Pastaba: buvę netikslumai suredaguoti pagal gerų kontributorių pastabas.
Skaitytoja, atėjusi į vieną iš susitikimų, sakė: atnaujinkit tankiau blog’ą, o tai vis einu, žiūriu, atsiplėšiu nuo darbų, o ten nėra atnaujinimų. Manau, tai ir reikia padaryti. Keli įrašai buvo, bet kai kuriuos skaitytojus užkabino, kad ten daugiausiai skirta debilų auklėjimui, o ne pagrindiniam kontingentui linksminti, džiuginti ir informuoti.
Kaip ir kiekvieną vasarą, su šeima atostogauju Nidoje, kur bandau daug pasivėžinti dviračiu, pasimaudyti jūroje ir šiek tiek nudirbti darbų bei susitikti su interesantais restorane "Seklyčia" (čia tas, kur prie minigolfo aikštyno prie marių, pakeliui į jachtklubą Lotmiškio gatvės gale). Šįkart taip jau papuolė, kad pirmas keturias dienas teko praleisti Šventojoje ir Palangoje, kur jau seniai nebuvau mynęs savo koja – Palangoje paskutinį sykį buvau prieš dešimt metų, o Šventojoje bent jau trisdešimt metų nebuvau buvęs.
Apie Šventąją daug papasakoti negaliu, kadangi buvau apsistojęs dosniai mums pasiūlytame namelyje ant paties paplūdimio (pliažo) ir miestelyje buvau tik apie trisdešimt minučių, su tikslu apsipirkti būtiniausiomis maisto prekėmis vietos nepriklausomame prekybos taške (Maximų tenai, sako, nėra, išrankesnė klientūra važiuoja Palangon, bet išrankesnės, taip sakant, ten nėra taip jau labai ir daug).
Iš pusvalandinio apsilankymo supratau, kad legendos buvo tikros: keisti tarybiniai namai, vieni ne iki galo pastatyti, kiti jau apgriuvę, skaitlingi lariokai su čeburekais beigi kebabais, ir visas vaizdas, kaip atrodytų dišoviausias Turkijos kurortas, jei jį pabandytų sukurti Lietuvoje. Gatvėmis špacyruoja gopnikai su savo damomis, elegantiškai kramtančiomis į taukiną popieriuką pamėlusio skenduolio spalvos čeburekus.
Pradžiuginio bei nustebino vintažinis prekybcentris, o tiksliau, kaimo promtovarų parduotuvė su keistai paslaugiomis pardavėjomis ir labai vykusiu pietų Italijos Puglia Primitivo vynu (24.00 Lietuvos litai už nol septympenki litro talpos butelį), bet kiti dalykai buvo nuostabūs: nė vienas bent kiek geriau žinomas kitur prekyženklis išskyrus Coca-Cola nebuvo pristatytas, aber buvo sočiai jaunystę primenančios egzotikos, kaip antai daniškas aliukas Faxe skarbonkėse. Faksas, neutralaus vakarietiško skonio lageriukas, nei geras nei blogas, ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės eroje skynėsi kelią ne blogiau, nei cigaretės Prince, ir pakėlė ant kojų ne vieną komercinį kioską mano jaunystės laikais (paskui, žinia, daugelis tų kioskų sprogo ir liepsnojo, bet tai jau ne daniško alaus kaltė).
Užtat Palanga vienareikšmiškai vertė iš koto. Mama ne goriuj būtų tiksliausias įspūdžio aprašymas, jei reikėtų apsieti be necenzūrinių ekspletyvų, ir Palangos centras, Basanavkė beigi Vytauto gatvė, pasišovė įrodyti, kad istorinio teisingumo nėra ir nereikia tikėtis, o viska, kas galėjo atsitikti blogiausia, sėkmingai atsitiko.
Sugriuvę ir užkaltais langais seni, XX amžiaus pradžios arba XIX a. pabaigos namai, apaugę pelėsiais ir kerpėm, aptverti faneros tvorom ir apstatyti begaliniais šlykščiais lariokais su visu proletariniu asortimentu: cukraus vata, kebabai, beliašai, čeburekai, o tarp jų bjauriai vaizdeliais nuteplioti atrakcionai, pripučiami ir nepripučiami, ir kioskeliai su kitajskais flip-flopais ir kitokiu šlamštu; dauguma medžių nupjauta velniop ir pastatyti kažkokie baisūs šviestuvai kaip iš srednej ruki rusiško kurorto. Tiesa, publika irgi tokia pat, rusiškos provincijos išvaizdos bet kalbanti lietuviškai: išsinešusios ciocios išpešiotais ir juodu paišeliu nubrauktais antakais, jaunos laibos mergos naglais žiurkių išraiškos snukiais, dažytais juodai plaukais ir jų kavalieriai su „Verseisos“ mados namų akiniais nuo saulės. Nemėgstu angliškų kurortų dišovos vulgarščinos, bet Palanga yra daug, daug kartų blogiau, supratau šią vasarą.
Negelbsti net parkas, kuriame kiek smagiau, bet aplūžęs ir Gintaro muziejus (balkonų turėklai nugriuvę), ir vos gyvi apibyrėję lenkti balti kiniški tiltukai per prūdus, Birutės kalne Vaidilučių ola apstatyta kokiomis tai plastmasinėmis Dievo motinos imitacijomis, o iš vaikystės prisimenami pastatai – guess what, aplūžę ir damušti, kaip ir viskas ten kitur tame mieste. Nėra pinigų, sakys visi: o tai kaipgi bus, visi pinigai jau seniai tikriausiai Valdovų Rūmuose ir "Vilniaus Chaltūros Sostinės" projektuose. Tfu.
Vienintelis nepavedęs ir vertas pagyros dalykas – Sabonio viešbučio „Pušų paunksmėje“ restoranas. Gyvenau ir valgiau ten prieš dešimt metų, ir aš jums sakau, vis dar taip pat gerai – nors ir nepigu (bet ne daugiau nei 10% brangiau, nei panašaus lygio ekvivalente toje miesto pusėje, kur prie parko), bet nebūtina rinktis brangiausius patiekalus, ir ką užsisakėm, viskas buvo išmoninga, įdomu ir skanu. Jei ne ta Palanga aplinkui, atvažiuočiau ten kada nors savaitgaliui.
Nida
Nidoje beveik niekas nepasikeitė. Kažkada rašiau, kad 4 asmenų šeimai, kad galėtų nestabdyti ir patogiai gyventi ir sau daug negaminti maisto, su būsto nuoma beigi visais ledais, dviračiais, skėčiais, restoranais ir kt. reikėtų apie štukos dienai (puristams: viena štuka = 1000 Lt). Skaitytojai tada sakė, kad ką tu čia aiškini, taigi nėra būtina tiek leisti. Aš ir nesakiau, kad būtina; ką jūs lendat ginčytis su tuo, kas jums nepasakyta. Aš tik sakiau, kad jei nestabdai, tai vidutiniškai tiek išsileidžia.
Mes kiek pristabdom, apsieinam su mažiau, bet daugiausia dėka rūpestingo planavimo, išankstinių apmokėjimų, įskaičiuotų į būsto kainą dviračių ir nevengimo apsitavarinti Maximoje ir šį bei tą kartais sau pasigaminti, nes pinigai ant medžių neauga. Bet vistiek norėdamas šiokio tokio patogumo, niekur nesidėsi be kokių šešių ar septynių šimtų per dieną, įskaitant būstą.
Didžiausias pasikeitimas: garsioji Nidos valgykla "Raudonasis žvejys", labiausiai nudrožtas visos Lietuvos abščepitas, apsistatė staliukais lauke, skėčiais, rodos, viduje įsirengė barą, kur prabangūs gėrimai stovi lentynoje, bet kiek teko matyti, padavėjos stovi lauke ir šnekasi, nes niekas ten valgyti nesustoja. Reputacija, matyt, didesnė už juos pačius. Sudaužyta iškaba, rodos, ne sutaisyta, o užstatyta ambrelomis su užrašu "Kalnapilis", bet nuo langų nukrapštyti pokraupiai virėjai, kurie savo gudriai primerktais žvilgsniais sako "Milosti prosim".
Pakeliui prie Gelbėjimo stoties, kaip visada, yra ledų-vaiduoklių fenomenas: šaldytuvų su brangiais keturličiais ledais daug, bet tų mergaičių, kurios turėtų prekiauti, niekada neprisišauksi: jos arba siuntinėja SMS žinutes, arba šnekasi tarpusavyje, arba išbėgusios naudotis tualetu (matyt, prekyba lauke pramuša ant šlapinimosi). Toje pusėje, kur mažo turgelio prekystalis, yra viena prekyvietė, kur parduoda ledus moteriškė, kuri visada darbo vietoje, bet visada nemaloni, visada rodo nepasitenkinimą, kad jai reikia dirbti, visada raukosi ir liepia vaikams staigiau rinktis, ir niekada neturi grąžos, tai aš ten niekada neinu ir neleidžiu eiti dukroms.
Buvome nuėję alaus, keptos duonos ir žuvytės tešloje į „Ešerinę“, kurios paskutiniuosius dešimt metų vengdavome, nes šiaipjau visada reikia nežmoniškai ilgai laukti. Taip buvo ir šį kartą, kažkaip jie sugeba užtikrinti lėtą aptarnavimą visais gyvenimo atvejais. Tik tiek, kad arti prie mūsų namelio. O šiaip, kaip ir anksčiau, geriausias maistas, vynas ir aptarnavimas „Nerijoje“, buvusiame Prekybos ministerijos poilsianamyje, tarp „Jūratės“ ir „Vilnelės“ (bet ten baisiai brangu, tai jau čia tokiam pasimaloninimui); visi pižonai ir į juos taikantys mėgsta eiti į „Nidusą“, kur buvusioje „Rūtoje“ (ten geri kepsniai, ir daug vietos lauke, o vakarais gali susisukti į pledukus, kaip senelių namų auklėtiniai, ir vieni šnairuoti į kitų žilstančias tobulai apkirptas makaules ir barzdeles bei jaunesnes žmonas, lakstančias tarp Lexusų ir kitokių Audi tankečių paskui neklusnius bamblius iš antros santuokos, aprengtus iš Benetono ir vis įsistatančius po gumbą).
Demokratiškesnių kainų, aber labai gražioje lokacijoje ant marių kranto, prie vežimo, kur prisodinta nuostabių kaimiškų gėlių tagečių, galima rasti „Pastogėje“, kuri anksčiau vadinosi „Pašiūrė“ (bet dabar „Pašiūrė“ – tai cepelinais garsėjantis kabakas su fontanu centre ir stiklinėm sienom, prie autobusų stoties). „Pastogė“ yra vis dar labai smagi vieta. Ten dažnai gali matyti pusamžes lietuves tetas, su vaikučiais kalbančias kapota vokiečių kalba, ir atsivedusias ten valgyti savo žymiai vyresnius vokiečius diedus, bei tuos vokiečius, kurie nesimaitina grupėmis (grupinių ten neaptarnauja).
Tikriesiems gurmanams kava ir bulkutės yra Nidos bulkutinėje (p/n „Jūratė“ patalpose), ten visuomet švieži kibiniecai ir net, jei pasiseka, bandelės su sasyskomis, kurios yra vertos nuodėmės.
Nidoje praūžė Kuršių marių regata (mėgstantys trumpinti vadina negražiu žodžiu Kuršmarės, kas yra taip pat nepatrauklu, kaip visokie „libdemai“, „socdemai“ ir kitokie tingūs sutrumpinimai, kaip antai „gimdienis“, „vaisvandenis“; ot nepernešu): šį kartą buriuotojams neleido buriuotojai pasirinko sklaidytis nebe pievoje priešais prieplauką ir nugrūdo persikėlė į pačią prieplaukos teritoriją, kad visiems būtų truputį ramiau. Kaip ir kasmet, ilgiau negu pačios varžybos užėmė awordsų ceremonija (net jei neužėmė, tai taip pasirodė) ir nerealiai ilgas jachtų, kapitonų, rungčių, rėmėjų ir visko kito vardinimas (itin dažnai minima jachta pavadinimu „Džigi Džigi“, kaip suprantu, jie visada viską laimi [nors ir ne viską, bet taip atrodo - autoriaus pastaba]), dėl kurių žadėtas užbaigos koncertas, kaip visada, vėlavo bent pusantros valandos (šiaip ne dėl jų, o dėl škvalo, bet jei ne ceremonija, tai koncertas tikrai būtų prasidėjęs anksčiau; panaši valakita buvo ir praėjusiais metais - autoriaus pastaba).
Šiandien mieste jau laisviau kvėpuoti, ir visi laukia Žolinių (kai išlepusiems Nidos poilsistams suvežami drožinėti šaukštai, arbatos, duonos ir kiti dalykai ir parduodami už didelius pinigus, ir visi jaučiasi parėmę Tautos gyvastį irgi beigi natūralius kaimo verslus). Man liko ilsėtis beveik dvi savaitės, su kuo pats save ir sveikinu.
