Savaitę gastroliavau po Lietuvą, pristatinėdamas knygą. Panevėžys, Utena, Kaunas, Druskininkai, paskui vėl Kaunas. Per sniegus, per vėją ir šaltį, bet gerai, kad nuomota mašina - visureigis, tai niekur neįstrigau.
Negaliu išskirti nei vieno miesto ar susitikimo, nes visur buvo puiki publika: smalsi ir įdėmi. Kalbėti buvo lengva, net ir ten, kur reikėjo mikrofono, kurį nešiojausi rankoje kaip "stand-up" komikas. Be abejo, man pačiam ypatinga atmosfera buvo Kauno bibliotekoje Radastų gatvėje, nes ten vaikščiodavau, kai buvau VDU studentas. Ir apskritai aš juk kaunietis, iš Žaliakalnio. Ir dar ten žmonės prisiminė iš mano rašymų, kad man labai patinka Kauno Žaliakalnio funikulierius.
Buvo proga pagalvoti apie knygos finansinę pusę. Trumpai pasakius, jei nori knygą gerai prasukti, autorius turi pats leisti savo pinigus. Aš išleidau bilietams, benzinui, automobilio nuomai visą pirmojo leidimo honorarą. Kadangi SCANIA GTI bloge kaip tik buvo kalbama apie knygas bei pinigus, parašiau ten komentarą.
Tiesa pasakius, buvo labai gera važinėti po Lietuvą: sniegas ant asfalto žibintų šviesoje sukosi ir šoko, kaip vaiduoklių pėdos. Kaune važinėjau po nenukastas Žaliakalnio gatveles, ir švietė geltoni žibintai, ir visa mano vaikystė man buvo prieš akis: Alantos gatvė (ta, kur gimiau), Utenos gatvė, Kapsų gatvė, Molėtų gatvė, Kalniečių, Širvintų, Zanavykų. Man visada ten buvo ramu ir gera. Man nebuvo geresnės ir ramesnės vietos visą mano vaikystę, ir dabar lygiai taip pat pasijutau ten.
Pakeliui į Druskininkus užsukau į Valkininkų geležinkelio stotį ir nuvažiavau prie sanatorijos "Pušelė", kur kažkada mano a.a. tėvas dirbo dailininku apipavidalintoju. Man tuomet buvo 14 metų. Ten buvo viskas užsnigta, o sanatorijoje - remontas, deda naujus langus.
Pasirodė naujų "Anglijos" recenzijų: Kultūrpolyje knygą pavadino "popsu". To ne tik tikėjausi, to laukiau ir geidžiau. Kaip ir priklauso susilaukti tam tikro kultūros žmonių įvertinimo, kai knyga yra Nr. 1 iškart trijuose čartuose: "Vagos", BLK ir "Pegaso". Aš nepykstu, kad kažkam šiek tiek pavydu. Jau anksčiau esu sakęs, kad jei "tikrosios kultūros" žmones laiko save pranašesniais už "masinę kultūrą" ir "popsą", bet varvindami seilę ir springdami tik su popsu tesilygina, ir alkanomis akis žiūri, kaip parduodama Butkutės arba Radžio biografija, tai neįkvepia manyti, kad jie labai pasitiki savo pačių talentu, savo jėgomis ir tuo, ką jie daro.
Jei jie tikrai tokie jau aukštesni ir tauresni už pinigus, komerciją ir popkultūrą, tai į ją gal ir neturėtų visai kreipti į ją dėmesio, galėtų ignoruoti ir gyventi savo gyvenimą, ale bet labai jau glamūras, blizgieji žurnalai ir komercinė sekmė visgi jiems rūpi ir neramina.
O CityOut parašė neregėtai šiltai ir teigiamai. Ir dar paklausinėjo žmonių nuomonės, tikras žurnalistinis darbas, koks jis turi būti.
O dabar paskutinė naujiena: jau pavasarį pasirodys mano nauja knyga "Kelionių istorijos": čia bus mano seni rašymai iš amžinatilsio "Istorijų" žurnalo bei kelios naujos ir nemažos dalys, apie Afriką ir apie Kaukazą, niekur dar nepublikuotos.
12 komentarų:
Publika - bedarbiai ir pensininkai?
Manes jau knyga laukia nupirkta Lietuvoje! Woohoo, laukiu nesulaukiu, kada as ja galesiu skaityti! ;)
Skaitau, kad rašytojas atsinešė į rašymą paviršutiniškai. Mūsų respublikoje yra brandesnių, idėjiškai vertingesnių, išliekamąją vertę turinčių knygų, kurios nepelnytai dulka lentynose, nes besigviešiantys lengvo lito vertelgos propaguoja žemo meninio lygio veikalus.
Dėl bedarbių ir pensininkų: nežinau, man taip nepasirodė (publika buvo labai įvairi), bet net jei tik jie būtų publikoje, ar jie ne žmones? Ar jie negali skaityti knygų?
Pirkau ir aš šitą knygą, skaičiau (gerai, kad ne visą) ir priekaištavau sau, kad pasidaviau masinei "isterijai" ir ją įsigijau. Knyga prasta ir parašyta labai (pa)prastam žmogui, kuris, deja, gyvenime neturėjo galimybių ir nenorėjo pamatyti daugiau nei parodo lietuviška televizija.
Bet kuriuo atveju sveikinu autorių su tokiu pasisekimu, arba, tiksliau, gerai apgalvoto darbo vaisiais.
Ir aš ten buvau alų midų gėriau, todėl patikslinsiu, kad tikrai tikrai publika buvo įvairi.
Pradedant niolikmečiais...:)
Hmmmm... O kodel jei kazkas (galbut netgi taikliai ir pagristai) knyga pavadina 'popsu' tai tokia kritika/pastebejimas tuoj pat nurasoma pavydui?
(cia ne vien apie Jusu knyga..)
Knygos neskaiciau, jei kas dovanotu - priimciau, bet labai skeptiskai vertinu isitikinima, kad galima 'aprasyti sali ir jos zmones'.
Patikslinu. Prieš pavadinimą popsu nieko neturiu. Absoliučiai nieko, nes rašau skaitytojui, tikiuosi jo dėmesio, ir džiaugiuosi, kai knyga POPULIARI. Taigi popsas, taip, tikrai.
Aš tiktai atkreipiau dėmesį į šį pasažą: "Visų pirma, skaitant nuolat iškyla į knygą įsikniaubusiųjų ir desperatiškai sau ar savo užsienyje esantiems artimiesiems ją perkančiųjų vaizdinys. O tai jau nuolat primena, jog šis leidinys – velniškai geras biznis. Komercija net ir geram dalykui dažnai suteikia ne itin malonų, karstelėjusį prieskonį."
Karsteli - nuo ko? Nuo komercinės sekmės? Nekarstelėjęs menas privalo būti komerciškai nesėkmingas?
Na aš tą sakinį interpretuočiau kitaip. Jei knyga/filmas/laida kuriama DĖL komercinės sėkmės, gali tekti kažką dėl jos aukoti.. Gal įmantresnį stilių, gal gilesnę mintį, gal...
Pavyzdys galbūt ir ne į temą, bet prieš akis kyla humoro laidos lietuvoje.. populiarios, bet ar galima ką teigiamo pasakyt apie jų kokybę, meninę arba išliekamąją vertę?
Rašau abstrakčiai, nes knygos neskaičiau ir jos turimo pakomentuoti negaliu. Bet gal recenzentui pasirodė, kad dėl siekio įtikti kuo platesnei ar tam tikrai auditorijai nukentėjo knygos - kaip kūrinio - kokybė?
Gal ir taip. Daugelio humoro laidų pats nemėgstu, bet ne todėl, kad orientuotos plačiai auditorijai, o todėl, kad padarytos žmonių be talento.
Recenzentės pareiškimas, esą rašymas vargdieniams, nedaug skaitantiems knygų, yra neigiamas aspektas, dvelkia tokia pseudo-aristokratine arogancija, kad nors nosį užsikimšk.
Mano giliu įsitikinimu, yra komercinės sėkmės nesiekiantys, ir yra nepasiekiantys. Pastarųjų nesuskaičiuojamai daugiau. Bet vaizduoti save "nesiekiančiu" žymiai tauriau (jų akimis).
Kadangi jau seniai valgau duoną iš to, kad baksnoju susitaurinusius boheminius šventojo nepritekliaus išpažinėjus, ir dar jiems mėgstu parodyti, kad jie tokie pat nuspėjami, kaip ir jų taip niekinama buržuazija, tai jaučiuosi šiuo atveju savo tikslą pasiekęs.
Aš pensininkė, bet turiu pažįstamą anglą, kuris gyvena Lietuvoje, ir man dabar tikrai geriau pakęsti jo ankščiau man visai nepriimtiną elgesį ar bent pabandyti jį suprasti. Knygą įsigijau iš karto ir labai esu patenkinta. Reklamuoti tikrai reikia, nes ne visi lietuvaičiai naršo po internetą, ar išsižioję stebi LRT programas, o kai sužino apie knygą, tai nori ją perskaityti. Manau, kad ją reikėtų išversti ir į anglų kalbą, tegul ir anglai apie save sužino, na, kaip jie atrodo žiūrovui iš šono.
Man knyga atrodo labai gera laisvalaikiui, nemanau, kad ji pretenduoja į menines aukštumas, juk tai visai kito pobūdžio knyga - pažintinė jos funkcija svarbesnė už estetinę. Skaitydami apie anglus kartu pamatome ir save - savo tautą, kuri tikrai galėtų kritiškiau save vertinti, o ne įsivaizduoti: o, mes esame pranašesni. Anglijai dzin tas mūsų "pranašumas" - ji gyvena kaip gyvenusi. Nesuprantu, kodėl čia kai kurie putojasi... Leidyklos tokio šlamšto yra prileidusios dėl komercinių tikslų, kad ši knyga tikrai net nelygintina su juo.
Rašyti komentarą