Indų restoranas angliškoje provincijoje: ar verta?

Laikraštis tiesa.com

Mano pažintis su indų virtuve prasidėjo paprastuose restoranėliuose, anglų meiliai vadinamuose „curry houses“, arba tiesiog „my local Indian“, kurie seniai nebepriskiriami egzotinio maisto kategorijai. Tai tiesiog penktadienio vakarienė ir daug alaus, kaip vilniečiams kokia „Čili pica“.


Turbūt reikėtų sakyti: susipažinau su indų ir bengalų virtuve, nes, kaip sako patys indai, tai, kas Anglijoje vadinama indų virtuve, yra greičiau Bangladešo patiekalai. Bet kadangi pats Bangladešas yra sąlyginai naujas dalykas žemėlapyje, paprastumo dėlei vadinkime tai indų virtuve.

Vietinės užeigos mielesnės

Prabangus indiškas restoranas, kaip koncepcija, man visada kėlė įtarimą. Atrodo, kad tai tie patys padažai ir patiekalai, kaip ir kitur, tik patiekti gražesnėse lėkštėse. Visada vertinau „vietines“ užeigas, neaprašytas kritikų, ir kaimų indiškus restoranėlius, nes į juos turistai neužeina vien dėl jų vietos. Ir nors nieko nepaprasto ten nėra (kažkas jau rašė, kad visi Anglijos indiški restoranai panašūs maistu, kaip McDonald’s mėsaininės), bet juose visada maloniai aptarnaujama ir jauku.

Yra kažkoks malonus prasidedančio savaitgalio jausmas: sėsti į minkštą kėdę, siurbti šaltą alų ir traškinti popadamus (paplotėlius, patiekiamus prieš maistą), vartant meniu ir sprendžiant, kokio aštrumo ir agresyvumo padažais kankinsime skrandį šįvakar.

Princes Risborough – senas ir gražus miestelis Bakingemšyro grafystėje, valanda automobiliu nuo Londono centro. „Radhuni Restaurant“ tame miestelyje rado 550 metų senumo pastatą ir, kaip patys sako, ten įrengė skoningą ir prabangų restoraną. Kalstyti įmantrūs indiški žalvario šviestuvai tinka prie senovinių sijų, o plačiaekranis televizorius, laukiamajame tylomis rodantis Bolivudo filmus, irgi negadina vaizdo.

Meniu patvirtina pirmąsias abejones, kad uniformuoti padavėjai ir prašmatnus interjeras, o ne maistas yra pagrindinė priežastis brangesniam meniu. Valgiaraštyje – tie patys patiekalai, kaip ir visuose indų restoranuose. Galbūt jie kiek rafinuočiau aprašyti, bet iš esmės tas pats: Indija, Pakistanas, Bangladešas – iš visų regionų po truputį. Iš šiaurės – daugiau žolių, iš pietų – daugiau pipirų, pomidorų ir visokių, kad ir mango, vaisių.

Blanku

Šatkaros vištiena su pomidorais („Shatkara Chiken“) buvo tipiškas aštrokas Pietų Indijos patiekalas. Bet pati vištiena – nepakankamai marinuota, viduje blyški ir primenanti neįdegusias miestietės studentės kojas pirmą atostogų dieną. Galėjai numanyti, kad vištiena dideliais kiekiais perkama iš didmenininkų ir pasirinkta pagal pigumą.

Ryžiai irgi nebuvo išskirtiniai. Ne, atsiprašau, išskirtiniai, nes dubenėliai (gana stilingi, keturkampiai) buvo reto mažumo ir labiau priminė sojų padažo indelius japonų restoranuose. Tokio mažo ryžių kiekio porcijoje dar nebuvau matęs. Matyt, pagal verslo planą kiekvienas lankytojas turi užsisakyti po du dubenėlius, ir taip restoranas užsikala sau pelną, nes kito pagrindinio pelno generatoriaus (gėrimų) antro stiklo prisišaukti sunku, kiek teko spręsti iš mojuojančių rankomis lankytojų.

Vištiena su mangais irgi buvo blanki, labiausiai buvo juntamas cukrus. Šis patiekalas dažniausiai užsakomas vaikams (kaip ir garsioji kokosinė Kormos vištiena, „Chicken Korma“), todėl jiems patiko. Bet taip pat būtų patikęs ir cukraus vatos gniutulas.

Padavėjų arba per daug, arba per mažai

Krosnyje kepta duona naan buvo tik vidutiniška. Kol atnešė, dar neataušo, bet sukrito ir neteko fantastinio purumo, kai, karštai garuojanti iš vidaus, ji plėšoma lengvai ir maloniai.Beje, iš virtuvės tą duoną mums nešė ilgokai, nes restoranas pasirodė bejėgis išspręsti daugelio brangių ir pobrangių restoranų problemą Didžiojoje Britanijoje: padavėjų pasamdoma daug, bet jų laikas ir energija nukeliauja ne ten, kur reikia. Jei jūs – vienas pirmųjų klientų, padavėjai kone lipa ant galvos ir neduoda kvėpuoti savo svetingumu. Kas 30 sekundžių klausia, ar ko nors netrūksta, vis bando pilti vandenį į dar visai pilnas stiklines.

Paskui restoranas prisipildo žmonių, ir tada padavėjų neprisišauksi. Jie laksto, vienas kitam trukdydami, o klientai kilnoja rankas, bandydami paprašyti dar vieno bokalo alaus. Beviltiškai.

Mirtinai sušalę desertai

Tą kartą vairavau, todėl alaus neužsisakiau. Užtat pasirinkome butelį vyno, kuris buvo egzotiškiausias dalykas visame meniu: „Sauvignon Blanc“ iš Indijos, Nandi Hill Grover Vineyards, 12,95 svaro. Vynas iš Indijos – skamba taip pat nenatūraliai, kaip jachta iš Mongolijos. Jo ir skonis buvo keistokas: nebuvo citrusinės gaivos ir tropinių vaisių, kuriais džiugina ši vynuogių rūšis Australijos ir Naujosios Zelandijos vynuose. Bet paragauti buvo verta – bent galima bus pasakyti, kad esi gėręs indiško vyno.

O jau kas visiškai nesiskyrė nuo kitų indų restoranų, tai amžinasis desertų meniu. Tas pats laminuotas lankstinys su tais pačiais ledais „suvenyriniuose“ plastikiniuose indeliuose. Jie užšaldyti iki Marso paviršiaus temperatūros ir kainuoja 0,35 svaro didmenos bazėje, o restorane parduodami už 3,50 svaro. Užtat vaikai gali pusvalandį daužyti sušalusius į akmenį ledus šaukštais, bandydami atsignybti gabalėlį, ir nors trumpam palieka tėvus ramybėje.

Negaliu pasakyti, kad vakaras buvo blogas. Tiesiog kainos ir kokybės santykis nenudžiugino – vakarieniavome 4 suaugę ir 4 vaikai, už patiekalus ir butelį vyno sumokėjome 160 svarų, įskaitant arbatpinigius. Bet pastatas įspūdingas, ir „senoji biblioteka“ yra gera vieta paganyti akis. Laiko tam tikrai turėsite pakankamai, ypač laukdami padavėjų.

Kur: „Radhuni Restaurant“, The Old Library, Church Street, Princes Risborough, Bucks HP27 9AA.

Kada: dirba kasdien 12:00–14:30 ir 18:00–23:00.

Daugiau informacijos www.radhunirestaurant.co.uk