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė. Nors pastabos buvo proginės, skirtos spaudos atgavimui, kalbai ir knygai, bet pagal seną tradiciją VLKK jaustųsi nejaukiai, jei nors sekundei pamirštų apie savo draudžiamąją ir baudžiamąją funkciją.

Pradėkime nuo to, kam moderniai, savimi pasitikinčiai valstybei reikalinga tokia „komisija“? Pasaulyje – net ir mažų kalbų šalyse – kalbos nėra reguliuojama sfera, juolab reguliuojama valstybės.

Kaip ir meilė, dainos ar patriotizmas – sveikos šalys palieka tai tvarkyti patiems žmonėms. Prancūzija ir Islandija, daug valstybės dėmesio skiriančios kalbos tvarkymui, yra keistos, nebūdingos išimtys, o ne sektini pavyzdžiai. Kitur kalbos tyrimas ir puoselėjimas yra akademinis užsiėmimas, jei ir paremiamas valstybės, tai ne daugiau, nei retų vaismedžių veislių saugojimas arba kaimo bažnyčių chorai.

Lietuvoje, neturinčioje valstybinės religijos, ją pakeitė dogmatiškas ir kietakaktis kalbos reguliavimas, įgyvendinamas nelinksmų ir irzlių funkcionierių. Kažką primena?
Taip, Iraną – kaip Lietuva vėliausiai iš visų Europoje buvo pakrikštyta, Persija priėmė islamą vėliau, nei kitos regiono šalys, o po 1979 metų revoliucijos aršaus religinio elito vadovaujama valstybė puolė įrodinėti sau ir kitiems, kad uolesnių musulmonų pasaulyje nėra. Policija miestuose gaudo moteris, „nekukliai“ užrištomis skaromis, sostinėje ideologinį grynumą saugo ne šiaip sau kas nors, o „Kultūros ir islamiškosios išminties ministerija“, kruopščiai sekanti ir baudžianti visokius nukrypimus nuo religinio tyrumo normų.

Mes Lietuvoje ne ką blogesni – turime VLKK. Kalba, kuri turėtų būti visų lietuvių nuosavybė, yra priskirta vos ne farmacijai arba bankininkystei – mėgėjams čia ne vieta.

Kalbos komisija su tokiais, kaip aš, net kalbėtis atsisako (po mano komentaro, paskelbto www.lrytas.lt, vienas Lietuvos žurnalas norėjo surengti susitikimą prie apskritojo stalo su kalbos pareigūnais ir manimi – bet mokesčių pinigais apmokami „ajatolos“ sakė nematą reikalo pliurpti su kažkokiu plunksnagraužiu, paprastu kalbos vartotoju). VLKK anuomet net lygino save su krepšinio treneriais – girdi, į žiūrovų patarimus jie dėmesio nekreipia.

Kalbos reguliuotojai yra visiškai patenkinti tokia padėtimi: žmonių pritarimo jiems visiškai nereikia. Iš esmės Lietuvoje yra keli šimtai žmonių, kurie patys taisykles nustatinėja, patys jas supranta, patys jų laikosi ir patys yra įsitikinę jų reikalingumu. Bet koks bandymas klausinėti ar ginčytis ir užčiaupiamas tuojau pat: „Cit, o tu kas toks? Kas tau davė teisę apskritai apie tai kalbėti?“

VLKK interneto svetainėje forumo dalyvis net iš aukšto paaiškino man, kad kitose kalbose normos ir taisyklės nustatomos pagal vartotoją, o lietuvių kalboje vartotojas turi prisitaikyti prie taisyklių, taip kad, rašytojau, priimk realybę. Tokios logikos absurdiškumo jos išpažinėjams nepaaiškinsi – kaip ir Lietuvos ambasados biurokratams neįkalsi, kad ne jų reikalas duoti patarimus dėl registruojamų kūdikių vardų. Išpūs akis: „Kas čia tokio? Argi kenkia?“

Net pats žmogaus burnojimas prieš jam nepatinkančias taisykles yra priimamas kaip nedovanotinas akiplėšiškumas. Bandymas svarstyti tai, ar mums reikalingas lietuvių kalbos reguliavimas ir norminimas, šiais laikais yra kone tolygus siūlymui atiduoti Vilnių Lenkijai arba Kryžių kalne įrengti vandens pramogų parką.

Klausimas priimamas su tokiu šventu įsiūčiu (jei abejoji, skaitytojau, – pažvelk į www.vlkk.lt svetainę kitą dieną po šio straipsnio pasirodymo, ir pats nuspręsk, ar moku nuspėti ateitį), kad tikrai atrodo, jog ideologizuoto kalbos reguliavimo „politbiuras“ pats nėra labai tikras dėl savo vaidmens.

Irane didžiųjų ajatolų taryba irgi nemėgsta, kai kas nors klausia, kam jie reikalingi. Nes jų būtinybė akivaizdi tik jiems patiems.

Jei Užkalnis parašytų straipsnį apie tai, ar reikalingi gydytojai arba statybininkai, vargu ar kas pultų piktintis, tik nusišypsotų ir numotų ranka. Gydytojai gydo ligas, statybininkai mūrija sienas, o ką daro kalbininkai? Puoselėja kalbą? O kaip ta kalba gyveno tuomet, kai buvo lietuviai, bet nebuvo komisijų, inspekcijų ir institutų?

Šį kartą I.Smetonienė anglų kalbos įsigalėjimą prilygino rusifikavimui. Anglų kalba mojuojama lyg baubu neatsitiktinai: kalbininkų elitas beveik visas yra LTSR laikų palikimas, su Vakarais susidūręs tik neseniai ir paviršutiniškai. Anglų kalba šiems žmonėms – tai nepažįstama teritorija, nors kažkada šiek tiek ir išmokta, o sparčiai tą kalbą priimanti visuomenės dalis, kuri nuo to nė kiek nenukenčia, yra akivaizdus priminimas apie menkas VLKK sąsajas su gyvenimu.

Rusų ir anglų kalbų mokėjimas lietuviui yra principingai skirtingi dalykai. Sakysi, „ką išmoksi – ant pečių nenešiosi“, bet ne viskas taip paprasta. Kiekviena kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir kontaktų galimybė. Ankstesnis rusifikavimas ne tik turtino Lietuvos gyventojus galimybe skaityti Dostojevskį, bet ir nejučia siejo su ta erdve, nuo kurios dabar Lietuva bando nusisukti.

Anglų kalba duoda galimybę susisieti su kita erdve ir kitomis vertybėmis – teisingesnėmis, reikalingesnėmis ir pažangesnėmis.

Gamta nemėgsta tuštumos. Prieš dvidešimt metų, nemokėdami vakarietiškų kalbų, beveik visi mokėjo rusų kalbą, nes, kad ir kaip mylėtum lietuvių kalbą, literatūrą ir kultūrą, jos horizontai labai kuklūs. Blaiviai mąstant, galimybė daugumai gyventojų mažos kalbos šalyje gerai išmokti dvi užsienio kalbas yra nereali. Todėl valstybės reikalas – sąmoningai pasirinkti tą, kuri atspindi norimą šalies vystymosi kryptį.

Visuotinis anglų kalbos mokėjimas Skandinavijoje buvo svarbi ir nerūdijanti vinis, prikalusi tą regioną prie Vakarų. Rusų kalbos, kaip antrosios kalbos, dominavimas centrinėje Azijoje, ne mažiau nei natūralus polinkis į korupciją, lemia tų šalių rūgimą Rusijos įtakos sferoje.
Irena Smetonienė turėtų suprasti šį skirtumą. Jau pabodę išdidūs paistalai, neva mums reikia būti savimi, nesidairant į nieką, yra vaikiški ir naivumu primena sovietinę dainelę „Te visad šviečia saulė“. Lietuva per maža, kad galėtų gyventi pati sau. Mažos šalys ir mažos tautos visada turi rinktis, ir anglakalbės kultūrinės sferos pasirinkimas yra ne grėsmė, bet Lietuvos išlikimo užtikrinimas. Anglų kalbos įsigalėjimas gresia ne lietuvių kalbai (ar išnyko kalbėtojų skaičiumi panašios norvegų ar danų kalbos?) – jis baugina nebent tuos, kieno darbo vietos priklauso nuo niekam nereikalingos kalbinės „tvarkdarybos“.

Nieko nepadarysi – senais laikais šamanai, būgnais ir šokiais šaukiantys lietų, irgi visus įtikinėjo, kad be jų saulė rytoj nepatekės.

(www.lrytas.lt, 2008 m. gegužės 16 d.)

Taip gerai pavaryta, kad net pavydu darosi

Perskaičiau "Lietuvos Ryte" Vincento Sako straipsnį "Sovietizmai - lietuvio galvoje ir ant stalo". Necituosiu, paskaitykite patys.

Puikus straipsnis. Geras, kaip reta. Atgaiva širdžiai.

Rupūs miltai kaip gerai parašė autorius. Sunku atsitraukti. Pavaryta iš peties per visą sovietinę smarvę, visą tą pseudolietuvišką brudą nuo karbonadų iki baltų mišrainių, per konjaką geriamą užsikandant limončiku, per stolovkes, obščepytą, granionus stakanus - aš pats norėčiau taip parašyti, bet nesugalvojau ir nespėjau. Dabar parašė Vincentas Sakas, ir išjudino avilį nejuokais - šimtai pasiutusių sovietikų, visi bliauna ir spjaudosi apie tai, kaip paniekino jų riebaluotų šaukštų ir drumzlinų kompotų jaunystę.

Vis labiau įsitikinu, kad teisingiausias kelias - LTSR savartyno generolus siutinti, erzinti ir juoktis be gailesčio, kad gerai suprastų, jog iš jų juokiamasi.

Didžiausias runkelio siaubas - Lietuva kaip UAB

Dovanokim Lietuvai antiviziją: kokios Lietuvos bijome ir nenorime labiausiai? Kokia ji turėtų būti, kad naktį išverstų iš lovos, kaip baisus sapnas su žaliadančiais vampyrais? Galbūt tai Lietuva su sovietine kariuomene ir „vajenkomatais“, su rusiška raštvedyba?

Ar gal tai būtų šalis, ekonomine plėtra besilygiuojanti į Baltarusiją, kur TV žiūrovai laukia ne naujo šokių dešimtuko, o „naujienų iš laukų“ apie „kovą už derlių“?

Ar gal tokia Lietuva, kur užsienio kelionėms reikėtų išvažiavimo vizų, kur buto reikėtų laukti eilėje dvidešimt metų, o vietoj parduotuvių centrų su čiuožyklomis būtų tuščios lentynos ir pardavėjos, priimančios klientus pro kiemo duris?

Nieko panašaus: baisiausia būtų, jei Lietuva panešėtų į uždarąją akcinę bendrovę. Taip sakė plakatas, iškeltas prie vieno Vilniaus viešbučio susirinkusių mitinguotojų, gynusių Algirdą Paleckį: „Lietuva - ne UAB“.

Kadangi „partbilieto“ netekęs Paleckis žada tapti kovotoju su elitu Nr. 1, galima suprasti, kad jo rėmėjų sentimentus būtų naudinga įsiminti, nes tai bus programos gairės ne vienam mėnesiui.

Ten būta ir kitų kalbos inovacijų - pavyzdžiui, iš dvasiškai artimos Rusijos pasiskolintas terminas „oligarchas“ (anuomet žemaičių lakūnas tokios terminijos net nesapnavo, o dabar štai - kaip tik iš tėtuko V.Putino aktualijų skrynelės - kas sakė, kad nutraukti ryšiai?). Tačiau šiandien aš norėčiau trumpai sustoti būtent prie to uabo.

Taigi, apsaugok Dieve mus nuo Lietuvos, kuri būtų panaši į uždarąją akcinę bendrovę. Į ką tik nori tegu būna panaši, nors į vargšų prieglaudą, nors į kaimo durnelių cirką, bet apsaugok, Viešpatie, tegu tik nebūna panaši į veikiančią įmonę. Kas gali būti baisesnio, nei pelną ir darbo vietas kuriantis, mokesčius mokantis ir valstybės ūkio stuburą sudarantis „uabas“?

Tegu daro ką tik nori, tik apsaugok mus, Aukščiausiasis, nuo pelno ir nuo prakeiktos „rinkos akonomikos“. Nežinojom ir nereikėjo, apsieidavom be visų tų uabų ir akcinykų ir kitų žulikų, dirbom normalius darbus, dainavom dainas ir šokom šokius, po visą Sovietų Sąjungą važinėjom be pasų, kol neatėjo vagys ir spekuliantai į valdžią ir nepridarė savo avantiūrų, išdraskė kolchozus ir išvogė šalį.

Iš šio paprasto plakatėlio galima suprasti, kaip netoli dar nueita per penkiolika metų, jei ekonominė veikla yra didžiausias įmanomas siaubas, kuriuo save ir kitus kraupina tie, kam nejuokais rūpi Lietuvos ateitis, ir kam svetimo skausmo nebūna.

Beveik taip pat baisu, amoralu ir pražūtinga, kaip alaus reklama ir kaip gyvenamasis namas vietoj „Lietuvos“ kinoteatro. Tik pagalvok, uždaroji akcinė bendrovė, siekiantis pelno darinys, įdarbininantis žmones, mokantis atlyginimus, akcininkų valdomas ir mokantis mokesčius - tokio makabriško Frankenšteino įsikūnijimo gali palinkėti mūsų Marijos žemei nebent jos aršiausi priešai.

Sentimentaliems žmonėms (aš – vienas jų), tas plakatėlis prie viešbučio, kurį man vis maga pavadinti „Draugystės“ vardu, priminė jaunystę. Priminė tuos laikus, kai buvo piktinamasi kooperatyvais, privatininkais, vertelgomis - vagimis ir spekuliantais, ir kaip motinos kalbėjo su nerimu apie sūnų, užsiimantį „komercija“ - na, pinigų užsidirbo, devintą “Žiguli” niauktais langais jau turi, betgi Dieve mano, visiems būtų geriau, jei būtų normalų darbą gavęs. „Normalų“ - kokioje nors valstybinėje įmonėje, institute ar gal valdžios įstaigoje, ne kokiam žulikavotam uabe.

Daug galvojau anais laikais, kai tauta pirmasyk be vargo suskilo į elitą ir runkelius, kas gi yra runkelio mąstymo pamatas. Ne tik rusiška muzika, ne tik pavydas ir baimė, bet pasidygėjimas bet kokia pelninga ar ekonomiškai prasminga veikla - vienas būdingiausių runkelizmo simptomų.

„Nematuokim visko pinigu,“ - tuoj prasideda klyksmai. Tik tie klykiantieji kažkodėl skaičių nepamiršta, kai kalba pasisuka apie jų pačių stipendijas ar atlyginimus. Visas išblyškęs naujosios kairės keliaujantis cirkas, stojęs mūru tai už „Lietuvą be kabučių“, tai už Kauną be “Akropolio”, turbūt kaipmat permastytų savo radikalią poziciją, jei kas nors jiems pasiūlytų susimažinti savo pajamas ir iš gautųjų pinigų remti paveldo nekaltybę.

Runkelis labai greitai priprato prie visko, ką gavo Lietuvos uabėjimo dėka - ir automobilio, ir buto ar namo (perkamo ne už paskyrą, bet už pinigus, ir ne iš profsąjungos, bet iš statybos bendrovės), ir parduotuvių, pilnų prekių ištisus metus - viso to, ką sukūrė laisva rinka ir normali ekonominė veikla (ne ministerijos ir ne kolchozų kontoros), ir nesiruošia tų dalykų atsisakyti - bet kiekvienam sakys, ir sau pačiam pakartos, kad ne, tokios Lietuvos jis negali pakęsti.

Tai jau net ne minedizmas – juk net Minedas pardavinėja savo talentą už pinigus ir suvokia, kad jo kūryba turi savo kainą, ir gavęs pinigų, jis gali nusipirkti naujus akinius bei želė plaukams. Juo arčiau rinkimų, juo daugiau bus apeliavimo į tuos, kas stovi dar aukščiau Minedo tame išrinktųjų Panteone: tuos, kas tiki Pinokio pasakomis apie pinigėlius ant medžių, ir į tai, kad mažiau ekonominės veiklos reikš turtingesnį gyvenimą.

www.lrytas.lt, 2008 m. sausio 20 d.

Kaip pelningiau pardavus Lietuvą?

Lietuvą pardavinėjame nuolat, tik vadiname tatai kitaip. Vadiname tai „norėjimu tinkamai pristatyti mūsų šalį“. Bet iš tiesų pasauliui Lietuvą reikia parduoti, kaip baldus ar kaip automobilį, ir nieko čia gėdingo nėra. Variantai tik du – arba norime kitiems patikti ir patinkame tokiu būdu, kuris veikia, arba esame įsitikinę, kad “kam reikės, tie ir patys supras“, ir toliau pasineriame į folklorinį kliedesį apie tai, kuo turėtume būti patrauklūs likusiam pasauliui, nes mums taip atrodo ir nuo seno atrodė.

Tai, kuo mes manome esą patrauklūs – liaudies dainomis ir šokiais, kiaulės ausimis šaltienoje ir neva nuostabia architektūra, bei „artimiausia sanskritui kalba“ – yra už Lietuvos ribų niekam neįdomu, ir nereikia įsivaizduoti, kad tie dalykai kam nors pasidarė reikalingesni nuo mūsų patiems sau įsikalbėjimo.

Jau girdžiu nepatenkintą niurzgimą: „Kodėl turime kažkam patikti, geriau būkim patys sau žmonės“. Taigi kad ne. Gali būti pats sau ir kitų nuomonę moti ranka, jei esi labai didelė ir turtinga šalis ir virimo savose sultyse visiškai pakanka, arba jei esi patenkintas gyvenimu savo pelkėje, natūriniu ūkiu ir natūriniais mainais su panašiais „frykais“ – kaip kokia nors Baltarusija, kuri sėkmingai užsikonservavo maždaug 1980 metuose, prekiauja su dar keliais likusios pažangios, besivystančios ir niekada nebeišsivystysiančios žmonijos dalies atstovais, ir kur niekam daugiau nieko nereikia, tik sovietinio rojaus – pigaus šildymo daugiabučiuose blokiniuose namuose ir darbo vietų traktorių gamykloje.

Pirmasis variantas Lietuvai nepasiekiamas, o antrasis – tikrai nereikalingas (žinoma, suprantu, kad ką tik aprašiau runkelinę svajonę). Nereikalingas, kaip nereikalingi jai rusiški dantų grąžtai arba skulptūros ant Vilniaus oro uosto atvykimo salės frontono, bet apie jas dar pasisklaidysiu atskirai.

Kodėl sugalvojau apie tai rašyti? Todėl, kad Vilnius mažiau nei po metų taps Europos kultūros sostine. Gera galimybė eis šuniui ant uodegos, jei kultūros sostinė bus tų, kas ligi šiol Valdovų rūmus laiko potencialia atrakcija, o šalies patrauklumą matuoja tais pačiais standartais, kurie vedžiojo kažkada rankeles, maketavusias sovietinio „Inturist“ lankstinukus apie laimingą sovietinę Lietuvą.

Pasižiūrėkite daugumą reklaminių klipų arba interneto svetainių apie mūsų šalį. Turinys naujas (kai kur), geresnė ir vaizdo, ir garso kokybė, ir filmukų montažas gyvesnis, bet rodoma iš esmės tas pats, ką rodė prieš trisdešimt metų turistams iš Volgogrado ir Taškento bei retai užklystantiems vakariečiams - Trakų pilis, tautiniai kostiumai, muzikiniai ir teatro festivaliai, krepšinis.

Ir, žinoma, baisi anglų kalba nuo pat pirmojo interneto puslapio. Laukinis, nevalyvas gramatikos klaidų ir XX amžiaus vidurio rusiškų vadovėlių apie „anglijską jazyką“ kratinys. Algis Ramanauskas-Greitai labai vykusiai programoje „Baltish“ bandė sudirbinėti tokios anglų kalbos “nešiotojus”, bet turiu pasakyti, kad menas ten tik kukliai imitavo realybę. Stulbina net ne pats nemokėjimas žmoniškai parašyti angliškai, bet karingas ir atkaklus paties nesugebėjimo neigimas.

Liežuviais ir smegenimis, kurie geriausiai pritaikyti rusiškiems anekdotams apie Petką ir Čiapajevą, mūsų atsakingi buduliai ir budulienės sugeba net ir pasididžiuoti.

Prieš keletą metų vieno didelio Lietuvos miesto administracijai vienas žmogus (tikrai ne aš – aš būčiau tik piktai šaipęsis ir dar draugams išsiuntinėčiau) geranoriškai parašė, kad jų angliškas tinklapis, švelniai tariant, taisytinas, ir dar surašė, ką reikėtų taisyti. Ir gavo arogantišką atsakymą, pirmiausia patariantį geriau žiūrėti tvarkos „savo Amerikoje“, ir pranešantį, kad nemato reikalo „pataikauti slengui“ – taip ir buvo pasakyta. Bus daug žaviau, rašė viešųjų ryšių specialistai iš erdvaus valdiško kabineto, jei mūsų anglų kalba bus pažymėta gražiu žemaičių ar dzūkų akcentu.

Laukinis supratimas, kad gerokai atsikrenkštus ir prisirinkus įžūlumo, galima iškišti pasauliui ką tik nori, yra nepaprastai gajus.

Kažkada Lietuvos kaimo turizmo pionieriai buvo visiškai įsitikinę, kad tupykla lauke yra svarbus ir vertingas egzotikos priedas („užsieniečiams taip tik įdomiau“), šiandien ryškiausias pavyzdys yra Vilniaus oro uostas.

Skulptūros lauke šlovina darbininkų ir valstiečių aviaciją, o pats oro uostas savo tinklapyje giriasi: „Atkreipkite dėmesį į apšvietimo lempas ir lubų bei sienų lipdinius senajame keleivių terminalo pastate (tipiški stalinizmo epochos kūriniai) – tokių jau nebeišvysite nė viename pasaulio oro uoste.

Pirmiausia tai netiesa – tai tipinis sovietinis oro uosto pastatas, kokių daug liko Rusijoje, o antra, nuo kada atsilikimu reikia didžiuotis? Dar įduokite registravimo darbuotojoms skaitiklius ir žąsies plunksnas vietoj kompiuterių, o keleivius prie lėktuvų vežiokite kinkomais vežimais.

Apsinešęs savo iliuzijomis nemato ne tik stulpo, į kuri atsitrenkia eidamas, bet ir plataus šaligatvio, kuriuo galima ramiai žingsniuoti. Išsigalvojant begalines variacijas, kuo čia dar galėtų pasididžiuoti Lietuva, ir priėjus šiame transe prie šeštosios vietos Eurovizijos konkurse celebravimo (pasakysiu paslaptį – pats Eurovizijos dainų konkursas yra tik kasmetė poros vakarų pramoga; Airijoje, laimėjusioje tą balaganą septynis kartus, apie tai dauguma gyventojų net nežino), užsispyrusiai nepastebima tai, kas iš tikrųjų yra sėkminga ir patrauklu.

Daugelį Lietuvoje tikriausiai nustebins, kad geriausiai pasaulyje žinomi Lietuvos „prekių ženklai“ yra: 1. Grūto parkas, 2. paminklas Frankui Zappai Vilniuje ir 3. Genocido muziejus (tiesa, pasaulyje visų vadinamas tiesiog „KGB muziejumi“). Toliau būtų gal Kuršių nerija, o gal Kryžių kalnas.

Sovietinių baidyklių muziejus po atviru dangumi ir jo nenurimstantis įkūrėjas pasaulio spaudos aprašytas ir fotografuotas daugiau, nei visi mūsų nuostabieji teatrai ir muzikos festivaliai kartu paėmus.

Kainavęs pigiau nei kopijavimo aparatas kurioje nors turizmo propagavimo kontoroje arba kurio nors Lietuvos įvaizdį kuriančio valdininko tarnybinio automobilio ratas, Franko Zappos paminklas garsina Lietuvą labiau nei šv. Onos bažnyčia.

Beje, nepakenkė ir tai, kad paminklas buvo ne „žaviai nevykusiai“ padirbtas kokio nors savamokslio lipdžiaus (įsitikinusio, kad „taip dar įdomiau bus“), o sukurtas Konstantino Bogdano, profesionalaus skulptoriaus, išmanančio savo darbą.

KGB rūsiai ir kelios tikros kameros, po kurias vedžioja turistus įvaizdžio konsultantų nepaliesti, tačiau kvalifikuoti darbuotojai, ne tik nupurto pačius nerimčiausius bernvakarių lankytojus iš Europos ir visam vakarui priverčia pagalvoti net ir makaules, nepratusias prie mastymo, bet ir šimtąkart geriau paaiškina tūkstančiams žmonių, kad čia ne dar vienas matrioškų kraštas su geresniais šaligatviais ir beviziu rėžimu, o visai kita šalis, nei Rusija.

Daugelis skaitančių numos ranka arba sakys - nesąmonė, jei kokiam nors durneliui patinka tokie niekai, kaip Amerikos muzikanto paminklas prie poliklinikos Vilniuje, tai ar jau mes turime jiems bandyti įtikti? Geriau būkim savimi.

Ta proga prisiminsiu istoriją, kurią išgirdau Vakarų Afrikoje iš vieno amerikiečių savanorio, atvykusio gyventi į tolimą kaimą Ganoje, Voltos upės regione.

Kaimiečiai jam skundėsi, kad kelionės į turgų - visai be naudos, nes jų auginamos daržovės menkai perkamos, didžiąją dalį tenka parsinešti atgal iš turgaus. O kas gerai perkama, klausė savanoris. „Vištos,“ atsakė kaimiečiai. „Gretimame kaime augina vištas, jie visas parduoda per tris valandas ir eina namo, taip gerai jas perka. Jie labai gerai gyvena iš tų savo vištų.“

Amerikietis pasidomėjo, kodėl ir jį priėmęs kaimas nenorėtų pereiti prie paklausios produkcijos. „Tai kad mes daržoves auginame,“ buvo atsakymas.

Norint kažką parduoti, reikėtų būti pasiruošus atvirai pripažinti, kad vienintelis prekės patrauklumo teisėjas - jos pirkėjas. Pirkėjas - tai tas keliautojas, kuris už Lietuvą balsuoja savo pinigine: arba atvyksta, arba ne. Nesvarbu, ar jis mums patinka, ar atvažiuoja prisilakti ir pastūgauti Pilies gatvėje, o ne užsiimti tauria aukštos kultūros veikla, kurios mums norėtųsi.

Jei mums vis dar atrodo, kad mūsų gintaras - unikalus, virtuvė - prilygstanti itališkai ar meksikietiškai, teatras - reikšmingas ir visiems žinomas, o krepšinis - bilietas į pasaulinę šlovę, tokį įsitikinimą galima pasilikti nebent savo pačių tarpusavio pasigyrimams prie alaus, o pardavinėti tai, ką perka, ir netampyti po turgų nuvytusių daržovių, kai ten perkamos vištos.

www.lrytas.lt, 2008 sausio 16 d.

Niūrieji žurnalistinės tyrumos ajatolos

Už žurnalistą blogiau gal bus tik susireikšminęs žurnalistas, niekaip negalįs pamiršti apie "ketvirtosios valdžios" vaidmenį ir apsiėmęs pamoralizuoti.

Dabar radau visą tinklapį, kur vanoja visuomenę ir vieni kitus žurnalistinės tyrumos jezuitai.

Atkreipiau dėmesį į juos ne todėl (arba ne tik todėl), kad Šarūnas Bagdonas parašė apie mane - galų gale, apie mane rašo kas netingi, net "redkolegijos narys" Justinas Žilnskas nepamiršta ir populiarina mane Google paieškose. (Žodis "redkolegija" buvo jau pamirštas - o koks gražus Tarybų Lietuvą ir jos "redakcijų kolektyvus", menantis daiktavardis, tokių paieškoti dar reikėtų, čia beveik kaip "mikrorajonas", "vyr. redaktorius", "gerb. mokytoja" ir "Antanavičius Jonas, Pranovič").

Atkreipiau dėmesį į Šarūno Bagdono pastabas daugiausia todėl, kad jis, nepamiršęs įžnybti mano gyvenamojon vieton (kai tekstų kritika prasideda arba baigiasi žodžiais "o dar sėdi Londone", tai iškart žinai, kad rašo tikras inteligentas, kuriam yra ką pasakyti), prisiminė ir Lietuvos Ryto, kuriam rašau, "abonentinį kurtumą" dideliai ir skausmingai (kai kam) "Lietuvos" kinoteatro problemai.

Tai, kad "Už Lietuvą be kabučių" kova dėl Lietuvos kino teatro ir viešųjų miesto erdvių išsaugojimo sulaukė ženklaus susidomėjimo Vakaruose leidžia manyti, kad abonentinis "Lietuvos ryto" kurtumas šiai problemai yra kaip tik dienraščio provincialumo ženklas. Net, jei tekstai rašomi sėdint Londone.

Žinoma, už visą Lietuvos Rytą nepasakysiu, bet aš, garbės žodis, dar apie tą susireikšminusią kompaniją, dominuojamą "Naujosios Kairės" veikėjų, neparašiau ne todėl, kad jie man nerūpėtų, o tiesiog pristigo laiko, sudirbinėjant liaudies mediciną ir VLKK.

Bet kada nors tikrai parašysiu: nesu kurčias ir aklas tikrai problemai, kai būrelis entuziastų negali suprasti, kad sostinės centre žemė kainuoja, ir ne viskas, kas yra susiję su menu (nors "Lietuva" su juo nelabai mano atmintyje susijusi, daugiau su indų ir rusų filmais) gali ir turi būti šventa karvė ir kad ne viskas, kas yra statoma pelno tikslais, yra paveldo išžaginimas.

Dar norėčiau parašyti apie "ženklų susidomėjimą" Vakaruose - būtų įdomu sužinoti, kurgi Vakaruose yra žinoma apie seno betoninio kino pastato rytų Europos sostinėje planuojamą nugriovimą. Bijau, tie Vakarai nesitęsia toliau Basanavičiaus gatvės.

Pasirodė įstabu, kad neužsičiaupiamai moralizuojantis tinklapis ne tik turi daug ir nesijotų minčių apie tai, ko neturėtų būti šiukšlinoje spaudoje, bet dar ir nustato gaires, pagal kurias galima konstatuoti, kad štai "kurtumas" pripažintai "problemai" yra to ar kito leidinio amoralumo išraiška. Įdomu, kur toje skalėje būtų piktybinis nerašymas apie pasaulinį atšilimą, globalizaciją, NATO nusikaltimus ir kitas privalomas sopančių širdžių "problemas".

Nevisavertiškumo komplekso spazmai: "mes – šiaurės Europa"

Lietuvį skaitytoją galima įsiutinti keliais būdais: 1) parašyti gerai apie Ameriką; 2) parašyti ką nors apie žydus; 3) parašyti ką nors apie gėjus. Tą žinojau, kaip ir kiti tautą erzinantys plunksnagraužiai.

Neseniai pastebėjau dar vieną būdą. Parašyk kur nors, bet kokiame kontekste, kad Lietuva yra Rytų Europa. Tuojau prapliups pasipiktinimo lavina – nuo sarkastiškų pastebėjimų, girdi, ponaičiui reikia mokytis geografiją, iki įprastinių klinikinių diagnozių, kurių necituosiu, nes tyčia joms esu įveisęs specialų savo blogiuką (blogelį?): http://spjauk.blogspot.com

Tikrai neketinu dabar aiškinti paėmęs liniuotę ir žemėlapį, ar Lietuva yra Rytų, ar Šiaurės Europoje, ar Pietų Azijoje, skaičiuojant nuo Ramiojo vandenyno šiaurės, nes visa tai yra tik pasirinktinis ir vargu ar mokslinis pokalbis. Kaip ir didžioji dalis geografijos. Kodėl Australija – žemynas, o Grenlandija – tik sala? Kodėl Kaspijos jūra yra „jūra“, o Mičigano ežeras – tik ežeras? Tai yra taip pat išgalvota, kaip ir „Europos centras“ Lietuvoje (tokiomis nesąmonėmis užsiima tie, kas daugiau neturi kuo užsiimti – panašiai galima sugalvoti kokį nors „dangaus vidurį“, kuris, žiūrėk, tiksliai sutampa su magistrale nuo Kauno iki Klaipėdos).

Svarbu yra tai, kad visi (išskyrus ištinusius nuo nevisavertiškumo komplekso tautiečius) laiko Lietuvą Rytų Europos šalimi ir nėmaž dėl to nesijaudina. Zyziantis, verksmingas reikalavimas, kad mus vadintų taip, kaip norime, kad mus vadintų, yra tos pačios boratizmo ligos simptomai. Kaip ir aiškinimasis dėl „aštriadančių lietuvių“, „vienakojų lesbiečių“, ambasadoriaus lygiu inicijuojamos diskusijos, ar tikrai lietuviai valgo arklieną.

Lietuviai ne vieninteliai užsiima šiuo aiškinimu pasauliui apie savo identitetą. Ne taip seniai Indija, kuriai, Dievas mato, turėtų būti kitų rūpesčių gyvenime (nestabilus elektros tiekimas, atsilikusi infrastruktūra, minios bekojų ir berankių elgetų prie kiekvienos miesto sankryžos, pragariška korupcija...), užsiėmė pervardinti miestų ir provincijų vardus „tinkamesniais“, nekolonijiniais, pavadinimais bei išreikalauti, kad ir pasaulis taip vadintų – Bombėjus tapo Mumbajumi, Madrasas – Čenajumi ir panašiai. Maža to, kad senasis pavadinimas (kokios nors etninės grupės tradiciškai naudojamas) buvo pakeičiamas kitokiu, bet lygiaverčiu (kitos, ir vietinės, grupės naudojamu pavadinimu), niekam, atrodo, neatėjo į galvą paklausti, kodėl sveiko proto tautai turėtų rūpėti, kaip ją vadina kiti.

Čia kaip Graikijos noras uždrausti Makedonijos pavadinimą, nes Makedonija, girdi, ne šalis, o Graikijos provincija. Kai smegenyse užverda prarūgęs rūpestis dėl pavadinimų – gero nelauk.

Todėl norėčiau siūlyti, kad nesustotume ties „šiaurės Europa“. Reikalaukime, kad Lietuva visur ir visada būtų vadinama „tolimaisiais Vakarais“, arba „Far West“. Švietėjišku darbu (jei reikės, ir teisiniu persekiojimu) turėtų užsiiminėti diplomatinės atstovybės užsienyje. Rašykime į visų enciklopedijų ir žemėlapių leidyklas, o prieš nepaklūstančių šalių ambasadas renkime protesto akcijas.

Ir skelbkime karą Vokietijai, nes Frankfurto oro uoste pats neseniai mačiau akiplėšišką užrašą „Wilna“.

www.alfa.lt 2008 m. sausio 7 d.

Kokteiliai: klasikos apologija

Alkoholio pasaulyje kokteiliai yra nesuprasti, retai kada tinkamai įvertinti ir per dažnai pašiepti gėrimai. Daugeliui žmonių kokteilis – miesčioniško skonio ir vulgarumo įsikūnijimas. Kaip lietuviškų saldainių asorti dėžutė su padūmavusia nuotrauka, vaizduojančia 1973 metų melchioro padėkliuką, kavos puodelį su gėlytėmis ir pjaustyto „krikštolo“ vazelę su raudona rože, taip ir tradicinis kokteilio atvaizdas – įmantri taurė su kelių spalvų gėrimu, popieriniu skėtuku, cukruotu kraštu ir dar kokiu nors gvazdiku praneša apie patį blogiausią skonį.

Kokteilio vardą dar labiau gadino ir gadina pretenzingos knygos (dažniausiai dovanojamos kieno nors gimimo dienai tuomet, kai daugiau nėra ką padovanoti) „apie kokteilių meną“ – jos visos prasideda nuo to, kiek turi visokių įrankių turėti kokteilių meistras. Sprendžiant iš nuotraukų, įrankių turi būti tiek, kad pakaktų vidutinio užimtumo chirurgui – nuo šaukštelių margaspalvių sluoksnių kūrimui iki plaktuvų, grūstuvų ir riešutų tarkuotuvų, citrinos žievelės lupimo peiliukų (žaliajai citrinai pagrindinis peiliukas netiks, reikės jau kito) bei kratiklių ir maišiklių. Be jų, sako knygos, kaip ir be pilno baro margaspalvių gėrimų, nė nedrįskite pagalvoti apie kokteilius.

Velniop visa tai. Škac, nelabieji. Jeigu kas nors pageidauja užsiimti nesąmonėmis, teužsiima: kaip tie fotografai-mėgėjai, kurie apsikabinėja brangiausiomis kameromis, stovais ir objektyvais ir pamiršta apie tai, ką mato jų akys, taip ir tie įrankių vergai pamiršta apie gėrimus, smagindamiesi gamybos technologijų ir sudėtinių dalių makalynėje. Tereikia ledo, indo, kur galima būtų sumaišyti sudėtines dalis su ledu ir nukošti į stiklinę, ir tų sudėtinių dalių, kurios reikalingos tam mišiniui, kurį gaminsite šiandien.

Aš noriu prisiminti kokteilius, kurie yra nesunkiai paruošiami ir tapo klasika: visi jie nepretenzingi, visuose juose skoniai protingai dera, ir nė vienas jų neatrodo, kaip turgaus prekiautojas, apsikrovęs spalvotais balionais ir pripučiamais teletabiais.

Kaip gėrimas turi būti paprastas, taip ir baras, kur gėrimas patiekiamas. Sprukite lauk iš madingų, dizainerių sukurtų tviskančių konceptualių lindynių, kur žmonės ateina, kad „matytų kitus ir patys būtų pastebėti“. Kokteiliai skaniausi paprastose, neryškiai apšviestuose ir nepretenzingose įstaigose kur nors Niujorke arba Čikagoje, arba didelių viešbučių viršutiniuose aukštuose beveik bet kur pasaulyje. Sename, dideliame viešbutyje galbūt bus patyręs barmenas, mokantis neįkyriai pasikalbėti, suprantantis Jus iš pusės žodžio. Geriausią barmeną esu sutikęs Pasadenoje, Kalifornijoje. Pasadena – senoji Los Anželo dalis, civilizuota, neskubi ir rami. Dideliame, XX amžiaus vidurio kvapu alsuojančiame „Westin“ viešbutyje apsistojau po kelionės po pietų Kalifornijos dykumą, kur fotografavau tuščia ir saulėje įkaitusią Ameriką. Po kelionės sėdėjau bare pavargęs, apdulkėjęs, o barmenas po truputį šnekėjosi, nevydamas laiko ir darydamas vieną kokteilį skanesnį už kitą.

Galvojant apie kokteilius dažnai simbolizuojančią piltuvėlio formos taure, galvojama apie martinį, vieną žinomiausių kokteilių (kurį Džeimsas Bondas prašydavo nemaišyti, bet purtyti, nors daugelis specialistų sako, kad purtymas maišiklyje sugadina, „sužeidžia“ vermuto skonį ir padaro džiną nemaloniai aštrų). Klasikinis martinis – penkios dalys džino, viena dalis sauso vermuto, ir viena alyvuogė. „Sausam“ martiniui reikia dar mažiau vermuto. Kai kada vermutu tik suvilgomi stiklinės kraštai. Kalbama, kad sausiausią martinį gerdavo Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis – jis prašydavo taurės gryno džino, o į vermutą tik pasižiūrėdavo. Kadangi bet kuriuo atveju martinis – tai iš esmės džinas su priedais (šiais laikais daromas ir degtinės martinis, tačiau degtinė tikrai turi mažiau skonio ir negali būti tokia įdomi, kaip džinas), pagrindinės sudedamosios dalies kokybė svarbi.

Džinas nuo seno buvo neturtingųjų gėrimas, pigiai išvarytas alkoholis, pagardinamas kadagio uogomis, kurios permušdavo pigaus spirito tvaiką. Nuo tų laikų viskas pasikeitė: dabar kadagiai yra pagrindinė skonio nata, kartu su citrinos ir karčiojo apelsino žievelėmis, cinamonu ir kitais skanėstais, kurie tačiau turi tik vos jaustis.

Baisiausia, kas gali atsitikti, užsisakius martinio – barmenas jums įpils vietoje jo tokiu pačiu pavadinimu vermuto „Martini“, ir dar įmes kelis gabaliukus ledo. Nenusiminkite. Tiesiog Dievas Jums liepė daugiau tame bare nesirodyti.

Vasariškas gėrimas, šiais laikais labai populiarus dėl neracionalaus susižavėjimo Kuba (apskritai turtingų šalių veidmainiai labai mėgsta šiltas ir tingias, tinkamai nušiurusias šalis, ypač kai ten galima tik ilsėtis, bet gink Dieve ne gyventi) – mohito, paprastas ir gaivinantis. Baltojo romo stiprumą užmaskuoja žaliosios citrinos sultys, šių sulčių rūgštumą švelniai apkloja cukrašvendrių cukraus saldumas, o mėtos lapeliai suteikia papildomą kvapnumą. Nesudėtinga ir labai smagu. Romo kokybė ypač daug nereiškia – citrinos sultys vistiek nustelbia viską.

Klasikiniu visada buvo laikomas ir romas su kola, paprastas kokteilis labai lengvai atpažįstamu skoniu. Pridėjus žaliosios citrinos, gaunamas Cuba Libre („laisvoji Kuba“) – pavadinimas reiškia kiekvienam savo: revoliucionieriams tai laisvė nuo Amerikos dominavimo, Majamyje smilkstantiems išeiviams tai svajonė apie laisvą šalį, kurios nebevaldys barzdotas nusenęs komunistas. Turint galvoje tai, kad pačioje „laisvės saloje“ nusipirkti kokakolos ne taip paprasta, nenuostabu, kad gėrimas rado sau geresnę vietą toliau nuo Fidelio krantų.

Garsiausias kokteilis iš tekilos – margarita – man niekuomet nepatiko, gal todėl, kad buvo savotiškai pretenzingas, su visokiais šaldymais bei įvairių spalvų priedais – braškinė margarita, moliūginė margarita, kitoks velnias... Man atrodo, gėrimas neturi būti skaninamas kaip kramtomoji guma. Gal ir tinkama tokia nesąmonė, kai bandoma padaryti įspūdį kokiai jaunai studentei, bet rimtas gėrėjas turėtų susilaikyti nuo tokio lengvabūdiškumo. Skonių derinimas margaritoje remiasi tuo pačiu principu, kaip ir mohito kokteilyje: tekilos stiprumą užgožia citrinos sultys, o jas saldina saldus apelsinų likeris.

Žymiai geriau tekilai sekasi kitame klasikiniame kokteilyje: Long Ailendo šaltoje arbatoje (Long Island Iced Tea). Iš visų kokteilių pats stipriausias ir kertantis paslapčia, galbūt irgi tiktų aukščiau minėtai studentei pavaišinti, bet geriau nebandykite, nes lengvo apgirtimo ir romantiško kikenimo iš šio pragaro kuro tikėtis neverta. „Šaltos arbatos“ variantų yra daugybė, bet pagrindinės sudėtinės dalys visada keturios ir visada maišomos po lygiai: tekila, degtinė, romas ir džinas. Tuomet kartais užpilama truputėlį saldaus likerio arba keli arbatiniai šaukšteliai kokakolos, gerai išmaišoma, ir patiekiama su ledu ir citrinos griežinėliu. Skonis – tikrai kaip šaltos arbatos (taip mėgstamo Amerikos pietinėse valstijose gaivaus gėrimo). Long Ailendo šaltoji arbata nubėga gomuriu nuostabiai lengvai, bet svaigina baisiau už smūgį beisbolo lazda ir gali nuversti nuo kojų bet ką. Tai tas pats, kas lakti degtinę stiklinėmis. Tik skaniau.

Iš stipriųjų gėrimų viskis gali pasigirti turbūt lengviausiai gaminamu kokteiliu, kurio daugelis net ir kokteiliu nelaiko: tai viskis su soda. Sodos vanduo, arba klubinė soda - tai dažniausiai tik vos pasūdytas geriamąja soda gazuotas vanduo (sūdymas skirtas tam, kad gėrimas primintų senamadišką, namie iš sifonų darytą, „sodos vandenį“). Tinka ir paprastas gazuotas vanduo. Nemoku paaiškinti viskio su soda patrauklumo, bet nežinau kito tokio suaugusio, civilizuoto gėrimo. Tai – vienas nedaugelio kokteilių, kuriuos sėkmingai gali sumaišyti ir palydovė lėktuve. Viskis su soda – man mėgstamas pasirinkimas ne tik sėdint krėsle prie orlaivio lango, bet ir viešbučio bare, oro uoste – šį paprastą gėrimą sunku sugadinti. Viskis tiks paprastas, maišytas (dūminio, sudėtingo vieno salyklo viskio su jo sudėtingais dūmų, jūros žolių ir jodo skoniais nereikėtų pilti – tiks paprastesnis ir pigesnis „Jack Daniels“ arba „Johnnie Walker“).

Kalbant apie paprastus kokteilius su tradicija, nesusilaikysiu nepaminėjęs vieno menkai Lietuvoje žinomo, bet anglams ir buvusioms Britanijos kolonijoms suprantamo be žodžių gėrimo. Atšaldyta stiklinė iš viršaus ištepama keliais lašais angosturos trauktinės („Angostura Bitters“ – tamsiai rudas, aitrus, žolelių ir šaknų likeris, gaminamas Karibuose, Trinidade ir Tobage; jis garsėja didesne už butelį popierine etikete – kažkada gamyklos padaryta klaida, užsakant spaustuvėje etiketes, dabar tapo tradicija). Į angostura išteptą stiklinę įpilama labai šalto džino. Daugiau nereikia nieko. Tai rausvasis džinas („Pink Gin“), į praeitį nuėjusios kolonijinės Anglijos gėrimas, mėgstamas ir šiandien, ir simbolizuojantis seną turtą, palikimą ir valdžią, kuri šaknimis siekia praėjusius šimtmečius.

Pats paprasčiausias kokteilis, kurį žino turbūt visi – džinas su toniku. Tonikas, limonadas su chininu, kuriuo kolonistai Trečiajame Pasaulyje gynėsi nuo maliarijos, buvo naudojamas kaip gydomoji priemonė. Šliūkštelėjus džino, vaistas tapo malonumu (XVIII amžiuje, kai toniką pradėjo naudoti britai Indijoje, chinino jame buvo žymiai daugiau, negu dabar, gėrimas būdavo labai kartus). Kita sudėtinė dalis – citrinos griežinėlis – irgi buvo gydomoji, kad kareiviai gautų vitamino „C“. Džinas su toniku turi būti geriamas greitai, nes pagal sudėtį negali ilgai likti gazuotas – dujų burbuliukus sutraukia ledo gabalėlių paviršius, bet ypatingai greitai burbuliškumą panaikina citrusinio vaisiaus plaušeliai. Iš kur visa tai žinau? Pasirodo, yra mokslininkų, kurie laboratorijose bandė pagaminti tobulą džiną su toniku. Jie nustatė, kad ilgai išlaikantį burbuliškumą džiną sukurti neįmanoma, ir geriausia išeitis – tiesiog greitai jį išgerti, neleidžiant gėrimui išdūkti. Man toks variantas visiškai tinka.

"Vyno Žurnalas", 2007 m. gruodis

Interneto komentarai - pagiriamasis žodis burnojimui

Gynęs daug ką, ko kiti negina, dabar apginsiu internetinį purvą. Pabandysiu jį įvertinti ir galbūt suprasti bei pagirti jo vertę, nes pyktis ir įžeidimai yra svarbūs bei reikalingi mąstymui. Moralinę teisę teisinti burnotojus turiu kuo didžiausią – komentaruose esu vadintas beveik visais mokslui žinomais medicinos terminais, yra aptarta mano kilmė, išsilavinimas ar jo stoka, svoris, veido (dažniau „snukelio“) išraiška ir, žinoma, moralinės savybės.

Ar patikėsi, skaitytojau? Tuos komentarus skaitau susidomėjęs ir su malonumu (žinau žinau, sakysi: „Dėl to, kad mazochistas“.) Ne dėl to. Paaiškinsiu, dėl ko.

Internetinės blevyzgos laikomos skaudžia naujųjų laikų opa. Girdi, liūdna, kad saviraiškos laisvė išsilieja purvinais purslais: kam to reikia? Sutarus, kad toliau taip gyventi nebegalima, kviečiama diskutuoti kultūringai, neburnoti, tinklapiai žymimi specialiais ženkliukais, o televizijos laida net vadinama ne pagal tai, kas joje yra, o pagal tai, ko ten nebūna: „Be pykčio“.

Nenoras pripažinti pykčio ir neigiamų emocijų yra tolygus nenorui, kad kažkur būtų įrengiamas sąvartynas. Mes to brudo matyti nenorime, tai ne mūsų.

Tačiau be atliekų galima apsieiti tik tuomet, kai nieko negaminama. Be pykčio ir neigiamų emocijų apsieina tas, kas nieko negalvoja. Nieko neįžeidžia tas, kas nieko nepradžiugina. Jei dėstai nuomonę, su kuria kažkas labai stipriai sutinka, būtinai bus ir tų, kas su ja labai stipriai nesutiks. O nesutikę, išplūs, kaip sugeba.

Blevyzgos kompiuterio ekrane – ne technologijų atnešta bjauri dovanėlė ir ne moralinio nuosmukio padarinys. Kai jokio interneto nebuvo, o laikraščiuose skaitytojai laiškais galėdavo, geriausiu atveju, pasipiktinti tuo, kad per mažai dalyvaujama šeštadienio talkose, tos pačios neigiamos emocijos buvo gyvos ir sveikos. Arba, tiksliau, nesveikos: pliupsėdavo kuo bjauriausiai. Jos išsiliedavo užrašais ir piešiniais ant sienų, bet dar daugiau – agresijos protrūkiais: pavyzdžiui, sudaužytomis telefono kabinomis, nutrauktais rageliais arba degtukais, prisvilintais prie lubų.

Dabar nieko traukyti nereikia, ir galima savo piktumą paskelbti kur kas didesnei auditorijai. Ant telefono ragelio užmautas prezervatyvas bus pastebėtas vos kelių žmonių, o straipsnio autorių pasiuntus pas psichiatrus arba diagnozavus jam kokią nors pavojingą tautybę ar lytinį polinkį, tai perskaitys šimtai arba tūkstančiai.

Kiekvienas autorius, kuris skundžiasi apiburnojimais, turėtų daugiau neberašyti tokiai auditorijai. Priimk jos reakciją tokią, kokia ji yra, ir džiaukis, kad skaito. Esi vienas iš nedaugelio laimingųjų, kurių žodžiai pasiekia tūkstančius. O jei nori vien argumentuotų, išmąstytų atsakymų, rašyk į akademinius žurnalus. Ten bus kokie septyni skaitytojai (įskaitant tave patį, redaktorių ir korektorių).

Noriu išskirti nuomonių straipsnius. Man dažnai sako: girdi, tas ar anas Tavo komentaras neobjektyvus, perlenktas, spalvos per ryškios. Autoriau, tu matai tik juodą ir baltą. Kiršini ir nervini. Ar nesupranti, kad pasaulis sudėtingesnis?

Brangieji, mano darbas toks. Šališki, agresyvūs, be kompromisų išdėstyti komentarai ir nuomonės – tradiciška visų laisvo pasaulio leidinių vinis. Visi redaktoriai žino, kad jie skaitytojų pritraukia daugiausia.

Dalis skaito mėgstamus komentarų rašytojus, nes sutinka su jų mintimis ir ieško savo pačių įsitikinimams pritarimo, kiti nekantriai skuba prie nemėgstamos pavardės („negerbiamam Užkalniui“ – man labai patinkantis kreipinys), kad perskaitytų labiausiai nekenčiamas ir nepriimtinas mintis dar ir dar kartą, bei pasitvirtintų sau patiems, kur jie yra, ką jie myli, o ko ne.

Supriešinimas ir pyktis turi prasmę ir svarbią funkciją. Šalčio ar alkio jausmas – nemalonus ir neteigiamas, bet reikalingas. Jis padeda spręsti ir rinktis.

Kai Danijos laikraštyje išspausdino pranašo Mahometo karikatūras, po kurių dievotieji to pranašo pasekėjai kvietė kapoti galvas, daugelis sakė: „Na, ar reikėjo juos taip nervinti? Kam iš to nauda? Ar ne geriau buvo atsižvelgti į jų jautrumą?“

Nauda buvo labai didelė, nes padėjo atskirti laukinę civilizaciją nuo šiuolaikinės.

Kai vienos šalies, esančios į pietus nuo Latvijos, prezidentą gydė burtininkė tualetiniu popieriumi, tinkamiausia reakcija buvo – būtent pasirinkti arba juodą, arba baltą. Tuomet atsirado takoskyra, nematyta nuo Baltijos kelio laikų, kai reikėjo rinktis tarp Kremliaus bokštų ir laisvos Lietuvos. Tada irgi būta didelių emocijų ir nešvelnių žodžių.

Visas gyvenimas - pasirinkimų eilė. Galima niekinti radikalumą, kaip primityvų mąstymą, tačiau normaliame pasaulyje niekur nepabėgsi nuo pasirinkimo būtinybės.

Bandymas įtikti visiems, nenuliūdinti nė vieno – tai sovietinio dviveidiškumo reliktas. Stoji į komjaunimą, bet valgai Kūčias. Paskui stoji į partiją, bet tuokiesi bažnyčioje. Dirbi kolūkyje, bet pinigai iš jautuko, auginamo prie namų, ir agurkų, palaistytų vogtu amoniako vandeniu. Visiems gerai. Kam tų konfliktų?

Daug kas net per paprastus prezidento rinkimus sugeba pasirinkti aukso vidurį, atiduodami balsus už juokais kandidatuojantį aktorių-kaliausę, girdi, nebus mano balso nei tiems, nei kitiems, visi jie melagiai.

Žinoma, bet joks, net ir pats aktualiausias, straipsnis internete – ne Baltijos kelias. Prieštaringos nuomonės čia tik trumpam sujudina mąstymo bangeles, supurto ir pažadina užsnūdusius. Didžiausią reakciją sukelia ne tie, kas pasisako už sočius vilkus ir sveikas avis (tiems, kas atsimena – „Lietuvos suverenitetą TSRS sudėtyje“, kaip sakydavo tuometis partijos sekretorius). Nėra tokio dalyko, kaip mandagi audringa reakcija.

Kalbant apie tai, kas gerai ar blogai, naudinga ar žalinga, diskutuoti „be pykčio“ yra dažnai tas pats, kas gerti vyną be alkoholio arba gardintis maistą pipirais be aitrumo. Aukso vidurys – dažnai lyg užrakintas automobilis. Nedyla, degalų nenaudoja, į avariją nepatenka. Bet niekur ir nenuveža.

Man dažnai sako, kad mano rašliava „nebrandi“. Jeigu nebrandumas yra pozicijos pasirinkimas ir badymas pirštais – čia gerai, o čia blogai – tada mielai prisipažįstu esąs nebrandus.

Skaitydamas net ir pačius šiurkščiausius, negailestingus ir kartais absurdiškus atsiliepimus apie save, jaučiuosi gyvas ir reikalingas. Todėl nesakau „neburnok!“, atvirkščiai, kviečiu sakyti viską, kas ant širdies ir ant seilės. Nes tie žmonės, tiesiantys rankas prie klaviatūros ir rašantys „autoriui debilui“, bent jau užima kažkokią poziciją. Tai geriau, negu papuvusio aukso vidurio paieškos.

"Lietuvos Rytas", 2007-12-07

Laikas sutramdyti suįžulėjusį Užkalnį

Kuo galima matuoti šlovę ir pripažinimą? Tikriausiai, kai jau oponentai kviečia sodinti kaliuzėn nacionaliniame dienraštyje, žinai, kad jau esi atvykęs.

Alberto Drešerio laiškas buvo atsakymas į mano komentarą „Rusofilų saulėlydis – praeities dvokas jau sklaidosi“, kurį irgi spausdino Lietuvos Rytas.

Kai skaitau tokius laiškus, pirmiausia bandau suprasti, ar čia tikras pranešimas iš kokio seno stribo ar LTSR keturių kambarių (pagerinto išplanavimo) bute gerai gyvenusio tautų draugystės vėliavnešio, ar čia tiesiog smaginasi mano draugai draugužiai, imituodami senų stribų dainas.

Šitas panašus į tikrą, nors kai kurie pasažai tiesiogiai paimti iš "sovoko" apologetų aruodo, kaip antai - galima buvo į Sachaliną nuskristi už pusę atlyginimo, o tai - toliau negu į Ameriką. Jau vien šis perlas vertas atskiro straipsnio.

Kaip medus per gerklę nueina tokios frazės, kaip "lietuvių tautai iškilo labai rimta grėsmė, o šitą grėsmę provokuoja ne kokie atėjūnai, o kai kurie lietuviai, susigundę skalsesniu kąsniu".

Seniai nebuvau kaltintas "skalsesnio kąsnio" paieškomis, bet tikrai argumentacija iš LTSR laikų rinkinio: "pardavė tėvynę už kelis dolerius".

Skaudu Albertui Drešeriui atrodo ir tai, kad "vakariečiai" (vis tie patys eks-lietuviai, išvažiavę skalsenio kąsnio ieškoti), grįžę į Lietuvą, prasimuš į "pelningesnes pareigas". Taigi visiems bus geriau - ir išvažiavusiems (skalsiau), ir parvažiavusiems (pelningiau), o vargą vargs tik personaliniai pensinininkai, saugantys MVD otličniko diplomus, gailiai žiūrintys į nubėgusią kanalizacijos LTSR praeitį.

Liaudies išmintis tamsuoliams ir runkeliams

Žiniuonių žolelės. Bobučių receptai. Senoviniai gydymo būdai. Liaudies patarlės. Ką apie juos rašysiu? Ogi štai ką: atėjo laikas dar vienai šventai karvei būti nuvainikuotai. Žalmargės vardas šiandien – liaudies išmintis. Jos didžiausias karvašūdis – įkyrus, nenutylantis mitas apie mūsų tautinį gudrumą ir pranašumą prieš visą likusį pasaulį.

Kažkada Jonas Strielkūnas rašė eilėraštyje: „Lietuva su pagonybės mitais“. Kad tik su pagonybės mitais, būtų gerai. Jeigu kalbėtume apie vaidilutes, Pilėnus ir žalčių karalienes, dar būtų nieko. Bet mes nenutildami pliurpiame (ypač, atrodo, vyresnioji karta) apie tai, kad liaudis viską išmano geriausiai.

Tik paminėk kokį kosulį, čiaudulį ar sąnarių skausmą. Greičiau, nei spėsi atsikrenkšti, kas nors tuojau pareikš: „Geriausias vaistas – liaudiškas: sutrink česnako su medum, iškočiok su lašiniais, užbarstyk pipirų ir virk tris valandas degtinėje, gerk nuovirą tris kartus per dieną, kitą rytą būsi sveikas“. Ir dar būtinai pridurs: „Tik neryk tų tablečių – sintetika!“

Žolelių gydytojos, anksčiau gaminusios čiobrelių arbatas arba šalavijų nuovirus, dabar adoruojamos kaip „žiniuonės“ (žodis iš pasakų – turbūt reikia įsivaizduoti, kad savo slaptus receptus jos sukuria tamsiuose urvuose, kur dulksvai šviečia žvakės, sulipdytos iš viduramžių vaško, ant lentynų – kaukolės, o dideliuose stiklainiuose - spirituotos rupūžės bei buteliai su juodų ožių krauju).

Tiks bet kas, nors ir žvirblio spiriukas, raugintas barsukų piene, – kad tik ne mokslininkų sukurtas vaistas. Ten tik „sintetika“. Sintetiką ryja kvailiai. Protingiems – slaptos, liaudiškos priemonės. Kaip politikoje alpėjama dėl dar vieno slaptų receptų gelbėtojo, nuo kalbėti nesugebančio lakūno sutrauktais žandikauliais iki stačiatikius artimajame užsienyje globojančio suvirintojo, taip ir paprastame gyvenime kai kuriems suaugusiems lietuviams nieko nėra geresnio už pasaką.

Kiekvienas nori tikėti, kad žino slaptą takelį – ir girių paslaptis pažįsta, ir medžių kalbą supranta. Ir tuomet prasideda gyrimasis kitokia, slapta išmintimi, kuri mus iškelia į išrinktųjų tautų lygį. Vidutinis statistinis lietuvis yra šventai įsitikinęs, kad jo gentainiai minta sveikiausiais ir skaniausiais pasaulyje produktais, kuriems lygių nėra, o vakarietiško šlamšto prikimšti vargšai netektų amo, jei jiems kas duotų paragauti mūsų stebuklingo Dievų maisto. Mitas apie stulbinančius mūsų privalumus nėra būdingas tik lietuviams.

Daugelis tautų užsiima tokiais užkalbėjimais, kol galiausiai jais patiki, o patikėjusieji kaip avys bėga paskui reklamos pasakas, kuriomis noriai pildomos etiketės. Lietuviškos dešros gaminamos tviskančia įranga, maišant pakankamai stabilizatorių ir spalvos priedų, kad nebūtų per daug mėsos – bet ant jų lipdomos etiketės apie tai, kaip jos sukurtos „pagal senolių receptus“.

Vargšai senoliai nežinotų pusės sudedamųjų dalių, kurias ten pridėjote, brangieji. Rusiški šampūnai (beje, puikiai perkami ir Lietuvoje) pasakoja apie „babuškas“ žiniuones iš Sibiro gilumos, pagal kurių slaptas žinias neva buvo sukurta receptūra.

Stambiausi italų alyvų aliejaus gamintojai be skrupulų skiedžia butelių turinį pigiausiu aliejumi, plukdomu tankeriais iš Tuniso (mat įstatymai nedraudžia aliejaus vadinti itališku, jei jis nevisas atvežtinis), bet ant etiketės vaizduojamos rausvaskruostės krūtiningos Apulijos gražuolės, rankomis renkančios alyvas į XIX amžiaus krepšius ir spaudžiančios alyvą tarp akmens girnų sename, Antiką menančiame dvare.

Mano mėgstamas klausimas giminėms, pažįstamiems ir visiems kitiems, kas mane šeria nusibodusiais užkalbėjimais apie lietuviško gyvenimo būdo ir medicinos privalumus, būna toks: „Jeigu kvaili amerikiečiai, anglai ir vokiečiai ryja sintetinį maistą, chemines tabletes ir visaip kitaip kvailai gyvena, tai kodėl išmintingieji lietuviai, besišildantys prie šimtmečių aukurų intelekto liepsnos, iškeliauja į geresnį pasaulį vidutiniškai penkeriais metais anksčiau, nei buki mėsainių čiaumotojai?“

Taip pat klausiu visų, kurie negali nustoti kalbėję apie lietuviškos medicinos privalumus (juk visi žinome – kai tik lietuvis gydytojas nuvažiuoja į užsienį, tenykščiai daktarai apsipila ašaromis, trenkia žemėn skalpelius, nusivelka baltus chalatus ir palieka ligonines, nes supranta, kad tokio lygio jie niekada nepasieks; tas pats būna ir su muzikais, ir su statybininkais): „Jeigu mūsų tokia puiki medicina, kodėl mūsų žmonės vaikšto išpuvusiais dantimis, kai jų bendraamžiai Vakaruose baltai šypsosi, ir kodėl 70-metės močiutės iš Vokietijos kaimo keliauja aplink pasaulį ir mokosi tapybos, o mūsiškės jų bendraamžės dažnai susisukusios vos nulipa laiptais?“

Pažįstu žmonių, kurie dievina televizijos ir radijo programas (šiais laikais tokių mažiau), kuriose kalbinamas „tikras kaimo žmogus“. Programai pakanka suklypusios sienos ir pašnekovo, kuris turėtų ne daugiau trijų dantų. Bet koks po alyvomis paremto dieduko vapėjimas vienkiemyje (kartais sunku suprasti, ką sako – reikėtų subtitrų) pasitinkamas pagarbos kupinu atodūsiu: „Kaip išmintingai šneka! Kokie protingi žodžiai!“

Kur ten jau. Jūs geriau jų paklauskit, kelinti dabar metai, ir pažiūrėkime, ką atsakys. O kiekvieno, kas žavisi tokios programos atskleista atmintimi, paprastai paprašau tiesiog pakartoti, kas ten tokio buvo pasakyta? Ligi šiol niekas nesugebėjo.

Jeigu norite man priminti: „Užkalni, ir tu būsi senas kada nors, kas tada juoksis?“ – sutinku, ir tada būkit geri, nevažiuokit manęs filmuoti, bent jau, kol neįstatys man naujo žandikaulio.

Pažiūrėkite į bet kuriuos pasiekimus, kuriais XXI amžiuje didžiuojasi civilizuotos tautos (nekalbu apie gebėjimą vienu mauku išgerti puslitrį degtinės, plikomis rankomis nustumti vikšrinį traktorių arba lakstyti basomis kojomis per žarijas).

Visi tie pasiekimai – dangoraižiai, lėktuvai, greitieji traukiniai, galingi kompiuteriai, revoliuciniai ligų gydymai, mobilieji telefonai ir nago dydžio atminties lakšteliai, talpinantys ištisų bibliotekų informaciją – visi sukurti ne žiniuonių ir ne senolių išmintimi, užrašyta tautosakos rinkėjų, bet išsilavinusių žmonių, kurie studijavo mokslo išmintį, o ne buvo basakojai raganų pameistriai šilo trobelėje.

Atskira šios temos dalis (kad žinočiau, už ką pavadins liaudies priešu) – patarlės ir priežodžiai. Naudojami kaip ginčo argumentai, jie laikomi neatremiamais. Kaipgi kitaip – juk „liaudies išmintis“. Arčiau pasižiūrėjus, dauguma patarlių yra lėkštos banalybės, ne tik viena kitai prieštaraujančios, bet ir dažniausiai naudojamos labiausiai atsilikusiam, tamsiausiam, bukiausiam mužiko mąstymui pagrįsti ir pateisinti.

„Nemesk kelio dėl takelio“ – inercijos ir asiliško užsispyrimo maldelė. „Ko neprivalgei – neprilaižysi“ – taigi numok ranka ir eik drybsoti, nieko nebus. „Aukščiau bambos neiššoksi“ – žinok savo vietą ir nesistenk per daug. Visų vidutinybių šūkis.

„Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą“ – gerbk tėvus, galvijau, nes jie tave dabar šeria; kai nešers, galėsi juos pasiųsti kuo toliau. „Duok durniui kelią“ – tegul daro ką nori, kad tik manęs neliestų. „Dievas davė dantis, duos ir duonos“ – kažkas kitas viskuo pasirūpins.

Viena patarlė man atrodė ciniška ir bjauri dar vaikystėje (mat jau tada buvau bjaurus vaikas): „Nespjauk į šulinį – gal teks pačiam gerti“. Ar tai tik todėl negalima spjaudyti, kad gali tekti pačiam gerti? O jei tikrai, garantuotai žinai, kad neteks – tada gali gerai atsikrenkšti ir priskrepliuoti? „Še tau, šulinio šeimininke – nebijok, man gerti neteks“. Ačiū liaudžiai už tokią išmintį, bet man geriau kas nors neliaudiško – galbūt sintetinio, bet be spjaudalų.

www.lrytas.lt 2007 m. lapkričio 23 d.

Naujas šaltasis karas - pasaka baigėsi

Praėjo metai nuo Aleksandro Litvinenkos nužudymo, nunuodijus jį Londone radioaktyviuoju poloniu.

Byla aklavietėje, pagrindinio įtariamojo Britanijos prokuratūra apklausti negali – jis Rusijoje ir keliauti į Angliją neketina.

Galima sakyti, skandalas baigtas, viskas užmiršta ir bus atiduota į archyvą?

Nieko panašaus. Litvinenkos mirtis ir metai po jos yra reikšmingi ne tik dėl žmogiškosios reikalo pusės.

Aleksandras Litvinenka tapo dideliu tašku keliolika metų trukusioje pasakoje apie tai, kaip Rusija negrįžtamai pasikeitė, apie tai, kaip Gorbačiovas, o paskui Jelcinas ją ištraukė iš komunizmo klampynės ir už ausų išvilko į normalų pasaulį, ir civilizuotą tautų šeimą.

Ši istorija baigta. Atverčiama nauja knyga, ir kaip išblyškęs plikagalvis mirštantis Litvinenka ligoninės lovoje, į mus žvelgia apšarmojęs, ledinis ir niūrus naujo Šaltojo karo puslapis.

Pasaka buvo graži: perestroika, laisvėjantys žmonės, nebijantys nei tankų, nei desantininkų, nepavykęs pučas, Jelcinas ant šarvuočio, laisvos kelionės rusams po pasaulį ir truputį pralaisvintos – užsieniečiams į Rusiją.

Iliuziją stiprino ir Maskvos materialinis žibėjimas, ir geriau sukirpti buvusių gebistų kostiumai.
Rytų Europos satelitai ir kažkada pavergtos Baltijos šalys įstojo į NATO ir į Europos Sąjungą, ir taip norėjosi sakyti – senosios Rusijos nebėra, jos nebebus.

Daugelis taip ir sakė, ir patys save tikino, nes šviesi viltis visada maloniau, nei niūri realybė.

Net tuomet, kai Vladimiras Putinas pradėjo neskubėdamas vieną po kitos išjunginėti nepriklausomas televizijas, kai nebeliko pašiepiančių laidų su Putiną ir jo draugus vaizduojančiom lėlėmis, o paskui net ir laidų su paršeliu ir kiškučiu, kurie jau tik užuominomis juokėsi iš rėžimo, kai buvę pramonės magnatai persirengė kalėjimo drapanomis arba spruko iš šalies, kai buvo atgaivintas sovietų himnas ir iš pradžių nedrasiai, paskui atvirai pradėtas šlovinti Stalinas – net ir tada buvo daug žmonių, kurie stengėsi matyti šviesiąją proceso pusę.

Prie Jelcino nebuvo tvarkos, sakė jie. Naujas šeimininkas nori truputį apsitvarkyti, na, galbūt kiek per įtariai žiūri į žiniasklaidą, gal pernelyg mėgsta konfrontuoti, bet tai smulkmenos.

Apsitvarkys, girdi, Rusija truputuką ir galės vėl eiti tiesiu keliu į klestėjimą ir demokratiją.

Tie, kas abejojo Rusijos geležinio kumščio instinktu, buvo nurašomi kaip Šaltojo karo dinozaurai, į viską žiūrintys pro praeities akinius.

Metai, praėję po Litvinenkos mirties, atgaivino beveik visus ir parodė, kas yra kas.
Net ir liberaliausias ir jautriausias Vakarų kairuolis su neklusnia plaukų sruoga ant kaktos ir margų karoliukų apyranke ant rankos, pasisakantis prieš policijos brutalumą ir sakantis, kad „kalėjimas – ne atsakymas“, akimirksniu pasikeičia, kai narkomanas primuša JO žmoną ir atima iš jos rankinuką.

Tas pats atsitiko ir Anglijoje – kai rusai pradėjo ne tik atiminėti turtą iš Sachaline veikiančios britų bendrovės, bet ir nuodyti Londone centre Britanijos piliečius, teoriniai svarstymai „jie žmonės kaip ir mes, jiems tik reikia laiko“ pasidarė nebeaktualūs.

Britanija ir Rusija perėjo prie pažįstamų bendravimo būdų: abipusių diplomatų išsiuntimų, vizų rėžimo griežtinimo ir kaltinimų šnipinėjimu.

Vakarai ir Rusija apsikeitė pažadais buvusiose rytų bloko valstybėse įkurti raketų bazes ir Rusijos pasitraukimu iš įprastinės ginkluotės apribojimo sutarties.

Rusija negailėdama ir tiksliai spiria Vakarams ten, kur skaudžiausia: remdama Iraną ir didindama įtaką Artimuosiuose rytuose.

Net Britanijos žvalgybos vadovas jau nebevynioja žodžių į vatą – Rusija, sako jis, dabar čia vykdo žvalgybinę veiklą, kurios apimtis nenusileidžia šaltojo karo laikų rekordams.

Santykiai tarp buvusių Šaltojo karo priešininkių tokie patys blogi, kaip Leonido Brežnevo laikais.

Tai ne atsitiktinumas.

Tai buvo neišvengiama: Rusijos ir Vakarų interesai – dažnai priešingi. Tai kova dėl įtakos sferų pasaulyje, kova dėl dominavimo, dėl energijos išteklių.

Tokia kova, deja, kovojama šiurkštesniais būdais, nei mokslininkų debatai ir negu apsikeitimas liaudies šokių ansamblių vizitais.

Niekas nesako, kad naujas karas – net ir šaltasis – tai labai gerai.

Bet turbūt geriau nei iliuzijos apie taiką ir draugystę, kai nei taikos, nei draugystės, nei gerų norų nėra, ir, tikriausiai, būti negalėjo.

www.lrt.lt

Pakratantis pasisekimas

Tikėjausi, kad www.lrytas.lt paskelbtas straipsnis apie rusofilus sukels susidomėjimą ir gerą reakciją, bet tokios isterikos sunku buvo tikėtis (nors, žinia, Bončkutės straipsnis apie gėjus sukėlė trigubai didesnes bangas).

Pritariančių komentarų necituoju, bet radikalias nuomones apie mane nepatingėjau išrankioti: iš komentarų gylio ir subtilumo gerai matyti oponentų intelektinis potencialas.

Naujai ir gaiviai (palyginti su ankstesniu komentavimu, pavyzdžiui, prie dviejų metų senumo straipsnio apie rusofiliją) skamba dabar pasirodymai keli pasiūlymai susidomėti manimi prokuratūrai ir pritaikyti baudžiamajį kodeksą. Matyt, pasiūlymų autoriai mena tuos laikus, kai būtent tokiu būdu ir puoselėjo tautų draugystę bei kovojo su mežnacionalnaja rozn i meždousobica. (Žodžiai ilgi ir sunkiai ištariami, bet buvo verta.)

Nustebino daugelio komentatorių pastabos dėl mano žalio amžiaus ir neapsiplunksnavimo. Arba nuotraukoje per jaunai atrodau, arba rašymas nebrandus, arba rašantiesiems pelenai iš vienos vietos byra ir jiems daugumas žmonių neapsiplunksnavę. Bet nuotrauką jau reikės keisti.

Riebiausi ir elegantiškiausi komentarai - kaip ir anksčiau seseriniame blog'e "Skalauk ir spjauk".

Rusofilų saulėlydis - praeities dvokas jau sklaidosi

Atėjo laikas skelbti gerąją naujieną: Lietuva apsisprendė būti Vakaruose, nors pati dar nevisai dėl to tikra. Tačiau kritinė masė pasiekta. Nebeliko vilties tiems, kas kalbėjo apie tiltą tarp Rytų ir Vakarų (tiesa, jie kalbėjo, galvodami apie statinį, paramstytą daugiausia matrioškomis ir pritaikytą daugiau tranzitiniams tankams ir rusiškiems sunkvežimiams).

Kodėl esu tuo tikras? Kodėl niūrus, ciniškas niurgzlys Užkalnis daro tokią linksmą išvadą ir dar siunčia ją kuo didesniam skaitytojų būriui („plačiajam skaitytojų ratui“, kaip buvo rašoma sovietiniais laikais knygos pabaigoje)?

Prieš pora metų parašiau straipsnį apie lietuviškąją rusofiliją. Jį tuomet išspausdino žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“, perspausdino lrytas.lt ir kiti kontroversijų ieškotojai, ir atsiliepimų buvo daugiau, nei galėjau tikėtis. Skaitydamas atsiliepimus, turėjau progos pagalvoti, kur lietuviškoje sąmonėje yra takoskyra.

Ribą nebuvo sunku pamatyti. Nesubtilūs rusofilijos gynėjai minėjo „jankių subinių bučiuotoją“ (t.y. mane), o subtilesni klausė: kam primityviai skirstyti viską į gerus Vakarus ir blogą Rusiją, į juodą ir baltą? Juk yra ir Rusijoje kažko gero? Ir mūsų sovietinė praeitis nebuvo vien KGB kalėjimai ir priespauda, dainas dainavome, mylėjome ir džiaugėmės, teatrus lankėme ir knygos kainavo kapeikas. (Be abejo: gyvenimas buvo neblogas, užtenka pasiskaityti A.Brazausko prisiminimus apie apelsinus ir šlapianką).

Tai mėgstamiausias sovietinio lietuvio atsakymas. Tai yra „išmintis“, kurią valstietis vadina gudrumu: „Visokių yra, visokių reikia“. Tai tik blogai paslėptas bandymas išvengti pasirinkimo būtinybės. Bandymas įtikti visiems, kai visiems neįtiksi. Nes visokių yra, tik ne visokių reikia. Ir ne visur reikia sudėtingo narpliojimo bei gerųjų pusių ieškojimo. Kai kur galima, ir reikia, atskirti gera nuo blogo.

Kai man sako, kad Lietuva gali būti koridorius tarp Rusijos ir Vakarų, siūlau pagalvoti apie ligonį, kuris neteko vienos akies - pasiūlykite jam pasidžiaugti ir nenusimenant įvertinti save kaip „koridorių tarp regos ir aklumo“. Kas pasakė, kad rega - gerai, o aklumas - blogai?

Taip gali kaukti tik primityvūs, radikalūs ir ultra-konservatyvūs karingi regos gynėjai. Šiuolaikiniai, sofistikuoti žmonės taip nemąsto.

Kai man sako, kad nereikia visko, kas sovietiška, atsisakyti, reikia kūrybingai ieškoti teigiamų pusių, su visais bendrauti, su visais prekiauti, - siūlau panašiai patarti gydytojui, kai jis ras kokį nors piktybinį auglį. Tegul nepjauna auglio - tai būtų banalus, bukas sprendimas. Užuot mojavęs skalpeliu kaip mėsininkas, tegul daktaras suranda auglio teigiamas puses ir pabando jį labiau suprasti. Galbūt pamilti?

Pasirinkimas tarp Rusijos ir Vakarų nėra labai sudėtingas. Žinoma, jei Rusija tau, žmogau, nėra vienintelės žinomos užsienio kalbos lopšys, vienintelio suprantamo humoro ir meno oazė ir jei visas likęs pasaulis nėra baisus ir nesuprantamas.

Bet kas, nors retkarčiais pažiūrintis pasaulio žiniasklaidą (t.y., tuos tinklapius, kurių adresai nesibaigia „.ru“), mato, kas tame pasaulyje šiandien yra Rusijos draugai. Iranas, Baltarusija, Šiaurės Korėja, korumpuoto komunisto valdoma Venesuela, labiausiai atsilikusios ir savižudžiais sprogdintojais dundančios Artimųjų Rytų šalys.

Puiki draugija, ar ne? Nesunku matyti, kokia šiandien Rusija: grūmojanti, putojanti arogancija ir nuoskauda dėl B.Jelcino metų, traukianti iš tolimų spintų sovietines milines ir dantų milteliais šveičianti kūjus bei pjautuvus, kad geriau šviestų saulutėje. Ar reikia didelio proto, kad pasirinktum, kur nori būti?

Tik nereikia zyzti, kad Amerika ne ką geresnė.

Amerikoje (kaip ir Vakarų Europoje) yra visko, bet Vakarų civilizacijos pranašumas yra akivaizdus net ir tiems, kas jį užspirngdamas neigia. Net ir didžiausias rusofilas nori važinėti vokišku, o ne rusišku, automobiliu, ir J.Kobzono koncerte „liaudies artistą“ paveiksluoti ne baltarusišku, bet japonų ar amerikinės firmos fotoaparatu.

Mobilusis telefonas „Beriozka“, jei toks būtų, vargu ar būtų labai geidžiamas. Ir, pagaliau, jei rytoj būtų atidarytos Šiaurės Korėjos ir JAV sienos, atspėkite, į kurią šalį plūstų pusė pasaulio? Ne šiaip sau plūstų - pripučiamais čiužiniais per vandenyną persiirtų ir keliais per dykumas nuropotų.

Todėl geriau neieškoti rūroje smegenų ir neieškoti sudėtingumo ten, kur pakanka paprasto atsakymo.

Ačiū Dievui, Lietuva sėkmingai pasiekė kritinę masę. Rusiškas bumčikas ir girtos vyriškių, dėvinčių „maikes“ po kotiuminiais marškiniais, sapalionės apie intelektualesnį sovietinį meną šiek tiek drumsčia bendrą vaizdą, bet realybė jau visai kita. Europos Sąjungos narystė pati savaime smegenų neperjungia, bet krūvos dokumentų ir normų, ateinančių iš Vakarų, diegia naujus įpročius ir pamažu atpratina nuo kirilicos net ir geriausiai praraugintus individus, pripratusius prie kreipinio „draugas“, laikančius „septymšeštą“ benziną degalais ir per užsimiršimą vis dar pavadinančius Atėnus „Afinais“.

Bet didžiausią įtaką turi emigracija.

Toji pati emigracija, kuri kaltinama dėl išvažiuojančios, tuštėjančios, išmirštančios Lietuvos. Kęsto, dirbančio statybose Londone ir perkančio ten latviškus šprotus ar šaldytus cepelinus iš „Polski Sklep“, ekonominis poveikis Lietuvai yra ne taip paprastai apskaičiuojamas, bet teigiami proto gaivimo padariniai - akivaizdūs.

Kiekviena lietuvių šeima dabar turi artimą ar tolimesnį giminaitį, ne tarnaujantį kur nors Astrachanėje, bet dirbantį ir gyvenantį Vakaruose. Išvažiavusi tautos dalis - ne prarastieji, dėl kurių reikia verkti, bet tvirtas lynas, nusviestas teisingon, Vakarų pusėn. Dešimtys ar šimtai tūkstančių žmonių dabar sieja Lietuvą su ta pasaulio dalimi, kur jai priklauso būti.

Net ir raudonkakliai, skustagalviai ir nelabai išsilavinę broliai litvynai kasdien išmoksta po anglišką žodį ir galbūt pamiršta du rusiškus. Norom ar nenorom, gal ir nelabai sklandžiai ir patyrusiai, bendrauja su vakarietiškomis įstaigomis ir bent jau retkarčiais prisiliečia prie vakarietiškos bendravimo tvarkos, vakarietiškų procedūrų ir prie tenykščių biurokrato santykio su žmogumi.

Jos, žinoma, ne idealios, ir angliška municipalinė kontora neprimena penkių žvaigždučių pajūrio poilsinės, bet labiau panaši į tai, kokia turėtų būti valdžios įstaiga. Brolių lietuvių akis, nors ir pagiringa po švenčių, pripranta prie to pasaulio, į kurį turėtų panašėti Lietuva. O pripratusi pradeda to pasaulio vaizdų tikėtis ir Alytuje arba Panevėžyje.

Tie, kas yra nors pusę metų apsitrina Vakaruose, jau nebemano, kad lietuviškas pasų su skelbimų lentomis ir staliukais, menančiais partsekretoriaus P.Griškevičiaus laikus, ir šiltai tuos laikus prisimenančiomis tarnautojomis, yra normalus reiškinys. Pats nemano, ir kitiems pasako. Kiekvienas - nesvarbu, ar fermoje Ispanijoje ar statybose Airijoje dirbęs - yra maža orlaidė, pro kurią išsivėdina rusiška kalėjimo ir kareivinių smarvė.

Net ir politikai, kurie širdyje mieliau važiuotų į Baltarusiją dalyvauti batkos A.Lukašenkos organizuojamose seminaruose, priversti dantis sukandę važiuoti į kitą pusę ir praleisti šiek tiek laiko Vakaruose - nes ten dabar lietuviai, ir juk nespjausi ant dešimčių ir šimtų tūkstančių elektorato.

Tai ir yra pats nuostabiausias emigracijos padarinys. Tai yra didžiausias jos stebuklas ir dovana, kaip ir prieš dešimtmečius tokių pačių laimės ieškotojų iš Amerikos parvežtas importas, tapęs tikėjimu ir dabar lietuviškesnis už gintarą - krepšinis.

Iš čia ir viltis, kad apie rusofiliją po kelių dešimtmečių kalbėsime kaip apie nepavojingą keistuolių dvasios iškrypimą - gėdingą, absurdišką, bet tokį, kurio Lietuvai jau nereikia bijoti, nes ji rado savo vietą, iš kurios nebeišvers liūdnos ir niūrios praeities atrūgėlės, kurias, vos pasirodžiusias, nuplauna laiko vanduo.

www.lrytas.lt, 2005 m. lapkričio mėn. 15 d.

Nuvažinėtos metaforos: kiek galima?

Šis įrašas bus trumpas.

Pagalvojau, jei dar kartą perskaitysiu, kaip koks nors tinginys-rašytojas bet kokį politinį, ekonominį, socialinį procesą pavadins "kadriliu", rupūže, ką nors padarysiu blogo kam nors.

Nusprendžiau - geriau apie tai parašysiu ir šliukštelsiu kibiriuką tulžies, nes garbės žodis, jau nusibodo. Daėdė. Užkniso ir stovi skersai gerklės, apkarto ir prarūgo ir pašvinko ir pasmirdo. Jau gana.

Daugelis (deja, nelietuviškų) periodinių leidinių ir transliuotojų turi nuvalkiotų klišių sąrašus, ir aptingę rašytojai yra gėdinami, kai jos naudojamos. (Anglų kalboje klišių daug ir įkyrių, kai perskaitau kokį "singing from the same hymn sheet" arba "get all my ducks in a row", verčia vemti - ir ne tik mane).

Žodis "kadrilis" lietuviškose antraštėse - kaip išsišiepęs Nomedos veidas moteriškuose žurnaluose. Viskas nuklota, kaip panaudotų prezervatyvų po studentų bendrabučio langais. To žodžio yra daugiau, negu rusiško mato statybininko kalboje.

"Pieno kainų kadrilis", "Pakso kadrilis Vilniaus savivaldybėje", "Vienakojės lietuvės lesbietės kadrilis", "Paežerėje – įžūlus L.Graužinienės kadrilis", "Kainų ir atlyginimų kadrilis žada karštį", "Rinkimų kadrilis", "Valstybės vyrų kadrilis", "Sušoktas politinis kadrilis", "Per ilgai užsitesęs kadrų kadrilis", "nerimstantis akcijų kursų kadrilis", "Kagebistinis kadrilis", "Supančioto "Lietuvos pašto" kadrilis", "Vyriausybės kadrilis apie Mažeikių naftą", ""velnio kadrilis" sudarinėjant tvarkaraščius", "koncerno “MG Baltic” “kadrilis” su A.Paleckiu", "socialdemokratų kadrilis su konservatoriais", "Prasidėjęs kainų kadrilis nelabai jaudina vidutines ir didesnes pajamas gaunančias šeimas", "politika ir pasaulinese rinkose vykstantis "kadrilis" nieko gero nezada", "partijų kadrilis su porų mainymosi elementais po savivaldybių rinkimų", "bus šokamas pažadų kadrilis", "derybos, susitarimai, postų dalybos ir kitoks politinis kadrilis", "Prasidėjęs premjero ir prezidento kadrilis Kainų komisijos sudarymo klausimu", "Mieste – porinkiminis kadrilis", "partijų ir žiniasklaidos kadrilis, darant suirutę valstybėje", "ilgai tęsiasi valdžios formavimo kadrilis", "Pieno produktų kainų kadrilis šokiruoja ūkininkus"...

Gal būtų gana? Konstruktyvus pasiūlymas: sugalvokite ką nors naujo. Tinginių ir siauros vaizduotės trejetukininkų gaidynas. Atsiprašau - gaidžių kadrilis.

www.lrt.lt

Jaunimo širdžių ir protų specialistai

Atrodo, kad ankstesnis straipsnis apie lietuvių kalbą bus tik geros temos pradžia.

Skaitau, ką siūlo VLKK, atsisukusi savo veideliu į jaunimą.

Lietuvių kalbai elektroninėje erdvėje išsaugoti – mokinių konkursas

Naudodamasi kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais jaunoji karta lietuviškas raides ir žodžius dažnai keičia nelietuviškais trumpiniais ir dariniais. Tačiau naujo moksleivių konkurso organizatoriai tikina: vartoti lietuvių kalbą naudojantis naujausiomis informacinėmis technologijomis – paprasta, naudinga ir... madinga!

Tai štai kokia ji, jaunoji karta. Ji naudojasi "kompiuteriais" ir "mobiliaisiais telefonais" (visko gali būti, dar gal ir klausosi "estradinės muzikos"... ką gali žinoti...)

Bet palaukite! Mes tuoj jums išaiškinsime, kad daug ko nežinote.

Pagal mūsų taisykles rašyti labai paprasta (mes patys tik šešis metus turime mokytis kalbėti ir rašyti taip, kaip patys sugalvojome - jei pradėsite mokytis dabar, gal po dešimties metų ir galėsite mūsų patvirtintu būdu išsiųsti SMS - atsiprašau, raidžiukę).

Be to, tai naudinga. Vietoje to, kad failą suprantamai vadinti failu, galite naudingai leisti laiką, bandydami suprasti, ar tai byla, ar rinkmena, ar pagaliau galbūt kokia šikmena (pastaba perspausdinančių leidinių redaktoriams - tai nėra negražus žodis, o garsas "šik" subtiliai pabrėžia mūsų kalbos artumą sanskritui ir bus įdomus turistams). Galvodami apie tai, praleisite mažiau laiko, bastydamiesi be tikslo gatvėmis, naudodami svaigiuosius gėrimus, rūkydami papirosus bei kitus tabako gaminius ir uostydami klijus (atsiprašau, uostydami lipę).

Pagaliau, tai madinga! Jūs dar to nežinote, bet niekas geriau neišmano mados ir visko, kas yra madinga ir šaunu, negu pusamžės tetulės, sėdinčios dideliuose kalbos gynėjų kabinetuose, bei diedeliai taukinais kostiumais ir 1975 metais Saratovo tekstilininkų sukurtais kaklaraiščiais, mokantys tikrai greitai išgliaudyti visas kirčiuotes, iki šiol žiurintys į bankomatus kaip į velnio išmislą ir saldžiai prisimenantys gerus laikus, kai algas mokėdavo kasose, o spalio šventėms atveždavo apelsinų ir sasiskų. Jie jums viską išaiškins apie madą.

Nė patys nepajusite, kaip iš pasišiaušusių, užsienietiškai kiauksinčių kvailiukų tapsite madingais, šauniais lietuviukais, kuriems pramogų viršūnė bus vakarėliai "Sugalvok sinonimą" (užsigeriant gira) ir tautosakos stovyklos.

Toliau - geriau:

Testo užduotis, kaip antai paaiškinti žodžio reikšmę, rasti sinonimą ar ištaisyti klaidas, kuria „Tildės IT“ kalbininkai, Kalbos komisijos specialistai ir Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos atstovai.

Pirmąjį konkursą ketinama surengti kovo mėnesį, skirti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Tačiau kol kas renginys yra be pavadinimo...

Iki lapkričio 15 d. siūlykite jaunimui priimtiną originalų, šmaikštų ir taiklų konkurso pavadinimą! Siūlymus siųskite el. pašto adresu konkursas@lituanika.lt.

Garbės žodis, tyčia nebūčiau sugalvojęs. Konkursas bus skirtas šventei paminėti. Matyt, kad žmonės, visą gyvenimą savo veiklą ir pasiekimus skyrę partijos suvažiavimams, spalio šventėms, Lenino gimtadieniams ir užsaugę "LTSR 25-mečio" gatvėse, negali sutramdyti saldaus niežulio.

Taip kad siūlykite "jaunimui priimtiną (!) originalų, šmaikštų ir taiklų" pavadinimą.

Aš sugalvojau kelis:

"Nekišk nagučių prie SMS knopkučių"

"Tik gramatiška žinutė tinka paauglei Onutei"

"Jei rašysi su klaidelėm, nebučiuos tavęs mergelė"

Kviečiu balsuoti.

Skaitytojai mums rašė (dar apie lietuvių kalbą)

Man parašė Tomas:
VLKK forumo neskaičiau, nes net gi ten žmonės nesugeba bent kiek padoriau elgtis rašydami komentarus, o adatų ieškojimas šiene - labai jau didelė nuobodybė. Todėl gali būti, kad rašysiu tai kas parašyta.

Visgi manau, kad kalbos norminimas yra reikalingas daiktas. Pabrėžiu - reikalingas viešajame diskurse. Visų pirma, kad kalbos kultūra yra labai aiški bet kokio kultūringo žmogaus (ką gi bekalbėti apie viešą asmenį) kultūros dalis.

Kalbos komisijos sprendimai ir siūlomi pakeitimai tikrai ne visad yra suprantami (netgi ir filologinį išsilavinimą turintiems žmonėms), tačiau tai nėra arbitralūs dalykai - yra žodžių darybos, kirčiavimo ir pan. taisyklės (nesugalvotos, o pasirodančios ir tik išryškintos kaip pačios kalbos vidiniai dėsniai), kurios būdingos tik lietuvių kalbai ar logikos dėsniams (pvz.: perkūnsargis - tokis daiktas turėtų saugoti perkūną, o ne nuo žaibo, kaip tai turėtų daryti žaibolaidis etc.) Kalba yra didelė ir labai sudėtinga sistema, turinti savo (nesugalvotus) dėsnius ir VLKK turėtų išlyginti, stabilizuoti, palaikyti natūralią kalbos dinamiką. Kalbos yra nykstančios (jos, kaip žinia, nyksta n kartų greičiau nei bet kokie gyvūnai), o kožna kalba yra unikalus būdas pamatyti ir artikuliuoti pasaulį - ką gali pasakyti svahili kalba negali lietuviškai (nei kitaip) ir pan. Bet tokius dalykus ir pats žinai. O šiuo metu kalbos nyksta itin sparčiai ir ypač mažosios (kiek bėra žmonių kalbančių lietuviškai). Net prancūzuose yra labai stipri jųjų kalbos komisijos veikla - jie kalbą suvokia kaip savo vertybę ir ją rūpinasi.

Nenoriu pasakyti, kad tau nusispjauti ant kalbos. Bet, manau, kad lietuvių kalba reikalinga kiek didesnio rūpesčio, nei tu manai.

Atsakymas:

Tomai -

Su kai kuo galiu sutikti (pvz., kad kalbos dėsniai yra vidiniai ir neišgalvoti), bet kad normintojai ką nors gali pakeisti ar pagerinti, tikrai nemanau.

Nuolatos rodoma: štai buvo sierčikai, dabar patapo degtukai, argi ne geriau? Gal ir geriau, bet koks tokių žodžių sėkmės procentas? Vienas iš šimto? Be to, degtukai ir veidrodis buvo sugalvoti visiškai kitokiu laikotarpiu, tai žodžiai, kurie kalba apie labai paprastu funkcijų atspindėjimą.

Sudėtingoms funkcijoms ir abstraktesnėms sampratoms (interfeisas, internetas, value for money, etc.) lietuviu kalba yra blogai pritaikyta, nes beveik nesivystė urbanistiniame kontekste. Pirma ja saugojo objektyvios sąlygos, kai techninis ir vadybos elitas kalbėjo ne lietuviškai, o vėliau ji buvo ginama vyžotoje praeityje užsikonservavusių kaimiškumo apologetų, kurie bandė iš vytelių nupinti kompiuterį bei iš molio nulipdyti automobili ir dar toliau stūmė lietuviu kalba i balanos gadynės gniaužtus.

Kadangi tarpas tarp normines kalbos, abiem kojom įklimpusios iki keliu i kaimiškumo kūdrą, ir modernaus gyvenimo, vis platėjo, normali "tiltų statyba" pasidarė nebeįmanoma. Juo labiau nebeįmanoma, kad tiltus statė tie, kurie užvis labiausiai geidė, kad visi tiltai butu raižyti iš medžio ir apipinti linais, ir mojuodami verbomis bei rūtų vainikais vijo lauk kiekviena, kas protavo kitaip, nei jie.

Užuot pagalvojus - "ar viska darome gerai" buvo bliaunama: taip, gerai - vienintelė problema, kad ne visi mūsų klauso. Ir toliau buvo gimdomos maigyklės ir tvarkyklės, vaizduokliai ir dešrainiai, ir toliau buvo propaguojama absurdiška XIX amžiaus leksika, nuklausyta kaimuose 1955 metais iš apsibezdėjusių senolių, kuri turėjo tapti kalbos grynumo ir gerumo matu.

O kad VLKK yra labiau susidomėję savo darbo ir funkcijos teisinimu, o ne kalbos reikalais, labai gerai parodė reakcija į straipsnį. Tik pagalvokit – bemokslio, mažaraščio Užkalnio nevertas dėmesio straipsniūkštis, tiktai „foninis triukšmas“, bet kažkodėl dešimtys labai rimtų specialistų švilpdami ir mojuodami vėliavomis sustojo mušti būgnų. Reakcija mane taip įkvėpė, kad jai (ir kitoms ateityje pasirodysiančioms kolionėms) užveisiau atskirą blogą: http://spjauk.blogspot.com