Išgertuvės Anglijoje: gyvenimo prasmė ir penktadienio stebuklo laukimas

Kas buvo Anglijoje, vargu ar nustebs sužinojęs, kad anglas mėgsta išgerti.

Turistas pamato polinkį ir draugiškumą alkoholiui tik dairydamasis po Londono ar kito didmiesčio gatves. Jis pirmiausia stebisi tuo, kad penktadinio vakare (o ir bet kurį kitą vakarą, tik gal ne taip gausiai) aludė lyg išsilieja į gatvę – žmonės stoviniuoja ne tik viduje, bet ir lauke, ant šaligatvio (ypač dabar, kai rūkyti pabuose draudžia įstatymas). Lietuviai lauke negeria ar daro tai nenoriai (net ir sodyboje kaime lietuvis norės, kad būtų stalas ir suolas; kokteilių vakaras slampinėjant po kambarį su bokalais lietuviui yra nejaukus, kad ir kaip stengtųsi priprasti).

Kontinentinės Europos gyventojai nors ir geria lauke, lauko kavinėse ar už staliukų prie restoranų – ypač šiltesnėse šalyse – bet ne tokiais kiekiais. Europietis, kai jau nori gerti (o daug iš jų, ypač skandinavai, turi tiek troškulio, kad dar ir kitiems galėtų paskolinti), tai pasislepia, kaip ir lietuviai, savo virtuvėje ar svetainėje, ar kur nors baro gilumoje, ir tada jau kai pila, tai pila. O prisigėrę eina namo.

Ko gero tik Anglijoje nusitašymas yra ne tik viešas ir begėdiškas, bet ir suvulgarintas. Pintos (šiek tiek daugiau nei puslitrio) bokalai standartiniai, lyg senosios tarybinės kampuotos (”granionos”) stiklinės, kur kainuodavo 7 kapeikas ir buvo vienodos visur, nuo Taškento iki Magadano. Pats įprotis gerti stovint ir gerti lauke pabrėžia paprastą, ūkišką alkoholio suvartojimo filosofiją. Kaip kuras traktoriui: reikia prisipilti kuo daugiau, per kuo trumpesnį laiko tarpą.

Angliškas pabas (”pub”) taip vadinamas nuo seno žodžio “public house”, reiškiančio viešuosius namus. Su tuo, ką mes vadiname viešnamiu, tai nieko bendra neturi, tai tik namas, kur ateina išgerti tie, kam nepatinka ar neparanku to daryti namie.

Aludė nuo seno buvo šviesiausia salelė anglų darbininko gyvenime. Pramoninė revoliucija žmones išvarė iš kaimo į miestą, fabrikų darbininkai sau rado sotesnį uždarbį (tiesa, už tą uždarbį pirkta duona jau nebe rankomis minkyta, o mašinų kepta ir suraikyta), tačiau už tai sumokėjo gyvenimu suodžiuose ir ankštų namukų virtinėse, kur iki šiol gyvena didelė dalis šalies gyventojų.

Ten mažai buvo šviesaus: kelionė pėstute iš namų į darbą ir atgal po sunkios, suodini vaikai, kurie užaugę dirbdavo tose pačiose gamyklose, ir beveik nei medelio, nei žolės (gatvės buvo projektuojamos taip, kad kuo daugiau namų sugrūsti į žemės sklypą, kur jau ten darysi žaliąją juostą).

Vakaras aludėje, pasibaigus darbo savaitei, buvo ir liko paprastųjų klasių išsvajotas savaitės momentas. Dabar, nors pragariškų gamyklų nebeliko ir suodžiai nebetepa veidų, o daugelis žmonių gyvena erdviau ir švariau, pakanka pabūti bet kuriame anglų biure, kad suprastum, kad penktadienio vakaras yra laukiamiausia minutė nuo pat pirmadienio. Pirmadienį kalbama apie tai, kai praleistas savaitgalis, antradienį paprastai žmogus jau būna visai atsigavęs, trečiadienį prasideda ruošimasis ir planavimas. Penktadienio ryte jau gera nuotaika, žiūrima į laikrodį ir skaičiuojamos valandos; po penktadienio pietų jau mažai kas benuveikiama, nes kiekvienas “sėdi ant kėdės kraštelio”, nes palaimingasis momentas jau visai čia pat.

O jau kai geriama, tai geriama. Kaip nutrūkusios nuo grandinės, pila ir merginos tolygiai su vaikinais. Bokalai apverčiami gerklėn vienas po kito, nuo alaus kraujyje pakinta cukraus kiekis, žmogus pasidaro alkanas, ir tada gatvėje valgoma gruzdinta žuvis su gruzdintomis bulvėmis (senas darbo žmonių patiekalas) arba kebabai, kurių gamintojams savaitgalis – pats darbymetis.
Vyriausybė nuolat barasi ir aiškina apie tai, koks pavojingas “binge drinking” (gėrimo būdas, kurį ir išversti sunku – tikriausiai tai galima pavadinti gėrimu, užšokus ant kablio; tai gėrimas nestabdant – ne buitinis girtavimas, bet milžinų kovos; lietuviai taip valgo didžkukulius: nustoji valgyti ne tada, kai nebenori, o tada, kai jau nebegali nė kvėpuoti). Savaitgalių gėrimą tradiciškai palydi šiek tiek muštynių arba bent apsistumdymų, juo labiau, kad vienas iš laiko leidimo būdų yra “pub crawl”, pažodžiui – šliaužiojimas po aludes, o paprasčiau šnekant, tiesiog ėjimas nuo vieno baro iki kito, kol nesibaigia pinigai, neužsidaro barai arba jau nebegali paeiti.

Kai prieš penkiolika metų atvažiavau į Angliją, jau pirmoji kelionė taksi man papasakojo daug ką: taksi viduje buvo tvarkinga lentelė, pranešanti keleiviams, kad mokestis už apvemtą automobilio išorę – 10 svarų, mokestis, privėmus viduje – 40 svarų. Kainoraštis leido suprasti, kad sublogavimas automobilyje – ne toks jau retas reiškinys. Tai panašu į matytą Rusijoje, Chabarovske, restorano meniu, kur paskutiniame puslapyje surašyti visi dūžtantis indai, o prie jų – kainos, kiek teks mokėti už sudaužymą.

Kaip pastebės akylesnieji, čia parašiau tik apie Angliją. Kaipgi Škotija, kaipgi Velsas – paklaus akylesnis skaitytojas, žinantis, kad Didžiąją Britaniją sudaro ne tik Anglija. Škotai, anglų įsitikinimu, alkoholį mėgsta (ne, ne mėgsta – myli visa širdimi), geria atsilošę, o prisigėrę mėgsta muštis ir rėkauti dar labiau, nei patys baisiausi anglai; na, o apie velsiečius apskritai nieko nesako, nes laiko juos keistais nevykėliais, kurie per daug laiko praleidžia kalnų slėniuose su avimis ir kuriais negalima pasitikėti.
—
Andrius Užkalnis rašo Lietuvos spaudai ir radijui apie įvairias šalis, įpročius ir papročius bei valgius ir gėrimus, o taip pat į savo blogą http://uzkalnis.blogspot.com. Andriaus knyga “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” pasirodys gruodį. Leidykla “Baltos lankos”.

www.4men.lt