Studentai, nenusiminkite: ne visi žurnalistai yra neurotiški egomaniakai

Šio tinklaraščio redakciją pasiekė pranešimai, kad studentai, rašantys kursinius, bakalaurinius ir kitokius darbus ir kreipęsi su klausimais į plačiai žinomo Dundukų Spa ir Leprozoriumo tinklaraščio (dar žinomo kaip Račo blogas) vadovą, buvo ne vieną sykį, bet dukart išskalbti Tautos Mokytojo Nr. 1.

Jo Šviesybė, pasirodo, yra ne juokais suerzintas jaunimo, kuris, išlepęs nemokamo mokslo, dabar galvoja, kad gali imti ir šiaip sau prašyti kad Ekselencija atsakinėtų į klausimus, ir dar iki tam tikro dedlaino. Savo pastabose Mokytojas primena, kad jis ne šiaip sau koks susiraukęs bambeklis nuobodyla, 10 valandų per dieną kompulsyviai dundenantis pavargusius neva ironiškus atsikirtinėjimus kiekvienam jį suerzinusiam dundukui (pvz, "gerbiamasis ***, jūsų pastabos labai vertingos, bet pirma išmokite rašyti, paskui galėsite diskutuoti"). Studentai turėtų nepamiršti, kad jis yra Atsakingas Darbuotojas (vadovauja žinių agentūrai) ir yra politikos apžvalgininkas, todėl jo laikas, galima sakyti, aukso vertės.

Studentai, pasiskaitę išsipūtusio ego baliono bumbėjimo, gali klaidingai pagalvoti, kad toks elgesys yra būdingas žurnalistams. Tai nėra tiesa.

Šalyje yra daug sveikų, nesusireikšminusių žmonių, kurie sugeba kalbėti su studentais ir kitais, nepalydėdami to bendravimo pasipūtusiais vaitojimais ir užuominomis apie tai, koks brangus jų laikas ir kaip jiems reikia bučiuoti rankas.

Pastaba: studentai, besimokantys apie požymius, primenančius F22.0 (kliedesinį sutrikimą), gali, atvirkščiai, rasti panašiuose tekstuose daug medžiagos savo darbui.

Pigus ir geras japoniškas valgymas Londone: Ramen Seto

Pagalvojau, kodėl man nepradėjus rašyti restoranų apžvalgų? Valgyti mėgstu, raides pažįstu.

Su japonų maistu yra taip: brangius japonų restoranus pasaulyje rasti labai lengva, gerus - žymiai sunkiau, o kad būtų nebrangūs ir geri, tai jau visai keblu. Japonų virtuvė neturi būti brangi (pačioje Japonijoje skanus valgymas yra visiems, o ne tik turtingiesiems). Tačiau  į užsienį ji pirmiausiai prasiskverbia kaip brangi egzotika.

Aš daug laiko praleidau, Londone ieškodamas gero ir nebrangaus japonų maisto, ir iki šiol geriausias radinys buvo Asakusa Camden'e (265 Eversholt Street, NW1 1BA, metro: Mornington Crescent, tel. 020 7388 8533), ne pigiausias, bet tikrai nebrangus didelio asortimento apsilupęs ir susigrūdęs, bet labai autentiškas restoranas. Jis žavėjo geriausia udon lakštinių (nūdlų) sriuba Londone ir puikiu unguriu (unagi) bei labai gerais sušiais. Tačiau jis - ne atsitiktiniam svečiui: sekmadieniais uždarytas, ir toks populiarus, kad staliuką užsakinėti reikia prieš savaitę.

Pigios japonų virtuvės ramstis - nūdlai (arba lakštiniai, arba makaronai): ramen, soba. udon. Kaip ir daug kas Japonijoje, išmokta iš Kinijos, fantastiškai pigu, sveika ir šildo šaltą dieną. Japoniškų nūdlų sostinė yra Sapporo - šiaurinės salos Hokkaido sostinė, o Britanijoje ligi šiol populiariausios nūdlinės yra Wagamama tinklas (jų yra ir kitur Europoje, prie Lietuvos arčiausiai - Danijoje; taip pat JAV, Artimuosiuose Rytuose ir Australijoje). Wagamamoje viskas tvarkoje, gerai organizuota, greita, tik brangoka, ypač jei užsisakinėsi visokius užkandžius.

Nari ir Yoshie sušių mokykla Londone (kur ritinėlius lipino ir lietuviško kulinarinio supertinklaraščio autorė Beata Nicholson) neseniai rekomendavo Seto Ramen. Nuėjom patikrinti.

Restoranas mažytis, ir vieta tokia, kur gero maisto nesitikėtum rasti - už Hamleys žaislų parduotuvės nugaros. Hamleys of London - viena didžiausių pasaulio žaislų parduotuvių. Aplink ją Regent Street'e - turistų minios, kišenvagiai ir grūstis. Reikia nerti į šoninę gatvelę, ir Seto Ramen rasite ten.

Vietos maža (Londone - nieko naujo), bet iš anksto užsisakinėti nereikia. Pradžiai paėmėm sušių - pasirinkimas labai nedidelis, nigiri su skumbre, lašiša, tunu, už du: £2.40 - £2.80. Viskas labai gerai, matyt, daug ir įvairios žalios žuvies nelaiko, kad negadintų ir nereikėtų išmesti, čia žmonės ne dėl sušių ateina.

Kepti koldūnai - gyoza - su lašiša buvo absoliučiai fantastiški: dideli, kvapnūs, £4.80 už šešis (lyginant svorį su Wagamamos gyoza, čia gal dvigubai labiau apsimoka). Labai priminė lašišos koldūnus, kuriuos kažkada Vilniuje, Radisson SAS viešbutyje, duodavo su grietine ir raudonais ikrais.

Marinuotos daržovės, tsukemono, kainavo tik £2.00 ir buvo geresnės, nei vidutiniškai pasitaiko Londone.

Dukra valgė vištienos teryaki don'ą (dubens apačioje ryžiai, viršuje papildas, šiuo atveju, vištiena). Teryaki padaže kepta vištiena, Japonijos girdyklų-užkandinių (jakitorijų) standartinė užkanda, mėgstama europiečių ir dažnai už japonijos ribų sugadinama, padaroma per riebi ar per saldi. Čia - nieko panašaus, kondicija puiki, ploni lakšteliai, malonu griebti ir skanu kramtyti.

Ramen lakštinių sriuba su jūros gėrybėmis, seafood ramen (£6.80 už nežmoniško dydžio dubenį) paliudijo, kad ši vieta specializuojasi lakštinių srityje ir ne veltui yra rekomenduojama. Rameno sriubą iš priedų pažinsi:  čia jų buvo nepagailėta. Ne, ne tik nepagailėta: pridėta taip, lyg krevetės, šukutės ar žuvies šlapianka (japoniškas "fishcake", suraikomas ir dedamas į sriubas) būtų nemokami. Vienintelis persergėjimas: jei nori suvalgyti sriubą, visko kito reikia atsisakyti, nes netelpa. Aš pusę sriubos turėjau palikti.

Gėrimai - standartiniai, arbata, sakė ir alus. Yra importuoto (t.y., ne Europoje gaminto) Sapporo, 650 ml skardinėse. Anksčiau jis Anglijoje būdavo importuotas iš Japonijos, dabar - iš Kanados, bet vistiek geriau, nei visa europietiška japonų alaus imitacija (Anglijoje virtas Asahi yra gana liūdnas dalykas). Japonų alus - dažniausiai nuo ryžių prieskonio salstelėjes, kiek primena Švyturys Ekstra Draught, kurį Lietuvoje kai kas vadina "bobišku". Man jis patinka, gal dėl to, kad primena Japoniją.

Servisas restorane - vidutiniškas, dalis padavėjų - kinietės, ir, deja ne nuovokumo konkursų nugalėtojos. Tačiau nėra ko norėti, kai taip pigu ir kai daugelis klientų nepalieka arbatpinigių.

Ramen Seto - mano didžiausias restoraninis atradimas Londone 2010 metais. Drąsiai rekomenduoju.

Ramen Seto, 19 Kingly Street, London W1B 5PY. Tel. 020 7434 0309. Artimiausios metro stotelės: Piccadilly Circus, Oxford Circus. Kasdien nuo vidurdienio iki vėlyvo vakaro, sekmadieniais iki 20:00.

Pirmoji naujos knygos, "Kelionių istorijų", recenzija

Pasirodė pirmoji naujos knygos, "Kelionių istorijos", recenzija. Parašė Sigita Šimkutė. Labai gerai atsiliepta ir nekritiškai, tai perspausdinu su pasimėgavimu.

Pati knyga trenks per knygynus kitą savaitę, sužibės suspinduliuos naujas tinklalapis, ir bus paskelbti susitikimų su skaitytojais grafikai, kurie nustebins net pačius beprotiškiausius svajotojus. Tiek po Lietuvą nebus važinėjęs niekas.

---
Auksinės kelio dulkės: apie Andriaus Užkalnio knygą "Kelionių istorijos"

Sigita Šimkutė

Mielas skaitytojau, ši recenzija yra labai bloga. Jos skaityti tikrai „neapsimoka“. Kodėl? Todėl kad prirašiau komplimentų ir visiškai nekritiškų pastabų. Taip norėjau parašyti ką nors aštraus, neigiamo ir kandaus, tačiau įpusėjusi Andriaus Užkalnio knygą „Kelionų istorijos“ supratau, kad nieko gero iš to nebus – vien tik cukraus vatos debesėliai.

„Keliauti mėgsta tie, kurie neturi fantazijos“ (Sigitas Parulskis, „Trys sekundės dangaus“).

Žurnalistas Andrius Užkalnis mėgsta keliauti. Negali sakyti, kad jis neturi fantazijos – tiek „prifantazavo“ savo pirmojoje knygoje „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, kad pirmasis leidimas skaitytojų buvo iššluotas beveik per dvi savaites. Šiuo metu knygynuose – ketvirtoji laida.
Nenustebsiu, jei antroji rašytojo knyga „Kelionių istorijos“ susilauks ne ką mažesnės šlovės. Vieni ją pirks iš inercijos, kiti – iš smalsumo. Buvę žurnalo „Istorijos“ skaitytojai pirmiausia nepatikliai pavartys – kam pirkti knygą su tekstais, kuriuos jau skaitei? Jie dar nežino, kad į „Kelionių istorijas“ sugulė keli nauji pasakojimai, o senieji – naujai suredaguoti ir gerokai praplėsti. Tai – lyg ir tos pačios kelionės, bet skirtingos jų istorijos. Jas galima skaityti ne vieną ir ne du kartus. Aš skaičiau pirmą kartą.

„Kelionių istorijos“, kaip ir visos įdomios knygos, turi didelį minusą – ją norisi skaityti. „Du skyreliai prieš miegą“ ima ir pavirsta keturiasdešimčia neplanuotų puslapių. Knyga įtraukia: užbaigi vieną skyrių ir norisi sužinoti, o kas toliau – kuo ypatinga kita šalis, kas slepiasi už naujo skyriaus pavadinimo. Laimei, „Kelionių istorijos“ tėra 328 puslapių apimties. Vienos nakties turėtų pakakti. Tačiau turint omenyje, kiek daug liko nepasakyta, kiek šalių neapžvelgta – na, ar galima taip be proto mylimai Italijai skirti tik du skyrius apie Siciliją ir Veneciją – knyga galėjo būti ir storesnė. Nebūčiau supykusi.

Pervertus „Kelionių istorijas“ į akis krenta, kad knygoje mažokai nuotraukų. Jos nedidelės ir šykščios. Mėgėjiškos, bet tikros, paimtos iš autoriaus asmeninio archyvo. Tokių nuotraukų turime mes visi, jos įrodo, kad tikrai Ten buvome ir tikrai Tai matėme. Ir vis dėlto jos tokios neįdomios kitiems žmonėms... Andrius Užkalnis tą puikiai supranta, viename interviu neseniai tarstelėjo: „...tas bjauriausias lietuviško keliautojo kūdikis: kelionių fotografija“. Tai nėra ta knyga, kurioje reikėtų fotografijų – viskas papasakojama žodžiais. Nežiūrėkite į tas nuotraukas, nieko neprarasite – skaitykite.

Knygoje man labai patiko, kad pro visažinio toną (kas pačiam Užkalniui kažin ar patinka) išlenda ir nuoširdumas – jei kažko nesuprantama, tai ir nesistengiama suprasti per prievartą. „..Tadž Mahalis, kaip ir visa Indija, – per didelis ir per sudėtingas, kad greitai perprastum“, rašo autorius ir prisipažįsta, kad nesupranta šios šalies, neranda už ką ją dievinti ir kelti į aukštumas. Bet tikrai norėtų dar kartą ten sugrįžti. Pabandyti iš naujo.

„Kelionių istorijos“ nėra kelionių vadovas, bet rašoma ir apie juos. Autorius viską pasakoja iš asmeninės patirties – nepriimkite to rimtai, gal kai kurios šalys jums ilgą laiką atrodė visai kitokios, nei kaip apie jas parašė Andrius Užkalnis. Aš pati sužinojau nemažai naujų dalykų: kad gruzinų virtuvė geriausia ne Gruzijoje, o už jos ribų, kas nulėmė, kad Amerikoje mėgstamos itin didelės maisto porcijos, kodėl lietuviai nėra entuziastingi keliautojai.

Andrius Užkalnis be gailesčio baksnoja į kompleksus ir trūkumus – tiek mūsų, tiek svetur gyvenančių žmonių ir jų šalių. „Esu į kitą dirvą persodintas lietuvis, todėl dažnai pasinaudoju tuo, kad į daug ką galiu pažiūrėti iš šalies“, – tvirtina jis. Turbūt jis teisus. Kai kurie dalykai vis dėlto lieka grynai asmenine nuomone ir pasirinkimu – na, nemėgstu aš mėsainių, o Užkalnis juos dievina. Skaitydami „Kelionių istorijas“ nusiteikite, kad asmeninės autoriaus nuomonės knygoje bus labai daug. Be jos, tiesą sakant, nebūtų taip įdomu.

Knygoje nėra epų apie kojas trinančius batus, pečius slegiančią kuprinę. Nerasite patarimų, kaip susikrauti lagaminą, pigiai pragyventi svetimame mieste. Andrius Užkalnis neslepia, kad kai kurie kelionių malonumai kainuoja, jie turi kainuoti. Tad jeigu esate taupus, ar net šykštus žmogus, jums šios knygos skaityti „neapsimoka“ – susierzinsite ir tiek. Kur tai matyta, išleisti 1 500 litų už naktį viešbutyje? Kur rasti tokius apartamentus, sužinosite knygoje.

Tie, kurie pažįsta Andriaus Užkalnio rašymo manierą, jo kritiškus vertinimus ir pašiepiantį toną, šioje knygoje jie susidurs su dviem skirtingais žmonėmis. Taip, knygos autorius yra vienas ir tas pats asmuo, tačiau dauguma mūsų neįsivaizduoja, kad Užkalnis galėtų pasakoti nepašiepdamas, nepeikdamas – visiškai ramiai ir jaukiai. Jis gali.

Du pavyzdžiai. Pirmas:„Amerika: mėsainių, dešrainių ir picų kraštas, konservuoto ir šaldyto maisto dykumos. Nutukusių ir bukų čiaumotojų žemė. Aš šiandien jums apie visa tai pasakosiu visai kitaip. Aš nesišaipysiu. Aš garbinsiu <...> Tačiau jei norite dar kartą pakrapštyti europiečių ir trečiojo pasaulio gyventojų liežuviais nuskalbtus įkyrius poterius apie didelės šalies didelius ir kvailus žmones, toliau šio straipsnio nebeskaitykite, geriau atsiverskite kokį interneto puslapį, kur burnojami „pindosai“, „amerikosai“ ir „jankiai“, ir smaginkitės ten iki valiai“. Tai buvo Andrius Užkalnis.

Antras: „Kaip Venecija, plevenantis miestas-sapnas, kur namai tirpsta rūke, susiliejusiame su vandeniu, kaip Niujorko ir Tokijo dangoraižių kvartalai, kur natūralios gulsčios gamtos linijos pastatytos vertikaliai ir ištemptos į dangų, ir atrodo, lyg viskas būtų nukreipta kitaip nei priklausytų būti, taip pat ir Nida yra keistai pasuktas pasaulis, perkreipta erdvė ir sukeistos vietos: kitur vandens upės sruvena tarp smėlėtų krantų, o čia smėlio ir pušų upė teka tarp dviejų vandenų, kurie sudaro skystus ošiančių kopų tėkmės krantus“. Tai irgi buvo Andrius Užkalnis. Ir šis žmogus man nė kiek nepanašus į tą pirmąjį.

„Kelionių istorijose“ sugulė ne tik pasakojimai iš kelionių po užsienio šalis, bet ir Lietuvą – greta Niujorko ir Tokijo sau vietos rado Vilnius ir Nida. Pastarajai autorius knygoje skiria nemažai dėmesio, pripažindamas, kad pajūrio kraštas dažnai atrodo kaip kita valstybė, ne Lietuva. Iš tiesų, atostogos Nidoje savo kaina prilygsta kelionei į užsienį. Šioje vietoje kas antras lietuvis atsidūsta, o pagiežingi skaitytojai pradeda autorių vadinti „buože“. Tuo tarpu Užkalnis šypsosi.

Knyga man patiko. „Kelionių istorijos“ yra iš tų, kurias galima skaityti dar ir dar kartą. Kai kurie dalykai, minimi knygoje, su laiku pasens, pasikeis, bet vis tiek išliks įdomūs. Kaip kad pasakojimas apie Rusiją – kelerių metų senumo tekstas šiandien yra istorijos metraštis, kurį ir šiandien smagu skaityti. Nesvarbu, kad tai, kas buvo tada, nebeatitinka tos realybės, kuri yra dabar. Vieno žmogaus kelionės, jų prisiminimai ir įspūdžiai nekinta – tik nusigludina laiko tėkmėje. Nereikšmingos smulkmenos pasimiršta, o tai, kas svarbiausia – lieka. „Kelionių istorijos“ yra nugludintos, todėl ir vertos skaityti. Kaip rašo Andrius Užkalnis, „...pasaulis vis dėlto didesnis nei kartais atrodo“ – ši knyga tai Jums įrodys.

http://ashtroka.livejournal.com