Nacionalinės aviacijos laidotuvės – ir ačiū Dievui

ĮŽANGA BLOGINIAM LEIDIMUI. Šį straipsnį, apie Lietuvos aviaciją ir apie idijotiškiausią iš visų Lietuvos mitų – kad nacionalinė aviacija reikalinga, nes kelia Lietuvos prestižą – jau seniai norėjau parašyti.

Prisiruošęs parašiau ir paskelbiau „Lietuvos ryte“, ir kadangi pasirodė šeštadienį, tai patys smarkiausi komentarai atsirideno jau pirmadienį, ir iš kelių (vis tų pačių IP adresų). Naujo šiaip nieko, „laimingas dauno snukelis“, „tokius straipsnius rašyt gali tik turintis nepilnavertingumo kompleksą, nepatenkintas gyvenimu ir visiems pavydą jaučiantis asmuo, „visiško idioto pamastymai”, bet reikia suprasti, kai kas darbe laiko neleidžia veltui.

Dar iš ten pat tankiai ir po daug rašoma į „Delfį“. Nieko, belieka tikėtis, kad greit rašinės iš namų. Labai norėtųsi.

Reakcijos į flyLAL bėdas yra, kaip visada, spalvingos. Nuo valdininkų, įsitikinusių, kad kažkas privalo juos tiesiogiai skraidintį į Briuselį, iki naminio raugimo aviacijos specialistų, siūlančių, kurias avialinijas reikia „pakviesti“, ir nenauja, bet amžinai keliama idėja, kad oro uostas reikalingiausias Kaune, nes, matai, yra geografinis Lietuvos centras, o Vilnius – „užkampyje“.

Kaip kaunietis, neturėčiau nieko prieš, išskyrus tai, kad niekas geografinio artumo principu nesirenka vietos oro uostams. 80% viso Lietuvos keleivių (ir ypač mokių keleivių) kontingento yra Vilniuje.

Būtent todėl didžiausias Norvegijos oro uostas yra pietuose esantis Oslas, o ne koks nors kaimas prie poliarinio rato, „geografiniame šalies viduryje“. Suomijos pagrindinis oro uostas yra Helsinkis, o ne Oulu. Prancūzijoje – tai Paryžius, o ne koks nors Bourges, kuris yra arčiau ir Marselio, ir Liono gyventojams. Bet mūsiškiams tu to nepaaiškinsi. Jiems atrodo, kad tikrai Kaune (arba dar geriau – Kėdainiuose ar Ramygaloje) reikia oro uosto. Na ką darysi.

Tai tiek įžangos. Straipsnis žemiau.

 

 

Lietuvos oro bendrovei eilinį kartą baigėsi pinigai, ir šį kartą gelbėtojų nematyti. Geresnę dovanos keleiviams ir visiems Lietuvos žmonėms Naujiesiems Metams sunku įsivaizduoti.

 

Aš neironizuoju. Man gaila keleivių, kurie nusipirko „flyLAL“ bilietus ir dabar bijo, kad vietoje skrydžio gaus riestainio skylę (nesakau, kad taip ir bus; galvok, skaitytojau, kaip tau pačiam atrodo: jei oro bendrovė, turinti dešimtis milijonų litų skolų, nemoka oro uostui už paslaugas, siūlo vyriausybei pusę akcijų už vieną litą, ir jai niekas komercinėje rinkoje pinigų nebeskolina – kaip tau atrodo, kokios jos perspektyvos?). Man gaila ir lakūnų, ir palydovių.

 

Žmonių gaila, bet „Lietuvos Avialinijų“ beprotybė kada nors turi baigtis (pavadinsiu senuoju vardu, ne naujai sintetiniu „flyLAL“, su dešimtmečio pavėlavimu imituojančiu mažų Europos pigių skrydžių avialinijų nuobodžius pavadinimus). Kada nors turi ateiti galas idiotiškam, primityviam praėjusio amžiaus nesusipratimui, neva Lietuvai būtina nacionalinė aviacija, ir kad ją reikia ramstyti valstybės pinigais.

 

Lietuva ne vienintelė, kur „nacionalinės avialinijos“ mitas, kaip ir kokia nors nacionalinės automobilių pramonė, buvo draudimais, kvotomis ir dvišaliais susitarimais saugomas nuo geriau ir pigiau dirbusių atėjūnų, lipinamas brangiais tiesioginių ir netiesioginių valstybinių subsidijų pleistrais ir kitaip puoselėjamas. Kaip nevykėlis šeimos narys, kuris yra netikęs, neturi darbo, visąlaik nesiskutęs, pasmirdęs ir pragėrinėja giminių pinigus, bet „vistiek savas“, todėl mes dar ir dar kartą jam pagelbėsime, sumokėdami už butą ir atveždami maisto.

 

Aviacijos penėjimas mokesčių pinigais – ne naujiena, tik daugumoje Vakarų Europos šalių ši keleivius siutinanti, ir visiems labai brangiai kainuojanti, tvarka baigėsi XX amžiaus pabaigoje. Lietuvos liūdna pasaka tesėsi ilgiau, nei kitur, o šių dienų nauji aviatorių verkšlenimai – „dėde, duokite centų bandelei“ – rodo, kad paskutinis pasispardymas dar, deja, neįvyko.

 

Galbūt mes patys kalti ir gauname tai, ko nusipelnėme. Galbūt negalime į aviaciją žiūrėti ramiai, kaip į paprastą keleivių verslą (niekas juk nesiūlo subsidijomis ramstyti, pavyzdžiui, taksi bendrovių arba kokius nors mikriukus varinėjančių verslininkų).

 

Galbūt mes, lietuviai, turime kažkokį keistą dvasinį ryšį su lėktuvais ir skraidymu: ir ant dešimties lito banknoto pas mus lakūnų atvaizdai, ir zvimbinėjimai sportiniais lėktuvais po tiltais sutraukia minias, kaip Sąjūdžio mitingai, ir net šalies Prezidentu pabuvo du pirštus pergalingai kilnojantis ir vis pagarbą atidavinėjantis pilotėlis, kitądien po išrinkimo visiems pranešęs, kad skraido ir skraidys, nes aviacija yra jo „gyvenimas“ (o mes galvojome, kad jo gyvenimas galbūt bus jo naujasis darbas ir naujosios pareigos, kai jam buvo patikėtas aukščiausias šalies postas,).

 

Priminsiu: po mūsų Nepriklausomybės atkūrimo, tautinė aviacija buvo viena ištisinė bėdų turgus ir išsipildymo akcija, toks ekonominių nevykėlių šou, kur nugalėtojų nėra, o kvailio vietoje pabaigoje lieka visa šalis.

 

Nekalbant apie prezidento lėktuvo „Jetstar“ pirkimus, vertus atskiro serialo, daugelis jau turbūt pamiršo nuolatinius „Lietuvos avialinijų“ lėktuvų areštus užsienio oro uostuose už nesumokėtus įsiskolinimus, žūtbūtines kovas, kad tik neduok Dieve joks konkurentas nepradėtų skraidinti pigiau ir neatimtų galimybės pardavinėti bilietus į Londoną po du tūkstančius litų (tais laikais, kai penki šimtai litų buvo neblogas mėnesinis atlyginimas), ne mėnesiais – ištisais metais neveikiančias interneto svetaines, kuriose negalima buvo nusipirkti bilietų, apie planus skraidinti keleivius per Atlantą ir lakūnų mokymą Amerikoje, kurio niekam neprireikė ir už kurį, kaip ir už visą begalinę apsileidimo, švaistymo ir nemokšiškumo epopėją mokėjo mokesčių mokėtojai.

 

Lietuviškoji aviacija nebuvo problema tik tokiems, kaip man, dažniems keleiviams, mokėjusiems didelius pinigus už prastas paslaugas: iki pat privatizavimo prieš kelerius metus už abejotiną privilegiją ir garbę Lietuvai turėti kelis lėktuvus, pažymėtus trispalve, buvo pumpuojamos subsidijos, valstybės garantuotos paskolos, netiesioginė pagalba per nukainuotą aptarnavimą valstybiniame oro uoste – visų Lietuvos piliečių pinigai. Palyginti su tautinės aviacijos projektu, visokie Valdovų rūmai atrodo kaip smulki ir pigi išdaiga.

 

Po privatizavimo viskas atrodė geriau, bent jau ta prasme, kad naujai pavadintas „flyLAL“ nustojo siurbti biudžeto pinigus. Nors lėktuvai ir persidažė šaltibarščių spalva, bet atsirado duslūs komercinio mastymo virpesiai, ir net buvo pradėti pardavinėti bilietai internetu, tiesa, iš svetainės, sumeistrautos tokia anglų kalba, kad ją galima skaityti, kaip poemą. Pažįstu bent dešimtį žmonių visame pasaulyje, kurie kiekvieno „flyLAL“ svetainės atnaujinimo nuorodas siuntinėja vieni kitiems, kaip anekdotus, susiėmę pilvus iš juoko.

 

Dabar štai pasirodė, kad laimės būta neilgos. Pinigai vėl baigėsi, pasiskolinti vėl nėra kur, bandymai konkurentus patampyti po teismus nedavė apčiuopiamos ekonominės naudos, ir vėl nekantrus kumštelis tuksena į valdiškas duris. Tiesa, šį kartą sakoma, kad valstybės pinigų nenorima – norima tik valstybės garantuotų kreditų ir kad kas nors už litą nusipirktų pusę bendrovės, kuri neturi nieko, tik keliasdešimt milijonų skolų. Kadangi verslo pasaulyje tokių kvailių nėra, tai buvo tikimasi, kad jų vietą užims Lietuvos valstybė.

 

Kadangi gėdos jausmas jei kada ir buvo, tai dabar jau dingęs, valdiško pinigo kaulijime graudenama, girdi, valstybė turi pasirūpinti savo aviacija, čia valstybinės svarbos reikalas, pagalvokite apie keleivius ir apie šalį. Ir sakoma, kad planas yra, tik leiskite įgyvendinti, praeis laiko, ir dirbsime pelningai. Kažkur jau visa tai girdėjau: nagi žinoma, čia tos pačios „Lietuvos avialinijos“ kiekvienais metais pasakodavo, kad kiti metai tai tikrai bus pelningi. Paskui visuomet atsirasdavo nepalankios sąlygos, nesąžininga konkurencija ir tamsių jėgų sąmokslas.

 

Anuomet, atsimenu, dar buvo aktyviai skleidžiama tokia versija, kad užsieniečiai apsimetė, neva nori privatizuoti mūsų avialinijas, persiskaitė mūsų verslo planus, begėdiškai pasivogė visas mintis ir tuomet įkūrė bendrovę Latvijoje, kuri štai dabar smaugia mus, dorus Dariaus ir Girėno palikuonis.

 

Ačiū Dievui, šį kartą Lietuvos vyriausybei užteko proto išvaryti pardavinėtojus lauk, ir „flyLAL“ skelbia apie atšaukiamus reisus ir sako, kad svarstomi ir kiti „variantai“ (reikia manyti, visi juos nesunkiai įsivaizduojame – paprastai, kai avialinijai baigiasi pinigai, nuobodžiai kartojasi toks pat variantas, kad jos lėktuvams skolon niekas nebepila kuro, o orlaivių savininkai skuba juos atsiimti).

 

Džiaugdamasis, kad neturiu nusipirkęs iš „flyLAL“ bilietų, tikiuosi, kad po metų jau nebereikės apie tai rašyti, ir kad tas nesusipratimas bus jau tik aviacijos istorija.

 

Nesupraskite manęs neteisingai. Kaimynų bendrovė, skraidanti iš Vilniaus oro uosto, irgi nėra svajonė. Pasaulyje pilna avialinijų su geresniu aptarnavimu, patogesniais lėktuvais ir be tokios bagažo tvarkos, atrodo, tyčia sugalvotos, kad keleiviams būtų kuo nepatogiau. Tačiau ta nepuiki bendrovė nors apsieina be mūsų valstybinių pinigų ir nuskraidina kur reikia, nespausdama ašarų pelenės istorijomis apie tai, kaip jie prisideda prie bendro vidaus produkto vienu milijardų litų per metus ir skatina ekonomikos augimą ir klestėjimą.

 

O man daugiau nieko ir nereikia. Man nereikia nacionalinės aviacijos, kaip aš ligi šiol apsieinu be nacionalinio lėktuvų gamintojo, be kosminės programos ir be lietuviško mobiliųjų telefonų fabriko. Nesugebate skraidinti, skraidins kas nors kiti. Šveicarija nepražuvo ir neiškrito iš pasaulio žemėlapio, kai bankrutavo jų nacionalinė oro bendrovė ir ant jos nuolaužų susikūrė kita, mažesnė, kurios savininkai dabar yra vokiečiai. Kaip nors nepražus ir Lietuva, kai nebeliks šaltibarščių spalvos lėktuvų.

 

Viena, ko prašau – dinkite iš akiračio daug neverkę ir nekankinę mūsų savo aimanomis, atsišaukimais bei badautojų vagonėliais prie Seimo. Niekam neįdomu.

 

Lietuvos  rytas, 2009 m. sausio 4 d.