Miestas: pasirinkimo laisvė ir civilizacijos viršūnė

Būti miestiečiu, mylėti miestą – tai ne pasirinkimas. Žmogus gimsta arba kaimo, arba miesto gyventoju. Šito nepakeisi, kaip nepakeisi akių spalvos ar lyties. Meilę miestui arba kaimui iš žmogaus išplėšti yra sunkiau, nei priversti jį pamiršti gimtąją kalbą. Kaip manęs niekas neišmokė pamilti žvejybos ar vaikščiojimo basom kojomis po šlapią žolę, taip niekas neatims iš manęs jausmo, išėjus ryte į kurią nors iš centrinių miesto gatvių Vilniuje, Čikagoje ar Kioto: „aš namie“.

Tas jausmas, nesuprantamas tikrumas dėl saugumo, mieste geriausiai jaučiamas ankstų rytą, kai prabudusios iš miego gatvės dar spinduliuoja nakties vėsa, mėnulio šviesos šalčiu, melsvai nuspalvinančiu kylančios saulės šviesos šilumą. Tas pats jausmas būna ir vakare, kai pro langą matai kitus langus – šviečiančius geltonus jonvabalius, jų spiečius, kurie sako, kad ten gyvena kiti žmonės. Šviečiantys langai tolumoje – kaip įjungti signalai, už kiekvieno kurių – vienas gyvenimas, toks pat nevienišas, kaip ir aš.

Miestas – vieta individualistams, kurie nori žinoti, kad yra ne vieni, bet gyventi nori patys sau.

MIESTAS NUO GIMIMO

Visada buvau miesto vaikas. Ne ta prasme, kad mane būtų auklėjusi gatvė - tiesiog mieste visada jaučiausi jaukiausiai. Sunku paaiškinti, kodėl, bet betoninės grindinio plytelės, vitrinų šviesos, medžiai, augantys ne bet kaip, bet iš tyčia jiems padarytų angų šaligatvyje, kai kur dar apjuostų dailiomis grotelėmis, man buvo ir yra tai, kas kaimą ir gamtą mylinčiam žmogui yra rūkas virš vandens ir žiogų čirpimas.

Man gražiausias miškas visuomet buvo parkas, kur yra šiukšlių dėžės ir suoliukai, o vandens telkinys – upė, įvilkta į betono rankovę, prie kurios galima prieiti, nesusipurvinus batų. Mieliausia gamta – tokia, šalia kurios už kelių šimtų metrų viešbutis su neono šviesa, tyliai slankiojančiomis automatinėmis durimis, blizgančiais bronza ranktūriais, žingsnius tildančiais kilimais ir sutvarkytu kambariu, kvepiančiu švara ir standartiniu, visur vienodu veidrodinio stalelio blizgesiu, ant kurio – lėkštė su vaisių rinkiniu. Tokia gamta man patinka. Aš šalia jos jaučiuosi ramiai. Aš – miesto žmogus.

Negali sakyti, kad miesto žmogus nemyli gamtos. Jis tik nori, kad ji būtų prijaukinta, atitverta, ir su patogumais. Gamta be karšto vandens, be šildomo tualeto ir be elektros tikram miestiečiui pernelyg grėsminga. Šalia nelabai sentimentalių vaikystės prisiminimų – turistiniai žygiai, kur laužo ir palapinės džiaugsmai bei miegas miegmaišyje neatperka indų plovimo šaltu vandeniu ir gamtos reikalų atlikimo po krūmu, kai atrodo, kad uodai tyčia susirinko tavęs palaukti, o priedo dar ant veido ir lipnus voratinklis. Po žygių visuomet būdavo maloni pabaiga: grįžimas namo, šiltas vonios kambarys ir karšto vandens palaima.

Tikras miestietis į viską, ką siūlo gamta, žiūri atsargiai. Net saulės šviesos perteklius tikriesiems miestams nebūdingas: naujuosiuose didmiesčiuose gaivi pilko šešėlio vėsa krenta nuo dangoraižių ir šiaip aukštų pastatų, užstojančių ir saugančių plačiais pečiais, o senuose, viduramžiškuose miestuose, kaip Vilnius ar Florencija, siauros senamiesčio gatvės yra kaip kanjonų vagos, tik į kanjonus visi žiūri iš viršaus žemyn, o senamiestyje – iš apačios į viršų. Čia grindinio akmenys irgi apsaugoti nuo saulės, nes ar žinote, kaip gera karštą dieną paliesti vėsų grindinio akmenį? Net kai sienos ir stogai jau prisigėrę baltos kaitros, grindinys vis dar noriai atidavinėja kiekvienai plaštakai, švariai ar murzinai, turtingai ir išpuoselėtai, su žiedais ir brangiu laikrodžiu ar su juodomis panagėmis ir senais randais, tamsos ir mėnulio gaivą.

Saulės kaitra miestietį vargina, nes atima energiją, tirpdo susikaupimą ir užkloja tinguliu. Saulės kaitra tinka mėgautis driežui arba žmogui, kuris sau gali leisti po pietų miegoti. Siestos, popietinio snūduriavimo, tradicija pietinėse šalyse, kur miegama dukart per parą, tai maloni, bet visiškai priešinga tikro miestiečio gyvenimui tradicija, tai nusikalstamas laiko gaišimas, tai kūno tingulio pergalė prieš intelektą ir discipliną: mažomis dozėmis saldi kaip nuodėmė, bet nuolat naudojant – suėdanti naudingos veiklos galimybes. Būtent todėl pasaulyje neturtingų šalių juo daugiau, juo toliau keliauji į pietus.

Mano galva, nėra labiau nesuprantamo, miestui nepritinkančio sumanymo, nei Londono ir Paryžiaus merų padaryti vasarą dirbtiniai paplūdimiai Temzės ir Senos pakrantėse, kur priberiama smėlio, pastatomi spalvoti skėčiai, ir miesto gyventojai kviečiami džiaugtis karšta vasara „kaip prie jūros“. Tai nėra net panašu į buvimą prie jūros. Tai bandymas keliais išoriniais požymiais sukurti mieste tai, kas jam nebūdinga, ir tai, ko jam visai nereikia. Miesto gyvenimas – daugiau šiaurietiškas. Los Andželas su palmėmis ir paplūdimiu yra greičiau išimtis didmiesčių tarpe.

MIESTAS IR LIETUVA

Lietuvoje miestų nedaug, ir meilė jiems nedidelė. Tikriausiai todėl, kad mes ne tik stipriai, bet, ko gero, amžinai susiję su kaimu, ir miestas daugumai (bet ne visiems) yra ne žmogaus pasirinkta, bet žmogų pasirinkusi gyvenimo vieta. Jei Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos gyventojas galėtų tokį patį darbą dirbti kaime, jei galėtų ten pat įgyvendinti savo profesinį potencialą ir ambicijas, dažnas nė dienos ilgiau nepasiliktų mieste.

Lietuvis (ne, ne kiekvienas – bet vidutinis) su džiaugsmu iškeistų šaligatvius, aukštus pastatus, betoną ir stiklą ir plieną į paprastą sodybą kaime, į pirtį ir į žiogų čirpimą vakarais.

Todėl amžina lietuviškos spaudos, blizgiųjų žurnalų ir pusvalandinių televizijos pasakojimų tema – lietuvis, išvažiavęs į pasaulio didmiestį ir jį pamilęs. Toks žmogus išklausomas, kartais net susidomėjus, bet mintyse palinguojama galva „jis ten kaip žuvis vandenyje, o aš taip negalėčiau“. Priešiškumo jam nejaučiama, tačiau paslapčiomis galvojama, kad jis ne toks, kaip visi, kažkoks nesavas.

Tai ne bandymas parodyti, kad lietuviai kažin kokie atsilikę. Panašūs yra visi šiaurės europiečiai. Suomis nori pirties, švedas nori namelio kaime, norvegas nori šalto fiordo vandens ir meškerės. Retai kuris svajoja apie miestą.

NE KIEKVIENA DIDELĖ GYVENVIETĖ

Yra pasaulyje miestai, kurie, nors ir turi milijonus gyventojų, yra tik dideli kaimai. Neturėdami aiškių traukos centrų, neturėdami vidurio ir krašto, jie niekada neištrūksta iš augančios mažo miestelio mentaliteto.

Toks yra Los Andželas, kur miestietišką priklausomybę žmonės apčiuopia tik pagal konkrečią miesto dalį – Santa Moniką prie jūros, su plačiu paplūdimiu ir ramiomis gatvėmis bei negudriomis jūros tilto pramogomis, arba Pasadeną miesto pakraštyje, su akademiniu jaunimu knibždančiais knygynais ir neskubriu mažo miestelio mieguistumu.

Toks kažkuria prasme yra ir Londonas, didžioji dalis kurio yra ne suplanuotas didmiestis, kaip Paryžius, bet miesteliai, išsiplėtę ir susijungę, jungiami tik metro linijų kraujagyslių. Tų buvusių miestelių, dabar tapusių rajonais, senuosius centrus galima užčiuopti tik pagal parduotuvių gatves ir bažnyčias – Londono tikrieji centrai, didieji traukos taškai, tokie kaip Trafalgaro aikštė, Pikadilio aikštė, Oksfordo gatvė, Heimarketas, Kovent Gardeno turgus, yra pernelyg stiprūs, kad galėtų maitinti natūralią miesto gyvybę.

Čia nelieka vietos žmogaus santykiui su statiniu, nes tarp miestiečio ir jo miesto yra margas, dieną naktį burbuliuojantis, spalvotas ir purvinas atvykėlių sluoksnis, apgulęs paminklus, istorinius pastatus, fontanus ir kavines, kurios čia jau seniai nebe miestiečiui: jis iš ten išstumtas.
Londonietis nepergyvena dėl šito: tokia yra populiarumo kaina. Atvykėliai veža į miestą pinigus, juos aptarnauja kiti atvykėliai, ir šitaip auga sostinės turtai. Miestietis žino, kad nuo užsieniečiais aplipusių gatvių ir aikščių gana paėjėti vos kelis žingsnius, ir gyvenimo tempas sumažėja perpus, ten viskas laisviau, ir ten jau neaplipęs marškinėliais ir suvenyrų prekiautojais savas miestas, kur galima pirkti pieną ir duoną parduotuvėje, kur yra kavinė su neapšnerkštu, nelipniu staliuku, ir kur spaudos parduotuvėje mėgiamo laikraščio nereikės ieškoti toli paslėpto už margų turistinių niekalų.

O yra dar Afrikos miestai, kurie irgi visai ne miestai, o didelės gyvenvietės – ne, ne šiaurės Afrikos arabiškieji, viduramžiški fortai, kaip Maroke, bet lūšnynai į pietus nuo Sacharos.
Ten miestai – ne miestai. Užsieniečiai ir turtingieji vietiniai slepiasi „diplomatų“ rajonuose, kur aukštos tvoros kur savo „baltųjų“ parduotuvės (aptarnauja bet kokios spalvos žmones, bet devyni iš dešimties vietinių net negali pagalvoti apie ėjimą ten, nes tokios didelės kainos). Miestų centruose – arba dirbtinai didžiulės aikštės su begalinėmis tvoromis ir išdegusiomis pievomis, kuriose – valdžios įstaigos, arba turgūs, kur prekiaujama nuo prekystalių ar be jų. O visa kita, deja, yra lūšnynai, besitęsiantys kiek akis mato, su pamazgų kanalais už ilgų lūšnų eilių, kuriose turškiasi vaikai.

Afrikos miestas – priverstinis traukos centras. Priverstinis, nes siūlo šiokius tokius skatikus, palyginti su kaimo natūriniu ūkiu, bet be tų skatikų žmogui nesuteikia beveik nieko, o atima labai daug: erdvę, sąlyginę švarą, skaidrų vandenį ir ramybę.

Tai miestai, per greitai ir pernelyg nelaimingai susikūrę iš kaimo žmonių, išrautų iš savo bendruomenės, tačiau niekada taip ir nesulipusių į naują bendruomenę. Baltarusijoje toks yra Minskas. Dar XIX amžiaus pabaigoje ten gyventojų buvo mažiau, nei šiandien Utenoje, o šiandien jame gyvena beveik du milijonai žmonių, kurių dauguma – kaimiečių palikuonys. Jie susibūrė čia greito industrializavimo dėka, suvažiavo į naujas gamyklas, tačiau beribės pokarinė miesto aikštės ir plačios gatvės niekada taip ir neapglėbė, nepaglostė ir neprijaukino savo miestiečių, ir liko niūria didmiesčio imitacija, apauta vyžomis.

PASIRINKIMO IR GAUSOS PRABANGA

Vakarietiškas, iš lėto užaugęs didmiestis, su visais aukštais mūrais, ilgomis gatvėmis ir šviesų mirgėjimu ir parduotuvių, restoranų ir užeigų gausa, su parkais ir skersgatviais, su painiais kiemais, takeliais ir žibintais, su gatvių valymo mašinomis ir policijos žiburėliais, miestietį apkabina ir ta įvairove nuramina.

Miestas, kur daugiau gatvių, nei gali prisiminti ir apeiti, kur daugiau restoranų ir kavinių, nei gali aplankyti per visą gyvenimą, sudaro pasaulio modelį, kur yra visko tiek, kad daugiau nieko lyg ir nebereikia.

Žmogaus gyvenimas trumpas, ir tam tikru momentu miestas pasiekia tokį dydį, kad gyventojas visko, ką miestas siūlo, fiziškai negalės panaudoti per visą gyvenimą. Taip pat biblioteka, turinti 50 tūkstančių knygų, iš esmės vidutiniam skaitytojui (ne mokslininkui ir ne specializuotam tyrėjui) nėra niekuo blogesnė už biblioteką, kurioje yra 500 tūkstančių knygų. Ir vienoje, ir kitoje knygų yra tiek, kad užteks iki tol, kol ateis giltinė su dalge.

Didmiestis vienu momentu persirita per žmogaus gyvenimu apibrėžtą galimybių ribą, kai jau pasijunti, kad nors viskas lyg ir tavo, bet jau visko paliesti negali, negali pasinaudoti ir pasidžiaugti viskuo, kas ten yra, todėl belieka džiaugtis tik tuo, kad visa tai priklauso tau. Belieka džiaugtis nuosavybės jausmu.

Didmiestis tikram miestiečiui – kaip be galo didelis turtingo aristokrato dvaras. Dvaro savininkas niekada nebus buvęs visuose jo kambariuose. Niekada nebus sėdėjęs ant kiekvienos kėdės ir miegojęs kiekvienoje lovoje savo name. Bus tokių pievelių, kuriomis jis nebus vaikščiojęs jau dešimtį metų. Tai tikro turto požymis, tikroji prabanga, kai ne tik turi daugiau, negu reikia, bet net daugiau, nei gali pasinaudoti.

Tai ir yra vienas tikro miestiečio jausmų. Tokijo gyventojas turbūt lankosi trijuose ar keturiuose baruose ir restoranuose, kaip ir mažo provincijos miestelio kur nors Europoje ar pietų Amerikoje gyventojas. Bet, skirtingai nuo provincijos gyventojo, jis, vartodamas tiek pat, gali džiaugtis, žvelgdamas į tai, kas priklauso jam, bet jam nereikalinga. Arba nebūtina. Tų dalykų jam pradėtų stigti tik tuomet, jei jų neliktų.

Šitą prarają tarp galimybės ir praktinio jos naudojimo esu ne kartą pastebėjęs, kalbėdamas su tais, kas nesutiko su manim dėl laisvojo pasaulio privalumų, palyginti su buvusios Sovietų Sąjungos pasauliu.

Laisvė keliauti po pasaulį, kurią turėjo nesovietiniai žmonės, sakė jie man, daug ko nereiškė, nes praktiškai žmonės komunistinėje sistemoje keliavo ne mažiau, nei vidutiniai žmonės laisvajame pasaulyje. Daugelis JAV ir Vakarų Europos gyventojų neturi pasų, o nebuvusių užsienyje nė karto gyvenime – milijonai. Bet, atsakau aš, jie turėjo galimybę keliauti ten, kur nori, ir ta galimybė, net neįgyvendinta (bet neįgyvendinta - savo paties pasirinkimu) ir yra laisvės išraiška, ir pati savaime vertybė.

Bet kuriame iš pasaulio didmiesčių yra ne mažiau, nei dešimt tūkstančių gatvių. Miestietis nuolatos naudoja ne daugiau nei penkiasdešimt – kitų jam nereikia, bet jos vistiek priklauso jam. Čia ir yra didžiausia miesto traukos savybė: pasirinkimo galimybė, įvairovė, nuo kurios raibsta akyse. Prie fizinio buvimo vietos pasirinkimo laisvės šliejasi ir kitas didmiesčio požymis – kultūra, kurios yra daugiau, nei žmogus gali sugerti. Lygiai toks pat koncertas ar spektaklis skamba kitaip, jaučiasi kitaip, jei jis nebuvo vienintelis tą vakarą renginys mieste, jei jis buvo pasirinktas iš dvidešimties ar dviejų šimtų variantų.

Miestas siūlo mastą, o mastas didina patrauklumą – turgaus prekiautojas dėl šitos pačios priežasties bando parodyti kiek galint daugiau turimų prekių gausos, kad pirkėjas jaustųsi semiąs iš didelio, turtingo aruodo, o ne imąs nuo lentynos paskutinius du likusius obuolius.

AUKŠČIAUSIAS LAIPTELIS

Būtent todėl miestas yra aukščiausia civilizacijos pakopa. Miestas siūlo pasirinkimą. Galimybė rinktis pagal skonį, o ne tenkintis tik tuo, kas būtina išgyvenimui ar giminės pratęsimui, skiria žmogų nuo gyvulio. Tai, kas skiria žmogų nuo gyvulio, ir yra civilizacija.

Poetas Josifas Brodskis sakė, kad jam vakarų pasaulio įsikūnijimas – tai „idealus miestas prie žiemos jūros, kolonos, arkados, siauri skersgatviai, šalti marmuro laiptai, besilupantis tinkas, po kuriuo matyti raudonų plytų kūnas, glaistas ir cherubinai su dulkinais aukštyn žiūrinčiais vyzdžiais – civilizacija, pasiruošusi šalto meto atėjimui.“

Suprantu, kodėl būtent „prie jūros“ – Brodskiui visą gyvenimą pažymėjo trys miestai-legendos, trys uostai: gimtasis Sankt Peterburgas, Niujorkas, kur gyveno ir mirė, ir Venecija, kur buvo palaidotas, nes mylėjo miestą ant vandens ne tik kaip efemerišką pasaką, žavėjusią beveik visus, kas tik jį matė, bet ir kaip prisiminimą apie gimtąjį šiaurinį miestą, kuris iš jo buvo likimo atimtas.
Prie jūros yra beveik visi pasaulio svarbiausi didmiesčiai, visi miestai, kurie užima šimtametę vietą pasaulio civilizacijoje: Niujorkas, Tokijas, Londonas, Šanchajus, Los Andželas, San Franciskas, Honkongas, Stambulas. Pajūris yra natūrali riba žmonių skruzdėlynui – ir linija, apibrėžianti miestą iš vienos pusės, ir atviras kvietimas keliauti.

Niekas taip neprimena apie tai, kad pasaulis bekraštis, kaip horizonto linija miesto uoste, ir niekas taip neapglėbia ir nepriglaudžia, kaip artėjančio miesto horizontas, atplaukiant į miestą iš jūros.

"Miesto IQ", 2009 m. kovas