Sveikinimai Lietuvai iš Čikagos South Side yra geriausia šių metų naujiena. Ypatingai visų nesekmių fone: "Europos chaltūros sostinės", bankrotų, mažinamų ir nemokamų atlyginimų ir laukiamo lito devalvavimo, kurio gal ir nebus, bet jei bus, tai bus dar liūdniau.
Reikėjo saulės spindulėlio, ir jis atėjo iš vėjuotos ir pilkos Čikagos.
James T. Alfred, sudainavęs "Ant kalno mūrai" Čikagos gete, teisingai sakė - "tai istorija; niekad dar nematėt juodaodžio, dainuojančio Lietuvos himną/lietuvišką dainą Čikagos South Side, geto viduryje". Ir nors, kaip pastebės pedantai, tai ne valstybės himnas, bet vistiek tai gražu ir miela ir teigiama.
Tai teigiama, nes kiekvienas trupinėlis pasaulio įvairovės yra kaip vaistas lietuviškam provincialumui, runkeliškam uždarumui ir bukai ksenofobijai gydyti.
Čia kaip Justinas Jankevičius, kuris padarė stand-up'ą, kuriame suplakti lietuviški ir angliški tekstai (kaip čia dar VLKK talibanas nepastebėjo, o gal pastebėjo, bet kadangi nesupranta angliškai, šiuo metu turbūt kaip tik ruošia video įrašo notarizuotą vertimą, kad pagal jį galėtų imtis keršto ir bausmės). Ten reikia palaukti pasakojimo apie lietuvius Londone. "You want in face, nah?". Temą galima būtų plėtoti be galo.
"How you talk viv me? You vill answer for zis talk. I not efreid you."
James T. Alfredą (jo tinklalapis yra čia) ir jo video aprašė lrytas.lt (skaityti reikia ir komentarus), o geri žmonės sugalvojo pakviesti į Lietuvą, manau, taip reikia ir padaryti.