Miestas turi būti miestu, o ne Kalabybiškėm

F*ck visą šitą socialistinės aptingusios mezzogiorno Europos kilnių ubagų ir work and life balance kultą, f*ck ir to kulto koplyčias ir maldos namus: visas tas pikolas kanopas su jų moody ir touchy feely šeimininkais ir forever uždarytom durim ir visą jų nekompetentingą apsileidimą, f*ck visas jaltas Žvėryno izbuškose, kur pachmielnas šefas atsivelka į darbą jau po to, kai prasideda darbo laikas, ir pavėpus barmenė klausia epinio klausimo: “O tai jūs šiaip pavalgyti atėjote?“, ir ta pačia kryptimi teeinie visi ironiški interjerai iš sulūžusių tarybinių baldų ir meniu, surašyti taukinuose mokykliniuose sąsiuviniuose, ir restoranai, kur vakaro pabaigoje yra tik trys buteliai alaus, nes neatvežė, ir visos mažybiniais pavadinimais kepyklėlės, krautuvėlės ir bezdyklėlės – vien dėl savo pavadinimėlių, kaip ir kavinukės ir restoranėliai, kurie didžiuojasi tuo, kad yra maži, silpni, mieli ir nišiniai.

Aš turiu jums nišą: nišą sienoje, į kurią galite eiti ir užsimūryti kartu su savo apsiseilėjusia, meiliai čepsinčia, šypsniukais apkaišyta klientūra.

Aš noriu restoranų, kurie dirbtų ir kuriuos čirkškėtų keptuvės ir griliai ir piltųsi atšaldyti džinai ir degtinės, maišytųsi su kola ir toniku, kur būtų daug laimų ir citrinų ir kur ledą gamintų šimtais kilų, nes jo daug reikia, kur durys būtų atviros beveik visą laiką, kaip kokiam Denny’s Amerikoje, aš noriu tokių vietų, kur būtų greitai ruošiamas maistas, kaip ir parduotuvių, kur sukrauta prekių iki lubų ir trys šimtai kasų, ir visos veikia greitai, aš noriu, velniai rautų, instant gratification, su ryškiom šviesom, neonu ir muzika.

Kas nori, galit gyventi sodybose ir augintis sau žolytes ir su tom žolytėm keptis omletukus ant organinio rapsų aliejaus ir susirišę kasas ašutų virvėm eiti žiūrėti į besiskleidžiančius lapus, o aš noriu benzino, akmens, lietvamzdžių, elektros, civilizacijos, ir kad dar būtų greta dangoraižiai, kad galėčiau panorėjęs ten per 10 min. nuvažiuoti, pakilti į 16 ar 26 aukštą ir iš viršaus žiūrėti į tuos pačius čerpių stogus iš viršaus ir gerti kokteilį. Skaityti visą straipsnį...

Kodėl aš daugiau niekad neisiu į Coffee Inn‘ą Pilies g. 3

Straipsnis pasirodė portale Laukinės žąsys.

L.B.Coliukė

Šiandien grįžau namo užvirusi ir visos verdančios emocijos (kaip neteisinga!) buvo išpiltos ant mano sutuoktinio. O tas, kas jas sukėlė, ir toliau su tokia itin šlykščia vos šiek tiek į išorę išverstų lūpų išraiška kažką aptarinėja su tokiomis pat ilgakojėmis vištomis kolegėmis Coffee Inn‘e Pilies gatvėje. Kokios ten kolegės ir kokios ten darbuotojos, vos pilnametystės sulaukusios kvankos, kurios už kelias kapeikas, neturėdamos kito pasirinkimo, sutinka daryti kavas toje nudrengtoje zabegalovkoje ir rodyti visiems savo attitudą.

Taip jų toks darbas – tau rodyti attitudą ir niekur niekur neskubant, kaip kokiame sename juodai baltame sulėtintame kine pakelti ranką šen, pasukti ją ten, iš po 5 mm storio blakstienų žvilgtelėti pro langą ar paslapčia užmesti akį į naujai užėjusį vyriškos lyties atstovą.  Matyt taip jau yra ant tos Lietuvos, esi graži – vaikštai po podiumą, o esi negraži – eini daryti kavos ir duoti  attitudą Coffee Inn‘e.

Jau seniai mane erzina tas Coffee Inn‘as, bet dėl strategiškai patogios vietos vis einu ten kavos išsinešimui. Erzina dėl to, kad yra ŽIAURIAI lėtas aptarnavimas, kad tos mergos stovi ten kaip apsirūkiusios ir plepa kažką tarpusavyje, o jau kaip pradeda daryti kavą (o neduok Dieve dar kokią nors šaltą frappe ar kažką panašaus) tai jau norisi ir man eiti į lauką surūkyti kokias dvi cigaretes (nors aš visai nerūkau). Ką  be kavos jums dar reikia daryti toje nešvarioje skylėje? Visa kita gatavai padaryta ir sudėta į šaldytuvą. Oi atsiprašau, dar jums reikia tenai įkišti ranką ir paduoti kokį nors plastmasinį sumuštinį ar kokį cookie ar rocky road, kurių skonis yra toks nuplautas nuskalautas, kad burnoje šiugžda pjuvenomis.

O jų cupcakes pavadinčiau nuostabiu anglišku žodžiu disgrace. Bet, aišku, kepiniai ne tų mergų problema, jos tikriausiai ir miltų nuo sviesto neskiria, taigi jos tikrai nėra girdėję, kad paprasti lietuviški miltai yra per sunkūs biskvitiniams kepiniams, ir dėl to reikia naudoti 405D (karališkus, ekstra ir pan.). Ai, bet koks čia skirtumas dėl tų miltų.

Dar būna geras, kai užeina koks užsienietis. Tada aptarnavimas priklauso nuo jo/jos amžiaus ir lyties. Jei pasitaiko toks, kuriam iš šiknos dar pelenai nebyra – tai chroniškai užknistame veide atsiranda kreivos šypsenos užuomazga. Bet vakar, pvz., buvo toks senokas diedelis, kurio gimtoji kalba, įtariu, buvo hebrajų arba bent jau jidiš, bet ne, vis tiktai hebrajų. Na ir savo paties nelaimei jis pradėjo su ja maloniai kalbėti angliškai tik tam, kad būtų sutiktas vos šiek tiek į išorę išverstų lūpų panieka ir sukaustytais kalbos padargais išspaustu atsakymu, kad visos kavos ant lentos. O aš jau maniau, kad tokios žvaigždės tai angliškai kai pavaro… Pasirodo, ir angliškai nemoka ‚Is okay? Is okay?‘ – viskas, ką sugeba pasakyti.

Tai kas gi atsitiko šiandien, kad aš vos įėjus pro duris ir išrėkus visą informaciją savo mielam sutuoktiniui, puoliau prie kompiuterio ir dabar rašau tokiu greičiu, kad dūmai rūksta. 

Skaityti toliau…

"Laukinės žąsys" rašys apie maistą taip, kaip norės Užkalnis

Su Andrium Užkalniu susitikome tyliame sostinės viešbučio bare, kur dauguma lankytojų - užsieniečiai, todėl niekas į mus nesidairo ir nekreipia dėmesio. Andrius sriubčioja viskį su ledu. "Jack Daniels", sako. "Man tas rūgštumas kažkoks ekstremalus, patinka".

Rašyti straipsnį apie vyriausiąjį redaktorių, kuris ir publikuos tavo rašinį - nelengva. Gal ir keistoka. Bet toks užsakymas, todėl pasistengsiu.

Andrius atidarė tinklalapį, pavadintą "Laukinės žąsys", kur viskas turėtų būti paprasta. Restoranų apžvalgos ir pokalbiai, susiję su maistu.

Kam dar vienas tinklalapis? Yra ir meniu.lt, ir restoranai.lt - ten jau visus surašė. Be to, Jūs turite savo Protokolus (www.protokolai.com), kur irgi kai kada vis parašot apie maistą.

Profesionalaus rašymo apie maistą, ypač maistą ne namie, Lietuvoje siaubingai maža. Jūsų minėti tinklalapiai registruoja pavadinimus, adresus, darbo laiką, ir dažniausiai įdeda tik šeimininko pateiktą aprašymą. Ten viskas tas pats. "Išskirtinė virtuvė, jauki aplinka, malonus aptarnavimas". Visa tai nieko nereiškia. O jeigu yra nuomonės, tai jos dažniausiai neįdomios, vienu sakiniu. "Puikiausias restoranas". "Buvau ten, per brangu, daugiau neisiu."

Apie maistą turi rašyti tie, kas moka rašyti. Moka rašyti tie, ką įdomu skaityti. Aš noriu, kad kiekvienas straipsnis būtų skaitomas kaip grožinis tekstas. Kad tai nebūtų mokyklinis rašinėlis, keliese atėjom, kur pasodino, ar greitai atnešė meniu, ar greitai priėmė užsakymą, kokios kainos, ir ar patiko. Ir galbūt kas perkepta, o kas ne. Tai neįdomu, bent jau man. Viename tinklalapyje, kur maisto apžvalgos šiaipjau geresnės nei kitur, moteriškė, atėjusi į japonų restoraną, parašė, kad jai miso sriuba nepatiko, nors ji visiškai nežino, kokio skonio turi būti toji sriuba. Tai kam tu apie tai rašai, vargeli tu?

Rašymas apie restoranus "Laukinėse žąsyse" bus neobjektyvus, be sistemos ir be privalomų nuorodų, išskyrus pavadinimą ir adresą. Apie kainas minėsime tik tai, kas svarbu ir tik tiek, kiek tai pridės tekstui vertės. "Laukinės žąsys" yra šiaipjau ne tam, kad padėtų susirasti pigiausius dienos pietus. Tai ne mūsų misija. Tai ne mūsų pridėtinė vertė.

Tai kas čia - arogantiški tekstai turtuoliams apie prabangų ėdesį elito apsuptyje?

Visai ne. Ne turtuoliams ir ne vien apie prabangius. Bet tikriausiai ir ne tiems, kas "taupumo sumetimais" nėra linkęs mokėti arbatpinigių. Jei negali sau leisti sumokėti žmoniškų arbatpinigių, neik į restoraną ir nevaidink pono, jei esi tik plikbajoris. Ir nesek pasakų "arbatpinigiai priklauso už gerą aptarnavimą". Šią dainelę dažniausiai dainuoja tie, kas niekur nemoka arbatpinigių dėl šykštumo. Jie visur ras prie ko prisikabinti.

O spektras bus labai platus. Jau įdėjau kiek anksčiau parašytą straipsnį apie "Fabus", labai nepretenzingą kaukazietiško maisto restorančiką Fabijoniškių gilumoje. Rašysim ir apie mėsainius, ir apie dešrainius kur nors degalinėje. Man svarbiausia, kad būtų istorija, kad būtų tema. Suprantate? Kad būtų įdomu skaityti.

O šiaip tai bus viskas taip, kaip aš pasakysiu. Tinklalapis bus pagal mano skonį ir mano supratimą.

Bus daug demaskavimų? Įslaptintų maisto inspektorių vizitų, kaip Michelin vadovų rengime?

Ne, ne. Aš čia nesiruošiu kažin ko vaidinti ar atlikinėti visuomeninės misijos. Man žymiai svarbiau parašyti apie geras vietas, o ne apie tragiškas. Istorijų apie beviltišką aptarnavimą, blogą maistą ir panašiai - pilnas internetas. Iš kiekvienos pasaulio šalies. Ir šiaipjau niekam neįdomu, arba nelabai įdomu. Man, kaip žurnalistui, sėkmingai veikiančios vietos yra žymiai įdomesnės istorijos.

Studijuoti, kodėl pavyko ir pavyksta, žymiai įdomiau, nei atlikinėti beviltiško restorano skrodimą po mirtinai blogos vakarienės.

"Laukinės žąsys" rašys objektyviai. Na, subjektyvumo mažoje šalyje niekada neišvengsi - yra ir pažįstami, ir draugai. Tačiau apmokėti tekstai bus aiškiai pažymėti. Reklama bus aiškiai matoma.

Bus reklamos?

Bus, čia ne labdara. Aš tiek visiems visko darau be atlyginimo, kad perkopus 40-ties metų ribą, dar vieną didelį projektą užkurti be minčių generuoti pajamas būtų vaikiška. Nors itin greito pelno nesitikiu. 

Tinklalapio rengimas yra nepigus malonumas, ypač tuomet, kai ruošia geriausieji. "Laukines žąsis" ruošė geriausieji, ir aš čia kalbu ne apie savo rašymą. Dizaineris Karolis Masilionis - vienas subtiliausių specialistų Lietuvoje, sugebėjęs pajusti ir suprasti mano sumanymą. Kiekviena raidelė ir brūkšnelis, visos balto oro erdvės, viskas čia sugalvota ir ilgai ruošta. Programavo Tomas Beniušis, didelės patirties specialistas.

Kodėl toks pavadinimas? Jis jums kažką reiškia?

Prieš pusantrų metų, idėja apie šį tinklalapį gimė atostogaujant Nidoje. Pamačiau, kad parašius apie "In Vino" mano tinklaraštyje, lankytojų skaičius pašoko neproprocingai. Skaitytojai tiesiog rijo tekstus apie maistą. Galvojau apie pavadinimą projektui, ir tuo metu mano dukros dainavo, žaisdamos paplūdimyje, "My favorite things" iš "Muzikos garsų". Ten buvo eilutė apie laukines žąsis, skrendančias su mėnuliu ant sparnų. Man to vaizdinio stiprumas ir įtaiga buvo neeiliniai, griebiantys už širdies. Žinot, tokios šaltos, pilkos, elegantiškos ir vienišos žąsys. Ir dar rudeniškai pilkas šiaurės dangus. Ruduo yra apskritai mano metų laikas. Aš gimiau rudenį, man viskas patinka, kas yra susiję su rudeniu.

Tuomet dar iš Kuršių Nerijos paskambinau dizaineriui ir pradėjome dirbti.

Kokios jūsų ambicijos? Jūs norite, kad tai būtų skaitomiausias maisto tinklalapis Lietuvoje?

Ne tik noriu, jis toks ir bus. Antraip nesiimčiau. Jis tikrai bus įtakingiausias ir labiausiai gerbiamas. Na, arba bent jau į jį bus kreipiamas didžiausias dėmesys.

Jums rašys ir kiti autoriai, ar čia vėl bus vieno aktoriaus teatras?

Rašys, žinoma. Vienas aš čia visko nepadaryčiau. Pradžioje, be abejo, turėsiu daugiau rašyti pats. Įdėjau kai kurias gerai pamirštas medžiagas. Jei laukčiau, kol surinksiu autorių kolektyvą, viskas užimtų per ilgai. Reikia pradėti ir tobulinti eigoje. Aš pradėjau, dar neturėdamas sudėtos visos masės informacijos, tinklalapyje dar yra krūva taisytinų dalykų, bet aš viską prižiūrėsiu ir sustyguosiu jau tinklalapiui veikiant.

Su Andrium Užkalniu kalbėjosi David Krycko