Kūrybinėms davatkoms ir žurnalistikos nuoboduoliams - pagal nuopelnus

Išspausdino "Mediaforumas", pakalbino kolegė Goda Juocevičiūtė. Eina kalbos, kad norėjo perspausdinti vienas be galo garbus portalas, bet, sako, apsigalvojo (manyčiau, pabijojęs šimtais eilučių besitesiančių razborkių, kurios neišvengiamai prasideda su vienu iš čia aprašytų personažų - kaip, pavyzdžiui, čia - kai apie jį kas nors ką nors parašo; dabar laukiu, kada man bus penkiolikoje puslapių argumentuotai įrodyta, kad aš neteisus). Kaip rašė Pipedija, su tuo personažu visos diskusijos baigiasi tuo, kad "oponentas atsiduria komoje".

Bet čia ne apie Račą straipsnis: jis yra tik simptomas.

Kalba apie klinikinį, piktybinį, šlykštų NUOBODYBĖS ir BYLOJIMO kultą tautinėje žurnalistikoje.

----

Andrius Užkalnis: „Lietuvos žurnalistikoje toną diktuoja kūrybinės davatkos“

Žurnaluose ir interneto portaluose pasirodantys Didžiojoje Britanijoje gyvenančio Andriaus Užkalnio tekstai, persmelkti tiesmukai reiškiamos asmeninės nuomonės ir ironijos, gali būti vertinami kaip žurnalistinio įžūlumo ir subjektyvumo pavyzdys. Tačiau žurnalistikos mokslų nekrimtęs publicistas ir nesiekia savo komentaruose į globalius reiškinius bei pasaulį žvelgti neutraliai.


Pirmosios savo knygos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ ir baigiamos rengti antrosios – „Kelionių istorijos“ autorius A. Užkalnis skaitytojus paskatina suabejoti autoritetais save Lietuvoje laikančių apžvalgininkų bei lietuvių kalbos ir mūsų žemdirbiškos literatūros puoselėtojų skleidžiamomis idėjomis – jose įžvelgia provincialumą ir bailumą. Skirtingose šalyse BBC monitoringo skyriuose dirbęs, daugybę pasaulio šalių aplankęs A. Užkalnis siūlo verčiau įkvėpimo semtis ir žurnalistikos sektinų pavyzdžių ieškoti Vakaruose.

Iš darbo skirtingose šalyse patirties ir gimė jūsų straipsniai kelionių temomis? Kokią nišą Lietuvoje jaučiatės užimantis rašydamas apie pasaulį, kitas tautas?

Apie keliones daugiausia pradėjau rašyti iš protesto ir beviltybės. Negaliu ramiai žiūrėti į beviltišką lietuvišką rašymo tradiciją. Atsiverti lietuvišką žurnalą, kur aprašytas koks nors kitas kraštas, ir gniaužiasi kumščiai iš beviltiško pykčio. Tiesiog privalėjau parodyti ir įrodyti, kad galima pasakoti ir kitaip.

Iš visos lietuviškos publicistikos rašymai apie keliones yra liūdniausioje padėtyje – karaliauja nuobodybė ir provincialumas. Kalbu ne tik apie straipsnių iliustracijas, kai patys keliautojai muilinėmis fotografuojasi: atsistoja prie kokio nors paminklo ir pozuoja, o paskui tas nuotraukas deda į spaudą. Tų rašinių stilius yra dar skurdesnis, negu nuotraukos. Tai mokyklinio rašinėlio stilius, iš kurio, deja, neišaugama: banalios metaforos, nuvalkioti palyginimai, minties bailumas.

Čia galima įžvelgti paradoksą: lietuviai (ypač – jaunesnės kartos) mėgsta keliauti, yra išsibarstę po pasaulį...

Mūsų lietuvių kalbos pedagogės ir tie, kas jas rengė, turi jausti didelę gėdos naštą. Užuot mokęsi vartoti kalbą, buvome mokomi tarnauti kalbai. Mes Lietuvoje tiesiog išveisėme visą kalbos mokyklą, smaugiančią kūrybiškumą ir fantaziją. Lietuvių kalba supančiota ir išniekinta vidutinybės kulto. Nei teatre, nei architektūroje, nei tapyboje, nei grafikoje, nei skulptūroje to nebuvo: ten Lietuvos meistrai buvo ugdomi, remiantis geriausia pasaulio praktika ir žiūrint aukštyn, į žvaigždes. Deja, literatūroje žiūrėjome į savo mėšlinas klumpes. Ir dar tuo didžiavomės. Ir didžiuojamės iki šiol. Turime iškrypėlišką polinkį atsilikimą pateikinėti kaip bravūrinį šaunumą: „Štai mes kokie! Jei jums smirda, neuostykit!“ Ne veltui daugelis lietuvių mėgsta pasigirti, kad jiems labai patinka rusų poetas Vladimiras Majakovskis, kurio chamizmą ir priešiškumą civilizacijai lietuviai suvokia kaip brutalų, netašytą žavesį.

Literatūroje beveik nebuvo sektinų pavyzdžių. Jei mums rašytojos pavyzdys buvo provinciali ir lėkšta Žemaitė, tai kelionių rašymo idealas yra bobelė, išvažiavusi poilsinės kelionės į Tunisą ir surašiusi tai, ką ji vadino „įspūdžiais“: „Pamatėme puošnius čiabuvių drabužius, pakerėjo ugningi liaudies šokiai, akyse raibuliavo ryškios turgaus spalvos“. Kai sakau „bobelė“, nenoriu įžeisti moterų. Tos moteriškės vyriukas po kelionės apskritai nieko nerašė ir nieko negalvojo. Todėl ji nors tiek už jį pranašesnė, kad išvis pasistengė bent ką nors parašyti.

Beje, dar XX a. pirmoje pusėje intelektualas Juozapas Albinas Herbačiauskas, švietęsis to meto Vakarų Europos elito aplinkoje, kritikavo lietuvių autorius dėl valstietiškos literatūros. Bet kaip atsikratyti tų mąstymo ir rašymo šablonų, įkalamų, kaip pastebėjote, dar mokyklos suole?

Valstietiškas pradas ir konservatyvumas padarė daug gero. Jis išsaugojo ir užkonservavo mentalitetą per okupacijos metus. Jis lyg tvora aptvėrė nuo rusiškos įtakos. Šiek tiek jos prasisunkė, bet labai mažai. Valstietiškas mąstymas tuo metu maitino tokius didžius kūrėjus kaip Justinas Marcinkevičius, kurį aš laikau, ko gero, reikšmingiausiu iš žmonių, kada nors rašiusių lietuviškai. Tačiau laikas bėgo, ir dabar aukšta mūrinė tvora, kuri yra smegenyse, daugiau kenkia, o ne padeda. Tie patys sakraliniai dalykai, kuriuos mokėjo pajusti ir atskleisti Marcinkevičius, tampa koktūs ir iš esmės antikultūriniai, kai juos propaguoja karingas, menkai išsilavinęs tautiškumo isteblišmentas. Gimtoji kalba ir viskas, kas su ja susiję, tapo ideologija. Lietuvių kalba dėl istorinių priežasčių buvo atskirta nuo mokslinės, techninės ir administracinės minties sklaidos. Todėl ji liko pritaikyta tik akėčių, karvašūdžių ir smilgų prie ežero raiškai. Kadangi kalba, kaip ką tik paminėjau, tapo ideologija, tai ir tas valstietiškas mąstymas tapo ideologijos pagrindu.
O keisti tai nėra kito būdo, kaip per kontaktų gausą, kalbų mokymąsi, filmų žiūrėjimą, knygų skaitymą. Esu sakęs, kad gausi emigracija mums yra lyg Dievo dovana. Kiekvienas salotas skinantis, grybus raunantis ir skiedinį maišantis žmogus Anglijoje ar Airijoje yra lyg mažytė orlaidė. Per ją išeina pristovėtas senas tvaikas.
Lietuvai reikia vakarėti. Tai mano nuomonė, ne visi su ja sutiks. Man atrodo, kad Lietuvą reikia varyti prie vakarietiškų vertybių geležine ranka, kaip kažkada Turkiją varė Mustafa Kemalis Atatiurkas, nepaisydamas natūralių savo tautos polinkių ir per daug neklausdamas tautos nuomonės. Jei ne jis ir jo politinė nuostata, šiandien vietoj gana civilizuotos šalies ten turėtume kažką panašaus į Iraną.Vienas iš švietimo atributų – didžiojo Švietimo, (aš čia ne apie vidurinę mokyklą kalbu) – yra ta, kad šviečiamieji patys nesuvokia jo būtinybės. Kažkada Henris Fordas, pirmasis pradėjęs masiškai gaminti automobilius, pasakė, kad jei būtų klausęs žmonių, ko jie nori, jie būtų paprašę greitesnio arklio. Tas pats yra su mentalitetu. Paklausk lietuvio, ko jam reikia, pradės kalbėti ką nors apie tai, kad reikia būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų, kad būtinai reikia mokytis rusiškai, nes kuo daugiau moki kalbų, tuo esi turtingesnis, kad mums reikia draugauti ir prekiauti su visais, o ne Vakarams aklai lįsti į subinę. Todėl nemanau, kad čia reikia didelio konsensuso.
Taigi, jūs be užuolankų griaunate lietuvių sąmonėje susiformavusius stereotipus apie mūsų nacionalines vertybes, bet grįžkime prie Lietuvos žiniasklaidos. Kaip manote, kodėl vis dėlto vyrauja vienodos temos, trūksta požiūrių bei idėjų įvairovės, tarsi bijoma ar nemokama pajudinti šventų karvių, peržengti tabu?

Ir trūksta, ir bijoma, nes žiniasklaidos kadrus augina tie patys, kas profesionaliai užsiima kalbos smaugimu. O pavyzdžiai yra tragiški. Rimtais rašytojais, apžvalgininkais ir autoritetais laikomi susitaurinę, save įsimylėję ir dar savo misija įsitikinę asmenys: Artūras Račas, Rūta Grinevičiūtė, Nida Vasiliauskaitė. Jie visi yra pasiekę aukštumas: nuobodaus, nykaus graudenimo, lėkšto moralizavimo, visiško banalumo. Račas apskritai laikomas Lietuvos žurnalistikos sąžine. Žurnalistikoje toną diktuoja kūrybinės davatkos. Įdomiausia, kad ir blog‘uose dažnai vyrauja tokios pačios nuotaikos. Labiausiai gerbiamais laikomi didžiausi nuoboduliai ir moralizuotojai. Jie norėtų rašyti taip pat nykiai kaip Račas, tik dar neišmoko. Tai įrodo, kad numirusios minties užkratas yra giliai. Jis – ne išorinių jėgų padarinys. Jis – giliai viduje.
O dar yra problema, kad rašymas atskirtas nuo išmanymo. Išmanantysis, savo srities specialistas, dažnai nemoka rašyti, o mokantis rašyti nesidomi specializuotais dalykais, o jei juos ir perpranta, tai nemoka sudominti. Rašyti įdomiai yra ne privalumas, o būtina sąlyga – ir rašytojui, ir žurnalistui. Jei rašytojas neišmoko rašyti įdomiai, patraukliai ir suprantamai, jis yra tinginys ir netikėlis. Jis turi kuo skubiau išmokti savo amato arba susirasti kitą darbą. Jei žurnalistas nemoka surasti įdomių temų, jų ištirti ir papasakoti taip, kad būtų įdomu, jis yra veltėdis apsimetėlis, o ne žurnalistas.
Kas jums yra nuobodybės priešingybė? Juk ir net tie autoriai, kurie yra įsitikinę, kad jiems priklauso tiesos monopolis, nors rašo nykiai, turi ganėtinai didelę auditoriją gerbėjų, kurie, jei tik galėtų, mus ištremtų į negyvenamą salą vien už tai, kad mąstome ir mintis dėstome kitaip nei jų autoritetai.

Jei žmogus yra pastabus, jei gali įsidėmėti įvykių detales ir atsekti priežastis, dėsningumus, jam visi keliai bus atviri. Tada belieka išmokti aiškiai papasakoti apie tai kitiems. Mano nuomone, profesionalumas žurnalistikoje prasideda nuo užduoties suvokimo. Jei žmogus tiesiog pasakoja aplinkiniams tai, ko jie nežino, apie tai, ką jis pats jau sužinojo ir perprato, viskas pasidaro labai aišku. Deja, labai daugeliui susisuka galva: jie galvoja, kad jie turi misiją – kažkokio tiesos bylojimo, moralinio aplinkinių pakylėjimo, gėdinimo. Nuo šito jiems užsiblokuoja smegenys, ir jie nebegali atlikti savo tiesioginės funkcijos. Įsivaizduokite, jei taksi vairuotojas sugalvotų, kad jis turi misiją, ir nebenorėtų vežioti keleivių ten, kur jie nori važiuoti, o vietoje to visus vežiotų tik prie Katedros arba Aušros Vartų. Daugelis mūsų žurnalistų šiandien atrodo būtent taip.
Yra dar viena priežastis, kodėl mūsų žurnalistikoje taip daug teisuoliškumo. Kodėl tiek daug norinčių ne kalbėti ir ne pasakoti, bet byloti. Kiekvienoje visuomenėje yra tam tikras procentas tokių, kam maištavimas, protestas ir geismas būti Mesiju yra gyvenimo būdas ir prasmė. Čia Lietuva nėra unikali. Brandžiose Vakarų visuomenėse daug tokių elementų natūraliai susiurbia įvairios nevyriausybinės organizacijos, spaudimo ir lobizmo grupės, pagaliau angažuoti universitetai, kur jie sau randa prieglaudą. O Lietuvoje jiems didžiausia prieglauda yra žiniasklaida (anksčiau dar buvo ir literatūra, bet šiais laikais ten išties tik mikroskopinės galimybės užsidirbti pragyvenimui). Žiniasklaidos organizacijos tokiu būdu atlieka lyg ir kokią socialinę funkciją, surinkdamos tuos, kam neduoda ramiai miegoti „pašaukimas sakyti tiesą“. Jos sugeria tokius ir neutralizuoja jų energiją. Dar kažkiek užsilikusių mesijų sugeria tinklaraščiai ir koks nors „Livejournal“.
Manote, kad socialinė funkcija ir tam tikra misija neturėtų būti žiniasklaidos tikroji paskirtis?

Žiniasklaidos taip atliekama socialinė funkcija savaime nėra blogai. Tačiau žiniasklaida, vaidindama tokio buferio arba kempinės vaidmenį, pati susiteršia, ir ilgainiui nebegali atlikti kai kurių labai svarbių funkcijų. Kai bylotojai ir „tautos sąžinės“ įsikūnijimai tampa ne tik žurnalistinių kadrų kritine mase, bet dažnai ir leidinių vadovais, susidaro tokia padėtis, kai jaunimas, atėjęs dirbti į žiniasklaidą, rizikuoja persisunkti jų iškrypusiu, ideologizuotu supratimu apie savo darbą.
Tie, kas išvyksta mokytis į užsienį, ir dargi ten įgyja praktikos dirbdami, būna apsaugoti ir dažnai įgyja imunitetą. Grįžusius į Lietuvą juos nebe taip lengva perlaužti. Jie rašo ir pasakoja taip, kaip galvoja esant reikalinga, ir nesiruošia klausyti susireikšminusių autoritetų, jų bijoti arba jiems pataikauti. Manęs paklausite, ką noriu pasakyti, ar jau lietuviai tokie netikę, o vakariečiai tokie puikūs? Ne, noriu pasakyti tik tai, kad šiandien Lietuvos žiniasklaidai labai svarbu turėti kuo daugiau žmonių, kurie mokėsi rašyti iš bet kokio vakarietiško leidinio – angliško, prancūziško, amerikietiško – o ne iš nacionalinių gyvųjų klasikų kietai sučiauptomis lūpomis.
Jungtinėje Karalystėje gyvenate 15 metų, tad galite pažvelgti iš šalies ir į „juos“, ir į „mus“? Ko pasigendate senas žurnalistikos tradicijas turinčioje britų žiniasklaidoje?

Britų žiniasklaidoje pasigendu to, ką ji turėjo, ir ką vis labiau praranda – išsamumo. Visi suprantame, kad temos išgvildenimas ir supratimas reikalauja laiko. Žurnalisto laikas kainuoja pinigus. Išsamus straipsnis užima žymiai daugiau laiko, nei greitomis sustumta bendrybė. Todėl ir kainuoja žymiai daugiau. Šiuo metu tai panašu į nenumaldomą degradavimą.
Britanijos žiniasklaida buvo užkopusi labai aukštai, bet pamažu šliuožia žemyn – taip yra dėl ekonominių faktorių. Bet net šliuožiant žemyn, jai dar tolimas kelias, kol pasieks dugną. Todėl ji vis dar geresnė už lietuvišką. Bet tendencija yra neišvengiama. Gera žiniasklaida kainuoja labai brangiai, ir vis dažniau vietoje jos yra greitas ir pigus pakaitalas.
Lietuvos žiniasklaidoje pasiilgstu to paties, tik situacija žymiai sunkesnė.

Beje, knygoje pateikiate pavyzdžių, liudijančių, kad Anglijos žiniasklaida nėra tokia tyra ir padori, kaip kad pas mus madinga manyti. Tačiau kodėl tautiečiai mėgsta kartoti: „Va, ten tai tokio straipsnio niekas nespausdintų“, „Ten tai visai kitas lygis...“?
Taip sako, nes labai lengva tikėti iliuzijomis. Taip aiškina visada tie, kas tos užsienio žiniasklaidos nėra skaitę. Tie, kas nebuvę Anglijos ligoninėje, irgi mano, kad angliška sveikatos apsauga yra fantastiškai puiki, palyginti su lietuviška, ir kad „tik pas mus, Lietuvoje“ žmonės būna nugydomi, blogai diagnozuoti, apleisti arba ignoruojami.
O kokios įtakos Britanijos spaudai turi nepalyginamai didesnė rinka nei Lietuvos?

Didesnė rinka visų pirma reiškia didesnius pinigus. Britanijos laikraščiai, televizija ir radijas vis dar gali sau leisti siųsti į užsienį korespondentus, nors ir rečiau, nei anksčiau. Žurnalistikoje kokybė tiesiogiai priklauso nuo pinigų. Kiek moki, tą ir gauni.
Kitas dalykas – Anglijoje yra labai daug žmonių, baigusių geras mokyklas ir mokančių puikiai rašyti nepriklausomai nuo to, kokią profesiją jie vėliau pasirinko: gydytojo, advokato, architekto ar chemiko. Atsiranda savotiška kokybiško rašymo pasiūla. Tai automatiškai kelia kartelę. Anglijoje gebėjimas dėstyti mintis ir žodžiu, ir raštu yra privalomas elito atributas. Beveik visi jie sugeba atsisėsti ir surašyti nuomonę arba komentarą jiems rūpima tema geriau, nei bet kuris Lietuvos žurnalistas. Ne todėl, kad jie būtų protingesni. Todėl, kad juos nuo vaikystės mokė tai daryti, ir mokė tie, kas išminties sėmėsi iš antikos ir klasikos autoritetų, o ne iš drumzlinos tautinės kūdros.
Jūs, neturėdamas žurnalistinio išsilavinimo, ir radijuje dirbote, ir straipsnius rašote, ir knygas leidžiate.

Manau, kad nebūtina baigti tų informacijos ar komunikacijos mokslų, juo labiau kad Lietuvoje jie rašančius gadina, o ne tobulina. Net keista, bet vis dėlto yra tokių, kurie baigia žurnalistikos mokslus Vilniuje, ir lieka nesugadinti. Manau, kad žurnalistui svarbiausia išmokti pasakoti. Vieniems tai šiaip pavyksta, kitiems tenka mokytis iš teigiamų pavyzdžių, kaip teko mokytis man. Lengviausia yra, kai išmoksti užsienio kalbą, tada gali žiūrėti, kaip tai daroma pasaulyje, ir stengtis pačiam. Čia nieko gudraus nėra, tik mokytis iš geriausių.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

http://www.mediaforumas.lt/index.php?s=357&m=1&t=