Bohema: nesuprasti ir kartais nesupratę

Nuo to laiko, kai buvau labai jaunas, niekad neturėjau paprastų santykių su tais, kurie priklausė kitam visuomenės sluoksniui. Ir ne tik todėl, kad maniau save esant protingesnį ir šmaikštesnį už kitus (ilgainiui laikas išgydė nuo šito, bet ne visai). Tačiau visada buvo įdomu, kaip nutinka taip, kad žmonės susiburia su tais, kurie panašūs į juos, ir vengia tų, kurie į juos nepanašūs. Viena iš tokių grupių – bohema.

Ar pats norėjau būti bohemos atstovas? Bohemietis? Žinoma, kad taip. Pirmiausia todėl, kad gimiau menininkų šeimoje, ir panieka „miesčionybei“ namuose sklandė visuomet, sunkėsi iš knygų lentynų ir iš apsilupusių tapetų, iš dulkinų žurnalų stirtų, iš brangių voverės uodegos plauko teptukų, sustatytų puodukuose kartu su pieštukais ir šratinukais, iš seno juodo vokiško pianino su bronzinėmis žvakidėmis, apvarvėjusiomis vašku, ir iš seno, seno laikrodžio su švytuokle, kuris mušdavo valandas taip garsiai, kad visi turėdavo minutei baigti pokalbį. Užaugau supamas paniekos tam, kuo gyveno daugelis aplinkinių: „žiguliukui“, kolektyviniam sodo nameliui, svetainės baldų komplektui, servizui ir sietynui. Kai kiti rašydavo rusiškais rašikliais, aš turėjau senovinį vokišką, su aukso plunksna (na, kam toks reikalingas šešerių metų vaikui?), bet užtat spalvotas televizorius mano tėvų namuose atsirado vėliau, nei kitų namuose atsirado kompiuteriai.

Amžinatilsį tėvelis niekuomet neturėjo automobilio ir neturėjo turėti, keitė darbus vieną po kito, nuomojosi namus įvairiose Lietuvos vietose, užsiiminėjo eksperimentais – nuo grybų auginimo (ne, ne tų grybų, nuo kurių nuoviro matai spalvas, – augino miške, norėjo įrodyti, kad galima auginti ne tik pievagrybius, bet ir žymiai brangesnius miško grybus) iki dviračių konstravimo. Todėl šioks toks požiūris į kitus iš aukšto buvo jam, sakykime, nesvetimas.

Bet ne mažiau nei miesčionių, lakstančių baltais „žiguliukais“, tėvai nemėgo „kūrybinės inteligentijos“, menininkų ir žmonių „prie meno“, tradiciškai trinančių kėdes kavinėse, kur iki išnaktų gerdavo konjaką ir rūkydavo cigaretes, kol oras būdavo mėlynas nuo dūmų (ak, kava, konjakas ir cigaretės, Europos politinio korektiškumo ir tėviškos valstybės globos pražudytas malonumas, kurio tenka ieškoti vis toliau – Stambule, Dubajuje, Tokijuje ar Jerevane – kuo toliau, tuo didesnė tikimybė, kad dar nebus pasiekusi kaulėta nuodėmingo džiaugsmo smaugimo ranka).

Todėl, kai augau ir dariausi paauglys, ir norėjosi tėvus ir kitus suaugusiuosius nervinti, turėjau platų pasirinkimą, iš ko rinktis. Iš pradžių pasistengiau pats pasidaryti bohemininku, naktimis skaityti, rūkyti ir būti susiraukęs. Skaityti knygas, kurių kiti nesupranta, ir niekinti viską, ką supranta visuomenė. Paskui nusibodo ir persimečiau į kitą pusę. Kitoje pusėje, kaip man pasirodė, įvairovės ir gaivios minties buvo tiek pat, o valgis buvo skanesnis (apie čia sklandžiusias mintis dar pakalbėsiu).

Pradėjau džiaugtis tuo, ką anksčiau niekinau (juo labiau kad tada spalvingai bohemai buvo imtas priešpriešinti ne mažiau spalvingas kapitalo kaupimas – kioskai ir mugės, kur begėdiškai ir ryškiai švietė ankstyvasis kapitalizmas). Gerdavau vokiškas apelsinų sultis, rūkydavau geras cigaretes ir maniausi esąs gyvenimo šeimininkas. Toks turtingas ir savimi pasitikintis niekuomet nesijaučiau nei prieš tai, nei po to.

Atsimenu, tuomet, ilgai nesimatęs, sutikau Vilniuje, Pilies gatvėje, draugą, kuris kartu su manim buvo boheminės veiklos išpažinėjas, o paskui pasirinko tai kaip savo pragyvenimo šaltinį ir tapo režisieriumi. „Ką dabar veiki?“ – klausia. Kažkaip nieko kita nesugalvojau atsakyti, todėl pasakiau tai, ką dariau pastarąsias tris dienas – dieną naktį palinkęs prie kompiuterio barškinau vertimą, kuris mane paskui maitino mėnesį. „Pinigus uždirbinėju.“ Atrodo, norėjo nusispjauti ant šaligatvio, bet susilaikė. Su gailesčiu pasižiūrėjo, sumurmėjo: „Visi jūs dabar pinigus uždirbinėjate“, – ir nusisukęs nuėjo sau.

APIBRĖŽTI SUNKU

Kai pradedi pasakoti apie tai, kas yra bohema, susiduri su sunkumais. Tie, kurie save laiko ar vadina bohema, ne visada yra bohemos atstovai, nors ir norėtų.

Vienas dalykas aiškus – bohemiškas gyvenimas yra savanoriškas neturtas turtingoje visuomenėje. Negali būti bohemos atstovu nei Indijoje, nei Afrikoje – ten, kur skurdas pasiekiamas ranka ir kur netauraus skurdo iki kaklo, nėra bohemos. Kaip, beje, nėra ir depresijos, mažiau skyrybų ir poreikio žmonėms analizuoti savo dvasios gelmes ir bandyti suprasti, kodėl nesi toks laimingas, koks norėtum būti.

Be to, tas neturtas privalo būti savanoriškas arba bent jau kylantis iš tauraus, rafinuoto tingėjimo. Tas, kuris vargsta dėl menkos kvalifikacijos, menkų įgūdžių arba dėl paprasčiausio bukumo, nėra bohemos atstovas. Bohemiškas skurdas turi būti kilnus, jis turi būti iš pasirinkimo, o ne iš būtinybės.

Kai klausdavau draugų ir pažįstamų, kas jiems yra bohema, pirmas atsakymas būdavo – prasigėrę menininkai. Arba menininkėliai. Žmonės su vynelio buteliu.

Dar atrodo, kad bohema nėra draugiška ir tiems, kuriems menas sekasi per gerai. Menininkas, turintis daug užsakymų, gerai apmokamas, populiarus ir kviečiamas į priėmimus prezidentūroje, vargu ar gali save vadinti bohemos atstovu – buvę draugai tikrai jo nebelaikys tokiu bet kuriuo atveju. Kaip žmogus pietinėse JAV valstijose nebegali dainuoti bliuzo, jei turi sveikatos draudimą ir naują automobilį, taip ir bohema – jau nebe tavo žmonės, jei paimi nekilnojamojo turto paskolą ir nusiperki naują butą.

O kalbant apie prasigėrimą ir alkoholį, čia niekur nesidėsi. Alkoholis visais laikais ėjo kartu su menu už parankės. Kaip jaunos merginos mėgsta piktus ir niūrius poetus bei tapytojus, taip tie poetai ir tapytojai dažniausiai negali gyventi be alkoholio.

Tai – ne tiesioginė priklausomybė („turiu gerti, kad galėčiau kurti“), o tiesiog tų pačių sielos savybių atspindžiai. Sielos, galinčios kurti, struktūra dažniausiai reikalauja tepalo ir nuskausminamosios medžiagos, kad galėtų iškęsti gyvenimą. Labai retai kada kūryba kyla iš ramios, subalansuotos ir besišypsančios asmenybės. Kūryba gimsta iš širdies kančios, iš nepasitenkinimo, pykčio ir nesugebėjimo prisitaikyti prie esamos sistemos, prie socialinių konvencijų, prie to, ką ir kaip vertina visuomenė. Alkoholis ir narkotikai padeda iškankintai sielai gyventi.

Žinoma, pomėgis kilnoti stiklelį – ne kūrybiškumo garantija. Velnio lašai lydi ne tik genialias, bet ir pačias banaliausias mintis, kurios nuo jų pasidaro dar nuobodesnės ir įkyresnės. Todėl bet kurioje bohemos minioje visuomet yra ne tik menininkų, bet ir žmonių „prie meno“ – tokių, kurie gyvenime nieko nesukuria, bet tik „trinasi“. Bohema juos toleruoja, nes jie tolerantiški bohemai ir neteisia jos taip, kaip ją teisia kiti.

Bohemos atstovai gali Jums sakyti, kad jų visai nejaudina kitų žmonių nuomonė, bet tai – tik poza. Nuomonė jaudina visus. Visiems reikia įvertinimo ir patvirtinimo, ir juo atkakliau žmogus sako, kad tai jam nesvarbu, tuo įdėmiau jis klausosi ir stebi, kas apie jį kalbama, kaip į jį žiūrima, kas apie jį galvojama.

Formalus bohemos apibrėžimas – neturtinga kūrybinė inteligentija, literatūros ir teatro veikėjų ratai. Prancūzai jau kelis šimtus metų čigonus vadina bohémiens, Bohemijos gyventojais. Anuomet buvo manoma, kad Bohemijoje, kuri yra dabartinės Čekijos teritorijos vakarinė pusė, gyvena čigonai (nors jų ten gyveno nemažai, bet tai tikrai nebuvo čigonų kraštas), kurių gyvenimo būdas XIX amžiuje sulygino juos, bent jau visuomenės sąmonėje, su Paryžiaus menininkais – neturtingais ir pasileidusiais.

Menininkus, kurie tuomet dar nebuvo laikomi prasigėrusiais (net vadino save „vandens gėrėjais“, nes negalėjo įpirkti vyno), pašlovino 1851 m. išleista Henri Murgerio knyga „Scènes de la vie de bohème“ (liet. „Vaizdai iš bohemos gyvenimo“) ir galutinai glamūrizavo dvi operos, abi vienodai besivadinančios „Bohema“: Giacomo Puccini ir Ruggero Leoncavallo. XIX amžius pašlovino ne tik neturtą, bet ir moralinį santykinumą (kas moralu, kas amoralu?), disciplinos stoką ir laisvą požiūrį į santykius su kitos lyties atstovais.

Tų laikų bohema kvepėjo jau naujai pastatytu Paryžiumi (be lūšnų), bet žmonės naujuose pastatuose buvo vis dar tie patys, atėję iš tamsesnių laikų, kai švietė dujos, o ne elektra. Visai kaip tie, kurie šiandien Lietuvoje gyvena erdviuose namuose ir butuose, beveik visi saistomi penkiaaukščių blokinių pastatų prisiminimų. Mes visi – išskyrus pačius jauniausius – esame persodinti į dirvą, skirtingą nuo tos, kurioje formavomės.

NE TOKIE UNIKALŪS, KOKIE NORĖTŲ BŪTI

Kaip ir dažnai nutinka, bendri priešai dažnai vienija ne mažiau nei bendri interesai. Bendro nepasitikėjimo, bendro apsigynimo nuo paniekos, bendrõs pašaipos biurgerio gyvenimui spygliai suvienija ir sujungia bohemos menininkus žymiai labiau nei jų kūriniai.

Juo labiau kad kiekvienas save bohemos atstovu laikantis asmuo jau yra užgrūdintas giminių ėdimo, jų nuolatinių priekaištų („susirask darbą“, „gyvenk kaip žmogus“, „kiek tave galima išlaikyti“, „kada tu suaugsi“) ir įpratęs prie sunkiai susierzinimą slepiančių draugų, tėvų ir artimųjų, kai ateina prašyti keliasdešimties litų arba pasinaudoti dušu, arba kitaip prisišlieti prie to, ką tas nuobodus žmogelis turi užsidirbęs ir susikūręs, ir tuo pasinaudoti.

Iš tikrųjų biurgeriams, pilkiems draudimo agentams, automechanikams ir mobiliųjų telefonų pardavėjams bohemiškų giminaičių reikia ne mažiau, nei tiems bohemininkams reikia jų. Niekas taip neįprasmina gyvenimo ir nepatvirtina, kad elgiesi teisingai ir dorai, kaip atėjęs pinigų prašyti pusbrolis, jau antrus metus bandantis susirasti darbą teatre ir vargstantis nuo vieno atsitiktinio uždarbio iki kito. Kai abejoji, kokia gyvenimo prasmė ir kam nuo to geriau, kad kiekvieną rytą važiuoji į biurą ir dėlioji popierius iš vieno aplanko į kitą, gali pažiūrėti į bohemišką giminaitį, kuris net picai nesukrapšto pinigų, o alų renkasi pagal kainą, ir galvoti: „Ačiū Dievui, aš nors ne toks kaip jis.“

Panašiai gali galvoti ir tie, kurie save laiko bohema. Kiekvieną dieną miegoti iki pietų, o paskui gerti iki ryto ir šnekėtis nėra taip patrauklu, kaip galėtų pasirodyti. Užtat galima žiūrėti į praplikusius, prasto kirpimo kostiumais apsivilkusius vyriškius, žingsniuojančius į savo beprasmes tarnybas, į jų negražias žmonas, į nuobodžias šeimas su vaikais ir akropoliais, į jų keliones pas gimines į kaimą ar poilsines keliones į Egiptą ir galvoti – gal mano knygos niekas neleidžia arba mano spektaklio niekas nestato, bet nors aš ne toks kaip jie. Ir ačiū Dievui už tai.

Tačiau liūdniausias dalykas, kurį galima pasakyti apie bohemą, kad ji – ne tokia originali, kaip apie save mano. Taip, tikrai taip. Kalbu ne tik apie apdarus ir papuošalus. Jie šiais laikais bohemai tokie pat standartiški ir privalomi, taip pat nerodantys ypatingos išmonės, kaip ir biuro vergų eilutės, batai ir kaklaraiščiai. Suverti ant virvutės medžio karoliukai arba iš ryškių siūlų nupinta virvelė gal kažkada ir buvo originalu, bet kai kiekviena mergina kavinėje su tokia apyranke, sunku būtų patikėti, kad tas radikalus simbolis reiškia ką nors kita nei labai neradikalią priklausomybę apibrėžtai socialinei grupei, besielgiančiai ir atrodančiai pagal jai nustatytą tvarką.

Kalbu ne tik (ir ne tiek) apie išvaizdą – svarstau apie bohemos kalbas ir mintis. Nepatingėk, skaitytojau, atsisėsti kada nors su bohemiškais draugais, jei tokių turi (o jei neturi, susirask), nepatingėk išgerti kelis butelius nebrangaus vyno ir klausykis kalbų. Auksinių minčių, vėliau išaugsiančių į kūrybos klasiką, vargu ar išgirsi, taip pat ir sąmojų, stebinančių gaivumu. Tos kalbos bus tokios pat nuobodžiai pasikartojančios, kaip ir pilkas dienas stumiančio tarnybos baudžiauninko ir miesto avilio gyventojo bambėjimas apie benzino kainą, kiek meistrai paėmė už automobilio remontą, nekilnojamojo turto paskolos palūkanas ir giminaičių ligas. Bohema kalbės apie naujas savo pažįstamų kūrybines nesėkmes, juoksis (bet nelabai energingai) iš prekybos centrų ir piktinsis statybos bendrovėmis, ir bėdos dėl pinigų.

O bohemos susibūrimo vietos, tos pačios kavinės su tais pačiais veidais kiekvieną vakarą, yra nuobodybės viršūnė, ir patys bohemos atstovai tai noriai pripažins, jei tik atvirai su jais pasikalbėsite. Bohemos kavinė yra patraukli (kaip tos visuomenės, į kurią nori patekti, simbolis; lyg toks aristokratų klubo variantas, tik be metinio narystės mokesčio ir su nuzulintais puodeliais) tik tiems, kurie labai jauni arba labai nepatenkinti savo tėvais (dažniausiai tėvais nepatenkinti būtent todėl, kad jauni). Dar bohemos kavines mėgsta minėti turistiniai vadovai – tokių vietų atvaizdai jų puslapiuose, kaip jiems atrodo, suteikia daugiau „vietos skonio“, „vietos autentikos“. O turistai, savo šalyje net nesidomintys neturtingais menininkais, nuvažiavę į užsienį visai noriai užmeta į juos akį, kaip į vietos egzotikos dalį.

Bohemos kavinė – kone labiausiai stereotipinė iš visų maitinimo ir girdymo įstaigų, esanti vienoje gretoje su mėsainius siūlančia greitojo maisto užkandine ir lietuviškų patiekalų restoranu, kur ant sienų tos pačios tarkos, akėčios ir spragilai, o meniu lapai surišti ašutine virve ir su medžio viršeliais.

IŠVADOS NEBUS

Parašiau ir galvoju – tai kokia gi mano išvada apie bohemą? Gera ji ar bloga? Reikia jos ar nereikia?

Pirmoji (galbūt ir paskutinė) atėjusi į galvą teigiama funkcija – tai civilizuotos visuomenės patvirtinimas, jei norite, tai aukščiausio visuomenės išsivystymo etapo žyma.

Jei yra bohema, tai reiškia, kad visuomenė labai išsivysčiusi ir joje gali egzistuoti ne tik menininkai, bet ir žmonės, kurie norėtų būti menininkais, bet nelabai sugeba, arba tokie, kurie yra menininkai, bet vos tegali iš savo meno išgyventi. Kad ir kaip būtume pasibaisėję finansiniais ir buities vargais, per kuriuos turėjo ropoti tapybos genijai, kaip Vincentas van Goghas arba prancūzų impresionistai, reikia pripažinti, kad tokiems kaip jie galimybės vargstant kurti savo meną atsirado tik tada, kai suklestėjo industrinė Europa – XIX amžiuje.

Ar daug žinote apie viduramžių menininkus, šokiravusius visuomenę nelauktais kūrybiniais ieškojimais ir naujomis formomis? Taigi, kad ne: tais laikais menininkai arba gaudavo užsakymų iš tų, kurie duodavo užsakymus (bažnyčios ar itin turtingų aristokratų), arba galėjo savo kūrybiškumą pareikšti ištapydami savo namelio langines, žinoma, jei tą namelį turėjo. Tas pats galiojo muzikams, aktoriams ar rašytojams, kuriems ano meto ekonominės sąlygos buvo žymiai griežtesnės nei per pastaruosius du šimtmečius. Arba turi darbą, tarnybą, pajamų šaltinį, arba neturi galimybės prasimaitinti: ne ta prasme, kad neužtenka vynui, o ta prasme, kad miršti iš bado.

Dolce far niente, palaimingas tinginiavimas, galimybė slampinėti ir svarstyti apie tai, kokią pjesę reikėtų parašyti, galimybė išgyventi (nors ir varganai) iš atsitiktinių parašymų į kultūros žurnalus arba atsitiktinių vaidmenų teatre – naujųjų laikų fenomenas ir kone didžiausia prabanga, kurią žmonijai atnešė gamybos efektyvumas ir pridėtinės vertės kūrimas. „Laisvasis menininkas“, t. y. menininkas, galintis spjauti į ekonominę santvarką ir sugebantis išgyventi darydamas tai, kas jam patinka, – tai pastarąjį tūkstantmetį naujas dalykas, tai civilizacijos dovana, kartu pranešanti apie tai, kad civilizacija jau pasiekė savo apogėjų ir kad dabar seks nuosmukis.

Todėl nesiimu spręsti, ar reikia mūsų gyvenimui bohemos, nes kas tie „mes“? Visuomenei, matyt, tai taip pat svarbi (nors ir labai nedidelė) jos sudėtinė dalis, be kurios jai kažko trūktų. Gamtai reikia ir samanų, ir gėlių, miške reikia ir kiškių, ir gyvačių, ir margos povo uodegos, reikia ir tingaus driežo, besišildančio ant akmens saulutėje, net jei ir daugelis kitų girios gyventojų nesupranta, kodėl driežas gali ištisą dieną snausti, kai paukščiai turi nešioti į lizdą sliekus atžaloms, o vilkai turi lakstyti paskui kiekvieną mėsos kąsnį. Tiesiog taip jau yra ir, matyt, teisybės tikėtis neverta.

Miesto IQ, 2009 vasaris