Apie knygą: Paulius Jurkevičius, "Staltiesės ritmu"

Didelis žingsnis teisinga kryptimi

Verdančioms blogą kavą bukoms fyfoms knyga tikrai nepatiks.

Paulius Jurkevičius, „Staltiesės ritmu“. Tyto Alba, Vilnius, 2010.

Man šioje knygoje pažįstamas ir autorius, ir aprašoma tema. Paulius Jurkevičius kažkada Vytauto Didžiojo Universitete man dėstė italų kalbą. Jis rašo į tą patį internetinį “Lietuvos rytą”, kaip ir aš: nekenčiamą visos šutvės ideologinių fariziejų, susirinkusių kur nors “Livejournal” bloguose, po vieno tokio savim patenkinto, trumpais sakiniais bylojančio išminčiaus sparnu, pasipuošusio renesanso menininko portretėliu, ir užrietusių savo snobiškas nosis, kai kalba apie ‚Lietuvos ryto‘ autorius: jie rašo ‘Komsomolkėje’. Suprask, galutinai niekingi padugnės.

Italų virtuvę, apie kurią yra ši Pauliaus Jurkevičiaus knyga, kaip bent pats manau, žinau ne iš nuogirdų, ir man ne paslaptis, kad mozzarella neturi būti vadinama “itališkas sūris”, kaip anuomet siūlė viena kalbininkų stribų nuovados, VLKK-NKVD debilė, nes nenumanė, kad vienoje šalyje gali būti daugiau nei viena sūrio rūšis.

Bet čia kalba ne apie tai: rašysiu ne apie faktus (jie knygoje, rodos, yra nepriekaištingi, suredaguota kruopščiai ir sudėta tvarkingai, be didelių kalbos Talibano prievartos požymių – išskyrus „Ryanair“ bendrovės pavadinimą, neteisingai parašytą 270 psl.).

Knygoje, pasakysiu iš karto, yra kelios silpnos pusės. Struktūra chaotiška ir besiblaškanti, labiau panaši į esė kratinį, o ne vientisą kūrinį. Gal tai ir neblogai: nėra tėkmės, bet galima skaityti nuo bet kurios vietos. Kai kurie autoriaus stiliaus aspektai patiks ne visiems: dažnai pekrauta mandrų pavadinimų, rodos, bandant priminti, kad autorius juos žino; dažnos metaforos yra pritrauktos už ausų ir atrodo dirbtinės ir nerangios. Man pačiam patinka paprastesnis rašymas, bet čia tik mano skonis; gal kitiems smagiau gėlėtas ir puošmenomis apkaišytas barokinis stilius.

Nepaisant visų šių dalykų, knyga atlieka labai svarbią funkciją: autorius nebijo pasakyti ir paaiškinti debilams (kai kur nekantriai ir dažnai piktai – bet tai ne trūkumas, o privalumas), kad jie debilai, skonio neturintys provincialūs mulkiai, savo tamsumą slepiantys už tarybinės publicistikos šedevro: dėl skonio nesiginčijama. Tas posakis teisingas tik ta prasme, kad protingi žmonės tikrai su glušais neišmanėliais neturėtų ginčytis, o tik pasakyti jiems, kad jie yra buki mėšlaugraužiai, ir turėtų užsikimšti ir nesikišti su savo durnom nuomonėm. „Dėl skonio nesiginčijama“ dažnai yra suprantama ta prasme, kad visų nuomonė vienodai teisėta ir vienodai vertinga. Girdi, jei kam nors patinka dantimis atsidarinėti alaus butelius, tai čia tiek pat vertingas ir individualus įprotis, kaip prie espresso kavos gerti vandenį.

Taip, nuomones gali turėti ir neišmanėliai, tai jų teisė, bet išmanančiųjų teisė (ir pareiga) yra jiems pranešti, ir, jei reikia, prieinama forma, kad jie yra durni ir turėtų apsikasti lapais.  

Nes antraip išeina taip, kad net tie aukos, kurie kavą vadina „ekspreso“, kažkuriuo momentu susigalvoja, kad ir jų tarimas turi teisę gyventi. „Kaip aš noriu, taip ir sakau.“ Tu teisus. Aš irgi kaip noriu, taip ir sakau, ir tau dabar sakau, kad tu esi mažaraštis debilas, kuris nemoka taisyklingai kalbėti.

Paulius Jurkevičius knygoje tai paaiškina – nenuilstamai, gal kai kur pasikartojančiai, bet ką tu žmogau padarysi, jei tupoms fyfoms ilgais lakuotais nagais, Lietuvoje blogai verdančioms kavą ir parduodančioms ją kaip gerą daiktą, reikia aiškinti ir aiškinti ir aiškinti, kuolą ant galvos tašyti, nes kitaip nesupras. O net jei nesupras, tai vistiek reikia tą kuolą tašyti, nes tašymas yra reikalingas kaip sakralinis veiksmas, kaip apsivalymas, kaip piktų dvasių išvarymas.

Literatūriniu požiūriu, knygoje Jurkevičius rašo stipriausiai, kai žeria faktus apie gamybos technologiją, rūšis ir kategorijas, apie makaronus ir grybus, vynus ir žuvis: ten prikibti nėra prie ko. Autoriaus moralizavimai, nors ir ideologiškai teisingi, bet nėra pakankamai įvairūs, ironija ir sarkazmas ne iki galo išgaląsti ir ne visur įtikinantys – publicisto kalbos dovana ne visuomet adekvati teisingam ir šventam pykčiui, kurio Jurkevičius turi daug ir kurį galima tik pagirti.

Knygą verta nusipirkti, skaityti ją nebus nuobodu, o gausiai pažerti informacijos grynuoliai ilgam pagyvins santykį su italų maistu, kuris Lietuvoje žinomas, bet nepakankamai, mylimas, bet neinformuotai, ir kol kas nebeveik neaprašomas kvalifikuota ranka.