Elvyra Davainė. “Airija: tolima artima sala”. Vilnius, “Baltos lankos”, 2010.
Kiek keista rašyti apie šią knygą, nes girti neišeina, reikia rašyti kaip yra, bet vistiek atsiras protingų, kuriems susišvies, kad čia jau popso rašytojas ir ciniškas marketingistas Užkalnis, išleidęs apie Angliją vieną knygą ir parašęs antrą, bijo bijo bijo konkurencijos ir todėl štai varo.
Elvyros Davainės knygos privalumai yra du, ir jie nedideli. Pirmas: knyga trumpa, ir nemalonus skaitymo potyris nesitęsia ilgai. Antras: knyga autentiška, jau kaip iš gyvenimo, tai iš gyvenimo, ir kad maža nepasirodytų.
Tai apie ką man čia dabar pradėti, apie stilių ar apie turinį? Gal apie stilių. Jis klaikus, pradedant nuo pavadinimo: “tolima artima sala”, a la “Vilnius – pažįstamas ir nepažįstamas miestas”. Retai būna, kad jau iš pavadinimo gali nujausti, kokia knyga žada būti, bet čia tai yra įmanoma. Atvertęs randu kažką tarp delfio komentarų ir provincijos laikraščio kultūros rubrikos verkšlenimų. Pasakysiu taip: net vidutinio kalibro blizgusis žurnalas su 25 patarimais kaip suvilioti vyrą pasiraukytų nuo tokios parūgusios ir negudrios kalbos sklaidos. Tik kartkartėmis prasiveržia koks gyvesnis žodis ar palyginimas (ir tai, įtariu, gal daugiau redaktorės nuopelnas), bet šiaip tai tarybinės žurnalistikos klišių, banalių metaforų ir pionieriško rašinėlio sąmojo jūra. Autorė mokykloje turbūt gaudavo vien penketus už rašinėlius ir buvo liet. k. ir. lit. mokytojos numylėtinė. Skaityti toliau...
Mano Raštai dabar yra Protokolai. Persikėlė į uzkalnis.popo.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą