lapkričio 23, 2010

Ryčio Zemkausko filmas, kur Užkalnį kandžiojo uodai

Rugsėjo pabaigoje, atvykus Lietuvon į knygų turą, vieną iš šiltų vakarų netoli Kauno, prie Babtų, kur yra Mindaugo Šventoraičio užlaikomas Babtyno-Žemaitkiemio dvaras, kalbino ir filmavo Rytis Zemkauskas.


Rytis kantriai išlaukė knygos pristatymo, organizuoto Audros Kaušpėdienės, ir egzempliorių pasirašymo, ir mirštančios dienos šviesoje, pakilus į orą visiems paupio uodams, kalbėjosi, o operatoriai filmavo, net neturėdami laisvų rankų nuo kraujasiurbių parazitų apsiginti.

Televizija yra negailestinga, todėl kad viskas matyti iš pačios blogiausios pusės. Kiekvienas kalbėtojo Užkalnio nusišnekėjimas, ištęsti mekenimai, ieškant žodžio ir sakinio, elgesio manieros ir išvaizdos netobulumai bado akis ir nedžiugina: supranti, kaip gera rašyti arba kalbėti per radiją, kai visko šito nematyti.

Bet kalbėtis su Zemkausku buvo labai įdomu ir pažiūrėjus liko kokybiškos televizijos įspūdis.

Filmas čia.
 
Visas tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

Studentams apie juos pačius ir jų rašymus

Andrius Užkalnis: „Aš esu chuliganiškas rašytojas”


Karolis Vyšniauskas

Sekmadienis, 2010 lapkričio 07 06:16

Pusė Lietuvos jį kaltina arogancija ir visaip kaip kritikuoja interneto komentaruose, kita pusė išperka jo knygas taip, kad prireikia ketvirtojo leidimo. Ir šiai „meilės-neapykantos“ dramai sukurti jam nereikia net būti Lietuvoje – nuo 1995-ųjų rašytojas ir publicistas Andrius Užkalnis dienas ir naktis leidžia D. Britanijoje. Tiesa, žada grįžti, nes, anot jo paties, „Lietuvoje mano kuklūs sugebėjimai yra reikalingesni nei Britanijoje.

“Studijų laikotarpis – „plačios akys ir didelės viltys“


Pradėkime tradiciškai: kur studijavote, kokį išsilavinimą įgijote ir su kokiomis emocijomis prisimenate šį laikotarpį?

Baigęs aštuonias klases Vilniaus Salomėjos Nėries mokykloje, buvau įstojęs mokytis architektūros tuometiniame Vilniaus statybos technikume (dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija – aut. past.). Nebaigiau, bet užtat išmokau gražiai rašyti ranka ir išsiaiškinau, kuo skiriasi kapitalinė siena nuo pertvaros. Skaityti toliau...

Visas tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

Lietuvos žurnalistai ir politikai Didžiojoje Britanijoje badautų

Žurnalas Valstybė, 2010 m. spalis.


Ko pasigesite, kai grįšite į Lietuvą? Kai apie tai klausia gyvenančių Britanijoje, daugelis atsako – Dieve mieliausias, taigi aišku: žiniasklaidos. Televizijos, radijo, laikraščių. Taip, visa tai rasi internete, bet jei persikeli į Lietuvą, tai norisi, kad tau kažkas pasakotų apie tai, kas vyksta ten, kur gyveni, ir pasakoti taip, kad perskaitęs sužinotum ką nors naujo. Arba suprastum tai, ką pastebėjai, bet nesupratai.

Tokia proga kalbama ir apie itin informuotus, kokybiškus leidinius Vakaruose, ir apie televizijos žinias, kur žurnalistai vis dar sugeba kur nors nueiti, pakalbinti žmones ir net kažką iš jų sužinoti. Labiausiai įtikinami – pavyzdžiai būna, kai kur nors Škotijoje įvykus garsiai nuskambėjusiam nusikaltimui (pavyzdžiui, kai pajūryje randa sukapotą į gabalus lietuvių darbininkės kūną), žuvusios giminės, draugai ir mokytojai Lietuvos provincijoje pirmiausiai pakalbinami atvykusių škotų reporterių, o jų straipsnius paskui perspausdina Lietuvos spauda. Anglai apie tokį nekompetencijos lygį sako: „negalėtų organizuoti išgertuvių alaus darykloje“. Skaityti toliau...

Visas tinklaraštis persikėlė į Andriaus Užkalnio Protokolus: uzkalnis.popo.lt

spalio 25, 2010

"Mad Men": tarpinė recenzija, įsiskverbianti tarp serijų žiūrėjimo


Mad Men yra kritikos laikomas geriausiu JAV gamybos TV serialu nuo Sopranų laikų. Tai stiprūs žodžiai, kadangi Sopranai buvo kokybiškos, turtingos, sudėtingai parašytos ir gerai suvaidintos televizijos uola ir gigantas, išsikėlęs aukštais pečiais net virš tokių stipriai sukaltų produktų, kaip Desperate Housewives (Lietuvoje: "Nusivylusios namų šeimininkės") ir mažiau priimtino / visai nepriimtino (nereikalingą išbraukti) mano skoniui, bet labai jau gerai padaryto Sex and the City ("Seksas ir miestas").


Sopranai, savo ruožtu, buvo turbūt geriausia, ką Amerikos televizija sukūrė po The Simpsons (ypač pirmųjų penkių sezonų, nes paskui net ir branduolinės galios rašytojų komandos užtaisas pradėjo nebeišvengti formuliškumo ir nuspėjamumo), o Simpsonai buvo geriausia, kas buvo sukurta po Twin Peaks.


Tvin Pyksas nebuvo pasiektas, pralenktas ar pakartotas niekieno ir niekaip, ir tai sakau ne tik todėl, kad buvau labai jaunas, kai jį rodė, ir dabar, pasiekęs keturiasdešimtmečio slenkstį (taip - lygiai mėnuo liko būti thirtysomething) dūsaudamas žiūriu į praėjusius gerus metus; Tvin Pyksas kaip kreizi deimantas parodė, kokia televizija gali būti, bet daugiau niekada nebus.


Tai štai apie kokių gigantų seką mes čia kalbam, taigi ar gali Mad Men (ne "Išprotėję vyrai", o "Diedai iš Madison Avenue", jei kam reikia tikslaus vertimo) stovėti iškalti uoloje greta didžiųjų teliko dramos kūrinių? Skaityti toliau...


Visas tinklaraštis persikėlė į Andriaus Užkalnio Protokolus: uzkalnis.popo.lt

Apie betikslį erzinimą ir audrų provokavimą

Šią savaitę buvo du įvykiai iš panašios temos. Vienas - pasirodė mano straipsnis "Lietuvos ryte" apie nusitampiusį Rolandą Kazlą, per anksti pasijutusį Geros Valios Ambasadoriumi. Straipsnis  sugeneravo audrą, apie kurią buvo perspėjęs mano redaktorius Rimvydas Valatka. Jis teisus: tauta neatleidžia, kai pašiepia šventas karves (o Kazlas yra ne šiaip šventa karvė, tai visa ištisa Princesė Diana, kaip sakė kažkuris įniršęs skaitytojas, Žmogus iš didžiosios raidės). Oy vey. Skaitytojai atsakė su dideliu entuziazmu, gindami Kazlą taip, lyg (a) jam labai skaudėtų nuo mano pasišaipymų ir (b) lyg jis jau būtų miręs, ir šaipytis iš jo būtų tolygu palaikų išniekinimui. Nors, antra vertus, jis taip tame "Ievos" interviu kalbėjo, kad galėjo as well jau būti atidavęs galus, nes jau toks liūdesys pulsavo iš menininko iškankintos dūšios, kad ką tu ką tu.

Antrasis įvykis buvo tas, kad seną, beveik lyg ir pamirštą straipsnį apie pretenzinguosius hipsterius su savo tašėmis per abudu pečius ir baskietkėmis bei aipodais ir aimakais ir kaip jie mane trina neteisinga kryptimi vėl prikėlė gyvybėn atsakymas, surašytas tokio Povilo Račo* savo tinklaraštyje. Turiu pasakyti, apie Povilą nieko nežinau, mane nukreipė ten garbusis mano kritikas ir oponentas Justinas Žilinskas, kuris dar prie Povilo Račo straipsnio prirašė tokią nuo savęs pastabą: "Šaunuolis, Povilai. Brandžiai, be pykčio, iš esmės", kuri jei ne turiniu, tai tikrai savo didaktiniu mokytojo poza ir tonu mane užveda iki kaulų smegenų. O gal Žilinskas to ir siekė?

Bet čia dabar ne apie tai. Noriu pakalbėti apie skaitytojų reakciją į abu straipsnius. Pirmiausia - apie Kazlą. Jei atmesime kokią pusę blevyzgų, kurios jokios vertės neprideda, nes kviečia mane pasikeisti nuotrauką, siūlo man naujas pavardes, siūlo palaukti kol užaugsiu ir panašiai, lieka pagrindinė masė, kurios pagrindinė mintis būtų tokia: Kazlas turi teisę į savo nuomonę, ir kam iš to šaipytis?

Kazlas, kaip ir visi kiti - nepriklausomai nuo nuopelnų, išminties ar statuso - turi teisę į savo nuomonę. O visi kiti turi teisę į nuomonę apie jo nuomonę. Skaityti daugiau...

Visas tinklaraštis jau seniai persikėlė į uzkalnis.popo.lt - Protokolai.

Tobulo kliedesio pavyzdys: aktorius R.Kazlas apie nesuprastą gyvenimo prasmę


Niekam ne paslaptis, kad kuo aukščiau aktoriai lipa populiarumo laiptais, tuo labiau jiems pradeda atrodyti, kad yra ne šiaip vaidmenų vaidintojai, bet filosofai ir tiesas pažinę Mokytojai, kurie gali ne tik vaidinti filmuose, bet dar ir apšviesti likusius.

Los Andžele ar Niujorke apskritai negali pasisukti, kad neužkliūtum ant kokio nors pražilusio guru iš Holivudo, atradusio ir kitiems siūlančio budizmą ar vegetarišką gyvenseną, prieš kameras glostančio dvasinių lyderių plikes ir garbanas (nuo mielo Dalai Lamos iki Venesuelos klouno Ugo Čaveso). Jei nėra jų, tai kokia nors žvaigždė ar žvaigždėtka jau kur buvus kur nebuvus, irgi prieš kameras, įvaikina vaikus iš alkanų šalelių, kur viduriavimas ir vėmimas yra ne gyvenimo būdo pasirinkimas ir ne kokia nors buliminė mada, o liūdna gyvenimo pamazgose dalis.

Lietuvoje, ačiū Dievui, nuo to kol kas buvom lyg ir apsaugoti: na, koks nors žilagalvis ir žilabarzdis aktorius pakalbėdavo apie besėlinančią ir iš visų kampų besisunkiančią dvasios ubagystę, dar kokia aktorienė papasakodavo apie tai, kaip puikiais anais laikais jos puikios kūno dalys buvo geriausios tos rūšies kūno dalys visoje Tarybų Sąjungoje, bet šiaip fronto liniją vienišas laikė vienas Donatas Banionis, kuris pastaraisiais metais vis nenuilsdamas pasakoja, kaip jo niekas Lietuvoje nebemyli ir nebefilmuoja, filmų nevertina, ir vienintelis, kas supranta meną, yra Vladimiras Putinas ir kiti draugiškos šalies premjerui artimi meno žinovai iš pervoprestolnajos sostinės, kur - aišku - menas visada buvo tinkamoje vietoje, ne tai kaip mūsų kaimų kaime.

Bet štai žurnale "Ieva" skaitau aktoriaus Rolando Kazlo interviu ir suprantu, kad progresas vietoje nestovi, ir nebesustabdysi upės bėgimo, ir jau kai kala į smeginis paslaptingoji įžvalgos jėga, tai tik laikykis. Skaityti toliau...

Visas tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

Rudmėsės, neapdainuotas lietuviškas delikatesas

Rudmėsių vėl paragavau šį rudenį Kaune, ačiū tetoms, kurios jų pririnko miškuose mano atvykimui.

Buvo net nedrąsu; ragavau su šventa pagarba. Nebuvau rudmėsių valgęs taip seniai, kad jos pleveno tik kaip vaikystės prisiminimas iš labai, labai tolimos praeities. Paskutinį kartą jas skanavau tarp 1977 ir 1980 m. (žinau metus ne todėl, kad būčiau frykas, o todėl, kad prisimenu, kurių namų virtuvėje jas kepė tėvas, ir žinau, kur tuo metu gyvenom).

Rudmėses visada kepdavo tėvelis, nes buvo didelis grybų mėgėjas ir žinovas. Ir, skirtingai nuo baravykų, žaliuokių, gruzdų, skėtinių žvynabūdžių, voveraičių, ūmėdžių - rudmėsės visuomet buvo ypatingas, retas grybas. Skaityti toliau...

Visas tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

spalio 12, 2010

Naratyvas: rugsėjo pabaigos Lietuva pro automobilio langą


Tapo jau tokia tradicija, kad reikia pasipasakoti apie tai, kaip praeina kelionės po Lietuvą. Rugsėjo pabaigos turas turėjo būti – ir buvo – didžiausias mano kelionių po Lietuvą istorijoje.  Devyniolika vietų per devynias dienas, ir dar stengiantis pagal galimybes nepasikartoti, keli filmavimai ir labai mažai miego.
Rezultatas? Pamačiau šimtus naujų veidų ir daug vietų, kuriose anksčiau nebuvau buvęs. Knyga Anglija grįžo į perkamiausiųjų dešimtuką.
Nuvairuoti 2800 km, išleista virš tūkstančio litų benzinui ir surinkta dešimtys Statoilo lipdukų. Skaityti toliau...
Mano Raštai dabar tapo Protokolais: uzkalnis.popo.lt

Kalba netaisyta: daeina, dašyla, dašunta


Po to, kai Davainės knygos recenziją perspausdino populiarusis portalas Diena.lt, turėjau įprastinės laimės paskaityti komentarus. Kai žmonės rašo tiesiai čia į Protokolus, jie elgiasi santūriau (juolab kad ir IP adresiukai matyti, ha ha), bet štai žiniasklaidos aikštėse stabdžių nebūna.
Skaitytojams užkliuvo šis sakinys “matyt, irgi Lietuvos valdžia kalta, kad jai sunkiai daeina įvairūs dalykai” ir ten tūnantis žodis daeinaSkaityti toliau...

Naiviųjų budulių piktos gyvenimo kertės


Elvyra Davainė. “Airija: tolima artima sala”. Vilnius, “Baltos lankos”, 2010.
Kiek keista rašyti apie šią knygą, nes girti neišeina, reikia rašyti kaip yra, bet vistiek atsiras protingų, kuriems susišvies, kad čia jau popso rašytojas ir ciniškas marketingistas Užkalnis, išleidęs apie Angliją vieną knygą ir parašęs antrą, bijo bijo bijo konkurencijos ir todėl štai varo.
Elvyros Davainės knygos privalumai yra du, ir jie nedideli. Pirmas: knyga trumpa, ir nemalonus skaitymo potyris nesitęsia ilgai. Antras: knyga autentiška, jau kaip iš gyvenimo, tai iš gyvenimo, ir kad maža nepasirodytų.
Tai apie ką man čia dabar pradėti, apie stilių ar apie turinį? Gal apie stilių. Jis klaikus, pradedant nuo pavadinimo: “tolima artima sala”, a la “Vilnius – pažįstamas ir nepažįstamas miestas”.  Retai būna, kad jau iš pavadinimo gali nujausti, kokia knyga žada būti, bet čia tai yra įmanoma. Atvertęs randu kažką tarp delfio komentarų ir provincijos laikraščio kultūros rubrikos verkšlenimų. Pasakysiu taip: net vidutinio kalibro blizgusis žurnalas su 25 patarimais kaip suvilioti vyrą pasiraukytų nuo tokios parūgusios ir negudrios kalbos sklaidos. Tik kartkartėmis prasiveržia koks gyvesnis žodis ar palyginimas (ir tai, įtariu, gal daugiau redaktorės nuopelnas), bet šiaip tai tarybinės žurnalistikos klišių, banalių metaforų ir pionieriško rašinėlio sąmojo jūra. Autorė mokykloje turbūt gaudavo vien penketus už rašinėlius ir buvo liet. k. ir. lit.  mokytojos numylėtinė. Skaityti toliau...
Mano Raštai dabar yra Protokolai. Persikėlė į uzkalnis.popo.lt

rugsėjo 25, 2010

Kvepalai oro uoste


Iškišęs liežuvį važinėju po knygų turą, rašyti nėra kada, todėl Protokolai pasipildo straipsniu iš Tiesa.com, parašytu prieš savaitę ir dabar pasirodžiusiu.
Tema ne nauja, bet mėgstama.
Pastabos apie kvapus iš oro uosto
Rašysiu apie vyriškus kvepalus kaip kolekcininkas, o ne kaip parfumerijos specialistas (tiesa, man dažnai priekaištaujama, kad lendu rašyti visais iš eilės klausimais – čia apie vynus, čia apie kiną, čia apie maistą, čia apie aviaciją, bet toks jau žurnalisto darbas – po truputį išmanyti daug ką). Toliau skaityti čia.
Tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

rugsėjo 16, 2010

Kodėl nereikia atsakinėti “The Guardian”

Apie šį straipsnį Lietuvoje žino jau visi, kas negyvena po akmeniu ir pažįsta raides. Jonathan Freedland iš The Guardian piktinasi, kad Lietuvoje nacių nusikaltimai prilyginti komunistų nusikaltimams.

Delfyje tokia Šarūnė parašė prie straipsnio apie mano numatomą knygos pristatymą Londone:

Lietuvos Ambasada arba Užkalnis turėtų duoti atsaką Freedlandui – yra laikraštyje “The Guardian” speciali skiltis atsiliepimams į kaltinimus ir kritiką. Jis “Response” vadinasi. Tai yra ne pirmas kartas, kai Freedlandas užsipuola Lietuvą, tačiau Užkalnis tyli, nors gal jisai The Guardian neskaito. Kai užgaunamas koks Rusijos jautrus nervas – koks nors atstovas duoda atsaką kaip mat. Ei, Užkalni, gal nustotum apie viralus rašyti, o ką nors padarytum dėl Lietuvos, kad toks gudrus?

Nesiruošiu nieko sakyti tuo klausimu. Po The Guardian straipsniu yra daugybė įvairių atsakymų, ir kas nori parašyti, terašo pats. Skaityti toliau...

Visas tinklaraštis persikėlė į http://uzkalnis.popo.lt

Marijono Mikutavičiaus redempcija

(Redempcija, kaltės išpirkimas.)


Nuo šiol geriau galvosiu apie Marijoną Mikutavičių. Pripažinsiu, labai ilgai mano nuomonė apie jį labai blaškėsi. Jis rašo puikiai. Jis nebanalus. Jis kabutėm neužgožtos lietuviškos raiškos, kas taip reta. Jis talentingas.

Kartu jis yra blogiausias aktorius, kurį man teko matyti. Jo daina, laimėjusi patriotinės dainos konkursą, Aš tikrai myliu Lietuvą yra klaikus Juozo Erlicko lygio stenėjimas ir uždrožto, pagaidinto, apie valdžią besiskundžiančio niščebrodo himnas. Skaityti toliau...

Tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

rugsėjo 15, 2010

Vertelgų užsakytas straipsnis: Užkalnis stoja į kovą su maisto Talibanu

“Lietuvos ryte” šiandien pasirodė seniai augintas ir brandintas straipsnis – atsakas karingųjų supermamų sveikuolių ideologinei brigadai (piktulinis straipsniuliukas, lotuliukas, autoriukui šmaukšt per nagučius ir per uodegytę už tokį šiukšliną rašliaviuką). Džiaugiuosi straipsniu, džiaugiuosi komentarais.
Man itin patinka tas pastebėjimas, kad (pasirodo) tarybiniais laikais jokios Vegetos nebuvo, ir apskritai visi papildai atsirado po nepriklausomybės (tuo metu, kai Vagnorius draskė kolūkius, Landsbergis iš Izraelio vežė nuodus tautai trūčyti). Skaityti toliau...
Visi Užkalnio rašymai persikėlė į popo.lt: Andrius Užkalnis. Protokolai.

rugsėjo 14, 2010

Pagauti Solomoną

Algis Ramanauskas sugalvojo iniciatyvą: surinkti pinigų prizo fondui, kad kas nors susigundytų ir priduotų policijai “Solomoną”, tai yra, tą laisvą menininką, kuris ant Vilniaus sienų šika savo išsigimėlišką grafiti. Skaityti toliau.

Visi Užkalnio rašymai persikėlė į popo.lt: Andrius Užkalnis. Protokolai.

rugsėjo 11, 2010

Filmas: “The girl with the Dragon Tatoo” (Mergina su drakono tatuiruote), Švedija, 2009

Nežiūriu filmų taip dažnai, kaip galėčiau ir turėčiau. Televizorius visą laiką groja žinias, kompiuterio ausinėse žinios, o filmams nebelieka vientiso laiko masyvo.
Vakar supratau, kaip daug praradu. “The Girl with the Dragon Tatoo” (švediškai Män som hatar kvinnor, “Vyrai, nekenčiantys moterų”), yra pagal Lietuvoje išverstą, gerai žinomą ir dešimtukuose esančią Stieg Larsson knygą tuo pačiu pavadinimu. Knygos, be jokios abejonės, neskaičiau, nes niekam ne paslaptis, kokių autorių ir kokiais būdais knygos patenka į dešimtukus Lietuvoje. Tai knygų iš dešimtukų neskaitau, kitiems nedovanoju, nepatariu skaityti, o jei dukros atsineša iš bibliotekos – deginu. Skaityti toliau...
Visi Užkalnio rašymai persikėlė į popo.lt: Andrius Užkalnis. Protokolai.

rugsėjo 10, 2010

Persikraustymas

Daug čia kalbėti nėra ką: blog'as persikraustė į popo.lt, naują, gražią, pažangią lietuvišką tinklaraščių fermą, pastatytą ant Wordpresso.

Ta pačia proga tinklaraščiui suteiktas naujas pavadinimas: "Protokolai".

Daugiau niekas nesikeičia. Kurį laiką įrašai bus publikuojami ir ten, ir ten.


rugsėjo 01, 2010

Nesakyk, kad toli, nesakyk - pamiršai. Užkalnio rudeninė ataskaita skaitytojams.



Šiandien rudens pradžios ir rugsėjo pirmosios proga pakeičiau tinklaraščio išvaizdą ir pagalvojau, kad reikia ne tik dažniau rašyti (juolab kad šis tinklaraštis jau turi kelis šimtus apsilankymų kasdien), bet ir pasipasakoti, kas darosi gyvenime ir ko laukti ir tikėtis. Juo labiau, kad kiti tinklaraštininkai pasakojasi dažniau ir išsamiau.

Be to, retesnis rašymas "Lietuvos ryte" sušvelnino paskalų ir spekuliacijų upelius: kas mane ir kur matė, ką girdėjo, ar mane išmetė iš darbo ar jau tuoj išmes, su kuo gyvenu, ką valgau, sustorėjęs ar sukūdęs, kas už mane rašo knygas. Nesinorėtų, kad visai niekam nebebūtų įdomu. Tiesa, kartais pasirodo keisti komentatoriai ir pralinksmina (apie juos vėliau).

Vasara buvo tikrai karšta ir krizinė: pinigų mažiau, rūpesčių daugiau, aplink daug neigiamų nuotaikų ir susirūpinusių veidų. Vistiek spėjom išsikrapštyti į Lietuvos pajūrį ir dvi su puse savaitės gyventi Nidoje (neskaitant priverstinių važinėjimų į Klaipėdą - jaučiuosi gerokai parėmęs Smiltynės perkėlą ir ekologinius mokesčius, o taip pat Statoilą - rugsėjo pabaigoje laukia daug prizų už lipdukų kolekciją). Daug važinėjau dviračiu ir dar daugiau plaukiojau jūroje, bepigu kad orai buvo karšti.

Nidos oro uostas.

Pajūryje turėjau kelis susitikimus su skaitytojais: Palangoje (bet buvo siaubingai karšta ir labai lijo), Klaipėdoje buvo plačiai išreklamuotas ir daug žmonių surinkęs susitikimas "Akropolio" Baltų lankų knygyne, o Klaipėdos biblioteka apie renginį paprasčiausiai pamiršo, ir net nematė reikalo atsiprašyti nors trumpu laišku. Paskambinau iš ryto prieš renginį - niekas nieko nežino. Pasirodo, su kažkuo buvo kalbėta, paskui dar kartą tikrinta ir patvirtinta, o paskui tas kažkas vistiek pamiršo apie tai kam nors pranešti, ir viso gero. Užtat Nidos kultūros centras "Agila" pasistengė ir surinko pilną salę žmonių. Žinojau, kad Nida nenuvils, ir nenuvylė.



Tinklaraščio skaitytojai matė, kad pasirodė pora mano rašytų restoranų apžvalgų - kažkada (labai labai seniai, jaunystėje) esu dirbęs tą darbą, tiesa, tada rašydamas angliškai. Pažiūrėjus į skaitytojų susidomėjimą šia tema ir įspūdingus lankytojų skaičius, pasidarė aišku, kad šitos vagos ignoruoti nereikėtų. Paskui pakilusį ir suvešėjusį gaminimo renesansą seka ir geresnis valgymas ne namie. Ir, svarbiausia, daugiau susimastančių ir suprantančių ką valgo, kodėl, kuo užgerinėja ir ką norėtų matyti lėkštėse.

Profesionalios kritikos kol kas nedaug (nepabijokim to žodžio - beveik visai nėra); o viskas, kas yra internete, tai tik neįdomūs supermamų (ir supertėtukų) lygio komentarai: "gerulis", "myyyyliu šitą vietąąąąąą" arba "labai brangu ir porcijos mažos". Savo atnaujintame tinklalapyje restoranų kritiką pradėjo Beata Nicholson (restoranas Felicie), iš kur sužinojau, be kita ko, kad Lietuvoje nemaža svarba priskiriama galimybei gerti vandenį iš čiaupo. Pats ypatingos nuomonės apie tai neturiu (nors vanduo Vilniuje yra itin geras ir skanus, tokį negėda ir stiklinėn), bet žinau, kad buteliuotas vanduo yra restoranui galimybė užsidirbti, ir jei neteks tos galimybės, antkainį pridės prie ko nors kito.

Šios rašymo sferos nepaliksiu ir, jei viskas bus gerai, ji bus išplėtota taip, kad nustebins ir pradžiugins (žinoma, ne visus). Žmonės jau pasamdyti, darbai prasidėjo.

Žuvys Preiloje.

O tuo tarpu mano restoranų kritika susilaukė spalvingos counter-kritikos: siauruose ratuose žinomas "Rudenėlis" iš LiveJournal (anksčiau kitur LJ platybėse žadėjęs man "primyžti į sriubą", jei ateičiau į jo restoraną) pasipiktinęs parašė atsakymą. Jo kritika pasirodė įdomi, nes jis nepaaiškino nieko, kas jam nepatiko, tik pritraukė citatų ir išdėjo, imkit ir skaitykit. Nebuvo paminėta nei iš kur, nei kaip, ir tik akylo Grumlino iš Kauno dėka sužinojau apie šį urinoterapijos entuziastą. Jis - kaip buvo proga sužinoti, pavarčius tinklalapį - pasirodo, garsėja savo išsamiai aprašomu ir reklamuojamu susirūpinimu lytiniais dalykais. Tapatybę "Rudenėlis" kruopščiai slepia, bet kadangi Lietuva maža ir daug ko nepakavosi, nebuvo didelio vargo pramušti, kas ta(s) asmuo yra, kodėl taip slepiasi ir nuo ko; ir kokiame restorane laukiama manęs ir šlapinamasi į sriubą (hint: ten sriubas mažai kas valgo). Kadangi čia ne paskalų blog'as, tai daugiau ir nesiplėsiu ta tema.



Iš naujienų skrynelės štai kas dar: kai Lufthansa sugadino taškų rinkimą, o tolimais maršrutais kurį laiką neskraidžiau, visus metus kruopščiai, it voverė riešutus rinkdamas, skraidžiau Czech Airlines, kad užsidirbčiau nors sidabrinę kortelę ir galėčiau vėl daugiau bagažo vežiotis ir kitokiomis privelegijomis naudotis. Kentėjau persėdinėjimus Prahoje, visaip vargau. Ir ką tu galvoji? Tik susirinkau, ir jie paima ir pabrangina bilietą iš Londono į Vilnių ir atgal iki 1700 litų. Todėl mano nauji draugai dabar yra Star1.



Galiausiai turiu priminti, kad rugsėjo pabaigoje laukia turas po Lietuvą, kuris prasidės rugsėjo 24 dieną Raseiniuose, eis per 17 miestų ir miestelių, o Babtų dvare vyks netgi tokie Užkalnio skaitymai, kaip ir Poezijos pavasaris, tik kad rudenį ir proza, o ne poezija. Pagal aprėptį ir susitikimų skaičių minėtasis turas bus didžiausias kada nors organizuotas vieno autoriaus renginių ciklas ir žada būti nominuotas į rekordų knygą. Visi tvarkaraščiai, kaip visuomet, yra tinkalalapyje andrius.com.

rugpjūčio 26, 2010

Mėnesio citata: Nida Vasiliauskaitė apie Užkalnį

Svajonė išsipildė: visada maniau, kad socialinės atsakomybės, pažangiojo feminizmo ir laukinio antikapitalizmo vėliavnešė ("Laisvė ant barikadų", nuotraukoje su vėliava) Nida Vasiliauskaitė savo intelektiniame įkarštyje net negali pagalvoti apie tokią smulkmę, kaip literatūros ir publicistikos (žurnalistu vadintis man neleidžia Mokytojas) chuliganą Užkalnį.

Nebeturint noro daugiau cackintis su Naujosios Kairės moralistais, su vienu iš jų buvo pasikalbėta atviriau, ir jis mane patraukė iš savo FB friendų rato.

Maniau, tuo ir baigėsi. Bet ne - šustri FB sekėjai iš supermama.lt serverių man pranešė, kad ten - pasirodo - ta tema buvo visas plenarinis posėdis, kuriame žodį tarė, apsimokėdama už visas obidas, pati Nida Vasiliauskaitė.

Beveik aristokratiško skonio? :) Na jau, na jau... Liumpeniško pačia blogiausia prasme, kuomet prakutęs liumpenas glosto žandenas prieš veidrodį, džiaugiasi "šlipsiuku" ir blizgiom sagom ant susolidėjusio pilvo, čepsi pilnais žabtais"riabči...kus", o tada apsigręžia, nutaiso pilną rūsčios paniekos fizionomiją savo buvusiems gentainiams, gliaudantiems "siemkas", ir ima spaudytis. Plius nuoširdžiai tiki, kad VISI aplinkiniai - būtent jo mokytiniai-gentainiai, tik mažiau laimingi (nes mažiau gudrūs) :). Nors tas tipas ne be tam tikrų gabumų ir pastabumo.

Jaučiuosi nugyvenęs ne veltui.

rugpjūčio 20, 2010

Vyninė „In Vino“ Nidoje – nuglostyta bohemos, bet vistiek verta dėmesio



Iš leidinio www.tiesa.com



Nida – tokia vieta, kur, gerai pasistengus, galima nesunkiai išbandyti visus restoranus, kavines beigi kitokias maitinimo įstaigas, ką ir stengiuosi daryti.

Tačiau „In Vino“ man visuomet likdavo už borto. Tai vyninė toli nuo turistinio tako, nudrožtame ir nudaužytame rašytnamyje (kažkada šie klaikūs pastatai aptrupėjusiomis plytomis, apsilupusiais balkonais ir stačiai kvėpuojantys Tarybų Lietuvos nomenklatūrine „kūrybinių darbuotojų“ praeitimi, buvo Rašytojų Sąjungos poilsio namai; dabar ankstesni gyventojai subsidijuotų kelialapių nebegauna ir pragėrinėja smegenis Vilniuje, o viešbutyje glaudžiasi materialiai skystesnis Nidos vasarotojų sluoksnis).

Kodėl „In Vino“ likdavo už borto? Priežasčių daug. Pirmiausia, apdainuota Vilniaus boheminės publikos ir panelyčių medinėmis apyrankėmis ir savo darbo moliniais auskarais, ai ai ai, kokia faina, kokia nekomercinė vieta.

Antra, interjeras būtent į tokią publiką ir taiko – visokie šmaikštūs užrašai kreida ant sienų ir virš baro (vynas sielai, vynas širdžiai) beigi pasirašymai ant sienų flomasteriais, meniu iš susegtų teatro programėlės formos lapelių ir skalbinių knybtukas, laikantis servetėlę aplink butelio kaklelį - atrodo baisiai faini, kai tau dvidešimt metų ir kai vienas didžiausių gyvenimo malonumų yra didžiuotis, kad neprisijungei prie biurgeriškos pilkosios masės, skubančios į darbą ir mokančios už automobilio lizingą.

Būtent tokius baisiai stilingus interjero ir aplinkos prikolus ir įsivaizduoja savo svajonėse tie, kas norėtų kada nors atidaryti restoraną (tiesa, jie vadina jį „restoranėlis“ arba „kavinukė“ ir įsivaizduoja, kad viskas atrodys kaip prancūziškame filme). Niekam, žinoma, nekenkia, bet man nekeldavo pasitikėjimo, kaip ir pati kategorija „vyninė“ – jau gana kad pilnas Vilnius vyninių, pusėje kurių priežioplės padavėjos nežino nė trijų vynuogių rūšių.

Čia publika irgi buvo visokia – vienai fyfai prie gretimo stalo įskrido musė į vyno taurę, ir panelė padarė nuostabią dramą: susiėmusi už kaklo ir žiaukčiodama išbėgo į balkoną, kur kankinės veidu gaudė orą, kol jos draugė keitė vyno taurę. Gerai, kad nenumirė nuo tokios nelaimės. Va tokios publikos šiaip restoranuose norisi mažiausiai: dėmesio stokojančių socialiai nepritapusiųjų, kaip ir be galo savim patenkintų bobelių iš televizijos, besisklaidančių savo įžymiais veidais, kuriuose pasitenkinimo ir subtilumo trūkumo mišinys. Tokių šioje vyninėje netrūksta.

Kalbant apie patį maistą ir gėrimus, turiu pasakyti, viskas išėjo geriau, nei maniau. Nuojauta kuždėjo, kad mūsų didelė kompanija valgius rinksis ilgai (taip ir buvo), todėl nusprendžiau iš pradžių pasirinkti vyną, prie nieko baisiai nederindamas, o tiesiog pagal savo asmeninį skonį. Vynas ne baisiai patogiai išrikiuotas virš baro, o artyn prieiti padavėja neleido („jūs čia neikit“) – matyt, visokių klientų būta praeityje. Tačiau prie baro sėdintis dėdė (gal savininkas, gal šiaip restorano draugas), labai ūkiškai paklausė, ar mėgstu „drūtesnį“, ir pasiūlė tą, kas ir taip man iš etiketės patiko: Herdade dos Grous, 2006 – raudonas regioninis Portugalijos vynas, įvairių vynuogių rūšių - čia parduodamas už 59 Lt (parduotuvėje 36 Lt, pagarba už kultūringą, ne per riebų antkainį). Vynas kalė tiesiai dešimtukan: raumeningas, tamsus, tirštas (kaip koks nors pietų Prancūzijos Pigassou, bet subtilesnis), uogingas ir stipriais kedro ir cigarų dėžės kvapais – tokio performanso anksčiau tikėdavausi iš sultingiausių basket pressed Australijos bombonešių, bet nieku gyvu ne iš Portugalijos. Visi svečiai laižėsi ir linkčiojo galvas.

(Antrasis butelis, Argentinos Familia Bianchi 2007 malbekas iš San Rafael, Medoza, kainavo tiek pat bet išsiskyrė nebent tvirtais ir beveik įkyriais taninais, jautėsi, kad jam galbūt reikėtų kokius du tris metus pailsėti ir pasenti.)

Meniu džiugino ir trumpumu, ir puikiais vertimais į anglų kalbą (gerus vertimus į anglų kalbą Lietuvoje labai mažai kur rasi, daugiausia pasitaiko niūrūs, kapoti ir dirbtiniai stiliai, primenantys apie V.M.Kapsuko Universitetą ir „Inturisto“ brošiūras). Draugai gyrė coq au vin, burgundiškame vyne keptą vištieną. 



Triušieną valgiusi žmona (kol šnairavo vaikai prie stalo: koks siaubas, nudobti ir valgyti tokį mielą padarėlį) irgi liko patenkinta, nors man paragavus mėsa pasirodė per sausa – tačiau Užkalnienė geriau išmano ir sakė, kad antraip būtų per riebu.

Aš pats valgiau antį ir likau patenkintas, bet ne priblokštas: bulvių košė buvo puiki, švelni ir ne pliurzė (ir kartu be gumulėlių), o anties konsistencija nors ir buvo gera, bet skonis gal buvo truputį per neutralus, ir gelbėjo tik saldaus, uogieningo padažo siūlai, kurie gerai derėjo prie vyno uogieninių natų ir galiausiai leido man įvertinti patiekalą teigiamai (gal, sakyčiau 7/10).



Visiems baisiai patiko užkandžiams paimtos alyvuogės – su tokiu fantastišku saldumu, lyg medum ar klevų sirupu pagardintos. O sūriai, pateikti rinkiniu, tai buvo nuobodoki ir sausoki, be meilės, o gal tiesiog per ilgai gyvenę šaldytuve. Prie vyno norėjosi kažko labiau aromatingo ir goslaus.

Desertai: nesveiko, pramoninio dydžio ledų kibirai (kiti sakė – gėlių vazonai) buvo neblogi ir vaikams padarė neišdildomą įspūdį. Po kavos (espresso buvo turbūt antras pagal gerumą Nidoje) paimti kokteiliai (kaipirinjos) buvo sumaišyti kompetentingai, nors man gal būtų norėjęsi, kad už 25 Lt būtų kiek stipresnis, o ne toks vandeningas, kaip kokiam naktiniame klube.



Vienu žodžiu, viskas buvo gerai. Vienintelė problema turbūt būtų be galo lėtas aptarnavimas – mes niekur neskubėjome, bet jei būtume skubėję, vakarienė būtų patampiusi nervus, kaip ir ne ypač įtikinantis dėmesys klientui. Kadangi valgėme su labai gerais, šimtą metų nematytais draugais, su kuriais galėjome kalbėtis daug valandų, labai norėjau, kad viskas būtų puiku, ir pats dariau tuos darbus, kuriuos šiaipjau turėtų dirbti padavėja: papilstyti vyną ir net nurinkti tuščias taures. Man nesunku, bet darbas kaip ir ne mano, kaip ir vaikščiojimas prie baro prašinėjant vieno ar kito, nes padavėjos neprisišauksi („kai mūsų padavėja turės minutę, gal galite jai pasakyti, kad mes jau seniai viską išsirinkome ir galime užsisakinėti desertus“). Taip, žinau, restorane buvo daug žmonių, bet padidėjusio srauto situacijos nevaldymas buvo akivaizdus: klientas gali laukti, bet jam neturi atrodyti, kad jį pamiršo.

Supratau: „In Vino“ yra papigintas ir truputį labiau pretenzingas „St Germain“ Vilniuje variantas, ir tai ne toks jau menkas pagyrimas. Ar eisiu vėl? Be jokios abejonės.

Septyniese (keturi suaugę, trys vaikai) sumokėjome 360 Lt, įskaitant vyną ir arbatpinigius.

„In Vino“, Taikos 23, Nida.
Tel. 8 655 77997
Nuo 10:00 iki 24:00

rugpjūčio 14, 2010

Restoranas „Nerija“ Nidoje: labai arti tobulybės

Pradėsiu nuo to, kad Nidoje tikėtis labai gero maisto nėra rekomenduojama. Miestelio kulinarija, žinoma, pagerėjo nuo tų laikų, kai visur buvo tik taukini karbonadai ir žuvis, aplieta puskilogramiu sūrio (žuvies kepsnys „Skenduolės vilionė“) bei žuvis tešloje ir kepta duona su česnako užuomina; dabar yra ir gero maisto, ir šiokios tokios jo įvairovės. Atsidaręs prieš kelerius metus didelio maisto parduotuvių tinklo padalinys (nevadinsime vardu, bet tai „Maxima“) dar kilstelėjo kartelę, pasiūlęs gerų vynų ir šio bei to labiau tinkamo Vilniaus ponams, ir Nida nebėra kulinarinės nelaimės zona.

Tačiau kankorėžių, spyglių ir balto smėlio pasaulis visgi netapo valgio Olimpu, ir ponai iš sostinės su savo dideliais visureigiais ir plonomis žmonomis ir toliau gali teisėtai bumbėti, kad čia tas pats per tą patį: jei pavalgai vidutiniškai, tai ir puiku. Restoranas „Nerija“ yra išimtis, ir tokia ryški, kad kartais tiesiog atrodo per gera.

Į restoraną „Nerija“ šįkart nuėjome neplanavę (kitais kartas užsisakydavom staliuką iš anksto, tą pačią dieną, bet dabar krizė net ir Nidoje kiek paretino lankytojų gretas brangesnėse vietose ir užsisakinėti nebūtina) – ėjome „Nerijon“ impulsyviai, nes negavome valgyti kitur, kur pralaukėme pusantros valandos kaip paskutinės aukos ir iš mūsų net nepriėmė užsakymo. Ta vieta prie marių, kur negavome valgyti ir kur su lankytojais elgiasi, kaip su tuščia vieta, vadinasi „Pastogė“, ji apsodinta labai gražiomis gėlėmis, bet be tų gėlių, vaizdo ir poros draugiškų padavėjų ten nebeliko nieko, dėl ko ten reikėtų eiti (40 minučių lauki, kol atneš meniu, paskui dar 40 minučių niekas neprieina ir neaišku, ar kada nors prieis, prie gretimo stalo prarūkytais balsais kvatoja apygirčiai nuoperdos vokiečiai, dar prie kito trailer trash išvaizdos rusai, kaip iš „Jerry Springer Show“, apsivilkę wife-beater maikėmis ir su dideliu psichu šuniu po stalu, kuris loja ant visų, o dar prie vieno stalo vėl apsibezdėjusių vokiečių pulkelis, kaip ir kiekvieną kartą, aiškinasi dėl kiekvieno lito savo sąskaitoje).

Vienu žodžiu, nusprendėm išeiti, Užkalnis garsiai išsikoliojo, vartodamas nenorminę leksiką, ir pasirinkom jau kelis metus žinomą ir mylimą beigi brangią (visomis prasmėmis) „Neriją“. Ką čia tie pinigai, sutaupysim kitą kartą kur nors kitur.

„Nerijos“ virtuvė yra gana eklektiška ir vienu žodžiu neapibrėši, bet dėmesys grybams, jūros gėrybėms, paukštienai ir avienai man sako, kad jei reikėtų greitai ją apibudinti, tarčiau taip: šiuolaikinės interpretacijos šiaurės Italijos maisto tema.

Meniu nestovi vietoje, ir iš naujų patiekalų (nematytų prieš metus) pradžiugino lasagne su voveraitėmis ir baravykais: švelnu (nors ir gana riebu, bet tiek, kiek reikia) ir subtilu.



Kitas naujas patiekalas, atrodantis gana prancūziškai, buvo keptas ožkos sūris su burokėliais, gosliai blizgančiais lyg kokios baugios jūros gėrybės, o ne kaip banali daržovė iš lietuviško daržo.



Iš senų ir pamėgtų patiekalų absoliučiai nenuvylė ėriena, o antis su sirupu glaistytais pakeptais obuoliais ir plonu tarkuotų bulvių blyneliu tiesiog kalė į dešimtuką.



Labai didžiavausi, kad pavyko parinkti vyną, kuris ir neprivertė palikti visų pinigų, ir gerai derėjo ir prie tų grybų ir prie anties: švelniai vaisiškas, labai vasariškas ir gaivus, bet kiek nuodėminga salduma glostantis Austrijos rizlingas (Weingut Wimmer - Czerny Weelfel Riesling Wagram 2007) kvepėjo kompotiniais persikais ir kriaušėmis, vasariškai džiugino ir neužmušė maisto, kurio skoniai buvo pasteliniai, neįkyrūs, kaip ir pati Nida ir jos smėlio ir samanų spalvos.

Šį kartą rinkau vyną pats, bet iš ankstesnės patirties žinau, kad „Nerija“ – absoliučiai vienintelis Nidos restoranas, kur dirba padavėjai, kvalifikuotai padedantys išsirinkti vyną, ir ne tik pasakyti, kad „prie žuvies geriau gal baltas“. Vynų meniu restorane stiprus, labiau europietiškas nei Naujojo Pasaulio, ir nors daug tikrai įspūdingų pavyzdžių kainuojančių apie pusantro šimto litų už butelį, laisvai galima rasti tinkamą gėrimą ir neišleidus nė šimto.

Krizės laikais skaičiuojančius pinigus džiugino ir neįtikėtinai kuklus vyno antkainis: „Vyno klubo“ parduotuvėje mažmeninė minėtojo rizlingo kaina 56 Lt, restorane – 70 Lt. Kai beveik visur kitur įprasta už šimtą litų pardavinėti restorane tai, kas parduotuvėje kainuoja 30 Lt, čia tiesiog toks jausmas, kad tavo vakarienę kažkas subsidijuoja.

Kas retai būna, čia nenuvilia net ir desertai: namų gamybos ledai, stiprių skonių ir ryškių spalvų – nuo serbentų iki kivių su mėtomis – yra ne tik įsimintini, bet ir jų atneša tiek rutuliukų, kiek nori (visa porcija – keturi rutuliukai, bet gali įdėti ir vieną, ir du, ir tris), ir paskaičiuoja tik už tiek, kiek užsisakei. Apskritai, „Nerijoje“ yra tokie seno gero serviso puikumai, beveik neįsivaizduojami kitur, kaip vienos porcijos padalinimas į dvi lėkštes (paskaičiuojant tik už vieną patiekalą). Skirtingai nuo daugelio kitų restoranų – Nidoje, Vilniuje ar Londone – padavėja ar padavėjas žino, ką daro, ir vaišina svečius, o ne bėga atsiklausti, ar galima jam atnešti antrą lėkštę.

Man labai sunku prie ko nors „Nerijoje“ prisikabinti: paprasti patogūs staliukai su staltiesėmis, geri įrankiai ir indai, didžiuliai langai (tiesa, žvelgiantys ne į marias, bet į medžius ir aplinkines vilas), nepopierinės servetėlės ir tobulai švarūs beigi erdvūs tualetai. Jei būtinai reikėtų ką nors kritikuoti, sakyčiau, kad mineralinis vanduo galėtų būti atvėsintas, o ne kambario temperatūros, bet tai smulkmena.

Trumpai pasakysiu: tai absoliučiai geriausias Nidos restoranas; jei būtų Vilniuje, būtų vienas geriausių Vilniaus restoranų, o jei būtų Niujorke ar Milane, pagal savo maisto kokybę būtų labai sunkiai įperkamas bet kam, išskyrus turtuolius. Jei kada nors pasidarysiu labai turtingas, apsigyvensiu Nidoje ir man iš ausų lys banknotai, turbūt eisiu ten beveik kasdien.

Vakarienė aštuoniems žmonėms, keturiems vaikams, keturiems suaugusiems (ir vienai lėliukei, kuri tačiau beveik nieko nevalgė) kainavo 420 Lt, įskaitant ir arbatpinigius – bet reikia pridėti, kad labai alkani nebuvome, todėl kai kurie mūsų dalinosi dviese vieną patiekalą, o mano jauniausioji lepūnėlė dukrelė tiesiog apvalgė mamą. Ankstesniais atvejais, kai nestabdydavom su vynu, išmušdavo 500 Lt ir daugiau, bet su tuo vynu taip jau yra: kiek turi, tiek ir gali išleisti.

Restoranas veikia vasaros sezono metu ir Kalėdų ir Naujųjų Metų laikotarpiu.

Viešbutis ir restoranas „Nerija“, Pamario g. 13, Nida.
Tel. +370 682 38948, Tel./Fax. +370 469 52777
El. paštas: info@neringahotels.lt

rugpjūčio 09, 2010

Lietuvos pajūris 2010 metais



Pastaba: buvę netikslumai suredaguoti pagal gerų kontributorių pastabas.


Skaitytoja, atėjusi į vieną iš susitikimų, sakė: atnaujinkit tankiau blog’ą, o tai vis einu, žiūriu, atsiplėšiu nuo darbų, o ten nėra atnaujinimų. Manau, tai ir reikia padaryti. Keli įrašai buvo, bet kai kuriuos skaitytojus užkabino, kad ten daugiausiai skirta debilų auklėjimui, o ne pagrindiniam kontingentui linksminti, džiuginti ir informuoti.

Kaip ir kiekvieną vasarą, su šeima atostogauju Nidoje, kur bandau daug pasivėžinti dviračiu, pasimaudyti jūroje ir šiek tiek nudirbti darbų bei susitikti su interesantais restorane "Seklyčia" (čia tas, kur prie minigolfo aikštyno prie marių, pakeliui į jachtklubą Lotmiškio gatvės gale). Šįkart taip jau papuolė, kad pirmas keturias dienas teko praleisti Šventojoje ir Palangoje, kur jau seniai nebuvau mynęs savo koja – Palangoje paskutinį sykį buvau prieš dešimt metų, o Šventojoje bent jau trisdešimt metų nebuvau buvęs.

Apie Šventąją daug papasakoti negaliu, kadangi buvau apsistojęs dosniai mums pasiūlytame namelyje ant paties paplūdimio (pliažo) ir miestelyje buvau tik apie trisdešimt minučių, su tikslu apsipirkti būtiniausiomis maisto prekėmis vietos nepriklausomame prekybos taške (Maximų tenai, sako, nėra, išrankesnė klientūra važiuoja Palangon, bet išrankesnės, taip sakant, ten nėra taip jau labai ir daug). 

Iš pusvalandinio apsilankymo supratau, kad legendos buvo tikros: keisti tarybiniai namai, vieni ne iki galo pastatyti, kiti jau apgriuvę, skaitlingi lariokai su čeburekais beigi kebabais, ir visas vaizdas, kaip atrodytų dišoviausias Turkijos kurortas, jei jį pabandytų sukurti Lietuvoje. Gatvėmis špacyruoja gopnikai su savo damomis, elegantiškai kramtančiomis į taukiną popieriuką pamėlusio skenduolio spalvos čeburekus.

Pradžiuginio bei nustebino vintažinis prekybcentris, o tiksliau, kaimo promtovarų parduotuvė su keistai paslaugiomis pardavėjomis ir labai vykusiu pietų Italijos Puglia Primitivo vynu (24.00 Lietuvos litai už nol septympenki litro talpos butelį), bet kiti dalykai buvo nuostabūs: nė vienas bent kiek geriau žinomas kitur prekyženklis išskyrus Coca-Cola nebuvo pristatytas, aber buvo sočiai jaunystę primenančios egzotikos, kaip antai daniškas aliukas Faxe skarbonkėse. Faksas, neutralaus vakarietiško skonio lageriukas, nei geras nei blogas, ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės eroje skynėsi kelią ne blogiau, nei cigaretės Prince, ir pakėlė ant kojų ne vieną komercinį kioską mano jaunystės laikais (paskui, žinia, daugelis tų kioskų sprogo ir liepsnojo, bet tai jau ne daniško alaus kaltė).

Užtat Palanga vienareikšmiškai vertė iš koto. Mama ne goriuj būtų tiksliausias įspūdžio aprašymas, jei reikėtų apsieti be necenzūrinių ekspletyvų, ir Palangos centras, Basanavkė beigi Vytauto gatvė, pasišovė įrodyti, kad istorinio teisingumo nėra ir nereikia tikėtis, o viska, kas galėjo atsitikti blogiausia, sėkmingai atsitiko.

Sugriuvę ir užkaltais langais seni, XX amžiaus pradžios arba XIX a. pabaigos namai, apaugę pelėsiais ir kerpėm, aptverti faneros tvorom ir apstatyti begaliniais šlykščiais lariokais su visu proletariniu asortimentu: cukraus vata, kebabai, beliašai, čeburekai, o tarp jų bjauriai vaizdeliais nuteplioti atrakcionai, pripučiami ir nepripučiami, ir kioskeliai su kitajskais flip-flopais ir kitokiu šlamštu; dauguma medžių nupjauta velniop ir pastatyti kažkokie baisūs šviestuvai kaip iš srednej ruki rusiško kurorto. Tiesa, publika irgi tokia pat, rusiškos provincijos išvaizdos bet kalbanti lietuviškai: išsinešusios ciocios išpešiotais ir juodu paišeliu nubrauktais antakais, jaunos laibos mergos naglais žiurkių išraiškos snukiais, dažytais juodai plaukais ir jų kavalieriai su „Verseisos“ mados namų akiniais nuo saulės. Nemėgstu angliškų kurortų dišovos vulgarščinos, bet Palanga yra daug, daug kartų blogiau, supratau šią vasarą.

Negelbsti net parkas, kuriame kiek smagiau, bet aplūžęs ir Gintaro muziejus (balkonų turėklai nugriuvę), ir vos gyvi apibyrėję lenkti balti kiniški tiltukai per prūdus, Birutės kalne Vaidilučių ola apstatyta kokiomis tai plastmasinėmis Dievo motinos imitacijomis, o iš vaikystės prisimenami pastatai – guess what, aplūžę ir damušti, kaip ir viskas ten kitur tame mieste. Nėra pinigų, sakys visi: o tai kaipgi bus, visi pinigai jau seniai tikriausiai Valdovų Rūmuose ir "Vilniaus Chaltūros Sostinės" projektuose. Tfu.

Vienintelis nepavedęs ir vertas pagyros dalykas – Sabonio viešbučio „Pušų paunksmėje“ restoranas. Gyvenau ir valgiau ten prieš dešimt metų, ir aš jums sakau, vis dar taip pat gerai – nors ir nepigu (bet ne daugiau nei 10% brangiau, nei panašaus lygio ekvivalente toje miesto pusėje, kur prie parko), bet nebūtina rinktis brangiausius patiekalus, ir ką užsisakėm, viskas buvo išmoninga, įdomu ir skanu. Jei ne ta Palanga aplinkui, atvažiuočiau ten kada nors savaitgaliui.

Nida

Nidoje beveik niekas nepasikeitė. Kažkada rašiau, kad 4 asmenų šeimai, kad galėtų nestabdyti ir patogiai gyventi ir sau daug negaminti maisto, su būsto nuoma beigi visais ledais, dviračiais, skėčiais, restoranais ir kt. reikėtų apie štukos dienai (puristams: viena štuka = 1000 Lt). Skaitytojai tada sakė, kad ką tu čia aiškini, taigi nėra būtina tiek leisti. Aš ir nesakiau, kad būtina; ką jūs lendat ginčytis su tuo, kas jums nepasakyta. Aš tik sakiau, kad jei nestabdai, tai vidutiniškai tiek išsileidžia.

Mes kiek pristabdom, apsieinam su mažiau, bet daugiausia dėka rūpestingo planavimo, išankstinių apmokėjimų, įskaičiuotų į būsto kainą dviračių ir nevengimo apsitavarinti Maximoje ir šį bei tą kartais sau pasigaminti, nes pinigai ant medžių neauga. Bet vistiek norėdamas šiokio tokio patogumo, niekur nesidėsi be kokių šešių ar septynių šimtų per dieną, įskaitant būstą.

Didžiausias pasikeitimas: garsioji Nidos valgykla "Raudonasis žvejys", labiausiai nudrožtas visos Lietuvos abščepitas, apsistatė staliukais lauke, skėčiais, rodos, viduje įsirengė barą, kur prabangūs gėrimai stovi lentynoje, bet kiek teko matyti, padavėjos stovi lauke ir šnekasi, nes niekas ten valgyti nesustoja. Reputacija, matyt, didesnė už juos pačius. Sudaužyta iškaba, rodos, ne sutaisyta, o užstatyta ambrelomis su užrašu "Kalnapilis", bet nuo langų nukrapštyti pokraupiai virėjai, kurie savo gudriai primerktais žvilgsniais sako "Milosti prosim".

Pakeliui prie Gelbėjimo stoties, kaip visada, yra ledų-vaiduoklių fenomenas: šaldytuvų su brangiais keturličiais ledais daug, bet tų mergaičių, kurios turėtų prekiauti, niekada neprisišauksi: jos arba siuntinėja SMS žinutes, arba šnekasi tarpusavyje, arba išbėgusios naudotis tualetu (matyt, prekyba lauke pramuša ant šlapinimosi). Toje pusėje, kur mažo turgelio prekystalis, yra viena prekyvietė, kur parduoda ledus moteriškė, kuri visada darbo vietoje, bet visada nemaloni, visada rodo nepasitenkinimą, kad jai reikia dirbti, visada raukosi ir liepia vaikams staigiau rinktis, ir niekada neturi grąžos, tai aš ten niekada neinu ir neleidžiu eiti dukroms.

Buvome nuėję alaus, keptos duonos ir žuvytės tešloje į „Ešerinę“, kurios paskutiniuosius dešimt metų vengdavome, nes šiaipjau visada reikia nežmoniškai ilgai laukti. Taip buvo ir šį kartą, kažkaip jie sugeba užtikrinti lėtą aptarnavimą visais gyvenimo atvejais. Tik tiek, kad arti prie mūsų namelio. O šiaip, kaip ir anksčiau, geriausias maistas, vynas ir aptarnavimas „Nerijoje“, buvusiame Prekybos ministerijos poilsianamyje, tarp „Jūratės“ ir „Vilnelės“ (bet ten baisiai brangu, tai jau čia tokiam pasimaloninimui); visi pižonai ir į juos taikantys mėgsta eiti į „Nidusą“, kur buvusioje „Rūtoje“ (ten geri kepsniai, ir daug vietos lauke, o vakarais gali susisukti į pledukus, kaip senelių namų auklėtiniai, ir vieni šnairuoti į kitų žilstančias tobulai apkirptas makaules ir barzdeles bei jaunesnes žmonas, lakstančias tarp Lexusų ir kitokių Audi tankečių paskui neklusnius bamblius iš antros santuokos, aprengtus iš Benetono ir vis įsistatančius po gumbą). 

Demokratiškesnių kainų, aber labai gražioje lokacijoje ant marių kranto, prie vežimo, kur prisodinta nuostabių kaimiškų gėlių tagečių, galima rasti „Pastogėje“, kuri anksčiau vadinosi „Pašiūrė“ (bet dabar „Pašiūrė“ – tai cepelinais garsėjantis kabakas su fontanu centre ir stiklinėm sienom, prie autobusų stoties). „Pastogė“ yra vis dar labai smagi vieta. Ten dažnai gali matyti pusamžes lietuves tetas, su vaikučiais kalbančias kapota vokiečių kalba, ir atsivedusias ten valgyti savo žymiai vyresnius vokiečius diedus, bei tuos vokiečius, kurie nesimaitina grupėmis (grupinių ten neaptarnauja).

Tikriesiems gurmanams kava ir bulkutės yra Nidos bulkutinėje (p/n „Jūratė“ patalpose), ten visuomet švieži kibiniecai ir net, jei pasiseka, bandelės su sasyskomis, kurios yra vertos nuodėmės.

Nidoje praūžė Kuršių marių regata (mėgstantys trumpinti vadina negražiu žodžiu Kuršmarės, kas yra taip pat nepatrauklu, kaip visokie „libdemai“, „socdemai“ ir kitokie tingūs sutrumpinimai, kaip antai „gimdienis“, „vaisvandenis“; ot nepernešu): šį kartą buriuotojams neleido buriuotojai pasirinko sklaidytis nebe pievoje priešais prieplauką ir nugrūdo persikėlė į pačią prieplaukos teritoriją, kad visiems būtų truputį ramiau. Kaip ir kasmet, ilgiau negu pačios varžybos užėmė awordsų ceremonija (net jei neužėmė, tai taip pasirodė) ir nerealiai ilgas jachtų, kapitonų, rungčių, rėmėjų ir visko kito vardinimas (itin dažnai minima jachta pavadinimu „Džigi Džigi“, kaip suprantu, jie visada viską laimi [nors ir ne viską, bet taip atrodo - autoriaus pastaba]), dėl kurių žadėtas užbaigos koncertas, kaip visada, vėlavo bent pusantros valandos (šiaip ne dėl jų, o dėl škvalo, bet jei ne ceremonija, tai koncertas tikrai būtų prasidėjęs anksčiau; panaši valakita buvo ir praėjusiais metais - autoriaus pastaba).

Šiandien mieste jau laisviau kvėpuoti, ir visi laukia Žolinių (kai išlepusiems Nidos poilsistams suvežami drožinėti šaukštai, arbatos, duonos ir kiti dalykai ir parduodami už didelius pinigus, ir visi jaučiasi parėmę Tautos gyvastį irgi beigi natūralius kaimo verslus). Man liko ilsėtis beveik dvi savaitės, su kuo pats save ir sveikinu.