Kultūros žmonės

Labai seniai nebuvau atnaujinęs blog'o. Dabar atėjo laikas.

Tema: mano straipsnis "Lietuvos Ryte" ir reakcija į jį.

Jei kas neturi laiko skaityti: klausiau, kam reikalingas Lietuvoje valstybinis kalbos reguliavimas, sakiau, kad anglų kalbos įtaką su rusų tapatinti yra neteisinga, ir prognozavau, kokia bus reakcija iš VLKK (Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos).

Sureagavo skubiai, iš širdies ir visiškai taip, kaip reikia tikėtis iš agresyvių biurokratų, kurių "piemuo" paklausė, kam jie reikalingi.

Iškart matyti - kultūros žmonės. Šviesuomenė. "Atsiprašyti už įžeidimą", "normalioje šalyje jau sėdėtum cypėje", "iškaršti kailį", "piemuo", "mėgina sutrypti lietuvių kalbą".

Šviesos nešėjai, atėję į www.lrytas.lt komentarus, dar grasino baudžiamuoju kodeksu (ne naujiena - Albertas Drešeris savo manifeste irgi kvietė organus sutramdyti suįžulėjusius). Šį kartą net garsusis Pikasas, įsiutęs dėl mano asmeninės pašaipos komentaruose (palyginau jį su Radioshow personažais), ėmėsi svarstyti apie mano pilietybę ir pajamų deklaracijas.

Ką nors pridurti būtų sunku. Pats straipsnis - žemiau.

Grėsmė lietuvių kalbai - savanaudžių fundamentalistų prasimanymas

Anuomet, kai Lietuva dar tik stengėsi tapti ES nare, dažnai girdėjosi ciniškas ir nesąžiningas sąmojis: „Vienoje sąjungoje jau buvome, dabar į kitą veržiamės“. Nesąžiningas – nes lyginamas kalėjimas, kuris buvo naudingas tik jo šeimininkams (na, ir kai kuriems kaliniams, kuriems per kelis dešimtmečius zona pradėjo labai patikti), su savanoriška sąjunga, kurios privalumai nariams yra akivaizdūs.

Dabar vėl prikeltas senas baubas – anglų kalba. Kažkada su pasibaisėjimu lupta nuo kioskų reklamų ir persekiota UAB pavadinimuose, dabar anglų kalba, girdi, gresia taip pat, kaip anuomet grėsė visuotinis rusifikavimas.

Apie tai kalbėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė. Nors pastabos buvo proginės, skirtos spaudos atgavimui, kalbai ir knygai, bet pagal seną tradiciją VLKK jaustųsi nejaukiai, jei nors sekundei pamirštų apie savo draudžiamąją ir baudžiamąją funkciją.

Pradėkime nuo to, kam moderniai, savimi pasitikinčiai valstybei reikalinga tokia „komisija“? Pasaulyje – net ir mažų kalbų šalyse – kalbos nėra reguliuojama sfera, juolab reguliuojama valstybės.

Kaip ir meilė, dainos ar patriotizmas – sveikos šalys palieka tai tvarkyti patiems žmonėms. Prancūzija ir Islandija, daug valstybės dėmesio skiriančios kalbos tvarkymui, yra keistos, nebūdingos išimtys, o ne sektini pavyzdžiai. Kitur kalbos tyrimas ir puoselėjimas yra akademinis užsiėmimas, jei ir paremiamas valstybės, tai ne daugiau, nei retų vaismedžių veislių saugojimas arba kaimo bažnyčių chorai.

Lietuvoje, neturinčioje valstybinės religijos, ją pakeitė dogmatiškas ir kietakaktis kalbos reguliavimas, įgyvendinamas nelinksmų ir irzlių funkcionierių. Kažką primena?
Taip, Iraną – kaip Lietuva vėliausiai iš visų Europoje buvo pakrikštyta, Persija priėmė islamą vėliau, nei kitos regiono šalys, o po 1979 metų revoliucijos aršaus religinio elito vadovaujama valstybė puolė įrodinėti sau ir kitiems, kad uolesnių musulmonų pasaulyje nėra. Policija miestuose gaudo moteris, „nekukliai“ užrištomis skaromis, sostinėje ideologinį grynumą saugo ne šiaip sau kas nors, o „Kultūros ir islamiškosios išminties ministerija“, kruopščiai sekanti ir baudžianti visokius nukrypimus nuo religinio tyrumo normų.

Mes Lietuvoje ne ką blogesni – turime VLKK. Kalba, kuri turėtų būti visų lietuvių nuosavybė, yra priskirta vos ne farmacijai arba bankininkystei – mėgėjams čia ne vieta.

Kalbos komisija su tokiais, kaip aš, net kalbėtis atsisako (po mano komentaro, paskelbto www.lrytas.lt, vienas Lietuvos žurnalas norėjo surengti susitikimą prie apskritojo stalo su kalbos pareigūnais ir manimi – bet mokesčių pinigais apmokami „ajatolos“ sakė nematą reikalo pliurpti su kažkokiu plunksnagraužiu, paprastu kalbos vartotoju). VLKK anuomet net lygino save su krepšinio treneriais – girdi, į žiūrovų patarimus jie dėmesio nekreipia.

Kalbos reguliuotojai yra visiškai patenkinti tokia padėtimi: žmonių pritarimo jiems visiškai nereikia. Iš esmės Lietuvoje yra keli šimtai žmonių, kurie patys taisykles nustatinėja, patys jas supranta, patys jų laikosi ir patys yra įsitikinę jų reikalingumu. Bet koks bandymas klausinėti ar ginčytis ir užčiaupiamas tuojau pat: „Cit, o tu kas toks? Kas tau davė teisę apskritai apie tai kalbėti?“

VLKK interneto svetainėje forumo dalyvis net iš aukšto paaiškino man, kad kitose kalbose normos ir taisyklės nustatomos pagal vartotoją, o lietuvių kalboje vartotojas turi prisitaikyti prie taisyklių, taip kad, rašytojau, priimk realybę. Tokios logikos absurdiškumo jos išpažinėjams nepaaiškinsi – kaip ir Lietuvos ambasados biurokratams neįkalsi, kad ne jų reikalas duoti patarimus dėl registruojamų kūdikių vardų. Išpūs akis: „Kas čia tokio? Argi kenkia?“

Net pats žmogaus burnojimas prieš jam nepatinkančias taisykles yra priimamas kaip nedovanotinas akiplėšiškumas. Bandymas svarstyti tai, ar mums reikalingas lietuvių kalbos reguliavimas ir norminimas, šiais laikais yra kone tolygus siūlymui atiduoti Vilnių Lenkijai arba Kryžių kalne įrengti vandens pramogų parką.

Klausimas priimamas su tokiu šventu įsiūčiu (jei abejoji, skaitytojau, – pažvelk į www.vlkk.lt svetainę kitą dieną po šio straipsnio pasirodymo, ir pats nuspręsk, ar moku nuspėti ateitį), kad tikrai atrodo, jog ideologizuoto kalbos reguliavimo „politbiuras“ pats nėra labai tikras dėl savo vaidmens.

Irane didžiųjų ajatolų taryba irgi nemėgsta, kai kas nors klausia, kam jie reikalingi. Nes jų būtinybė akivaizdi tik jiems patiems.

Jei Užkalnis parašytų straipsnį apie tai, ar reikalingi gydytojai arba statybininkai, vargu ar kas pultų piktintis, tik nusišypsotų ir numotų ranka. Gydytojai gydo ligas, statybininkai mūrija sienas, o ką daro kalbininkai? Puoselėja kalbą? O kaip ta kalba gyveno tuomet, kai buvo lietuviai, bet nebuvo komisijų, inspekcijų ir institutų?

Šį kartą I.Smetonienė anglų kalbos įsigalėjimą prilygino rusifikavimui. Anglų kalba mojuojama lyg baubu neatsitiktinai: kalbininkų elitas beveik visas yra LTSR laikų palikimas, su Vakarais susidūręs tik neseniai ir paviršutiniškai. Anglų kalba šiems žmonėms – tai nepažįstama teritorija, nors kažkada šiek tiek ir išmokta, o sparčiai tą kalbą priimanti visuomenės dalis, kuri nuo to nė kiek nenukenčia, yra akivaizdus priminimas apie menkas VLKK sąsajas su gyvenimu.

Rusų ir anglų kalbų mokėjimas lietuviui yra principingai skirtingi dalykai. Sakysi, „ką išmoksi – ant pečių nenešiosi“, bet ne viskas taip paprasta. Kiekviena kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir kontaktų galimybė. Ankstesnis rusifikavimas ne tik turtino Lietuvos gyventojus galimybe skaityti Dostojevskį, bet ir nejučia siejo su ta erdve, nuo kurios dabar Lietuva bando nusisukti.

Anglų kalba duoda galimybę susisieti su kita erdve ir kitomis vertybėmis – teisingesnėmis, reikalingesnėmis ir pažangesnėmis.

Gamta nemėgsta tuštumos. Prieš dvidešimt metų, nemokėdami vakarietiškų kalbų, beveik visi mokėjo rusų kalbą, nes, kad ir kaip mylėtum lietuvių kalbą, literatūrą ir kultūrą, jos horizontai labai kuklūs. Blaiviai mąstant, galimybė daugumai gyventojų mažos kalbos šalyje gerai išmokti dvi užsienio kalbas yra nereali. Todėl valstybės reikalas – sąmoningai pasirinkti tą, kuri atspindi norimą šalies vystymosi kryptį.

Visuotinis anglų kalbos mokėjimas Skandinavijoje buvo svarbi ir nerūdijanti vinis, prikalusi tą regioną prie Vakarų. Rusų kalbos, kaip antrosios kalbos, dominavimas centrinėje Azijoje, ne mažiau nei natūralus polinkis į korupciją, lemia tų šalių rūgimą Rusijos įtakos sferoje.
Irena Smetonienė turėtų suprasti šį skirtumą. Jau pabodę išdidūs paistalai, neva mums reikia būti savimi, nesidairant į nieką, yra vaikiški ir naivumu primena sovietinę dainelę „Te visad šviečia saulė“. Lietuva per maža, kad galėtų gyventi pati sau. Mažos šalys ir mažos tautos visada turi rinktis, ir anglakalbės kultūrinės sferos pasirinkimas yra ne grėsmė, bet Lietuvos išlikimo užtikrinimas. Anglų kalbos įsigalėjimas gresia ne lietuvių kalbai (ar išnyko kalbėtojų skaičiumi panašios norvegų ar danų kalbos?) – jis baugina nebent tuos, kieno darbo vietos priklauso nuo niekam nereikalingos kalbinės „tvarkdarybos“.

Nieko nepadarysi – senais laikais šamanai, būgnais ir šokiais šaukiantys lietų, irgi visus įtikinėjo, kad be jų saulė rytoj nepatekės.

(www.lrytas.lt, 2008 m. gegužės 16 d.)