Didžiausias runkelio siaubas - Lietuva kaip UAB

Dovanokim Lietuvai antiviziją: kokios Lietuvos bijome ir nenorime labiausiai? Kokia ji turėtų būti, kad naktį išverstų iš lovos, kaip baisus sapnas su žaliadančiais vampyrais? Galbūt tai Lietuva su sovietine kariuomene ir „vajenkomatais“, su rusiška raštvedyba?

Ar gal tai būtų šalis, ekonomine plėtra besilygiuojanti į Baltarusiją, kur TV žiūrovai laukia ne naujo šokių dešimtuko, o „naujienų iš laukų“ apie „kovą už derlių“?

Ar gal tokia Lietuva, kur užsienio kelionėms reikėtų išvažiavimo vizų, kur buto reikėtų laukti eilėje dvidešimt metų, o vietoj parduotuvių centrų su čiuožyklomis būtų tuščios lentynos ir pardavėjos, priimančios klientus pro kiemo duris?

Nieko panašaus: baisiausia būtų, jei Lietuva panešėtų į uždarąją akcinę bendrovę. Taip sakė plakatas, iškeltas prie vieno Vilniaus viešbučio susirinkusių mitinguotojų, gynusių Algirdą Paleckį: „Lietuva - ne UAB“.

Kadangi „partbilieto“ netekęs Paleckis žada tapti kovotoju su elitu Nr. 1, galima suprasti, kad jo rėmėjų sentimentus būtų naudinga įsiminti, nes tai bus programos gairės ne vienam mėnesiui.

Ten būta ir kitų kalbos inovacijų - pavyzdžiui, iš dvasiškai artimos Rusijos pasiskolintas terminas „oligarchas“ (anuomet žemaičių lakūnas tokios terminijos net nesapnavo, o dabar štai - kaip tik iš tėtuko V.Putino aktualijų skrynelės - kas sakė, kad nutraukti ryšiai?). Tačiau šiandien aš norėčiau trumpai sustoti būtent prie to uabo.

Taigi, apsaugok Dieve mus nuo Lietuvos, kuri būtų panaši į uždarąją akcinę bendrovę. Į ką tik nori tegu būna panaši, nors į vargšų prieglaudą, nors į kaimo durnelių cirką, bet apsaugok, Viešpatie, tegu tik nebūna panaši į veikiančią įmonę. Kas gali būti baisesnio, nei pelną ir darbo vietas kuriantis, mokesčius mokantis ir valstybės ūkio stuburą sudarantis „uabas“?

Tegu daro ką tik nori, tik apsaugok mus, Aukščiausiasis, nuo pelno ir nuo prakeiktos „rinkos akonomikos“. Nežinojom ir nereikėjo, apsieidavom be visų tų uabų ir akcinykų ir kitų žulikų, dirbom normalius darbus, dainavom dainas ir šokom šokius, po visą Sovietų Sąjungą važinėjom be pasų, kol neatėjo vagys ir spekuliantai į valdžią ir nepridarė savo avantiūrų, išdraskė kolchozus ir išvogė šalį.

Iš šio paprasto plakatėlio galima suprasti, kaip netoli dar nueita per penkiolika metų, jei ekonominė veikla yra didžiausias įmanomas siaubas, kuriuo save ir kitus kraupina tie, kam nejuokais rūpi Lietuvos ateitis, ir kam svetimo skausmo nebūna.

Beveik taip pat baisu, amoralu ir pražūtinga, kaip alaus reklama ir kaip gyvenamasis namas vietoj „Lietuvos“ kinoteatro. Tik pagalvok, uždaroji akcinė bendrovė, siekiantis pelno darinys, įdarbininantis žmones, mokantis atlyginimus, akcininkų valdomas ir mokantis mokesčius - tokio makabriško Frankenšteino įsikūnijimo gali palinkėti mūsų Marijos žemei nebent jos aršiausi priešai.

Sentimentaliems žmonėms (aš – vienas jų), tas plakatėlis prie viešbučio, kurį man vis maga pavadinti „Draugystės“ vardu, priminė jaunystę. Priminė tuos laikus, kai buvo piktinamasi kooperatyvais, privatininkais, vertelgomis - vagimis ir spekuliantais, ir kaip motinos kalbėjo su nerimu apie sūnų, užsiimantį „komercija“ - na, pinigų užsidirbo, devintą “Žiguli” niauktais langais jau turi, betgi Dieve mano, visiems būtų geriau, jei būtų normalų darbą gavęs. „Normalų“ - kokioje nors valstybinėje įmonėje, institute ar gal valdžios įstaigoje, ne kokiam žulikavotam uabe.

Daug galvojau anais laikais, kai tauta pirmasyk be vargo suskilo į elitą ir runkelius, kas gi yra runkelio mąstymo pamatas. Ne tik rusiška muzika, ne tik pavydas ir baimė, bet pasidygėjimas bet kokia pelninga ar ekonomiškai prasminga veikla - vienas būdingiausių runkelizmo simptomų.

„Nematuokim visko pinigu,“ - tuoj prasideda klyksmai. Tik tie klykiantieji kažkodėl skaičių nepamiršta, kai kalba pasisuka apie jų pačių stipendijas ar atlyginimus. Visas išblyškęs naujosios kairės keliaujantis cirkas, stojęs mūru tai už „Lietuvą be kabučių“, tai už Kauną be “Akropolio”, turbūt kaipmat permastytų savo radikalią poziciją, jei kas nors jiems pasiūlytų susimažinti savo pajamas ir iš gautųjų pinigų remti paveldo nekaltybę.

Runkelis labai greitai priprato prie visko, ką gavo Lietuvos uabėjimo dėka - ir automobilio, ir buto ar namo (perkamo ne už paskyrą, bet už pinigus, ir ne iš profsąjungos, bet iš statybos bendrovės), ir parduotuvių, pilnų prekių ištisus metus - viso to, ką sukūrė laisva rinka ir normali ekonominė veikla (ne ministerijos ir ne kolchozų kontoros), ir nesiruošia tų dalykų atsisakyti - bet kiekvienam sakys, ir sau pačiam pakartos, kad ne, tokios Lietuvos jis negali pakęsti.

Tai jau net ne minedizmas – juk net Minedas pardavinėja savo talentą už pinigus ir suvokia, kad jo kūryba turi savo kainą, ir gavęs pinigų, jis gali nusipirkti naujus akinius bei želė plaukams. Juo arčiau rinkimų, juo daugiau bus apeliavimo į tuos, kas stovi dar aukščiau Minedo tame išrinktųjų Panteone: tuos, kas tiki Pinokio pasakomis apie pinigėlius ant medžių, ir į tai, kad mažiau ekonominės veiklos reikš turtingesnį gyvenimą.

www.lrytas.lt, 2008 m. sausio 20 d.