Degtinė: vėlai konvertuotojo pagiriamasis žodis

Degtinę išmokau gerti vėlai – išmokė svainis. Pirma su juo gerdavau iš pagarbos, nes norėjau nenuliūdinti dosniai įpilančio žmonos vyresniojo brolio. Bet greitai pamėgau, ir dabar dažnai tysta seilė, pagalvojus apie skaidrųjį gėrimą.

O visą jaunystę jos nemėgau, net kvapas nepatiko. Gal ir gerai – degtinė man neužtemdyta studentiškais prasto gėrimo prisiminimais. Tik vieną kartą teko labai neskaniai degtinę gerti: 1994 metais dažnai važiuodavau iš Vilniaus į Minską, kur anuomet pažangioje spaustuvėje gaminome vieną leidinį. Vieną šaltą žiemos naktį autobusas sugedo pakeliui į Baltarusijos sostinę, vėlavo grįžti Vilniun, vėlavau ir aš kartu su juo. Pakeliui sugedo dar ir šildymas, ir snieguotais laukais važiavom šaltoje metalinėje dėžėje. Pakeleiviai – vežantys pigias baltarusiškas prekes parduoti Vilniuje – neišlaikę (o gal ir nelabai stengęsi valdytis) atsidarė degtinės butelį ir šildėsi tiesiog iš kaklelio.

Pasiūlė ir man („gersi, profesoriau?“ - nes buvau nežinia kam pasirišęs kaklaraištį). Kliuktelėjau tos drungnos degtinės, smagiau ar šilčiau nepasidarė. Na, gal buvo truputėlį šilčiau. Tik nuo manęs ir nuo mano sugėrovų sklido baltas alkoholinio kvėpavimo garas, kaip nuo gerai įšalusio butelio, ir autobuso langai buvo apšarmoję, kaip gerai atšalęs stikliukas.

Degtinė, vienas populiariausių pasaulio distiliuotų gėrimų (greta viskio, romo ir tekilos) yra apsuptas daugybės mitų ir nesusipratimų.

Kuriai tautai priklauso? Daugumos nuomone – rusams, tačiau, pavyzdžiui, lenkai į užsienį jos šiandien eksportuoja nepalyginamai daugiau, ir žymiai geriau žinomi garsiomis degtinės rūšimis, tokiomis, kaip „Wyborowa“ arba „Belvedere“.

Kokia degtinė geriausia ir švariausia? Nuo kurios mažiausiai skauda galvą kitą rytą? Čia irgi daugybė nuomonių. Pasiekusios tam tikrą kainą, visos degtinės rūšys pakankamai gerai išvalytos. O galvą skauda ne nuo paties etilo alkoholio – galvelę plėšiantį skausmą sukelia dehidracija, skysčių netekimas (todėl užsigerti vandeniu – labai gera mintis) ir pagirias sukeliantys priedai, dažniausiai dėl netinkamo išvalymo.

Nereikia pernelyg tikėti istorijomis apie „revoliucinius valymo būdus“, „penkiagubus anglies filtrus“, „unikalų valymą itin žemoje temperatūroje naudojant pažangiausias XXI amžiaus technologijas“. Viskas žymiai paprasčiau. Kaip pažymėjo vienas amerikiečių žurnalistas, dabar brangios degtinės filmuojamos per viską, išskyrus galbūt deimantus. Anglis, sidabras, medis, smėlis, marmuras, pienas, kiaušinių baltymai – viskas filtravimui, viskas tam, kad iš etilo alkoholio būtų išvalytos priemaišos.

Anglis kaip filtras naudojama jau seniai, tam ir aktyvuotos anglies tabletės, kurios geriamos apsinuodijus, kad sutrauktų, kaip kempinė, visą brudą. O pienas ir kiaušinių baltymai – natūralūs (nors ir labai brangūs) baltyminiai filtrai, „rišantys“ prie savęs priemaišas, o labiausiai – fuzelį, angliavandenilių fermentavimo šalutinį padarinį, aštriai kvepiantį bloga degtine.

Bet technologinio stebuklo čia jokio nėra. Degtinę tiesiog reikia gerai išvalyti. Tai nėra labai sunku, ir net brangiausios degtinės, kainuojančios šimtą litų už butelį, gamyba kainuoja tik nedidelę dalį tos sumos, kurią mokate parduotuvėje. Visa kita – tik mitas, tik įvaizdis, tik svajonė. Kaip kvepalai, kurių kainoje reklamos išlaidos dažnai sudaro didžiausią dalį, taip ir brangiosios degtinės yra daugiau tik troškimų pardavimas.

Garsiausioji šių laikų „itin brangi“ degtinė (žurnalistų sugalvotos „Super Premium“ kategorijos – prie jos skiriamos degtinės, kainuojančios virš 40 dolerių už litrą), jau tapusi klasika, prancūzų „Grey Goose“. Ši pilkoji žąselė kliuksi skaniai, yra neįkyri, bet „akluose“ degustavimuose retai kada gauna išskirtinius balus.

Aklieji degtinės degustavimai, kur nugalėtojai keičiasi vietomis, vos ne kaip Euroviziją laiminčios šalys, dar kartą įrodo tik tai, ką sako visi degtindariai: kuo geresnis, brangesnis šis produktas, tuo jis panašesnis į kitus brangius produktus. Tuo degtinė skiriasi nuo viskio ar konjako: skonio skirtumai labai maži, kad ir kaip apie „unikalų“ skonį trimituotų gamintojai.

Žinoma, jei degtinė yra grūdinė, o ne iš bulvių arba, gink Dieve, runkelių. Kai rusai giriasi, kad tik jų šalyje gaminama pati tikriausia, pati tyriausia, pati tobuliausia degtinė, o visokie švedai, suomiai ar amerikiečiai gamina tik „pramoninius surogatus“, aplipintus ryškiomis etiketėmis ir nesuprantančiais tikrosios gėrimo sielos, galima tik kreivai nusišypsoti.

Būtent Rusija kalta dėl to, kad degtinė buvo nuspirta nuo tauraus gėrimo postamento ir tapo proletarų gėralu: kai dėl pakeistos akcizų sistemos degtindariai XIX amžiuje pradėjo daryti degtinę iš bulvių. Bulvinė degtinė, pakeitusi kvietinę tiek Rusijoje, tiek tuose kraštuose, kuriuos Rusija valdė XX amžiuje, yra iš esmės prastesnis gėrimas, turintis daugiau ir sunkiau išvalomų priemaišų, ir daugelio specialistų kaltinamas dėl girtumo, keliančio agresiją, o ne mieguistumą. Prisimenama iš sovietinių laikų „Russkaja vodka“ – populiariausias bulvinės degtinės pavyzdys. Gėrimo receptūroje – ir, žinoma, „GOSTe“, valstybiniame standarte, buvo numatyta šiek tiek cinamono esencijos, kad būtų menkiau jaučiamas bjaurus kvapas.

Kažkada dėl tos pačios priežasties Anglijoje į džiną buvo dedamos kadagio uogos: kad užglaistytų pigiausio gėralo, skirto proletarams, smarvę. Tik nežinia, ar tas cinamonas, kurį Sovietų Sąjunga turėdavo importuoti iš Afrikos tai už valiutą, tai mainais už karinę pagalbą, tikrai visada patekdavo degtinėn.

Daugelis degtinės gamintojų visame pasaulyje į ją prideda truputį cukraus – esą jis gėrimą sušvelnina, padaro labiau aksominį. Kai kur to cukraus yra kiek daugiau, ir galima pajusti net šiek tiek saldumo – ne likerinio, bet vos vos pastebimą salstelėjimo gaidelę, kai šaltas gėrimas nudegina burnos ertmę.

Pagaliau priėjau prie pagrindinio klausimo: ar degtinę reikia gerti šaltą kaip ledas, ar tik atšaldytą? Atsakymo nėra. Ieškojau internete, ieškojau knygose – nuomonės pasiskirsčiusios po lygiai. Žinau tik tiek, kad pašaldyto gėrimo šalininkai yra labai karingai nusiteikę „-20^oC brigados“ atžvilgiu.

Girdi, tokia temperatūra užmuša bet kokį skonį, nepajusi nieko, tik produkto gadinimas. Apie šaldymo ydingumą kalba ir daugelio degtindarių technologai.

Nenorėčiau sutikti: geriant nedideliais gurkšneliais net ir labai šaltą degtinę, ji spėja sušilti pakankamai jau burnos ertmėje, o poskonis puikiai jaučiamas jau nurijus: alkoholis išdžiovina seiles ir sujaudrina skonio receptorius, todėl subtilias nateles galima lengvai pažinti.

Be to, jei netikite, kad galingas šaldymas nekenkia degtinei, imkite butelį kokio nors pigiausio birzgalo ir šaldykite nors iki Jupiterio paviršiaus temperatūros – net ir mažiausiai patyręs ragautojas pajus, kad geria brudą.

Pagaliau, šiltos – ar pošiltės – degtinės, dar ir kai kada patiekiamos didelėje viskio taurėje (tikras siaubas – padidina garavimo plotą) pirmiausia pajusite etilo alkoholio garų kvapą. Nežinau, kad jį pavadintų maloniu. To kvapo kuo mažiau, tuo geriau – mažas stikliukas sumažina garavimą, o kuo šaltesnis gėrimas, tuo menkiau garuoja.

Didžiausias malonumas, kurio netenka vos pavėsintos degtinės ragautojai – tai kylantys nuo nežmoniškai įšalusio butelio garai ir gėrimas, tingiai ir dusliai kliuksintis, kaip alyva. Vien dėl šito vaizdo, garso ir pojūčio velnio lašus verta labai atšaldyti, iki Arkties temperatūrų, kad butelis nudegintų šalčiu, paėmus į ranką.

"Vyno žurnalas", 2008 m. birželis

Anglija: be virtuvės, bet su valgymo tradicijomis

Apie anglų virtuvę tikrai niekas nėra pasakęs daug gero. Nebent kokia nors turizmą propaguojanti kontora, ir ta valstybės išlaikoma, o su valstybės parama gali būti išgirta viskas. Britanijoje vyriausybė giria net nacionalinę sveikatos apsaugos sistemą, nors visi kiti mano, kad ji labiau primena besivystantį arba neišsivysčiusį pasaulį.

Atvykėlių nuomonės blaškosi nuo susižavėjimo iki siaubo ir anekdotų. Viena vertus, šalis prikimšta atokiausių degalinės lentynų maisto. Iš kitos pusės – turbūt niekur kitur, išskyrus Ameriką, nerasi tokios gausybės įvairias pasaulio virtuves išpažįstančių puikiausių restoranų.

SIAUBO IR TAUKŲ PASAKOS

Baisios istorijos apie anglų dietą ne iš piršto laužtos. Sumuštiniai ant kempinės skonio baltos forminės duonos, bulviniai traškučiai penkis kartus per dieną (kartais jais dar pagardinami tie patys sumuštiniai: nukeliama viršutinė duonos riekė, užberiama traškučių ir vėl užvožiama).

Kam maža, legendinis šiaurės Anglijos gezų maistas chip buttie – karštos gruzdintos bulvytės, varvančios aliejumi, patiektos tarp dviejų baltos duonos riekių, ant kurių užtepama sviestuko.

Dar negana? Prašom! Gruzdintuvėje keptas šokolado batonėlis, „Mars“ arba „Snickers“. Aš nekliedžiu, jūsų akys neapgauna: batonėlį išvyniojame, įmerkiame tešlon ir – švyst į verdančius taukus. Valgomas Anglijos šiaurėje ir Škotijoje (tiesą sakant, skanaujamas dažniausiai penktadienio vakarą, prisivaišinus aludėje iki baltų arklių, kai kraujyje sumažėjęs cukraus kiekis sukelia alkio jausmą). Vienas anglų baras šį „skanėstą“ kurį laiką siūlė net Niujorke, bet tešloje keptas šokoladas amerikiečių nesuviliojo. O jūs manėte, kad tik mes, lietuviai, mokame kraupinti atvykėlius didžkukuliais su taukuota kiauliena viduje ir taukų, sūrių spirgų bei riebios grietinės padažu.

Kitas vakarinis maistas, kurį tradiciškai valgydavo darbininkai, išalkę po keturių penkių pintų alaus, – žuvis su gruzdintomis bulvytėmis. Anksčiau ji būdavo suvyniojama į seną laikraštį, dabar – į popierių. Valgyti galima tiesiog gatvėje, vienkartine medine šakute arba tiesiog – pirštais. Bulvės, išgriebtos iš taukų, apšlakstomos actu ir apibarstomos druska. Žuvis – dažniausiai menkė – apvoliojama tešloje; ji taip pat kepama karštuose taukuose. Patiekalas išpopuliarėjo XIX a. antroje pusėje, kai tralais Atlante pradėta traukti didžiuliai kiekiai žuvies, o ši toli gražu ne visa tiko prabangiam stalui. Tuo pat metu išplitus geležinkeliams, pigesnę žuvį buvo galima greitai išvežioti po visą šalį, ir menkė tapo darbininkų maistu.

Šiandien žuvį su bulvėmis anglas valgo ne iš bėdos, bet iš sentimentų: tai comfort food – jaukumo maistas, primenantis vaikystę, šiltus tėvų namus ir laimingesnes dienas, kai nereikėjo galvoti apie darbą ir buto nuomą. Man žuvis su bulvėmis irgi primena 1995-us metus. Tik atsikraustęs į Angliją, vakarienę valgydavau viešbučio kambaryje – atsinešdavau į popierių suvyniotos žuvies su bulvytėmis, kvepiančiomis actu ir karštu aliejumi. Pirmą vakarą užsigėriau sidru iš skardinės: nepastebėjau pirkdamas, maniau, alus, o pasirodė – obuolių vynelis.

Tačiau ar galima visa tai pavadinti nacionaline virtuve? Vargu. Kiti patiekalai – orkaitėje kepta jautiena, pyragai su mėsa, dešrelės su bulvių koše – pernelyg neoriginalūs, ir, tiesą sakant, pernelyg paprasti, kad galėtų pretenduoti į nacionalinės virtuvės vardą.

Anglija – viena pirmųjų šalių Europoje, kur senąsias valgymo tradicijas sutraiškė pramonės revoliucija. XVIII amžiaus pabaigoje žmonės masiškai kėlėsi iš kaimo į miestą, kur naujuose fabrikuose dundėjo naujos mašinos. Maistą irgi reikėjo gaminti pramoniniu būdu – žmogus atitrūko nuo žemės. Pirmoji, antroji karta nuo žagrės dar žino, kad pienas – iš karvės, miltai – iš grūdų, o jų vaikai šito jau nebesupranta, siūlas nutrūksta. Nebelieka švento žemės ir maisto ryšio, kurį jaučia tik tas, kas gyvena kaime, arba kas nors retkarčiais ten nuvyksta. Maistas tampa vien degalais kūnui.

Todėl maistas toks ir yra, kaip degalinėje. Apie dabartinį ministrą pirmininką Gordoną Browną kalbama, kad net prabangiuose restoranuose, kai nevaržo oficialus protokolas, vakarienei jis paprastai užsisako lėkštę gruzdintų bulvyčių, glumindamas kolegas ir kitų šalių lyderius. Tai, kas Prancūzijoje ar Italijoje būtų vertinama kaip prasčiokiškas skonis arba beviltiškas populizmas, anglams atrodo visai kitaip: žmogus neskiria dėmesio maistui. Asketizmas – gero išauklėjimo ir disciplinos požymis, pritinkantis valstybės vyrams.

Mėgautis geru vynu, egzotiškais padažais, garsių virtuvės meistrų kūriniais ar sezoniniais grybais ir daržovėmis daugeliui anglų – kiek įtartinas, nevyriškas užsiėmimas, dekadentiškas išsidirbinėjimas, labiau tinkantis užsieniečiui.

RAUDONO ŠILKO PAMUŠALAS

Anglų advokato uniforma – kostiumas. Niūrus, pilkas ar juodas, siūtas konservatyviai, bet pažiūrėk į jo šilkinį pamušalą – dažnai jis bus begėdiškai ryškios raudonos arba avietinės spalvos.

Tokia tradicija.

Taip pat ir su valgymu. Na ir kas, kad masės valgo šaldytą maistą, užbarstydamos jį bulvių traškučiais, na ir kas, kad vaikai ir paaugliai nutukimu ir ligomis, susijusiomis su mityba, jau pasivijo bendraamžius JAV. (Su pigaus ir nesveiko maisto tradicija mokyklose nebe pirmus metus kovoja ir televizijos įžymybė, virtuvės meistras Jamie‘is Oliveris, žinomas ir Lietuvos žiūrovams). Na ir kas?! Geriausių pasaulio restoranų sąrašuose, kuriuos renka ir skelbia autoritetingi žurnalai, bei „Michelin“ vadovuose, Anglija – ne užkampis, o vienas pasaulio kulinarinių centrų. Garsiausi šalies virėjai – Marco Pierre White‘as, Gordonas Ramsay‘us, Hestonas Blumenthalis ir jau minėtas Jamie‘s Oliveris ne tik gamina maistą, bet ir žeriasi milijonines sumas iš savo vardu vadinamų restoranų ir tviskančių puodų komplektų, konservuotų padažų, gausiai iliustruotų knygų ir visame pasaulyje rodomų televizijos serialų. Pasaulis, nesižavintis anglų virtuve, ausis ištempęs klausosi apie maistą pasakojančių anglų.

Beje, Jamie‘s Oliveris, mėgstantis vaizduoti paprastą vaikiną, gaminantį „paprastai ir lengvai“, yra iš pasiturinčios šeimos ir virtuvės meno mokėsi viename geriausių Londono itališkų restoranų „Neal Street Restaurant“. Jis yra klasikinių itališkų patiekalų specialistas, o Jamie‘o sukurtų receptų sudėtinių dalių kaina dažnai prilygsta vidutinės anglų šeimos savaitės biudžetui; pavyzdžiui, nepaprastai sultingame troškinyje vien jautienos išpjova, kurią gali pateikti tik geri mėsininkai, kainuos apie 80 svarų, arba 350 litų. Vidutiniam anglui tai ne šiaip brangu – tai visiškai neprieinama.

Nepaisant paplitusios nuomonės, kad Anglija – alaus kraštas, kur vynas jei ir geriamas, tai tik prastas ir iš nučiupinėtų taurių, jau seniai vyno čia išgeriama daugiau nei alaus. Ir ne tik. Profesionalių vyno vertintojų, specialistų, aukšto lygio vyno pirklių ir gėrėjų su išsipūtusiomis piniginėmis Anglijoje milijonui gyventojų tenka daugiau negu kur nors kitur pasaulyje.
Vyno magistras (Master of Wine, MW) – itin sunkiai gaunama kvalifikacija, vyno pažinimo olimpas, irgi skiriama Anglijoje. Žmonių, turinčių šį titulą, pasaulyje tik 277, mažiau nei Nobelio premijos laureatų. Kiekvienas stambus maisto parduotuvių tinklas stengiasi pasamdyti nors vieną vyno magistrą ir didžiuojasi juo, kaip klubas didžiuojasi garsiu futbolininku.

Kodėl toks atotrūkis tarp itin paprasto liaudies maisto ir kosminio „aukštosios virtuvės“ lygio? Tikriausiai todėl, kad, anglų įsitikinimu, tobulybės galima siekti tik tuomet, kai toks siekimas numatytas, suplanuotas ir už jį atlyginama. Kol sportas Anglijoje buvo mėgėjų laisvalaikio užsiėmimu, ūkanotosios šalies sportininkai mažai kuo galėjo didžiuotis. Kai sportas ir medalių siekimas tapo valstybės politika, Britanijos komanda 2008-ais metais iš Pekino olimpinių žaidynių grįžo pasidabinusi medaliais.

Taip ir su virtuve. Italijoje, Meksikoje ar Japonijoje šeimininkė stengiasi ne todėl, kad dalyvautų konkurse, o genama kulinarinės aistros, pasididžiavimo ir vaikystėje įskiepyto tobulybės siekio. Anglams maistas reikalingas tik skrandžiui prikimšti, jeigu, žinia, tai nėra verslo plano įkurti garsiausią miesto ar šalies restoraną dalis. Jei suplanuojama siekti puikaus lygio, tai pateikti pusėtiną produktą – taip pat nepriimtina, kaip stebinti tobulu maistu šeimyną, susirinkusią vakarienės.

"Vyno Žurnalas", Nr. 16

Apie Žiemą ir Miuncheną

Vienas tų straipsnių, kur buvo pradėtas rašyti apie vieną, o išėjo apie kitą. Norėjau parašyti apie Miuncheną, o parašiau apie snaiges ant blakstienų.

... ... ...

Būna miestų, kurie, rodos, čia pat, bet į kuriuos niekada neprisiruoši nuvažiuoti. Visąlaik moji ranka – tuoj, tuoj, spėsiu. Man tokie miestai buvo ir yra Šiauliai ir Panevėžys, kuriuose nebuvau niekada, nors Lietuvoje gimęs ir užaugintas. Ir dar Miunchenas.

Į Miuncheną lyg ir ruošiausi važiuoti, kai studijavau Kaune – tuomet, ankstyvais Lietuvos nepriklausomybės metais, kelionės pradėjo darytis paprastesnės, pasai dar buvo rusiški, tarybiniai, bet leidimą išvykti galima buvo gauti beveik be vargo. Dar tebebuvo sovietiniai traukiniai, vežantys į išsvajotus kraštus už labai nedidelę kainą, tik reikėdavo stovėti didžiulėse eilėse.

PAŽADĖTOJI BAVARIJA

Tais laikais mano draugai, trumpam atradę savyje susidomėjimą religija ir prasimanę pakvietimus į ekumeninį Taizé vienuolyną Prancūzijoje (jis tuomet tuos pakvietimus dalino į kairę ir į dešinę, kaip reklaminius popierinių nosinių paketus dalina merginos prie metro stočių Tokijuje), nusipirko bilietus ir keliavo po Europą. Paskui grįžę pasakojo apie tai, kokia fantastiška Europa, kokie puikūs, tviskantys, švarūs, kvepiantys miestai, ir lauko kavinės, ir šviesos, tik nėra pinigų tuo džiaugtis.

Mažai kas šiandien prisimena, koks mūsų žmonėms tuomet turėjo atrodyti tikras užsienis, koks kontrastas turėjo badyti akis. Ten, kur mes gyvenome, atrodė žmoniška tik tiems, kurie tuomet niekur nebuvo buvę (pavyzdžiui, kaip ir aš tuomet). Skardiniai kioskai, balos, purvas ir pigių cigarečių dvokas – dievaži, net Kauno „politinio švietimo namai“, Donelaičio gatvėje, kur kažkada įsikūrė ir prasidėjo atkurtasis Vytauto Didžiojo Universitetas, ir jo tamsus vidus, akmens apdaila ir bufetas su pikantiškomis salotomis vazelėse (ar prisimeni, kaip aliuminio šaukštelis jaukiai braukia per vazelės aliumininį dubenėlį?) ir dešrelėmis, plūduriuojančiomis karštame vandenyje greta kavos aparato, mums tada atrodė civilizuotai.

Ligi šiol nesuprantu, kaip mano draugai tuomet keliaudavo per tą vakarų Europą: kišenėje su trisdešimčia markių, su dviem šimtais frankų (ne dienai – visai kelionei), ar bet kuriuo atveju, su tokiomis kiauromis kišenėmis, kad 95% gyvenimo yra atskirta, kaip prekės uždarytos parduotuvės vitrinoje. Aš suprantu, kaip galima išgyventi (mintant atsivežtomis rūkytomis dešromis ir kietai virtais kiaušiniais ir nakvojant pakelėse bei vienuolynuose arba beldžiantis pas draugus, pažįstamus ir visai nepažįstamus žmones), aš suprantu, kaip galima pasiekti kelionės tikslą, bet iki šiol man sunku įsivaizduoti, ką jautė tie, kas taip keliaudavo.

Neįsivaizdavau, ir, tiesą sakant, nesistengiau sužinoti, todėl į Miuncheną tuomet nenuvažiavau. Nenuvažiavau niekur: keliavau tik paskui, jau pradėjęs dirbti ir jau gavęs Lietuvos Respublikos žalią pasą, ir pirmoji mano kelionė į „tikrą užsienį“ buvo į Helsinkį, kurį ligi šiol prisimenu, nes jis buvo mano pirmoji kelionių meilė. Tuomet jau galėjau sau leisti apsigyventi tikrame viešbutyje, nuvažiuoti taksi, ir net išgerti alaus. Skaitytojau, girdžiu Tave sakant - ir nusipirkti mėsainį. Taip.

O Miunchenas liko mano svajonėse. Iki šios žiemos, kai pagaliau prisiruošiau nuskristi ten prieš šv. Kalėdas, nes nėra geresnio laiko džiaugtis vokiškai kalbančiu pasauliu, nei Kalėdų metas.

Todėl, skaitytojau, nors straipsnis apie Miuncheną, jis šiandien bus tik idealaus metų laiko iliustracija. Man idealaus metų laiko.

KAI SNIEGAS UŽ LANGO ŽIBĖS

Gimęs lapkričio pabaigoje, visada mylėjau žiemą labiau, nei vasarą, ir šalti – labiau nei karštį. Vasara man visuomet buvo vulgari, čigoniška, rėksminga. Vasara man prasidėdavo nuo šienligės birželio mėnesį, kai čiaudėdavau ir raudonuodavo akys; ji nors ir buvo patogi, nes nereikėjo vyniotis šaliko ir dėtis kepurės, nuo kurios visuomet niežėdavo kaktą, bet vasara neturėjo savyje nieko tyro, nieko pakylėjančio, tik prispaudžiantį prie žemės karštį.

Sniegas ir žiema prasidėdavo tada, kai ateidavo mano gimimo diena ir kai baigdavosi rudas, jaukus ruduo, su lapais gatvėse ir kai viskas būdavo nudažyta bronzine spalva. Gimimo diena reikšdavo dovanas, o paskui būdavo Kalėdų laukimas, ir pradėdavo snigti, ir vieną rytą pažiūrėjus pro langą lauke būdavo taip ryšku, taip gaivu, kad net į mokyklą norėdavosi eiti.

Man nepaprastai norėdavosi Kalėdų, apie kurias žinojau iš knygų, žurnalų ir amerikietiškų filmų – blizgančių, kvapnių, ir padabintų raudona ir žalia spalvomis. Cinguliuojančių varpeliais. Ir tviskančių sniego atspindėta šviesa.

Lietuviška tradicija buvo žymiai santūresnė: daugiau ne blizgesio, bet šiaudų ir tošies, ir Kūčių stalo gama visai ne raudona ir žalia, bet rusva, pilkšva ir gelsva – silkutės, grybai, pyragas ir kūčiukai. Aš visą tai mylėjau, bet kartu norėjau to stereotipinio, traškaus ir blizgaus, amerikietiško Kalėdų ir žiemos paveikslo.

Net kai sužinojau, kad Kalėdų Senelio raudoni kailiniai – vos šimtmetį siekianti tradicija, ir susijusi su Coca Cola reklamomis, kai rudo ir saldaus gėrimo gamintojai pradėjo savo žiemos rinkodarą sieti su raudona spalva, man tie kailiniai ir jų spalva pradėjo labiau patikti. Net raudonąją spalvą, tiksliai tokią, kaip gėrimo etiketės, ir atitinkančią spalvų sistemos „Pantone“ standartą PMS 485 (jei kam įdomu), dizaineriai dažnai vadina tiesiog „Coca Cola red“ (kokakolos raudonoji).

Miunchenas, turtingoji Bavarijos sostinė, yra tokia vieta, kur radau visas savo žiemos svajones. Vokietija (todėl gal kiek spalvingesnė, nei santūri ir užsisagsčiusi apykaklę šveicarų žemė), bet Vokietija pietinė, todėl nebealsuojanti drėgnu jūros oru, ir jau besiglaudžianti prie Alpių ir prie Austrijos bei žvelgianti į Italiją ir Šveicariją. Iš čia visiškai netoli iki Insbruko ir Zalcburgo, austriškų Alpių miestelių, kurie negali pasigirti Bavarijos ir jos sostinės mastais, ekonominiais raumenimis ir turtais.

Bavarija – viena turtingiausių vietų pasaulyje, ir jei ši Vokietijos žemė būtų vertinama kaip atskira valstybė, ji būtų ne tik viena iš turtingiausių Europos šalių, bet septynioliktoji pagal dydį ekonomika iš visų pasaulio šalių.

Tu, skaitytojau, tikriausiai apie tai nepagalvojai, bet Lietuvos provincijos erelių statusą apibrėžiantys gaminiai – iš Bavarijos. Taip, ir „Audi 100“, ir „Puma“, ir „Adidas“. „Trys juostelės“, arba „paloskės“ – iš Bavarijos.

Ir, be abejo, garsiausias pasaulyje Miuncheno eksportas, pavadintas santūriu trijų raidžių sutrumpinimu, kurio daugelis vairuotojų negalėtų iššifruoti, nes meiliai vadina tiesiog „bemsu“, „bimbaliu“ arba tiesiog „chuliganke“. Pavadinimas ateina iš tų laikų, kai niekas pernelyg negalvojo apie šaunius bendrovių vardus ir jie nebuvo kuriami, pirkėjų grupes kankinant psichologams ir tikrinant jų reakcijas. „Bayerische Motoren Werke“ reiškia paprasčiausiai Bavarijos automobilių dirbtuves.

Šiandien atskridus į Miuncheną, bagažo salėje ant sienos pasitinka nežmoniško dydžio – kelių metrų aukščio ir krepšinio aikštelės pločio – BMW radiatoriaus grotelės, virš kurių blizgantis baltas ir žydras bendrovės ženklas. Kad nepamirštum, kur atvykai.

Bavarija liko nepaliesta Reformacijos, su kuria siejame Vokietiją. Tai - katalikiškas kraštas, ir galbūt dėl katalikiškos tradicijos čia žiemą daugiau puošmenų, daugiau blizgesio ir daugiau geranoriško pasipūtimo, nei kitur Vokietijoje, kur Reformacija mokino kuklumo.

TROŠKIMAS IR MALONUMAS

Gruodžio pabaigoje ėjau per šaltą Miuncheną, kurio senamiestyje, kaip įprasta Vokietijoje, Kalėdų mugė. Mugė, čiuožykla, ir, žinoma, karštas vynas, priminęs vaikystę ir Kaziuko mugę Vilniuje (tuomet tėvai tik paragauti jo duodavo, vos lūpas pamirkyti). Nors ir susijęs su šaltu lietuvišku pavasariu, kai vargšai verbų pardavėjai prisikemša į batus laikraščių, kad mirtinai nenušaltų kojų pirštų, stovėdami visą dieną, atmintyje išliko Gluehwein, karštas vynas, kvepiantis cinamonu, gvazdikėliais, apelsinais.

Šaltyje jį gerti, tiesą pasakius, nėra labai malonu – nudegina lūpas, jau apstingusias nuo šalčio; nuo karšto gėrimo jos prisimena apie pojūčius, kurie buvo šalčio užmigdyti, kaip dantų gydytojo injekcija užmigdo lūpą. Nelabai smagu gerti, ir puodelis degina rankas, bet vistiek geri, nes taip norisi ir reikia – klausiau aną dieną per radiją psichologo, aiškinusio, kad troškimas ir malonumas yra ne tas pats, ir kad jie dažnai, bet ne visuomet, susiję tarpusavyje.

Jau paskui pasidaro šilčiau, ir net labai nedidelis alkoholio kiekis tame vyno puodelyje maloniai svaigina, nes šaltyje greičiau kerta į kaukolę. Aptingusiu žingsniu vaikštai gatvėmis, dairydamasis po tą Kalėdų mugę, kuri yra keistas renginys: mažai kas ten šiandien perka dovanas namiškiams, riestainiai ir meduoliai daugiau perkami kaip atžymos, kad buvai ten, kad ne tik buvai, bet ir sugebėjai dalį to šalčio ir blizgesio parsinešti namo.

Štai jis, meduolis, širdelės formos, perrištas raudona juostele – todėl, kad žiema, o ne pavasaris, yra tikrasis romantikos metas.

Nėra gražesnių merginų, nei apsirišusios šalikais, ir pasislėpusios po kepurėmis, nėra malonesnio apsikabinimo, nei tas, kuris apglėbia apsnigtu paltu ir pirštinėmis, ir nėra puikesnio bučinio, nei šaltų lūpų bučinys.

Kai esi labai jaunas, ir dar nežinai, ar čia galima paimti merginą už rankos, ar nedrąsu, slidus šaligatvis tampa geriausiu draugu – slystelėjusi pati įsikabins, ir, jei bus viskas gerai, nebepaleis. Vasarą gimsta gašli aistra, o žiemą – ilga meilė, kad ir ką sakytų populiarių dainų štampai apie šiltą vasaros naktį ir laužus prie ežero.

Norėčiau būti tas, kas pirmasis pastebėjo snaiges ant blakstienų. Dabar tai – jau tik klišė, dažno naudojimo nuvarginti žodžiai, ir nebereikia būti poetu, kad galėtum pasakyti apie tai. Bet kažkas pastebėjo ir pasakė tai pirmasis.

Šaltas metų laikas, sniegas, ir varvekliai – ne vulgari pietietiška romantika, ne šlapių marškinėlių konkursai ir ne sėdmenis aptempiantys šortai, ne prakaituota klubo aistra; tai – paslėptas grožis ir uždengtas, bet alsuojantis jausmas, jo užuomina, kaip sniego užklotos pievos tik šnabžda apie tai, kokios jos bus vasarą.

"Miesto IQ", 2009 m. sausis

Kokių kavinių reikia Lietuvai?

Buvau paklaustas žmonių, kurie nepaisto ir neburba (kaip aš), bet daro - kokių kavinių Lietuvoje reikia?

Jei kas nors kurtų Lietuvoje kavinių tinklą, ką jame norėčiau matyti?

Iš to, kas jau yra Lietuvoje - kas geriausia mano širdžiai?
Lengviausia atsakyti į šį pastarąjį klausimą.

Pirmiausia, Lietuvoje yra puiku tai, kad šalis - šalto klimato, ir kad visur pasirūpinta tuo, kur pasikabinti striukę ar paltą. Tai puikus dalykas. Kabyklai turi būti vieta, ir jos turi būti pakankamai.

Dabar prie konkretumo.

Po to, kai užsidarė "Ritos Slėptuvė", interjero požiūriu puikiausia vieta visoje Lietuvoje yra "Neringos" rūsys (ta, pagrindinė pirmojo aukšto "Neringos" kavinė irgi yra labai gera, daugiausia tuo, kad mažai kas pakeista, ir tuo, kad turi ilgalaikę ir patikimą maisto "vinį" - bet apie tai vėliau).

"Neringos" rūsys, visų pirma, sušildo sienas knygų lentynomis. Yra du esminiai būdai padaryti jaukų interjerą: apkalti medžiu (tik ne kaip pirtį, nors ten irgi jauku), kas yra labai brangu, arba apsupti viską knygomis, kaip margu megztiniu. Visa kita - žemai pakabintos geltonokos šviesos, blausūs paviršiai - jau tik detalė, žinoma, irgi svarbi.

Knygų lentynos pasieniais - štai jums atsakymas. Prikimškite knygų, kurių nusipirksite pusvelčiui sendaikčių turguose.

Geriausias iš visų pasaulio barų, kurį teko matyti, Tokyo Park Hyatt viešbučio viršuje esantis New York Bar, tą margą jaukumą padaro vienoje pusėje lentynomis su buteliais, o kitoje - miesto panorama šešių metrų už šešių metro aukščio langų. Bet Vilniuje sunku sukurti kavinių tinklą, kurių kiekviena būtų 52 dangoraižio aukšte, ir kur už langų būtų margų švieselių jūra.

Antroji pagal gerumą vieta Lietuvoje: "Markus & Ko". Ten medis ir tamsiai žalia spalva (kažkas parašė: atrodo, kaip turtingo dėdės kabinetas, tikrai taip atrodo, ypač jei dėdė Amerikoje). Bet ne tik dėl to.

Ten paprastas ir trumpas meniu, ir yra pagrindinis patiekalas, kurio visi iš esmės ir ateina. Markuse yra kepsniai, Neringoje yra Kijevo kotletas (jį oficialiai vadina "Neringos" kepsniu, ar kepsniu "Neringa", ar dar kaip nors, bet tai yra puikiai padarytas Kijevo kotletas, ir čia nėra ko gėdintis ar vaidinti šikantį katiną: vadinkite savo geriausią patiekalą taip, kaip jį šaukia visi jūsų klientai).

Dar kartą kartoju: paprastas ir trumpas meniu. Net Double Coffee meniu yra jau per didelis, o apie Čili Picą tai aš net nekalbu. Begalinis meniu - tai garsus signalas apie blogą virtuvę, arba labai atmestinio požiūrio į valgį požymis.

Niekas nepatikės, kad Jūsų virtuvėje buvo puikiai įsisavinti, išragauti ir suprasti 150 patiekalų. Jei tai picerija, picų turi būti gal septynios, arba daugų daugiausia - dešimt, bet ne penkiasdešimt, su sunkiai suvokiamais, arba tik kosmetiniais, arba apskritai išgalvotais skirtumais.

Kiekvienas patiekalas turi būti su aiškia misija ir aiškiu taikiniu: vienam patinka labai mėsiška, kitam - labai žuviška arba su jūros gėrybėmis, trečiam - gal patinka aštriai, ketvirtam - norisi daržoviško, penktam - gal saldaus ir labai pikantiško. Ir daugmaž viskas. Neieškokite rūroje smegenų: valgių turi būti nedaug, bet pagaminami jie turi būti gerai, patikimai ir greitai.

Jei meniu kūrėjas negali paaiškinti, kuo tas patiekalas ypatingas, ir kam jis skirtas, tokio patiekalo neturi būti meniu apskritai - braukit jį lauk raudonu flomasteriu, ir kad jo kvapo daugiau nebūtų.

Tai ypač svarbu, kai kuriamas kavinių tinklas: prižiūrėti kokybę sunkiau, užtikrinti nuoseklumą - irgi sunku. Didelis meniu - tiesus kelias į klientų nervinimą: "šito dabar neturime". Šitos frazės neturėtų būti girdimos apskritai.

Ir dar - jokios saviveiklos, jokių vietos iniciatyvų apie bobučių receptus. Bobutės recepto didžiausias trūkumas yra tas, kad jam reikia bobutės, kuri daugiau neturi ką veikti, ir gali visą dieną būti prie puodų. Vėdarai ir cepeplinai - ne viešojo maitinimo patiekalas. Tai namų maistas, ir tegul lieka sau namie. Liaudiško lietuviško maisto ir taip Lietuvoje per daug, nes retai kur už namų ribų jį gerai pagamina.

Nebent tik Kaune, netoli Karmėlavos, įgyvendino gerą koncepciją tų didžiųjų cepelinų restoranai, į kuriuos susirenka atskridę iš užsienių emigrantai: vieno patiekalo restoranas, jei tas patiekalas geresnis, nei kitur - labai patikimas modelis.

Šiaip klientui reikia ne tik kad skanu būtų, bet ir kad būtų šiandien.

Po 10 minučių laukimo kavinėje arba 20 min. restorane lankytojo nuotaika pasidaro tokia, kad jo jau niekuo pasaulyje nebepradžiuginsi, net jei su juo atėjusi draugė pradės jį slapčia glostyti po stalu.

Ir nereikia snobiškų lia lia apie lėtą maistą ir kad va galima gyventi ir nesiaukojant kapitalizmui ir buhalteriams, o gaminant iš širdies tik tai, kas pačiam patinka. Jei pasaulyje nebūtų pinigų ir jei visi dirbtų už dyką, taip gal ir būtų gerai. Bet taip nėra, ir lėto maisto restoranai gyvena tik savo nedidelėje, bet patikimoje nišoje. Į tą nišą lietuviškos kavinės neįkiši, ir pelninga jos nepadarysi.

Snobams dar pasiūlysių pasižiūrėti, kaip geri ir garsūs šefai pasaulyje nesididžiuodami padaro savo restoranus oro uostuose, kur viskas sustyguota taip, kad gali suvalgyti užkandį, pagrindinį patiekalą ir išgerti kavą ir būti išėjęs per 30-40 minučių.

Dar grįšiu prie meniu. Dėl Dievo meilės, užmirškit idijotišką patiekalų krikštijimą. Tai tarybinis įprotis. Jame nieko nėra mielo ar patrauklaus, nebent norit, kad jūsų padavėjos lankytojai 20 kartų per dieną klausinėtų: "Nu tas reiškia karštas sumuštinis 'Gudrutis', tai kas į jį įeina?".

Visas tas salotas "Gaidelis" ar "Varpelis" ir kepsnius "Žara", "Panevėžio" pjausnius ir visą kitą briedą - į istorijos šiukšlyną. Jei Jūs manote, kad štai taip leidote savo personalui kūrybiškai pasireikšti ir padidinote jų atsidavimą bendrovei ir lojalumo jausmą? Geriau nuveškite juos į Druskininkus savaitgaliui, bet neleiskite kurti patiekalų pavadinimų.

Patiekalas turi vadintis pagal tai, kas jis yra, ir kas jame yra, ir galbūt kaip jis pagamintas, ir nieko daugiau.

Paprastumo principas galioja ir gėrimams, ypač kavinėse. Nekurkite begalių gudriais pavadinimais kavos gėrimų su plaktais ir suktais priedais bei papuošimais, kurių nemokės gaminti keturi iš penkių Jūsų darbuotojų. Kai kartais noriu pasikrauti neigiamos energijos ir pamatau itin savim patenkintą merginą prie prekystalio kur nors Starbucks arba Coffee Republic - tuojau paprašau kokio nors jų durniausiai pavadinto Frappu-crappu-chocka-berry-chino, ir tada patenkintas žiūriu, kaip arogancija akimirksniu išgaruoja ir prasideda baletas ant ledo.

Pirmiausia mergužėlei susiraukia snukis, kad reikės gaminti šitą nesąmonę, paskui ji pradeda lakstyti, kaip į subinę įgelta bezdžionė, ieškodama aplink visų reikalingų ingridientų (ji nežino, kur yra pusė iš jų, nes jos apmokymas užėmė 15 minučių vietoje nustatytų 5 dienų), paskui vistiek turi ateiti pamainos viršininkė, kuri su ja vargais negalais suranda viską, ko reikia (kaip joms atrodo). Kai gėrimas baigtas ir uždėtas dangtelis, mandagiai paklausiu, kodėl neįdėjo cinamono, nes ten va parašyta kad yra su cinamonu. "Cinamono mes dabar neturime". Tada aš atsisakau mokėti, nes padaryta ne tai, kas pažadėta, ir turi ateiti pamainos viršininkė, kad kasoje anuliuotų £3.45. Tuo tarpu už manęs stovi eilė žmonių ir siunta.

Nenorite, kad Jūsų kavinėje vyktų tokie dalykai? Tai nesudarykite jiems priežasties. Virkite kelias kavas, ir kiekvieną iš jų - puikiai.

Žinoma, nieko bloga, jei kartais norėsite meniu paįvairinti kokia sezonine kava ar riboto galiojimo laiko pasiūlymu (pvz., vasaros pradžioje - šalta kava su jonvabaliais). Bet tada pasirūpinkite, kad visur būtų visų reikiamų sudėtinių dalių, ir kad visi, kas jums dirba, galėtų tą gėrimą padaryti.

Iš kitų patarimų būtų tik tokie trumpi:

1) Neprigrūskite per daug stalų. Turi būti vietos atsisėsti, ir ne tik ploniems žmonėms. Nepamirškite storulių: jie valgo daugiausiai, ir sumokės daugiausiai. Tai gera logika. Kai pilvas remiasi į stalo kraštą, tai aiškus priminimas, kad jau reikia prašyti sąskaitėlės.

2) Stalai turi neklibėti. Tegul ką nori daro, tik tegul nekliba. Visi tie išsigimėliški lelijos formos kūriniai, gražiai atrodę ant popieriaus, yra netinkami gyvenime. Be to, Jūsų darbuotojai, užuot aptarnavę klientus ir ėmę iš jų pinigus, turės lakstyti valydami nuo tų stalų išlietą kavą.

3) Nekarpykite servetėlių per pusę tais iškrypėliškais lietuviškais trikampėliais. Gal jie kam nors ir primena kelnaites ir yra todėl malonūs priglausti prie lūpų, bet tokių žmonių mažuma. Geriau taupykite ką nors kitą, bet ne servetėles ir ne tualetinį popierių.

Viskas, dabar galite eiti kurti savo naujosios kavinės.

.

.

Kavinė: pasiskolintas geresnis gyvenimas

Nuo ko pradėti rašyti apie kavinių ir barų kultūrą? Pradėsiu nuo to, kad pirmoji mintis tokia: nemėgstu kavinių, ir todėl būsiu sveikiausias „kavinių kultūros“ kritikas, nes galiu kalbėti ne ašarotomis akimis ir nepūsdamas mėlynų mitų kamuolių. O antroji mintis, pasėdėjus ir kategoriškumui nurimus, buvo: nėra kavinių kultūros, bet kavinės pačios yra kultūros požymis ir sudedamoji dalis, nes kultūra yra tai, kas yra ne būtinybė, kultūra yra neracionalus laiko ir išteklių leidimas, kai jau patenkinti biologiniai poreikiai. Kavinė jų netenkina ir nesiekia tenkinti.

Ji yra prabangos laiko žymeklis - laiko, kurį galime panaudoti patys sau. Kavinė pati nekūrė civilizacijos, bet yra jos mylimiausia jaunesnioji dukra, mažoji lepūnėlė, atėjusi į pasaulį tada, kai nebe kiekvieną sekundę reikia atiduoti kovai už būvį.

AR TIKRAI PRISIDEDA PRIE KULTŪROS?

Kavinė – ne kultūros reiškinys, nors labai norėtų toks būti, o jose besitrinantys geistų būti vertinami kaip kultūringųjų klubo nariai, nes nėra tokio tinginio, pakampes trinančio nevykėlio, kuris būtų visiškai susitaikęs su mintimi, kad gyvenimas praėjo pro šalį. Tokie glaudžiasi prie pasakojimo apie „kavinių kultūrą“, apie tai, kad jie ne sėdi, stumdantys beprasmes kalbas, o, žinokite, brandina mintis, kurios išsivers į filmus arba knygas, kurios dar nustebins pasaulį.
Ir žinote, kas būna? Prisiplakėlių atsiranda tiek, kad kategoriškesni vertintojai per juos nebemato to, kas yra gero puikioje institucijoje, socialinėje saugumo salelėje, kur net ir labiausiai skubantis gali sau leisti atriboti dešimtį minučių laiko.

Aš noriu matyti kavinės įtaką realioje perspektyvoje. Knygos ir scenarijai rašomi prie darbo stalo, o ne prie ataušusios rudos kavos tirščių su draugais, kuriems irgi daugiau nebėra kur eiti.
Sėdėjimas kavinėje pats savaime – ne intelektinė veikla. Kavinės, kaip susirinkimo vietos, neformuoja nei kultūrinio, nei intelektinio elito, lygiai kaip stadiono tualetai neformuoja nacionalinio futbolo. XIX amžiaus Paryžiaus menininkai viską tą patį būtų sukūrę ir be kavinių ar barų, jie būtų bendravę kur nors kitur, o Vilniaus Universitetas būtų buvęs su tokiais pačiais privalumais ir trūkumais, jei nebūtų „Alumnato“ (nejaukios sostinės senamiesčio „jaunimo kavinės“, kur puodelį su prasta kava uždengdavo lėkštute iš po to paties puodelio ir eidavo rūkyti į buvusios seminarijos kiemą – iš tikrųjų, trijų eilių Renesanso arkos, kylančios viena virš kitos, tarp kurių prastas cigaretes traukdavo studentai, vien savo vaizdu su kultūra surišdavo žymiai labiau nei visos studentų tarpusavio kalbos).

Kavinė - ne ta lysvė, kurioje auga mintis; tačiau ji yra ta vieta, kurioje mėgsta būti minčių turintieji. Tai ne taip jau mažai: sukurta erdvė, kur gera protingiems. Gezai ir buduliai neina į kavines.

Tačiau net ir intelektualui kavinė – ne būtinybė, ne teisė ir ne gyvenimo prasmė. Kavinė - tai vis dėlto tik laiko stūmimas, nesiskiriantis nuo laiko stūmimo savo kambaryje prie televizoriaus (nei vienas, nei kitas nėra absoliučiai neigiama veikla, nes net ryklys, kuris visą laiką turi plaukti, miegodamas plaukia lėčiau).

Galima sakyti, kad nuobodžiavimas, plepėjimas su draugais - tai proto sąstingis, iš kurio niekas negali gimti, tik banalybė: o galbūt jis kaip tik reikalingas, kaip portrete veidui priešais reikalinga erdvė, "kad būtų kur žiūrėti", o smagiausiai jaučiasi toks kambarys, kuriame protingai išdėstyti ne baldai, o tuščia erdvė tarp jų. Krėsle sėdi užpakalis, o tuščioje erdvėje gyvena siela - būtent todėl tuštuma ir atokvėpis tokie reikalingi.


Kavinės mitas, kad ir kaip stengčiausi apkarpyti jam sparnus, visgi gyvas. Jis balzamuotas, papuoštas ir aprėdytas, ir mitologizuotas ištisų kartų (kiekviena karta lipdo epą iš naujo), apkaišytas fantazijomis ir juokingais sureikšminimais, daugelis kurių yra tragiškai banalūs, nes tokius pačius galima išgirsti bet kur pasaulyje, o „unikali kavinės atmosfera“ dažnai esti ne kas kita, kaip jaunystės priminimas.

Jis, jaunystės miražas, beveik kiekvienam žmogui yra emocija, galingesnė už protą: išskalbta ir išplauta laiko, tokia saldžiarūgštė, užpilanti tokiu palaimingu praeities mauduliu, kad dažnam, neatlaikiusiam šių syvų traukos, tampa ne tik veidrodžiu už nugaros, bet ir kelrodžiu visam likusiam gyvenimui.

Kavinė šiuose prisiminimuose yra kaip dekoracija teatre, kaip kino scenos „lokacija“. Tai tik vienas iš apstatymo variantų - bet negali ir be jo. Tai tik sąlyginis vietos nužymėjimas, ir nieko daugiau. Jaunystėje būdavo gera ne todėl, kad sėdėdavai kavinėje. Buvo šiaip gera, nes buvai jaunas ar jauna, neturėjai rūpesčių, galėdavai ištisą naktį nemiegoti ir kitą dieną jaustis puikiai, dar tikėjai tais, kas žada paprastus ir greitus receptus, ir atrodė, kad gyvensi amžinai. O kavinėje sėdėjai todėl, kad savo namų dar neturėjai, o tėvų namuose jau buvo įsibodę.

Ir tada ta vieta buvo antri namai, ir visos emocijos, su jais susijusios, buvo tokios, kokios tenka namams.

Lietuvoje, man regis, mes neturime ypatingos, nuo kitų besiskiriančios, kavinių kultūros. Galbūt todėl, kad esame mišinys lenkiškos ir skandinaviškos tradicijos. Iš pirmosios ateina šaltos ir asketiškos daugumos kavinių linijos (užtat kartu mėgstame didelius langus, iš kurių sklinda daug šviesos), o iš antrosios – meilė pyragiukams ir tortuliukams vietoje paprasto prancūziško ragelio („kruasano“) arba tiesiog vandens. Tikrai jaukių kavinių maža, nes visa kūrybinė energija sueina į aludes ir kepsnines, kurias lietuviai įrengia puikiai, nes įdeda į jas visą širdį.

Ir šiaip lietuviškos kavinės nėra itin svetingos; bet tas nesvetingumas pas mus kitoks, nei žymiųjų Paryžiaus kavinių, kur padavėjas save laiko „profesionalu“, didžiuojasi, kad dirba, ir nelabai patenkintas klientui, kuris trukdo jo dieną visokiais prašymais. Lietuviai pripažįsta, kad aptarnavimas yra darbo dalis, tačiau teisingai pataikyti teisingą jo toną mums sunku. Mes, širdyje valstiečiai, aptarnavimą suprantame arba kaip baudžiauninko nusižeminimą prieš poną, arba tokio išdidų šio nusižeminimo nebuvimą; draugiškas dirbančiojo santykis su atėjusiu mokėti pinigus mums niekaip nepavyksta.

Bet tai netrukdo vis pasiguosti gerais prisiminimais, kokios mūsų kavinės, girdi, labai garsėjančios. Tos mintys ir supratimai susiklostė tais laikais, kai „Pribaltika“ atvykėlių iš Rusijos tarpe buvo laikoma keistu, vakarietiškai prasistūmusiu Sovietų šalies pakraščiu, kur be kitų dalykų buvo (pavyzdžiui, pasakiškos gausos: nuolatos parduodamo sviesto ir kelių rūšių sūrio, parduodamo toje parduotuvėje vienu metu) nuolatos minimas Vakarų gyvenimo požymis - „jaukios kavinukės“.

Lietuvoje daugelis į šiuos saldžius žodžius įsiklausė taip, kad net patys jais patikėjo, ir įsiminė visą padavimą, nuo „Neringos“ kavinės, neva glaudusios pusę sostinės intelektinio potencialo, be kurios mūsų knygų lentynos būtų tuščios, iki kavinių greta teatrų, kur legendiniai režisieriai ir aktoriai neva brandino savo kūrybines mintis. Vargu ar tiesa visa tai: mes nebuvome talentinga kavinių kūrėjų tauta, tiesiog iš pareigos ir tvarkos jausmo darydavome tai žymiai geriau, nei kaimynai Rusijoje, kuriems visuomet labiau širdis linko prie didelių restoranų su muzika ir čigonų šokiais.

Šveicarai irgi nėra svetingiausi pasaulyje, tiesiog tie, kas turi kavines ir barus, tokie pareigingi, kad tiesiog neleidžia sau blogai priiminėti svečių.

O kūrėjai, kurių dvasios dabar, neva, ramsto garsiųjų Lietuvos meno žmonių užeigų skliautus, ten daugiausiai būdavo būtent pačių dažniausių sėdėtojų ir gėrėjų pasakojimuose. Jei kas nors galvoja, kad galima rašyti knygas arba tapyti, 29 mėnesio dienas zulinant kavinių kėdes, o vieną dieną prisėdus prie darbų, tai klysta: visiems žinomas neišsiblaivantis „gyvasis klasikas“, neatlimpantis nuo užeigų stalų, yra tik išimtis, patvirtinanti taisyklę – o gal ir ne, nes jo kūriniai yra ta pati banalybė ir tingus minios sąmojis.


Galvoju ir pats: kodėl taip stengiuosi pulti tai, kas kone visuotinai priimta kaip gėris? Turbūt todėl, kad pamatęs klišę arba visuotinai priimtą „teisingą variantą“, pasišiaušiu kaip ežys.
Skaitytojau, įsiklausyk į patį posakį: „jaukios kavinukės“ – man, asmeniškai, nubėga pagaugai nuo tokio nuobodžioms tetoms ir bambantiems dėdėms brangaus termino. Jau pats žodžių derinys nuvalkiotas, nieko nereiškiantis, nes kaip stiklo šukė jūroje nusigludina iki drumzlino pusiau skaidraus žalio ar rudo akmenėlio, taip ir šie žodžiai jau pabuvojo ant šimtų tūkstančių liežuvių ir yra ne pradžios ir be pabaigos, kaip beprasmis bėgimas ant judančio takelio sporto klube – po pasibėgiojimo ant jo esi ten pat, kur ir buvai.

Banalybė, apie kurią kalbu, yra tik užsnūdusios minties krutėjimas, kaip ir štai šis laikraščio ar žurnalo rubrikos pavadinimas: gerai pavartyk kokį nors spaudos leidinį, ir kur nors bus skyrius, pavadintas „Prie kavos puodelio“. Jei rasi tokį pavadinimą, žinok, kad ten minčių nebus, nes viskas jau užimta banalybės, užpildančios dusliai aidinčią tuštumą, kaip dumbliai užtraukia kūdrą, kurioje nėra judesio, ten šen bei ten šokinėja varlės. „Prie kavos puodelio“ – kai neturi ką papasakoti apie tai, ką aptarei su pašnekovu, paminėk, kas buvo ant stalo: kavos puodelis. „Gėrėme kavą, daugiau nieko nesupratau ir neprisimenu“ – štai ką sako toks pavadinimas.

NUOMOJAMA SVAJONĖ


Kavinė, kaip ir aludė, kaip ir baras – tos pačios kilmės reiškinys. Čia susitinka su žmonėmis tie, kam kviesti į savo namus lankytojus arba ankšta, arba nepatogu, arba nedrąsu (gal namai ne tokie, kuriuos norėtųsi rodyti). Tai trumpam išnuomota geresnio gyvenimo dekoracija, tai toks kambarys, kurio pats neturi, bet norėtum turėti (gal būtent todėl dažno baro apstatymas taip skaudžiai primena kokio nors buto svetainės puošybą – čia vazelė, čia išmoningas patrankos formos stovas buteliui, čia dar koks nors indiškas drambliukas; sako, anuomet net sąvoka tokia buvo „barmeno skonis“; būtent todėl kai kuriuose baruose savininkai griežtai nurodo, kad ant lentynos nuo kairės iki dešinės turi būti gėrimų buteliai, ir nieko, išskyrus butelius, net ir laisvos vietos turi nebūti, kad neatsirastų pagundos į tuščią vietą ką nors pastatyti).

Kavinės arba baro, viešos sėdėjimo vietos kultūra artimiausia toms šalims, kur visuomenė pakankamai pažengusi ekonomiškai, kad dirbantieji jau galėtų leisti sau po darbo kelias monetas išleisti pasisėdėjimui su pažįstamais su poilsį skatinančiu gėrimu, tačiau namuose pernelyg ankšta, kad galėtum ten kviestis draugus. Priiminėja namie arba tie, kas labai turtingi, arba tie, kas – atvirkščiai – net pigios kavinės nuzulintam puodeliui negali pririnkti.

Anglijoje, pavyzdžiui, pramonės revoliucija, neregėtai padidinusi darbo našumą ir sukūrusi besotį poreikį plienui, įrengimams, garo katilams, siūlė naujus darbus ir suvarė į miestus šimtus tūkstančių žmonių. Jiems kažkaip reikėjo pasiekti darbo vietas, o XVIII – XIX amžiuje viešojo transporto nebuvo, o arklių su karietomis fabrikų darbininkai negalėjo sau leisti. Todėl visus reikėjo apgyvendinti taip, kad jie galėtų ateiti į darbą, reiškia, sugrūsti kuo tankiau. Iš ten ir atsirado mažyčiai angliški namukai, tiksliau, ilgi, viso kvartalo ilgumo namai, suraikyti kaip batonai į siaurus butukus, kurių kiekvienas turi kilimėlio dydžio lopinėlį „sodo“ namo priekyje ir kiek didesnį – už namo, o viduje – mažučius kambarėlius. Svečių priiminėti ten nebuvo įmanoma, taip atsirado angliška institucija, „pabas“.

Pub yra angliškas sutrumpinimas nuo žodžių derinio „public house“, tai yra, „viešieji namai“. Tačiau nieko bendro su tuo, ką lietuviškai vadiname „viešnamiu“ (čia ne tik mūsų kalbos problema: girdėjau dar jaunystėje apie menkai keliavusį ispaną, atvykusį XIX amžiuje į Londoną ir išverstomis akimis pirmąją dieną rašiusį, kad čia ant kiekvieno kampo, ir dar su didžiulėmis iškabomis, „casa pública“, ko daugiau reikia gyvenime).

Aludėje anglas rasdavo tokią svetainę, kokią pats norėtų turėti, tačiau neturi ir gali apie ją tik svajoti – su židiniu, patogiomis kėdėmis, minkštais kilimais (prastesnėse, tiesa, lankytojams dažnai tekdavo tenkintis pjuvenų grindimis; pjuvenos sugerdavo išpiltą alų ir nebijodavo, kai ant jų kas nors spjaudavo). Įprotis sėdėti aludėje vakarais pasidarė anglo gyvenimo dalimi, bet skirtingai nuo tų šalių, kur kavinės pateikiamos kaip intelektinio gyvenimo arena, liko tik šilta ir jaukia girdykla, o ne kultūros namais.

Beje, prisiminkime dažnai cituojamą anglų priežodį „mano namai – mano tvirtovė“, ir kalbas apie tai, kad anglai nemėgsta kviestis nieko į svečius. Iš esmės tai tiesa, tačiau nekviečia ne todėl, kad nemėgsta, o todėl, kad 99% iš jų neturi kur žmoniškai pasikviesti, o prastai priimti ryžtasi tik pačius artimiausius pažįstamus, prieš kuriuos nėra gėda. Asmuo, su kuriuo esi pažįstamas galbūt dešimtmetį, dar nėra artimas pažįstamas. Todėl kavinė yra daugumos gyventojų neišvengiamybė. Tie, kas turi labai didelius namus, užmiesčio rezidencijas su menėmis ir svetainėmis, į kavines ir aludes nekvietinėja. Jie mielai priims prie savo židinio – jei, žinoma, dėl kokios nors priežasties esi jo draugas.

Darbo žmogaus baro kultūra, pakartodama tuos pačius industrializavimo vingius, atsirado po Antrojo Pasaulinio karo Japonijoje: miestai neišpasakytai išsiplėtė, žmonės į biurus važinėjo traukiniais, su bendradarbiais namie nesusitiksi, nes jie kažin kur gyvena, be to, jei ir gyventų, nes namai – tai ryžių čiužiniai, ant kurių ir miegama, ir valgoma. Be bendradarbių, kitų draugų kaip ir nėra, nes visas gyvenimas prabėga darbe. Todėl socialinis gyvenimas, bendravimas – griežtai už namų ribų. Išnuomotoje jaukumo svajonėje, svetingumo salelėje, kur prieš ateinant svečiams nereikia tvarkytis, nes sutvarko kiti.

NE IŠ GERO GYVENIMO

Apskritai, galvodamas apie kavines, supratau štai ką: jei tau gerai kavinėje, tau greičiausiai blogai namie. Net ir Europos kavinių kultūros idėjos įsikūnijimas, Vienos kavinės su laikraščiais ir Sachertorte, šokolado tortu su plonu abrikosų uogienės sluoksneliu viduryje, mane visada verčia galvoti – tai kodėl tie žmonės neskaito to laikraščio namie? Kodėl norisi iš ten pabėgti?


Tą patį galvoju ir žiūrėdamas Amerikoje, Anglijoje ar Vokietijoje į tuos, kas sėdi amerikietiškose Sietlo stiliaus kavinėse su nešiojamais kompiuteriais ir dirba – na, gerai, suprantu, jei esi svetimame mieste, atvykai į susitikimą pora valandų per anksti ir radai vietą prisiglausti, gal ir galima užjausti; bet daugelis jų į verslininkus nepanašūs; nepanašūs ir į „keliaujančius kariūnus“, kurie gyvena lėktuvuose ir moka išnaudoti kiekvieną minutę darbui, nes biure beveik nebūna.

Ne, daugumas atrodo kaip studentai, su nešiojamu kompiuteriu keliaujantys nuo vienos kavinės iki kitos, jie ieško čia namų, kurių neturi, ieško savo tylaus kampo, kurio negali rasti nei bendrabutyje, nei nuomojamame bute, kuriuo dalinasi su kitais. Aš irgi einu į kavines ten, kur esu svetimas ir kur man laikini namai yra viešbutis. Kambaryje kavos nesiverdu net tuomet, kai ten būna paruoštas kavinukas ir vanduo. Tada ieškau kavinės, kuri atstotų man mano namų valgomąjį, net jei negaliu nusipirkti tokio pat laikraščio, kokį rytais perku namie. Kaip ir rytinė kava, laikraščio skaitymas iš ryto su kava – geriausias ryto leidimas bet kurioje pasaulio vietoje, geriausios protui 30 minučių per visą dieną. Bet apie laikraščius parašysiu kada nors kitą kartą.

"Miesto IQ", 2009 m. balandis

Miestas: pasirinkimo laisvė ir civilizacijos viršūnė

Būti miestiečiu, mylėti miestą – tai ne pasirinkimas. Žmogus gimsta arba kaimo, arba miesto gyventoju. Šito nepakeisi, kaip nepakeisi akių spalvos ar lyties. Meilę miestui arba kaimui iš žmogaus išplėšti yra sunkiau, nei priversti jį pamiršti gimtąją kalbą. Kaip manęs niekas neišmokė pamilti žvejybos ar vaikščiojimo basom kojomis po šlapią žolę, taip niekas neatims iš manęs jausmo, išėjus ryte į kurią nors iš centrinių miesto gatvių Vilniuje, Čikagoje ar Kioto: „aš namie“.

Tas jausmas, nesuprantamas tikrumas dėl saugumo, mieste geriausiai jaučiamas ankstų rytą, kai prabudusios iš miego gatvės dar spinduliuoja nakties vėsa, mėnulio šviesos šalčiu, melsvai nuspalvinančiu kylančios saulės šviesos šilumą. Tas pats jausmas būna ir vakare, kai pro langą matai kitus langus – šviečiančius geltonus jonvabalius, jų spiečius, kurie sako, kad ten gyvena kiti žmonės. Šviečiantys langai tolumoje – kaip įjungti signalai, už kiekvieno kurių – vienas gyvenimas, toks pat nevienišas, kaip ir aš.

Miestas – vieta individualistams, kurie nori žinoti, kad yra ne vieni, bet gyventi nori patys sau.

MIESTAS NUO GIMIMO

Visada buvau miesto vaikas. Ne ta prasme, kad mane būtų auklėjusi gatvė - tiesiog mieste visada jaučiausi jaukiausiai. Sunku paaiškinti, kodėl, bet betoninės grindinio plytelės, vitrinų šviesos, medžiai, augantys ne bet kaip, bet iš tyčia jiems padarytų angų šaligatvyje, kai kur dar apjuostų dailiomis grotelėmis, man buvo ir yra tai, kas kaimą ir gamtą mylinčiam žmogui yra rūkas virš vandens ir žiogų čirpimas.

Man gražiausias miškas visuomet buvo parkas, kur yra šiukšlių dėžės ir suoliukai, o vandens telkinys – upė, įvilkta į betono rankovę, prie kurios galima prieiti, nesusipurvinus batų. Mieliausia gamta – tokia, šalia kurios už kelių šimtų metrų viešbutis su neono šviesa, tyliai slankiojančiomis automatinėmis durimis, blizgančiais bronza ranktūriais, žingsnius tildančiais kilimais ir sutvarkytu kambariu, kvepiančiu švara ir standartiniu, visur vienodu veidrodinio stalelio blizgesiu, ant kurio – lėkštė su vaisių rinkiniu. Tokia gamta man patinka. Aš šalia jos jaučiuosi ramiai. Aš – miesto žmogus.

Negali sakyti, kad miesto žmogus nemyli gamtos. Jis tik nori, kad ji būtų prijaukinta, atitverta, ir su patogumais. Gamta be karšto vandens, be šildomo tualeto ir be elektros tikram miestiečiui pernelyg grėsminga. Šalia nelabai sentimentalių vaikystės prisiminimų – turistiniai žygiai, kur laužo ir palapinės džiaugsmai bei miegas miegmaišyje neatperka indų plovimo šaltu vandeniu ir gamtos reikalų atlikimo po krūmu, kai atrodo, kad uodai tyčia susirinko tavęs palaukti, o priedo dar ant veido ir lipnus voratinklis. Po žygių visuomet būdavo maloni pabaiga: grįžimas namo, šiltas vonios kambarys ir karšto vandens palaima.

Tikras miestietis į viską, ką siūlo gamta, žiūri atsargiai. Net saulės šviesos perteklius tikriesiems miestams nebūdingas: naujuosiuose didmiesčiuose gaivi pilko šešėlio vėsa krenta nuo dangoraižių ir šiaip aukštų pastatų, užstojančių ir saugančių plačiais pečiais, o senuose, viduramžiškuose miestuose, kaip Vilnius ar Florencija, siauros senamiesčio gatvės yra kaip kanjonų vagos, tik į kanjonus visi žiūri iš viršaus žemyn, o senamiestyje – iš apačios į viršų. Čia grindinio akmenys irgi apsaugoti nuo saulės, nes ar žinote, kaip gera karštą dieną paliesti vėsų grindinio akmenį? Net kai sienos ir stogai jau prisigėrę baltos kaitros, grindinys vis dar noriai atidavinėja kiekvienai plaštakai, švariai ar murzinai, turtingai ir išpuoselėtai, su žiedais ir brangiu laikrodžiu ar su juodomis panagėmis ir senais randais, tamsos ir mėnulio gaivą.

Saulės kaitra miestietį vargina, nes atima energiją, tirpdo susikaupimą ir užkloja tinguliu. Saulės kaitra tinka mėgautis driežui arba žmogui, kuris sau gali leisti po pietų miegoti. Siestos, popietinio snūduriavimo, tradicija pietinėse šalyse, kur miegama dukart per parą, tai maloni, bet visiškai priešinga tikro miestiečio gyvenimui tradicija, tai nusikalstamas laiko gaišimas, tai kūno tingulio pergalė prieš intelektą ir discipliną: mažomis dozėmis saldi kaip nuodėmė, bet nuolat naudojant – suėdanti naudingos veiklos galimybes. Būtent todėl pasaulyje neturtingų šalių juo daugiau, juo toliau keliauji į pietus.

Mano galva, nėra labiau nesuprantamo, miestui nepritinkančio sumanymo, nei Londono ir Paryžiaus merų padaryti vasarą dirbtiniai paplūdimiai Temzės ir Senos pakrantėse, kur priberiama smėlio, pastatomi spalvoti skėčiai, ir miesto gyventojai kviečiami džiaugtis karšta vasara „kaip prie jūros“. Tai nėra net panašu į buvimą prie jūros. Tai bandymas keliais išoriniais požymiais sukurti mieste tai, kas jam nebūdinga, ir tai, ko jam visai nereikia. Miesto gyvenimas – daugiau šiaurietiškas. Los Andželas su palmėmis ir paplūdimiu yra greičiau išimtis didmiesčių tarpe.

MIESTAS IR LIETUVA

Lietuvoje miestų nedaug, ir meilė jiems nedidelė. Tikriausiai todėl, kad mes ne tik stipriai, bet, ko gero, amžinai susiję su kaimu, ir miestas daugumai (bet ne visiems) yra ne žmogaus pasirinkta, bet žmogų pasirinkusi gyvenimo vieta. Jei Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos gyventojas galėtų tokį patį darbą dirbti kaime, jei galėtų ten pat įgyvendinti savo profesinį potencialą ir ambicijas, dažnas nė dienos ilgiau nepasiliktų mieste.

Lietuvis (ne, ne kiekvienas – bet vidutinis) su džiaugsmu iškeistų šaligatvius, aukštus pastatus, betoną ir stiklą ir plieną į paprastą sodybą kaime, į pirtį ir į žiogų čirpimą vakarais.

Todėl amžina lietuviškos spaudos, blizgiųjų žurnalų ir pusvalandinių televizijos pasakojimų tema – lietuvis, išvažiavęs į pasaulio didmiestį ir jį pamilęs. Toks žmogus išklausomas, kartais net susidomėjus, bet mintyse palinguojama galva „jis ten kaip žuvis vandenyje, o aš taip negalėčiau“. Priešiškumo jam nejaučiama, tačiau paslapčiomis galvojama, kad jis ne toks, kaip visi, kažkoks nesavas.

Tai ne bandymas parodyti, kad lietuviai kažin kokie atsilikę. Panašūs yra visi šiaurės europiečiai. Suomis nori pirties, švedas nori namelio kaime, norvegas nori šalto fiordo vandens ir meškerės. Retai kuris svajoja apie miestą.

NE KIEKVIENA DIDELĖ GYVENVIETĖ

Yra pasaulyje miestai, kurie, nors ir turi milijonus gyventojų, yra tik dideli kaimai. Neturėdami aiškių traukos centrų, neturėdami vidurio ir krašto, jie niekada neištrūksta iš augančios mažo miestelio mentaliteto.

Toks yra Los Andželas, kur miestietišką priklausomybę žmonės apčiuopia tik pagal konkrečią miesto dalį – Santa Moniką prie jūros, su plačiu paplūdimiu ir ramiomis gatvėmis bei negudriomis jūros tilto pramogomis, arba Pasadeną miesto pakraštyje, su akademiniu jaunimu knibždančiais knygynais ir neskubriu mažo miestelio mieguistumu.

Toks kažkuria prasme yra ir Londonas, didžioji dalis kurio yra ne suplanuotas didmiestis, kaip Paryžius, bet miesteliai, išsiplėtę ir susijungę, jungiami tik metro linijų kraujagyslių. Tų buvusių miestelių, dabar tapusių rajonais, senuosius centrus galima užčiuopti tik pagal parduotuvių gatves ir bažnyčias – Londono tikrieji centrai, didieji traukos taškai, tokie kaip Trafalgaro aikštė, Pikadilio aikštė, Oksfordo gatvė, Heimarketas, Kovent Gardeno turgus, yra pernelyg stiprūs, kad galėtų maitinti natūralią miesto gyvybę.

Čia nelieka vietos žmogaus santykiui su statiniu, nes tarp miestiečio ir jo miesto yra margas, dieną naktį burbuliuojantis, spalvotas ir purvinas atvykėlių sluoksnis, apgulęs paminklus, istorinius pastatus, fontanus ir kavines, kurios čia jau seniai nebe miestiečiui: jis iš ten išstumtas.
Londonietis nepergyvena dėl šito: tokia yra populiarumo kaina. Atvykėliai veža į miestą pinigus, juos aptarnauja kiti atvykėliai, ir šitaip auga sostinės turtai. Miestietis žino, kad nuo užsieniečiais aplipusių gatvių ir aikščių gana paėjėti vos kelis žingsnius, ir gyvenimo tempas sumažėja perpus, ten viskas laisviau, ir ten jau neaplipęs marškinėliais ir suvenyrų prekiautojais savas miestas, kur galima pirkti pieną ir duoną parduotuvėje, kur yra kavinė su neapšnerkštu, nelipniu staliuku, ir kur spaudos parduotuvėje mėgiamo laikraščio nereikės ieškoti toli paslėpto už margų turistinių niekalų.

O yra dar Afrikos miestai, kurie irgi visai ne miestai, o didelės gyvenvietės – ne, ne šiaurės Afrikos arabiškieji, viduramžiški fortai, kaip Maroke, bet lūšnynai į pietus nuo Sacharos.
Ten miestai – ne miestai. Užsieniečiai ir turtingieji vietiniai slepiasi „diplomatų“ rajonuose, kur aukštos tvoros kur savo „baltųjų“ parduotuvės (aptarnauja bet kokios spalvos žmones, bet devyni iš dešimties vietinių net negali pagalvoti apie ėjimą ten, nes tokios didelės kainos). Miestų centruose – arba dirbtinai didžiulės aikštės su begalinėmis tvoromis ir išdegusiomis pievomis, kuriose – valdžios įstaigos, arba turgūs, kur prekiaujama nuo prekystalių ar be jų. O visa kita, deja, yra lūšnynai, besitęsiantys kiek akis mato, su pamazgų kanalais už ilgų lūšnų eilių, kuriose turškiasi vaikai.

Afrikos miestas – priverstinis traukos centras. Priverstinis, nes siūlo šiokius tokius skatikus, palyginti su kaimo natūriniu ūkiu, bet be tų skatikų žmogui nesuteikia beveik nieko, o atima labai daug: erdvę, sąlyginę švarą, skaidrų vandenį ir ramybę.

Tai miestai, per greitai ir pernelyg nelaimingai susikūrę iš kaimo žmonių, išrautų iš savo bendruomenės, tačiau niekada taip ir nesulipusių į naują bendruomenę. Baltarusijoje toks yra Minskas. Dar XIX amžiaus pabaigoje ten gyventojų buvo mažiau, nei šiandien Utenoje, o šiandien jame gyvena beveik du milijonai žmonių, kurių dauguma – kaimiečių palikuonys. Jie susibūrė čia greito industrializavimo dėka, suvažiavo į naujas gamyklas, tačiau beribės pokarinė miesto aikštės ir plačios gatvės niekada taip ir neapglėbė, nepaglostė ir neprijaukino savo miestiečių, ir liko niūria didmiesčio imitacija, apauta vyžomis.

PASIRINKIMO IR GAUSOS PRABANGA

Vakarietiškas, iš lėto užaugęs didmiestis, su visais aukštais mūrais, ilgomis gatvėmis ir šviesų mirgėjimu ir parduotuvių, restoranų ir užeigų gausa, su parkais ir skersgatviais, su painiais kiemais, takeliais ir žibintais, su gatvių valymo mašinomis ir policijos žiburėliais, miestietį apkabina ir ta įvairove nuramina.

Miestas, kur daugiau gatvių, nei gali prisiminti ir apeiti, kur daugiau restoranų ir kavinių, nei gali aplankyti per visą gyvenimą, sudaro pasaulio modelį, kur yra visko tiek, kad daugiau nieko lyg ir nebereikia.

Žmogaus gyvenimas trumpas, ir tam tikru momentu miestas pasiekia tokį dydį, kad gyventojas visko, ką miestas siūlo, fiziškai negalės panaudoti per visą gyvenimą. Taip pat biblioteka, turinti 50 tūkstančių knygų, iš esmės vidutiniam skaitytojui (ne mokslininkui ir ne specializuotam tyrėjui) nėra niekuo blogesnė už biblioteką, kurioje yra 500 tūkstančių knygų. Ir vienoje, ir kitoje knygų yra tiek, kad užteks iki tol, kol ateis giltinė su dalge.

Didmiestis vienu momentu persirita per žmogaus gyvenimu apibrėžtą galimybių ribą, kai jau pasijunti, kad nors viskas lyg ir tavo, bet jau visko paliesti negali, negali pasinaudoti ir pasidžiaugti viskuo, kas ten yra, todėl belieka džiaugtis tik tuo, kad visa tai priklauso tau. Belieka džiaugtis nuosavybės jausmu.

Didmiestis tikram miestiečiui – kaip be galo didelis turtingo aristokrato dvaras. Dvaro savininkas niekada nebus buvęs visuose jo kambariuose. Niekada nebus sėdėjęs ant kiekvienos kėdės ir miegojęs kiekvienoje lovoje savo name. Bus tokių pievelių, kuriomis jis nebus vaikščiojęs jau dešimtį metų. Tai tikro turto požymis, tikroji prabanga, kai ne tik turi daugiau, negu reikia, bet net daugiau, nei gali pasinaudoti.

Tai ir yra vienas tikro miestiečio jausmų. Tokijo gyventojas turbūt lankosi trijuose ar keturiuose baruose ir restoranuose, kaip ir mažo provincijos miestelio kur nors Europoje ar pietų Amerikoje gyventojas. Bet, skirtingai nuo provincijos gyventojo, jis, vartodamas tiek pat, gali džiaugtis, žvelgdamas į tai, kas priklauso jam, bet jam nereikalinga. Arba nebūtina. Tų dalykų jam pradėtų stigti tik tuomet, jei jų neliktų.

Šitą prarają tarp galimybės ir praktinio jos naudojimo esu ne kartą pastebėjęs, kalbėdamas su tais, kas nesutiko su manim dėl laisvojo pasaulio privalumų, palyginti su buvusios Sovietų Sąjungos pasauliu.

Laisvė keliauti po pasaulį, kurią turėjo nesovietiniai žmonės, sakė jie man, daug ko nereiškė, nes praktiškai žmonės komunistinėje sistemoje keliavo ne mažiau, nei vidutiniai žmonės laisvajame pasaulyje. Daugelis JAV ir Vakarų Europos gyventojų neturi pasų, o nebuvusių užsienyje nė karto gyvenime – milijonai. Bet, atsakau aš, jie turėjo galimybę keliauti ten, kur nori, ir ta galimybė, net neįgyvendinta (bet neįgyvendinta - savo paties pasirinkimu) ir yra laisvės išraiška, ir pati savaime vertybė.

Bet kuriame iš pasaulio didmiesčių yra ne mažiau, nei dešimt tūkstančių gatvių. Miestietis nuolatos naudoja ne daugiau nei penkiasdešimt – kitų jam nereikia, bet jos vistiek priklauso jam. Čia ir yra didžiausia miesto traukos savybė: pasirinkimo galimybė, įvairovė, nuo kurios raibsta akyse. Prie fizinio buvimo vietos pasirinkimo laisvės šliejasi ir kitas didmiesčio požymis – kultūra, kurios yra daugiau, nei žmogus gali sugerti. Lygiai toks pat koncertas ar spektaklis skamba kitaip, jaučiasi kitaip, jei jis nebuvo vienintelis tą vakarą renginys mieste, jei jis buvo pasirinktas iš dvidešimties ar dviejų šimtų variantų.

Miestas siūlo mastą, o mastas didina patrauklumą – turgaus prekiautojas dėl šitos pačios priežasties bando parodyti kiek galint daugiau turimų prekių gausos, kad pirkėjas jaustųsi semiąs iš didelio, turtingo aruodo, o ne imąs nuo lentynos paskutinius du likusius obuolius.

AUKŠČIAUSIAS LAIPTELIS

Būtent todėl miestas yra aukščiausia civilizacijos pakopa. Miestas siūlo pasirinkimą. Galimybė rinktis pagal skonį, o ne tenkintis tik tuo, kas būtina išgyvenimui ar giminės pratęsimui, skiria žmogų nuo gyvulio. Tai, kas skiria žmogų nuo gyvulio, ir yra civilizacija.

Poetas Josifas Brodskis sakė, kad jam vakarų pasaulio įsikūnijimas – tai „idealus miestas prie žiemos jūros, kolonos, arkados, siauri skersgatviai, šalti marmuro laiptai, besilupantis tinkas, po kuriuo matyti raudonų plytų kūnas, glaistas ir cherubinai su dulkinais aukštyn žiūrinčiais vyzdžiais – civilizacija, pasiruošusi šalto meto atėjimui.“

Suprantu, kodėl būtent „prie jūros“ – Brodskiui visą gyvenimą pažymėjo trys miestai-legendos, trys uostai: gimtasis Sankt Peterburgas, Niujorkas, kur gyveno ir mirė, ir Venecija, kur buvo palaidotas, nes mylėjo miestą ant vandens ne tik kaip efemerišką pasaką, žavėjusią beveik visus, kas tik jį matė, bet ir kaip prisiminimą apie gimtąjį šiaurinį miestą, kuris iš jo buvo likimo atimtas.
Prie jūros yra beveik visi pasaulio svarbiausi didmiesčiai, visi miestai, kurie užima šimtametę vietą pasaulio civilizacijoje: Niujorkas, Tokijas, Londonas, Šanchajus, Los Andželas, San Franciskas, Honkongas, Stambulas. Pajūris yra natūrali riba žmonių skruzdėlynui – ir linija, apibrėžianti miestą iš vienos pusės, ir atviras kvietimas keliauti.

Niekas taip neprimena apie tai, kad pasaulis bekraštis, kaip horizonto linija miesto uoste, ir niekas taip neapglėbia ir nepriglaudžia, kaip artėjančio miesto horizontas, atplaukiant į miestą iš jūros.

"Miesto IQ", 2009 m. kovas

Bohema: nesuprasti ir kartais nesupratę

Nuo to laiko, kai buvau labai jaunas, niekad neturėjau paprastų santykių su tais, kurie priklausė kitam visuomenės sluoksniui. Ir ne tik todėl, kad maniau save esant protingesnį ir šmaikštesnį už kitus (ilgainiui laikas išgydė nuo šito, bet ne visai). Tačiau visada buvo įdomu, kaip nutinka taip, kad žmonės susiburia su tais, kurie panašūs į juos, ir vengia tų, kurie į juos nepanašūs. Viena iš tokių grupių – bohema.

Ar pats norėjau būti bohemos atstovas? Bohemietis? Žinoma, kad taip. Pirmiausia todėl, kad gimiau menininkų šeimoje, ir panieka „miesčionybei“ namuose sklandė visuomet, sunkėsi iš knygų lentynų ir iš apsilupusių tapetų, iš dulkinų žurnalų stirtų, iš brangių voverės uodegos plauko teptukų, sustatytų puodukuose kartu su pieštukais ir šratinukais, iš seno juodo vokiško pianino su bronzinėmis žvakidėmis, apvarvėjusiomis vašku, ir iš seno, seno laikrodžio su švytuokle, kuris mušdavo valandas taip garsiai, kad visi turėdavo minutei baigti pokalbį. Užaugau supamas paniekos tam, kuo gyveno daugelis aplinkinių: „žiguliukui“, kolektyviniam sodo nameliui, svetainės baldų komplektui, servizui ir sietynui. Kai kiti rašydavo rusiškais rašikliais, aš turėjau senovinį vokišką, su aukso plunksna (na, kam toks reikalingas šešerių metų vaikui?), bet užtat spalvotas televizorius mano tėvų namuose atsirado vėliau, nei kitų namuose atsirado kompiuteriai.

Amžinatilsį tėvelis niekuomet neturėjo automobilio ir neturėjo turėti, keitė darbus vieną po kito, nuomojosi namus įvairiose Lietuvos vietose, užsiiminėjo eksperimentais – nuo grybų auginimo (ne, ne tų grybų, nuo kurių nuoviro matai spalvas, – augino miške, norėjo įrodyti, kad galima auginti ne tik pievagrybius, bet ir žymiai brangesnius miško grybus) iki dviračių konstravimo. Todėl šioks toks požiūris į kitus iš aukšto buvo jam, sakykime, nesvetimas.

Bet ne mažiau nei miesčionių, lakstančių baltais „žiguliukais“, tėvai nemėgo „kūrybinės inteligentijos“, menininkų ir žmonių „prie meno“, tradiciškai trinančių kėdes kavinėse, kur iki išnaktų gerdavo konjaką ir rūkydavo cigaretes, kol oras būdavo mėlynas nuo dūmų (ak, kava, konjakas ir cigaretės, Europos politinio korektiškumo ir tėviškos valstybės globos pražudytas malonumas, kurio tenka ieškoti vis toliau – Stambule, Dubajuje, Tokijuje ar Jerevane – kuo toliau, tuo didesnė tikimybė, kad dar nebus pasiekusi kaulėta nuodėmingo džiaugsmo smaugimo ranka).

Todėl, kai augau ir dariausi paauglys, ir norėjosi tėvus ir kitus suaugusiuosius nervinti, turėjau platų pasirinkimą, iš ko rinktis. Iš pradžių pasistengiau pats pasidaryti bohemininku, naktimis skaityti, rūkyti ir būti susiraukęs. Skaityti knygas, kurių kiti nesupranta, ir niekinti viską, ką supranta visuomenė. Paskui nusibodo ir persimečiau į kitą pusę. Kitoje pusėje, kaip man pasirodė, įvairovės ir gaivios minties buvo tiek pat, o valgis buvo skanesnis (apie čia sklandžiusias mintis dar pakalbėsiu).

Pradėjau džiaugtis tuo, ką anksčiau niekinau (juo labiau kad tada spalvingai bohemai buvo imtas priešpriešinti ne mažiau spalvingas kapitalo kaupimas – kioskai ir mugės, kur begėdiškai ir ryškiai švietė ankstyvasis kapitalizmas). Gerdavau vokiškas apelsinų sultis, rūkydavau geras cigaretes ir maniausi esąs gyvenimo šeimininkas. Toks turtingas ir savimi pasitikintis niekuomet nesijaučiau nei prieš tai, nei po to.

Atsimenu, tuomet, ilgai nesimatęs, sutikau Vilniuje, Pilies gatvėje, draugą, kuris kartu su manim buvo boheminės veiklos išpažinėjas, o paskui pasirinko tai kaip savo pragyvenimo šaltinį ir tapo režisieriumi. „Ką dabar veiki?“ – klausia. Kažkaip nieko kita nesugalvojau atsakyti, todėl pasakiau tai, ką dariau pastarąsias tris dienas – dieną naktį palinkęs prie kompiuterio barškinau vertimą, kuris mane paskui maitino mėnesį. „Pinigus uždirbinėju.“ Atrodo, norėjo nusispjauti ant šaligatvio, bet susilaikė. Su gailesčiu pasižiūrėjo, sumurmėjo: „Visi jūs dabar pinigus uždirbinėjate“, – ir nusisukęs nuėjo sau.

APIBRĖŽTI SUNKU

Kai pradedi pasakoti apie tai, kas yra bohema, susiduri su sunkumais. Tie, kurie save laiko ar vadina bohema, ne visada yra bohemos atstovai, nors ir norėtų.

Vienas dalykas aiškus – bohemiškas gyvenimas yra savanoriškas neturtas turtingoje visuomenėje. Negali būti bohemos atstovu nei Indijoje, nei Afrikoje – ten, kur skurdas pasiekiamas ranka ir kur netauraus skurdo iki kaklo, nėra bohemos. Kaip, beje, nėra ir depresijos, mažiau skyrybų ir poreikio žmonėms analizuoti savo dvasios gelmes ir bandyti suprasti, kodėl nesi toks laimingas, koks norėtum būti.

Be to, tas neturtas privalo būti savanoriškas arba bent jau kylantis iš tauraus, rafinuoto tingėjimo. Tas, kuris vargsta dėl menkos kvalifikacijos, menkų įgūdžių arba dėl paprasčiausio bukumo, nėra bohemos atstovas. Bohemiškas skurdas turi būti kilnus, jis turi būti iš pasirinkimo, o ne iš būtinybės.

Kai klausdavau draugų ir pažįstamų, kas jiems yra bohema, pirmas atsakymas būdavo – prasigėrę menininkai. Arba menininkėliai. Žmonės su vynelio buteliu.

Dar atrodo, kad bohema nėra draugiška ir tiems, kuriems menas sekasi per gerai. Menininkas, turintis daug užsakymų, gerai apmokamas, populiarus ir kviečiamas į priėmimus prezidentūroje, vargu ar gali save vadinti bohemos atstovu – buvę draugai tikrai jo nebelaikys tokiu bet kuriuo atveju. Kaip žmogus pietinėse JAV valstijose nebegali dainuoti bliuzo, jei turi sveikatos draudimą ir naują automobilį, taip ir bohema – jau nebe tavo žmonės, jei paimi nekilnojamojo turto paskolą ir nusiperki naują butą.

O kalbant apie prasigėrimą ir alkoholį, čia niekur nesidėsi. Alkoholis visais laikais ėjo kartu su menu už parankės. Kaip jaunos merginos mėgsta piktus ir niūrius poetus bei tapytojus, taip tie poetai ir tapytojai dažniausiai negali gyventi be alkoholio.

Tai – ne tiesioginė priklausomybė („turiu gerti, kad galėčiau kurti“), o tiesiog tų pačių sielos savybių atspindžiai. Sielos, galinčios kurti, struktūra dažniausiai reikalauja tepalo ir nuskausminamosios medžiagos, kad galėtų iškęsti gyvenimą. Labai retai kada kūryba kyla iš ramios, subalansuotos ir besišypsančios asmenybės. Kūryba gimsta iš širdies kančios, iš nepasitenkinimo, pykčio ir nesugebėjimo prisitaikyti prie esamos sistemos, prie socialinių konvencijų, prie to, ką ir kaip vertina visuomenė. Alkoholis ir narkotikai padeda iškankintai sielai gyventi.

Žinoma, pomėgis kilnoti stiklelį – ne kūrybiškumo garantija. Velnio lašai lydi ne tik genialias, bet ir pačias banaliausias mintis, kurios nuo jų pasidaro dar nuobodesnės ir įkyresnės. Todėl bet kurioje bohemos minioje visuomet yra ne tik menininkų, bet ir žmonių „prie meno“ – tokių, kurie gyvenime nieko nesukuria, bet tik „trinasi“. Bohema juos toleruoja, nes jie tolerantiški bohemai ir neteisia jos taip, kaip ją teisia kiti.

Bohemos atstovai gali Jums sakyti, kad jų visai nejaudina kitų žmonių nuomonė, bet tai – tik poza. Nuomonė jaudina visus. Visiems reikia įvertinimo ir patvirtinimo, ir juo atkakliau žmogus sako, kad tai jam nesvarbu, tuo įdėmiau jis klausosi ir stebi, kas apie jį kalbama, kaip į jį žiūrima, kas apie jį galvojama.

Formalus bohemos apibrėžimas – neturtinga kūrybinė inteligentija, literatūros ir teatro veikėjų ratai. Prancūzai jau kelis šimtus metų čigonus vadina bohémiens, Bohemijos gyventojais. Anuomet buvo manoma, kad Bohemijoje, kuri yra dabartinės Čekijos teritorijos vakarinė pusė, gyvena čigonai (nors jų ten gyveno nemažai, bet tai tikrai nebuvo čigonų kraštas), kurių gyvenimo būdas XIX amžiuje sulygino juos, bent jau visuomenės sąmonėje, su Paryžiaus menininkais – neturtingais ir pasileidusiais.

Menininkus, kurie tuomet dar nebuvo laikomi prasigėrusiais (net vadino save „vandens gėrėjais“, nes negalėjo įpirkti vyno), pašlovino 1851 m. išleista Henri Murgerio knyga „Scènes de la vie de bohème“ (liet. „Vaizdai iš bohemos gyvenimo“) ir galutinai glamūrizavo dvi operos, abi vienodai besivadinančios „Bohema“: Giacomo Puccini ir Ruggero Leoncavallo. XIX amžius pašlovino ne tik neturtą, bet ir moralinį santykinumą (kas moralu, kas amoralu?), disciplinos stoką ir laisvą požiūrį į santykius su kitos lyties atstovais.

Tų laikų bohema kvepėjo jau naujai pastatytu Paryžiumi (be lūšnų), bet žmonės naujuose pastatuose buvo vis dar tie patys, atėję iš tamsesnių laikų, kai švietė dujos, o ne elektra. Visai kaip tie, kurie šiandien Lietuvoje gyvena erdviuose namuose ir butuose, beveik visi saistomi penkiaaukščių blokinių pastatų prisiminimų. Mes visi – išskyrus pačius jauniausius – esame persodinti į dirvą, skirtingą nuo tos, kurioje formavomės.

NE TOKIE UNIKALŪS, KOKIE NORĖTŲ BŪTI

Kaip ir dažnai nutinka, bendri priešai dažnai vienija ne mažiau nei bendri interesai. Bendro nepasitikėjimo, bendro apsigynimo nuo paniekos, bendrõs pašaipos biurgerio gyvenimui spygliai suvienija ir sujungia bohemos menininkus žymiai labiau nei jų kūriniai.

Juo labiau kad kiekvienas save bohemos atstovu laikantis asmuo jau yra užgrūdintas giminių ėdimo, jų nuolatinių priekaištų („susirask darbą“, „gyvenk kaip žmogus“, „kiek tave galima išlaikyti“, „kada tu suaugsi“) ir įpratęs prie sunkiai susierzinimą slepiančių draugų, tėvų ir artimųjų, kai ateina prašyti keliasdešimties litų arba pasinaudoti dušu, arba kitaip prisišlieti prie to, ką tas nuobodus žmogelis turi užsidirbęs ir susikūręs, ir tuo pasinaudoti.

Iš tikrųjų biurgeriams, pilkiems draudimo agentams, automechanikams ir mobiliųjų telefonų pardavėjams bohemiškų giminaičių reikia ne mažiau, nei tiems bohemininkams reikia jų. Niekas taip neįprasmina gyvenimo ir nepatvirtina, kad elgiesi teisingai ir dorai, kaip atėjęs pinigų prašyti pusbrolis, jau antrus metus bandantis susirasti darbą teatre ir vargstantis nuo vieno atsitiktinio uždarbio iki kito. Kai abejoji, kokia gyvenimo prasmė ir kam nuo to geriau, kad kiekvieną rytą važiuoji į biurą ir dėlioji popierius iš vieno aplanko į kitą, gali pažiūrėti į bohemišką giminaitį, kuris net picai nesukrapšto pinigų, o alų renkasi pagal kainą, ir galvoti: „Ačiū Dievui, aš nors ne toks kaip jis.“

Panašiai gali galvoti ir tie, kurie save laiko bohema. Kiekvieną dieną miegoti iki pietų, o paskui gerti iki ryto ir šnekėtis nėra taip patrauklu, kaip galėtų pasirodyti. Užtat galima žiūrėti į praplikusius, prasto kirpimo kostiumais apsivilkusius vyriškius, žingsniuojančius į savo beprasmes tarnybas, į jų negražias žmonas, į nuobodžias šeimas su vaikais ir akropoliais, į jų keliones pas gimines į kaimą ar poilsines keliones į Egiptą ir galvoti – gal mano knygos niekas neleidžia arba mano spektaklio niekas nestato, bet nors aš ne toks kaip jie. Ir ačiū Dievui už tai.

Tačiau liūdniausias dalykas, kurį galima pasakyti apie bohemą, kad ji – ne tokia originali, kaip apie save mano. Taip, tikrai taip. Kalbu ne tik apie apdarus ir papuošalus. Jie šiais laikais bohemai tokie pat standartiški ir privalomi, taip pat nerodantys ypatingos išmonės, kaip ir biuro vergų eilutės, batai ir kaklaraiščiai. Suverti ant virvutės medžio karoliukai arba iš ryškių siūlų nupinta virvelė gal kažkada ir buvo originalu, bet kai kiekviena mergina kavinėje su tokia apyranke, sunku būtų patikėti, kad tas radikalus simbolis reiškia ką nors kita nei labai neradikalią priklausomybę apibrėžtai socialinei grupei, besielgiančiai ir atrodančiai pagal jai nustatytą tvarką.

Kalbu ne tik (ir ne tiek) apie išvaizdą – svarstau apie bohemos kalbas ir mintis. Nepatingėk, skaitytojau, atsisėsti kada nors su bohemiškais draugais, jei tokių turi (o jei neturi, susirask), nepatingėk išgerti kelis butelius nebrangaus vyno ir klausykis kalbų. Auksinių minčių, vėliau išaugsiančių į kūrybos klasiką, vargu ar išgirsi, taip pat ir sąmojų, stebinančių gaivumu. Tos kalbos bus tokios pat nuobodžiai pasikartojančios, kaip ir pilkas dienas stumiančio tarnybos baudžiauninko ir miesto avilio gyventojo bambėjimas apie benzino kainą, kiek meistrai paėmė už automobilio remontą, nekilnojamojo turto paskolos palūkanas ir giminaičių ligas. Bohema kalbės apie naujas savo pažįstamų kūrybines nesėkmes, juoksis (bet nelabai energingai) iš prekybos centrų ir piktinsis statybos bendrovėmis, ir bėdos dėl pinigų.

O bohemos susibūrimo vietos, tos pačios kavinės su tais pačiais veidais kiekvieną vakarą, yra nuobodybės viršūnė, ir patys bohemos atstovai tai noriai pripažins, jei tik atvirai su jais pasikalbėsite. Bohemos kavinė yra patraukli (kaip tos visuomenės, į kurią nori patekti, simbolis; lyg toks aristokratų klubo variantas, tik be metinio narystės mokesčio ir su nuzulintais puodeliais) tik tiems, kurie labai jauni arba labai nepatenkinti savo tėvais (dažniausiai tėvais nepatenkinti būtent todėl, kad jauni). Dar bohemos kavines mėgsta minėti turistiniai vadovai – tokių vietų atvaizdai jų puslapiuose, kaip jiems atrodo, suteikia daugiau „vietos skonio“, „vietos autentikos“. O turistai, savo šalyje net nesidomintys neturtingais menininkais, nuvažiavę į užsienį visai noriai užmeta į juos akį, kaip į vietos egzotikos dalį.

Bohemos kavinė – kone labiausiai stereotipinė iš visų maitinimo ir girdymo įstaigų, esanti vienoje gretoje su mėsainius siūlančia greitojo maisto užkandine ir lietuviškų patiekalų restoranu, kur ant sienų tos pačios tarkos, akėčios ir spragilai, o meniu lapai surišti ašutine virve ir su medžio viršeliais.

IŠVADOS NEBUS

Parašiau ir galvoju – tai kokia gi mano išvada apie bohemą? Gera ji ar bloga? Reikia jos ar nereikia?

Pirmoji (galbūt ir paskutinė) atėjusi į galvą teigiama funkcija – tai civilizuotos visuomenės patvirtinimas, jei norite, tai aukščiausio visuomenės išsivystymo etapo žyma.

Jei yra bohema, tai reiškia, kad visuomenė labai išsivysčiusi ir joje gali egzistuoti ne tik menininkai, bet ir žmonės, kurie norėtų būti menininkais, bet nelabai sugeba, arba tokie, kurie yra menininkai, bet vos tegali iš savo meno išgyventi. Kad ir kaip būtume pasibaisėję finansiniais ir buities vargais, per kuriuos turėjo ropoti tapybos genijai, kaip Vincentas van Goghas arba prancūzų impresionistai, reikia pripažinti, kad tokiems kaip jie galimybės vargstant kurti savo meną atsirado tik tada, kai suklestėjo industrinė Europa – XIX amžiuje.

Ar daug žinote apie viduramžių menininkus, šokiravusius visuomenę nelauktais kūrybiniais ieškojimais ir naujomis formomis? Taigi, kad ne: tais laikais menininkai arba gaudavo užsakymų iš tų, kurie duodavo užsakymus (bažnyčios ar itin turtingų aristokratų), arba galėjo savo kūrybiškumą pareikšti ištapydami savo namelio langines, žinoma, jei tą namelį turėjo. Tas pats galiojo muzikams, aktoriams ar rašytojams, kuriems ano meto ekonominės sąlygos buvo žymiai griežtesnės nei per pastaruosius du šimtmečius. Arba turi darbą, tarnybą, pajamų šaltinį, arba neturi galimybės prasimaitinti: ne ta prasme, kad neužtenka vynui, o ta prasme, kad miršti iš bado.

Dolce far niente, palaimingas tinginiavimas, galimybė slampinėti ir svarstyti apie tai, kokią pjesę reikėtų parašyti, galimybė išgyventi (nors ir varganai) iš atsitiktinių parašymų į kultūros žurnalus arba atsitiktinių vaidmenų teatre – naujųjų laikų fenomenas ir kone didžiausia prabanga, kurią žmonijai atnešė gamybos efektyvumas ir pridėtinės vertės kūrimas. „Laisvasis menininkas“, t. y. menininkas, galintis spjauti į ekonominę santvarką ir sugebantis išgyventi darydamas tai, kas jam patinka, – tai pastarąjį tūkstantmetį naujas dalykas, tai civilizacijos dovana, kartu pranešanti apie tai, kad civilizacija jau pasiekė savo apogėjų ir kad dabar seks nuosmukis.

Todėl nesiimu spręsti, ar reikia mūsų gyvenimui bohemos, nes kas tie „mes“? Visuomenei, matyt, tai taip pat svarbi (nors ir labai nedidelė) jos sudėtinė dalis, be kurios jai kažko trūktų. Gamtai reikia ir samanų, ir gėlių, miške reikia ir kiškių, ir gyvačių, ir margos povo uodegos, reikia ir tingaus driežo, besišildančio ant akmens saulutėje, net jei ir daugelis kitų girios gyventojų nesupranta, kodėl driežas gali ištisą dieną snausti, kai paukščiai turi nešioti į lizdą sliekus atžaloms, o vilkai turi lakstyti paskui kiekvieną mėsos kąsnį. Tiesiog taip jau yra ir, matyt, teisybės tikėtis neverta.

Miesto IQ, 2009 vasaris