Lietuvių kalba: kai turi tokių draugų, priešų nereikia

Noriu apginti lietuvių kalbą. Ne nuo darkytojų ir ne nuo nepagarbaus jaunimo, SMS žinutėse raidę „w“ naudojančius vietoje „v“ ir perrašančių K.Donelaičio šneką pagal angliškas rašybos taisykles („aisq warom dabar“), ne nuo užsienietiškų konstrukcijų („turėk gerą gimimo dieną“) ir ne nuo lietuvių pagal vardą, pavardę, kilmę ir krikšto metu sakytus žodžius (bet sovietinių iki kaulų smegenų) mokslo tyrimo institutų darbuotojų.

Tų, laiku prisijungusių prie Sąjūdžio ir dabar dirbančių ministerijose ir kitose valdžios įstaigose: („specialistais buvo prieita išvada, kad ryšium su pravestais statybos darbais specfondų lėšų įsisavinimas iki galo nedavestas“). Ginsiu lietuvių kalbą nuo jos gynėjų.

Apie kalbos biurokratų ir jų pakalikų arogantišką siautulį pradėjau mąstyti kažkada, skaitydamas savo straipsnių maketus, jau apdorotus korektorių. Kadangi dar sugebu parašyti pagal taisykles (ir jungtuko „kad“ nevartoju šalutiniame tikslo sakinyje), džiaugsmo smaugikai mano rašymus paprastai kastruoja, tik apiberdami žodžius kabutėmis – gink Dieve, kad nebūtų nė vienas žodis panaudotas kokia nors perkeltine, mano sugalvota, prasme (rašau ir galvoju – ar bus žodis „kastruoja“ paliktas be kabučių?).

Buvau parašęs apie žemaūgį miestuką – kurgi, skaitau tekstą: „žemaūgis“ miestukas. Nes argi gali būti miestas mažo ūgio? Niekur neparašyta, kad galima. Panašu, kad kalbą naudoti pagal savo supratimą tik poetai, antraip šiandien skaitytume:

„Ašara“ Dievo aky,
Lietuva, ką tu „veiki“?

Nes Dievas juk negali verkti ašaromis, o Lietuva negali nieko veikti, kadangi yra ne žmogus. Esu tikras, kur nors yra oficialus patvarkymas, numatantis baudas už daiktavardžiams netinkamų veiksmažodžių naudojimą.

Skaitytojau, abejoji? Manai, Andrių Užkalnį nuskriaudė kalbos specialistai, ir dabar jis lieja tulžį? Nieko panašaus. Lietuviškai rašyti teisingai nebuvo sunku nei mokykloje, nei vėliau. Pagaliau ir nuskriausti mane yra ne taip lengva: pirmiausia ten kur gyvenu, esu sunkiai pasiekiamas, antra, jeigu jau rašai internete tikrąja pavarde ir skaitai komentarus, reiškia, nelabai turi ko bijoti.
Ne, iš tikrųjų sakau jums: atsiverskite Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklapį, ir pateksite iš laisvos Lietuvos, spindinčios įvairove ir minčių laisve, į kraupų pasaulėlį, lyg iš F.Kafkos knygų, ir pasijus negeras kvapas, lyg atsivertus trisdešimties metų senumo „Tiesos“ numerį.

Čia ilgi sąrašai žurnalų redaktorių, televizijos darbuotojų, reklamuotojų ir kitų žmonių, susijusių su lietuvių kalba, ir datos bei smulkmenos, kada jie buvo aplankyti arba iškviesti ir išbarti.

Pagirtų, rodos, nėra: ne tam stengiasi kalbos „ochranka“, kad kas nors džiaugtųsi. Džiaugtis ne vieta ir ne laikas, kalbos priešai nesnaudžia, kontrrevoliucija kelia savo baisias, užsienio kalbomis kalbančias ir svetimomis konstrukcijomis spjaudančias galvas, todėl gailestingumui vietos nėra. Kalbos gestapas ne šiaip bara ir grasina: bara viešai, ir nepakankamai mylintys kalbą (arba mylintys ne tuo būdu, kuriuo liepia žinantieji) bus išvilkti turgaus aikštėn, kaip partizanai pokario metais. Kad kitiems nebūtų pagundos.

Kai priėjau prie nevartotinų žodžių (ak, ar neprimena SSRS naudotų neklausytinos muzikos ir nespausdintinų knygų sąrašų? Tie juk irgi buvo kuriami geriausių tikslų siekiant), atvipo žiauna: pasirodo, net iš vaikystės pažįstamas žodis „niekadėjas“ nėra tinkamas: turi būti niekšas arba niekdarys.

Turbūt ir poetas, rašęs vaikams apie „vėją niekadėją“, šiandien jau sėdėtų už grotų arba geriausiu atveju būtų nubaustas pinigine bauda. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės: būtų iškviestas pokalbiui ir Maironis, jeigu prisimenate, nemokėjęs teisingai kirčiuoti vietovardžio „Trakai“ („Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai, Trakų štai garbinga pilis“). Po jo būta protingesnių žmonių, aštuntajame dešimtmetyje išmąsčiusių košerinį kirčiavimą.

Jie geriau už Lietuvos žmonės žino, kaip jie turi kalbėti, kirčiuoti ir rašyti. Skaitytojau, tau tai neatrodo absurdiška? Perskaityk dar kartą: „lietuvių kalba“. Kalba, kuria kalba lietuviai. Ir Vilniaus taksi vairuotojas, ir pakaunės traktorininkas, ir Airijoje plytas nešiojantis jaunuolis – net, pagaliau, ir Andrius Užkalnis - yra lietuviai, ir ta kalba, kuria jie kalba, yra lietuvių kalba. Nė daugiau, nė mažiau.

Kalba yra sugalvota žmonių, skirta žmonėms, ir jų naudojama. Man kalbos nedovanojo nei už tą kalbą atsakingas institutas, nei komisija, nei komitetas prie Vyriausybės. Ji, toji kalba, tėvų ir senelių man „lūposna įdėta“, ir aš esu jos toks pat savininkas ir autoritetingas specialistas, kaip ir bet kuris kitas lietuviu save vadinantis žmogus. Jos naudojimas – mano prigimtinė teisė, mano laisvė, o ne panaudos tvarka suteiktas sąlyginis leidimas, prispaustas violetiniu biurokratės spaudu ir patvirtintas jos parašu.

Jau girdžiu nesupratusius murmesius: „O aš nesutinku, manau, kad kalbą reikia mylėti ir jos neteršti“. Aš manau taip pat. Tik man atrodo, kad siautėjantys, savim patenkinti ir niekieno nekontroliuojami, niekam neatsiskaitantys ir nieko nebijantys apmokami kalbos gynėjai tiek pat turi naudos kalbai, kiek panašios naudos menui turėjo sovietinės Lietuvos laikais veikusios „meno tarybos“, vetavusius paveikslus bei skulptūras „Dailės“ salonuose ir kitur. Tie žmonės spręsdavo, kas menas, o kas ne.

Šiandien tokia „meno taryba“ būtų, geriausiu atveju, pajuokų objektas. Žmonės pasukiotų pirštu prie smilkinio – apie paveikslo vertę sprendžia galerijos savininkas ir paveikslo pirkėjas. Bet kalbos saugumiečiai, kviečiantys redaktorius į pokalbius kabinetuose, kažkodėl nekelia nei pasipiktinimo, nei pašaipos.

Tai žmonės, tebemanantys, kad lietuvių kalbos puoselėjimui reikia išmokyti tautą kuo daugiau žodžio „eiti“ sinonimų (pėdinti, klibinkščiuoti, rėplioti...) Tikiuosi, kad jie nekėlė pasipiktinimo ar pašaipos tik iki tol, kol nebuvo parašytas šis straipsnis. Einu džiovintis džiūvėsių.

(http://www.lrytas.lt/, 2007 m. spalis)

Autorius džiaugdamasis prideda: energingesnės reakcijos tikėtis nebuvo galima. Komentarus galima skaityti ir skaityti, kaip knygą (kada nors juos atskiru leidiniu paskelbsiu); taip pat ir VLKK tinklapio forume yra atskira tema, skirta daugiausiai mano asmens aptarimui.