Amžinai niekas nesitęsia. Sudiev, "Istorijos".

Ašarų nebus, nors širdelėje kiek graudu. Šiandien įdėjau (štai žiūrėk apačioje) du straipsnius iš šios vasaros "Istorijų". Gal bus dar vienas - paskutinis - jau parašytas ir parengtas spaudai, o tuomet jau viskas, šis etapas bus baigtas.

Daugiau nei dvejus metus rašiau į puikų žurnalą "Istorijos", kuris man buvo labai geras, atlaidus, kantrus mano klaidoms ir suteikdavo tribūną didesnę, blizgesnę ir populiaresnę, negu galėjau tikėtis. Parduotuvėse - prie kasos, kioskuose - pačiame priekyje siūlomas žurnalas buvo paauksuota svajonių platforma, kurios galėtų pavydėti daugelis rašytojų.

Jaučiausi sukuklintas ir išdidus, kai mano straipsniai šonais ramstėsi su protingais autoriais, puikiais fotografais bei iliustratoriais ir profesionalia literatūra. Žurnalas per tuos pora metų buvo suaugęs, solidus ir toks, žinote, save gerbiantis: jis nebebuvo kvailų televizijų spausdintas variantas, kaip daugelis kitų blizgių mėnesinių leidinių moteriškais vardais, kuriuose kiekviename po išsišiepusią marčėnaitę. Išgrūstas buvo visas "dišovas" rašymo pakaitalas, visokie runkelių auditorijai brangūs šerėnai atostogaujantys su žmonomis ir nusifotografę muilinėmis kameromis, mokyklinio rašinėlio stiliaus nuobodžiaujančių tetų numegztos banalybės ir neva dvasingi esė, kur visas dvasingumas susidarė iš daugybės daugtaškių. Daugtaškius ir šauktukus mėgsta tie rašytojai, kurie žodžiais nesugeba paliesti skaitytojo širdies. "Istorijose" buvo kitaip.

Atrodė, kad tai niekada nesibaigs - tačiau su žurnalu išsiskyrė meno redaktorius, mano buvęs kursiokas Zigmas, kurį pažįstu jau daugiau nei du dešimtmečius, o šį mėnesį išėjo ir vyriausiasis redaktorius Vytaras Radzevičius. Pasilikti be jų nebenorėjau, todėl nusprendžiau mandagiai pasitraukti pats, kol niekas nepasiūlė to padaryti. Apie žurnalą galiu pasakyti tik gerus žodžius: spausdino viską, mokėjo daug ir laiku, toleravo rizikingus juokus ir konfrontacines pastabas mano straipsniuose, kantriai aiškinosi, ką pripainiodavau. Linkiu jiems kuo didžiausios sekmės.

Be abejo, nuo mano rašymo skaitytojai niekur nepabėgs. Be "Lietuvos Ryto" internete ir "Vyno Žurnalo", kur rašau nuolatos (tegu ir su pertraukomis), turiu tam tikrų pasiūlymų, nes vyr. redaktoriai Lietuvoje nesnaudži; jei iš jų kas nors išeis, pranešiu, arba tiesiog nepranešęs rašysiu.

Dar kartą ačiū visiems, kas skaitė ir tiems, kas dar skaitys.