Liaudies išmintis tamsuoliams ir runkeliams

Žiniuonių žolelės. Bobučių receptai. Senoviniai gydymo būdai. Liaudies patarlės. Ką apie juos rašysiu? Ogi štai ką: atėjo laikas dar vienai šventai karvei būti nuvainikuotai. Žalmargės vardas šiandien – liaudies išmintis. Jos didžiausias karvašūdis – įkyrus, nenutylantis mitas apie mūsų tautinį gudrumą ir pranašumą prieš visą likusį pasaulį.

Kažkada Jonas Strielkūnas rašė eilėraštyje: „Lietuva su pagonybės mitais“. Kad tik su pagonybės mitais, būtų gerai. Jeigu kalbėtume apie vaidilutes, Pilėnus ir žalčių karalienes, dar būtų nieko. Bet mes nenutildami pliurpiame (ypač, atrodo, vyresnioji karta) apie tai, kad liaudis viską išmano geriausiai.

Tik paminėk kokį kosulį, čiaudulį ar sąnarių skausmą. Greičiau, nei spėsi atsikrenkšti, kas nors tuojau pareikš: „Geriausias vaistas – liaudiškas: sutrink česnako su medum, iškočiok su lašiniais, užbarstyk pipirų ir virk tris valandas degtinėje, gerk nuovirą tris kartus per dieną, kitą rytą būsi sveikas“. Ir dar būtinai pridurs: „Tik neryk tų tablečių – sintetika!“

Žolelių gydytojos, anksčiau gaminusios čiobrelių arbatas arba šalavijų nuovirus, dabar adoruojamos kaip „žiniuonės“ (žodis iš pasakų – turbūt reikia įsivaizduoti, kad savo slaptus receptus jos sukuria tamsiuose urvuose, kur dulksvai šviečia žvakės, sulipdytos iš viduramžių vaško, ant lentynų – kaukolės, o dideliuose stiklainiuose - spirituotos rupūžės bei buteliai su juodų ožių krauju).

Tiks bet kas, nors ir žvirblio spiriukas, raugintas barsukų piene, – kad tik ne mokslininkų sukurtas vaistas. Ten tik „sintetika“. Sintetiką ryja kvailiai. Protingiems – slaptos, liaudiškos priemonės. Kaip politikoje alpėjama dėl dar vieno slaptų receptų gelbėtojo, nuo kalbėti nesugebančio lakūno sutrauktais žandikauliais iki stačiatikius artimajame užsienyje globojančio suvirintojo, taip ir paprastame gyvenime kai kuriems suaugusiems lietuviams nieko nėra geresnio už pasaką.

Kiekvienas nori tikėti, kad žino slaptą takelį – ir girių paslaptis pažįsta, ir medžių kalbą supranta. Ir tuomet prasideda gyrimasis kitokia, slapta išmintimi, kuri mus iškelia į išrinktųjų tautų lygį. Vidutinis statistinis lietuvis yra šventai įsitikinęs, kad jo gentainiai minta sveikiausiais ir skaniausiais pasaulyje produktais, kuriems lygių nėra, o vakarietiško šlamšto prikimšti vargšai netektų amo, jei jiems kas duotų paragauti mūsų stebuklingo Dievų maisto. Mitas apie stulbinančius mūsų privalumus nėra būdingas tik lietuviams.

Daugelis tautų užsiima tokiais užkalbėjimais, kol galiausiai jais patiki, o patikėjusieji kaip avys bėga paskui reklamos pasakas, kuriomis noriai pildomos etiketės. Lietuviškos dešros gaminamos tviskančia įranga, maišant pakankamai stabilizatorių ir spalvos priedų, kad nebūtų per daug mėsos – bet ant jų lipdomos etiketės apie tai, kaip jos sukurtos „pagal senolių receptus“.

Vargšai senoliai nežinotų pusės sudedamųjų dalių, kurias ten pridėjote, brangieji. Rusiški šampūnai (beje, puikiai perkami ir Lietuvoje) pasakoja apie „babuškas“ žiniuones iš Sibiro gilumos, pagal kurių slaptas žinias neva buvo sukurta receptūra.

Stambiausi italų alyvų aliejaus gamintojai be skrupulų skiedžia butelių turinį pigiausiu aliejumi, plukdomu tankeriais iš Tuniso (mat įstatymai nedraudžia aliejaus vadinti itališku, jei jis nevisas atvežtinis), bet ant etiketės vaizduojamos rausvaskruostės krūtiningos Apulijos gražuolės, rankomis renkančios alyvas į XIX amžiaus krepšius ir spaudžiančios alyvą tarp akmens girnų sename, Antiką menančiame dvare.

Mano mėgstamas klausimas giminėms, pažįstamiems ir visiems kitiems, kas mane šeria nusibodusiais užkalbėjimais apie lietuviško gyvenimo būdo ir medicinos privalumus, būna toks: „Jeigu kvaili amerikiečiai, anglai ir vokiečiai ryja sintetinį maistą, chemines tabletes ir visaip kitaip kvailai gyvena, tai kodėl išmintingieji lietuviai, besišildantys prie šimtmečių aukurų intelekto liepsnos, iškeliauja į geresnį pasaulį vidutiniškai penkeriais metais anksčiau, nei buki mėsainių čiaumotojai?“

Taip pat klausiu visų, kurie negali nustoti kalbėję apie lietuviškos medicinos privalumus (juk visi žinome – kai tik lietuvis gydytojas nuvažiuoja į užsienį, tenykščiai daktarai apsipila ašaromis, trenkia žemėn skalpelius, nusivelka baltus chalatus ir palieka ligonines, nes supranta, kad tokio lygio jie niekada nepasieks; tas pats būna ir su muzikais, ir su statybininkais): „Jeigu mūsų tokia puiki medicina, kodėl mūsų žmonės vaikšto išpuvusiais dantimis, kai jų bendraamžiai Vakaruose baltai šypsosi, ir kodėl 70-metės močiutės iš Vokietijos kaimo keliauja aplink pasaulį ir mokosi tapybos, o mūsiškės jų bendraamžės dažnai susisukusios vos nulipa laiptais?“

Pažįstu žmonių, kurie dievina televizijos ir radijo programas (šiais laikais tokių mažiau), kuriose kalbinamas „tikras kaimo žmogus“. Programai pakanka suklypusios sienos ir pašnekovo, kuris turėtų ne daugiau trijų dantų. Bet koks po alyvomis paremto dieduko vapėjimas vienkiemyje (kartais sunku suprasti, ką sako – reikėtų subtitrų) pasitinkamas pagarbos kupinu atodūsiu: „Kaip išmintingai šneka! Kokie protingi žodžiai!“

Kur ten jau. Jūs geriau jų paklauskit, kelinti dabar metai, ir pažiūrėkime, ką atsakys. O kiekvieno, kas žavisi tokios programos atskleista atmintimi, paprastai paprašau tiesiog pakartoti, kas ten tokio buvo pasakyta? Ligi šiol niekas nesugebėjo.

Jeigu norite man priminti: „Užkalni, ir tu būsi senas kada nors, kas tada juoksis?“ – sutinku, ir tada būkit geri, nevažiuokit manęs filmuoti, bent jau, kol neįstatys man naujo žandikaulio.

Pažiūrėkite į bet kuriuos pasiekimus, kuriais XXI amžiuje didžiuojasi civilizuotos tautos (nekalbu apie gebėjimą vienu mauku išgerti puslitrį degtinės, plikomis rankomis nustumti vikšrinį traktorių arba lakstyti basomis kojomis per žarijas).

Visi tie pasiekimai – dangoraižiai, lėktuvai, greitieji traukiniai, galingi kompiuteriai, revoliuciniai ligų gydymai, mobilieji telefonai ir nago dydžio atminties lakšteliai, talpinantys ištisų bibliotekų informaciją – visi sukurti ne žiniuonių ir ne senolių išmintimi, užrašyta tautosakos rinkėjų, bet išsilavinusių žmonių, kurie studijavo mokslo išmintį, o ne buvo basakojai raganų pameistriai šilo trobelėje.

Atskira šios temos dalis (kad žinočiau, už ką pavadins liaudies priešu) – patarlės ir priežodžiai. Naudojami kaip ginčo argumentai, jie laikomi neatremiamais. Kaipgi kitaip – juk „liaudies išmintis“. Arčiau pasižiūrėjus, dauguma patarlių yra lėkštos banalybės, ne tik viena kitai prieštaraujančios, bet ir dažniausiai naudojamos labiausiai atsilikusiam, tamsiausiam, bukiausiam mužiko mąstymui pagrįsti ir pateisinti.

„Nemesk kelio dėl takelio“ – inercijos ir asiliško užsispyrimo maldelė. „Ko neprivalgei – neprilaižysi“ – taigi numok ranka ir eik drybsoti, nieko nebus. „Aukščiau bambos neiššoksi“ – žinok savo vietą ir nesistenk per daug. Visų vidutinybių šūkis.

„Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą“ – gerbk tėvus, galvijau, nes jie tave dabar šeria; kai nešers, galėsi juos pasiųsti kuo toliau. „Duok durniui kelią“ – tegul daro ką nori, kad tik manęs neliestų. „Dievas davė dantis, duos ir duonos“ – kažkas kitas viskuo pasirūpins.

Viena patarlė man atrodė ciniška ir bjauri dar vaikystėje (mat jau tada buvau bjaurus vaikas): „Nespjauk į šulinį – gal teks pačiam gerti“. Ar tai tik todėl negalima spjaudyti, kad gali tekti pačiam gerti? O jei tikrai, garantuotai žinai, kad neteks – tada gali gerai atsikrenkšti ir priskrepliuoti? „Še tau, šulinio šeimininke – nebijok, man gerti neteks“. Ačiū liaudžiai už tokią išmintį, bet man geriau kas nors neliaudiško – galbūt sintetinio, bet be spjaudalų.

www.lrytas.lt 2007 m. lapkričio 23 d.