Rudmėsių vėl paragavau šį rudenį Kaune, ačiū tetoms, kurios jų pririnko miškuose mano atvykimui.
Buvo net nedrąsu; ragavau su šventa pagarba. Nebuvau rudmėsių valgęs taip seniai, kad jos pleveno tik kaip vaikystės prisiminimas iš labai, labai tolimos praeities. Paskutinį kartą jas skanavau tarp 1977 ir 1980 m. (žinau metus ne todėl, kad būčiau frykas, o todėl, kad prisimenu, kurių namų virtuvėje jas kepė tėvas, ir žinau, kur tuo metu gyvenom).
Rudmėses visada kepdavo tėvelis, nes buvo didelis grybų mėgėjas ir žinovas. Ir, skirtingai nuo baravykų, žaliuokių, gruzdų, skėtinių žvynabūdžių, voveraičių, ūmėdžių - rudmėsės visuomet buvo ypatingas, retas grybas. Skaityti toliau...
Visas tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą