Ačiū už viską ir sudie, "Laidos užsienio lietuviams"

Pranešimas, kuris net mane, tokį nesentimentalų, privertė atsidusti.

"Lietuvos radijas atsisako vėlai vakare transliuojamos laidos užsienio lietuviams bei dar vienos laidos užsienio kalba. Tai antradienį patvirtino Lietuvos radijo ir televizijos taryba, delfi.lt cituoja BNS. Daugiau pakeitimų naujai patvirtintame tinklelyje nėra."

Tai logiškas sprendimas, nes programa seniai išbarsčiusi klausytojus, mažai kam reikalinga, kai viską galima klausyti, skaityti, žiūrėti internetu. Bet nelinksma.

Nelinksma, nes nuėjo į praeitį mano jaunystės ir praeities dalis. Prieš dvidešimt metų, tik baigęs pirmą kursą Vytauto Didžiojo Universitete, paskambinau ten ir pasiprašiau dirbti, nes naiviai maniau, kad galiu angliškai skaityti ne blogiau, nei tie žmones, kuriuos vakarais girdėdavau per radiją.

Angliškai skaityti neleido, bet entuziazmą pagerbė, davė magnetofoną ir pasiūlė padaryti kokių nors pranešimų. Pirmasis buvo apie šunų parodą Kalnų parke. Paskui buvo dešimtys kitų, daugybė laidų, sėdėjimai iki išnaktų prirūkytame kabinete (o taip, tuomet kabinetuose galėjai rūkyti į valias); paskui leido ir angliškai skaityti į eterį. Tekstus tuomet spausdindavau mašinėle "Jatran", paskui atsirado ir kompiuteriai - žalios raidės juodame ekrane ("Norton Editor").

Ten gavau į eterį sakyti "Kalba Vilnius" (man, dvidešimtmečiui, tai buvo daugiau nei fantastika, nuo šito ėjo šiurpuliukai per kūną), ten gavau vesti 5 val. trukmės naktines laidas, į kurias galėdavau susinešti kokią tik norėdamas muziką ir susikviesti kokius tik norėdamas pašnekovus ir visa tai transliuoti visai šaliai ir būti laidos šeimininku. Tai buvo fantastika, nepakartojama ir be galo svarbu, nes jau tada gavau progą sužinoti, kad gali išsipildyti visos svajonės.

Konarskio 49 buvau darbe ir 1991 m. sausio 13 naktį, kai dariau kas valandą žinių santraukas angliškai, ir išvarė rusų specnazas tada mane iš ten, kartu su kitais; paskui buvo okupacija, o radijas transliavo iš Aklųjų Kombinato ir ten buvusių studijų, paskui visi susikraustė atgal į Konarskio gatvę.

Ten dirbau su kantriausiais ir geriausiais žmonėmis pasaulyje, kurie išmokė tarti, rašyti, skaityti, ir paaiškino, kaip reikia kirčiuoti "naftos" (kaip "rankos") ir jau tada buvo įkalta į galvą, kad naujienas reikia pradėti nuo to, kas svarbu, o ne nuo to, kur buvo spaudos konferencija ir ne nuo to, kas ten kalbėjo.

Dėl "laidų užsieniui redakcijos", sutrumpintai vadintos LUL (ant vienos juostų dėžė buvo parašyta "HonoLULu"), ir dėl tos galimybės, kurią jie man tuomet suteikė, aš esu amžinai skolingas Lietuvos Radijui.