Šykštumas – bjaurioji lietuviško taupumo pusė

Pirmą kartą pasirodė laikrašytyje "Lietuvos rytas"

Pratarmė protokolų leidimui: straipsnis neliko be atgarsio. Šimtai komentarų, ir dauguma iš jų gana isteriškai bando pasiaiškinti, kodėl jų kiauliškas šykštumas iš tikrųjų yra norma. Nuo mokesčių politikos (arbatpinigiai juk neamokestinami! – tai yra, jų nedavėjai praktiškai rodo pilietiškumą) – iki jau girdėtų: blogas darbas, per mažos pajamos, nėra tokios tradicijos, ir paties geriausio – tegul moka godus darbdavys, rupūžė, čia ne mano reikalas. 

Nes tam, kas nori kažką daryti ir pradėti, reikia priežasčių, o tam, kas nenori, visada atsiranda atsikalbinėjimų. 

Man labiausiai patiko kažkokia komentatorė ar komentatorius, kurie mane matė gal prieš mėnesį Blyninėje Vilniuje, Pilies g., prisiminė, ką valgiau (Kijevo kotletą), prisiminė mano rudą krokodilo odos piniginę, ir parašė, kad aš pats tai arbatpinigių nepalikau ir ką čia dabar aiškinu. Tai aš ir galvoju, ar aš per mažai palikau (3,50 Lt., nes turiu gerą atmintį tokiai nenaudingai informacijai) ir čia rašo padavėja, kuri tikėjosi daugiau (nes nuo kito staliuko lankytojai čekio ir paliktos sumos negalėjo matyti), arba kitą karta tikrai reikia tikėtis, kaip kas nors parašys, kad matė mane pajūryje girtą šaudantį į benamius šunis iš pneumatinio šautuvo. Vienu žodžiu štai tokia viešumo kaina.

— — — — —

Jūs manote, kad dabar, kai jau pradėjau rašyti gerus dalykus apie Lietuvą ir lietuvius, tik taip ir suoksiu? Norėtumėt. Ne tam aš grįžau iš Britanijos ir ne tam įsitryniau į visą žiniasklaidą iš eilės, kad čia jus visus glostyčiau pagal plauką ir kasyčiau paausius. Taip nebus. Dabar paburbėsiu. Mes, lietuviai, esame daug kur geri, kai kur – puikūs ir fantastiški, bet yra sričių, kur mes esame visiškai nepakenčiami. Vienas iš tokių mūsų tautinių bruožų, nuo kurių mane neša į orą, yra lietuviškas šykštumas.

Kilęs iš pačių geriausių paskatų. Lietuviai yra taupūs, skolinasi nenoriai (mums atrodo, kad gerais laikais mes per daug prisiskolinome, bet iš tikrųjų skolinomės labai kukliai, daugiausia butui arba automobiliui, ir krizė mums tvojo anksčiau, nei spėjome įklimpti į tą balą iki kelių), o dabar, pasirodo, mes net po sunkmečio turime dar daugiau santaupų, negu prieš sunkmečiui užeinant.

Tai yra gerai. Tai kyla iš mūsų valstietiškos sąmonės ir vertybių, kurios yra teisingos. Jas suformavo klimatas ir istorija (nesugebėjęs atsidėti atsargų žiemai, pavasario nesulaukia), ir kas gali pasakyti, kad tai blogai: žiū, aš ir pats turiu ant kūno prisikaupęs atsarginį sluoksnį ir be jokio nerimo laukiu dar vienos krizės, jei tokia užgriūtų.

Tačiau su taupumu yra susijęs ir jo bjaurusis brolis. Šykštumas, kuris yra vienas nepatraukliausių mūsų bruožų. Lietuvių kalba be galo dosni ir išmoninga šykštumui aprašyti, ir mes juo slapčia didžiuojamės, o dosnus elgesys mums kelia įtarumą. Mes nejaukiai jaučiamės greta to, kas dosniau už mus palieka arbatpinigių, nes atsiranda krebždanti baimė, kad galbūt tas žmogus žino ir supranta kažką tokio, ko nesuprantame mes. Skaityti toliau...

Visas straipsnis yra tinklaraštyje Protokolai.