Miestas turi būti miestu, o ne Kalabybiškėm

F*ck visą šitą socialistinės aptingusios mezzogiorno Europos kilnių ubagų ir work and life balance kultą, f*ck ir to kulto koplyčias ir maldos namus: visas tas pikolas kanopas su jų moody ir touchy feely šeimininkais ir forever uždarytom durim ir visą jų nekompetentingą apsileidimą, f*ck visas jaltas Žvėryno izbuškose, kur pachmielnas šefas atsivelka į darbą jau po to, kai prasideda darbo laikas, ir pavėpus barmenė klausia epinio klausimo: “O tai jūs šiaip pavalgyti atėjote?“, ir ta pačia kryptimi teeinie visi ironiški interjerai iš sulūžusių tarybinių baldų ir meniu, surašyti taukinuose mokykliniuose sąsiuviniuose, ir restoranai, kur vakaro pabaigoje yra tik trys buteliai alaus, nes neatvežė, ir visos mažybiniais pavadinimais kepyklėlės, krautuvėlės ir bezdyklėlės – vien dėl savo pavadinimėlių, kaip ir kavinukės ir restoranėliai, kurie didžiuojasi tuo, kad yra maži, silpni, mieli ir nišiniai.

Aš turiu jums nišą: nišą sienoje, į kurią galite eiti ir užsimūryti kartu su savo apsiseilėjusia, meiliai čepsinčia, šypsniukais apkaišyta klientūra.

Aš noriu restoranų, kurie dirbtų ir kuriuos čirkškėtų keptuvės ir griliai ir piltųsi atšaldyti džinai ir degtinės, maišytųsi su kola ir toniku, kur būtų daug laimų ir citrinų ir kur ledą gamintų šimtais kilų, nes jo daug reikia, kur durys būtų atviros beveik visą laiką, kaip kokiam Denny’s Amerikoje, aš noriu tokių vietų, kur būtų greitai ruošiamas maistas, kaip ir parduotuvių, kur sukrauta prekių iki lubų ir trys šimtai kasų, ir visos veikia greitai, aš noriu, velniai rautų, instant gratification, su ryškiom šviesom, neonu ir muzika.

Kas nori, galit gyventi sodybose ir augintis sau žolytes ir su tom žolytėm keptis omletukus ant organinio rapsų aliejaus ir susirišę kasas ašutų virvėm eiti žiūrėti į besiskleidžiančius lapus, o aš noriu benzino, akmens, lietvamzdžių, elektros, civilizacijos, ir kad dar būtų greta dangoraižiai, kad galėčiau panorėjęs ten per 10 min. nuvažiuoti, pakilti į 16 ar 26 aukštą ir iš viršaus žiūrėti į tuos pačius čerpių stogus iš viršaus ir gerti kokteilį. Skaityti visą straipsnį...

Kodėl aš daugiau niekad neisiu į Coffee Inn‘ą Pilies g. 3

Straipsnis pasirodė portale Laukinės žąsys.

L.B.Coliukė

Šiandien grįžau namo užvirusi ir visos verdančios emocijos (kaip neteisinga!) buvo išpiltos ant mano sutuoktinio. O tas, kas jas sukėlė, ir toliau su tokia itin šlykščia vos šiek tiek į išorę išverstų lūpų išraiška kažką aptarinėja su tokiomis pat ilgakojėmis vištomis kolegėmis Coffee Inn‘e Pilies gatvėje. Kokios ten kolegės ir kokios ten darbuotojos, vos pilnametystės sulaukusios kvankos, kurios už kelias kapeikas, neturėdamos kito pasirinkimo, sutinka daryti kavas toje nudrengtoje zabegalovkoje ir rodyti visiems savo attitudą.

Taip jų toks darbas – tau rodyti attitudą ir niekur niekur neskubant, kaip kokiame sename juodai baltame sulėtintame kine pakelti ranką šen, pasukti ją ten, iš po 5 mm storio blakstienų žvilgtelėti pro langą ar paslapčia užmesti akį į naujai užėjusį vyriškos lyties atstovą.  Matyt taip jau yra ant tos Lietuvos, esi graži – vaikštai po podiumą, o esi negraži – eini daryti kavos ir duoti  attitudą Coffee Inn‘e.

Jau seniai mane erzina tas Coffee Inn‘as, bet dėl strategiškai patogios vietos vis einu ten kavos išsinešimui. Erzina dėl to, kad yra ŽIAURIAI lėtas aptarnavimas, kad tos mergos stovi ten kaip apsirūkiusios ir plepa kažką tarpusavyje, o jau kaip pradeda daryti kavą (o neduok Dieve dar kokią nors šaltą frappe ar kažką panašaus) tai jau norisi ir man eiti į lauką surūkyti kokias dvi cigaretes (nors aš visai nerūkau). Ką  be kavos jums dar reikia daryti toje nešvarioje skylėje? Visa kita gatavai padaryta ir sudėta į šaldytuvą. Oi atsiprašau, dar jums reikia tenai įkišti ranką ir paduoti kokį nors plastmasinį sumuštinį ar kokį cookie ar rocky road, kurių skonis yra toks nuplautas nuskalautas, kad burnoje šiugžda pjuvenomis.

O jų cupcakes pavadinčiau nuostabiu anglišku žodžiu disgrace. Bet, aišku, kepiniai ne tų mergų problema, jos tikriausiai ir miltų nuo sviesto neskiria, taigi jos tikrai nėra girdėję, kad paprasti lietuviški miltai yra per sunkūs biskvitiniams kepiniams, ir dėl to reikia naudoti 405D (karališkus, ekstra ir pan.). Ai, bet koks čia skirtumas dėl tų miltų.

Dar būna geras, kai užeina koks užsienietis. Tada aptarnavimas priklauso nuo jo/jos amžiaus ir lyties. Jei pasitaiko toks, kuriam iš šiknos dar pelenai nebyra – tai chroniškai užknistame veide atsiranda kreivos šypsenos užuomazga. Bet vakar, pvz., buvo toks senokas diedelis, kurio gimtoji kalba, įtariu, buvo hebrajų arba bent jau jidiš, bet ne, vis tiktai hebrajų. Na ir savo paties nelaimei jis pradėjo su ja maloniai kalbėti angliškai tik tam, kad būtų sutiktas vos šiek tiek į išorę išverstų lūpų panieka ir sukaustytais kalbos padargais išspaustu atsakymu, kad visos kavos ant lentos. O aš jau maniau, kad tokios žvaigždės tai angliškai kai pavaro… Pasirodo, ir angliškai nemoka ‚Is okay? Is okay?‘ – viskas, ką sugeba pasakyti.

Tai kas gi atsitiko šiandien, kad aš vos įėjus pro duris ir išrėkus visą informaciją savo mielam sutuoktiniui, puoliau prie kompiuterio ir dabar rašau tokiu greičiu, kad dūmai rūksta. 

Skaityti toliau…

Pusryčiai mieste: Šekspyro viešbutis Vilniuje

Nepabijokim to žodžio, pusryčiauti lietuviai restoranuose bei kavinėse, daineriuose ir kitur dar nenori. Nes jei norėtų, tai jiems pasirinkimo būtų žymiai daugiau.

Mokslo ir žinių dieną, po pirmojo skambučio Vilniaus Senamiestyje ėjom papusryčiauti mieste. Tai ką Jūs galvojate? 09:30 ryto apatinėj pusėj Pilies gatvės – faktiškai nieko, išskyrus blynus (nes dauguma kavinių apskritai atsidaro 10:00, kas yra mano knygoje kaip ir vėloka). Skaityti toliau…