Apie knygas ir skaitytojus: mintys po kelionių

Savaitę gastroliavau po Lietuvą, pristatinėdamas knygą. Panevėžys, Utena, Kaunas, Druskininkai, paskui vėl Kaunas. Per sniegus, per vėją ir šaltį, bet gerai, kad nuomota mašina - visureigis, tai niekur neįstrigau.

Negaliu išskirti nei vieno miesto ar susitikimo, nes visur buvo puiki publika: smalsi ir įdėmi. Kalbėti buvo lengva, net ir ten, kur reikėjo mikrofono, kurį nešiojausi rankoje kaip "stand-up" komikas. Be abejo, man pačiam ypatinga atmosfera buvo Kauno bibliotekoje Radastų gatvėje, nes ten vaikščiodavau, kai buvau VDU studentas. Ir apskritai aš juk kaunietis, iš Žaliakalnio. Ir dar ten žmonės prisiminė iš mano rašymų, kad man labai patinka Kauno Žaliakalnio funikulierius.

Buvo proga pagalvoti apie knygos finansinę pusę. Trumpai pasakius, jei nori knygą gerai prasukti, autorius turi pats leisti savo pinigus. Aš išleidau bilietams, benzinui, automobilio nuomai visą pirmojo leidimo honorarą. Kadangi SCANIA GTI bloge kaip tik buvo kalbama apie knygas bei pinigus, parašiau ten komentarą.

Tiesa pasakius, buvo labai gera važinėti po Lietuvą: sniegas ant asfalto žibintų šviesoje sukosi ir šoko, kaip vaiduoklių pėdos. Kaune važinėjau po nenukastas Žaliakalnio gatveles, ir švietė geltoni žibintai, ir visa mano vaikystė man buvo prieš akis: Alantos gatvė (ta, kur gimiau), Utenos gatvė, Kapsų gatvė, Molėtų gatvė, Kalniečių, Širvintų, Zanavykų. Man visada ten buvo ramu ir gera. Man nebuvo geresnės ir ramesnės vietos visą mano vaikystę, ir dabar lygiai taip pat pasijutau ten.

Pakeliui į Druskininkus užsukau į Valkininkų geležinkelio stotį ir nuvažiavau prie sanatorijos "Pušelė", kur kažkada mano a.a. tėvas dirbo dailininku apipavidalintoju. Man tuomet buvo 14 metų. Ten buvo viskas užsnigta, o sanatorijoje - remontas, deda naujus langus.

Pasirodė naujų "Anglijos" recenzijų: Kultūrpolyje knygą pavadino "popsu". To ne tik tikėjausi, to laukiau ir geidžiau. Kaip ir priklauso susilaukti tam tikro kultūros žmonių įvertinimo, kai knyga yra Nr. 1 iškart trijuose čartuose: "Vagos", BLK ir "Pegaso". Aš nepykstu, kad kažkam šiek tiek pavydu. Jau anksčiau esu sakęs, kad jei "tikrosios kultūros" žmones laiko save pranašesniais už "masinę kultūrą" ir "popsą", bet varvindami seilę ir springdami tik su popsu tesilygina, ir alkanomis akis žiūri, kaip parduodama Butkutės arba Radžio biografija, tai neįkvepia manyti, kad jie labai pasitiki savo pačių talentu, savo jėgomis ir tuo, ką jie daro.

Jei jie tikrai tokie jau aukštesni ir tauresni už pinigus, komerciją ir popkultūrą, tai į ją gal ir neturėtų visai kreipti į ją dėmesio, galėtų ignoruoti ir gyventi savo gyvenimą, ale bet labai jau glamūras, blizgieji žurnalai ir komercinė sekmė visgi jiems rūpi ir neramina.

O CityOut parašė neregėtai šiltai ir teigiamai. Ir dar paklausinėjo žmonių nuomonės, tikras žurnalistinis darbas, koks jis turi būti.

O dabar paskutinė naujiena: jau pavasarį pasirodys mano nauja knyga "Kelionių istorijos": čia bus mano seni rašymai iš amžinatilsio "Istorijų" žurnalo bei kelios naujos ir nemažos dalys, apie Afriką ir apie Kaukazą, niekur dar nepublikuotos.