Restoranas „Nerija“ Nidoje: labai arti tobulybės

Pradėsiu nuo to, kad Nidoje tikėtis labai gero maisto nėra rekomenduojama. Miestelio kulinarija, žinoma, pagerėjo nuo tų laikų, kai visur buvo tik taukini karbonadai ir žuvis, aplieta puskilogramiu sūrio (žuvies kepsnys „Skenduolės vilionė“) bei žuvis tešloje ir kepta duona su česnako užuomina; dabar yra ir gero maisto, ir šiokios tokios jo įvairovės. Atsidaręs prieš kelerius metus didelio maisto parduotuvių tinklo padalinys (nevadinsime vardu, bet tai „Maxima“) dar kilstelėjo kartelę, pasiūlęs gerų vynų ir šio bei to labiau tinkamo Vilniaus ponams, ir Nida nebėra kulinarinės nelaimės zona.

Tačiau kankorėžių, spyglių ir balto smėlio pasaulis visgi netapo valgio Olimpu, ir ponai iš sostinės su savo dideliais visureigiais ir plonomis žmonomis ir toliau gali teisėtai bumbėti, kad čia tas pats per tą patį: jei pavalgai vidutiniškai, tai ir puiku. Restoranas „Nerija“ yra išimtis, ir tokia ryški, kad kartais tiesiog atrodo per gera.

Į restoraną „Nerija“ šįkart nuėjome neplanavę (kitais kartas užsisakydavom staliuką iš anksto, tą pačią dieną, bet dabar krizė net ir Nidoje kiek paretino lankytojų gretas brangesnėse vietose ir užsisakinėti nebūtina) – ėjome „Nerijon“ impulsyviai, nes negavome valgyti kitur, kur pralaukėme pusantros valandos kaip paskutinės aukos ir iš mūsų net nepriėmė užsakymo. Ta vieta prie marių, kur negavome valgyti ir kur su lankytojais elgiasi, kaip su tuščia vieta, vadinasi „Pastogė“, ji apsodinta labai gražiomis gėlėmis, bet be tų gėlių, vaizdo ir poros draugiškų padavėjų ten nebeliko nieko, dėl ko ten reikėtų eiti (40 minučių lauki, kol atneš meniu, paskui dar 40 minučių niekas neprieina ir neaišku, ar kada nors prieis, prie gretimo stalo prarūkytais balsais kvatoja apygirčiai nuoperdos vokiečiai, dar prie kito trailer trash išvaizdos rusai, kaip iš „Jerry Springer Show“, apsivilkę wife-beater maikėmis ir su dideliu psichu šuniu po stalu, kuris loja ant visų, o dar prie vieno stalo vėl apsibezdėjusių vokiečių pulkelis, kaip ir kiekvieną kartą, aiškinasi dėl kiekvieno lito savo sąskaitoje).

Vienu žodžiu, nusprendėm išeiti, Užkalnis garsiai išsikoliojo, vartodamas nenorminę leksiką, ir pasirinkom jau kelis metus žinomą ir mylimą beigi brangią (visomis prasmėmis) „Neriją“. Ką čia tie pinigai, sutaupysim kitą kartą kur nors kitur.

„Nerijos“ virtuvė yra gana eklektiška ir vienu žodžiu neapibrėši, bet dėmesys grybams, jūros gėrybėms, paukštienai ir avienai man sako, kad jei reikėtų greitai ją apibudinti, tarčiau taip: šiuolaikinės interpretacijos šiaurės Italijos maisto tema.

Meniu nestovi vietoje, ir iš naujų patiekalų (nematytų prieš metus) pradžiugino lasagne su voveraitėmis ir baravykais: švelnu (nors ir gana riebu, bet tiek, kiek reikia) ir subtilu.

Kitas naujas patiekalas, atrodantis gana prancūziškai, buvo keptas ožkos sūris su burokėliais, gosliai blizgančiais lyg kokios baugios jūros gėrybės, o ne kaip banali daržovė iš lietuviško daržo.

Iš senų ir pamėgtų patiekalų absoliučiai nenuvylė ėriena, o antis su sirupu glaistytais pakeptais obuoliais ir plonu tarkuotų bulvių blyneliu tiesiog kalė į dešimtuką.

Labai didžiavausi, kad pavyko parinkti vyną, kuris ir neprivertė palikti visų pinigų, ir gerai derėjo ir prie tų grybų ir prie anties: švelniai vaisiškas, labai vasariškas ir gaivus, bet kiek nuodėminga salduma glostantis Austrijos rizlingas (Weingut Wimmer - Czerny Weelfel Riesling Wagram 2007) kvepėjo kompotiniais persikais ir kriaušėmis, vasariškai džiugino ir neužmušė maisto, kurio skoniai buvo pasteliniai, neįkyrūs, kaip ir pati Nida ir jos smėlio ir samanų spalvos.

Šį kartą rinkau vyną pats, bet iš ankstesnės patirties žinau, kad „Nerija“ – absoliučiai vienintelis Nidos restoranas, kur dirba padavėjai, kvalifikuotai padedantys išsirinkti vyną, ir ne tik pasakyti, kad „prie žuvies geriau gal baltas“. Vynų meniu restorane stiprus, labiau europietiškas nei Naujojo Pasaulio, ir nors daug tikrai įspūdingų pavyzdžių kainuojančių apie pusantro šimto litų už butelį, laisvai galima rasti tinkamą gėrimą ir neišleidus nė šimto.

Krizės laikais skaičiuojančius pinigus džiugino ir neįtikėtinai kuklus vyno antkainis: „Vyno klubo“ parduotuvėje mažmeninė minėtojo rizlingo kaina 56 Lt, restorane – 70 Lt. Kai beveik visur kitur įprasta už šimtą litų pardavinėti restorane tai, kas parduotuvėje kainuoja 30 Lt, čia tiesiog toks jausmas, kad tavo vakarienę kažkas subsidijuoja.

Kas retai būna, čia nenuvilia net ir desertai: namų gamybos ledai, stiprių skonių ir ryškių spalvų – nuo serbentų iki kivių su mėtomis – yra ne tik įsimintini, bet ir jų atneša tiek rutuliukų, kiek nori (visa porcija – keturi rutuliukai, bet gali įdėti ir vieną, ir du, ir tris), ir paskaičiuoja tik už tiek, kiek užsisakei. Apskritai, „Nerijoje“ yra tokie seno gero serviso puikumai, beveik neįsivaizduojami kitur, kaip vienos porcijos padalinimas į dvi lėkštes (paskaičiuojant tik už vieną patiekalą). Skirtingai nuo daugelio kitų restoranų – Nidoje, Vilniuje ar Londone – padavėja ar padavėjas žino, ką daro, ir vaišina svečius, o ne bėga atsiklausti, ar galima jam atnešti antrą lėkštę.

Man labai sunku prie ko nors „Nerijoje“ prisikabinti: paprasti patogūs staliukai su staltiesėmis, geri įrankiai ir indai, didžiuliai langai (tiesa, žvelgiantys ne į marias, bet į medžius ir aplinkines vilas), nepopierinės servetėlės ir tobulai švarūs beigi erdvūs tualetai. Jei būtinai reikėtų ką nors kritikuoti, sakyčiau, kad mineralinis vanduo galėtų būti atvėsintas, o ne kambario temperatūros, bet tai smulkmena.

Trumpai pasakysiu: tai absoliučiai geriausias Nidos restoranas; jei būtų Vilniuje, būtų vienas geriausių Vilniaus restoranų, o jei būtų Niujorke ar Milane, pagal savo maisto kokybę būtų labai sunkiai įperkamas bet kam, išskyrus turtuolius. Jei kada nors pasidarysiu labai turtingas, apsigyvensiu Nidoje ir man iš ausų lys banknotai, turbūt eisiu ten beveik kasdien.

Vakarienė aštuoniems žmonėms, keturiems vaikams, keturiems suaugusiems (ir vienai lėliukei, kuri tačiau beveik nieko nevalgė) kainavo 420 Lt, įskaitant ir arbatpinigius – bet reikia pridėti, kad labai alkani nebuvome, todėl kai kurie mūsų dalinosi dviese vieną patiekalą, o mano jauniausioji lepūnėlė dukrelė tiesiog apvalgė mamą. Ankstesniais atvejais, kai nestabdydavom su vynu, išmušdavo 500 Lt ir daugiau, bet su tuo vynu taip jau yra: kiek turi, tiek ir gali išleisti.

Restoranas veikia vasaros sezono metu ir Kalėdų ir Naujųjų Metų laikotarpiu.

Viešbutis ir restoranas „Nerija“, Pamario g. 13, Nida.

Tel. +370 682 38948, Tel./Fax. +370 469 52777
El. paštas: info@neringahotels.lt

Tinklalapis: http://www.neringahotels.lt/nerija_lt.html