Straipsnis iš portalo Laukinės žąsys.
Apie tai, kad japonų virtuvė Lietuvoje nedžiugina, jau rašėme – tuomet buvo kalbėta apie sušių restoraną, nuo parašymo laiko jau pakeitusį vietą ir tapusį praeitimi. Keista, bet pagal formulę įkurtos vietos prekybos centruose (apie vieną jų bus atsiliepimas artimiausiomis savaitėmis) dažnai sėkmingai nurungia “nepriklausomas” vieteles, kurios teoriškai turėtų būti geresnės. Nė velnio jos ne geresnės. Ir tam yra priežasčių, didžiausia kurių (kurią ir aptarsiu) nesuvokimas, kas daroma ir kodėl, ir polinkis į iniciatyvą, kuri nesiremia nei į žinias, nei į talentą.
Į Osaką atėjome be jokio išankstinio nusistatymo. Vieną sykį ten esu valgęs dienos pietus, kurie buvo pusė velnio, ir dar vieną sykį valgėme sušių, kurie buvo kažkur tarp pusėtinų ir nelabai gerų (jūros žuvis buvo su šaldytuvu pažįstama ne mažiau išsamiai, nei Klaipėdos atlikėjas, dainuojantis apie dviratuką, su policijos areštinėmis), bet kadangi tą sykį ištuštinau kelis japoniško pavadinimo alaus, tai viskas buvo daugmaž gerai (kaip ir daug kur Vilniuje, Asahi yra importuotas – importuotas iš tekančių telogreikų krašto, “kilmės šalis – Rusija“; šis rinkodaros ėjimas man nėra suprantamas, nes japonų alus – pakankamai specifinis, ir suchaltūrinti jį lengva, o Rusija negarsėja didelėmis aludarystės tradicijomis, šiaip jau net ir Anglijoje parduodamas čekų gamybos Asahi yra ne kažin kas).
Sušiai ten tikrai nėra patys blogiausi Vilniuje, bet ką reiškia daryti vidutiniškus sušius prastų sušių mieste? Nelabai daug ką reiškia.
Nenukrypkime nuo temos. Osaką rinkomės, kai mieste lijo, o mums reikėjo atšvęsti, ir viena geriausiai pažįstamų virtuvių pasaulyje – restorane, kuris yra daugelio laikomas geriausiu Vilniaus japonų virtuvės restoranu – atrodė, kaip geras pasiūlymas. Restoranas skelbia “modernią japonų virtuvę”, kas savaime nėra blogas dalykas, tačiau mane pati pretenzija nuteikė nelabai ramiai. Prieš pradedant siūlyti modernią, reikėtų bent jau pasiekti klasikinės lygį. Dailininkai, įvedinėję naujus vėjus mene – nuo impresionistų iki siurealistų ir kubistų – visų pirma buvo puikūs piešėjai, atkalę rankas tradicinėse piešinio studijose, nuo gipso iki akto, ir tuomet jau galėjo išsidirbinėti. Tas pats ir virtuvėje. Pirmiausia išmok kepti omletą (taip, ir japonų virtuvėje, beje, irgi). Tada galėsi išsidirbinėti.
Pirmasis patiekalas buvo “užkandis” (kaip ir), nors niekur kitur užkandžių japonų virtuvėje nesu matęs (nes ta virtuvė neskirsto patiekalų taip, kaip mes norėtume: salotos, sriubytė, karbonadas, džiovintų vaisių kompotas; ten net sriuba valgoma po kitų patiekalų, o ne pradžioje), ungurio su omletu gabalėliai, sudėti tokioje aukštoje lyg ir martinio taurėje, o gal vaziukėje, lyg kokios pikantiškos salotos politinio švietimo namų bufete. Keliais būdais vienas patiekalas gali būti neskanus ir prastai paruoštas? Ungurys buvo tolima ir liūdna japoniškojo unagi parodija – seniai buvęs konservuotas, pavargęs ir beveik beskonis. Nepadėjo ir tai, kad jis buvo per šaltas. Omletas – taip, tas pats kitur nuostabus tamago omletas, kur kiaušiniai ne išplakami, bet sumaišomi (kad nesusidarytų burbuliukai) su sojų padažu ir saldintu ryžių actu, japonų virtuvės pažiba ir visų vaikų, nevalgančių žuvies, džiaugsmas – taigi, tas omletas buvo pilkai-murzinos spalvos, irgi per šaltas, primenantis išvaizda seną poroloną iš nuvažinėto automobilio sėdynės ir pervirusių rusiškų makaronų skonio.Skaityti toliau…
