Vyninė „In Vino“ Nidoje – nuglostyta bohemos, bet vistiek verta dėmesio

Iš leidinio www.tiesa.com

Nida – tokia vieta, kur, gerai pasistengus, galima nesunkiai išbandyti visus restoranus, kavines beigi kitokias maitinimo įstaigas, ką ir stengiuosi daryti.

Tačiau „In Vino“ man visuomet likdavo už borto. Tai vyninė toli nuo turistinio tako, nudrožtame ir nudaužytame rašytnamyje (kažkada šie klaikūs pastatai aptrupėjusiomis plytomis, apsilupusiais balkonais ir stačiai kvėpuojantys Tarybų Lietuvos nomenklatūrine „kūrybinių darbuotojų“ praeitimi, buvo Rašytojų Sąjungos poilsio namai; dabar ankstesni gyventojai subsidijuotų kelialapių nebegauna ir pragėrinėja smegenis Vilniuje, o viešbutyje glaudžiasi materialiai skystesnis Nidos vasarotojų sluoksnis).

Kodėl „In Vino“ likdavo už borto? Priežasčių daug. Pirmiausia, apdainuota Vilniaus boheminės publikos ir panelyčių medinėmis apyrankėmis ir savo darbo moliniais auskarais, ai ai ai, kokia faina, kokia nekomercinė vieta.

Antra, interjeras būtent į tokią publiką ir taiko – visokie šmaikštūs užrašai kreida ant sienų ir virš baro (vynas sielai, vynas širdžiai) beigi pasirašymai ant sienų flomasteriais, meniu iš susegtų teatro programėlės formos lapelių ir skalbinių knybtukas, laikantis servetėlę aplink butelio kaklelį - atrodo baisiai faini, kai tau dvidešimt metų ir kai vienas didžiausių gyvenimo malonumų yra didžiuotis, kad neprisijungei prie biurgeriškos pilkosios masės, skubančios į darbą ir mokančios už automobilio lizingą.

Būtent tokius baisiai stilingus interjero ir aplinkos prikolus ir įsivaizduoja savo svajonėse tie, kas norėtų kada nors atidaryti restoraną (tiesa, jie vadina jį „restoranėlis“ arba „kavinukė“ ir įsivaizduoja, kad viskas atrodys kaip prancūziškame filme). Niekam, žinoma, nekenkia, bet man nekeldavo pasitikėjimo, kaip ir pati kategorija „vyninė“ – jau gana kad pilnas Vilnius vyninių, pusėje kurių priežioplės padavėjos nežino nė trijų vynuogių rūšių.

Čia publika irgi buvo visokia – vienai fyfai prie gretimo stalo įskrido musė į vyno taurę, ir panelė padarė nuostabią dramą: susiėmusi už kaklo ir žiaukčiodama išbėgo į balkoną, kur kankinės veidu gaudė orą, kol jos draugė keitė vyno taurę. Gerai, kad nenumirė nuo tokios nelaimės. Va tokios publikos šiaip restoranuose norisi mažiausiai: dėmesio stokojančių socialiai nepritapusiųjų, kaip ir be galo savim patenkintų bobelių iš televizijos, besisklaidančių savo įžymiais veidais, kuriuose pasitenkinimo ir subtilumo trūkumo mišinys. Tokių šioje vyninėje netrūksta.

Kalbant apie patį maistą ir gėrimus, turiu pasakyti, viskas išėjo geriau, nei maniau. Nuojauta kuždėjo, kad mūsų didelė kompanija valgius rinksis ilgai (taip ir buvo), todėl nusprendžiau iš pradžių pasirinkti vyną, prie nieko baisiai nederindamas, o tiesiog pagal savo asmeninį skonį. Vynas ne baisiai patogiai išrikiuotas virš baro, o artyn prieiti padavėja neleido („jūs čia neikit“) – matyt, visokių klientų būta praeityje. Tačiau prie baro sėdintis dėdė (gal savininkas, gal šiaip restorano draugas), labai ūkiškai paklausė, ar mėgstu „drūtesnį“, ir pasiūlė tą, kas ir taip man iš etiketės patiko: Herdade dos Grous, 2006 – raudonas regioninis Portugalijos vynas, įvairių vynuogių rūšių - čia parduodamas už 59 Lt (parduotuvėje 36 Lt, pagarba už kultūringą, ne per riebų antkainį). Vynas kalė tiesiai dešimtukan: raumeningas, tamsus, tirštas (kaip koks nors pietų Prancūzijos Pigassou, bet subtilesnis), uogingas ir stipriais kedro ir cigarų dėžės kvapais – tokio performanso anksčiau tikėdavausi iš sultingiausių basket pressed Australijos bombonešių, bet nieku gyvu ne iš Portugalijos. Visi svečiai laižėsi ir linkčiojo galvas.

(Antrasis butelis, Argentinos Familia Bianchi 2007 malbekas iš San Rafael, Medoza, kainavo tiek pat bet išsiskyrė nebent tvirtais ir beveik įkyriais taninais, jautėsi, kad jam galbūt reikėtų kokius du tris metus pailsėti ir pasenti.)

Meniu džiugino ir trumpumu, ir puikiais vertimais į anglų kalbą (gerus vertimus į anglų kalbą Lietuvoje labai mažai kur rasi, daugiausia pasitaiko niūrūs, kapoti ir dirbtiniai stiliai, primenantys apie V.M.Kapsuko Universitetą ir „Inturisto“ brošiūras). Draugai gyrė coq au vin, burgundiškame vyne keptą vištieną. 

Triušieną valgiusi žmona (kol šnairavo vaikai prie stalo: koks siaubas, nudobti ir valgyti tokį mielą padarėlį) irgi liko patenkinta, nors man paragavus mėsa pasirodė per sausa – tačiau Užkalnienė geriau išmano ir sakė, kad antraip būtų per riebu.

Aš pats valgiau antį ir likau patenkintas, bet ne priblokštas: bulvių košė buvo puiki, švelni ir ne pliurzė (ir kartu be gumulėlių), o anties konsistencija nors ir buvo gera, bet skonis gal buvo truputį per neutralus, ir gelbėjo tik saldaus, uogieningo padažo siūlai, kurie gerai derėjo prie vyno uogieninių natų ir galiausiai leido man įvertinti patiekalą teigiamai (gal, sakyčiau 7/10).

Visiems baisiai patiko užkandžiams paimtos alyvuogės – su tokiu fantastišku saldumu, lyg medum ar klevų sirupu pagardintos. O sūriai, pateikti rinkiniu, tai buvo nuobodoki ir sausoki, be meilės, o gal tiesiog per ilgai gyvenę šaldytuve. Prie vyno norėjosi kažko labiau aromatingo ir goslaus.

Desertai: nesveiko, pramoninio dydžio ledų kibirai (kiti sakė – gėlių vazonai) buvo neblogi ir vaikams padarė neišdildomą įspūdį. Po kavos (espresso buvo turbūt antras pagal gerumą Nidoje) paimti kokteiliai (kaipirinjos) buvo sumaišyti kompetentingai, nors man gal būtų norėjęsi, kad už 25 Lt būtų kiek stipresnis, o ne toks vandeningas, kaip kokiam naktiniame klube.

Vienu žodžiu, viskas buvo gerai. Vienintelė problema turbūt būtų be galo lėtas aptarnavimas – mes niekur neskubėjome, bet jei būtume skubėję, vakarienė būtų patampiusi nervus, kaip ir ne ypač įtikinantis dėmesys klientui. Kadangi valgėme su labai gerais, šimtą metų nematytais draugais, su kuriais galėjome kalbėtis daug valandų, labai norėjau, kad viskas būtų puiku, ir pats dariau tuos darbus, kuriuos šiaipjau turėtų dirbti padavėja: papilstyti vyną ir net nurinkti tuščias taures. Man nesunku, bet darbas kaip ir ne mano, kaip ir vaikščiojimas prie baro prašinėjant vieno ar kito, nes padavėjos neprisišauksi („kai mūsų padavėja turės minutę, gal galite jai pasakyti, kad mes jau seniai viską išsirinkome ir galime užsisakinėti desertus“). Taip, žinau, restorane buvo daug žmonių, bet padidėjusio srauto situacijos nevaldymas buvo akivaizdus: klientas gali laukti, bet jam neturi atrodyti, kad jį pamiršo.

Supratau: „In Vino“ yra papigintas ir truputį labiau pretenzingas „St Germain“ Vilniuje variantas, ir tai ne toks jau menkas pagyrimas. Ar eisiu vėl? Be jokios abejonės.

Septyniese (keturi suaugę, trys vaikai) sumokėjome 360 Lt, įskaitant vyną ir arbatpinigius.

„In Vino“, Taikos 23, Nida.

Tel. 8 655 77997

Nuo 10:00 iki 24:00

http://www.invino.lt/

Restoranas „Nerija“ Nidoje: labai arti tobulybės

Pradėsiu nuo to, kad Nidoje tikėtis labai gero maisto nėra rekomenduojama. Miestelio kulinarija, žinoma, pagerėjo nuo tų laikų, kai visur buvo tik taukini karbonadai ir žuvis, aplieta puskilogramiu sūrio (žuvies kepsnys „Skenduolės vilionė“) bei žuvis tešloje ir kepta duona su česnako užuomina; dabar yra ir gero maisto, ir šiokios tokios jo įvairovės. Atsidaręs prieš kelerius metus didelio maisto parduotuvių tinklo padalinys (nevadinsime vardu, bet tai „Maxima“) dar kilstelėjo kartelę, pasiūlęs gerų vynų ir šio bei to labiau tinkamo Vilniaus ponams, ir Nida nebėra kulinarinės nelaimės zona.

Tačiau kankorėžių, spyglių ir balto smėlio pasaulis visgi netapo valgio Olimpu, ir ponai iš sostinės su savo dideliais visureigiais ir plonomis žmonomis ir toliau gali teisėtai bumbėti, kad čia tas pats per tą patį: jei pavalgai vidutiniškai, tai ir puiku. Restoranas „Nerija“ yra išimtis, ir tokia ryški, kad kartais tiesiog atrodo per gera.

Į restoraną „Nerija“ šįkart nuėjome neplanavę (kitais kartas užsisakydavom staliuką iš anksto, tą pačią dieną, bet dabar krizė net ir Nidoje kiek paretino lankytojų gretas brangesnėse vietose ir užsisakinėti nebūtina) – ėjome „Nerijon“ impulsyviai, nes negavome valgyti kitur, kur pralaukėme pusantros valandos kaip paskutinės aukos ir iš mūsų net nepriėmė užsakymo. Ta vieta prie marių, kur negavome valgyti ir kur su lankytojais elgiasi, kaip su tuščia vieta, vadinasi „Pastogė“, ji apsodinta labai gražiomis gėlėmis, bet be tų gėlių, vaizdo ir poros draugiškų padavėjų ten nebeliko nieko, dėl ko ten reikėtų eiti (40 minučių lauki, kol atneš meniu, paskui dar 40 minučių niekas neprieina ir neaišku, ar kada nors prieis, prie gretimo stalo prarūkytais balsais kvatoja apygirčiai nuoperdos vokiečiai, dar prie kito trailer trash išvaizdos rusai, kaip iš „Jerry Springer Show“, apsivilkę wife-beater maikėmis ir su dideliu psichu šuniu po stalu, kuris loja ant visų, o dar prie vieno stalo vėl apsibezdėjusių vokiečių pulkelis, kaip ir kiekvieną kartą, aiškinasi dėl kiekvieno lito savo sąskaitoje).

Vienu žodžiu, nusprendėm išeiti, Užkalnis garsiai išsikoliojo, vartodamas nenorminę leksiką, ir pasirinkom jau kelis metus žinomą ir mylimą beigi brangią (visomis prasmėmis) „Neriją“. Ką čia tie pinigai, sutaupysim kitą kartą kur nors kitur.

„Nerijos“ virtuvė yra gana eklektiška ir vienu žodžiu neapibrėši, bet dėmesys grybams, jūros gėrybėms, paukštienai ir avienai man sako, kad jei reikėtų greitai ją apibudinti, tarčiau taip: šiuolaikinės interpretacijos šiaurės Italijos maisto tema.

Meniu nestovi vietoje, ir iš naujų patiekalų (nematytų prieš metus) pradžiugino lasagne su voveraitėmis ir baravykais: švelnu (nors ir gana riebu, bet tiek, kiek reikia) ir subtilu.

Kitas naujas patiekalas, atrodantis gana prancūziškai, buvo keptas ožkos sūris su burokėliais, gosliai blizgančiais lyg kokios baugios jūros gėrybės, o ne kaip banali daržovė iš lietuviško daržo.

Iš senų ir pamėgtų patiekalų absoliučiai nenuvylė ėriena, o antis su sirupu glaistytais pakeptais obuoliais ir plonu tarkuotų bulvių blyneliu tiesiog kalė į dešimtuką.

Labai didžiavausi, kad pavyko parinkti vyną, kuris ir neprivertė palikti visų pinigų, ir gerai derėjo ir prie tų grybų ir prie anties: švelniai vaisiškas, labai vasariškas ir gaivus, bet kiek nuodėminga salduma glostantis Austrijos rizlingas (Weingut Wimmer - Czerny Weelfel Riesling Wagram 2007) kvepėjo kompotiniais persikais ir kriaušėmis, vasariškai džiugino ir neužmušė maisto, kurio skoniai buvo pasteliniai, neįkyrūs, kaip ir pati Nida ir jos smėlio ir samanų spalvos.

Šį kartą rinkau vyną pats, bet iš ankstesnės patirties žinau, kad „Nerija“ – absoliučiai vienintelis Nidos restoranas, kur dirba padavėjai, kvalifikuotai padedantys išsirinkti vyną, ir ne tik pasakyti, kad „prie žuvies geriau gal baltas“. Vynų meniu restorane stiprus, labiau europietiškas nei Naujojo Pasaulio, ir nors daug tikrai įspūdingų pavyzdžių kainuojančių apie pusantro šimto litų už butelį, laisvai galima rasti tinkamą gėrimą ir neišleidus nė šimto.

Krizės laikais skaičiuojančius pinigus džiugino ir neįtikėtinai kuklus vyno antkainis: „Vyno klubo“ parduotuvėje mažmeninė minėtojo rizlingo kaina 56 Lt, restorane – 70 Lt. Kai beveik visur kitur įprasta už šimtą litų pardavinėti restorane tai, kas parduotuvėje kainuoja 30 Lt, čia tiesiog toks jausmas, kad tavo vakarienę kažkas subsidijuoja.

Kas retai būna, čia nenuvilia net ir desertai: namų gamybos ledai, stiprių skonių ir ryškių spalvų – nuo serbentų iki kivių su mėtomis – yra ne tik įsimintini, bet ir jų atneša tiek rutuliukų, kiek nori (visa porcija – keturi rutuliukai, bet gali įdėti ir vieną, ir du, ir tris), ir paskaičiuoja tik už tiek, kiek užsisakei. Apskritai, „Nerijoje“ yra tokie seno gero serviso puikumai, beveik neįsivaizduojami kitur, kaip vienos porcijos padalinimas į dvi lėkštes (paskaičiuojant tik už vieną patiekalą). Skirtingai nuo daugelio kitų restoranų – Nidoje, Vilniuje ar Londone – padavėja ar padavėjas žino, ką daro, ir vaišina svečius, o ne bėga atsiklausti, ar galima jam atnešti antrą lėkštę.

Man labai sunku prie ko nors „Nerijoje“ prisikabinti: paprasti patogūs staliukai su staltiesėmis, geri įrankiai ir indai, didžiuliai langai (tiesa, žvelgiantys ne į marias, bet į medžius ir aplinkines vilas), nepopierinės servetėlės ir tobulai švarūs beigi erdvūs tualetai. Jei būtinai reikėtų ką nors kritikuoti, sakyčiau, kad mineralinis vanduo galėtų būti atvėsintas, o ne kambario temperatūros, bet tai smulkmena.

Trumpai pasakysiu: tai absoliučiai geriausias Nidos restoranas; jei būtų Vilniuje, būtų vienas geriausių Vilniaus restoranų, o jei būtų Niujorke ar Milane, pagal savo maisto kokybę būtų labai sunkiai įperkamas bet kam, išskyrus turtuolius. Jei kada nors pasidarysiu labai turtingas, apsigyvensiu Nidoje ir man iš ausų lys banknotai, turbūt eisiu ten beveik kasdien.

Vakarienė aštuoniems žmonėms, keturiems vaikams, keturiems suaugusiems (ir vienai lėliukei, kuri tačiau beveik nieko nevalgė) kainavo 420 Lt, įskaitant ir arbatpinigius – bet reikia pridėti, kad labai alkani nebuvome, todėl kai kurie mūsų dalinosi dviese vieną patiekalą, o mano jauniausioji lepūnėlė dukrelė tiesiog apvalgė mamą. Ankstesniais atvejais, kai nestabdydavom su vynu, išmušdavo 500 Lt ir daugiau, bet su tuo vynu taip jau yra: kiek turi, tiek ir gali išleisti.

Restoranas veikia vasaros sezono metu ir Kalėdų ir Naujųjų Metų laikotarpiu.

Viešbutis ir restoranas „Nerija“, Pamario g. 13, Nida.

Tel. +370 682 38948, Tel./Fax. +370 469 52777
El. paštas: info@neringahotels.lt

Tinklalapis: http://www.neringahotels.lt/nerija_lt.html

Lietuvos pajūris 2010 metais

Pastaba: buvę netikslumai suredaguoti pagal gerų kontributorių pastabas.

Skaitytoja, atėjusi į vieną iš susitikimų, sakė: atnaujinkit tankiau blog’ą, o tai vis einu, žiūriu, atsiplėšiu nuo darbų, o ten nėra atnaujinimų. Manau, tai ir reikia padaryti. Keli įrašai buvo, bet kai kuriuos skaitytojus užkabino, kad ten daugiausiai skirta debilų auklėjimui, o ne pagrindiniam kontingentui linksminti, džiuginti ir informuoti.

Kaip ir kiekvieną vasarą, su šeima atostogauju Nidoje, kur bandau daug pasivėžinti dviračiu, pasimaudyti jūroje ir šiek tiek nudirbti darbų bei susitikti su interesantais restorane "Seklyčia" (čia tas, kur prie minigolfo aikštyno prie marių, pakeliui į jachtklubą Lotmiškio gatvės gale). Šįkart taip jau papuolė, kad pirmas keturias dienas teko praleisti Šventojoje ir Palangoje, kur jau seniai nebuvau mynęs savo koja – Palangoje paskutinį sykį buvau prieš dešimt metų, o Šventojoje bent jau trisdešimt metų nebuvau buvęs.

Apie Šventąją daug papasakoti negaliu, kadangi buvau apsistojęs dosniai mums pasiūlytame namelyje ant paties paplūdimio (pliažo) ir miestelyje buvau tik apie trisdešimt minučių, su tikslu apsipirkti būtiniausiomis maisto prekėmis vietos nepriklausomame prekybos taške (Maximų tenai, sako, nėra, išrankesnė klientūra važiuoja Palangon, bet išrankesnės, taip sakant, ten nėra taip jau labai ir daug). 

Iš pusvalandinio apsilankymo supratau, kad legendos buvo tikros: keisti tarybiniai namai, vieni ne iki galo pastatyti, kiti jau apgriuvę, skaitlingi lariokai su čeburekais beigi kebabais, ir visas vaizdas, kaip atrodytų dišoviausias Turkijos kurortas, jei jį pabandytų sukurti Lietuvoje. Gatvėmis špacyruoja gopnikai su savo damomis, elegantiškai kramtančiomis į taukiną popieriuką pamėlusio skenduolio spalvos čeburekus.

Pradžiuginio bei nustebino vintažinis prekybcentris, o tiksliau, kaimo promtovarų parduotuvė su keistai paslaugiomis pardavėjomis ir labai vykusiu pietų Italijos Puglia Primitivo vynu (24.00 Lietuvos litai už nol septympenki litro talpos butelį), bet kiti dalykai buvo nuostabūs: nė vienas bent kiek geriau žinomas kitur prekyženklis išskyrus Coca-Cola nebuvo pristatytas, aber buvo sočiai jaunystę primenančios egzotikos, kaip antai daniškas aliukas Faxe skarbonkėse. Faksas, neutralaus vakarietiško skonio lageriukas, nei geras nei blogas, ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės eroje skynėsi kelią ne blogiau, nei cigaretės Prince, ir pakėlė ant kojų ne vieną komercinį kioską mano jaunystės laikais (paskui, žinia, daugelis tų kioskų sprogo ir liepsnojo, bet tai jau ne daniško alaus kaltė).

Užtat Palanga vienareikšmiškai vertė iš koto. Mama ne goriuj būtų tiksliausias įspūdžio aprašymas, jei reikėtų apsieti be necenzūrinių ekspletyvų, ir Palangos centras, Basanavkė beigi Vytauto gatvė, pasišovė įrodyti, kad istorinio teisingumo nėra ir nereikia tikėtis, o viska, kas galėjo atsitikti blogiausia, sėkmingai atsitiko.

Sugriuvę ir užkaltais langais seni, XX amžiaus pradžios arba XIX a. pabaigos namai, apaugę pelėsiais ir kerpėm, aptverti faneros tvorom ir apstatyti begaliniais šlykščiais lariokais su visu proletariniu asortimentu: cukraus vata, kebabai, beliašai, čeburekai, o tarp jų bjauriai vaizdeliais nuteplioti atrakcionai, pripučiami ir nepripučiami, ir kioskeliai su kitajskais flip-flopais ir kitokiu šlamštu; dauguma medžių nupjauta velniop ir pastatyti kažkokie baisūs šviestuvai kaip iš srednej ruki rusiško kurorto. Tiesa, publika irgi tokia pat, rusiškos provincijos išvaizdos bet kalbanti lietuviškai: išsinešusios ciocios išpešiotais ir juodu paišeliu nubrauktais antakais, jaunos laibos mergos naglais žiurkių išraiškos snukiais, dažytais juodai plaukais ir jų kavalieriai su „Verseisos“ mados namų akiniais nuo saulės. Nemėgstu angliškų kurortų dišovos vulgarščinos, bet Palanga yra daug, daug kartų blogiau, supratau šią vasarą.

Negelbsti net parkas, kuriame kiek smagiau, bet aplūžęs ir Gintaro muziejus (balkonų turėklai nugriuvę), ir vos gyvi apibyrėję lenkti balti kiniški tiltukai per prūdus, Birutės kalne Vaidilučių ola apstatyta kokiomis tai plastmasinėmis Dievo motinos imitacijomis, o iš vaikystės prisimenami pastatai – guess what, aplūžę ir damušti, kaip ir viskas ten kitur tame mieste. Nėra pinigų, sakys visi: o tai kaipgi bus, visi pinigai jau seniai tikriausiai Valdovų Rūmuose ir "Vilniaus Chaltūros Sostinės" projektuose. Tfu.

Vienintelis nepavedęs ir vertas pagyros dalykas – Sabonio viešbučio „Pušų paunksmėje“ restoranas. Gyvenau ir valgiau ten prieš dešimt metų, ir aš jums sakau, vis dar taip pat gerai – nors ir nepigu (bet ne daugiau nei 10% brangiau, nei panašaus lygio ekvivalente toje miesto pusėje, kur prie parko), bet nebūtina rinktis brangiausius patiekalus, ir ką užsisakėm, viskas buvo išmoninga, įdomu ir skanu. Jei ne ta Palanga aplinkui, atvažiuočiau ten kada nors savaitgaliui.

Nida

Nidoje beveik niekas nepasikeitė. Kažkada rašiau, kad 4 asmenų šeimai, kad galėtų nestabdyti ir patogiai gyventi ir sau daug negaminti maisto, su būsto nuoma beigi visais ledais, dviračiais, skėčiais, restoranais ir kt. reikėtų apie štukos dienai (puristams: viena štuka = 1000 Lt). Skaitytojai tada sakė, kad ką tu čia aiškini, taigi nėra būtina tiek leisti. Aš ir nesakiau, kad būtina; ką jūs lendat ginčytis su tuo, kas jums nepasakyta. Aš tik sakiau, kad jei nestabdai, tai vidutiniškai tiek išsileidžia.

Mes kiek pristabdom, apsieinam su mažiau, bet daugiausia dėka rūpestingo planavimo, išankstinių apmokėjimų, įskaičiuotų į būsto kainą dviračių ir nevengimo apsitavarinti Maximoje ir šį bei tą kartais sau pasigaminti, nes pinigai ant medžių neauga. Bet vistiek norėdamas šiokio tokio patogumo, niekur nesidėsi be kokių šešių ar septynių šimtų per dieną, įskaitant būstą.

Didžiausias pasikeitimas: garsioji Nidos valgykla "Raudonasis žvejys", labiausiai nudrožtas visos Lietuvos abščepitas, apsistatė staliukais lauke, skėčiais, rodos, viduje įsirengė barą, kur prabangūs gėrimai stovi lentynoje, bet kiek teko matyti, padavėjos stovi lauke ir šnekasi, nes niekas ten valgyti nesustoja. Reputacija, matyt, didesnė už juos pačius. Sudaužyta iškaba, rodos, ne sutaisyta, o užstatyta ambrelomis su užrašu "Kalnapilis", bet nuo langų nukrapštyti pokraupiai virėjai, kurie savo gudriai primerktais žvilgsniais sako "Milosti prosim".

Pakeliui prie Gelbėjimo stoties, kaip visada, yra ledų-vaiduoklių fenomenas: šaldytuvų su brangiais keturličiais ledais daug, bet tų mergaičių, kurios turėtų prekiauti, niekada neprisišauksi: jos arba siuntinėja SMS žinutes, arba šnekasi tarpusavyje, arba išbėgusios naudotis tualetu (matyt, prekyba lauke pramuša ant šlapinimosi). Toje pusėje, kur mažo turgelio prekystalis, yra viena prekyvietė, kur parduoda ledus moteriškė, kuri visada darbo vietoje, bet visada nemaloni, visada rodo nepasitenkinimą, kad jai reikia dirbti, visada raukosi ir liepia vaikams staigiau rinktis, ir niekada neturi grąžos, tai aš ten niekada neinu ir neleidžiu eiti dukroms.

Buvome nuėję alaus, keptos duonos ir žuvytės tešloje į „Ešerinę“, kurios paskutiniuosius dešimt metų vengdavome, nes šiaipjau visada reikia nežmoniškai ilgai laukti. Taip buvo ir šį kartą, kažkaip jie sugeba užtikrinti lėtą aptarnavimą visais gyvenimo atvejais. Tik tiek, kad arti prie mūsų namelio. O šiaip, kaip ir anksčiau, geriausias maistas, vynas ir aptarnavimas „Nerijoje“, buvusiame Prekybos ministerijos poilsianamyje, tarp „Jūratės“ ir „Vilnelės“ (bet ten baisiai brangu, tai jau čia tokiam pasimaloninimui); visi pižonai ir į juos taikantys mėgsta eiti į „Nidusą“, kur buvusioje „Rūtoje“ (ten geri kepsniai, ir daug vietos lauke, o vakarais gali susisukti į pledukus, kaip senelių namų auklėtiniai, ir vieni šnairuoti į kitų žilstančias tobulai apkirptas makaules ir barzdeles bei jaunesnes žmonas, lakstančias tarp Lexusų ir kitokių Audi tankečių paskui neklusnius bamblius iš antros santuokos, aprengtus iš Benetono ir vis įsistatančius po gumbą). 

Demokratiškesnių kainų, aber labai gražioje lokacijoje ant marių kranto, prie vežimo, kur prisodinta nuostabių kaimiškų gėlių tagečių, galima rasti „Pastogėje“, kuri anksčiau vadinosi „Pašiūrė“ (bet dabar „Pašiūrė“ – tai cepelinais garsėjantis kabakas su fontanu centre ir stiklinėm sienom, prie autobusų stoties). „Pastogė“ yra vis dar labai smagi vieta. Ten dažnai gali matyti pusamžes lietuves tetas, su vaikučiais kalbančias kapota vokiečių kalba, ir atsivedusias ten valgyti savo žymiai vyresnius vokiečius diedus, bei tuos vokiečius, kurie nesimaitina grupėmis (grupinių ten neaptarnauja).

Tikriesiems gurmanams kava ir bulkutės yra Nidos bulkutinėje (p/n „Jūratė“ patalpose), ten visuomet švieži kibiniecai ir net, jei pasiseka, bandelės su sasyskomis, kurios yra vertos nuodėmės.

Nidoje praūžė Kuršių marių regata (mėgstantys trumpinti vadina negražiu žodžiu Kuršmarės, kas yra taip pat nepatrauklu, kaip visokie „libdemai“, „socdemai“ ir kitokie tingūs sutrumpinimai, kaip antai „gimdienis“, „vaisvandenis“; ot nepernešu): šį kartą buriuotojams neleido buriuotojai pasirinko sklaidytis nebe pievoje priešais prieplauką ir nugrūdo persikėlė į pačią prieplaukos teritoriją, kad visiems būtų truputį ramiau. Kaip ir kasmet, ilgiau negu pačios varžybos užėmė awordsų ceremonija (net jei neužėmė, tai taip pasirodė) ir nerealiai ilgas jachtų, kapitonų, rungčių, rėmėjų ir visko kito vardinimas (itin dažnai minima jachta pavadinimu „Džigi Džigi“, kaip suprantu, jie visada viską laimi [nors ir ne viską, bet taip atrodo - autoriaus pastaba]), dėl kurių žadėtas užbaigos koncertas, kaip visada, vėlavo bent pusantros valandos (šiaip ne dėl jų, o dėl škvalo, bet jei ne ceremonija, tai koncertas tikrai būtų prasidėjęs anksčiau; panaši valakita buvo ir praėjusiais metais - autoriaus pastaba).

Šiandien mieste jau laisviau kvėpuoti, ir visi laukia Žolinių (kai išlepusiems Nidos poilsistams suvežami drožinėti šaukštai, arbatos, duonos ir kiti dalykai ir parduodami už didelius pinigus, ir visi jaučiasi parėmę Tautos gyvastį irgi beigi natūralius kaimo verslus). Man liko ilsėtis beveik dvi savaitės, su kuo pats save ir sveikinu.

Apie knygą: Paulius Jurkevičius, "Staltiesės ritmu"

Didelis žingsnis teisinga kryptimi

Verdančioms blogą kavą bukoms fyfoms knyga tikrai nepatiks.

Paulius Jurkevičius, „Staltiesės ritmu“. Tyto Alba, Vilnius, 2010.

Man šioje knygoje pažįstamas ir autorius, ir aprašoma tema. Paulius Jurkevičius kažkada Vytauto Didžiojo Universitete man dėstė italų kalbą. Jis rašo į tą patį internetinį “Lietuvos rytą”, kaip ir aš: nekenčiamą visos šutvės ideologinių fariziejų, susirinkusių kur nors “Livejournal” bloguose, po vieno tokio savim patenkinto, trumpais sakiniais bylojančio išminčiaus sparnu, pasipuošusio renesanso menininko portretėliu, ir užrietusių savo snobiškas nosis, kai kalba apie ‚Lietuvos ryto‘ autorius: jie rašo ‘Komsomolkėje’. Suprask, galutinai niekingi padugnės.

Italų virtuvę, apie kurią yra ši Pauliaus Jurkevičiaus knyga, kaip bent pats manau, žinau ne iš nuogirdų, ir man ne paslaptis, kad mozzarella neturi būti vadinama “itališkas sūris”, kaip anuomet siūlė viena kalbininkų stribų nuovados, VLKK-NKVD debilė, nes nenumanė, kad vienoje šalyje gali būti daugiau nei viena sūrio rūšis.

Bet čia kalba ne apie tai: rašysiu ne apie faktus (jie knygoje, rodos, yra nepriekaištingi, suredaguota kruopščiai ir sudėta tvarkingai, be didelių kalbos Talibano prievartos požymių – išskyrus „Ryanair“ bendrovės pavadinimą, neteisingai parašytą 270 psl.).

Knygoje, pasakysiu iš karto, yra kelios silpnos pusės. Struktūra chaotiška ir besiblaškanti, labiau panaši į esė kratinį, o ne vientisą kūrinį. Gal tai ir neblogai: nėra tėkmės, bet galima skaityti nuo bet kurios vietos. Kai kurie autoriaus stiliaus aspektai patiks ne visiems: dažnai pekrauta mandrų pavadinimų, rodos, bandant priminti, kad autorius juos žino; dažnos metaforos yra pritrauktos už ausų ir atrodo dirbtinės ir nerangios. Man pačiam patinka paprastesnis rašymas, bet čia tik mano skonis; gal kitiems smagiau gėlėtas ir puošmenomis apkaišytas barokinis stilius.

Nepaisant visų šių dalykų, knyga atlieka labai svarbią funkciją: autorius nebijo pasakyti ir paaiškinti debilams (kai kur nekantriai ir dažnai piktai – bet tai ne trūkumas, o privalumas), kad jie debilai, skonio neturintys provincialūs mulkiai, savo tamsumą slepiantys už tarybinės publicistikos šedevro: dėl skonio nesiginčijama. Tas posakis teisingas tik ta prasme, kad protingi žmonės tikrai su glušais neišmanėliais neturėtų ginčytis, o tik pasakyti jiems, kad jie yra buki mėšlaugraužiai, ir turėtų užsikimšti ir nesikišti su savo durnom nuomonėm. „Dėl skonio nesiginčijama“ dažnai yra suprantama ta prasme, kad visų nuomonė vienodai teisėta ir vienodai vertinga. Girdi, jei kam nors patinka dantimis atsidarinėti alaus butelius, tai čia tiek pat vertingas ir individualus įprotis, kaip prie espresso kavos gerti vandenį.

Taip, nuomones gali turėti ir neišmanėliai, tai jų teisė, bet išmanančiųjų teisė (ir pareiga) yra jiems pranešti, ir, jei reikia, prieinama forma, kad jie yra durni ir turėtų apsikasti lapais.  

Nes antraip išeina taip, kad net tie aukos, kurie kavą vadina „ekspreso“, kažkuriuo momentu susigalvoja, kad ir jų tarimas turi teisę gyventi. „Kaip aš noriu, taip ir sakau.“ Tu teisus. Aš irgi kaip noriu, taip ir sakau, ir tau dabar sakau, kad tu esi mažaraštis debilas, kuris nemoka taisyklingai kalbėti.

Paulius Jurkevičius knygoje tai paaiškina – nenuilstamai, gal kai kur pasikartojančiai, bet ką tu žmogau padarysi, jei tupoms fyfoms ilgais lakuotais nagais, Lietuvoje blogai verdančioms kavą ir parduodančioms ją kaip gerą daiktą, reikia aiškinti ir aiškinti ir aiškinti, kuolą ant galvos tašyti, nes kitaip nesupras. O net jei nesupras, tai vistiek reikia tą kuolą tašyti, nes tašymas yra reikalingas kaip sakralinis veiksmas, kaip apsivalymas, kaip piktų dvasių išvarymas.

Literatūriniu požiūriu, knygoje Jurkevičius rašo stipriausiai, kai žeria faktus apie gamybos technologiją, rūšis ir kategorijas, apie makaronus ir grybus, vynus ir žuvis: ten prikibti nėra prie ko. Autoriaus moralizavimai, nors ir ideologiškai teisingi, bet nėra pakankamai įvairūs, ironija ir sarkazmas ne iki galo išgaląsti ir ne visur įtikinantys – publicisto kalbos dovana ne visuomet adekvati teisingam ir šventam pykčiui, kurio Jurkevičius turi daug ir kurį galima tik pagirti.

Knygą verta nusipirkti, skaityti ją nebus nuobodu, o gausiai pažerti informacijos grynuoliai ilgam pagyvins santykį su italų maistu, kuris Lietuvoje žinomas, bet nepakankamai, mylimas, bet neinformuotai, ir kol kas nebeveik neaprašomas kvalifikuota ranka.

Atsakymas durnai skaitytojai

Pykčio - ne per daug. Jo per mažai. Nes pyktis - vienintelis vaistas dideliam kiekiui žmonių, kurie mums nuodija gyvenimą savo bukumu, savo pamokslaujančiu tonu, savo nebranda ir lėkštomis, pavėpusiomis įžvalgomis, kurių nereikia toleruoti (skirtingai nuo to, kaip jums pasakys jau apkartę iki užtėmimo akyse tolerastijos baltieji balandžiai, kuriems kažkas papasakojo, kad jų vapantis, mikčiojantis "duok durniui kelią" požiūris yra taurus ir visuotinai priimtas).

Štai tinkalalapyje "Londonietė" buvo perspausdinta mano recenzija iš šio blogo, apie japonišką lakštinių restoraną.

Ir ką tu pagalvosi, kažkokia varliagalvė skaitytoja parašė štai tokį komentarą:

"Nepykit, bet "straipsnio" (jeigu sita rasini galima tokiu pavadinti) stilius - tragiskas. Kazkoks minciu kratinys. Jokio rislumo. Man labiau panasu i kazkoki plana, fraziu rinkini, negu tvarkinga rasini. Baisu... Rasytojui turetu buti nors truputi geda toki pateikti spaudai, tuo labiau, kad savo svetaineje reklamuoja keleta savo knygu..."

Ignoruoti? Ne, ne šiandien, pagalvojau aš. Štai mano atsakymas:

Nepykstu, nėra už ką pykti. O kodėl turėtų būti gėda ("nors truputį")? Kad kažkokiai mažaraštei pusblondinei vištai, neturinčiai supratimo nei apie rašymą, nei apie skaitymą, NEPATIKO? Big deal. Prašom varyti atgal pas savo supermamas ir ten skaityti tvarkingus rašinius, prieinamus jūsų vaikiškam intelektui, su šypsniukais ir lotuliukais. Tarpausinės masės augyba - daugeliui jūsų socialinės kilmės supermamų yra lėtas procesas, o jums plaštakų kontrolė, leidžianti pirštagaliais maigyti sausainių trupiniais apibarstytą klaviatūrą, akivaizdžiai išsivystė anksčiau, nei kognityvinės funkcijos. Ar pakankamai rišliai išaiškinau?

Jei kvankai nepaaiškinsiu, kad ji kvanka, liksiu neatlikęs savo pareigos. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad nereikia tylėti, kai nepatinka: reikia sakyti, ir sakyti aiškiai, kad suprastų, ir žinotų. Net jei nepasikeis, kad būtų užsiregistravę ir prisimintų, ką apie juos galvoja.

Nes durniui ne kelią reikia duoti. Durniui reikia virtualiai duoti į galvą, arba mažų mažiausiai leisti suprasti, kokią vietą kitų žmonių pasaulyje užima jis ir jo kvaili vapesiai.

Debilų generacijos ženklai. Yahoo avatarai: subtilus kvietimas smurtauti.

Tie skaitytojai, katrie mane seka ant Feisbuko beigi Tviterio, žino, kad šiek tiek dažniau nei labai dažnai aš prapliumpu neapykanta, kuri atsiranda beveik iš niekur ir sukibirkščiuoja taip, kad paskui neišvengiamai būrys geradarių, taikdarių, tolerastų, balanso ieškotojų, "to be fair" harmonijos optimizatorių ir neapykantos nepriėmėjų puola mane raminti. (Prieš kelias dienas, pasidžiaugus ministrės Šimonytės drąsiu ir nedviprasmišku paaiškinimu runkeliams, kad jie buki runkeliai ir turėtų baigti vapėti apie ką nesupranta, buvo daug pasipiktinusių jos "nepriimtinu tonu", o Arkadijus Vinokuras lryte surašė tokį zyziantį ir zanudnai graudų paaimanavimą, kad norisi pakviesti kokį nors ministrą paburnoti dar, kad būtų vėl apie ką rašyti).

Šį kartą man užkliuvo Yahoo avatarai, tie debiliški piešinukai, kuriuose skystapročiai interneto naudotojai vaizduoja save taip, kaip jie save įsivaizduoja, ir taip, kaip nori, kad juos matytų kiti. Kartais už jų užkliūnu, kai ieškau internete ko nors, ir Yahoo Answers išmeta atsakymą.

Šiaip tai yra, žinoma, verkšlenančių debilų susirinkimas, papuoštas išsigimusios kalbos - be gramatikos, be skyrybos, be didžiųjų raidžių, ir pamargintas idiotiškais sutrumpinimais, liudijančiais apie rašančiųjų intelektą, prilygstantį smulkaus graužiko protui. Šis plakatas labai gerai iliustruoja:

Bet baisiau už viską yra naudotojų avatarai. Šlykštūs, savimi patenkinti išpopinto jaunimo veideliai - visokių rasių, visokių odos spalvų ir šukuosenų, bet vienodai pretenzingi, pabrėžiantys savo šiknavertę "individualybę" sušiauštais plaukais, ožio barzdelėmis, ausinėmis (nes jie klausosi savo debiliškų iPodų net ir avataruose), wrap-around akiniais, auskarais antakiuose ir stud'ais nosyse.

Dar jie labai daugelis mėgsta šlykščius "messenger bags", bet avataruose nesimato, išskyrus kartais diržą, kuris eina skersai krūtinės. Toks krepšys geriausia jei būna su kokiu idiotišku užrašu.

Dar jie mėgsta be galo stilingą apavą, tokias smirdančias baskietkes purvinais šniūreliais, jos irgi išreiškia jų individualybę ir kokie jie yra stylish.

Nekenčiu visos šios giminės. Visos išlepintos kartos, įsitikinusios savo teise ne tik į mokslą ir maistą, bet ir iPhonus, nemokamus skaipo skambučius, nemokamą WiFi, keliones su nuolaida miesto transportu, atpigintus bilietus į kiną, tėvų perkamus laptopus, "gap year" dyką gastroliavimą po pasaulį; jie visi yra pirmieji vartotojai viso "FairTrade" smegenų plovimo, "žmogaus sukeltos klimato kaitos" bulšito, jie visi yra įsitikinę, kad darbas jiems turi būti creative, inspiring ir promoutinti jų personal growth. Jie nebenori dirbti burgerinėse ir degalinėse, nes tai jiems yra McJobs: jie nusipelno kai ko geresnio.

Jie visą laiką kalba apie tai, ko jie nusipelno. Įkyrūs, buki, pretenzingi aukos. Štai vienas jų (courtesy Flickr).

Pamačius jų snukelius, kyla nenumaldomas noras jų atžvilgiu taikyti prievartą. Daužyti jiems per makaules jų dievinamais baltais Apple Mac kompiuteriais, o paskui paskutinį kartą trinktelti į tarpuragį iPhone'u ir apraizgius baltu iPod'o laidu palikti voliotis prie organinio maisto parduotuvės.

Išdžiūvusios smegenys barsto nuodais gimtąją kalbą

Nuotraukoje: kalbos normintojai pasirengę Jums padėti, jei turite problemų ar klausimų.


Kartais nėra vietos jokiam pakantumui ar supratimui. Šįkart tolerancijos nebus.

Skaitau antraštę iš Delfi:

L.Donskis: jei Š.Korėjos futbolininkų „neprižiūrėtų“ saugumas, jie visi išsilakstytų

ir toliau tekste: "Europos Parlamento narys profesorius Leonidas Donskis yra įsitikinęs, kad kiekvieną šios šalies futbolininką „prižiūri“ saugumiečiai, nes antraip visa rinktinė pasiprašytų politinio prieglobsčio."

Šitas įrašas nėra profesoriaus Donskio kritika. Aš netikiu, kad jis taip galėjo parašyti.

Kas nusprendė, kad tuos žodžius, pažymėtus raudonai, reikia dėti į kabutes?

Tai yra mano nevilties staugimas. Šitas įrašas yra apie rašytinio žodžio amebas, pribaugintos smegenų žievės invalidus, trūkčiojančius iš baimės, paralyžiuotus savo baudžiauninko sąmonės, įsitikinusios, kad kalbą jiems paskolino pasinaudoti pasmirdę unteriai iš kalbos gestapo kabinetų.

Jie drebančiais ir šlapiais iš baimės delnais negrabiai čiupinėja savo kalbą, bijodami jos, kaip senmergė užtaisyto pistoleto, jie taip sustingę iš baimės ir iš drebulio prieš valdžią, iš savo apsišikusios, iškišusios liežuvį meilės načalnikams ir taisyklėms, kad net savo tėvų kalba savo mintis bando surašyti apsisaugodami kabučių prezervatyvais, mat gali atsitikti, kad kažkuris žodis galės būti panaudotas ne tiesiogine, ne pirmąja prasme, taukuotais nuo lašękų pirštais ištepliotame tarybinių pseudomokslo nuokrušų prieš keturiasdešimt metų surašytame žodyne. Tie, kas tuos žodynus rašė, dabar kikena savo karstuose, skrepliuotai kosčiodami machorka ir Belomor-Kanalu.

Mokytojos, kurios išmokėt šiuos žmonės dėti į kabutes, tuometinės žurnalo "Moksleivis" korektorės ir visokios filologinės metodininkės - jūs turėtumėt atsakyti už tai, ką padariusios. Jūsų švelnios rankos ir tušinukai po 35 kapeikas prisidėjo prie lietuvių kalbos naikinimo daugiau, nei tarybų valdžia. Pragaro liepsnos ir smalos kubilai nebus jums gailestingi.

Indų restoranas angliškoje provincijoje: ar verta?

Laikraštis tiesa.com

Mano pažintis su indų virtuve prasidėjo paprastuose restoranėliuose, anglų meiliai vadinamuose „curry houses“, arba tiesiog „my local Indian“, kurie seniai nebepriskiriami egzotinio maisto kategorijai. Tai tiesiog penktadienio vakarienė ir daug alaus, kaip vilniečiams kokia „Čili pica“.


Turbūt reikėtų sakyti: susipažinau su indų ir bengalų virtuve, nes, kaip sako patys indai, tai, kas Anglijoje vadinama indų virtuve, yra greičiau Bangladešo patiekalai. Bet kadangi pats Bangladešas yra sąlyginai naujas dalykas žemėlapyje, paprastumo dėlei vadinkime tai indų virtuve.

Vietinės užeigos mielesnės

Prabangus indiškas restoranas, kaip koncepcija, man visada kėlė įtarimą. Atrodo, kad tai tie patys padažai ir patiekalai, kaip ir kitur, tik patiekti gražesnėse lėkštėse. Visada vertinau „vietines“ užeigas, neaprašytas kritikų, ir kaimų indiškus restoranėlius, nes į juos turistai neužeina vien dėl jų vietos. Ir nors nieko nepaprasto ten nėra (kažkas jau rašė, kad visi Anglijos indiški restoranai panašūs maistu, kaip McDonald’s mėsaininės), bet juose visada maloniai aptarnaujama ir jauku.

Yra kažkoks malonus prasidedančio savaitgalio jausmas: sėsti į minkštą kėdę, siurbti šaltą alų ir traškinti popadamus (paplotėlius, patiekiamus prieš maistą), vartant meniu ir sprendžiant, kokio aštrumo ir agresyvumo padažais kankinsime skrandį šįvakar.

Princes Risborough – senas ir gražus miestelis Bakingemšyro grafystėje, valanda automobiliu nuo Londono centro. „Radhuni Restaurant“ tame miestelyje rado 550 metų senumo pastatą ir, kaip patys sako, ten įrengė skoningą ir prabangų restoraną. Kalstyti įmantrūs indiški žalvario šviestuvai tinka prie senovinių sijų, o plačiaekranis televizorius, laukiamajame tylomis rodantis Bolivudo filmus, irgi negadina vaizdo.

Meniu patvirtina pirmąsias abejones, kad uniformuoti padavėjai ir prašmatnus interjeras, o ne maistas yra pagrindinė priežastis brangesniam meniu. Valgiaraštyje – tie patys patiekalai, kaip ir visuose indų restoranuose. Galbūt jie kiek rafinuočiau aprašyti, bet iš esmės tas pats: Indija, Pakistanas, Bangladešas – iš visų regionų po truputį. Iš šiaurės – daugiau žolių, iš pietų – daugiau pipirų, pomidorų ir visokių, kad ir mango, vaisių.

Blanku

Šatkaros vištiena su pomidorais („Shatkara Chiken“) buvo tipiškas aštrokas Pietų Indijos patiekalas. Bet pati vištiena – nepakankamai marinuota, viduje blyški ir primenanti neįdegusias miestietės studentės kojas pirmą atostogų dieną. Galėjai numanyti, kad vištiena dideliais kiekiais perkama iš didmenininkų ir pasirinkta pagal pigumą.

Ryžiai irgi nebuvo išskirtiniai. Ne, atsiprašau, išskirtiniai, nes dubenėliai (gana stilingi, keturkampiai) buvo reto mažumo ir labiau priminė sojų padažo indelius japonų restoranuose. Tokio mažo ryžių kiekio porcijoje dar nebuvau matęs. Matyt, pagal verslo planą kiekvienas lankytojas turi užsisakyti po du dubenėlius, ir taip restoranas užsikala sau pelną, nes kito pagrindinio pelno generatoriaus (gėrimų) antro stiklo prisišaukti sunku, kiek teko spręsti iš mojuojančių rankomis lankytojų.

Vištiena su mangais irgi buvo blanki, labiausiai buvo juntamas cukrus. Šis patiekalas dažniausiai užsakomas vaikams (kaip ir garsioji kokosinė Kormos vištiena, „Chicken Korma“), todėl jiems patiko. Bet taip pat būtų patikęs ir cukraus vatos gniutulas.

Padavėjų arba per daug, arba per mažai

Krosnyje kepta duona naan buvo tik vidutiniška. Kol atnešė, dar neataušo, bet sukrito ir neteko fantastinio purumo, kai, karštai garuojanti iš vidaus, ji plėšoma lengvai ir maloniai.Beje, iš virtuvės tą duoną mums nešė ilgokai, nes restoranas pasirodė bejėgis išspręsti daugelio brangių ir pobrangių restoranų problemą Didžiojoje Britanijoje: padavėjų pasamdoma daug, bet jų laikas ir energija nukeliauja ne ten, kur reikia. Jei jūs – vienas pirmųjų klientų, padavėjai kone lipa ant galvos ir neduoda kvėpuoti savo svetingumu. Kas 30 sekundžių klausia, ar ko nors netrūksta, vis bando pilti vandenį į dar visai pilnas stiklines.

Paskui restoranas prisipildo žmonių, ir tada padavėjų neprisišauksi. Jie laksto, vienas kitam trukdydami, o klientai kilnoja rankas, bandydami paprašyti dar vieno bokalo alaus. Beviltiškai.

Mirtinai sušalę desertai

Tą kartą vairavau, todėl alaus neužsisakiau. Užtat pasirinkome butelį vyno, kuris buvo egzotiškiausias dalykas visame meniu: „Sauvignon Blanc“ iš Indijos, Nandi Hill Grover Vineyards, 12,95 svaro. Vynas iš Indijos – skamba taip pat nenatūraliai, kaip jachta iš Mongolijos. Jo ir skonis buvo keistokas: nebuvo citrusinės gaivos ir tropinių vaisių, kuriais džiugina ši vynuogių rūšis Australijos ir Naujosios Zelandijos vynuose. Bet paragauti buvo verta – bent galima bus pasakyti, kad esi gėręs indiško vyno.

O jau kas visiškai nesiskyrė nuo kitų indų restoranų, tai amžinasis desertų meniu. Tas pats laminuotas lankstinys su tais pačiais ledais „suvenyriniuose“ plastikiniuose indeliuose. Jie užšaldyti iki Marso paviršiaus temperatūros ir kainuoja 0,35 svaro didmenos bazėje, o restorane parduodami už 3,50 svaro. Užtat vaikai gali pusvalandį daužyti sušalusius į akmenį ledus šaukštais, bandydami atsignybti gabalėlį, ir nors trumpam palieka tėvus ramybėje.

Negaliu pasakyti, kad vakaras buvo blogas. Tiesiog kainos ir kokybės santykis nenudžiugino – vakarieniavome 4 suaugę ir 4 vaikai, už patiekalus ir butelį vyno sumokėjome 160 svarų, įskaitant arbatpinigius. Bet pastatas įspūdingas, ir „senoji biblioteka“ yra gera vieta paganyti akis. Laiko tam tikrai turėsite pakankamai, ypač laukdami padavėjų.

Kur: „Radhuni Restaurant“, The Old Library, Church Street, Princes Risborough, Bucks HP27 9AA.

Kada: dirba kasdien 12:00–14:30 ir 18:00–23:00.

Daugiau informacijos www.radhunirestaurant.co.uk

Nauji vėjai restoranuose: kai valgytojai tampa buhalteriais

Vyno žurnalas, Nr. 19

Sakyti, kad ekonomikos krizė užkabino restoranų verslą – tas pats, kas sakyti, kad cunamis, nušlavęs pajūrio kurortą, sukėlė nepatogumų turizmui. Nors daugelis restoranų dar atvėrę duris, bet jiems teko visiškai pertvarkyti savo verslą. Klientai, atrodantys lygiai taip pat, kaip ir prieš porą metų ne tik ateina rečiau: jie ateina su visai kitomis viltimis ir kitokiais planais.

Paprasčiausia (ir neteisinga) prognozė buvo tokia: restoranams ir kavinėms ateina galas, nes, girdi, žmonės, prispausti sunkumų ir suplonėjusia pinigine, pradės valgyti tik namie.

Ne visai taip, arba, tiksliau, visai ne taip. Visiškai atsisakyti valgyti mieste gali tik nedaugelis: psichologiškai lengviau yra mesti gerti, rūkyti ar nustoti pirkti naujus drabužius. Žinoma, čia nekalbama apie tą kartą, kurią ekonominė padėtis dar devintajame dešimtmetyje atpratino nuo restoranų, prieinamų tik naujiesiems gyvenimo šeimininkams: tiems, kas galėjo lakstyti automobiliais tamsintais langais, pirkti virtus džinsus iš „komercinių parduotuvių“ ir už didelius pinigus net smaguriauti tikro šokolado saldainiais, kai visi kiti valgė sojų pupelių masės pakaitalą ir „marmeladinius saldainius“, apibarstytus baltu cukrumi, kurių konsistencija bei spalva priminė sutirštėjusio pramoninio tepalo gumulus, matytus ant lokomotyvų ašių.

Tai kartai, kurios atstovams dabar šešiasdešimt, septyniasdešimt metų, krizė užsitęsė labai ilgai – daugiau nei dešimtmetį – ir pakeitė jų įpročius visiems laikams.

Tiems, kas brendo ir gyveno laimingesniu laiku, yra kitaip. Valgymas prie staliuko, valgių pasirinkimas iš meniu ir pokalbis su padavėja žmogui yra svarbus ar malonus ne tik pats savaime: tai nuramina ir patvirtina, kad gyvenime dar liko šiokio tokio normalumo, kad dar yra gero gyvenimo prošvaisčių, nepaisant viso vargo – baimės netekti darbo, sumažinto atlyginimo ir nemažėjančios būsto paskolos įmokos.

Teko skaityti vieno rašytojo prisiminimus apie jo vaikystę ir atostogas, praleistas keliaujant automobiliu po gimtąją Ameriką: jo tėvas, nors ir ne varguolis, bet užaugęs Didžiosios depresijos laikais, nenorėjo leisti pinigų niekur ir niekam, todėl rinkdavosi labiausiai apšepusius motelius ir tik kartais nusileisdavo – tuomet šeima atsidurdavo restorane prie stalų su staltiesėmis, o stiklinėse su kola ir vandeniu cinguliavo ledo gabaliukai. Tada tas vaikas žinojo, kad gyvenimas yra geras, ir viskas bus gerai. Tą patį jaučiame ir kiekvienas iš mūsų, kai atsisėdame ant patogios kėdės prie švaraus stalo, ištiesiame kojas priešais save ir neskubėdami skaitome valgiaraštį.

Be šių teigiamų emocijų visiškai apsieiti būtų labai sunku. Todėl restorano neatsisakoma, tiesiog einama į jį rečiau, o kai einama – išsirenkamas kitas. Sunkmetis apsisuko gerais pinigais ne tik bankroto administratoriams ar batų remontininkams bei siuvėjams, keičiantiems paltų ir švarkų pamušalus (nuėjus į vieną tokią siuvyklą Vilniuje, įdomu matyti ant pakabų toli gražu ne varguolių apdarus: apsiaustai ir striukės, už kuriuos buvo mokėti tūkstančiai ir kurių savininkai dar visai neseniai nė neketino rūbų taisyti).

Per krizę verslas kaip ant mielių (arba – kaip ant kepimo miltelių) augo picerijose ir pigiuose kiniško maisto restoranuose: jie nusiurbė daugelį klientų, kurie anksčiau eidavo kitur. Pakito ir pačių valgytojų elgesys: klientai dažnai ateina tik tada, kai turi kokį nuolaidos kuponą ar kai galioja ypatingas pasiūlymas (anksčiau restoranų nuolaidų kuponus karpydavo tik paskutiniai šykštuoliai: nors nuolaidos kuponą skalbimo milteliams arba naujoms padangoms nesibodėdavo išsikirpti niekas, restoranuose kapeikauti absoliučiai daugumai atrodė nesolidu ir netauru). Atsivertę valgiaraštį, jie atsisako tų dalykų, kurie anksčiau sunešdavo restoranui visą pelną – užkandžių, desertų ir kavos.

Taip pat elgiamasi ir prabangesnėse vietose: ten, kur baltos staltiesės, kur servetėlės ne popierinės ir prie kiekvienos lėkštės guli daugiau nei viena šakutė. Restoranų savininkai nuo Los Andželo iki Stokholmo tvirtina, kad pagrindiniai pasikeitusio elgesio požymiai yra trys: atsisakoma užkandžių, atsisakoma desertų ir pasirenkamas paprastesnis vynas. Nuosavas restorano vynas (house wine) iš butelių be etiketės, ne bjaurus, bet ir ne įdomus: atrodo kaip geras, alkoholio irgi turi tiek, kiek priklauso, tačiau beveidis ir neįsimenantis. Valdiškas.

Pastaroji naujiena savininkams muša skaudžiausiai: vieno butelio vyno antkainis dažnai atneša savininkui daugiau pinigų, nei jis sugeba uždirbti iš pagrindinių patiekalų, ruošiamų brangiai mokamo virėjo iš daug kainuojančių ir greitai gendančių produktų. Restoranų savininkai apie tai kalba nenoriai, bet šis aspektas jų stilingas sales ir įmantrius meniu jungia su pigiausiomis mėsainių ir kebabų užkandinėmis: ten iš šnypščiančios kolos popieriniame puodelyje taip pat uždirbama triskart daugiau, nei iš paties maisto.

Taigi prabangesnėse vietose lankytojų elgesys pasikeitė labiausiai: picerijose ir anksčiau buvo įprasta, kad klientas paiso patiekalo kainos, pirštu iš lėto braukia meniu ieškodamas „ypatingų pasiūlymų“ ir atsargiai žiūri į alkoholinius gėrimus, o į brangius restoranus žmonės eidavo ne sutaupyti, o todėl, kad gali sau leisti daug mokėti. Didelė sąskaita būdavo ne tik logiška vakaro pabaiga, bet ir svarbus visos patirties akcentas; jos nebuvo purtomasi. Dabar dažnai esama atvirkščiai: nueiti, skaniai pavakarieniauti ir daug neišleisti – štai kur maloni užsklandėlė. Iš to dabar gaunamas papildomas malonumas.

Visi klientai ėmė mąstyti kaip įstaigų buhalteriai, per akinių stiklus priekabiai žiūrintys į darbuotojo prašymą kompensuoti išlaidas viešbučiui ir maistui dalykinėje kelionėje ir linguojantys galva.

Keičiasi patys patiekalai, kuriuos žmogus linkęs užsisakyti: nepaisant to, kad į restoraną dažniausiai einama ne sočiai ir pigiai pavalgyti, tai yra prisikimšti kalorijų, pasirinkimo skalė šiuo metu klientai linksta prie jaukumo maisto, šilumos virtuvės (comfort food): jie pageidauja ne kepsnių, o pyragų, varškėčių ir vištienos sparnelių tirštame, saldžiame padaže, ne austrių ir krevečių, o šiltos, pieno prisisunkusios bulvių košės bei miltinių patiekalų su tirštais ir riebiais sviestiniais užpilais, ne tuno kepsnių ir švelniai pakepintos jūros lydekos, o daugiaryžio su grybais ir švelnių pertrintų sriubų, ne sušių, žalios žuvies ir jūros gėrybių (sašimių), o storų ir švelnių lakštinių (udon) sultinyje, su žuvies gabalėliais ir vos pavirtu kiaušiniu, išleidžiančiu geltoną, kaip saulėlydis, trynį į karštą sultinį.

Visi šie valgiai ne tik užlieja šiluma: jie primena namuose paruoštą maistą, vadinasi – nebrangius patiekalus, dėl kurių nepasmerktų ir jūsų mama, pati į restoranus nevaikštanti ir kitiems nepatarianti, todėl nuo jos slepiate, kai kirpykloje išleidžiate 50 litų: sužinotų – pasmerktų.

Vis dėlto vienas dalykas lieka nepakitęs – arbatpinigiai. Dar daugiau, restorane gudravęs ir visaip nepastebimai sutaupyti bandęs klientas dėl to širdies gilumoje jaučiasi mažumėlę nepatogiai, todėl arbatpinigių nepamiršta ir pažeria netgi truputį dosniau, nei prieš dvejus metus.

Birželio kamandyruotė į Lietuvą: optimistiška ataskaita irgi beigi pastebėjimai

Nuotraukoje: mano laikinasis biuras Vilniuje.

Beveik savaitę buvau Lietuvoje, galima sakyti, priešatostoginio pasiruošimo ir leidybinės komercijos darbų. Buvau pristatinėti savo naujosios knygos, Kelionių istorijos, apie kurią jau gana prirašyta, tai nebepasakosiu.

Pirmą kartą susitikimuose pamačiau daug žmonių, anksčiau matytų tik feisbuke, ir mano naujojo tinklapio autorių dizainerį Andrių Pekarską, kuris priedo prie dizaino ir programavimo darbų, net sugebėjo sužvejoti iš mano daugybinių interviu citatą "Gyvenime viskas prasideda nuo svajonės", kurią padarė tinklalapio ašimi. Citata yra  straipsnio antraštė online leidinyje londonietė.lt, kurio redaktorė Dovilė Ilevičiūtė sutiko pravesti mano pristatymą Londone, Lietuvos ambasadoje, birželio 29 dieną. Štai kaip viskas susiję ir susipynę tarpusavyje.

Kaune sutikau legendinį Grumliną - Gintarą Rumšą - kuris su ponia atėjo į Kauno Akropolį patikryti mano pristatymo ir apie tai parašė (ten parašyta ir apie kitus įdomius dalykus, pvz., rusų kalbą mūsų gyvenime - todėl nereik bijoti, kad įrašas bus vien tik apie mane). Jaučiausi pagerbtas ir sukuklintas - ir kartu nusiminęs, kad negalėjau pasišnekėti su juo ilgiau, o laksčiau kaip pasiutęs po knygynus ir bibliotekas. Gal kitą kartą.

Trakų rajone buvau Rūdiškėse, ko gero, mažiausiame miestelyje iš visų, kur yra vykę mano susitikimai su skaitytojais - kaip visada, šilti žmonės ir geri klausimai - dėl tokių susitikimų nieko negaila, nei laiko, nei benzino. Ten biblioteka glaudžiasi lentpjūvės administracijos patalpose, ir apkaltos medžiu sienos bei besisukantys laiptai iš vidaus primena senus aristokratų namus kur nors Vienos pakraštyje. Dar buvau Kaune, Šiauliuose ir Birštone.

Pakeliui iš Kauno, važiuodamas į Prienus, pravažiavau pro mamos gimtąją Garliavą, kuri dabar įgavusi visokių keistų skambesių ir konotacijų tautos sąmonėje, o man vaikystės prisiminimas - prie Garliavos yra Pažėrai, o ten bažnyčia, kapinėse prie kurių palaidotas mano diedukas, Juozas Marčiulionis. Garliavoje susitikinėsiu su skaitytojais rugsėjo mėnesį - dabar jau yra visi aiškūs mano turų ir garstrolių tvarkaraščiai, kuriuos sudarė nenuilstantys žmonės leidykloje "Baltos lankos".

Apskritai, kalbant apie visokius sentimentalius dalykus, tai pavyko man su mano teta pasivažinėti po Kauną, kur aplankiau seniai nebūtas vietas: ir Kauno klinikas, kur gimiau, ir netoliu nuo suremontuoto geležinkelio tunelio pravažiuoti, ir aišku buvo dar vienas pristatymas mano mylimoje Mažojo Ąžuolyno bibliotekoje Radastų gatvėje (oficialiai ji vadinama Kauno Apskrities Viešąja Biblioteka), kurion jau buvau sugrįžęs žiemą, bet noriu grįžti dar ir dar. Ir, pagaliau, nakvojau savo gimtąjame name Aluntos gatvėje, kur viskas likę nuo mano studijų laikų antrame aukšte, kaip memorialiniame muziejuje: ir mano darbo stalas, ir užuolaidos tos pačios.

Vilniuje, ant MG Baltic dangoraižio stogo, buvo pagrindinis ir didysis knygos pristatymas, vedamas Algio Ramanausko-Greitai: buvo šilta ir gražu, Vilniaus stogais tikrai lakstė basakojė vasara, o kadangi viskas vyko dviem valandom anksčiau, nei Rod Stewarto koncertas Vingio parke, sumirkęs po tropiniu taifūnu, visi sėkmingai išvengė lietaus ir iki valiai pasidairė į Vilnių iš paukščio skrydžio. Geriau, nei parašė dalyvavęs superblogeris ir Lietuvos partizaninės-chuliganinės rinkodaros krikštatėvis Rokiškis, neparašysiu. Skaitykit čia. Apie kalbų bei svarstymų turinius ir literatūrinius planus parašė ir Eglė Digrytė Delfyje - straipsnis išėjo intriguojantis ir kiek avansinis, nes sumanymas, kuris išsprūdo į straipsnio antraštę (būsima knyga apie tai, kaip Užkalnis mokys anglus apie rytų europiečius) yra dar labai žalias. Bet tiek terminas "rytų Europa", pritaikytas Lietuvai, tiek pažadas papasakoti užsieniečiams apie lietuvius sugeneravo neeilinį komentarų pliūpsnį.

Kaip visada per tokias trumpas gastroles, buvo maža miego ir trūko laiko. Bet sugebėjau nuvažiuoti į Ukmergės rajoną pas Artūrą į sodybą prie ežero, išsiperti pirtyje, ežere išsimaudyti ir užkąsti. Mėsa, beje, vėl kepta toje pačioje kepsninėje, kuri paveiksluota "Kelionių istorijų" 165 psl. Štai ji - kitu kampu. Tai kas, kad kitą rytą reikėjo jau šeštą keltis.

O dar buvau pakviestas į teliką ir kartu su Martynu Starkumi prieš futbolo čempionato rungtynes, per pertrauką ir po jų komentuoti žaidimą beigi visokius pletkus ir prognozes (žaidė Anglija su JAV) - maikutę buvau prisiderinęs prie naujosios knygos viršelio.

Net sunku viską paminėti, todėl labai bijau, kad ko nors nenuskriausčiau aplenkęs dėmesiu. O grįžęs iš Lietuvos dar spėjau tapti Lietuvos tinklaraštininkų susitikimo Blogout 2010 rėmėju, kur prisijungti pakvietė garbusis Andrius Kleiva, jauniausias iš Lietuvos interneto autoritetų ir autoritetingiausias iš internetinio jaunimo.

O dabar - liko tik šešios savaitės iki kito užvažiavimo, tąsyk jau atostoginio.Rugpjūtyje susitikimai Palangoje, Klaipėdoje ir Nidoje ir šiek tiek poilsio beigi įdegio prieš rugsėjį, kai bus priduodama nauja knyga - "Prijaukintoji Anglija", ir rugsėjo pabaigoje laukia neregėtų apimčių turas po Lietuvą.

Studentai, nenusiminkite: ne visi žurnalistai yra neurotiški egomaniakai

Šio tinklaraščio redakciją pasiekė pranešimai, kad studentai, rašantys kursinius, bakalaurinius ir kitokius darbus ir kreipęsi su klausimais į plačiai žinomo Dundukų Spa ir Leprozoriumo tinklaraščio (dar žinomo kaip Račo blogas) vadovą, buvo ne vieną sykį, bet dukart išskalbti Tautos Mokytojo Nr. 1.

Jo Šviesybė, pasirodo, yra ne juokais suerzintas jaunimo, kuris, išlepęs nemokamo mokslo, dabar galvoja, kad gali imti ir šiaip sau prašyti kad Ekselencija atsakinėtų į klausimus, ir dar iki tam tikro dedlaino. Savo pastabose Mokytojas primena, kad jis ne šiaip sau koks susiraukęs bambeklis nuobodyla, 10 valandų per dieną kompulsyviai dundenantis pavargusius neva ironiškus atsikirtinėjimus kiekvienam jį suerzinusiam dundukui (pvz, "gerbiamasis ***, jūsų pastabos labai vertingos, bet pirma išmokite rašyti, paskui galėsite diskutuoti"). Studentai turėtų nepamiršti, kad jis yra Atsakingas Darbuotojas (vadovauja žinių agentūrai) ir yra politikos apžvalgininkas, todėl jo laikas, galima sakyti, aukso vertės.

Studentai, pasiskaitę išsipūtusio ego baliono bumbėjimo, gali klaidingai pagalvoti, kad toks elgesys yra būdingas žurnalistams. Tai nėra tiesa.

Šalyje yra daug sveikų, nesusireikšminusių žmonių, kurie sugeba kalbėti su studentais ir kitais, nepalydėdami to bendravimo pasipūtusiais vaitojimais ir užuominomis apie tai, koks brangus jų laikas ir kaip jiems reikia bučiuoti rankas.

Pastaba: studentai, besimokantys apie požymius, primenančius F22.0 (kliedesinį sutrikimą), gali, atvirkščiai, rasti panašiuose tekstuose daug medžiagos savo darbui.

Pigus ir geras japoniškas valgymas Londone: Ramen Seto

Pagalvojau, kodėl man nepradėjus rašyti restoranų apžvalgų? Valgyti mėgstu, raides pažįstu.

Su japonų maistu yra taip: brangius japonų restoranus pasaulyje rasti labai lengva, gerus - žymiai sunkiau, o kad būtų nebrangūs ir geri, tai jau visai keblu. Japonų virtuvė neturi būti brangi (pačioje Japonijoje skanus valgymas yra visiems, o ne tik turtingiesiems). Tačiau  į užsienį ji pirmiausiai prasiskverbia kaip brangi egzotika.

Aš daug laiko praleidau, Londone ieškodamas gero ir nebrangaus japonų maisto, ir iki šiol geriausias radinys buvo Asakusa Camden'e (265 Eversholt Street, NW1 1BA, metro: Mornington Crescent, tel. 020 7388 8533), ne pigiausias, bet tikrai nebrangus didelio asortimento apsilupęs ir susigrūdęs, bet labai autentiškas restoranas. Jis žavėjo geriausia udon lakštinių (nūdlų) sriuba Londone ir puikiu unguriu (unagi) bei labai gerais sušiais. Tačiau jis - ne atsitiktiniam svečiui: sekmadieniais uždarytas, ir toks populiarus, kad staliuką užsakinėti reikia prieš savaitę.

Pigios japonų virtuvės ramstis - nūdlai (arba lakštiniai, arba makaronai): ramen, soba. udon. Kaip ir daug kas Japonijoje, išmokta iš Kinijos, fantastiškai pigu, sveika ir šildo šaltą dieną. Japoniškų nūdlų sostinė yra Sapporo - šiaurinės salos Hokkaido sostinė, o Britanijoje ligi šiol populiariausios nūdlinės yra Wagamama tinklas (jų yra ir kitur Europoje, prie Lietuvos arčiausiai - Danijoje; taip pat JAV, Artimuosiuose Rytuose ir Australijoje). Wagamamoje viskas tvarkoje, gerai organizuota, greita, tik brangoka, ypač jei užsisakinėsi visokius užkandžius.

Nari ir Yoshie sušių mokykla Londone (kur ritinėlius lipino ir lietuviško kulinarinio supertinklaraščio autorė Beata Nicholson) neseniai rekomendavo Seto Ramen. Nuėjom patikrinti.

Restoranas mažytis, ir vieta tokia, kur gero maisto nesitikėtum rasti - už Hamleys žaislų parduotuvės nugaros. Hamleys of London - viena didžiausių pasaulio žaislų parduotuvių. Aplink ją Regent Street'e - turistų minios, kišenvagiai ir grūstis. Reikia nerti į šoninę gatvelę, ir Seto Ramen rasite ten.

Vietos maža (Londone - nieko naujo), bet iš anksto užsisakinėti nereikia. Pradžiai paėmėm sušių - pasirinkimas labai nedidelis, nigiri su skumbre, lašiša, tunu, už du: £2.40 - £2.80. Viskas labai gerai, matyt, daug ir įvairios žalios žuvies nelaiko, kad negadintų ir nereikėtų išmesti, čia žmonės ne dėl sušių ateina.

Kepti koldūnai - gyoza - su lašiša buvo absoliučiai fantastiški: dideli, kvapnūs, £4.80 už šešis (lyginant svorį su Wagamamos gyoza, čia gal dvigubai labiau apsimoka). Labai priminė lašišos koldūnus, kuriuos kažkada Vilniuje, Radisson SAS viešbutyje, duodavo su grietine ir raudonais ikrais.

Marinuotos daržovės, tsukemono, kainavo tik £2.00 ir buvo geresnės, nei vidutiniškai pasitaiko Londone.

Dukra valgė vištienos teryaki don'ą (dubens apačioje ryžiai, viršuje papildas, šiuo atveju, vištiena). Teryaki padaže kepta vištiena, Japonijos girdyklų-užkandinių (jakitorijų) standartinė užkanda, mėgstama europiečių ir dažnai už japonijos ribų sugadinama, padaroma per riebi ar per saldi. Čia - nieko panašaus, kondicija puiki, ploni lakšteliai, malonu griebti ir skanu kramtyti.

Ramen lakštinių sriuba su jūros gėrybėmis, seafood ramen (£6.80 už nežmoniško dydžio dubenį) paliudijo, kad ši vieta specializuojasi lakštinių srityje ir ne veltui yra rekomenduojama. Rameno sriubą iš priedų pažinsi:  čia jų buvo nepagailėta. Ne, ne tik nepagailėta: pridėta taip, lyg krevetės, šukutės ar žuvies šlapianka (japoniškas "fishcake", suraikomas ir dedamas į sriubas) būtų nemokami. Vienintelis persergėjimas: jei nori suvalgyti sriubą, visko kito reikia atsisakyti, nes netelpa. Aš pusę sriubos turėjau palikti.

Gėrimai - standartiniai, arbata, sakė ir alus. Yra importuoto (t.y., ne Europoje gaminto) Sapporo, 650 ml skardinėse. Anksčiau jis Anglijoje būdavo importuotas iš Japonijos, dabar - iš Kanados, bet vistiek geriau, nei visa europietiška japonų alaus imitacija (Anglijoje virtas Asahi yra gana liūdnas dalykas). Japonų alus - dažniausiai nuo ryžių prieskonio salstelėjes, kiek primena Švyturys Ekstra Draught, kurį Lietuvoje kai kas vadina "bobišku". Man jis patinka, gal dėl to, kad primena Japoniją.

Servisas restorane - vidutiniškas, dalis padavėjų - kinietės, ir, deja ne nuovokumo konkursų nugalėtojos. Tačiau nėra ko norėti, kai taip pigu ir kai daugelis klientų nepalieka arbatpinigių.

Ramen Seto - mano didžiausias restoraninis atradimas Londone 2010 metais. Drąsiai rekomenduoju.

Ramen Seto, 19 Kingly Street, London W1B 5PY. Tel. 020 7434 0309. Artimiausios metro stotelės: Piccadilly Circus, Oxford Circus. Kasdien nuo vidurdienio iki vėlyvo vakaro, sekmadieniais iki 20:00.

Pirmoji naujos knygos, "Kelionių istorijų", recenzija

Pasirodė pirmoji naujos knygos, "Kelionių istorijos", recenzija. Parašė Sigita Šimkutė. Labai gerai atsiliepta ir nekritiškai, tai perspausdinu su pasimėgavimu.

Pati knyga trenks per knygynus kitą savaitę, sužibės suspinduliuos naujas tinklalapis, ir bus paskelbti susitikimų su skaitytojais grafikai, kurie nustebins net pačius beprotiškiausius svajotojus. Tiek po Lietuvą nebus važinėjęs niekas.

---
Auksinės kelio dulkės: apie Andriaus Užkalnio knygą "Kelionių istorijos"

Sigita Šimkutė

Mielas skaitytojau, ši recenzija yra labai bloga. Jos skaityti tikrai „neapsimoka“. Kodėl? Todėl kad prirašiau komplimentų ir visiškai nekritiškų pastabų. Taip norėjau parašyti ką nors aštraus, neigiamo ir kandaus, tačiau įpusėjusi Andriaus Užkalnio knygą „Kelionų istorijos“ supratau, kad nieko gero iš to nebus – vien tik cukraus vatos debesėliai.

„Keliauti mėgsta tie, kurie neturi fantazijos“ (Sigitas Parulskis, „Trys sekundės dangaus“).

Žurnalistas Andrius Užkalnis mėgsta keliauti. Negali sakyti, kad jis neturi fantazijos – tiek „prifantazavo“ savo pirmojoje knygoje „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, kad pirmasis leidimas skaitytojų buvo iššluotas beveik per dvi savaites. Šiuo metu knygynuose – ketvirtoji laida.
Nenustebsiu, jei antroji rašytojo knyga „Kelionių istorijos“ susilauks ne ką mažesnės šlovės. Vieni ją pirks iš inercijos, kiti – iš smalsumo. Buvę žurnalo „Istorijos“ skaitytojai pirmiausia nepatikliai pavartys – kam pirkti knygą su tekstais, kuriuos jau skaitei? Jie dar nežino, kad į „Kelionių istorijas“ sugulė keli nauji pasakojimai, o senieji – naujai suredaguoti ir gerokai praplėsti. Tai – lyg ir tos pačios kelionės, bet skirtingos jų istorijos. Jas galima skaityti ne vieną ir ne du kartus. Aš skaičiau pirmą kartą.

„Kelionių istorijos“, kaip ir visos įdomios knygos, turi didelį minusą – ją norisi skaityti. „Du skyreliai prieš miegą“ ima ir pavirsta keturiasdešimčia neplanuotų puslapių. Knyga įtraukia: užbaigi vieną skyrių ir norisi sužinoti, o kas toliau – kuo ypatinga kita šalis, kas slepiasi už naujo skyriaus pavadinimo. Laimei, „Kelionių istorijos“ tėra 328 puslapių apimties. Vienos nakties turėtų pakakti. Tačiau turint omenyje, kiek daug liko nepasakyta, kiek šalių neapžvelgta – na, ar galima taip be proto mylimai Italijai skirti tik du skyrius apie Siciliją ir Veneciją – knyga galėjo būti ir storesnė. Nebūčiau supykusi.

Pervertus „Kelionių istorijas“ į akis krenta, kad knygoje mažokai nuotraukų. Jos nedidelės ir šykščios. Mėgėjiškos, bet tikros, paimtos iš autoriaus asmeninio archyvo. Tokių nuotraukų turime mes visi, jos įrodo, kad tikrai Ten buvome ir tikrai Tai matėme. Ir vis dėlto jos tokios neįdomios kitiems žmonėms... Andrius Užkalnis tą puikiai supranta, viename interviu neseniai tarstelėjo: „...tas bjauriausias lietuviško keliautojo kūdikis: kelionių fotografija“. Tai nėra ta knyga, kurioje reikėtų fotografijų – viskas papasakojama žodžiais. Nežiūrėkite į tas nuotraukas, nieko neprarasite – skaitykite.

Knygoje man labai patiko, kad pro visažinio toną (kas pačiam Užkalniui kažin ar patinka) išlenda ir nuoširdumas – jei kažko nesuprantama, tai ir nesistengiama suprasti per prievartą. „..Tadž Mahalis, kaip ir visa Indija, – per didelis ir per sudėtingas, kad greitai perprastum“, rašo autorius ir prisipažįsta, kad nesupranta šios šalies, neranda už ką ją dievinti ir kelti į aukštumas. Bet tikrai norėtų dar kartą ten sugrįžti. Pabandyti iš naujo.

„Kelionių istorijos“ nėra kelionių vadovas, bet rašoma ir apie juos. Autorius viską pasakoja iš asmeninės patirties – nepriimkite to rimtai, gal kai kurios šalys jums ilgą laiką atrodė visai kitokios, nei kaip apie jas parašė Andrius Užkalnis. Aš pati sužinojau nemažai naujų dalykų: kad gruzinų virtuvė geriausia ne Gruzijoje, o už jos ribų, kas nulėmė, kad Amerikoje mėgstamos itin didelės maisto porcijos, kodėl lietuviai nėra entuziastingi keliautojai.

Andrius Užkalnis be gailesčio baksnoja į kompleksus ir trūkumus – tiek mūsų, tiek svetur gyvenančių žmonių ir jų šalių. „Esu į kitą dirvą persodintas lietuvis, todėl dažnai pasinaudoju tuo, kad į daug ką galiu pažiūrėti iš šalies“, – tvirtina jis. Turbūt jis teisus. Kai kurie dalykai vis dėlto lieka grynai asmenine nuomone ir pasirinkimu – na, nemėgstu aš mėsainių, o Užkalnis juos dievina. Skaitydami „Kelionių istorijas“ nusiteikite, kad asmeninės autoriaus nuomonės knygoje bus labai daug. Be jos, tiesą sakant, nebūtų taip įdomu.

Knygoje nėra epų apie kojas trinančius batus, pečius slegiančią kuprinę. Nerasite patarimų, kaip susikrauti lagaminą, pigiai pragyventi svetimame mieste. Andrius Užkalnis neslepia, kad kai kurie kelionių malonumai kainuoja, jie turi kainuoti. Tad jeigu esate taupus, ar net šykštus žmogus, jums šios knygos skaityti „neapsimoka“ – susierzinsite ir tiek. Kur tai matyta, išleisti 1 500 litų už naktį viešbutyje? Kur rasti tokius apartamentus, sužinosite knygoje.

Tie, kurie pažįsta Andriaus Užkalnio rašymo manierą, jo kritiškus vertinimus ir pašiepiantį toną, šioje knygoje jie susidurs su dviem skirtingais žmonėmis. Taip, knygos autorius yra vienas ir tas pats asmuo, tačiau dauguma mūsų neįsivaizduoja, kad Užkalnis galėtų pasakoti nepašiepdamas, nepeikdamas – visiškai ramiai ir jaukiai. Jis gali.

Du pavyzdžiai. Pirmas:„Amerika: mėsainių, dešrainių ir picų kraštas, konservuoto ir šaldyto maisto dykumos. Nutukusių ir bukų čiaumotojų žemė. Aš šiandien jums apie visa tai pasakosiu visai kitaip. Aš nesišaipysiu. Aš garbinsiu <...> Tačiau jei norite dar kartą pakrapštyti europiečių ir trečiojo pasaulio gyventojų liežuviais nuskalbtus įkyrius poterius apie didelės šalies didelius ir kvailus žmones, toliau šio straipsnio nebeskaitykite, geriau atsiverskite kokį interneto puslapį, kur burnojami „pindosai“, „amerikosai“ ir „jankiai“, ir smaginkitės ten iki valiai“. Tai buvo Andrius Užkalnis.

Antras: „Kaip Venecija, plevenantis miestas-sapnas, kur namai tirpsta rūke, susiliejusiame su vandeniu, kaip Niujorko ir Tokijo dangoraižių kvartalai, kur natūralios gulsčios gamtos linijos pastatytos vertikaliai ir ištemptos į dangų, ir atrodo, lyg viskas būtų nukreipta kitaip nei priklausytų būti, taip pat ir Nida yra keistai pasuktas pasaulis, perkreipta erdvė ir sukeistos vietos: kitur vandens upės sruvena tarp smėlėtų krantų, o čia smėlio ir pušų upė teka tarp dviejų vandenų, kurie sudaro skystus ošiančių kopų tėkmės krantus“. Tai irgi buvo Andrius Užkalnis. Ir šis žmogus man nė kiek nepanašus į tą pirmąjį.

„Kelionių istorijose“ sugulė ne tik pasakojimai iš kelionių po užsienio šalis, bet ir Lietuvą – greta Niujorko ir Tokijo sau vietos rado Vilnius ir Nida. Pastarajai autorius knygoje skiria nemažai dėmesio, pripažindamas, kad pajūrio kraštas dažnai atrodo kaip kita valstybė, ne Lietuva. Iš tiesų, atostogos Nidoje savo kaina prilygsta kelionei į užsienį. Šioje vietoje kas antras lietuvis atsidūsta, o pagiežingi skaitytojai pradeda autorių vadinti „buože“. Tuo tarpu Užkalnis šypsosi.

Knyga man patiko. „Kelionių istorijos“ yra iš tų, kurias galima skaityti dar ir dar kartą. Kai kurie dalykai, minimi knygoje, su laiku pasens, pasikeis, bet vis tiek išliks įdomūs. Kaip kad pasakojimas apie Rusiją – kelerių metų senumo tekstas šiandien yra istorijos metraštis, kurį ir šiandien smagu skaityti. Nesvarbu, kad tai, kas buvo tada, nebeatitinka tos realybės, kuri yra dabar. Vieno žmogaus kelionės, jų prisiminimai ir įspūdžiai nekinta – tik nusigludina laiko tėkmėje. Nereikšmingos smulkmenos pasimiršta, o tai, kas svarbiausia – lieka. „Kelionių istorijos“ yra nugludintos, todėl ir vertos skaityti. Kaip rašo Andrius Užkalnis, „...pasaulis vis dėlto didesnis nei kartais atrodo“ – ši knyga tai Jums įrodys.

http://ashtroka.livejournal.com