spalio 25, 2010

"Mad Men": tarpinė recenzija, įsiskverbianti tarp serijų žiūrėjimo


Mad Men yra kritikos laikomas geriausiu JAV gamybos TV serialu nuo Sopranų laikų. Tai stiprūs žodžiai, kadangi Sopranai buvo kokybiškos, turtingos, sudėtingai parašytos ir gerai suvaidintos televizijos uola ir gigantas, išsikėlęs aukštais pečiais net virš tokių stipriai sukaltų produktų, kaip Desperate Housewives (Lietuvoje: "Nusivylusios namų šeimininkės") ir mažiau priimtino / visai nepriimtino (nereikalingą išbraukti) mano skoniui, bet labai jau gerai padaryto Sex and the City ("Seksas ir miestas").


Sopranai, savo ruožtu, buvo turbūt geriausia, ką Amerikos televizija sukūrė po The Simpsons (ypač pirmųjų penkių sezonų, nes paskui net ir branduolinės galios rašytojų komandos užtaisas pradėjo nebeišvengti formuliškumo ir nuspėjamumo), o Simpsonai buvo geriausia, kas buvo sukurta po Twin Peaks.


Tvin Pyksas nebuvo pasiektas, pralenktas ar pakartotas niekieno ir niekaip, ir tai sakau ne tik todėl, kad buvau labai jaunas, kai jį rodė, ir dabar, pasiekęs keturiasdešimtmečio slenkstį (taip - lygiai mėnuo liko būti thirtysomething) dūsaudamas žiūriu į praėjusius gerus metus; Tvin Pyksas kaip kreizi deimantas parodė, kokia televizija gali būti, bet daugiau niekada nebus.


Tai štai apie kokių gigantų seką mes čia kalbam, taigi ar gali Mad Men (ne "Išprotėję vyrai", o "Diedai iš Madison Avenue", jei kam reikia tikslaus vertimo) stovėti iškalti uoloje greta didžiųjų teliko dramos kūrinių? Skaityti toliau...


Visas tinklaraštis persikėlė į Andriaus Užkalnio Protokolus: uzkalnis.popo.lt

Apie betikslį erzinimą ir audrų provokavimą

Šią savaitę buvo du įvykiai iš panašios temos. Vienas - pasirodė mano straipsnis "Lietuvos ryte" apie nusitampiusį Rolandą Kazlą, per anksti pasijutusį Geros Valios Ambasadoriumi. Straipsnis  sugeneravo audrą, apie kurią buvo perspėjęs mano redaktorius Rimvydas Valatka. Jis teisus: tauta neatleidžia, kai pašiepia šventas karves (o Kazlas yra ne šiaip šventa karvė, tai visa ištisa Princesė Diana, kaip sakė kažkuris įniršęs skaitytojas, Žmogus iš didžiosios raidės). Oy vey. Skaitytojai atsakė su dideliu entuziazmu, gindami Kazlą taip, lyg (a) jam labai skaudėtų nuo mano pasišaipymų ir (b) lyg jis jau būtų miręs, ir šaipytis iš jo būtų tolygu palaikų išniekinimui. Nors, antra vertus, jis taip tame "Ievos" interviu kalbėjo, kad galėjo as well jau būti atidavęs galus, nes jau toks liūdesys pulsavo iš menininko iškankintos dūšios, kad ką tu ką tu.

Antrasis įvykis buvo tas, kad seną, beveik lyg ir pamirštą straipsnį apie pretenzinguosius hipsterius su savo tašėmis per abudu pečius ir baskietkėmis bei aipodais ir aimakais ir kaip jie mane trina neteisinga kryptimi vėl prikėlė gyvybėn atsakymas, surašytas tokio Povilo Račo* savo tinklaraštyje. Turiu pasakyti, apie Povilą nieko nežinau, mane nukreipė ten garbusis mano kritikas ir oponentas Justinas Žilinskas, kuris dar prie Povilo Račo straipsnio prirašė tokią nuo savęs pastabą: "Šaunuolis, Povilai. Brandžiai, be pykčio, iš esmės", kuri jei ne turiniu, tai tikrai savo didaktiniu mokytojo poza ir tonu mane užveda iki kaulų smegenų. O gal Žilinskas to ir siekė?

Bet čia dabar ne apie tai. Noriu pakalbėti apie skaitytojų reakciją į abu straipsnius. Pirmiausia - apie Kazlą. Jei atmesime kokią pusę blevyzgų, kurios jokios vertės neprideda, nes kviečia mane pasikeisti nuotrauką, siūlo man naujas pavardes, siūlo palaukti kol užaugsiu ir panašiai, lieka pagrindinė masė, kurios pagrindinė mintis būtų tokia: Kazlas turi teisę į savo nuomonę, ir kam iš to šaipytis?

Kazlas, kaip ir visi kiti - nepriklausomai nuo nuopelnų, išminties ar statuso - turi teisę į savo nuomonę. O visi kiti turi teisę į nuomonę apie jo nuomonę. Skaityti daugiau...

Visas tinklaraštis jau seniai persikėlė į uzkalnis.popo.lt - Protokolai.

Tobulo kliedesio pavyzdys: aktorius R.Kazlas apie nesuprastą gyvenimo prasmę


Niekam ne paslaptis, kad kuo aukščiau aktoriai lipa populiarumo laiptais, tuo labiau jiems pradeda atrodyti, kad yra ne šiaip vaidmenų vaidintojai, bet filosofai ir tiesas pažinę Mokytojai, kurie gali ne tik vaidinti filmuose, bet dar ir apšviesti likusius.

Los Andžele ar Niujorke apskritai negali pasisukti, kad neužkliūtum ant kokio nors pražilusio guru iš Holivudo, atradusio ir kitiems siūlančio budizmą ar vegetarišką gyvenseną, prieš kameras glostančio dvasinių lyderių plikes ir garbanas (nuo mielo Dalai Lamos iki Venesuelos klouno Ugo Čaveso). Jei nėra jų, tai kokia nors žvaigždė ar žvaigždėtka jau kur buvus kur nebuvus, irgi prieš kameras, įvaikina vaikus iš alkanų šalelių, kur viduriavimas ir vėmimas yra ne gyvenimo būdo pasirinkimas ir ne kokia nors buliminė mada, o liūdna gyvenimo pamazgose dalis.

Lietuvoje, ačiū Dievui, nuo to kol kas buvom lyg ir apsaugoti: na, koks nors žilagalvis ir žilabarzdis aktorius pakalbėdavo apie besėlinančią ir iš visų kampų besisunkiančią dvasios ubagystę, dar kokia aktorienė papasakodavo apie tai, kaip puikiais anais laikais jos puikios kūno dalys buvo geriausios tos rūšies kūno dalys visoje Tarybų Sąjungoje, bet šiaip fronto liniją vienišas laikė vienas Donatas Banionis, kuris pastaraisiais metais vis nenuilsdamas pasakoja, kaip jo niekas Lietuvoje nebemyli ir nebefilmuoja, filmų nevertina, ir vienintelis, kas supranta meną, yra Vladimiras Putinas ir kiti draugiškos šalies premjerui artimi meno žinovai iš pervoprestolnajos sostinės, kur - aišku - menas visada buvo tinkamoje vietoje, ne tai kaip mūsų kaimų kaime.

Bet štai žurnale "Ieva" skaitau aktoriaus Rolando Kazlo interviu ir suprantu, kad progresas vietoje nestovi, ir nebesustabdysi upės bėgimo, ir jau kai kala į smeginis paslaptingoji įžvalgos jėga, tai tik laikykis. Skaityti toliau...

Visas tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

Rudmėsės, neapdainuotas lietuviškas delikatesas

Rudmėsių vėl paragavau šį rudenį Kaune, ačiū tetoms, kurios jų pririnko miškuose mano atvykimui.

Buvo net nedrąsu; ragavau su šventa pagarba. Nebuvau rudmėsių valgęs taip seniai, kad jos pleveno tik kaip vaikystės prisiminimas iš labai, labai tolimos praeities. Paskutinį kartą jas skanavau tarp 1977 ir 1980 m. (žinau metus ne todėl, kad būčiau frykas, o todėl, kad prisimenu, kurių namų virtuvėje jas kepė tėvas, ir žinau, kur tuo metu gyvenom).

Rudmėses visada kepdavo tėvelis, nes buvo didelis grybų mėgėjas ir žinovas. Ir, skirtingai nuo baravykų, žaliuokių, gruzdų, skėtinių žvynabūdžių, voveraičių, ūmėdžių - rudmėsės visuomet buvo ypatingas, retas grybas. Skaityti toliau...

Visas tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

spalio 12, 2010

Naratyvas: rugsėjo pabaigos Lietuva pro automobilio langą


Tapo jau tokia tradicija, kad reikia pasipasakoti apie tai, kaip praeina kelionės po Lietuvą. Rugsėjo pabaigos turas turėjo būti – ir buvo – didžiausias mano kelionių po Lietuvą istorijoje.  Devyniolika vietų per devynias dienas, ir dar stengiantis pagal galimybes nepasikartoti, keli filmavimai ir labai mažai miego.
Rezultatas? Pamačiau šimtus naujų veidų ir daug vietų, kuriose anksčiau nebuvau buvęs. Knyga Anglija grįžo į perkamiausiųjų dešimtuką.
Nuvairuoti 2800 km, išleista virš tūkstančio litų benzinui ir surinkta dešimtys Statoilo lipdukų. Skaityti toliau...
Mano Raštai dabar tapo Protokolais: uzkalnis.popo.lt

Kalba netaisyta: daeina, dašyla, dašunta


Po to, kai Davainės knygos recenziją perspausdino populiarusis portalas Diena.lt, turėjau įprastinės laimės paskaityti komentarus. Kai žmonės rašo tiesiai čia į Protokolus, jie elgiasi santūriau (juolab kad ir IP adresiukai matyti, ha ha), bet štai žiniasklaidos aikštėse stabdžių nebūna.
Skaitytojams užkliuvo šis sakinys “matyt, irgi Lietuvos valdžia kalta, kad jai sunkiai daeina įvairūs dalykai” ir ten tūnantis žodis daeinaSkaityti toliau...

Naiviųjų budulių piktos gyvenimo kertės


Elvyra Davainė. “Airija: tolima artima sala”. Vilnius, “Baltos lankos”, 2010.
Kiek keista rašyti apie šią knygą, nes girti neišeina, reikia rašyti kaip yra, bet vistiek atsiras protingų, kuriems susišvies, kad čia jau popso rašytojas ir ciniškas marketingistas Užkalnis, išleidęs apie Angliją vieną knygą ir parašęs antrą, bijo bijo bijo konkurencijos ir todėl štai varo.
Elvyros Davainės knygos privalumai yra du, ir jie nedideli. Pirmas: knyga trumpa, ir nemalonus skaitymo potyris nesitęsia ilgai. Antras: knyga autentiška, jau kaip iš gyvenimo, tai iš gyvenimo, ir kad maža nepasirodytų.
Tai apie ką man čia dabar pradėti, apie stilių ar apie turinį? Gal apie stilių. Jis klaikus, pradedant nuo pavadinimo: “tolima artima sala”, a la “Vilnius – pažįstamas ir nepažįstamas miestas”.  Retai būna, kad jau iš pavadinimo gali nujausti, kokia knyga žada būti, bet čia tai yra įmanoma. Atvertęs randu kažką tarp delfio komentarų ir provincijos laikraščio kultūros rubrikos verkšlenimų. Pasakysiu taip: net vidutinio kalibro blizgusis žurnalas su 25 patarimais kaip suvilioti vyrą pasiraukytų nuo tokios parūgusios ir negudrios kalbos sklaidos. Tik kartkartėmis prasiveržia koks gyvesnis žodis ar palyginimas (ir tai, įtariu, gal daugiau redaktorės nuopelnas), bet šiaip tai tarybinės žurnalistikos klišių, banalių metaforų ir pionieriško rašinėlio sąmojo jūra. Autorė mokykloje turbūt gaudavo vien penketus už rašinėlius ir buvo liet. k. ir. lit.  mokytojos numylėtinė. Skaityti toliau...
Mano Raštai dabar yra Protokolai. Persikėlė į uzkalnis.popo.lt